Prūsai neturėjo jokių rimtesnių priemonių karui jūroje, todėl net ir labai kuklus kryžiuočių laivynas čia buvo padėties šeimininkas. Iš sausumos vietovę dengė pelkė, per kurią rentiniu ėjo vienintelis kelias. Netoli pilies nebuvo upelio, prie kurio būtų galima pastatyti malūną, o jis buvo neatsiejamas kryžiuočių įtvirtinimų atributas. Ordinas iš padėties išsisuko keli kilometrai nuo Balgos pastatęs įtvirtintą malūną su nedidele įgula.
1242-aisiais, praėjus trejiems metams po Honedos užėmimo, prasidėjo prūsų sukilimas. Ordino padėtį apsunkino tai, kad prie sukilėlių prisijungė Pamario (t. y. iš esmės lenkų) kunigaikštis Sventopelkas.
Šiaurinėje Ordino užkariautos teritorijos dalyje sukilėliai užėmė visas pilis ir laikinus įtvirtinimus. Prūsams priešinosi tik Balga ir Elbingas.
Balgai blokuoti prūsai pastatė dvi laikinas tvirtoves – Partegalą ir Skrandiną. Kryžiuočiai neliko skolingi ir buvusią prūsų tvirtovę Schneckenbergą panaudojo kaip priešakinį įtvirtinimą. Iš tiesų čia, prie Balgos, užvirė mūšis dėl Notangos. Iš pradžių sėkmė buvo prūsų pusėje: jiems pavyko užimti Schneckenbergo tvirtovę ir įtvirtintą malūną, o jų įgulos buvo išnaikintos. Atsakydami į tai, kryžiuočiams marių keliu atvyko pastiprinimas – hercogo Otto von Braunschweigo būrys. Vėliau riteriai pasinaudojo į jų pusę perėjusiu prūsu Pomande ir įviliojo prūsų kariuomenę į spąstus, kur, kaip liudija metraštininkas Petras Dusburgietis, sunaikino ją mūšyje. Abi prūsų tvirtovės buvo sudegintos ir sugriautos.
1246 m. Ordino būriai nusiaubė Pamario žemes, Sventopelkas buvo priverstas pripažinti pralaimėjimą ir iki 1248 m. pasitraukti iš sąjungos su prūsais. Prūsai liko be sąjungininko, ir Ordinas iš Balgos pasiuntė savo būrius gilyn į Notangą. Tačiau pirmasis bandymas įsiveržti baigėsi pralaimėjimu – Ordino kariuomenė pateko į pasalą ir buvo sunaikinta. Vis dėlto vėlesni karo žygiai privertė prūsus 1249 metais Ordino sąlygomis sudaryti Kristburgo taiką.
Paliaubų metu Balga atstatoma, grioviai pagilinami, pastatomi vartai su pakeliamuoju tiltu. 1250 metais tvirtovė tampa komtūro rezidencija. Pirmuoju Balgos komtūru (1250–1251 m.) išrenkamas Ordino brolis Mainhotas. 1254 m. Balga tapo baze garsiajam Čekijos karaliaus Otakaro II žygiui prieš prūsus, po kurio buvo pavergta Semba ir įkurtas Karaliaučius.
Kryžiuočių ordino tyrinėtojai Anatolijus Bachtinas (pirmas iš dešinės) ir Dmitrijus Veberis (centre) su Mamonovo miesto muziejaus direktoriumi Dmitrijumi Šilovu muziejaus salėje, skirtoje Balgai.
Naujas, galingiausias, prūsų sukilimas kilo 1260 m. Ir vėl viena po kitos krito Ordino pilys Semboje ir Notangoje, šį kartą gynybą laikė Karaliaučius ir Balga. Abi pilys atlaikė apgultį, o kai ją nutraukė laiku atskubėjusi pagalba iš Vokietijos kunigaikštysčių, o pats sukilimas buvo numalšintas, prasidėjo Balgos pilies perstatymas iš mūro, iš esmės užbaigtas iki 1290 m.
Pilis tapo vienu reikšmingiausių Ordino statinių. Šiandien matomo pastato griuvėsiai – tai tik nedidelis forburgo (priešpilio) fragmentas. Iš tikrųjų pilis užėmė visą plynaukštę, turėjo forburgą ir pačią pilį, nuo jo atskirtą vidinėmis sienomis ir grioviais. Jų liekanų galima pamatyti ir dabar. Pats pilies pastatas buvo penkiakampis arba šešiakampis ir sudarytas iš trijų sparnų su skliautuotais rūsiais ir dviem ar trimis aukštais virš jų. Čia buvo kapitulos salė, refektorius, pilies koplyčia ir gyvenamosios patalpos. Visą statinį vainikavo gynybinė galerija trečiojo aukšto lygyje. Pietvakariuose stovėjo pagrindinis bokštas.
Forburge buvo įsikūrusi firmarija seniems ir ligotiems Ordino broliams, ligoninė, gynybiniai ir signaliniai bokštai, ūkinės patalpos, sandėliai, patalpos svečiams, kalvė, arklidė, tvartas ir kt.
Nors Ordino kariniai interesai persikėlė į šiaurės rytus nuo Balgos – prie sienos su Lietuva, pilis ir toliau vaidino svarbų vaidmenį Ordino valstybėje. Balgos komtūro pareigos buvo laikomos garbingomis ir žadėjo tolesnį kilimą Ordino hierarchijoje. Pakanka pasakyti, kad Balgos komtūrais buvo tokie Ordino didieji magistrai kaip Dytrichas fon Altenburgas, Henrikas V Reusas fon Plauenas, Vinrichas fon Kniprodė, Ulrichas fon Jungingenas.
