Įdomūs atsitikimai iš Rytų Prūsijos kepinių istorijos

*         *         *

Tai buvo metais prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kiekvieną rytą šviežios bandelės būdavo pristatomos į slaptojo patarėjo Varenos (Hofrat Adolf Varena, 1842–1912), Karaliaučiaus miesto teatro direktoriaus, gyvenusio Vidurio Tragheime (Mitteltragheim), namus. Kartą didžiūnas pats pasitiko kepyklos pasiuntinį ir pasiteiravo berniuko, kuo jis vardu. „Richardas Wagneris!“ – nuskambėjo atsakymas. „O, tai labai žinomas vardas“, – nustebo slaptasis patarėjas. Berniukas, išpūtęs krūtinę, pasakė: „Bandeles į šį rajoną nešioju jau ištisus pusantrų metų.“ Tada patarėjas paklausė: „O ar žinote, ką jūsų garsusis bendravardis sako apie kepėjo amatą?“ Vaikinas vietos tarme atsakė, kad nežino. Varena pacitavo kompozitorių: „Badas – baisi kančia! Jei kepėjas liausis kepęs kasdienę duoną, pražus visas pasaulis!“ Pasiuntinys sutiko, o patarėjas tęsė: „Ar kada nors buvote Miesto teatre?“ – „Taip, Kūčių vakarą ėjome į „Jonuką ir Grytutę“. Meistras sakė, kad turiu ypač atidžiai įsižiūrėti į raganos meduolių namelį, kad pats tokį iškepčiau!“ – „Visiškai teisingai! Ar sekmadieniais turite laisvų vakarų?“ – „Taip!“ – „Tuomet eikite į kasą, perduokite ponai Souchon nuo manęs linkėjimų ir paprašykite nemokamo bilieto. Dabar teatre rodomi Richardo Wagnerio „Niurnbergo meisterzingeriai“ (Die Meistersinger von Nürnberg). Jūsų bendravardis – tikrai didis žmogus! Beje, jo motina buvo kepėjo Gottliebo Johanno Pätzo iš Weißenfelso prie Zalės upės duktė. Amatas ir menas glaudžiai susipynę!“ Sužavėtas kepėjo mokinys padėkojo teatro direktoriui ir tapo didžiulės „Niurnbergo meisterzingerių“ sėkmės liudininku*.

*         *         *

Karaliaučiaus duonos kepimo amatas turėjo senas tradicijas. Viduramžiais kepėjai per Trijų Karalių šventę dovanodavo mėsininkams milžinišką štricelį¹ (Stritzel). 1583 m. kepėjai mėsininkams padovanojo net penkis milžiniškus štricelius. Jiems iškepti specialiai buvo pastatytos dvi didelės krosnys „pilyje“ (taip tvirtina to meto kronika!), kiekviena jų turėjo angas per vidurį, kad štriceliai keptų abiejose krosnyse vienu metu. 1601 m., per Viešpaties Apsireiškimo šventę, kepėjai nešė per miestą aštuonis štricelius. Didžiausias jų siekė 4 ¾ uolekties ilgio! Ir šešis didelius apvalius kringelius² (Kringel). Prie štricelių buvo pritvirtintos paauksuotos liūtų galvos, karūnos, žvaigždės ir kepėjų dinastijų herbai – visa tai buvo padaryta iš imbierinės tešlos. Paskui kepinius kartu su mėsininkais suvalgė per puotą Altstadto Bendruomenės sode. (Ilgainiui iš šios tradicijos susiformavo savarankiška vietinė šventė – Ilgosios dešros diena, švenčiama po Trijų Karalių – vasarį. Red. past.)

