1935–1944 m., kai pilį valdė Prūsijos valstybinių rūmų ir parkų valdyba (Berlynas), jos patalpos buvo naudojamos taip:
Vakarinis korpusas
Naujaisiais ir Naujausiaisiais laikais pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį vakarinio korpuso aukštus užėmė Pilies bažnyčia, kurioje anksčiau vykdavo karūnavimo iškilmės. Pagal 1938 m. vadovą, į bažnyčią buvo galima užeiti nemokamai. Deja, visas jos prabangus įrengimas sudegė iki pamatų nuo anglų bombų baisiąją 1944 m. rugpjūčio 29-osios į 30-ąją naktį.
Ketvirtasis šios Karališkosios pilies dalies aukštas 1697 m. Didžiosios pasiuntinybės atminimui buvo pavadintas „Maskvėnų sale“ (Moskowitersaal). Čia 1881 m. rugsėjo 30 d., muziejų „Prussia“ iš Pilies bokšto perkėlus į penkias naujas patalpas šiauriniame ir vakariniame pilies korpusuose, buvo atidaryta karo istorijos ekspozicija (nuo 1925 m. lapkričio 27 d. – „Rytų Prūsijos šlovės salė“).
Pačiame senienų draugijos „Prussia“, kuriai priklausė ir muziejus, logotipe (žr. aukščiau) stūksojo Pilies bokštas – istorinė ir kultūrinė Karaliaučiaus ašis.
Karaliaučiaus pilis nuo 1881 metų palaipsniui virto pagrindiniu regiono kraštotyros muziejumi, tačiau joje dar liko bažnyčia, valstybinis archyvas, restoranas ir teismas.
Jau nuo XIX a. pradžios (?) pilyje buvo saugomos karinės relikvijos. Vėliau jos visos buvo eksponuojamos „Rytų Prūsijos šlovės salėje“. 1924 m. balandžio 24 d. muziejui „Prussia“ buvo perduotos pulkų vėliavos tų karinių dalinių, kurie dalyvavo 1914 m. rugpjūčio Tanenbergo mūšyje. Jos taip pat gavo garbingą vietą „Maskvėnų salėje“.
1944 m. vėliavos kartu su daugeliu kitų muziejaus „Prussia“ eksponatų buvo evakuotos į Lochstedto pilį (dabar – Baltijsko apylinkės), kur ši muziejaus rinkinio dalis smarkiai nukentėjo per 1945 m. pavasario karo veiksmus. Galutinai ji buvo prarasta 1947 m., dalyvaujant Kaliningrado kultūros valdybos darbuotojų grupei, vadovaujamai A. P. Boiko, kai buvo statomas kontrolės postas prie įvažiavimo į Baltijską.
Laiptinės, kuria lankytojai kildavo į „Maskvėnų salę“, sienas puošė drobės su Rytų Prūsijos peizažais ir žymių istorinių asmenybių portretais.
Nedidelėje priesalėje prieš įėjimą į „Maskvėnų salę“ buvo išlikusios Renesanso epochos lubos, stovėjo vietinės gamybos antikvarinės spintos ir stalas, ant kurio per pirmąjį, 1701 m., karūnavimą buvo padėtos Prūsijos karūnos.
Ant specialaus medinio balkono, pritvirtinto prie rytinės salės sienos, buvo eksponuojamos XVIII a. pulkų vėliavos. Salėje veikė ekspozicija, kurią sudarė karinės aprangos ir ginkluotės daiktai. Tarp eksponatų buvo ženklai ir ordinai, uniformos, mūšių planai, senovinių patrankų ir įtvirtinimų maketai.
Čia taip pat buvo numizmatikos ir sfragistikos rinkiniai. Galbūt šio rinkinio monetos buvo Naujųjų ir Naujausiųjų laikų Prūsijos kaldinimo. Ar ne šį rinkinį šeštajame dešimtmetyje aptiko „ieškotojai“, kurie, kaip pabrėžia vietos istorikas A. P. Ovsianovas, įvertino jį 10 kg sidabro?
