Prūsijos valdovai kolonizatoriai

Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas*, karaliai Frydrichas I ir Frydrichas Vilhelmas I

Didžiojo kurfiursto valdų būklė po Trisdešimtmečio karo. Olandų ir vokiečių kolonistai

Niekada joks karas nėra taip nusiaubęs jokios šalies, kaip Trisdešimtmetis karas nusiaubė Vokietiją. Žinomas istorinių romanų rašytojas Freytagas nė kiek neperdeda tikrosios padėties niūrumo, sakydamas: „Plati, nuo seno kultūringa sritis, kur dideli miestai buvo skaičiuojami šimtais, o kaimeliai – tūkstančiais, kur pievos kaitaliojosi su dirbamais laukais, buvo taip nuniokota, kad joje dabar visur pasitaikydavo dykynių; po ilgo žmogaus valdymo vėl sulaukėjusi gamta ėmė gimdyti senuosius žmonių giminės priešus – brūzgynus ir laukinius žvėris. Tik perkopę į antrą gyvenimo pusę žmonės dar prisiminė, koks buvo kaimas prieš karą, kiek porelių tada šokdavo po liepomis ir kiek galvijų vaikščiodavo pievose besiganančioje bandoje...“ Nemaža šių tautos nelaimių dalis teko ir Brandenburgo kurfiursto žemėms. Vien markė iš 300 000 gyventojų neteko 140 000. Badas, maras ir kariuomenės bendromis jėgomis pavertė ištisas apygardas visiškomis dykynėmis. 1639 metais iš Drezdeno į Berlyną pasiųstas kurjeris skundėsi, kad kartą per visą kelionės dieną nesutiko nė vieno namo, kuriame būtų galima gauti ko nors pavalgyti. „Darbų nėra, – rašo 1640 metais Berlyno miesto taryba. – Nėra iš ko gyventi. Būna, kad per visas keturias kelio mylias nesutiksi nei žmogaus, nei gyvulio, nei šuns, nei katės. Nei piemenims, nei mokyklų mokytojams nebemokama. Daugelis nusiskandino, pasikorė ar persipjovė gerklę. Kiti su žmonomis ir vaikais žūsta skurde!“ Pasitaikydavo, kad valkatos, užklydę į kaimelį, kurį buvo ištikusios visos nelaimės iš karto, atšokdavo nuo namų slenksčių, kur varnos, šunys ir vilkai peštynėmis dalijosi žmonių ir gyvulių lavonus. Tačiau tuo dar neišsemiami visi siaubai. Prenclau miesto tarybos 1639 metų vasario 9 dienos pranešime skaitome:

„Kadangi karas jau daug metų neleidžia žemdirbiui dirbti, pragyvenimas taip pabrango, kad dabar visur girdėti alkstančiųjų dejonės, šauksmai ir kaukimas. Žmonės minta pačiais netinkamiausiais dalykais: valgo šunis, kates ir net gatvėse, vidury baltos dienos, graužia mirusiųjų kaulus. Ar sakyti viską iki galo? Badas siautėja taip žiauriai, kad kaimuose ir net pačiame mieste žmonės puola vienas kitą; stipresni žudo silpnesnius, kepa juos ir valgo.“

Tie, kurie buvo matę geresnių dienų, žiūrėdami, kaip blogis vis auga ir auga, nebetikėjo, kad tos dienos gali sugrįžti; o jų nepažinęs jaunimas netikėjo net tuo, kad jos kada nors yra buvusios. Darbas mestas! Ar verta sėti, kai nežinai, ar teks pjauti? Niekas nieko nebeėmė į rankas, ir kad valstiečiai visiškai neapleistų net sodybos žemės, kurfiurstui teko išleisti įsaką netuokti nė vieno, kuris nebuvo pasodinęs savo sode bent šešių vaismedžių.

Tokios apgailėtinos būklės Brandenburgo markę 1640 metais rado Frydrichas Vilhelmas, kurį amžininkai turėjo teisingai vadinti Didžiuoju kurfiurstu. Kitose jo provincijose padėtis buvo ne ką geresnė: apsaugos dingstimi olandai visiškai išsekino Klevės kunigaikštystę, švedai ir lenkai nusiaubė Prūsijos kunigaikštystę; artimiausios Pomeranijos sritys, Magdeburgo, Halberštato, Mindeno teritorijos – šie Didžiojo kurfiursto įsigijimai – taip pat dejavo ne mažiau nei senosios provincijos. Visur ištuštėję miestai, nuniokoti kaimai ir apleisti laukai garsiai šaukėsi žmonių.

Negaišdamas laiko, Didysis kurfiurstas ėmėsi jų ieškoti. Pirmiausia jis stengėsi susigrąžinti tuos savo pavaldinius, kurie buvo pabėgę nuo karo siaubų, primindamas jiems, kad po Vestfalijos taikos nebėra ko bijoti. Jis plačiai atvėrė duris visiems benamiams, tremtiniams, klajojantiems kareiviams ir net plėšikams, kurie norėjo vėl tapti dorais žmonėmis, už pavogtus pinigus nusipirkę dvarą. Jo geležinė valia ir paveldėtos Hohencolernų giminės griežtos drausmės tradicijos jam laidavo, kad visa ši marga padugnių minia palinks po įstatymo jungu. Labai vertindamas Olandiją, kurioje praleido jaunystę ir vedė, Frydrichas Vilhelmas pritraukė iš šios šalies daug kolonistų. Tarp jų buvo inžinierių, kurie padėjo jam sukurti visą kanalų sistemą pagal iš Olandijos perimtą pavyzdį; taip pat tapytojų, skulptorių ir architektų, įdiegusių pagarbą menui šalyje, kuri anksčiau apie jį neturėjo jokio supratimo. Tačiau didžiąją šių kolonistų dalį sudarė žemdirbiai, kurie nusausino pelkes ir savo ūkiuose – vadinamuosiuose Holländereien – mokė Brandenburgo gyventojus prižiūrėti galvijus. Pati kurfiursto sutuoktinė, tikra olandė savo paprastumu, kuklumu ir darbštumu, laikė savo karvidę ir pavyzdinį daržą, kuriame nesibodėjo dirbti savo rankomis. Šiame darže buvo išaugintos pirmosios markės bulvės, o markė dabar yra viena didžiausių šio produkto vartotojų pasaulyje.

Tačiau tarp Frydricho Vilhelmo į kurfiurstystę pritrauktų naujakurių olandai dar neužėmė pirmosios vietos – nei savo skaičiumi, nei savo paslaugų svarba. Laimingu būdu šis valdovas, apgyvendindamas savo nuniokotas valdas, t. y. tarnaudamas savo gyvybiškiausiems interesams, kartu išgarsėjo kaip svetingas valdovas, persekiojamųjų globėjas ir sąžinės laisvės gynėjas. Brandenburgas nuo seno buvo prieglobsčio vieta. Ši šalis nedavė reformacijai nė vieno iš tų liepsningų pamokslininkų, pusiau teologų, pusiau poetų, kurie uždegė vokiečių sielose entuziastingą prielankumą naujajai religijai, nė vieno iš tų kankinių, kurių krauju buvo apvaisintas Liuterio skelbimas. Tačiau iš visų Vokietijos valstybių būtent jai reformacija atnešė daugiausia naudos, nes čia ji buvo svetima netolerancijai. Kol kitur jos pagimdytos sektos nesutaikomai priešiškai kovojo ir negailestingai persekiojo viena kitą, Brandenburge joms teko sugyventi tarpusavyje, nes taip liepė Hohencolernai. Hohencolernai ilgai svyravo, kol priėmė reformaciją. Joachimas I liko karštas katalikas iki pat savo mirties 1539 metais, o Joachimas II, perėjęs į liuteronybę ir to ženklan iškilmingai priėmęs Komuniją abiem pavidalais, vis dėlto neleido sau įsisiautėti iki neapykantos popiežininkams ir nepasiskelbė Liuterio šalininku. „Aš nebenoriu tikėti vienintele šventąja Romos Bažnyčia, – sakė jis, – bet netikėsiu ir vienintele šventąja Vitenbergo bažnyčia.“ Jo įpėdinis Jonas Zigmantas priėmė kalvinizmą: didelis sąmyšis tarp jo pavaldinių, jie dreba laukdami reikalavimo vėl keisti tikybą. Tačiau kurfiurstas apie tai nė negalvoja – jis perėjo į kalvinizmą dėl politinių sumetimų, norėdamas užsitikrinti Nyderlandų draugystę, kurios jam reikėjo Jiulicho paveldėjimui gauti.

Savo religinėmis pažiūromis jis buvo beveik laisvamanis ir pasitenkino tuo, kad uždraudė abiejų sektų pamokslininkams įžeidinėti vieni kitus nuo sakyklos. Jis net bandė sulieti abi tikybas į vieną nacionalinę bažnyčią, siekdamas sustiprinti savo valdžią. Tai jam nepavyko, tačiau jo valdymo metais religinė tolerancija taip pažengė, kad liuteronų pastoriams pasitaikydavo įšventinti kalvinistų, ir niekas dėl to nesipiktino.