*         *         *

Rytų Prūsijos kepėjas Rudolfas Genniesas (Rudolf Gennies) iš Kunikeleno (Kunikehlen, išnykusi gyvenvietė dabartiniame Polesko rajone), kaip tais laikais buvo įprasta, baigęs mokslus Karaliaučiuje, išvyko užkariauti pasaulio ir, pasitikėdamas savo gebėjimais, net išdrįso perplaukti vandenyną. Amerikoje jis atsidūrė tuo metu, kai Jungtinių Valstijų vyriausybė verbavo kareivius gintis nuo sukilusių indėnų antpuolių. Genniesas nedvejodamas pasisiūlė savanoriu. Jo apdairumas ir drąsa netrukus tapo akivaizdūs vadovybei, ir jis greitai pakilo iki majoro laipsnio. Galutinai nugalėjus žemyno čiabuvius, Rudolfas Genniesas išėjo į atsargą pulkininko laipsniu ir gavo atitinkamą išeitinę išmoką. 1897 m. Genniesas grįžo į tėvynę, Rytų Prūsiją, aplankyti savo senyvos motinos. Kaip įdomybę jis atsivežė ne mažiau kaip 5 kg sveriantį aukso grynuolį, kurį kadaise buvo radęs.

*         *         *

1824 m. „Istorinių ir literatūrinių pavyzdžių bei anekdotų knygoje“ (Historisch-literarischen Anekdoten- und Exempelbuch) pasakojama: Kai 1812 m. prancūzai traukėsi per Berezinos upę, juos persekiojo rusai, o kazokai visada jojo priekyje. Nedidelis jų būrys pasiekė Kreuzburgą (Kreuzburg, dabar Slavskoje gyvenvietė, Bagrationovsko r.), netoli Karaliaučiaus, kurį besitraukiantys prancūzai buvo palikę praėjusį vakarą. Vienas kazokas jojo pro kepyklą kaip tik tuo metu, kai kepėjas dėliojo šviežius kepinius, ir gražių rudų bandelių vaizdas sužadino kariui apetitą. Jis pačiupo jų tiek, kiek galėjo panešti, davė kepėjui penkių frankų monetą, prilygstančią vienam taleriui ir šešiems grašiams, ir, jau išėjęs pro duris, ruošėsi sėsti ant savo žirgo, kai išgirdo šaukiant: „Kazoke! Kazoke!“ Tai buvo uždusęs kepėjas, bėgantis prie jo atiduoti 20 grašių grąžos. Kazokas, tikriausiai prisiminęs, kad kai kuriems jo tautiečiams neretai tekdavo „pirkti“ nesumokėjus, nustebo kepėjo sąžiningumu. Jis ženklais davė kepėjui suprasti, kad šis turėtų pasilikti pinigus sau tam atvejui, jei kas nors iš jo draugų ateityje nesumokėtų. Tačiau kepėjas nesutiko; užuot tai daręs, jis įbruko pinigus kazokui į ranką ir ėmė eiti šalin. „Ei, palauk! – sušuko kazokas jam pavymui. – Palauk minutėlę!“ Jis įkišo ranką į kelnių kišenę, ištraukė trofėjinį prancūzų Garbės legiono kryžių ir atidavė jį kepėjui sakydamas: „Tu geras vyrukas – nusipelnei medalio!“

*         *         *

Manoma, kad bandelės francbrot (Franzbrot) – būdingos formos vyniotinėliai – atsirado prancūzų okupacijos metais ir buvo gerai žinomos visoje Rytų Prūsijoje. Ypač populiarios buvo sviestinės (Butterfranzbrot). O kokia kepinių įvairovė mūsų būta: imbieriniai meduoliai ir bandelės su cinamonu iš Karaliaučiaus, glumsfladenas³ (Glumsfladen), purcelis⁴ (Purzel) ir raderkuchenas⁵ (Raderkuchen), jau nekalbant apie štorchenkrancą⁶ (Storchenkranz) ir monkucheną⁷ (Mohnkuchen), pasirodydavusius ant prekystalių žiemos švenčių laikotarpiu. Fastnachto karnavalas (tradicinės liaudies linksmybės prieš Gavėnią, rusiškosios Masleničios atitikmuo) visada būdavo švenčiamas antradienį, bet mums tai buvo „pirmadienis“ (Mohntag – aguonų diena. Žodžių žaismas: antradienis vokiškai – „dinstag“ / Dienstag, pirmadienis – „montag“ / Montag – red. past.). Štreizelkuchenas⁸ (Streuselkuchen) Rytų Prūsijoje buvo toks pat populiarus kaip ir Silezijoje. O dar būta nuostabios duonos iš vietinių rugių – ji ypač pavykdavo Hoffmanno kepykloje, pažymėtoje kokybės ženklu „Kalgeno malūnas“ (Kalger Mühle). Kai kurie kepėjai taip pat kepdavo ryškią, aukso geltonumo miežinę duoną (Gerstenbrot), kuri pirkėjams buvo labai populiari.

