PRŪSIJOS LEGENDOS autorės Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Kažkodėl, kai pagalvojame apie kalėdinį Karaliaučių, iki šiol jaučiame nosyje tą aromatą – tą nuostabų, saldų, aštrų aromatą, kuris nematomais debesimis plaukdavo pro atsiveriančias konditerijų duris į šaltą žiemos orą. Žinoma, vyraujanti gaida buvo marcipano aromatas – migdolai ir rožių vanduo, – bet būta ir kitų kvapų: šilto šokolado, medaus, vanilės, citrinos žievelės, gvazdikėlių, kardamono, muskato riešuto – viliojančių kaip nuodėmė. Bet argi jaunystėje nuodėmė iš širdies pasilepinti saldumynais? Galų gale, kas iš mūsų galvojo apie kalorijas, kai stovėdavome prieš pyragaičių vitriną, kankinamai bandydami nuspręsti, ką išsirinkti. Gal „meilės kauliuką“1 ar pyragaitį „Princesė“, o gal vis dėlto gabalėlį „Napoleono“? Pastarasis buvo nemažo dydžio ir išsiskyrė tipiškų Rytų Prūsijos pyragaičių miniatiūrinių formų fone. Taip būdavo kiekvienoje senojo Karaliaučiaus – šios kepėjų meno Mekos – konditerijoje, kepykloje ir beveik kiekvienoje namų virtuvėje.
Pasakykite, ranką prie širdies pridėję, kas Rytų Prūsijoje nemėgsta „schmengern“ – pasmaguriauti saldumynais?
Mūsų kraštas nuo seno garsėjo kaip medaus šalis, kur beveik visur virdavo saldų midų, o bärenfangas (Bärenfang) iki šiol tebėra mūsų nacionalinis gėrimas. Ne veltui garsusis profesorius Retikas, didžiojo Koperniko mokinys, senovės Prūsiją vaizdavo kaip pienu ir medumi plūstančią šalį, kurios bičių šeimas plačiuose tankiuose miškuose sukūrė pats Apolonas.
Patikimas šaltinis apie šį „saldųjį“ mūsų žemės ir jos sostinės istorijos skyrių buvo rastas Šveicarijoje ir parengtas spaudai karaliaučiečio Rainerio Lissemo, kuris ir paliko mums savo traktatą „Konditerijos, kavinės ir kavos namai Karaliaučiuje“, o mes mielai į jį dabar atsigręšime, nes ši tema puikiai padės atsiriboti nuo liūdnų minčių.
Nelengva buvo pradėti savo verslą šveicarų konditeriams, kai prieš 200 metų jie atvyko prie Prieglaus, kad nustebintų karaliaučiečius savo saldžiuoju menu. Tačiau jie taip sėkmingai patobulino čia konditerijos gamybą, kad vietos kavinės jau XIX a. pradžioje buvo vertinamos lygiai su populiariausiomis Berlyno kavinėmis, o gal ir aukščiau.
Šveicarai į Rytų Prūsiją atvyko iš Graubiundeno kantono, daugiausia iš Engadino2, o kai kurie – iš kaimyninio Bergelio (Bregaljos) regiono3.
Dar 1796 m. Florianas Janatschas, tada save vadinęs Janatzkiu, buvo pirmasis Graubiundeno kilmės žmogus, atidaręs kavinę Junkerių gatvėje, šalia pilies.
1809 m. broliai Pomatti iš Kastasenjos4 įsigijo marcipanais ir tortu „Luizė“ garsėjusią Feige konditeriją senajame pašto pastate pilies kieme ir tapo dvaro konditeriais, padarę marcipaną labai populiariu skanėstu jau hercogo Albrechto laikais, kurio vestuvėse 1526 m. jis buvo patiektas kaip „gydomoji šventojo Morkaus duona“. Broliai Pomatti įkūrė pirmąjį „marcipanų fabriką“ Karaliaučiuje. Jo receptai per Pomatti įpėdinius konditerius Sterkau ir Petschliesą buvo perduoti ponui Ewaldui Liedtke, perėmusiam šios istorinės konditerijos Kaizerio Vilhelmo aikštėje vadovavimą. Jo žmona Hildegarda, Otto Petschlieso duktė, buvo pirmoji moteris konditerė Karaliaučiuje.
1812 m. Zappų šeima iš Cernezo5 atvyko į Karaliaučių ir įkūrė konditerijos fabriką Rossgarteno turgavietėje, paskui Pilies aikštėje ir galiausiai Prancūzų gatvėje. Ši pavardė iki šiol garsi tarp senųjų karaliaučiečių. Prancūzų gatvė garsėja rafinuotais saldumynais, nes čia, name Nr. 7, buvo Siegelio konditerija – „faktinis visų Karaliaučiaus konditerijų centras“, kaip 1842 m. savo „Karaliaučiaus eskizuose“ pažymėjo filosofas Karlas Rosenkranzas. Jis ją aprašo kaip kavinę, kur žmonės aptaria viską pasaulyje, ginčijasi apie politiką, bet galiausiai sutaria: „Ji mums tas pats, kas „Stehely“ Berlynui.“ XIX a. viduryje kavinė „Stehely“ buvo laikoma Berlyno politinio gyvenimo centru. Siegelio konditerija tikriausiai buvo tuo pačiu karaliaučiečiams; ją dažnai lankė liberalūs Albertinos profesoriai, taip pat radikaliai nusiteikę parlamento nariai.
Siegelių šeima buvo kilusi iš Silvaplanos6; jų įpėdinis taip pat buvo Engadino gimtasis – Caspar Sebastiani iš Flano7. Stefanas Plouda taip pat buvo kilęs iš tų pačių kraštų, ir 1887 m. jis perėmė konditerijos ir marcipanų fabriko „Kallmann“ Knypavos Ilgojoje gatvėje vadovavimą. Daugelis biržos maklerių mėgo eiti „pas Ploudą“. Jo vardas tapo Karaliaučiaus kavinių ir konditerijų kultūros bendriniu žodžiu. Kaip ir 1896 m. įkurtas „Schwermer“ bei 1912 m. Kanto gatvėje įkurtas „Gehlhaar“. Jie iki šiol veikia ir siuntinėja tikrą Karaliaučiaus marcipaną po visą pasaulį!
Kodėl šveicarų kilmės Karaliaučiaus konditeriai turėjo marcipanų gamybos monopolį? Tai turi savo istoriją, siekiančią XV amžių.
Tuo metu daug kepėjų iš Graubiundeno emigravo į Šiaurės Italiją, ypač į Venecijos Respubliką, sudariusią sąjungą su šiuo Šveicarijos kantonu. Kryžiaus žygių metu miestas Venecijos lagūnoje virto svarbiausiu Viduržemio jūros uostu, kuriame prekiauta rytietiškais prieskoniais, taip pat ir saldžiais migdoliniais sausainiais haremams, kurie Venecijoje imti vadinti „marzapane“, t. y. šventojo Morkaus duona. Imigrantai iš Graubiundeno netrukus užėmė tvirtą vietą Venecijos rangų lentelėje: 1699 m. iš 42 Venecijos konditerijų tik keturios nepriklausė jiems.
Kai 1766 m. sąjunga tarp Venecijos Respublikos ir Graubiundeno dėl ekonominių ir politinių priežasčių iširo, šveicarų kantono gyventojams ten buvo uždrausta bet kokia komercinė veikla. Todėl jie emigravo ir pasklido po visą Europą – XIX a. pabaigoje joje buvo 700 konditerijos įstaigų, priklausiusių Graubiundeno kilmės žmonėms. Jie atvyko ir į Prūsiją, kuri vykdė labai tolerantišką imigracijos politiką, nes jai reikėjo žmonių, galinčių tarnauti jos ekonominiams interesams.
Kaip karališkoji sostinė, kaip mokslo ir prekybos centras, Karaliaučius garantavo geras lengvatas, ir dažniausiai imigrantų lūkesčiai pasiteisindavo.
Mano nedidelė esė tikriausiai pažadins daug prisiminimų mūsų skaitytojams, kaip pažadino ir man, juk aš iki šiol prisimenu šakočius (Schwermer Baumkuchen), kuriais mėgavausi kavinės „Schwermer“ terasoje prie Pilies tvenkinio, torto riekeles su marcipaninėmis rožytėmis, kurias pirkdavau „Gehlhaare“, gavusi gerą honorarą iš Karaliaučiaus regioninės radijo bendrovės – tai reikėjo atšvęsti. Bet nepamirštu ir mažos konditerijos Hinterrossgartene, kur mudvi su geriausia drauge kartais pasaldindavome savo ilgą kelią į mokyklą – lygiai taip, kaip buvo dainuojama tuomet labai populiarioje dainelėje:
"In einer kleinen Konditorei, da saßen wir zwei bei Kuchen und Tee ..."
„Toje mažoje konditerijoje prie pyrago ir arbatos sėdėjome mudu...“
PASTABOS
1. Vokietijoje pyragaitis ekleras kartais pagal seną tradiciją vadinamas „Meilės kauliuku“ (vok. Liebesknochen).
2. Engadinas (Engadin) – aukštikalnių slėnis Šveicarijos Graubiundeno (Graubünden) kantone.
3. Bregalja (Bregaglia / Bergell) – komuna buvusiame Malojos (Maloja) apskrityje, Šveicarijos Graubiundeno kantone, prie sienos su Italija.
4. Kastasenja (Castasegna) – kaimas ir buvusi komuna Šveicarijoje, Graubiundeno kantone. Įeina į Bregaljos komuną.
5. Cernezas (Zernez) – komuna Šveicarijoje, Žemutiniame Engadine, Graubiundeno kantone.
6. Silvaplana (Silvaplana) – komuna Šveicarijoje, Graubiundeno kantone, įsikūrusi to paties pavadinimo ežero pakrantėje.
7. Flanas (Flan) – komuna Šveicarijoje, Graubiundeno kantone.
P.S.
Visą savo ilgą gyvenimą Ruth Geede nesiliovė žavėtis gimtąja Rytų Prūsija, kurią jai teko palikti 1945-aisiais, ir rašyti apie ją. Iš jos plunksnos išėjo daugiau kaip dešimt knygų ir daugybė publikacijų spaudoje: ji reguliariai spausdindavosi regioniniame Liuneburgo laikraštyje.
PRŪSIJOS LEGENDOS autorės Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