Kaip nepanašiai į kitus Vokietijos kunigaikščius elgiasi šis kurfiurstas! Ne dėl sąžinės laisvės iškovojimo vokiečiai taip ilgai kovojo ir tiek daug iškentėjo. Augsburgo taikoje liuteronai susitarė su katalikais nieko neduoti kalvinistams; šie savo ruožtu, vos gavę pagal Vestfalijos taiką teisę egzistuoti, kurios jiems anksčiau nebuvo pripažįstama, nenori nė girdėti apie kitų reformacinių krypčių laisvę. Be to, teisė būti kataliku, liuteronu ar kalvinistu buvo pripažinta tik kunigaikščiams, ir traktato 30-asis punktas nustatė, kad kiekvienas kunigaikštis „pagal imperijoje jau anksčiau priimtą paprotį gali keisti savo pavaldinių religiją, o pavaldiniai savo ruožtu, jei nenori priimti savo kunigaikščio religijos, gali išsikelti“. Ir kunigaikščiai, ir pavaldiniai plačiai naudojosi šiomis teisėmis. Po visą Vokietiją prasidėjo didžiulis tautų kraustymasis, ir tūkstančiai žmonių su tremtinio lazda rankose leidosi ieškoti sau naujos tėvynės. Tai reikia suprasti pažodžiui: tremtinių lazdų forma ir ilgis buvo nustatyti kunigaikščių reglamentais, ir prieš įteikiant jas tremtiniams ant lazdų būdavo išraižomi užrašai. Daugelis tokių užrašų išliko iki mūsų dienų, ir tarp jų yra nemažai įdomių. Antai ant vieno čeko lazdos parašyta, kad jis buvo ištremtas už teiginį, esą „niekas neturi galios disponuoti žmogaus sąžine“.

Pagrindinis persikėlėlių judėjimas ėjo iš pietų ir vakarų ir krypo į rytus. Tačiau ten jį galėjo vilioti tik viena šalis. Tai buvo ne Austrija, tarnavusi katalikiškosios kontrreformacijos įrankiu, ir ne Saksonija, kur kunigaikštis ir tauta sustingo siaurame liuteronizme ir kur buvo mokoma, kad kalvinistai 23 punktais mąsto kaip arijonai, o 67 – kaip turkai. Tai buvo Brandenburgas. Jo kunigaikščiai, tarp liuteroniškų gyventojų išpažindami kalvinizmą, galėjo priimti pas save kartu ir liuteronus, ir liuteronų išvarytuosius. Kurfiurstai religinę toleranciją pavertė savo valdymo principu. Savo neturtingoje valstybėje, kuri išliko tarp tiek pavojų tik nuolatinio rūpinimosi ir globos dėka, jie pirmiausia išpažino valstybės religiją. Jie turėjo per mažai pavaldinių, kad galėtų sau leisti griežto stačiatikiškumo prabangą, o jų ištekliai neleido jiems tapti eretikų persekiotojais. Pirmiausia gyventi, o paskui jau užsiimti teologija – štai jų bendras šūkis. Visi, kurie Vokietijoje kentėjo dėl tikėjimo, kreipė žvilgsnius į šią tolimą žemę, ir atėjo Prancūzijai nelemta diena, kai plyti lyguma, kurios smėlis geria Havelio vandenį, tapo pažadėtąja žeme vaizdingųjų Sevenų ir Luaros pakrančių gyventojams.

* Hohenzollernsche Colonisationen, von D-r Max. Beheim-Schwarzbach. Leipzig, 1874.

Prancūzų kolonistai

Kai Liudviko XIV vyriausybė, išsėmusi visas parengiamąsias persekiojimo priemones, perėjo prie atviros prievartos prieš hugenotus, protestantiškos valstybės ėmė lenktyniaudamos siūlyti savo svetingumą pabėgusiems prancūzams. Ypač savo uolumu išsiskyrė Didysis kurfiurstas. Būgštaudamas, kad Anglija ir Olandija dėl savo padėties, senų ryšių ir turtų nepritrauks pas save visų persikėlėlių, jis skelbė apie save ypač atkakliai ir teikė pačius viliojančiausius pasiūlymus. 1684 metų spalio 29 dienos Potsdamo įsaku, kurį jis išplatino Prancūzijoje penkiais šimtais spausdintų egzempliorių, Didysis kurfiurstas pažadėjo visiems, kurie panorės persikelti į jo valstybę, pašalpą kelionei, kelio nurodymus ir palydovus; o atvykus į vietą – pinigų, kilnojamojo turto ir prekių įvežimą be muito, nemokamą tuščių ar apleistų namų perleidimą, žemės sklypus ir statybines medžiagas, atleidimą nuo mokesčių dešimčiai metų ir miestiečio teises arba nemokamą priėmimą į cechus. Žemdirbiams jis siūlė žemes, fabrikantams – pinigines paskolas, bajorams – tokias pareigas, kokios jiems patiks, ir apskritai visiems – teisę burtis į bendruomenes, kuriose Dievo žodis būtų skelbiamas gimtąja kalba, ir turėti renkamą prancūzų teismą. Ir Frydrichas Vilhelmas ištesėjo viską, ką pažadėjo. Pagal tokius nurodymus emigrantai iš Šiaurės Prancūzijos patraukė į Amsterdamą, o iš Pietų – į Frankfurtą, iš kur šiuose dviejuose miestuose jų laukę Prūsijos komisarai valstybės lėšomis persiuntė juos į Brandenburgą. Pašalpos reikalingiems persikėlėliams nereikėjo nieko maldauti. Savanoriškos aukos, prie kurių prisidėjo net katalikų dvasininkija, privalomos rinkliavos, įvestos išsekus privačiai labdarai, ir galiausiai lėšos, paimtos iš karinio biudžeto, sudarė ypatingą paramos fondą, ir visi persikėlėlių poreikiai buvo iš jo tenkinami taip dosniai, kad gandas apie tai pasiekė kitose šalyse įsikūrusius emigrantus, ir daugelis paliko Angliją bei Šveicariją, kad taptų naujais kurfiursto Frydricho Vilhelmo pavaldiniais.

Oficialiuose dokumentuose prancūzų emigrantų, Didžiojo kurfiursto laikais radusių prieglobstį Brandenburge, skaičius nurodomas 20 000; tai sudaro daugiau nei dešimtadalį visų tuometinių šios provincijos gyventojų.

Tačiau skaičiais neįmanoma išmatuoti nuopelnų, kuriuos mūsų tautiečiai suteikė savo naujajai tėvynei. Argi galima apskaičiuoti, kiek jiems skolingas Berlynas! Po Trisdešimtmečio karo, kai Frydrichas Vilhelmas įkūrė savo rezidenciją šioje sostinėje, ten buvo apie 6000 gyventojų ir 950 gyvenamųjų namų, kurių mediniai fasadai, papuošti mėšlo krūvomis ir kiaulidėmis, žvelgė į negrįstas gatves. Blogu oru, kuris šiose vietose pasitaiko dažnai, eismas gatvėmis tapdavo beveik neįmanomas. Per Šprė buvo tiltų, tačiau tokių, kad vežikas, prieš užvažiuodamas ant jų, patikėdavo Dievo malonei savo krovinį ir savo sielą. Didysis kurfiurstas daug nuveikė, kad apvalytų ir išplėstų šį prastą miestelį: jo valdymo metais sostinės gyventojų padaugėjo, vienų teigimu, iki 14 000, kitų – iki 20 000 sielų. Į šį skaičių įėjo 6000 prancūzų emigrantų. Jie, be jokios abejonės, labiausiai ir prisidėjo prie miesto pertvarkymo. Tarp jų buvo daug turtingų žmonių, o neturtingieji buvo įgudę amatininkai. Vargšai atidarė savo krautuvėles visose sankryžose ir visuose kurfiursto pilies kampuose, o Dorotėjos kvartale, kurį prancūzai praminė bajorų kvartalu, turtuoliai pasistatė namus, kurių gyventojai, žinoma, buvo pernelyg gerai išauklėti, kad įžeidinėtų praeivių akis purvinų tvartų vaizdu, iš kurių nuolat sklido dvokiančių gyvulių kriuksėjimas.

Yra nuomonė, kad pačiame berlyniečių mąstysenoje nuo tų laikų liko daug prancūziško. Kiti tai neigia. Tai vienas iš tų ginčų, kuriuose negali būti nepaneigiamų įrodymų. Neabejotina, kad berlynietis mėgsta juokauti, tačiau jo juokas negrakštus, nesušvelnintas nė menkiausio mandagumo ir todėl dažniau įžeidžia nei linksmina. Jis skeptikas, niekinamai žiūri į sąlygines teorijas ir frazes; jis nekultivuoja istorinių tradicijų. Visa tai, žinoma, yra laimingi ar nelaimingi mūsų nacionalinio charakterio bruožai. Kai kurie mano, – ir man pačiam ne kartą teko tai girdėti Berlyne, – kad tarp liberalų, kurie dabar taip uoliai siekia sunaikinti Prūsijoje ir Vokietijoje paskutines feodalinės praeities nuolaužas, prancūzų išeivių palikuonys išsiskiria ypatingu racionalizmo karštumu. Pakartosiu dar kartą: tai tokie klausimai, dėl kurių galima ginčytis be galo. Tačiau niekas sąžiningai negali neigti didžiulių paslaugų, kurias kurfiurstystei suteikė Frydricho Vilhelmo svečiai kaip darbininkai ir pirkliai, mokslininkai ir menininkai, žemdirbiai ir kareiviai.

2043 šeimos, kurias sudarė 10 215 žmonių, ėmėsi įvairių pramonės šakų. Tai buvo neeiliniai darbininkai. Sąžiningumas ir darbštumas buvo bendras šių žmonių, viską paaukojusių dėl sąžinės ramybės, turtas, o jų darbas turėjo neįkainojamą reikšmę Brandenburgui, nes jie supažindino jį su jam nežinomomis darbo šakomis.

Žinoma, kokią pažangą Kolbero laikais Prancūzijoje padarė vilnonių audinių gamyba. Prūsijoje po karo ji buvo visiškai išnykusi, ir persikėlėliai iš Prancūzijos įkūrė naujus vilnos fabrikus Magdeburge, Frankfurte prie Oderio, Brandenburge ir Karaliaučiuje.

Šilko pramonė, globojama Henriko IV, Rišeljė ir Kolbero, pas mus pasiekė didelį suklestėjimą: prancūzų išeiviai įveisė Brandenburge pirmąsias šilkmedžių plantacijas. Jie taip pat atsinešė audinių dažymo ir margintinio spaudimo meną. Pierre’as Babry įrengė pirmąją kojinių mezgimo mašiną kurfiursto valdose. François Flertonas sėkmingai įkūrė pirmąjį popieriaus fabriką. Prancūzijoje dar viduramžiais atsirado žvakių gamybos cechas, o kurfiurstystėje net XVII amžiuje kilmingųjų namai buvo apšviečiami vaškiniais fakelais, o maži – rūkstančiais kaganėliais, kuriuose degė žuvų taukuose plūduriuojantis dagtis. Prancūzai įkūrė žvakių fabrikus, ir kadangi tai buvo didelė naujovė, jie pasiliko sau gamybos paslaptį. Visose šiose šakose mūsų tautiečiai buvo novatoriai. O kiek kitų verslų jie atgaivino ar išplėtojo! Pavyzdžiui, odų dirbtuves, safjano ir pirštinių fabrikus, drabužių, tualeto ir madingų reikmenų gamybą. Laikrodininkystė, iki jų buvusi amatu, jų rankose pakilo iki meno lygio. Brandenburgo stiklo fabrikai anksčiau gamino tik langų stiklą ir butelius; prancūzų kolonistai išliejo pirmuosius veidrodžius. Galiausiai metalurgija jiems skolinga svarbių patobulinimų; vienas iš emigrantų buvo kurfiursto geležies ir liejimo gamyklų direktorius.

Mažesnis mūsų tautiečių skaičius ėmėsi prekybos, tačiau jų suteiktos paslaugos buvo milžiniškos. Prekyba niekada nebuvo ypač gyva šioje šalyje, esančioje į rytus nuo Elbės, t. y. Europos prekybos juostos pakraštyje, kur buvo taip mažai ką parduoti, o XVII amžiaus viduryje ji ir visai buvo sustojusi. Prancūzai Girard’as, Michelet, Baudouinas, Manginas ir Perrault įkūrė pirmuosius didelius prekybos namus, užmezgusius ryšius su svetimomis šalimis.

Žemdirbyste užsiėmusių išeivių skaičius tiksliai nežinomas, tačiau prancūzų kolonijų buvo daug. Jos įsikūrė daugiausia Ukermarkėje, kurios kaimai labiausiai nukentėjo nuo karo. Beje, ypatingų paslaugų jie suteikė tik tabako auginimo ir daržininkystės srityse. Brandenburgiečiai nebuvo dideli daržovių mėgėjai ir pajuokdami vadino prancūzus „pupavalgiais“. Kurfiurstui, kuris labai mėgo daržoves, tekdavo jas parsisiųsdinti iš Hamburgo ar Leipcigo. Tačiau netrukus jam nebereikėjo siųsti jų taip toli. Prancūzų sodininkai apsigyveno Berlyno priemiesčiuose – Šarlotenburge ir Moabite, niūriame smėlėtame kvartale, kuriam jie davė biblinį Moabo žemės vardą, išlikusį iki šių dienų. Dėl negirdėto darbštumo ir meistriškumo jie netrukus išaugino puikius daržovių ir vaisių derlius. Vietos gyventojai netikėjo savo akimis ir net nežinojo, ar dievobaimingiems žmonėms dera dėti į burną šias neregėtas keistenybes. Ruzé, garsus sodininkas iš Kopeniko priemiesčio, buvo apkaltintas raganavimu. Tačiau pamažu prie šio stebuklo priprasta, ir priemiesčių sodai tapo mėgstamu berlyniečių sekmadieninių pasivaikščiojimų už miesto tikslu – jie traukdavo ten pietauti gryname ore.

Ir dabar dar, važiuojant arklių tramvajumi nuo Brandenburgo vartų į Moabitą, ant daržų sienų matyti daug prancūziškų pavardžių.

Iki šiol vardijome materialines emigrantų suteiktas paslaugas, dabar reikia pakalbėti apie jų nuopelnus švietimui. Šios religinio persekiojimo aukos atsivedė ir savo pastorius, arba, tiksliau sakant, atėjo paskui savo pastorius, iš kurių daugelis buvo labai išsilavinę ir skoningi žmonės. Jų pamokslai tapo dvasinės iškalbos pavyzdžiu Brandenburgo pastoriams, kurių visas oratorinis menas anksčiau tebuvo išpūstas tuščiažodžiavimas, pripintas šiurkščių išpuolių ir keiksmų. Kolonijoje buvo nemažai teisininkų, vykdžiusių teisminę valdžią, tačiau naujieji valdovai pareikalavo šių teisininkų ir į savo tarnybą. Oranžo kunigaikštystės parlamentas emigravo visas. Jis išlaikė savo vardą ir savo organizaciją. Per iškilmingas ceremonijas, pavyzdžiui, per savo valdovės Šarlotės laidotuves, jis dalyvavo in corpore raudonomis mantijomis: Frydricho Vilhelmo įpėdinis pavertė šį parlamentą savo apeliaciniu teismu. Markei labai trūko gydytojų, nes visas gydymas joje buvo šarlatanų ir žiniuonių, kuriems buvo mokama atskirai, rankose. Kolonistas Jakobas Gautier tapo dvaro gydytoju, o garsiojo Duclos vardu berlyniečiai iki šiol vadina vieną vaistą nuo karštligės. Matėme, kad Berlyne nebuvo architektų. Abraomas Quesnay daug triūsė jį puošdamas; kiti suteikė panašių paslaugų kitose vietose. Tapytojai teikė puikias savo meno pamokas, tačiau jie – reikia pasakyti tiesą – visai neturėjo mokinių. Prancūzų kolegija ir 1700 metais įkurta Mokslų akademija didžiavosi prancūzų mokslininkų vardais. Prancūzai taip pat prisidėjo prie Frankfurto universiteto suklestėjimo ir Halės universiteto įkūrimo. Galima sudaryti ilgą sąrašą prancūziškų pavardžių, šlovingai įrašytų į vokiečių mokslo metraščius. Prisiminkime La Motte-Fouqué, Michelet, de La Courbière’ą ir galiausiai didžiuosius brolius Humboldtus, kurių motina buvo kilusi prancūzė.

Emigrantai bajorai užėmė vietas dvare ir kariuomenėje. Daugelis jų buvo paskirti generolais. Kurį laiką pats maršalas Schombergas skyrė Didžiajam kurfiurstui savo turtingą karinę patirtį. Daug prancūzų kareivių įstojo į kurfiursto kariuomenę, kur jie sudarė apie penkis pulkus. Gvardijos muškietininkų ir raitųjų grenadierių korpusas didele dalimi buvo sudarytas iš prancūzų. Prancūzų inžinieriai įėjo į naujai įkurtą kurfiursto pionierių būrį. Liūdniausia tai, kad šie emigrantai, nė nesusimąstydami, bandė savo jėgas kovoje prieš juos atstūmusią tėvynę.

Augsburgo lygos kare pasižymėjo Varenne’o ir Briquemault’o pulkai, o mūšiuose ir apgultyse prie Reino, pačiuose pavojingiausiuose taškuose, spindėjo raudoni, auksu siuvinėti gvardijos muškietininkų mundurai.

Bergždžia tikėtis, kad visi vokiečių rašytojai vieningai pripažintų prancūzų persikėlėlių Prūsijai suteiktų paslaugų svarbą. Jau praėjusio amžiaus pabaigoje Königas savo „Istorinės Berlyno apybraižos bandyme“ rašė, kad XVII amžiuje markė buvo kur kas labiau skolinga paprastiems ir praktiškiems persikėlėliams iš Olandijos nei prancūzų hugenotams, nes šie pastarieji kartu su dailiomis manieromis ir papročiais atnešė daug ko, be ko puikiausiai buvo galima apsieiti. „Kur kas geriau, – sako jis, – duoti žmonėms duonos, nei išmokyti juos gražiai ją patiekti.“ Žinoma, taip. Bet argi hugenotai kartu su mokėjimu patiekti neatnešė ir duonos? Argi galima pamiršti sumanius amatininkus ir įgudusius žemdirbius ir žiūrėti tik į kepėjus ir virėjus, kurie supažindino Brandenburgą su balta duona ir švara virtuvėse, ar į smuklininkus, atidariusius Berlyne pirmuosius padorius viešbučius, tokius kaip Hôtel de Paris Bruderstrasse gatvėje? Be to, toks susierzinęs požiūris į pačius kukliausius prancūzų kolonijos narius nėra visiškai suprantamas, nes prancūzų virėjams, smuklininkams, siuvėjams ir kirpėjams visai nepavyko iškreipti vokiškų papročių paprastumo: jie neišmokė savo naujųjų bendrapiliečių nei skoningai rengtis, nei gerai gaminti valgį. Vokietijos garbei, jos rimtieji rašytojai yra aukščiau tokių smulkmeniškų priekabių. Beheimas-Schwarzbachas, neseniai išleidęs puikią knygą „Kolonizacija valdant Hohencolernams“, visą paremtą anksčiau neskelbtais archyvų dokumentais, joje negailestingai sudoroja patriotinius Königo prietarus.

