PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.
Tvirtovės siena aplink miestą, be abejo, veikia bendrą jo nuotaiką. Antai Dancigas [Gdanskas] — neabejotinai pirmojo rango tvirtovė, ir, būdami čia, iš karto jaučiame, kad patekome į akmenines džiungles. Kontrastas tarp Dancigo ir jo apylinkių labai didelis.
Karaliaučius — tai miestas, užimantis kur kas daugiau vietos, nei būtų galima tikėtis pagal jo gyventojų skaičių. Jis visiškai natūraliai susilieja su jį supančiomis apylinkėmis. Tiesa, aplink miestą supiltas gynybinis pylimas, bet jis gana paprastas, be griovių ir įtvirtinimų, ir, atrodo, pastatytas ne tiek gynybai, kiek juo vaikštinėjančių karaliaučiečių malonumui.
Nuo Holländerbaumo vartų iki Litauer Baumo pylimas apsodintas medžiais, kai kuriuose ruožuose taip pat pasitaiko žemaūgių krūmų, pastatyti suolai poilsiui.
Iš čia atsiveria gražūs vaizdai į miestą ir apylinkes, į sodus primenančius, vešlioje žalumoje skendinčius šventorius, į veidrodinį žavingo Aukštutinio tvenkinio paviršių. Ypač gražus ruožas ties observatorija. Taip pat labai vaizdingas vaizdas į Žydų kapines ir į Senąją Rossgarteno bažnyčią, stovinčią tarp laukų medžių žalumoje, ir galiausiai į senovinę Litauer Baumo muitinės užtvarą, jei žvelgsi aukštyn Priegliumi iki Arnau už miesto ribos.
Pavasarį nuostabus žalių pievų vaizdas kitoje Priegliaus pusėje prie Jeruzalės.
Karaliaučiaus apylinkių vaizdai tų laikų, kai Karlas Rosenkranzas rašė savo „Eskizus“.
Reikia padėkoti žmonėms, prižiūrintiems tvirtovės pylimą, ypač Kesselio gražinimo komisijos nariams. Prisiminkite dykvietę prie Holländerbaumo užtvaros, už grūdų sandėlio, kur visiškai nėra ribos tarp miesto ir priemiesčio, nes pylimas nutrūksta anksčiau, šalia observatorijos.
Kokia neprižiūrėta kadaise buvo ši vieta! Ir kaip grakščiai mums dabar šypsosi dekoratyvinis sodas su savo gėlynais, mažais medeliais, žvyru barstytais takeliais! Iš čia iki Steindammo vartų vaikšto daugiausia paprasti miestiečiai. Prie observatorijos besišliejančios kapinės traukia daugelį suprantamu poreikiu aplankyti savo artimųjų kapus.
Nuo Rossgarteno vartų iki Karaliaus vartų promenada pilna pirklių, mokslininkų, valdininkų, karininkų, besimankštinančių dėl savo sveikatos.
Daugelis šių ponų pasiima su savimi žmonas ir yra sąžiningi iki fanatizmo, reguliariai vaikštinėdami čia net žiemą, kai sniego būna pėdos storio.
Nuo Karaliaus vartų iki Litauer Baumo pasitaiko tik paprastų miestiečių, kareivių, pameistrių, elgetų, senų merginų, kurios maitinasi pardavinėdamos siuvinėjimus ir mezginius, padienių darbininkų, kurie nuo miesto sienos gali stebėti išsinuomotą ir bulvėmis apsodintą žemės sklypą.
Nuolatinė miesto pylimo puošmena — mokesčių inspektoriai.
XX a. pradžioje ant Karaliaučiaus pylimų buvo sukurta rekreacinė zona „Schneiderio juosta“.
Žaliomis milinėmis mėlynomis apykaklėmis, o didžiąją metų dalį — paltais, jie patruliuoja pirmyn ir atgal jiems patikėtuose ruožuose. Tam tikromis valandomis jie keičiasi. Jų žvilgsnis aštrus ir neramus. Įtarumas — šių ponų pareiga. Jie dažnai gręžia akimis net nekaltą vaikštinėtoją, jei šis kuo nors staiga patraukė jų dėmesį.
Iš tiesų nereikia stebėtis, jei mokesčių žinybos inspektoriai rodo įtarumą net menkiausiuose reikaluose, nes jiems tenka praleisti ilgas valandas visiškai neveikiant, įtempus visus pojūčius. Jie seka švaistūnus ir sukčius.
Kad ir kaip būtų, šie valdininkai turi guostis mintimi, kad pačiu savo buvimu čia jie pateisina savo amatą, juk sukčiai nedrįsta pasirodyti ant miesto pylimo, puikiai žinodami, kad ten yra ne tik mokesčių tarnautojai, bet ir sargybiniai.
Beje, gudrumas čia, Karaliaučiuje, toks pat išradingas kaip ir kur nors Paryžiuje. Ypač gerai Karaliaučiaus miesto pylime išplėtota vadinamųjų apgaulingų prasiveržimų sistema.
Ten, apačioje, krūmuose, visą vakarą sėdi žmogus, o šalia jo guli maišas. Darosi vis tamsiau ir tamsiau. Pats laikas sargyboje stovintiems miesto sargams sustiprinti budrumą ir būti pasirengusiems. Po kurio laiko prie pasaloje sėdinčio žmogaus prisijungia jo draugas, ir abu tempia maišą aukštyn ant miesto pylimo. Sargybiniai leidžia jiems užlipti, o tada puola prie abiejų bendrininkų, norėdami juos sučiupti nusikaltimo vietoje. Piktadariai meta maišą ir vėjo greičiu dingsta vidinėje pylimo pusėje. Iš maišo tuo pat metu iššoka didelis mišrūnas ir ima drėskti sargybiniams kulkšnis. Ir kol šie tuščiu maišu ginasi nuo šuns, apdujusio nuo ilgo sėdėjimo tvankumoje ir ankštumoje, kitoje, be sargybos likusioje vietoje į miestą kontrabanda be jokių muito mokesčių įvaroma nemaža galvijų banda.
Iš miltų, kuriuos į miestą įneša netikri kuprotieji netikroje kuproje arba netikros paskutinio mėnesio nėščiosios, maitinasi ištisos šeimos.
2023 m. ant griovio, besidriekiančio palei pylimą, kranto buvo atidarytas Karaliaučiaus indų muziejus „Blokhauzas“.
Jei valdininkai, užuot ištisas dienas trypę miesto pylimą, nueitų į laukus, prie malūnų, jie pakankamai gerai išstudijuotų savo nuolatinių klientų fizionomijas, bet tada, galbūt, jie pajustų pernelyg didelį gailestį šiems vargšams skurdžiams, o tai apsunkintų jiems pareigų vykdymą.
O paprastiems žmonėms miesto pylimas — viliojanti pagunda nepastebimai įveikti kokius dvidešimt žingsnių, kad nereikėtų antrą kartą mokėti už kelis svarus miltų, už kuriuos jau kartą buvo sumokėta.
Jei atsitrauksime nuo šio tylaus muitų karo, kuriame, beje, kartais pasitaiko gerų peštynių, galiu dar pridurti, kad kai kuriose mūsų miesto pylimo vietose gyvena labai mielų driežų, kurie šiltomis lietingomis dienomis išlenda iš urvelių; kad pavasarį skudurų rinkėjos mėgsta džiovinti saulėje savo skudurus, iškabindamos juos vidinėje pasagos formos pylimo vingių pusėje; o kiek vėliau aplinkiniuose laukuose galima pamatyti moterų, renkančių vaistažoles ir rūgštynes.
Heinrichas Heine, žinoma, būtų galėjęs apdainuoti tokį kontrastą savo eilėse geriau už mane: iš vienos pusės — pilkos senų daiktų rinkėjų figūros, nenuilstamai rūšiuojančios tokius pat pilkus skarmalus, o iš kitos — į tolį nusidriekę švelniai žali laukai ir po juos išsibarsčiusios žolininkių figūrėlės, nenuilstamai renkančios šių metų žaliąjį derlių miesto vaistinėms ir virtuvėms.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