*         *         *

Buvo džiugu matyti, kaip 75 metų kepėjas meistras Tobiasas iš Karaliaučiaus, dirbantis Travemiundėje neturėdamas savo kepyklos, 1954 m. pristatė savo gaminius kepėjų parodoje Berlyne, pademonstruodamas retą meistriškumą. Deja, didelė dalis Karaliaučiaus kepėjų bendruomenės išnyko kartu su Rytų Prūsijos sostine, o likusieji priversti užsidirbti pragyvenimui neturėdami savo verslo.

_____________

* — Ar teatro direktorius turėjo asmeninį biografą, įamžinusį žodinį savo darbdavio kūrybinį palikimą, ar tai išradingas to meto laikraščio užsakomasis straipsnis, kurį paskelbus bilietus į „Niurnbergo meisterzingerius“ nusipirko dar tūkstantis žmonių?

_____________

1. Štricelis (Stritzel) – tradiciškai keptas Ilgosios dešros dienai. Savo forma priminė rusišką pintinį batoną. Kepėjai dovanodavo milžiniškus štricelius mėsininkams mainais į panašaus dydžio dešras. Paskui ir viena, ir kita būdavo kartu suvalgoma ir gausiai užgeriama.
   
   
2. Kringelis (Kringel) – žiedo, B raidės formos kepinių atmaina. Rusiškai – krendelis.
   
   
3. Glumsfladenas (Glumsfladen) – tradicinis Rytų Prūsijos stačiakampis pyragas, garsėjantis nesaldžiu varškės sluoksniu. „Glums“ – rytprūsiškas žodis, reiškiantis varškę, o „fladen“ – plokščias mielinės tešlos pagrindas.
   
   
4. Purcelis (Purzel) – tradicinis saldus Rytų Prūsijos kepinys. Tai aliejuje gruzdinti mielinės tešlos rutuliukai, dažnai įdaryti uogiene arba su razinomis. Panašiai kaip „laimingas“ koldūnas Rusijoje, į vieną purcelį iš maždaug dviejų dešimčių įdėdavo garstyčių arba monetą.
   
   
5. Raderkuchenas (Raderkuchen, dar žinomas kaip faworki arba chrusty) – tradicinis labai plonas keptas kepinys, ruošiamas daugiausia žiemos šventėms. Trapią tešlą supjaustydavo rombais, įpjaudavo per vidurį, persukdavo ir išgruzdindavo aliejuje, o paskui apibarstydavo cukraus pudra. Rusų virtuvės atitikmuo – chvorost (žagarėliai).
   
   
6. Štorchenkrancas (Storchenkranz), kur „storchen“ – gandro, o „kranz“ – vainikas. Kartu – „gandro vainikas“. Vietinis rytprūsiškas žiedo formos kepinio pavadinimas; vokiečių tradicijoje jis dažniau sutinkamas kaip Brötchenkranz (Brötchenkranz – bandelių vainikas). Rusų tradicijoje vadinamas „Ramunėle“.
   
   
7. Monkuchenas (Mohnkuchen) – aguonų pyragas. Vyniotinio pavidalu gerai žinomas rusų kulinarinėje tradicijoje kaip aguonų vyniotinis. Tačiau galėjo būti kepamas ir ant plokščio pagrindo (žr. aukščiau) su trupinių pabarstu (žr. žemiau).
   
   
8. Štreizelkuchenas (Streuselkuchen) – klasikinis mielinis pyragas, išsiskiriantis ypač storu miltų, cukraus ir sviesto (margarino) pabarsto sluoksniu – „štreizeliu“. Laikomas tradiciniu kepiniu, dažnai patiekiamu prie kavos. Rusų tradicijoje vadinamas trupininiu arba barstytiniu.
   

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.