Karalius Frydrichas I

Valdiečiai ir prancūzų kolonistai

Kurfiurstas Frydrichas III, vėliau tapęs karaliumi Frydrichu I, visai nebuvo panašus į savo pirmtaką Frydrichą Vilhelmą: protiniu požiūriu tarp jų tokia pat praraja, kaip tarp Liudviko XIII ir Henriko IV. Tačiau Liudvikas XIII bent suvokė savo nepajėgumą, o Frydrichas I neįtarė savojo ir, stengdamasis atrodyti didžiu žmogumi, dėl to visiems aplinkiniams tapdavo dar juokingesnis. Tai buvo tikras išsišokėlis. Joks iš eilinių iškilęs kareivis niekada taip nesidžiaugė savo karininko galionais, kaip šis kurfiurstas savo auksine karūna: jis tirpsta iš malonumo, jausdamas ją ant savo galvos, ir, kad galėtų ja pasipuikuoti, Berlyne ir Karaliaučiuje rengia negirdėtos prabangos iškilmes. Tai sūnus palaidūnas šykštuolių šeimoje. Tačiau vis dėlto jis ne visai pamiršo šeimos priesakus. Gyvenimas Prūsijoje taip negailestingai kelia tam tikrus reikalavimus, kad jiems norom nenorom tenka paklusti. Kad ir koks būtum išlaidus, ten neįmanoma nevesti apskaitos. O argi galima ja užsiimti negalvojant apie pajamų didinimą? Taigi Frydricho I valdymas tam tikrais atžvilgiais buvo Didžiojo kurfiursto valdymo tęsinys, tiesa, prastokas.

Vis dėlto Frydrichas I turėjo ir gerų savybių: jis buvo geras ir iš tiesų dosnus, nors ir pernelyg mėgo savo dosnumu puikuotis.

Jis padarė tai, ko galbūt nebūtų padaręs jo pirmtakas ir ko tikrai nebūtų padaręs jo įpėdinis: jis išleido tėvynės ilgėjusius kolonistus ir net pats stengėsi padėti jiems vėl grįžti į tėvynę.

Neilgai prieš savo mirtį Frydrichas Vilhelmas įsakė, kad dar griuvėsiuose gulintis Stendalio miestas priimtų valdiečių koloniją. Jis paėmė savo globon šią nelaimingą mažą tautelę, šiuos visų kentėjusiųjų už reformaciją protėvius, ir parašė jų gynybai jam garbę darančius laiškus Savojos kunigaikščiui Karoliui Emanueliui ir karaliui Liudvikui XIV. Jam net pavyko kuriam laikui išgelbėti juos nuo kryžiaus žygio siautėjimo ir nuo „Tikrojo tikėjimo skleidimo kongregacijos“ rūpesčių, kurios nariai atsidėjo pamaldžiai misijai – už pinigus pirkti vargšų kalniečių atsivertimą. Tačiau po Nanto edikto atšaukimo didžiausio Europos valdovo pavyzdys Savojos kunigaikščiui nusvėrė taip toli gyvenusio Brandenburgo kurfiursto įtaką. Jis smogė valdiečiams žiauriu įsaku, sukėlusiu negailestingą karą, kuriame trys tūkstančiai žmonių buvo išskersti, o du tūkstančiai vaikų atimti iš šeimų. Dešimt tūkstančių valdiečių paimta į nelaisvę. Visa, ką galėjo pasiekti protestantiškos valstybės, – šių nelaimingųjų ištrėmimas; pusė jų jau spėjo žūti baisiuose kalėjimuose, kol pagaliau atvyko kunigaikščio kariuomenė, kad išvestų likusius gyvus už sienos. Juos nugabeno į Šveicariją. Didysis kurfiurstas pasiuntė ten komisarus, siūlydamas jiems prieglobstį Prūsijoje. Tremtiniai sutiko ir atvyko į Brandenburgą, kur juos priėmė jau Frydrichas I. Tačiau Brandenburgo gyventojai pasirodė ne tokie svetingi kaip jų valdovas: valdiečius nuoširdžiai sutiko Špandau, bet labai prastai priėmė Stendalyje ir Burge. Niekas nebuvo paruošta jiems priimti. Atvykėlius teko apgyvendinti gyventojų namuose, tačiau šie skyrė jiems palėpes ir daržines ir, nepaisydami atšiaurios žiemos, neprileido prie židinio net ligonių ir krūtimi maitinančių moterų. Nelaimingųjų dejonės pasiekė kurfiursto ausis, tačiau jis nesugebėjo rasti priemonių jų dalią sutvarkyti ir buvo labai laimingas jau vien tuo, kad galėjo padėti jiems grįžti į tėvynę, kai Savojos kunigaikštis, susipykęs su Liudviku XIV, paskelbė valdiečiams amnestiją. Jo gerumas pasireiškė rūpestingumu, su kuriuo jis stengėsi palengvinti jiems tolimą kelią. Jis net nusiuntė jiems pinigų į tėvynę, išgirdęs, kad jie rado ten savo namus nuniokotus ir žiauriai kentė nuo atšiaurių metų laikų.

Ir prancūzų kolonistams grįžti į tėvynę sutrukdė ne Frydrichas I. Kai Reisveike prasidėjo taikos derybos, šie tremtiniai įgavo vilties vėl išvysti Prancūziją, kurios jie nebuvo pamiršę. Jiems pavyko sužadinti užuojautą visose Europos valstybėse, ir Frydrichas užtarė juos itin atkakliai, nors, žinoma, numatė to bergždumą. Jo pasiuntinys Paryžiuje rūpinosi jais kartu su anglų pasiuntiniu. Kongrese protestantiškų valstybių atstovai bendrai pateikė kreipimąsi emigrantų naudai. Visose protestantiškose šalyse nustatytą dieną buvo aukojamos ypatingos iškilmingos pamaldos, per kurias žmonės meldė Dievą palenkti Liudviko XIV širdį gailestingumui. Liudvikas atsakė, kad jo buvę pavaldiniai gali grįžti į Prancūziją tik su sąlyga, kad iškilmingai prisijungs prie Katalikų Bažnyčios. Burtas buvo mestas: hugenotai nustojo žiūrėti į svetimą šalį kaip į laikiną stovyklą; iš prieglobsčio ji tapo jiems tėvyne.

Kolonistai iš Pfalco ir Šveicarijos

Reklamos ir manifestai

Vis dėlto nereikia manyti, kad Frydrichas I tik išleisdavo kolonistus ar stengėsi išleisti juos į tėvynę. Liudviko XIV karai jam atnešė daug naujų naujakurių. Iš išdeginto, užkariauto ir prievarta į katalikybę atversto Pfalco minios žmonių bėgo ieškoti sau naujos tėvynės. Kai jie kreipėsi į Frydrichą, jis sutiko jų prašymą su visišku paslaugumu, nes ketino vėl atstatyti ir apgyvendinti Magdeburgą. Didysis kurfiurstas nepajėgė pakelti šio miesto iš apleistumo, į kurį jį buvo pastūmę garsusis gaisras ir skerdynės, nusinešę trisdešimt tūkstančių žmonių ir palikę miesto vietoje tik šimtą trisdešimt tuščių žvejų lūšnų, be rakandų ir be gyventojų. Būtent į Magdeburgą Frydrichas ir pakvietė emigrantus, pažadėdamas jiems visokiausių lengvatų.

Jis išplatino Pfalce savotišką reklamą, šlovinusią visus miesto patogumus ir žavesį. „Magdeburgas yra įsikūręs, – sako šio prancūziškai parašyto skelbimo sudarytojas, – plačioje lygumoje, ant Elbės, vienos gražiausių ir labiausiai laivuojamų upių, kranto.“ Žaisdamas Magdeburgo pavadinimo etimologine reikšme, jis XVIII amžiaus stiliumi priduria: „Sakoma, kad miestas gavo savo vardą nuo Veneros ir jai tarnaujančių gracijų...“ Kaipgi buvo atsispirti tokioms pagundoms? 1376 šeimos, kurias sudarė 7000 žmonių, atvyko į Magdeburgą ir apsigyveno mieste bei jo apylinkėse. Tarp jų buvo mokslininkų, teologų, teisininkų, amatininkų ir žemdirbių. Pastarieji įdiegė tabako auginimą, kuris tapo šalies turtų šaltiniu, ir visų šių persikėlėlių padedamas nelaimingas miestas sugebėjo atgauti dalį savo buvusios gerovės.

