Mokslininko likimas buvo nepaprastas. Nuo gimimo (1784 m. birželio 22 d.) iki 14 metų būsimasis didysis astronomas gyveno Mindene (Vestfalija). Gausios šeimos tėvas Karlas Besselis buvo smulkus teismo valdininkas. Nors gaudavo gana menką algą, jis sugebėjo visiems devyniems savo vaikams suteikti gerą auklėjimą ir išsilavinimą. Kai trylikametis Friedrichas metė gimnaziją – ne vien dėl to, kad nemėgo lotynų kalbos, bet apskritai iš pasibjaurėjimo mokymusi vien dėl paties mokymosi, – Karlas pats ėmė mokyti sūnų. Jis suprato, kad smalsiam, matematinio mąstymo berniukui, svajojusiam apie žvaigždes ir jūrų keliones, svarbu užsiimti veikla, duodančia akivaizdžią naudą. Savarankiškas mokymasis sekėsi taip gerai, kad jau būdamas 14 metų Friedrichas Besselis įnešė pirmąjį indėlį į astronomiją – atrado, kad Lyros epsilonas yra dvinarė žvaigždė. Stebėdamas dangų, be to, plika akimi, be jokių prietaisų, jis pastebėjo, kad blanki žvaigždutė Lyros žvaigždyne yra dviguba, nors žvaigždėlapyje ji buvo pavaizduota kaip viena žvaigždė. Tačiau nors astronomija tapo jo aistra, apie tai, kad paskirtų gyvenimą mokslui, jaunasis Friedrichas tada net nesvajojo.
Tėvai taip pat neplanavo sūnui mokslininko karjeros. Jie įsivaizdavo jį pasiturintį, padorią padėtį visuomenėje užimantį žmogų. Friedrichas nesipriešino – priešingai, net džiaugėsi, kai tėvas išsiuntė jį pas savo bičiulį į Brėmeną mokytis prekybos. Dieną jaunuolis dirbo, o naktimis lavinosi savarankiškai: mokėsi užsienio kalbų, matematikos, geografijos, etnografijos ir net navigacinės astronomijos. Ir, žinoma, toliau stebėjo žvaigždes.
Būdamas 18 metų, jis apskaičiavo mažosios planetos Cereros, metais anksčiau atrastos Sicilijos astronomo Giuseppe Piazzi, orbitą.
(Vėliau ji buvo priskirta asteroidams, tačiau 2006 m. kartu su Plutonu pripažinta nykštukine planeta.) O 1804 m., naudodamasis savo paties pagamintais instrumentais, Besselis nustatė Brėmeno geografinę ilgumą.
Tačiau svarbiausias jo darbas buvo Halio kometos orbitos elementų apskaičiavimas. Šis atradimas iš esmės pakeitė Friedricho gyvenimą, nes atkreipė paties Heinricho Wilhelmo Matthiaso Olberso, vieno žymiausių to meto astronomų, dėmesį. Šis paskelbė entuziastingą atsiliepimą apie Besselio darbą ir pristatė astronomą savamokslį visam mokslo pasauliui. Jo rekomenduotas jaunasis genijus tapo kito žymaus vokiečių astronomo, Švedijos karališkosios mokslų akademijos nario Johanno Schröterio asistentu. Schröteris, eidamas teisėjo pareigas Brėmeno priemiestyje Lilientalyje, pasistatė ten observatoriją ir išgarsėjo Mėnulio bei planetų stebėjimais.
Dirbdamas Schröterio observatorijoje, Besselis buvo visiškai laimingas, nors alga buvo menkutė. 1810 m. už savo laimėjimus jis gauna Lalande'o premiją, kurią už nuopelnus astronomijai Paryžiaus mokslų akademija teikė iki pat 1970 m.
Per ketverius darbo pas Schröterį metus Besselis išspausdino daugiau kaip 50 mokslo darbų, iš kurių pusę skyrė kometų judėjimui, kelis straipsnius ir 12 mokslinių recenzijų.
Jaunąjį mokslininką kvietė į žinomas observatorijas ir mokymo įstaigas – į Diuseldorfą, Greifsvaldą, Leipcigą… Tačiau Besselis atsisakė visų pasiūlymų – galbūt iš kuklumo ar dėl pedagoginės patirties stokos, o gal tiesiog gailėjo palikti senstantį Schröterį, kuris iš esmės suteikė jam visišką veiksmų laisvę. Vis dėlto dėl Napoleono karų politinė padėtis aštrėjo, ir Besselis galiausiai buvo priverstas pakeisti planus ir palikti Lilientalį.
Sumanymą sukurti naują tikslią astrometriją jam pavyko įgyvendinti jau naujoje darbovietėje. Prūsijos vyriausybė patvirtino Karaliaučiaus universiteto plėtros ir observatorijos prie jo įkūrimo programą. Pastatyti observatoriją pagal savo paties planą ir paskui jai vadovauti buvo pavesta Besseliui, kuris būtent tam 1809 m. ir buvo pakviestas į Karaliaučių.
Tačiau procesas užsitęsė. Pinigų statybai iš iždo skyrė, bet kilo sunkumų renkantis vietą. Prasidėjo biurokratinis vilkinimas: dokumentai keliavo iš vienos žinybos į kitą, savaitėmis gulėjo valdininkų stalų stalčiuose. Pagaliau sprendimas buvo rastas. Observatorijos pamatai buvo padėti aukščiausioje senojo miesto pylimo dalyje – Butterbergo kalvoje.
Besselio observatorija ponapoleoninio Karaliaučiaus pakraštyje.
Kaip teigia biografiniai šaltiniai, statybos vyko lėtai ir netolygiai. Sunkumų pirmiausia kilo dėl lėšų stygiaus, ir tai nestebina: šalį buvo nuniokojęs neseniai vykęs karas, o didžiulė kontribucija, kurią Prūsija mokėjo Napoleonui, tuštino valstybės iždą… 1811 m. vasarą statybos visai sustojo. Besselis jau buvo pradėjęs galvoti apie persikėlimą kitur, tačiau 1811 m. rudenį jam pavyksta gauti pinigų, ir jis nusprendžia likti Karaliaučiuje. Lygiai po dvejų metų – 1813-ųjų rudenį – observatorija buvo pastatyta ir įrengta pagal Besselio planą.
Statybų metu jį pakvietė dirbti Karaliaučiaus universitetas Albertina, tuo metu išgyvenęs nuosmukį. Čia mokslininkas savamokslis parašė svarbiausius savo darbus, skaitė paskaitas, tapo matematikos ir astronomijos profesoriumi. Besselis pakėlė Albertinos, kaip aukšto dėstymo lygio ir tiksliųjų mokslų plėtros universiteto, prestižą, padėjo Karaliaučiaus fizikos ir matematikos mokyklos pagrindus.
Vis dėlto, nors Karaliaučiuje Friedrichas Besselis buvo sutiktas labai palankiai, universitete jam prasidėjo problemos. Vadovybei nepatiko, kad toks garsus mokslininkas neturi mokslinio laipsnio. Į pagalbą, kaip visada, atėjo Olbersas ir Gausas – „matematikų karalius“, su kuriuo Besselis susipažino dar Brėmene. Jų dėka jis neakivaizdžiai gavo Getingeno universiteto Filosofijos fakulteto daktaro laipsnio diplomą.
Karaliaučiaus vyriausybinė observatorija tapo viena pirmaujančių Europoje, antra pagal reikšmę po Berlyno observatorijos.
Dalis observatorijos įrangos buvo gaminama pagal Besselio brėžinius ir vėliau tapo pavyzdžiu visoms naujoms observatorijoms. Tapęs jos direktoriumi, mūsų herojus pirmiausia užbaigė darbą, pradėtą dar dirbant pas Schröterį: atnaujino tiksliausią XVIII a. Bradley'aus žvaigždžių katalogą ir pagal savo stebėjimus sudarė naują, dar tikslesnį, į kurį pateko daugiau kaip trys tūkstančiai žvaigždžių, o 1818 m. paskelbė jį savo veikale „Astronomijos pagrindai“. Jo sudarytomis naujomis refrakcijos lentelėmis astronominių stebėjimų praktikoje naudotasi ilgai. Jo dėka išaugo reikalavimai astronominių stebėjimų instrumentų konstruktoriams.
Vos per 12 metų (1821–1833) Friedrichas Besselis labai tiksliai nustatė daugiau kaip 75 000 žvaigždžių koordinates ir paskelbė rezultatus „Karaliaučiaus lentelėse“, kurios pirmą kartą pavertė astrometriją standartizuotu šiuolaikiniu mokslu. O kai observatorijoje atsirado heliometras (1829 m.), jis galėjo imtis problemos, kurią astronomai bandė išspręsti 300 metų: tam laikui neįprastai dideliu tikslumu išmatuoti paralaksus (atstumus tarp greta esančių žvaigždžių).
