Kai į Kulmerlandą žvalgybai atvyko iš pradžių du, o paskui dar penki ordino broliai, jie, pasak legendos, užfiksuotos Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“, ant ąžuolo įrengė kažkokį stebėjimo punktą ir aptvėrė jį statinių tvora. Yra visas pagrindas manyti, kad jokio ąžuolo iš tikrųjų nebuvo, o iš ąžuolinių rąstų buvo pastatytas pirmasis ordino įtvirtinimas. Prie pilies tuoj pat atsirado gyvenvietė, kuriai jau 1233 m. buvo suteiktos miesto teisės. Tačiau 1236 m. dėl nuolatinių upės potvynių pilis buvo perkelta maždaug septynis aštuonis kilometrus į rytus — naujoji pastatyta senosios slavų tvirtovės, iš kurios išliko pylimai, vietoje. Jau miesto teises gavusi gyvenvietė persikėlė kartu su pilimi. Torunė ir Kulmas tapo pirmaisiais miestais, su kuriais Ordinas sudarė sutartį dėl jų gyvavimo Ordino žemėse sąlygų. Rengiant sutartį su miestiečiais buvo remtasi Magdeburgo miesto teise, kuri buvo pritaikyta prie vietos realijų ir pavadinta Kulmo teise. Ši teisė buvo taikoma sudarant sutartis ir su kitais Kryžiuočių ordino valstybės miestais, pergyveno patį Ordiną ir tik XVII a. buvo pakeista nauju miestų statutu. Kulmo teisė galiojo ne tik Ordino žemėse, bet ir Lenkijoje, įskaitant miestus dabartinėse Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose.
Dar prieš 1260 m. prūsų sukilimo pradžią pilis imta perstatinėti iš akmens. Statybos užtruko ne vieną dešimtmetį. Rezultatas — kryžiuočiams kiek neįprasta pasagos formos pilis, kurios galus jungė stačiakampis flygelis.
Pilis turėjo du į sienas įmontuotus bokštus, aukštą pagrindinį bokštą pilies viduje ir virš griovio iškeltą danckerio bokštą, kuris karo veiksmų atveju taip pat atliko gynybinę funkciją. Aplink šį kompleksą, pavadintą Hochburgu — aukštutine pilimi, buvo įrengta žemutinė pilis, kurią sudarė keli gynybinių sienų ešelonai (nuo 2 iki 4) su vartais ir bokštais, ūkiniai ir pagalbiniai pastatai. Savo dydžiu ir gynybinių linijų skaičiumi Torunė pranoko, pavyzdžiui, Balgą, tačiau kronikos pažymi, kad XIII–XIV a. ginkluotės arsenalas ir įgulos dydis joje buvo mažesni nei šiaurinėse pilyse. Tuo metu Torunė buvo giliame užnugaryje, todėl prūsų sukilimai ir lietuvių įsiveržimai jos nepasiekdavo. Kartu Torunės pilis ir šalia jos esantis miestas buvo svarbiausias kryžiuočių valstybės ūkinis centras. Piliai priklausė keli malūnai, alaus darykla, kalvė. Prieš Didįjį karą pilies ūkis turėjo 550 tonų grūdų atsargų, 500 arklių, 400 karvių ir jaučių, 3000 avių ir ožkų, 600 kiaulių. Ordino dokumentuose taip pat minima 5000 sūrio galvų, keturios statinės sviesto, 16 statinių sūdytų lašinių ir daug kitų maisto atsargų. Be to, Torunėje periodiškai vykdavo derybos ir būdavo pasirašomi dokumentai: 1329 m. joje buvo sudaryta Ordino ir Čekijos sąjungos sutartis, taip pat pasirašytos dvi Ordinui lemtingos Torunės taikos — Pirmoji (1411) ir Antroji (1466).
