PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštis, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Kuršių nerija. — Jos gyventojai. — Laivų nuolaužos krante. — Juodkrantė. — Vietinių nedraugiškumas. — Geografinės klaidos. — Gintaras. — Nida. — Pašto stoties šeimininko gyvenimo istorija. — Rytas pajūryje. — Nelaimė plaukiojančiuose smėlynuose. — Audra jūroje. — Rasytė. — Kopų slinkimas. — Pastorius. — Paukščių gaudymas. — Sarkau. — Bažnyčia be durų. — Jūros proveržis. — Kuršių nerijos kilmė. — Krantas. — Trutenau.
Atsisveikinimas su stipriųjų gėrimų mėgėja Klaipėdos liaudele man ašarų nekainavo, nes, tiesą sakant, čia gerokai nuobodžiavau. Todėl paskubėjau sutvarkyti visus savo prekybos reikalus ir iškeliavau toliau.
Klaipėdą nuo Kuršių nerijos skiria maždaug 3000 pėdų pločio sąsiauris, jungiantis Kuršių marias su Baltijos jūra. Keliautojai per sąsiaurį perkeliami barža. Iš pirmo žvilgsnio ši barža pasitikėjimo nekėlė, bet, laimei, saugiai nugabeno mane į priešingą krantą.
Klaipėdos vaizdas nuo Kuršių nerijos.
Srovė iš marių į jūrą tokia stipri, kad sąsiauryje, o ir gerokai toliau jūroje, vanduo išlieka gėlas. Nuo jūros vandens jis skiriasi tamsesne spalva.
Kuršių nerija – tai 16 mylių ilgio ir nuo ketvirčio iki pusės mylios pločio smėlio juosta. Ji skiria Kuršių marias nuo Baltijos jūros ir yra smėlio kopų virtinė, kai kur siekianti kelių šimtų pėdų aukštį. Išskyrus Rasytės kaimą, kur yra ariamas laukas ir nedidelis miškelis, nerijoje nėra jokios augmenijos: nei laukų, nei medžių, nei net mažiausio daržiuko, o septynių apgailėtinų kaimelių, išsidėsčiusių nerijoje marių pusėje, gyventojai verčiasi vien žvejyba.
Liūdnesnės vietos žemėje negali būti. Nieko, tik smėlis ir vanduo: nei pavėsingų medžių, nei šaltinio su vėsiu gaivinančiu vandeniu. Čia nėra net žalios pievelės, kuri pagyvintų vienodą plikų smėlio kopų baltumą. Kaip čia gali gyventi žmonės, man nesuprantama. Beje, bendravimas su jais rodo, kad, išskyrus žmogaus išvaizdą, su kitais žmonėmis jie turi mažai ką bendro.
Nedraugiškumas jų veiduose, pasipūtimas, nesuprantama, lojanti kalba – viskas rodo, kad jie yra žemiausioje žmonijos raidos pakopoje.
Kelias eina pajūriu, nusėtu daugybe laivų nuolaužų. Ši kelionė ir pati savaime vargina, bet tampa dar nemalonesnė, kai pakeliui matai tiek laivų katastrofų liudijimų. Daugelis nelaimėlių šiame nesvetingame pakraštyje prarado visą savo turtą. O kai kas – ir pačią gyvybę. Šios mintys mane panardino į melancholišką nuotaiką, kuri nuostabiai derėjo su niūria mane supančios nepatrauklios gamtos tyla – atrodo, ji čia mirtinai įsižeidusi ant visos žmonių giminės.
Lengviau atsikvėpiau, kai pasiekiau Juodkrantę, pirmąją pašto stotį savo kelyje, ir vėl atsidūriau tarp žmonių, nors šie žmonės buvo turbūt patys nedraugiškiausi, kokius kada nors buvau sutikęs pašto stotyse. Keliavau savo arkliais ir pašto arklių nesinaudojau. Tai jiems galėjo būti priežastis irzti, nes neišvydau nė vieno draugiško žvilgsnio, o iš dešimties klausimų į devynis negavau atsakymo.