Tuo tarpu vietos gyventojai šnairavo į svetimšalius, kuriuos apipylė privilegijomis ir kurie spaudė juos prekyboje ir pramonėje. Kurfiurstui nuolat tekdavo aiškintis su savo pavaldiniais ir juos raminti.

Tai jis ragina juos būti atjautesnius, jei jie nenori, kad Viešpats Dievas vėl užsirūstintų ant jų miesto; tai išsamiai išaiškina jiems, kad jie klaidingai supranta savo interesus. Jis net išleido klausimų ir atsakymų forma tikrą traktatą apie kolonizacijos naudą, kuriame buvo išdėstyta visa Hohencolernų programa šiuo klausimu. Štai kelios ištraukos iš jo, šiek tiek sutrumpintos.

„Ar naudinga šalims ir jų čiabuviams gyventojams, kad jų valdovai pritrauktų svetimšalius tam tikromis lengvatomis ir laisvėmis? – Taip, naudinga, nes patirtis įrodo, kad kur daugiau gyventojų, ten sėkmingiau plėtojasi ir pramonė. Be to, nėra nieko įtikinamesnio už nepalyginamo didvyrio, Jo Kurfiurstiškosios Didenybės, šlovingo atminimo Frydricho Vilhelmo pavyzdį; jis priėmė savo maloningiausion globon prancūzus, religinių persekiojimų išvarytus iš tėvynės, ir tokiu būdu įdiegė naudingas gamybas. Jo Didenybė Prūsijos karalius tik pasekė šiuo girtinu pavyzdžiu, maloningiausiai priimdamas Manheimo miesto ir kitų vietų, iki pamatų nuniokotų prancūzų įsiveržimo, gyventojus. – Ar negalėtų vietiniai gyventojai padaryti to paties, ką padarė naujieji, jei Jo Didenybė suteiktų jiems panašias lengvatas? – Tai labai abejotina, nes per šešiasdešimt metų jie nieko nepadarė. – Jo Didenybė kasmet leidžia pinigus kolonijai. Ar tai duoda kokio nors pelno? – Nuo atvykimo į Magdeburgą iki 1708 metų imtinai iš Pfalco atvykę kolonistai iš viso kainavo 114 462 talerius. Tuo tarpu namams pirkti ir statyti jie išleido, atskaičius jiems suteiktas paskolas ir jų naudai padarytas kainų nuolaidas, 102 846 talerius iš pinigų, atsivežtų iš Pfalco ar uždirbtų darbu. Jų tabako ir vilnos fabrikai, net jei atsižvelgsime tik į svarbiausius iš jų, būtent tuos, kurie dirba eksportui, pritraukė į šalį 667 395 talerius. Galiausiai svetimšaliai vien savo išlaikymui išleido apie 1 milijoną talerių; ir pakanka palyginti miesto biudžetą už 1689 ir 1708 metus, kad pamatytume, ar jo pajamos išaugo, ar sumažėjo... Todėl tie, kurie iki šiol blogai elgėsi su vargšais svetimšaliais, gerai padarys, jei liausis priešiškumo ir iš krikščioniškos meilės džiaugsis tuo, kad vargšai žmonės gali, niekam nepakenkdami, užsidirbti duonos kąsnį. Todėl tegul Aukščiausiasis teikiasi lygiai senajiems ir naujiesiems gyventojams dovanoti savo palaiminimo lobį!“ Taip malda baigiasi šis katekizmo forma parašytas biudžetas. Iš jo matyti, kaip jau nurodėme, kad Frydrichas I labai gerai mokėjo skaičiuoti, kad Hohencolernų užuojauta persekiojamiesiems nebuvo visiškai nesavanaudiška ir kad krikščioniškas gailestingumas Prūsijoje buvo labai pelningas – nors visiškai teisėtas – kapitalo įdėjimas, nešęs kur kas daugiau nei 100 procentų.

Kad būtum įleistas į Prūsiją, nebūtinai reikėjo būti persekiojamam. Kai 1693 metais Ciuricho ir Berno vyriausybės paprašė Frydricho atkreipti dėmesį į protestantus Sankt Galeno abato pavaldinius, kurie skundėsi savo valdovo priespauda, jis atsakė, kad mielai juos priims, bet taip pat labai džiaugsis atvykstant amatininkams iš bet kurių kantonų, „jei tik jie turės kiek nors pinigų“. Jis nurodo, kokių būtent amatininkų jam reikia: vienose vietose verpėjų, kitose mūrininkų, kai kuriuose punktuose prekeivių ir žemdirbių. Visiems pažadėtos privilegijos ir lengvatos. Žemdirbiai turės nusipirkti sau žemės, tačiau jiems bus pasiūlytos palankios sąlygos; vis dėlto būtina, kad kiekvienas jų turėtų su savimi bent po 200 talerių. Jis mielai atleistų juos nuo tokio reikalavimo, „jei ne tokie sunkūs laikai!“ Užtat jų šeimomis bus rūpestingai pasirūpinta: karalius garantuoja vaikams nemokamą amatų mokymą, o jei tarp jų atsiras gabių, jis net žada jiems vietą Joachimstalio kolegijoje Berlyne, o paskui stipendiją Frankfurto universitete.

Šie pažadai pritraukė nemažai šveicarų į Frydricho valstybę, kur atvykėliams visada atsirasdavo ir vietos, ir darbo. Karalius nukreipė naujuosius kolonistus į rytus, į Prūsijos kunigaikštystę ir Lietuvą. Ir čia teko naikinti daugybės baisiausių nelaimių pėdsakus – galbūt dar baisesnių nei tos, kurių vaizdą jau matėme!

Kare, kuris XVII amžiaus pabaigoje įsiliepsnojo tarp Lenkijos, iš vienos pusės, ir Švedijos bei Brandenburgo – iš kitos, lenkai kreipėsi pagalbos į totorius. 50 000 šių laukinių užplūdo Prūsijos provincijas. Per mažiau nei metus totoriai ir lenkai sudegino 13 miestų ir 249 miestelius bei kaimus. Jie išžudė 23 000 žmonių, o 34 000 išsivarė į nelaisvę. Tačiau dar baisesnis buvo po karo užklupęs maras: Karaliaučius per 8 mėnesius neteko 10 000 gyventojų, o Įsruties apygarda – 66 000. Bendras aukų skaičius viršijo 200 000, tad ši provincija ėmė atrodyti kaip dykynė. Kad būtų apgyvendintos visos šios ištuštėjusios vietos, būtų reikėję, kad iš Šveicarijos atvyktų tikros emigrantų ordos, tačiau jų atėjo tik 6 ar 7 tūkstančiai, ir dalis jų įsikūrė Brandenburge. Kad padidintų šį pernelyg mažą skaičių, Frydrichas ėmė ieškoti Šveicarijoje kitokio pobūdžio kolonistų.

Berno ir Ciuricho kantonuose tuomet gyveno saujelė Menno – šio Liuterio amžininko, savotiško reformatoriaus – mokinių; jis norėjo, kad jo sekėjai nesitenkintų grynojo religinio mokymo išpažinimu, o be to dar atvertų pasauliui akis į visą jį valdančių įstatymų iškrypimą ir rengtų žmones geresniems įvesti. Jokiu atveju jie neturėjo griebtis prievartos. Įsmeigę žvilgsnius į idealią valstybę, kurioje nebus nei melo, nei neteisybės, nei neapykantos, jie piktnaudžiavimams priešino tik pasyvų pasipriešinimą, atsisakydami priesaikos, kuri suponuoja melą, ir karo tarnybos, kuri suponuoja neapykantą. Toks elgesys valdovams nepatiko. Daugelis jų kreipėsi į Liuterį, klausdami jo nuomonės, kaip reikėtų elgtis su šiais naujovių diegėjais. Reformatorius, remdamasis apaštalu Pauliumi, atsakė, kad jų negalima toleruoti, ir nuo XVI amžiaus menonitai buvo persekiojami Šveicarijoje, tačiau jie vis tiek toliau ten gyveno. XVII amžiaus pabaigoje Ciuricho vyriausybė norėjo priversti eiti karo tarnybą tuos iš jų, kurie gyveno jos teritorijoje: jie atsisakė. Vyriausybė pareikalavo iš menonitų, kad vietoj priesaikos jie bent atsakinėtų „taip“ arba „ne“ į teismo užduodamus klausimus: jie nesutiko ir su tuo. Vyriausybė įsakė jiems išsikelti: jie liko vietoje. Tada prasidėjo persekiojimas. Tuo pat metu Berne buvo išleisti prieš menonitus nukreipti įsakai, pasmerkę juos tremčiai, žymėjimui įdeginant ženklą, galeroms ir mirties bausmei. Galiausiai Frydrichas I juos užtarė; tačiau jis susidūrė su Olandijos Generalinių luomų konkurencija – jie taip pat siūlė menonitams prieglobstį pas save. Abi valstybės atidžiai sekė viena kitą, nes kiekviena mielai būtų paėmusi savo globon turtingus kolonistus, palikdama vargšus kitos labdarai. Ir štai menonitai atvyko į Rytų Prūsiją, kur galėjo garbinti Dievą kaip norėjo, nebijodami karaliaus verbuotojų. Šių persikėlėlių skaičius tiksliai nežinomas, bet bet kuriuo atveju jų buvo nedaug, ir jų atvykimas mažai ką pakeitė nelaimingos provincijos padėtyje.