Tačiau XV a. pradžioje viskas iš esmės pasikeitė. Santykių su Lenkija paaštrėjimas ir Lenkijos unija su Lietuva lėmė, kad karštasis taškas dabar atsidūrė ordino valstybės pietuose, ir Torunė pateko į galimų karo veiksmų zoną. Juolab kad pati Kulmo žemė taip pat tapo kryžiuočių ir lenkų nesutarimų priežastimi, nes lenkai ginčijo jos įsigijimo Ordino teisėtumą, abejojo Kulmerlando perdavimo Ordino nuosavybėn akto autentiškumu ir Kališo taikos (1343) nuostatų teisėtumu. Vis dėlto karo pradžia Torunei ir kitoms pasienio pilims nevirto laukta apgultimi, nes abi kariuomenės laikė save vertomis besąlygiškos pergalės, todėl ieškojo generalinio mūšio, užuot blaškiusios jėgas pilių puolimui. Toks generalinis mūšis galėjo įvykti prie Torunės, kur lenkų ir lietuvių kariuomenė pirmą kartą po 1409 m. paliaubų peržengė sieną. Lauke prie Torunės kryžiuočiai iš anksto įrengė lauko įtvirtinimus, tačiau lenkai tokią poziciją palaikė sau nenaudinga, o paskui atsisakė mūšio ir pasitraukė į Lenkiją, kad vėl įsiveržtų į Ordino teritoriją gerokai į rytus nuo Torunės.
Ordinui pralaimėjus Žalgirio mūšyje, prasidėjo ordino sostinės – Marienburgo – gynyba. Kol ten vyko pagrindiniai to meto karo veiksmai, kitas lenkų būrys priartėjo prie Torunės. Negausi pilies įgula priešinosi dvi savaites, tačiau buvo priversta pasiduoti gausesnėms priešo pajėgoms. Užėmęs Torunę, karalius Jogaila atidavė ją lenkų karvedžiui ir pareigūnui Vincentui Granovskiui, tačiau tais pačiais metais šį nunuodijo Ordino agentai. Beje, Vincento Granovskio žmona Elžbieta Pilecka buvo milžiniško savo tėvo turto paveldėtoja, o po pono Granovskio mirties spėjo tapti paties karaliaus Jogailos žmona – jis tapo jau trečiuoju jos teisėtu vyru (dar viena Elžbietos santuoka buvo pripažinta neteisėta ir nutraukta). Vis dėlto karaliene ji buvo neilgai ir po trejų metų mirė, manoma, nuo tuberkuliozės.
1411 m. Torunėje buvo pasirašyta Pirmoji Torunės taika, užbaigusi Didįjį karą. Pagal šios taikos sąlygas pati Torunės pilis liko Ordinui, o naujuoju komtūru buvo paskirtas Eberhardas Hallenfeldas.
Per karą pilis buvo gerokai apgadinta, tačiau per kitus 40 metų jos atstatymo darbai taip ir nebuvo baigti dėl didelio lėšų stygiaus. Vis dėlto pilies arsenalą spėta šiek tiek modernizuoti: jau 1413 m. jame buvo 19 vienetų artilerijos ir rankinių šaunamųjų ginklų. Du kartus – 1414 ir 1422 m. – Torunės pilį apgulė lenkų kariuomenė, nes Pirmoji Torunės taika neišsprendė visų Ordino ir Lenkijos prieštaravimų, o tai lėmė du nedidelio intensyvumo karus. Abu kartus pilis atsilaikė. Be to, tarp šių įvykių nutiko iškalbingas epizodas: 1420 m. pilyje kilo gaisras. Pilies komtūras kreipėsi į miestiečius pagalbos, tačiau šie tik juokėsi iš riterių pastangų suvaldyti ugnį.
Artumas prie Lenkijos sienos ir gausūs lenkų gyventojai lėmė, kad Torunė tapo miestų kovos su Ordinu tvirtove ir kurstytoja. Pirmiausia 1440 m. Torunė kartu su dar 20 Prūsijos miestų tapo Prūsų sąjungos steigėja. Ordinas mėgino pripažinti tokią sąjungą neteisėta – iš pradžių ginčą pralaimėjo, vėliau, padedamas Vokietijos imperatoriaus, pasiekė, kad Prūsų sąjunga buvo pripažinta teisiškai neteisėta. Tačiau patiems miestams ir istorijos tėkmei šis pripažinimas jau nerūpėjo. Ordinas nebebuvo vienvaldis savo žemės šeimininkas, o Europos visuomenės, ekonomikos ir karybos raida lėmė, kad Ordinas kaip organizacija šioje žemėje darėsi nebereikalingas. Europoje sparčiai formavosi visavertės tautos, kurių branduoliais tapdavo absoliučią valdžią turintys monarchai. Tačiau kadangi Prūsijoje tokio monarcho nebuvo, miestiečiai laikė save laisvais prisiekti bet kuriam siuzerenui – ar tai būtų Lenkijos karalius, ar Ordinas, ar dar kas nors. Ir jie nematė čia jokios tautinių interesų išdavystės, nes tokių interesų iš esmės nė nebuvo. Kariniu požiūriu Ordinas kaip riterių organizacija jau buvo pasenusi struktūra. Dabar šimtas miestiečių su gremėzdiškais arkebuzais vienu salvės šūviu galėjo išsiųsti į geresnį pasaulį keliolika ar porą dešimčių gerai ginkluotų, metų metus karo meną tobulinusių riterių. Dar neseniai tokie nuostoliai būdavo būdingi didelėms kautynėms ir reikšdavo nepataisomą netektį ordino brolijai, o dabar tai galėjo nutikti per kelias minutes pradinėje mūšio fazėje. Be to, pats Ordinas vis dažniau naudojosi samdinių paslaugomis, nes tai buvo ir saugiau, ir veiksmingiau. Taigi Ordino kaip valstybės vadovo ir jos karinės jėgos vaidmuo sparčiai menko.
Pilies griuvėsiai Torunėje. Miestas Antrąjį pasaulinį karą išgyveno be nuostolių. Tačiau pilis ten buvo sugriauta kur kas anksčiau.
Torunei viskas prasidėjo 1454 m. vasario 6 d., trečiąją Trylikos metų karo dieną. Tą dieną prie pilies atėjo Torunės miestiečių delegacija ir pareikalavo komtūrą stoti į derybas, o tai jau savaime buvo akivaizdus feodalinės subordinacijos pažeidimas.
Negirdėto įžūlumo priblokšti, visi dvylika pilies riterių nusprendė vartų neatverti ir pasiteirauti valstybės sostinės, ką reiškia šis demaršas ir kaip į jį turi atsakyti pilies įgula. Žinoma, jie nežinojo, kad panašios situacijos jau klostosi aplink dešimtis Ordino pilių.
Po dviejų dienų prie pilies sienų pasirodė jau didelė miesto kariuomenė, pareikalavusi pilį pasiduoti. Komtūras Albrechtas Kelbas ultimatumo nepriėmė, pagrasino maištininkams susidorojimu ir ruošėsi atremti šturmą. Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad ilgai pilis neišsilaikys, o jokios pagalbos iš Ordino kariuomenės nesitikėti. Tada komtūras pasidavė miestiečiams su sąlyga, kad gynėjams bus palikta gyvybė ir laisvė pasitraukti iš pilies. Vėliau Torunės magistratas nusprendė, kad pats Ordino pilies buvimas prie jo sienų yra nuolatinė grėsmė, todėl pilis turi būti nugriauta. Miestiečiai šį sprendimą sutiko su entuziazmu ir ėmė ardyti pilį statybinėms medžiagoms. Netrukus iš jos teliko danckerio bokštas ir flygelių griuvėsiai. Pasibaigus karui 1466 m., Torunė atsidūrė Lenkijai atitekusioje teritorijoje. Pilies ten daugiau nebeatstatė – priešingai, toliau ardė jos likučius plytoms. Vis dėlto iki mūsų dienų šiek tiek apkarpytu pavidalu išliko danckerio bokštas, taip pat kiek pakeista į jį vedanti arkinė galerija. Bokštas ir sienų griuvėsiai dabar saugomi kaip istorijos ir architektūros paminklas ir įtraukti į turistinius maršrutus.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