Prie marių kranto Juodkrantėje (Schwarzortas, Lietuva).
Maistas, kaip ir kava, buvo prastas ir nepateisinamai brangus, vyno ir alaus išvis nebuvo. Tai, kad šie žmonės kelia kainas, atleistina: kas gali juos laikyti šioje niūrioje dykumoje, jei ne galimybė uždirbti daugiau nei bet kur kitur?
Na, ir galų gale keliautojas liks patenkintas, jei už savo pinigus, net ir didelius, galės ką nors gauti. Bet jeigu šeimininkai savo nesvetingu elgesiu atima iš keliautojų bendravimo malonumą, tai rodo, kad vietos gyventojus supanti pamotė gamta blogai paveikė jų manieras.
* * *
Kelyje iš Juodkrantės į Nidą man nutiko juokingas atsitikimas. Norėdamas palengvinti arkliams kelią giliu smėliu, išlipau iš karietos ir kurį laiką žingsniavau paplūdimiu. Netrukus sutikau vežiką, įnirtingai besiginčijantį su keleiviu, kurį, kaip supratau, jis vežė į Klaipėdą. Karštas ginčas1 buvo pačiame įkarštyje. Keleivis buvo taip įsiutęs, kad kėsinosi primušti vežiką, ir šį išgelbėjo tik staigus mano pasirodymas. Tada jie abu pasiūlė man būti jų ginčo teisėju. Ginčas buvo toks: vežikas tvirtino, kad iš tos vietos, kur jie buvo, jis mato aukštumą, vadinamą Olando Kepure, o keleivis laikė tai visiškai neįmanomu ir manė, kad vežikas iš jo tiesiog tyčiojasi.
Mano tvirtinimas, kad jie abu teisūs, vos neįtraukė manęs į bendrą vaidą. Daug pastangų man kainavo priversti juos išklausyti mano paaiškinimą. Prie sienos su Kuršu, pajūryje, iš tiesų yra kalva, vadinama Olando Kepure. Ir ji, žinoma, buvo matoma iš tos vietos, kur stovėjome, tad buvo aišku, kad vežikas nė nemanė šaipytis iš savo keleivio. O tai, kad jis iš paprastumo tikrai manė, jog tai Olandijos krantas, nesunkiai buvo galima paaiškinti elementarios geografijos nežinojimu. Palikau juos, kai jie susitaikė, patenkintas, kad pavyko išvengti gresiančių muštynių.
* * *
Paplūdimys čia nuklotas begale mažų įvairiaspalvių apvalių akmenukų, kurie labai gražiai atrodo baltame smėlyje. Visi jie arba šviesiai raudoni, arba ryškiai mėlyni.
Nepaprastas gintaro grynuolis.
Radau keletą gana didelių gintaro gabalų, kurie galėjo būti verti kelių dukatų. Ir vis dėlto išmečiau juos į jūrą, nes žinojau, kad pagal vietos įstatymus už gintaro rinkimą gresia griežta bausmė.
Bijojau, kad kas nors kitas iš nežinojimo ar godumo gali neatsispirti pagundai pasisavinti šiuos gražius akmenis. Kuršių nerijoje gintaras pasitaiko retai, čia nesutiksi jo gaudytojų su dideliais graibštais, todėl didžioji dalis jūros čia išmestų akmenų, matyt, pražūva.
* * *
Vėlai vakare pasiekiau Nidą, kur pašto stotis buvo nepaprastai paprasta, bet bent jau turėjo labai draugišką šeimininką, su kuriuo maloniai pasišnekučiavome, kol man ruošė vakarienę. Jis papasakojo daug įdomaus apie Kuršių neriją ir jos gyventojus. Kadangi šis žmogus nebuvo be išsilavinimo, išreiškiau nuostabą, kad jis čia apsigyveno. Tačiau jis mane patikino, kad šią vietą mėgsta labiau už bet kurią kitą, nes čia gimė ir buvo išmokslintas ir, išskyrus trejus studijų metus Karaliaučiaus universitete, visą gyvenimą praleido šioje smėlio dykumoje.