Frydricho I charakteriui stigo nuoseklumo ir energijos, kad jis galėtų padėti išbristi iš nelaimių, nuo kurių kentėjo Prūsija. Po jo mirties šalis liko tokios pat būklės.

Milžiniški žemės plotai gulėjo nedirbami, piktžolės laisvai vešėjo didžiulėse kapinėse, besidriekusiose neaprėpiamais atstumais visur, kur buvo siautę karas ir maras, ir milžiniški miškai, tebesantys iki šiol, iškilo ten aukštai į dangų, apraizgę savo šaknimis taip nelaimingai žuvusios kartos kaulus.

Frydrichas Vilhelmas I. Menonitai ir dezertyrai

Rytų Prūsijos kolonizacija

Jau pačią Frydricho Vilhelmo I karūnavimo dieną paaiškėjo, kad naujasis valdovas ketina valdyti visai ne taip, kaip jo pirmtakas. Užuot išleidęs karūnavimui 6 milijonus talerių, kaip Frydrichas I, Frydrichas Vilhelmas išleido tik 2547 tal. 9 pf., ir net tai jam tikriausiai pasirodė brangu. Prūsijos dvaras akimirksniu pasikeitė. Brangūs drabužiai išnyko: karalius jų nedėvi ir nepakenčia aplink save. Mėgstamiausia jo mada – trumpas drabužis ir ilga špaga. Jis nesižavi, kaip Frydrichas, savo karališkuoju orumu, – bet argi galima rasti karalių, labiau persiėmusį savo pareigų suvokimu? Jam nėra smulkmenų, ir jis nori viską matyti savo akimis. Jo pasivaikščiojimai yra revizijos, ir Berlyno gatvėse jo lazda taip pat pasivaikšto dykinėtojų nugaromis. Užtat darbštuoliams jis savaip rodo tikrą švelnumą. Antai jis asmeniškai domisi valstietėmis, kurias priima į savo įsteigtą sviesto gamybos mokyklą Karaliaučiuje. Jei jos per dvejus mokslo be uždarbio metus buvo stropios ir paklusnios ir, jo nuomone, pasirodydavo gebančios skleisti įgytą „mokslą“ kaimuose, jis atskaičiuodavo joms 100 talerių kraičiui, kad jos galėtų ištekėti už „gerų vaikinų“.

Vis dėlto šis veiklus ir darbštus žmogus nesismulkino tokiais niekais: jis tiksliai suvokė savo valstybių poreikius, apgalvojo geriausias priemones jiems patenkinti ir, kartą priėmęs sprendimą, pagal jį sutvarkė visą savo gyvenimą.

Kaip ir Didysis kurfiurstas, jis mato, kad geriausi vaistai nuo jo valstybės negalavimų yra kolonizacija. Tačiau jis nenori įsileisti bet ko ir iš tų, kuriuos priima į savo pavaldinių gretas, reikalauja darbo ir paklusnumo. Iš jo kilo Prūsijos monarchijos šūkis: Nicht raisonniren – „Nesvarstyti!“. Menonitai, jo nuomone, svarstė pernelyg daug, ir apskritai šie idealo ieškotojai jam visai nepatiko. Žinoma „karaliaus seržanto“, kaip jį praminė, aistra kareiviams milžinams, kuriuos jis vadino savo „brangiaisiais ilgakojais vyrukais“. Jokia valdžia pasaulyje negalėjo apsaugoti nuo jo įžūlių verbuotojų nelaimingųjų, kuriuos gamta buvo apdovanojusi aukštu ūgiu. Kartą jo agentai Italijoje sugriebė vieną pamokslininką prie pat sakyklos papėdės. Jie medžiodavo ir dideliuose keliuose, kur kartą pagrobė imperijos pasiuntinį. Argi buvo įmanoma, kad jie čia imtų drovėtis menonitų religinių abejonių? Žinoma, jie buvo pasirengę gerbti vidutinio ūgio būtybių jausmus, tačiau manė, kad sąžinės laisvė išnyksta šešių pėdų aukštyje virš žemės paviršiaus. Užtikę vienos menonitų milžinų šeimos pėdsaką, jie naktį įsibrovė į namą, kuriame ji gyveno, pridarė ten šiurkščių prievartos veiksmų ir išsivedė šešis puikius vyrukus į Potsdamą. Ten šiuos vargšus filosofus pastatė į rikiuotę ir įsakė mokytis rikiuotės tarnybos. Pasidavė tik vienas; kiti penki laikėsi savo taip atkakliai ir ilgai, kad pagaliau juos teko paleisti. Įžeistas savo nuoširdžiausio prisirišimo ir užgautas gautų protestų tono, karalius liepė menonitams pasitraukti iš karalystės, kad atlaisvintų vietą „kitiems geriems krikščionims, nelaikantiems karo tarnybos nuodėme“. Paskui jis atsisakė tokio griežto sprendimo, kai jam parašė iš Karaliaučiaus, kad nuo menonitų išsikėlimo nukentės mokesčių surinkimas. Jis negalėjo likti nejautrus tokio pobūdžio argumentui: ne veltui jis save vadino Prūsijos karaliaus finansų ministru ir karo ministru. Finansų ministras atvedė į protą karo ministrą; tačiau širdies gilumoje Frydrichas Vilhelmas niekada neatleido šiems krikščionims, nenorėjusiems stoti į jo gvardiją.

Jis reikalavo, kad kolonistai, apsigyvenę jiems nurodytose vietose, nė nebegalvotų apie grįžimą į tėvynę. Išvykimas jo akimis buvo dezertyravimas.

Kai keletas pasienio lietuvių valstiečių, lenkų kurstomi, pasitraukė į Lenkiją, lenkų padedami pasiėmę su savimi savo bandas ir visus rakandus, net savo namų duris ir langus, karalius įsiuto ant visos Lenkijos ir įsakė nebepriimti į kolonistus nė vieno lenko „grasinant mirties bausme“. Beje, jam apskritai atrodė netikslinga priimti į pasienio su Lenkija kraštą, kuris dar nebuvo suvokietintas, kolonistus, nekalbančius „gera vokiečių kalba“. Jis taip pat labai būgštavo žydų, „nes jie negali sugyventi vienoje vietoje ir visur moko blogo“. Jis svaidė savo įsakų žaibus prieš „šiuos valkatas ir kitus blogus žmones“, kaltindamas juos kurstant valstiečius dezertyruoti. „Kiekvienam, kuris sučiups vieną iš tokių žydų, – sakė jis, – turi būti tuojau pat išmokėtas didelis atlygis.“

Frydrichas Vilhelmas suprato, kad geriausia priemonė išlaikyti kolonistus šalyje buvo sąžiningai vykdyti tuos pažadus, kurie juos pritraukė. Vargas tam, kuris parodė kokią nors neteisybę Prūsijos monarchijos svečiams! Vienas karo patarėjas leido sau prievartauti pinigus iš persikėlėlių: jis buvo suimtas ir nedelsiant pakartas. Kad jo rūpesčiai duotų trokštamų vaisių, karalius įsteigė ypatingą kolonizacijos komisiją ir privilegijų raštų pavidalu išleido savotišką kolonisto teisių ir pareigų kodeksą. Šiame kodekse iki smulkmenų buvo reglamentuota viskas visų kategorijų persikėlėliams, ir dosnia ranka jiems buvo suteiktos laisvės ir privilegijos. Jiems šis šykštuolis tapdavo išlaidus. Kai visos jo valstybės pajamos neviršijo 7 400 000 tal., jis šešerius metus leido po milijoną per metus vien Lietuvai. Naujųjų pavaldinių protiniai ir doroviniai interesai karaliui rūpėjo ne mažiau nei materialiniai. Jis gerbė jų sąžinės laisvę, nes jame išliko jo pirmtakų tolerancijos dvasia. Jis šventė Liuterio gimimo šimtmetį lygiai kaip ir Jono Zigmanto atsivertimo į kalvinizmą metines. Įkūręs ginklų gamyklas Špandau ir Potsdame, jis davė katalikų kunigų iš Lježo parsikviestiems darbininkams: jam mažai rūpėjo, kad jie buvo popiežininkai, jei tik mokėjo daryti gerus šautuvus.

Tik racionalistai ir ateistai nerasdavo pas jį pasigailėjimo: juos jis sodindavo į kalėjimą. Tačiau jis nelaikė tamsumo tikėjimo atrama ir atidarė daugybę mokyklų tose provincijose, į kurias pasikvietė daugiausia kolonistų.

„Ar daug man būtų naudos, – sakė jis, – jei man pavyktų apgyvendinti šalį žemdirbiais, bet nepavyktų padaryti iš jų gerų krikščionių.“ Nepaisydamas visokiausių sunkumų, jis įkūrė Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje 1380 mokyklų. Šis darbas buvo atlygintas. 1725 metais į Prūsiją atvyko 9539 nauji naujakuriai; buvo įkurta daug miestų ir 460 kaimų. Tačiau tai buvo tik pradžia. Religinė netolerancija ruošėsi dar kartą atnešti Prūsijai daugybę sūnų.