Šio darbo dėka Besselis tapo vienu pirmųjų astronomų,
ėmusių spręsti Visatos mastų problemą.
Jei žvaigždžių paralakso išmatavimas pelnė Besseliui Karališkosios astronomijos draugijos aukso medalį, tai kitas jo atradimas žvaigždžių astronomijoje mokslininkui gyvam esant pripažinimo nesulaukė. Keletą metų jis stebėjo ryškiausias žvaigždes – Sirijų ir Procioną (Mažojo Šuns žvaigždyne). Šių žvaigždžių keliai pasirodė esą vingiuoti, banguoti. Ir mokslininkas iškėlė prielaidą, kad jos turi nematomus palydovus. Taip Besselis pagarsėjo jei ne kaip „nematomybės astronomijos“ pradininkas, tai bent kaip jos pranašas, nors atradėjo laurai atiteko ne jam, o amerikiečių optikui Alvanui Clarkui. 1862 m. sausio 31 d., bandydamas savo paties pagamintą teleskopą refraktorių, šis aptiko Sirijaus palydovą, kurio egzistavimą buvo numatęs Friedrichas Besselis. O dar vėliau, XX a. pradžioje, amerikiečių astronomas Walteris Adamsas (tas pats, kuris nustatė Saulės sukimosi greitį) nustatė, kad Sirijaus ir Prociono palydovai priklauso anksčiau nežinomam žvaigždžių tipui – „baltosioms nykštukėms“.
Kabinetas, kuriame dirbo didysis Karaliaučiaus astronomas.
Atrodė, kad Besselio atradimams ir mokslinėms prognozėms nebuvo ribų. Jis buvo įsitikinęs, kad už Urano egzistuoja dar viena planeta. Ir neklydo. Neptūnas buvo atrastas praėjus keliems mėnesiams po jo mirties, pasitelkus Berlyno akademijos žvaigždėto dangaus žemėlapius, kurie buvo išleisti Besselio iniciatyva ir, žinoma, ne be jo indėlio. Be to, jis nustatė kai kurių planetų mases ir sukūrė Saulės užtemimų teoriją.
Kaip pažymi amžininkai ir biografai, Beselis buvo paprastas bendrauti, visada geranoriškas ir dėmesingas pašnekovui, iš prigimties nepakęsdavo veidmainystės. Jis turėjo daug draugų, taip pat ir tarp kolegų iš Rusijos. Jo observatorijoje dirbo Vilniaus observatorijos direktorius Petras Slavinskis (nepainioti su bendravardžiu dirigentu), Nikolajevo jūrų observatorijos direktorius Karlas Knorre, Aleksandras Drašusovas ir Bogdanas Šveiceris – Maskvos observatorijos direktoriai.
Ilgametis bendradarbiavimas siejo Beselį su jaunesniuoju kolega – iškiliu Rusijos astronomu, garsiosios Pulkovo observatorijos įkūrėju ir pirmuoju jos direktoriumi Vasilijumi Jakovlevičiumi Struve. Šis ne kartą lankėsi pas savo draugą ir mokytoją Karaliaučiuje, tarėsi su juo ir net aptarė būsimosios Pulkovo observatorijos projektą.
Beselio darbo metais Karaliaučius tapo vienu pirmaujančių Europos astronomijos tyrimų centrų.
Mokslininkas paskelbė apie 400 mokslo darbų ir paliko gausų susirašinėjimą su kolegomis.
Iš viso Karaliaučiuje garsusis mokslininkas pragyveno 36 metus. Frydrichas Vilhelmas Beselis mirė nuo choleros 1846 m. kovo 17 d. Karaliaučiuje ir buvo palaidotas vadinamosiose universiteto „profesorių kapinėse“. Šalia palaidota ir jo mylima žmona Johana (Johanna Henriette Bessel, 1794–1885), kuri mirė sulaukusi 91-erių, pergyvenusi vyrą 40 metų. Deja, kapas neišliko... 2014 m. šalia buvusių „profesorių kapinių“, kur ilsisi jų palaikai, pastatytas nedidelis paminklas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