Pagrindinis jo užsiėmimas – žvejyba, kurią jis aistringai mėgsta. Be to, pravažiuojantys jam praneša daugybę naujienų, o pašto stoties išlaikymas jam duoda nemažą pelną. Vienas jo gyvenimo epizodas yra pernelyg būdingas, kad nuo jūsų jį nuslėpčiau. O kadangi jis man jį papasakojo, neprašydamas pažadėti tylėti, tai ir neįsižeis, jei atpasakosiu šią istoriją jo žodžiais.
„Karaliaučiuje studijavau trejus metus, – pasakojo jis, – kai mano tėvas, pašto stoties šeimininkas, kurio įpėdiniu turėjau tapti, pašaukė mane namo ir pareiškė, kad man metas sukurti šeimą. Iš esmės aš tam nieko neprieštaravau, bet paaiškėjo, kad tėvas man jau pats išrinko nuotaką.
Nida (Nidden, Lietuva): kuršių žvejys lopo tinklą.
Atėjo sužadėtuvių diena, ir aš pirmą kartą susitikau su būsima žmona, kurios niekada anksčiau nebuvau matęs, ir nors ji nebuvo bjauri, man ji be galo nepatiko.
Ėmiau audringai protestuoti prieš šią santuoką, bet tėvas mane patikino, kad pateiks tam tikrų argumentų, kurie pakeis mano nuomonę. Tada jis paėmė mane už rankos, nusivedė į tolimą kambarį, tvirtai užrakino už savęs duris, o paskui ištraukė iš po surduto tuos pačius argumentus – tvirtą botagą, kuriuo labai įtikinamai ėmė įrodinėti, kad ši santuoka man išeis tik į naudą. Ką gi... Argumentai buvo svarūs, ir aš pareiškiau, kad tėvas mane įtikino ir kad sužadėtuvėms daugiau neprieštarauju.
Bet paskui, viską apgalvojęs, nusprendžiau nepaklusti tėvo botago valdžiai. Todėl, nepaisydamas sužadėtuvių, tiesiai pareiškiau tėvui, kad nevesiu man primestos merginos. Tėvas neteikė man atsakymo garbės, o netrukus išsiuntė mane reikalais į Klaipėdą ir labai tiksliai nurodė mano grįžimo laiką. Nieko blogo neįtardamas, grįžau nustatytu laiku ir radau namus pilnus svečių, tarp kurių buvo ir dvasininkas. Visi jie laukė manęs, kad pradėtų mano vestuvių ceremoniją. Tėvas privedė mane, labai nustebusį, prie nuotakos ir paprašė pastoriaus atlikti santuokos apeigas, nė kiek nekreipdamas dėmesio į mano priešinimąsi.
Sutrikęs nuo to, kas vyksta, aš vietoj „taip“ garsiai surikau „ne“! Ir tą akimirką tėvas man trenkė tokį apkurtinantį antausį, kad aš iš siaubo atšokau ir greitai ištariau „taip“. Taigi prieš savo valią staiga tapau vedęs. Nuo to laiko praėjo daug metų, tėvo seniai nebėra, o aš dažnai einu prie jo kapo ir verkiu ten dėkingumo ašaromis už tai, kad mano gimdytojas išrinko man gerą žmoną, kuri ir dabar, gyvenimo saulėlydyje, yra mano gyvenimo laimė.“
* * *
… Puikiai išsimiegojęs, kitą rytą valanda anksčiau išsiunčiau iš Nidos į priekį savo arklius, kuriuos tikėjausi netrukus pasivyti, skaičiuodamas jų neskubų žingsnį, nes kelias ėjo puriu smėliu. Energingai žingsniavau pajūriu, atgaivintas ryto vėsos.
Jaunieji raiteliai prie kopos papėdės.
Džiugus žvalinantis rytas gražus visur, net ir dykinguose Baltijos jūros krantuose. Ką tik patekėjusi saulė išbarstė auksinį savo spindulių blizgesį ant žemų bangų sidabro, kurių švelnus perlamutras horizonte susiliejo su dangaus žydryne.
Baltos kelių laivų burės plaukė aukštai virš horizonto, o virš bangų prie kranto vis dar kabojo plona ryto rūko uodega, kurią pamažu nunešė lengvas vėjelio dvelktelėjimas. Silpnas bangų ošimas vos girdėjosi gilioje aplink viešpataujančioje tyloje ir atrodė kaip bundančios gamtos alsavimas. Netrukus saulė, pakilusi aukščiau, išblukino švelnius šio gražaus paveikslo kontūrus ir pavertė jį nuobodžiu tepinėliu.
Rūkas, raizgęsis į keistas formas, išnyko, nesimatė nė vieno laivo, ir vietoj paauksuoto sidabrinio jūros paviršiaus mano akims dabar atsivėrė vienoda pilka vandens drobė be krašto ir galo. Galbūt nustebsi, kad man nuobodus ramios jūros vaizdas. Mielai sutiksiu, kad daugeliui žmonių ši beribė vandens masė yra didingas reginys, net kai ji rami. Tačiau tas, kas, kaip aš, daugelį metų gyveno prie jūros ir yra keletą kartų plaukęs jūra, tampa jai gana abejingas. Vis dėlto saulėtekis ir ypač saulėlydis virš jūros, net matyti tūkstantį kartų, kaskart vėl kelia susižavėjimą.
Šiandien saulė buvo pati nemaloniausia pasaulyje kelionės palydovė. Netrukus jos akinanti šviesa ėmė trukdyti man eiti, o ir taip sunkų kelią padarė dvigubai sunkesnį. Purus smėlis kiekviename žingsnyje smigo po mano kojomis. Saulės spinduliai, atsispindėję nuo balto smėlėto Nerijos paviršiaus, darė karštį nepakeliamą, o silpnas tą dieną pūtęs vėjelis negalėjo atgaivinti pavargusio keliautojo. Buvau nuėjęs dvi mylias, kai pagaliau pavyko pasivyti savo vežimą, bet arkliams, kaip ir man, reikėjo poilsio.
Leidau jiems pusvalandį pailsėti ir per tą laiką sočiai papusryčiavau, o paskui padariau tai, ką daro beveik kiekvienas šiuo maršrutu keliaujantis: atsidaviau saldžiam miegui, kol arkliai lėtai traukė mane vis pirmyn ir pirmyn. Kas tokioje padėtyje sugebės atsispirti norui užmigti, be abejonės, ištvers ir nuobodžiausio romano skaitymą ar patį nuobodžiausią pamokslą bažnyčioje. Vienodas – kur tik pažvelgsi – smėlio ir vandens vaizdas, monotoniškas jūros bangų ošimas ir migdantis vežimo, šliaužiančio pirmyn tarsi sraigė, siūbavimas susilieja, viliodami miegą, kuris jaukiu kokonu apgaubia keliautoją.
Arkliai įklimpo į plaukiojantį smėlį.
Iš saldaus užsimiršimo mane ištraukė išgąsdinti vežiko šauksmai. Atsipeikėjau ir pamačiau, kad mano arkliai beveik iki pat kaklo įklimpę į smėlį.
Mat vežikas, norėdamas palengvinti arkliams kelią, pasuko iš išvažinėtos purios vėžės ir pateko į plaukiojantį smėlį, į kurį jie įgriuvo vos tik ant jo užžengę.
Man neliko nieko kito, kaip bėgti pagalbos į Rasytės kaimą, kur su dideliu vargu išprašiau kaimiečius padėti man ištraukti arklius, pažadėjęs nemažą atlygį. Už arklių atkasimą turėjau sumokėti keturis talerius, o tai, žinoma, buvo negirdėtas plėšikavimas. Tiesa, šeši vyrai plušo daugiau nei tris valandas, kol sugebėjo ištraukti mano arkliukus iš smėlio nelaisvės. Kadangi žemyne plaukiojantys smėlynai paprastai nepasitaiko, įtariu, kad jūs apie juos neturite supratimo, todėl pamėginsiu jums paaiškinti šį keistą reiškinį, būdingą šioms vietoms.
Smėlynų viduryje, dažnai toli nuo jūros, yra vietų, kurios, žmogui ar gyvūnui ant jų užlipus, staiga įgriūva žemyn tarsi vilkduobė, nusitempdamos viską, kas buvo paviršiuje. Smėlio masei įgriūvant, išsiveržia daug vandens, ir ta vieta paskui tampa tokia kieta, kad per ją be jokios baimės galima vežti sunkias patrankas. Tokie atsitikimai čia nutinka labai dažnai. Žmonės, vežimai, arkliai nuskęsta smėlyje, ir niekas nežino, kur jie ir kur dingo.
Įkliuvusius į plaukiojantį smėlį išgelbėti pavyksta tik labai retais atvejais. Į pagalbą atėję žmonės iš Rasytės stebėjosi, kad mano arkliai vis dar laiko galvas virš žemės. Prieš keletą metų plaukiojančiame smėlyje nuskendo maža vieno karininko iš Klaipėdos dukrelė. Nelaimėlę smėlio spąstai įtraukė jos draugų akyse. Mergaitės kūno, nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyko rasti. Kiek žinau, nė vienas gamtininkas mokslininkas niekada nesivargino tirti šio keisto gamtos reiškinio kilmės.
* * *
Vakarop dangus ėmė temti. Begaliniai kirų pulkai su veriančiais klyksmais skraidė virš marių, o tai visada buvo neklystamas artėjančios audros ženklas, todėl nusprendžiau pasilikti Rasytėje iki kitos dienos vidudienio, ir ten tapau šio didingo gamtos reiškinio liudininku.
Pilkopos vaizdas (Morskoje) nuo Efos kopos.
Įvyko tai, ko tikėjausi. Naktį ėmė pūsti stiprus vėjas, kuris rytą virto audra, todėl kaime susiradau vedlį ir paprašiau nuvesti mane ant aukščiausios kopos, kad iš ten pažiūrėčiau į banguojančią jūrą ir apylinkes.
Tai buvo iš tiesų grandiozinis reginys! Priešais mane plytėjo beribė jūra, įgavusi juodo debesuoto dangaus spalvą. Ji įnirtingai kėlė į debesis savo pašėlusiai besiritančias bangas, nuo kurių į visas puses lėkė putojantys purslai. Atrodė, kad šie žiojintys vandens kalnai tuoj užlies mūsų siaurą žemės ruožą, į kurį jie kaskart dužo su kurtinančiu triukšmu. Į abi puses tolumon driekėsi balta kalvų virtinė, o už manęs plytėjo ramios, lygios kaip veidrodis Kuršių marios, ir kažkur jų horizonte vos matėsi Lietuvos krantas.
Kalva, ant kurios stovėjau, buvo kelių šimtų pėdų aukščio, todėl vaizdas į jūrą buvo dar įspūdingesnis. Atėjo laikas leistis, ir čia mano vedlys apsaugojo mane nuo pavojaus, kuris šiose vietose gresia visiems atvykėliams. Ketinau leistis nuo kalvos tiesiai žemyn, bet vedlys pasakė, kad taip neišvengiamai nukrisiu iš ne mažiau kaip šimto penkiasdešimties pėdų aukščio. Kalva nuo viršaus iki apačios buvo akinamai balto smėlio masė, ir tai kūrė optinę iliuziją, tarsi priekinis šlaitas būtų nuolaidus. Kad iš tikrųjų jis buvo status ir beveik vertikalus, iš viršaus nesimatė. Norėdamas mane tuo įtikinti, vedlys įsmeigė lazdą viršūnėje šalia tos vietos, kur stovėjo, o paskui, kai nusileidome jo pasiūlytu maršrutu, aš, pažvelgęs iš apačios į kalvos viršūnę, pamačiau, kad lazda stūkso beveik virš mūsų galvų.
* * *
Rasytė įsikūrusi į marias išsikišusiame pusiasalyje ir turi nedidelį ariamos žemės plotą, taip pat miškelį iš ąžuolų ir pušų susuktais kamienais – vienintelį visoje Nerijoje. Anksčiau didžioji Nerijos dalis buvo apaugusi medžiais, bet žmonės dėl neapdairumo juos iškirto, todėl likęs miškas, išskyrus šį nedidelį plotą, pamažu buvo užpustytas smėlio.
Ilgas kelias kopose.
Teritorijos dykumėjimas dėl smėlio čia įgavo tokį mastą, kad galbūt netrukus neliks ir šio kaimo, nes beveik kasdien smėlis užima vis naujus to nedidelio ploto, kuriame ūkininkaujama, sklypus.
O kadangi smėlį nuo aukštų smėlio kalvų žemyn nupučia vėjas ir nuplauna lietus, jokios užtvaros nuo šios negandos padėti negali.
Antai Lattenwalde kaimas buvo visiškai užpustytas smėlio, ir dabar nuo jo neliko nė pėdsako. Iš Kuncų kaimo liko tik kelios trobelės, kurios tuoj tuoj sugrius. Šios gyvenvietės bažnyčia, kunigo būstas ir dauguma pastatų jau palaidoti giliai po smėliu.
Kuncų parapijos pastorius, nuo tada, kai išnyko jo kaimas, gyvenantis Rasytėje, sako savo religinius pamokslus savotiškame tvarte. Jo pareigybė pati apgailėtiniausia krašte, ir jis vos turi tiek pajamų, kiek reikia jo skurdžiai, liūdnai egzistencijai palaikyti. Pagrindinis dvasininko maistas – žuvis ir varnų mėsa, kuri, beje, visai neprasto skonio. Varnos vietos gyventojų racione yra gausiai ir laikomos delikatesu, nes kitokios mėsos čia išvis nerasi.
Dalį pajamų pastorius gauna iš paukščių gaudymo, kuriuo užsiima tame pačiame nedideliame miškelyje prie Rasytės. Šis miškelis, kaip sakoma, labai turtingas paukščių. Sugautus paukščius pastorius siunčia parduoti į Karaliaučių.
Oficiali šio dvasininko veikla vasarą paprastai visiškai nutrūksta, nes visi jo parapijiečiai, išskyrus keturis pašto viršininkus ir kelis ūkių savininkus Rasytėje, pavasarį su visais vaikais ir namiškiais sėda į vežimus ir persikelia į kitą marių pusę, kur verčiasi žvejyba. Grįžta jie ne anksčiau kaip vėlyvą rudenį. Tuo metu gimę vaikai iki grįžimo namo lieka nekrikštyti. Komunijos ir santuokos taip pat neteikiamos, ir visas šias religines apeigas kunigas atlieka visas kartu per kelias dienas.
Bažnytėlė Sarkau (Lesnojus).
Sarkau kaime yra bažnyčia, kuri yra tarsi Rasytės bažnyčios filija. Ją valdo vietos pastorius. Šioje bažnyčioje nėra durų, vietoj jų – tik dvi angos sienose su menkomis užtvaromis.
Pro jas ir patenka vidun vietos krikščionių bendruomenė. Čia yra dvi sakyklos: viena atsukta į marias, o kita – į jūrą. Pastorius lipa į vieną arba į kitą, priklausomai nuo vėjo krypties. Mat vėjas turi pūsti jam į nugarą, antraip smulkus smėlis, šiaip ar taip patenkantis į medinį pastatą, lėktų jam į akis.
Tarp Rasytės ir Sarkau sutikau tokį milžinišką kirų būrį, kad kai jie visi kartu pakilo, tai uždengė saulę ir viskas aplink aptemo. Paukščių tikriausiai buvo keli milijonai. Dar prieš jiems pakylant į orą, pastebėjau ir kelis kranklius, taikiai tupinčius šalia kirų. Tik maisto stoka galėjo priversti šiuos išdidžius paukščius vienišius pakęsti isteriškų kirų draugiją.
Netoli Sarkau Nerijoje yra lygi vieta, kur jūros bangos jau kelis kartus persirito į marias ir taip išplovė kelią į Klaipėdą. Buvo mėginta sustabdyti jūros veržimąsi pastačius pylimą, bet, atrodo, to neužteko, nes jūra jau dabar siekia užtvankos kraštą, nors pastaruoju metu jokių vandens patvankos vėjų nebuvo pastebėta. Jei jūra kada nors čia rimtai prasiverš į marias, gali smarkiai nukentėti Lietuvos teritorijos pelkėtos žemumos.
Kuršių nerija neabejotinai savo atsiradimą skolinga kokiam nors gamtos kataklizmui ir šiuo požiūriu nusipelno atidaus mokslininkų dėmesio. Senosios kronikos byloja, kad ji susidarė 1190 metais po audros, trukusios ilgus dvylika metų. Visą tą laiką stiprus vėjas nuolat pūtė iš tos pačios dangaus pusės. Livonijos kronikose, kiek žinau, apie tai nieko nesakoma.
Žvejų laivai prie marių kranto.
Tuo metu Prūsija dar nebuvo užkariauta riterių, todėl istorikų ji neturėjo, o kadangi vokiečiai čia atėjo tik 1230 metais, t. y. po keturiasdešimties metų, kokių nors menkų žinių apie Kuršių nerijos atsiradimą jie galėjo gauti tik iš vietos legendų.
O tai reiškia, kad, nesant patikimų įrodymų, dvylikos metų audrą galima suabejoti. Beje, dar nemačiau vyskupo Kristijono, seniausio Prūsijos istoriko, kronikos. Jei šį retą rankraštį pavyks rasti Karaliaučiuje, būtinai ją paskaitysiu. Labai to tikiuosi. Galbūt kronikoje yra kokių nors žinių, nes vyskupas Kristijonas turėjo būti šio gamtos reiškinio amžininkas.
* * *
Ties Sarkau smėlynai baigiasi ir prasideda didelis eglynas, besidriekiantis iki Kranto – didelio kaimo su gera užeiga. Apėmė labai keistas jausmas, kai atsigręžęs pažvelgiau į už nugaros likusią Kuršių neriją. Vėl atsidūriau tarp draugiškų, gerų žmonių, tarp kurių greitai pamiršiu šią smėlėtą kuršių dykumą su jos pusiau laukiniais. Gerai paruošti pietūs, per kuriuos, be kita ko, buvo patiektos ką tik sugautos virtos silkės, čia vadinamos štremlingais, mane atgaivino, ir, išsimaudęs jūroje, anksti nuėjau miegoti, kad kitą dieną anksti ryte išvažiuočiau ir dar šviesiu paros metu atvykčiau į Karaliaučių.
* * *
Nuo Kranto vietovė tampa labai derlinga. Pievos, vaisių sodai, dvarai ir miškeliai keičia vienas kitą, džiugindami akį. Netrukus atsidūrėme Trutenau, gražiame dvare su malūnu – dideliu popieriaus fabriku. Tiek fabrikas, tiek fabrikantų namai nepaprastai vaizdingi: raudonas jų sienų tinkas maloniai kontrastuoja su tamsiais miškais ir mėlynu ežeru, kurio vanduo suka malūną. Šalia pagrindinio fabriko pastato yra aukštas ąžuolais apaugęs kalnas, o už jo – gana gilus slėnis, į kurį su triukšmu veržiasi vandens srautas iš malūno.
Popieriaus fabrikas ir vėjo malūnai Trutenau (Medvedevka).
Popieriaus fabriko įrenginiai puikios būklės, bet čia gaminamas popierius nėra grynai baltas, o tai aiškinama vandens kokybe.
Šiai problemai išspręsti plonesnės rūšys balinamos, bet vis tiek iki gero balto olandiško popieriaus jos nedasiekia. Čia taip pat gaminamas angliškas presuotas kartonas – presšpanas, reikalingas audinių fabrikantams medžiagai apdailinti, o gamybos technologija laikoma paslaptyje, todėl mašinų pamatyti man neleido. Šio fabriko savininkas ponas Jachmannas, žinomas mokslininkas, buvo išvykęs, todėl suprantama, kad darbuotojai negalėjo leisti man apžiūrėti gamybos be jo leidimo. Šio technologinio proceso išradėjas, vardu Kanteris2, daug keliavo po pasaulį, kad perimtų atitinkamą patirtį ir išmoktų reikiamų būdų, bet jam tai menkai sekėsi, todėl, grįžęs, savarankiškai atliko begales bandymų, kuriems išleido visą savo turtą ir 14 000 reichstalerių, kuriuos jam padovanojo Frydrichas Didysis.
Pagaliau jis išrado šį technologinį procesą, ir taip tobulai, kad čia gaminamas presuotas kartonas buvo paklausus net tarp anglų gamintojų ir buvo gerokai pranašesnis už Acheno kartoną. Tačiau pats išradėjas iš savo atradimo turėjo mažai naudos, nes gyveno gana trumpai. Tiesa, jo minčių ir atkaklaus darbo vaisiais dabar naudojasi įpėdiniai.
PRŪSIJOS LEGENDOS – tinklaraštis, kurį rašo Tatjana Kolivai.
PASTABOS
1. Šis ginčas tapo vertėjos ir redaktoriaus diskusijos objektu. Teko pasitelkti vietos žinovą. Jis stojo keleivio pusėn, kategoriškai pareiškęs, kad nuo jūros kranto tarp Juodkrantės ir Nidos Olando Kepurės (angl. The Dutchman's Cap, liet. Olando Kepurė) pamatyti neįmanoma. Esą nedidelę aukštumą, esančią pajūryje dešimt kilometrų į šiaurę nuo Klaipėdos, tiesiog užstos Nerijos kopos. Tačiau jo teiginys remiasi XXI amžiuje susidarytu įspūdžiu, kai Nerija per visą ilgį apaugusi mišku. O tais laikais, kai įvyko anoniminio rusų keliautojo aprašytas susitikimas, jokio miško nebuvo – tik smėlis, todėl visai įmanoma, kad Olando Kepurės kalva vis dėlto buvo matoma. Be to, tada ji galėjo būti gerokai aukštesnė! Net Vikipedijoje parašyta, kad ją smarkiai ardo jūra. Pavyzdžiui, Geležinė kopa Zipfelbergas Primorjėje (Groß Kuhren) per pastaruosius šimtą metų tapo beveik dvigubai žemesnė! Koks buvo jos aukštis 1814-aisiais, dabar jau nebenustatysi. Dar vienas pavyzdys: giedru oru nuo apžvalgos aikštelės virš Gulbės ežero Rusijos pusėje galima pamatyti du daugiaaukščius pastatus Klaipėdos centre, nors atstumas iki jų – apie 50 km. Tiesa, šią vasarą šį vaizdą užstos auganti pušis. Trumpai tariant, kas buvo teisus, taip ir nepavyko išsiaiškinti. Bet tai, kad mūsų tautietis, pirmą kartą atsidūręs Nerijoje, puolė aiškinti vietiniams jų pačių geografiją, tam tikru būdu jį apibūdina ir kaip žmogų, ir kaip rašytoją...
2. Atrodo, kalbama apie Johanną Jakobą Kanterį (Kanter, Johann Jakob; 1738 m. Karaliaučius – 1786 m. Karaliaučius).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