Kolonistai iš Zalcburgo ir Austrijos žemių

Prūsijos ir Austrijos religinė politika

Zalcburgo vyskupija buvo viena seniausių ir garsiausių Vokietijos kunigaikštysčių. Joje gyveno 200 000 žmonių, tarp kurių reformacijos mokymui pavyko įleisti šaknis, nepaisant griežto kunigaikščių vyskupų persekiojimo. XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje, kai čia vienas po kito valdė du labai tolerantiški prelatai, disidentų dar padaugėjo, ir baronas Leopoldas Firmianas nuo pat savo įžengimo į vyskupo sostą ėmė dėl to rodyti didelį nerimą ir nepasitenkinimą. Po visos eilės nesumanių priemonių, nesėkmingų misijų, bevaisių piligrimysčių ir bergždžių grasinimų vyskupas, nepaisydamas protestantiškų valstybių kreipimųsi ir pasikliaudamas imperatoriaus Karolio VI parama, griebėsi atviros jėgos. Tačiau ir tai nieko nedavė. Tada, remdamasis žinomu Vestfalijos taikos straipsniu, jis įsakė visiems nekatalikams keliauti į tremtį, tačiau nesuteikė jiems sutartimi nustatyto termino. Kuriam laikui jis buvo atšaukęs savo sprendimą, paskui vėl prie jo grįžo. Žodžiu, jis susigriebė padaręs didžiulę klaidą tik tada, kai 30 000 jo pavaldinių – ir pačių geriausių, – iškentėję visokiausių žiaurumų, perėjo sieną.

Frydrichas Vilhelmas jau seniai buvo budrus; vienas pirmųjų jis protestavo prieš persekiojimą. Katalikų rašytojai tvirtina, kad jis siuntinėjo į vyskupiją emisarus palaikyti nepasitenkinimo. Tai labai tikėtina, tačiau prieglobsčio šalies reputacija, kuria daugiau nei šimtmetį dėl savo valdovų elgesio naudojosi Prūsija, jau savaime pakankamai paaiškina, kodėl Zalcburgo protestantai kreipėsi į Frydrichą Vilhelmą. 1731 metais karalius priima du jų atsiųstus deputatus. Jis žada jiems, kad net jei daugelis tūkstančių jų tautiečių panorėtų ieškoti prieglobsčio jo šalyje, jis juos visus priims „maloningai, mielai ir užjausdamas“. Netrukus po to jis išleidžia viešą manifestą tremtiniams ir pasiunčia į Ratisboną savo agentą, pavesdamas jam vadovauti jiems savo patarimais. Tada didžioji dalis šių nelaimingųjų patraukė į Prūsiją. Vienas iš jų paliko išsamų pasakojimą apie šią Odisėją; jame kartu jaučiamas tremtinio sielvartas, tikinčio krikščionio užsidegimas ir persekiojamojo dėkingumas už priėmimą, kurio ši Dievo tautos dalis sulaukė pakeliui į pažadėtąją žemę. Ištisos procesijos išeidavo pasitikti keleivių, juos sveikindavo bibline dvasia, miestuose ir kaimuose, skambant liaudies šūksniams ir psalmių giesmėms, jiems būdavo sakomos iškilmingos kalbos – taip, kad jų bėgimas buvo panašus į triumfo eiseną. Iš šio pasakojimo sužinome, kad daugelis kunigaikščių bandė sustabdyti ir sulaikyti pas save Zalcburgo persikėlėlius, tačiau visi šie bandymai buvo bergždi: „Viurtembergo valdovas padarė mums daug gero tiek kūnui, tiek sielai; teatlygina jam už tai Viešpats, mūsų Dievas, ir tesiunčia jam savo palaiminimą! Tačiau jis nenorėjo išleisti mūsų į Prūsiją; kartą atėjo pas mus trys žmonės ir padalijo mus į tris dalis; mes visi tuojau pat puolėme vienas prie kito ir, sumaišę gretas, sušukome: „Mes nepajudėsime iš vietos, kol nebūsime tikri, kad mus veda į Prūsiją“; ir tada tie trys žmonės pasakė: „Mums nėra ką veikti su šia tauta, nes ji niekur nenori eiti, tik į Prūsiją.“

Frydrichas Vilhelmas laukė zalcburgiečių. Iš pradžių jis tikėjosi tik 5 ar 6 tūkstančių persikėlėlių, tačiau jam atsiųstas pranešimas skelbė, kad jų ateina daugiau nei 20 000. „Puiku! – parašė jis paraštėje. – Šlovė Dievui! Kokią malonę Viešpats siunčia Brandenburgo namams! Nes ši malonė, žinoma, nužengia iš Dievo!“

Kai pirmoji grupė ėjo per Potsdamą, karalius panoro ją pamatyti. Tai buvo 1732 metų balandžio 29 dieną. Dvaro pamokslininkas, dvasininkija ir mokyklos išėjo pasitikti atvykėlių ir pasveikino juos kalbomis, o vienas iš gydytojų tuo metu siūlė savo paslaugas ligoniams. Paskui atėjo įsakymas eiti į karališkąjį parką ir išsirikiuoti prieš rūmus. Karalius neprivertė savęs laukti. Išėjęs pas juos, jis tuojau pat kreipėsi į dvaro pamokslininką ir paklausė jo: „Ar kalbėjotės su jais? Kas jie per žmonės?“ Pamokslininkas atsakė radęs jų sielose gryną evangelinį tikėjimą. „O jūs, – tarė karalius, kreipdamasis į grupę atvedusį komisarą, – ar esate jais patenkintas? Ar jie gerai elgėsi kelyje?“ Komisaras pagyrė jų elgesį. Po to karalius pasišaukė keletą emigrantų ir ėmė klausinėti jų apie jų tikėjimą. Atsakymus jis rado kuklius ir atitinkančius Evangeliją. Tada jis liepė išdalyti jiems pinigų, ėmė kalbėtis tai su vienu, tai su kitu iš jų ir nuolat kartojo: „Viskas susitvarkys! Jums bus gera pas mane, vaikeliai! Viskas susitvarkys!“ Po kurio laiko, sutikęs kitą persikėlėlių grupę, jis atsistojo kelio pakraštyje, leido jiems žygiuoti pro save ir įsakė užgiedoti psalmę: „Dievas mums prieglobstis ir stiprybė!“ Persikėlėliai nemokėjo melodijos ir prašė juos atleisti. Tada jis pats užgiedojo ją visa krūtine, ir sujaudinta minia ėmė jam pritarti. Kai praėjo paskutinės gretos, jis tarė: „Eikite, eikite, Dievas jums tepadeda!“ Kartais jis surengdavo kažką panašaus į viešą išpažintį. „Tikiuosi, – sakydavo jis, – tarp jūsų nėra ūžautojų, rijūnų ir girtuoklių!“ – ir visada baigdavo savo kalbą pažadu savo užuojautos ir palankumo.

Paskirstant kolonistus po sritis, didžioji jų dalis teko Prūsijai: ji priėmė 15 508 žmones ir dėl to netrukus visiškai pasikeitė. Zalcburgo amatininkų meistriškumas sukūrė gerovę mažiems Prūsijos ir Lietuvos miesteliams, kurie iki jų nepažinojo pramonės, o žemdirbių darbštumas išvadavo dirvą nuo laukinių augalų. Be to, kolonistai atsinešė į savo naująją tėvynę ir pinigų. Protestantiškose šalyse persekiojamų Zalcburgo tikėjimo brolių naudai buvo surinkta apie 900 000 florinų; didžioji šios sumos dalis buvo išsiųsta į Prūsiją. Tarp naujųjų Frydricho Vilhelmo pavaldinių buvo ir tokių, kurie tėvynėje paliko didelį turtą, tačiau dabar iš jo galėjo gauti tik labai nedaug pajamų. Karalius išrūpino jiems iš vyskupo leidimą parduoti savo turtą, ir po daugybės sunkumų ši operacija pavyko, atnešusi kelis šimtus tūkstančių talerių. Tačiau tikrasis tremtinių į šalį atneštas turtas buvo jų darbas, žadinęs čiabuvių gyventojų lenktyniavimą. Frydrichas Vilhelmas sugebėjo deramai įvertinti jų suteiktas paslaugas. Už tai jis atleido jiems parodytą nepasitikėjimą juo parduodant jų turtą ir kantriai kentė jų skundus dėl mokesčių naštos ir daugybės prievolių, pakilusių iškart pasibaigus lengvatų metams. Šis žmogus sugebėjo būti kantrus ir net švelnus, kai buvo kalbama apie valstybės gerovę.

Jis pamažu pripratino atvykėlius iš Zalcburgo prie minties, kad Kanaane, į kurį jis juos pasikvietė, nieko neduodama veltui ir kad žemė ir valdovas reikalauja užmokesčio už savo kilniaširdiškumą: žemė – darbininkų veido prakaito, o valdovas – dalies jų pajamų, jų darbo ir, prireikus, jų kraujo.