Viena iš monetų, laikytų vitrinose vakarinio korpuso ketvirtajame aukšte, griaunant pilį nukrito žemyn ir atsidūrė šio korpuso rūsio rytinio fasado sienos angoje.
Karaliaučiaus pilies vakarinis korpusas. Priekiniame plane – Berwarto bokštas, pavadintas architekto Blasiuso Berwarto, XVI amžiuje suprojektavusio korpusą ir abu jo bokštus, garbei.
Šis eksponatas – reta penkių markių vertės moneta, nukaldinta per trumpus vieno paslaptingiausių Prūsijos monarchų ir Vokietijos valdovų – kaizerio Frydricho III – valdymo mėnesius.
Vilhelmo I karūnavimas Pilies bažnyčioje 1861 metų spalio 18 dieną.
Kitą dieną po Vilhelmo I karūnavimo „Maskvėnų salėje“, esančioje virš bažnyčios, buvo surengtas pokylis.
Frydrichas III 1888 m. valdė devyniasdešimt devynias dienas, tačiau dar iki tol, būdamas sosto įpėdiniu, spėjo padėti Prūsijos archeologijai stotis ant kojų. Jo remiama buvo suformuota Prūsijos ekspozicija parodoje, surengtoje per Vokietijos antropologijos draugijos (Deutsche Gesellschaft für Anthropologie, Ethnologie und Urgeschichte) XI suvažiavimą. Ši paroda vyko Berlyne 1880 m. rugpjūčio 5–21 d., ir Prūsijos archeologijos ekspozicija pritrenkė žiūrovus savo unikalia moksline reikšme. Būtent nuo jos prasidėjo Prūsijos archeologijos pakilimas – jos medžiaga iki šiol grindžiama Europos I tūkstantmečio po Kr. senienų chronologinė sistema.
Kronprinco paramos rezultatas, be kita ko, buvo tuometinio Rytų Prūsijos provincijos muziejaus, XX a. pradžioje reorganizuoto į muziejų „Prussia“, ekspozicijos ir fondų išplėtimas.
Baigiant pasakojimą apie muziejaus ekspoziciją „Maskvėnų salėje“, verta paminėti jos istorinį interjerą, kuris pats savaime buvo itin įdomus ekskursantų apžiūros objektas.
Be to, vakariniame korpuse, šalia pagrindinio išėjimo (anksčiau – Vakariniai pilies vartai), pro kurį nuo Frydricho I laikų pagal tradiciją eidavo karūnavimo procesijos, buvo nedidelės patalpos, taip pat priklausiusios muziejui „Prussia“.
Jose buvo eksponuojami liaudies meno kūriniai (pirmiausia – XVII a. Mazūrų vilnoniai kilimai). Įėjimas ten kainavo 30 reichspfenigių.
XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje senienų draugijos „Prussia“ ir jai priklausiusio muziejaus „Prussia“ vadovybė kartu su savo rinkiniais persikėlė iš patalpų Karaliaus gatvėje (Königstraße, 65, dabar – Frunzės g.) į Karaliaučiaus pilies pietinio korpuso antrąjį aukštą, o 1924 m. liepą buvo atidaryta nauja muziejaus ekspozicija (istorija ir etnografija), užėmusi faktiškai visą pilies pastatų suformuoto keturkampio vakarinės dalies kompleksą. Nuo 1925 m. lapkričio 27 d. ji tapo naujai įkurto muziejaus „Prussia“ pagrindu.
Dėl finansinių sunkumų, iškilusių per ekonominę krizę po Pirmojo pasaulinio karo, visi muziejaus eksponatai, priklausę senienų draugijai „Prussia“, nuo 1925 m. perėjo Rytų Prūsijos provincijos žinion.
Muziejus „Maskvėnų salėje“ virš Pilies bažnyčios Vakariniame korpuse.
Deja, XX a. trečiajame dešimtmetyje prasidėjęs muziejinės veiklos pakilimas prieškariu sustojo. Paskutinis senienų draugijos „Prussia“ leisto metraščio numeris buvo išspausdintas 1940-aisiais.
Pilies bažnyčios interjeras vakariniame korpuse.
Rūsiuose po vakariniu korpusu (po bažnyčia!) buvo laikomi restorano „Blutgericht“ vynai.
Reikėtų paminėti ir keletą vakarinio korpuso patalpų, neturėjusių muziejinės paskirties. Tarp jų – 67 x 13 m dydžio rūsys, dengtas Renesanso epochos cilindriniu skliautu. Jame iki 1945 m. balandžio veikė vyno sandėliai ir buvo išpilstomas vynas restoranui „Blutgericht“. Kaip rašo A. Orlovas ir J. Storoženko savo knygoje „Karališkosios pilies paslaptys: pasakojimas laiškuose, liudijimuose, dokumentuose“, rūsio savininkė buvo Davido Schindelmeisserio firma (įkurta 1738 m.), kuriai nuo 1921 m. vadovavo Karlas Matzdorfas.
Iki šiol ne visai aiškios aplinkybės, kuriomis vakarinio sparno pietinis fasadas įgijo pseudogotikinių elementų – iš profiliuotų plytų sumūrytų vertikalių stiebų. Matyt, jie čia atsirado 1866 m., kai tokių pat stilistinių bruožų įgijo gretimo Pilies bokšto smailė. Tačiau prieškariu minėtasis vakarinio sparno fasadas jau buvo dekoruotas S formos voliutomis. Šis pokytis įvyko per paskutinę Pilies restauraciją (1938 m.?).
Pietinis sparnas
Pusapvaliame Wirzburgerio bokšte (Wirzburgers Turm, pastatytas 1519 m.), iš rytų beveik besišliejusiame prie Pilies bokšto, buvo muziejaus direktoriaus dr. Wilhelmo Gaerte (1891–1958) kabinetas. Patalpose į vakarus nuo šio „direktoriaus“ bokšto buvo didelė muziejaus biblioteka, kurioje šalia literatūros, matyt, saugotas ir muziejaus inventorių rankraščių fondas.
Toliau į vakarus koridorius vedė į Kampinį bokštą (Hintersterort Turm), kuriame darbo kabinetus turėjo žinomi Prūsijos archeologai Carlas Engelis (1895–1947) ir Hansas Crome (1864–1943).
Į rytus nuo direktoriaus apartamentų, pietinio pilies sparno pirmame aukšte, buvo įrengta muziejaus priešistorės ekspozicija.
Būtent šioje pilies vietoje, pietinio sparno antrame aukšte prie Pilies bokšto, kuris kartu buvo ir Pilies bažnyčios bokštas, 1945 m. balandžio 25 d. Maskvos valstybinio universiteto „atstovai“ rado 20 krėslų iš Carskoje Selo muziejų ir 12 paveikslų rėmų iš Kijevo (Vakarų ir Rytų meno) muziejaus. Pietinio sparno pirmame aukšte universiteto pasiuntiniai tuomet aptiko Miesto meno muziejaus dovanojimų knygą, kurioje Nr. 141 minimas Gintaro kambarys (Bernsteinzimmer).
Gintaro kambarys Karaliaučiaus pilyje.
Salėje Pilies bokšto antrame aukšte, į kurią vedė koridorius iš pietinio sparno (?), buvo įrengta ekspozicija „Prūsijos amatai XVII–XIX a.“.
Karaliaučiaus pilies pietinis sparnas buvo atgręžtas į Altštatą (priekiniame plane) ir Prieglių.
Karaliaučiaus pilies bokštai.
Pagal 1938 m. vadovą, įėjimas į pietinio sparno ekspoziciją kainavo 30 reichspfenigių. Čia tarp Wirzburgerio bokšto ir Gruberio bokšto (Grubers Turm) XX a. pradžioje buvo įrengtos šešios muziejaus salės. Didžiausioje pagal plotą 1-ojoje salėje buvo akmens amžiaus senienos, salėje Nr. 2 eksponuoti bronzos amžiaus radiniai, salėse Nr. 3 ir Nr. 4 išstatyta atitinkamai I–II ir III–IV a. po Kr. medžiaga, salė Nr. 5 buvo skirta V–VIII a. po Kr. eksponatams, įskaitant medžiagą iš Vakarų Mozūrijos plokštinių kapinynų Tumianuose ir Kielaruose (Daumen und Kellaren, buv. Alenšteino/Allenstein apskritis), kuriuose aptikta VI–VII a. po Kr. palaidojimų. Čia pat buvo ir „vėlyvųjų pagoniškų“ IX–XIII a. senienų skyrius, kuriame visų dėmesį traukė radiniai iš Kaupo pilkapyno (Kaup bei Wiskiauten, buv. Sembos/Samland apskritis, dabar – Mochovojės gyvenvietė Zelenogradsko rajone, Kaliningrado srityje) – visame pasaulyje žinomo vikingų epochos paminklo. Galiausiai salėje Nr. 6 buvo eksponuojami XIV ir XV a. artefaktai.
Pietiniame sparne taip pat buvo stalių dirbtuvės, kuriose muziejaus reikmėms dirbo meistrai Hase ir Huse. Be to, čia restauravimo darbus atliko žinomas restauratorius Fritzas Jentschas.
Restauravimo darbuose aktyviai dalyvavo muziejaus moksliniai techniniai darbuotojai, tarp jų – J. Wilczekas, kartu buvęs ir muziejaus lengvojo automobilio vairuotojas. Priešistorės ekspozicija buvo apžiūrima iš vakarų į rytus – nuo Wirzburgerio bokšto link Gruberio bokšto ir toliau. Lankytojai į šią ekspozicijos dalį patekdavo iš pilies kiemo pro portalą pietvakariniame kampe (būtent ten prieš karą dešinėje nuo įėjimo stovėjo nežinomos kilmės baltojo marmuro Afroditės torsas, o kairėje – jotvingių akmeninė figūra Mankestenas (Mankesteen, dar žinoma kaip Männchenstein), dabar esanti Kaliningrado istorijos ir meno muziejaus archeologijos ekspozicijos salėje). Bilietai buvo perkami prie įėjimo. Išėjimas – į Pilies sodą (Schloßgarten) pro vadinamąsias „Dureles į miesto pusę“ (Turlein gegen die Stadt).
Muziejaus darbuotojai vykdė aktyvų mokslinį ir šviečiamąjį darbą – moksleivių ir kraštotyrininkų reikmėms rengė planšetus su Prūsijos istorijai ypač svarbių archeologijos paminklų ir juos kasinėjant aptiktų radinių nuotraukomis. Tokių planšetų fotokopijas buvo galima įsigyti prie įėjimo.
Maketuotojai buvusioje karališkojoje pilyje dirba prie valstiečio namo maketo.
Muziejaus darbuotojos Wilhelmo Gaerte kabinete.
Pietinio sparno rūsiuose, taip pat naudotuose muziejaus „Prussia“ reikmėms, buvo saugoma nedidelė jo archeologijos fondų dalis (Studiensammlung).
Renesansinės lubos pietinio sparno ir Kampinio bokšto patalpose.
Čia radiniai pagal archeologinius kompleksus buvo pažymėti etiketėmis su saugojimo numeriais, vielele pritvirtinti prie kartoninių planšetų ir sudėti į lentynas. Pasibaigus karui, tik nedidelė archeologinių muziejaus eksponatų dalis atsitiktinai liko pilyje ir buvo mūsų rasta archeologinių kasinėjimų metu.
Pagrindinė unikalių artefaktų iš muziejaus ekspozicijos, 1944 m. rugpjūčio pabaigoje smarkiai nukentėjusios nuo anglų bombų, dalis buvo (deja, pavėluotai) 1945 m. sausį evakuota į fortą Nr. 3 išoriniame Karaliaučiaus įtvirtinimų žiede (dabar – Severnaja Goros gyvenvietė). Ilgus dešimtmečius radiniai gulėjo po forto gyventojų kojomis. Ir tik amžių sandūroje, 1999–2002 m., Kaliningrado muziejininkų grupė, vadovaujama A. A. Valujevo, surinko šios kolekcijos likučius ir įtraukė juos į Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus fondus. Jo vitrinose mūsų amžininkai turi puikią galimybę išvysti restauratorių atgaivintus muziejaus „Prussia“ lobius.
Įdomu, kad šaltą 1945 m. žiemą kartu su autentiškais archeologiniais radiniais vokiečiai iš pilies išgabeno ir mokomąsias kopijas, kurias muziejaus meistrai gamino, kad galėtų jas parodyti jauniesiems prieškario Prūsijos gyventojams per kraštotyros pamokas.
Pro įėjimą 6a buvo galima patekti į pietinio sparno antrą aukštą, kur buvo eksponuojamas Miesto meno rinkinys. Jo apžiūra kainavo 20 reichspfenigių.
Čia buvo eksponuojami meno kūriniai nuo ordino laikų iki šių dienų. Ten pat buvo pristatyta ir gausi gintaro kolekcija. Šiose patalpose periodiškai vykdavo parodos, rengiamos kartu su Meno bičiulių draugija. Meno ekspozicija apėmė ir „Unfriedto korpusą“, formaliai priklausiusį rytiniam sparnui.
Šiaurinis sparnas
Šiaurinio sparno rytinę dalį pirmame ir antrame aukštuose užėmė Žemės teismas. Vakarinėje dalyje (ordino laikais – firmarija), seniausiame iš iki XX a. vidurio išlikusių pilies pastatų, pirmame aukšte (ar rūsyje?) buvo išlikęs perėjimas į XVI a. sugriautą konvento pastatą. Šio sparno antrame aukšte nuo 1881 m. penkiose salėse buvo eksponuojami Meno draugijos (vėliau – Miesto meno muziejaus) paveikslų ir kitų eksponatų rinkiniai. Vėliau dalis šios ekspozicijos persikėlė į pietinio sparno antrą aukštą ir į „Unfriedto korpusą“.
Šiaurinį sparną dažniau fotografuodavo iš kiemo pusės, kur buvo įėjimas į „Blutgericht“ ir Turnyrų galerija.
Restorano „Blutgericht“ interjeras su raižytomis statinėmis ir burlaivių maketais palubėje.
Šiauriniame sparne liko „Sidabrinė biblioteka“, saugota čia ir karo metais.
Įstiklinta vitrina su „Sidabrine biblioteka“ Konsistorijos patalpoje.
Valstybinis archyvas taip pat buvo saugomas po viduramžių skliautais šiauriniame sparne.
Remiantis 1938 m. vadovu, įėjimas į šio sparno ekspoziciją kainavo 24 reichspfenigius.
Bokšte, žymėjusiame šiaurės vakarinį pilies kiemo kampą, vadinamajame Kailiadirbio bokšte (Turm des Kürschners), pasak Heinricho Lange's, vokiečių chirurgas profesorius Oskaras Ehrhardtas rado bareljefą „Žmogus su kaukole“ (žr. toliau), išdrožtą Hanso Schencko ir datuojamą 1550 m. Iš pradžių šis bareljefas buvo pilies rytiniame sparne esančiame „Albrechto name“, kur puošė koklinėmis plytelėmis išklotos salės portalą. XX a. viduryje Karaliaučiaus pilies muziejaus direktoriaus Alfredo Rohde's nurodymu bareljefas buvo perkeltas į Kailiadirbio bokšto patalpą Nr. 13. Esą 1948 m. minėtasis chirurgas šį bareljefą (laikinai buvusį Šv. Elžbietos ligoninėje) sanitariniu traukiniu išsiuntė į Vokietiją.
Kažkoks raudonarmietis, su kuriuo bareljefas buvo išsiųstas, Vokietijoje jį pardavė daktarui Franke'i, iš kurio 1958 m. eksponatas grįžo Berlyno Rūmų ir parkų valdybos žinion.
Tiesa, neaišku, kaip bevardis kariškis galėjo nugabenti į naują tarnybos vietą tokią retenybę ir nebaudžiamai ją parduoti. Prisimenantieji stalininę epochą gali rimtai suabejoti šios versijos teisingumu.
Šiauriniame sparne buvo laidojimo urnų nuo neolito iki I tūkst. po Kr. vidurio ekspozicija; urnos stovėjo daugybėje spintų trečiojo aukšto salėje, plane esančioje tiesiai virš restorano „Blutgericht“ (Blütgericht). Į urnų salę lankytojai nebuvo įleidžiami. Kaip 1974 m. prisiminė iškili Estijos archeologė prof. dr. Marta Schmiedehelm, lankiusis Karaliaučiuje 1940 m., šios urnos buvo vienintelė archeologinių radinių rūšis, eksponuota muziejuje „Prussia“ be jas lydinčių daiktų kompleksų.
Bareljefas „Žmogus su kaukole“. Medis. Hansas Schenckas, apie 1550 m.
1943 m. (?) dalis šio rinkinio (kelios dešimtys indų) buvo evakuota į Raistpilio (Kentšynas, Lenkija) apylinkes ir dabar eksponuojama Olštyno ir Varšuvos muziejuose.
Medžioklės salė šiauriniame sparne dėl savo dekoro buvo viena įsimintiniausių.
Ordino firmarija savo laiku buvo ligoninė ir prieglauda.
Iki mūsų dienų išlikusios žinios apie muziejaus urnų rinkinį, kaip, beje, ir apie taip pat šiauriniame sparne buvusius muziejaus skyrius „Liaudies amatai“ ir „Gyventojai ir pasienio politika“, yra labai skurdžios. Visai šalia šios ekspozicijos nuo 1738 m. buvo istorinio restorano „Blutgericht“ patalpos; jis užėmė rūsius po šiauriniu sparnu, kuriuose, anot miesto legendų, vėlyvaisiais viduramžiais buvo teisiama ir vykdomos žiaurios bausmės.
Paskutinis šio restorano direktorius buvo Paulas Feyerabendas, 1945 m. vasarą bendradarbiavęs su tais, kuriems buvo pavesta ieškoti kultūros vertybių.
Rytinis sparnas
Jo patalpos, sudarančios istorinį „Albrechto namą“, kurio išorės puošyboje išliko XVI a. baroko bruožų, XIX–XX a. sandūroje iš čia išsikėlus administracinėms įstaigoms, virto muziejaus ekspozicijų salėmis ir pačios tapo savotiškomis istorinėmis ekspozicijomis. Tai pirmiausia pasakytina apie Vėliavų salę, XVIII–XIX a. buvusią Prūsijos karalių ir Vokietijos kaizerių [imperatorių] audiencijų bei iškilmingų priėmimų vieta. Kaip nurodo šiuolaikinis Vokietijos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos specialistas Thilo Eggelingas, nemažai paveikslų ir senovinių baldų iš pilies 1944 m. (?) buvo išvežta į vakarus, į Rheinsbergo pilį, iš kur vertybės vėliau buvo išgrobstytos ir taip negrįžtamai prarastos. Toks pat likimas ištiko ir šių meno objektų apskaitos dokumentus.
Nežinomas likimas Miesto meno rinkinių direkcijos dokumentų, saugotų rytinio sparno rūsiuose.
Be muziejaus komplekso, iki 1944 m. rytiniame sparne veikė Rytų Prūsijos antžeminių statybų valdyba. Priešingame, vakariniame, sparne buvo dar viena statybų organizacija – Provincijos statybos žinyba.
Pilyje buvo daug patalpų, kurių išvaizda susiformavo viduramžiais. Pirmiausia tai būdinga rytinio sparno antrajam aukštui, kur virš Albrechto vartų muziejaus „Prussia“ lankytojai galėjo apžiūrėti pirmojo Prūsijos kunigaikščio darbo kabinetą, Sosto salę, Juodojo erelio ordino salę („Erelio salę“), Hohencolernų dinastijos salę („Protėvių salę“) ir kambarį, kuriame gimė karalius Frydrichas I. Šiauriniame sparne iki pat 1944 m. lankytojams buvo atviri didžiojo magistro kambarys, Šv. Onos koplyčia ir pilies virtuvė.
Karaliaučiaus pilies rytinis sparnas susidėjo iš „Unfriedto korpuso“ (kairėje) ir „Albrechto namo“ su to paties pavadinimo vartais. Paminklas pirmajam Prūsijos kunigaikščiui iš pradžių stovėjo šalia.
Savo pirmapradį viduramžių „veidą“ išlaikė ir Avižų bokštas (Haberturm), stūksojęs rytinio ir šiaurinio sparnų kampe (žr. aukščiau).
„Koklių salės“ langai buvo atgręžti į pilies kiemą.
Karaliaučiaus pilies „Protėvių salė“.
Iš pietryčių prie rytinio sparno šliejosi „Unfriedto korpusas“ (Unfriedtbau). Čia Antrojo pasaulinio karo metais beletaže (aukštame pirmajame aukšte), kambaryje Nr. 36, buvo atidaryta Rytų Prūsijos dailininko Loviso Corintho kūrybai skirta ekspozicija, kurioje buvo galima išvysti šešiolika jo darbų. Šios patalpos dekorą papildė Edwino Scharffo bronzinė skulptūra. Čia pat, salėje Nr. 37, 1942–1944 m. (galbūt ir 1945 m. pradžioje) buvo eksponuojamos Gintaro kambario plokštės. Visos minėtos ekspozicijos priklausė Miesto meno rinkiniams.
1945 m. balandžio pradžioje „Unfriedto korpuso“ pirmajame aukšte veikė folkšturmo bataliono medicinos punktas. Jo įrangos liekanų šios pilies dalies griuvėsiuose rasta tiek 1967–1969 m., tiek per kasinėjimus 2006 m. žiemą.
Kaip savo knygoje rašo A. Orlovas ir E. Storoženko, 1945 m. balandžio 10 d. rytą baltas vėliavas ant pietinio pilies fasado ir jos kieme iškėlė Paulas Feyerabendas, paskutinis istorinio restorano „Blutgericht“ direktorius.
Kelios dešimtys išsekusių pilies gynėjų, nespėjusių pasitraukti požeminiais perėjimais (kiti keliai iš vieno paskutiniųjų „miesto tvirtovės“ Karaliaučiaus atramos punktų buvo atkirsti), vilkosi į belaisvių surinkimo punktą „Reichsbanko“ pastate (pilies priešpilyje).
Pirmoji pabėgėlių banga iš apsupto Karaliaučiaus į vakarus pasitraukė 1945 m. sausio–kovo mėnesiais. Antrąją sudarė Stalino deportuoti miestiečiai (sakoma, pagal patarimą, kurį jam 1944 m. vasarą Jaltos konferencijoje davė įžvalgusis Churchillis, jau tada klojęs kvalifikuotos darbo jėgos rinkos pamatus pokario Vakarų Vokietijoje), 1947–1948 m. atsidūrę būsimosiose federalinėse žemėse – Šlėzvige-Holšteine ir Hamburge. Visiems šiems stebuklingai išgyvenusiems kankiniams kaip šventas jų prūsiškosios Tėvynės paveikslas atmintyje amžiams išliko išdidžiai į dangų kylančio smailaus Karaliaučiaus pilies bokšto siluetas. 1955 m. gegužės 28 d. Duisburge vykusiose pirmosios Prūsijos sostinės 700 metų jubiliejaus iškilmėse dalyvavo apie 25 000 buvusių karaliaučiečių. Lotharstraße gatvėje jie su nuostaba išvydo iš faneros išpjautą ir nudažytą pietvakarinės pilies dalies maketą, tapusį jų gimtojo miesto simboliu. 1968 m. Duisburge prie Karaliaučiaus kraštiečių bendrijos buvo įkurtas miesto muziejus „Karaliaučiaus namai“, iki šiol [2008 m. – red.] veikiantis nuolat vadovaujamas Lorenzo Grimoni.
Šiam muziejui Horstas Düringas 1990-ųjų pradžioje pagamino pilies vakarinio sparno modelį, atkuriantį jo XVIII a. būklę.
Karaliaučiaus pilies maketas Duisburge (1953).
_______________
2008 metais Kaliningrado leidykla „Živiom“ išleido istorijos mokslų daktaro, profesoriaus Vladimiro Ivanovičiaus Kulakovo knygą „Karaliaučiaus pilies istorija“, kurią dabar visą galima atsisiųsti iš svetainės Prussia.Online. Autoriaus leidimu skelbiame atrinktus jos skyrius.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