Didžiojo karo (1409–1411) metu, Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei sutriuškinus Ordiną prie Žalgirio, Balgos komtūras Frydrichas fon Colernas atsisakė pasiduoti prie pilies sienų atžygiavusiai priešo kariuomenei. Pilies galybė ir jos įgulos ryžtas privertė lenkus atsisakyti apgulties sumanymo. Vėliau pats faktas, kad Ordinui liko tokie svarbūs atramos punktai kaip Balga, Karaliaučius ir Marienburgas, labai palankiai atsiliepė galutiniam Pirmosios Torunės taikos tekstui.
Trylikos metų karo (1454–1466) metu Balgą kelis kartus puolė Prūsų miestų sąjungos šalininkai. 1457 m. liepą pilį šturmavo būriai iš Dancigo ir Elbingo. Vėliau Balgą apgulė samdiniai iš Bohemijos. Paskutinis, galingiausias šturmas įvyko jau 1466 metais, kai pilį bandė užimti jungtinis Torunės, Marienburgo, Dancigo ir Elbingo miestiečių būrys. Pilis nebuvo užimta ir šį kartą, nors jos įgula patyrė didelių nuostolių, o visa apylinkė buvo nusiaubta.
Po Trylikos metų karo Balgos komtūrija sunyko. Atsiliepė tiek karo veiksmų metu patirtas nusiaubimas, tiek apskritai ne pati palankiausia pilies vieta prie seklumos ir be upės netoliese. Komtūrija iš pradžių buvo pažeminta iki fogtijos, o vėliau įsteigta pilies komtūrija, t. y. tik pati pilis be pavaldžių teritorijų, ir tai buvo veikiau garbės statusas. Balga nuolat prarado savo karinę ir administracinę reikšmę. Gyvenvietė prie pilies taip ir liko kaimu, neišaugusi į miestą, kaip nutiko prie kitų pilių.
Paskutinį kartą savo karinę galią Balgos pilis pademonstravo 1520 m., Raitelių karo metu. Tuo metu jos sienos jau buvo apipiltos žemių pylimais, saugančiais nuo apgulties artilerijos.
Paskutinis Balgos komtūras Hansas fon der Gablencas 1525 metais kunigaikščio Albrechto nurodymu perdavė pilį valdyti jo bendražygiui, pirmajam evangelikų vyskupui Georgui fon Polencui. Tai buvo savotiška kunigaikščio padėka už paramą jo sumanymams. Pilies patalpose įsikūrė aplinkinės teritorijos (amto) administracinės valdymo įstaigos, tarp jų policija ir teismas. Tačiau jei karo negandos palaikė pilies gyvybę, tai taikos laikotarpis ją galutinai pribaigė. Neturtingai Prūsijos kunigaikštystei išlaikyti didžiulį, karinės reikšmės nebeturintį statinį buvo per brangu. Neremontuojama ir neprižiūrima pilis toliau griuvo. 1584 m. sugriuvo dancekeris ir kai kurių pastatų sienos.
Nuo XVII amžiaus pabaigos pilis buvo planingai ardoma statybinėms medžiagoms, o 1701 m. karalius Frydrichas I pasirašė jai galutinį nuosprendį – pilies statinius reikėjo nugriauti, o nuolaužomis sutvirtinti apylinkių griovių ir kanalų krantus.
Iki 1790 m. buvo nugriauti visi pastatai, išskyrus vieną forburgo statinį, kuris buvo naudojamas ūkio reikmėms ir kaip navigacinis ženklas.
Galiausiai ir jis būtų nugriautas, tačiau XIX a. pirmajame ketvirtyje europiečiai ėmė suvokti, kad be materialinių, meninių ir religinių vertybių esama ir istorinių. Tik nuo to laiko prasidėjo kryptingo senųjų statinių išsaugojimo etapas, palietęs ir Balgą. 1834 m., padedant žymiam Prūsijos politikui, tuo metu Šventapilio apskrities landratui Rudolfui von Auerswaldui, pilies liekanos buvo paimtos į valstybės apsaugą, o vėliau ištirtos ir restauruotos. Pilis ir jos apylinkės tapo istorinio turizmo objektu ir išliko juo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Rytų Prūsijos operacijos metu pilies griuvėsiai atsidūrė mūšių, kuriais buvo naikinama prie marių prispausta vokiečių kariuomenės grupuotė, epicentre ir per artilerijos apšaudymą patyrė lemtingų sužalojimų.
Po karo pusiasalis, kuriame stovėjo Balga, tapo mėgstama turistų vieta, o forburgo griuvėsiai buvo naudojami kaip treniruočių vieta uolų laipiotojams. Pilies apylinkėse taip pat bandyta ieškoti paslėptų kultūros vertybių, tarp jų ir Gintaro kambario, tačiau rasdavo tik gausybę šaudmenų ir surūdijusių praėjusio karo laikų ginklų. Vėliau pilies griuvėsiams buvo suteiktas kultūros paveldo objekto statusas, tačiau iš tikrųjų jie nebuvo saugomi ir toliau nyko.
2021 metais pilį išsinuomojo autonominė ne pelno organizacija „Kaliningrado srities fortifikacinis paveldas“. Nuo 2022 m. objektas saugomas, tvarkoma teritorija, pradėti forburgo ir to, kas liko iš kirchės, konservavimo darbai. Nuomininkai planuoja įrengti saugų nusileidimą prie marių ir atverti Balgą turistams. Mamonovo miesto muziejuje yra Balgos piliai skirta salė, kurioje, be kita ko, eksponuojamas jos maketas.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas (2021)
Emilio Johanneso Guttzeito straipsnis „Balga“ rusų kalba: NUORODA (PDF)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