Po Zalcburgo vyskupijos daugiausia kolonistų Frydricho Vilhelmo laikais Prūsijai davė Austrija, Silezija ir Čekija. Koks ryškus religinės politikos kontrastas tarp Austrijos ir Prūsijos XVI ir XVII amžiais! Po neilgo svyravimo Habsburgai užgriūva jiems pavaldžias šalis visais kontrreformacijos siaubais. Ferdinandas II, kurio valdymo metais prasideda Trisdešimtmetis karas, palieka savo pavaldiniams protestantams pasirinkti tik atsižadėjimą arba tremtį. Ferdinandas III ir Leopoldas galbūt dar griežčiau eina tuo pačiu pražūtingu keliu. Šie valdovai paskelbė savo taisykle: „Geriau viešpatauti dykumai nei šaliai, kurioje gyvena eretikai!“ – ir taip uoliai jos laikėsi, kad pagaliau patys su baime atšoko nuo savo rankų darbo. Iki 1636 metų Habsburgai neteko tiek žmonių, kad galų gale jiems teko pažaboti savo uolumą ir uždrausti išsikėlimą. Tačiau žmonės toliau slapta išeidavo, o paskui, kilus naujai netolerancijos dvasios bangai, protestantai ėmė atvirai naudotis jiems pagal Vestfalijos taiką suteikta emigracijos teise. Visos Habsburgų monarchijos sritys žiauriai nukentėjo nuo šios politikos. Ji pasiekė savo tikslų erchercogystėje, bet kokia kaina! Beveik visa senoji bajorija ir senoji buržuazija išsikėlė; didelė dalis Vienos gyventojų užleido savo vietą naujiems atvykėliams, ir daug kadaise klestėjusių prekybos miestų, kaip Fraištatas, nusmuko taip, kad jiems jau nebebuvo lemta atsigauti. Tas pats vaizdas Silezijoje! Nuo Vestfalijos taikos iki to momento, kai Frydrichas II užvaldė šią provinciją, emigracija joje nesiliovė, ir kadangi reformacijos mokymą daugiausia buvo priėmę vokiečiai, slaviškasis elementas vėl įsigalėjo šalyje, kuri jau buvo spėjusi trimis ketvirtadaliais suvokietėti. Čekijoje nelaimės buvo dar baisesnės ir sukėlė dar didesnių padarinių.

1526 metais tapę Čekijos karaliais, Habsburgai iš karto ėmė vykdyti pačią netaktiškiausią politiką, kokią tik galima įsivaizduoti. Prisiminimas apie Husą, žuvusį ant laužo, aplink kurį sargyboje stovėjo Vokietijos imperatoriaus kareiviai, vis dar gyvavo šalyje; ir nuo baisiųjų husitų karų, nepaisant religinių nuolaidų utrakvistams, kurie taip buvo vadinami todėl, kad priimdavo Komuniją abiem pavidalais, tautoje išliko deginanti tautinė ir religinė neapykanta viskam, kas turėjo vokišką vardą.

Vokiečių profesorių, pirklį, darbininką nekentė ne mažiau nei žydo. Čekai buvo karšti savo tautos tradicijų puoselėtojai, su ašaromis prisimindavo Meiseno, Brandenburgo ir Prūsijos slavų, kadaise vokiečių išnaikintų, likimą, ir kiekvieno gero patrioto puoselėjama svajonė buvo „visiems laikams išvalyti auksinę, krikščioniškiausią karalystę nuo vokiško šlamšto, grasinančio ją užtvindyti“.

Tačiau kai Vokietija savo ruožtu iškėlė savo reformatorių, kurio mokymą priėmė dauguma Čekijoje gyvenusių vokiečių ir kuris kartu padarė didelę pažangą tarp pačių čekų, tikėjimo bendrumas, regis, turėjo nuslopinti genčių priešiškumą. Jei Habsburgai nebūtų buvę kažkokio likimo pasmerkti tarnauti katalikų reakcijos įrankiu, jie būtų galėję didžiai Vokietijos naudai užbaigti šį susitaikymo darbą. Tačiau jiems vadovavo tik akla neapykanta reformacijai. Jie bandė suartinti utrakvistus su katalikais ir tam ėmė meilintis čekų patriotizmui: imperatorius Motiejus 1615 metais išleido garsųjį įsaką, kuriuo iš Čekijos kartu buvo išvejama vokiečių kalba ir liuteronybė. Šis Vokietijos imperatoriui negirdėtas aktas neatnešė naudos tam, kuris jį pasirašė: liuteronybė jau anksčiau buvo spėjusi padaryti didžiulę pažangą tarp čekų, ir kai prasidėjo persekiojimai, jų aukomis tapo tiek pat čekų, kiek ir vokiečių.

Negalime čia išdėstyti Čekijos martirologo – Čekijos, kurią Habsburgai per Trisdešimtmetį karą ir po jo atidavė jėzuitams grobiu, – tačiau pateiksime vieną skaičių, kuris pats savaime iškalbingiau nei ilgiausi pasakojimai byloja apie karo ir netolerancijos Čekijai padarytas nelaimes. Iš keturių milijonų Čekijos gyventojų skaičius nukrito iki 800 000! Ir dabar dar joje atsiras nemažai vietų, kur gyventojų skaičius nepakilo iki 1620 metų lygio, o erezija vis dėlto nebuvo išnaikinta. Nemažai buvo čekų, kurie, grįžę iš mišių, kur jiems tekdavo stovėti su rožiniu rankose, sandariai užsklęsdavo langus ir duris ir sėsdavo giedoti protestantiškų giesmių. Uždraustas mokymas buvo slapta perduodamas iš tėvo sūnui iki tos dienos, kai pavėluotas Juozapo II XVIII amžiaus pabaigoje išleistas tolerancijos įsakas leido kiekvienam atvirai išpažinti savo tikėjimą ir parodė, kiek kibirkščių dar rusena po pelenais Čekijos gaisravietėje.

Tuo tarpu tremtiniai patraukė įvairiais keliais. Nemažai jų turėjo atvykti ir į Brandenburgą, ir į Prūsiją dar Didžiojo kurfiursto ir Frydricho I laikais, tačiau tikslios žinios apie šią naują imigraciją mus pasiekė tik nuo Frydricho Vilhelmo I laikų. Čekai tada atėjo ne tiesiai iš Čekijos į Prūsiją. Anksčiau jie buvo apsistoję artimiausioje savo tėvynės kaimynystėje, Saksonijoje, kur sudarė dideles kolonijas, naudodamiesi svetingumu, kurį Saksonijos kurfiurstystė rodė liuteronams. Tačiau netrukus jų ten susirinko per daug; be to, tie iš jų, kurie nebuvo griežti Augsburgo išpažinimo šalininkai, bijojo dėl savo sąžinės laisvės, ypač po to, kai Saksonijos kurfiurstai perėjo į katalikybę. Kai pasklido gandas apie priėmimą, kurį karalius surengė Zalcburgo persikėlėliams, aštuoni čekai su pastoriumi priešakyje nuvyko į Potsdamą ir paprašė Frydricho Vilhelmo audiencijos.

Frydrichas Vilhelmas juos tuojau pat priėmė. Jie nupiešė jam labai jaudinantį savo nelaimių vaizdą ir karštai maldavo jo pagalbos; o jis tuo tarpu vaikščiojo po kambarį pirmyn atgal, kaip įprasta, sverdamas visus pro ir contra. „Siųskite juos, – tarė jis pagaliau, – aš juos pas save įkurdinsiu.“ Jie jau buvo kelyje. Iš pradžių jų susirinko tik 500, tačiau paskui ši grupė išaugo iki kelių tūkstančių sielų. Saksonijos vyriausybė tuojau pat sunerimo ir užprotestavo. Tačiau Frydrichas ir pats jau gailėjosi per greitai priimto sprendimo. Jis gerai nežinojo, kas per žmonės buvo šie čekai, ir iš žmonių, kurie jau antrą kartą norėjo keisti gyvenamąją vietą, nesitikėjo nieko gero. Jis dar turėjo daug rūpesčių su zalcburgiečiais ir šiek tiek baiminosi, kad Vokietijos viešoji nuomonė galiausiai nepalaikytų katalikų, vadinusių jį pavaldinių vagimi.

Jis pasiuntė komisarą pasitikti naujųjų atvykėlių – juos apžiūrėti, ir kai šis pranešė, kad tai buvo daugiausia nepaprastai apgailėtini vargšai, apsirengę skarmalais, įsakė nepriimti jų pasienyje.

Nelaimingiesiems čekams teko išsisklaidyti, tačiau ir po to jie nesiliovė bendrauti su karaliumi, tikėdamiesi suminkštinti jo širdį. Pagaliau Frydrichas Vilhelmas pareiškė jiems, kad sutinka įleisti juos į savo valdas, tačiau su sąlyga, kad jie pereis sieną mažomis grupėmis, nekeldami niekieno dėmesio. Jis paskirstė čekus po visas savo provincijas, tačiau Berlyne leido jiems sudaryti ištisą koloniją, kurioje buvo 2000 sielų. Naujieji kolonistai pirmiausia turėjo įrodyti savo dorumą. Kai jie trejus metus pavyzdingai elgėsi ir pavyzdingai dirbo, karalius ėmė rodyti jiems didelį rūpestingumą. Jiems sostinėje buvo pastatytas naujas kvartalas. Wilhelmstrasse gatvė, kurioje ir dabar dar gyvena šių tremtinių palikuonys, buvo dėl jų praplatinta. Kiekvienas iš jų, – kaip rašė vienas iš šių nelaimingųjų savo Čekijoje likusiems draugams, – galėjo ramiai užsidirbti ir valgyti savo duonos kąsnį, džiugia širdimi ir lūpomis šlovindamas Dievą! Karalius pastatė čekams Friedrichstrasse gatvėje atskirą bažnyčią, pavadintą Betliejaus, primenant tą Prahos bažnyčią, kurioje kunigu buvo Janas Husas. Taip, