Galutinai užbaigta 1701 m. Pagal projektą rytuose turėjo stovėti kvadratinis keturių aukštų bokštas su aukšta piramidine viršūne. Tačiau buvo pastatyti tik du aukštai. Pats projektas yra 1631 m. pastatytos Amsterdamo Westerkerk bažnyčios pamėgdžiojimas.
Burgkirchė įdomi šiomis ypatybėmis: navą kirto skersinės „rankovės“ su užbaigimu, kaip ir vakarinė altoriaus dalis. Navos skliautai buvo mediniai. Šalia įėjimo – atvira tapyba. Įėjimas iš bokšto fasado papuoštas toskaniškomis kolonomis ir frontonu. Šiaurinės navos sienos viduryje stovėjo puiki sakykla su dviem laiptais, padaryta 1699 m.
Priešais sakyklą – paprastas stalas. Bažnyčia turėjo tris turtingus 1705 m. sietynus. XVIII amžiaus altoriaus reikmenys labai paprasti. J. Mosengelio darbo vargonai pastatyti 1724-aisiais. Varpai nulieti 1707 m.
Burgkirchė buvo smarkiai sugriauta per britų antskrydį 1944 m. Jos griuvėsiai stovėjo iki 1954 m., paskui buvo susprogdinti. Tačiau pietinė siena, pamažu griūdama, išstovėjo iki 1971 m., kai buvo galutinai nugriauta.
Burgkirchės architektūrinis planas.
Šeštajame dešimtmetyje Rytų Prūsijos persikėlėlių laikraštyje „Ostpreussen-Warte“, leistame Žemutinės Saksonijos Getingene, buvo paskelbtas buvusio Karaliaučiaus gydytojo ir aistringo kraštotyrininko Herberto Mühlpfordto rašinių ciklas „Karaliaučiaus kampeliai“. Kai kuriuos iš jų jau seniai išvertė Tatjana Kolivaj ir jie prieinami mūsų svetainėje, kiti dar laukia savo valandos. Toliau siūlome jūsų dėmesiui sakmės epizodą, tiesiogiai susijusį su Burgkirche.
Burgkirchės aikštė
Prancūzų gatvėje (Französische Straße) gaudžia miesto transportas. Beveik neįmanoma buvo ramiai stovėti prieš namą, kuriame gimė E. T. A. Hoffmannas (E. T. A. Hoffmann, 1776–1822), ir apžiūrinėti bronzinę lentą, atidengtą 1922 metų birželio 25 dieną jo mirties šimtmečiui paminėti. Ją sukūrė Karaliaučiaus skulptorius Stanislausas Caueris (Stanislaus Cauer, 1867–1943), ir ji pabrėžė demonišką Hoffmanno veido esmę. Pačiame name, kuriame daugelį dešimtmečių veikė Bayerio knygynas (Bayers Buchhandlung), tik vienoje durų angoje buvo išlikę ankstesnių rokoko stiliaus baldų likučiai. Savo garsiojo gimtojo miesto sūnaus garbei miestas gatvę, vedančią į Burgkirchės aikštę (Burgkirchenplatz) nuo Prancūzų gatvės, pavadino ne E. T. A. Hoffmanno, o Kreislerio gatve1 (Kreislerstraße).
Ši gatvė nukeldavo į kitą pasaulį lygiai taip pat, kaip Hoffmanno pasakų skaitymas. Tačiau ne į keistų, demoniškų, geresnio gyvenimo ilgesio persekiojamų figūrų draugiją, o veikiau į nebylios tylos, beveik negyvos dykumos pasaulį.
Iš dalies šį įspūdį lėmė tai, kad prieš akis atsiverianti plati erdvė buvo grįsta akmenimis ir visiškai neturėjo jokios žalumos. Įspūdinga bažnyčia savo didingomis formomis papildė šį vaizdą.
Pilies tvenkinio, Burgfreiheito, Rossgarteno, Neue Sorge ir Sackheimo rajonų vaizdas. Burgkirchė – centre.
Burgkirchės aikštė reguliariai virsdavo epinių „mūšių“ lauku tarp Burgschule (Burgschule – Pilies mokykla) ir Friedrichskollegiumo (Friedrichskollegium) mokinių, kurie siena prieš sieną svaidydavosi joje akmenimis.
Burgkirchė (dešinėje viršuje) 1901 m. miesto žemėlapyje.
Bent jau taip buvo mano jaunystės laikais. Dėl man nežinomų priežasčių (galbūt todėl, kad Pilies mokyklos mokiniams teko tenkintis apleistu Friedrichskollegiumo pastatu?) tarp abiejų mokyklų vyravo įnirtingas priešiškumas, kuris baigėsi tik Burgschule persikėlus į naują pastatą Hufene. Dabar tai tik viena iš daugybės senų legendų.
Dar du įėjimai į Burgkirchės aikštę buvo iš Kalno aikštės (Bergplatz), arba, kaip ji dar buvo vadinama, „Kreivojo kalno“ (Schiefer Berg), pusės. Vienas – iš Prancūzų mokyklos gatvės (Französische Schulstraße) pro vartus, o kitas – pagrindinis, „iškilmingas“ įėjimas, būdingas baroko architektūrai, kai norint patekti į svarbaus pastato vidinį kiemą ir pasiekti pagrindinį jo įėjimą reikėjo praeiti pro pompastišką portalą, aplenkiant antraeilius pastatus šonuose.
Architektūriniu požiūriu bažnyčia taip pat prasidėjo nuo įėjimo pro portalą. Šis puikus trijų angų portalas buvo papuoštas nuostabiomis rokoko stiliaus skulptūrinėmis Teisingumo (čia ji kažkodėl laikė kardą kairėje rankoje, o svarstykles – dešinėje), Meilės ir Gailestingumo alegorijomis.
Portalą 1727 metais padovanojo Karaliaučiaus pirklys Charlesas Cabritas.
Beje, pradėjusios irti skulptūros neilgai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pakeistos labai kokybiškomis kopijomis, sukurtomis pagal originalus, kurie savo ruožtu buvo perkelti į Miesto istorijos muziejų.
Portalą rėmino du pastatai, kurie suformavo Burgkirchės kiemą. Išlikęs namas dešinėje skausmingai priminė, koks gražus buvo šis architektūrinis ansamblis, kurį iki šiol taip gerai prisimenu. Visiškai nesuvokiama, kaip miestas XIX–XX amžių sandūroje galėjo leisti nugriauti pastatą, stovėjusį kairėje nuo portalo, kad jo vietoje būtų pastatytas siaubingas daugiabutis, sugriovęs architekto sumanymą!
Jei pasirinktum trečiąjį kelią į Burgkirchės aikštę – iš Odininkų gatvės (Weißgerberstraße) pusės, šis maršrutas vedė per Mažąją Pilies tvenkinio gatvę (Kleine Schloßteichstraße). Joje stovėjo toks žemas namas, kad aš, tada dar mažas berniukas, negalėjau atsispirti pagundai pabandyti pasiekti jo karnizą. Tačiau kad ir kaip stengiausi, man nepavykdavo, todėl tėvas padrąsindamas sakydavo: „Na, tau tiesiog teks suvalgyti dar ne vieną pūdą druskos!“
Rytinio bažnyčios fasado su portalu projektas.
Namai Pilies tvenkinio pakrantėse buvo labai populiarūs – iš jų atsivėrė nuostabus vaizdas į tvenkinį ir tiltą per jį!
Burgkirchės portalas Kalno aikštėje (Bergplatz). Kairėje – tas pats „siaubingas daugiabutis“.
Viename iš jų gyveno žmogus, kurio iš dėkingumo niekada nepamiršiu, juolab kad turbūt dabar, be manęs, jo niekas neprisimena. Iki 1918 metų mano mokyklą baigusių klasės draugų sumažėjo perpus, ir iš tų nedaugelio, kurie galbūt dar gyvi šiandien, vargu ar kas nors buvo liudininkas tos meilės ir pamaldumo, kuriais šis žmogus, kaip geras mokytojas, gaubė mūsų vaikystę. Būdamas mūsų auklėtoju, jis liko žmogumi, kurio vaikiškas betarpiškumas ir tiesumas darė jį išskirtinai tinkamą šiam vaidmeniui. 1899–1904 metais jis buvo Friedrichskollegiumo vaikų darželio auklėtojas; iki Pirmojo pasaulinio karo kolegija turėjo savo pradinę mokyklą, kurioje dėstė penki mokytojai. Nenuilstamu darbu šis žmogus pasiekė vyresniojo mokytojo pareigas – o tais laikais tai nebuvo lengva – ir galiausiai tapo vyresniuoju valstybiniu ir mokyklų inspektoriumi regiono valdyboje, kuruodamas visą provincijos pradinio švietimo sistemą. Net naciai, regis, laikė jį nepakeičiamu, nors, ištikimas savo principams, jis tvirtai atsisakė stoti į NSDAP. Man jis visada liko mūsų mylimu mokytoju Otto Konopka (Otto Konopka).
Dar visai neseniai šiaurės rytinėje Burgkirchės aikštės pusėje vienišas stovėjo senas namas, prie pat kurio augo didžiulė sena liepa – tikros relikvijos! Mano vaikystėje čia stovėjo daugybė senų pastatų, kuriuos ilgainiui teko nugriauti dėl jų senumo.
Net pretenzingas ir beskonis kunigo namas, kuris iš įvairių vietų smarkiai užstodavo bažnyčios vaizdą, – tik XX amžiaus pirmojo dešimtmečio architektūrinė klaida.
Iki tol čia stovėjo baroko epochos pastatai, panašaus stiliaus kaip jachtklubo „Rhe“ (Segelklub Rhe) pastatas Kreislerio gatvėje. Jie priklausė senajam daktarui Hay (Dr. Hay), garbingam senoliui nuostabaus išraiškingo veido, kurį netikėtai buvo galima sutikti pačiose įvairiausiose miesto vietose.
Ten, kur Kreislerio gatvė išeina į Burgkirchės aikštę, sakoma, kadaise stovėjęs portalas, panašus į tą, kuris yra Schiefenberge.
Po Antrojo pasaulinio karo aikštė pradėta tvarkyti. Galbūt, kai krūmai užaugs, ji virs idilišku tyliu kampeliu.
Šioje vietoje kadaise buvo pilyje gyvenusio vyriausiojo maršalo daržas. Kai šias pareigas ėjo grafas von Lehndorffas (Ahasverus von Lehndorff, 1637–1688), Didysis kurfiurstas (Großer Kurfürst Friedrich Wilhelm von Brandenburg, 1620–1688) išpirko iš jo sklypą ir padovanojo jį vokiečių reformatų bendruomenei, kurios žinomas šalininkas jis buvo. Bendruomenė dar neturėjo savos pamaldų vietos; jos žinioje buvo tik pilis. Kertinis Burgkirchės (Pilies bažnyčios) akmuo buvo padėtas 1690 metų gegužės 25 dieną, jau po kurfiursto mirties. Statyba baigta 1696 metais, o pašventinimas įvyko sekmadienį, 1701 metų sausio 23 dieną, dalyvaujant ką tik karūnuotam Frydrichui I (Friedrich I, 1657–1713) ir jo žmonai Sofijai Šarlotei (Sophie Charlotte Herzogin von Braunschweig und Lüneburg, 1668–1705). Iki 1819 metų bažnyčia vadinosi Reformatų, o vėliau pradėtas vartoti Burgkirchės (Pilies bažnyčios) pavadinimas.
Užbaigti bažnyčios bokšto statybą dėl įvairių priežasčių pasirodė neįmanoma.
Žiemos vaizdas į Burgkirchę per Pilies tvenkinį.
Burgkirchė buvo vienas paskutiniųjų Johanno Arnoldo Nehringo (Johann Arnold Nehring, 1659–1695) darbų; šis Nyderlanduose gimęs architektas jaunystėje įstojo į Prūsijos kariuomenę ir spėjo pasiekti vyriausiojo architekto pareigas.
Asketiška Reformatų bažnyčios interjero estetika.
Jis ją suprojektavo pagal keturiasdešimčia metų senesnės Hagos Naujosios bažnyčios (Nieuwe Kerk) pavyzdį. Kai stovi priešais jos sumažintą modelį ir lygini liekną, dvigubai aukštesnį bokštą su mūsiškiu nebaigtu, pastato palapinės formos stogas, sumanytas tik kaip laikinas, bet per daugelį metų tapęs toks įprastas, atrodo net patrauklesnis už bokštą, kuris turėjo puošti bažnyčią, jei ji būtų pastatyta pagal projektą.
Kad ir kaip būtų, Burgkirchė buvo puikus skandinaviškojo ir Šiaurės Vokietijos baroko pavyzdys.
Deja, jos skurdus, bet erdvus interjeras nepateisino lūkesčių.
Barokas – tai visada pompastika, didybė, prabanga, judesys, patosas. Viso to jai trūko. Burgkirchė buvo reformatų šventovė, o jie, kaip žinoma, išvijo iš bažnyčios interjero visa, kas nereikalinga...
Barokas ir griežta reformatų estetika – nesutaikomas prieštaravimas.
Antai puikiai iš riešutmedžio išdrožta sakykla, kurią 1699 metais sukūrė Karaliaučiaus dailidė meistras Casparas Schreiberis (Caspar Schreiber), negalėjo užpildyti didžiulės erdvės, ir bendras įspūdis liko griežtas ir šaltas; tam labai prisidėjo nevykusiai parinkta, pigi tapyba šaltais žaliais ir pilkais tonais.
Tačiau kartą aš pamačiau šį bažnyčios interjerą gražų: per Bacho koncertą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko dvaro meistro Siegmundo Caspari (Siegmund Caspari, 1693–1741) 1726 metais sukurti vargonai, ir kai buvo uždegtos žvakės puikiuose žalvariniuose sietynuose, kurių kiekvienas svėrė daugiau kaip 1000 kilogramų ir kurie buvo atgabenti iš kunigaikščio Radvilos (Fürst Radziwill) dvaro. Burgkirchė, ko gero, buvo vienintelė bažnyčia Karaliaučiuje, kurioje nebuvo elektros apšvietimo.
Ir ši žvakių šviesa, liejusi ant kiklopinių sienų stebuklingą pilką prieblandą, buvo neapsakomai jaukiai nuotaikinga. O dar ir puiki akustika!
Visiškas mūsų miesto sugriovimas, kurį įvykdė britai, nepamiršę ir Burgkirchės, papildomų komentarų nereikalauja.
VERTĖJOS PASTABA
1. Johannesas Kreisleris – Karaliaučiuje gimusio iškilaus vokiečių romantizmo rašytojo, kompozitoriaus ir dailininko Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno alter ego ir literatūrinis pseudonimas. Genialus, bet nesuprastas muzikantas tapo centrine visos eilės jo kūrinių figūra.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
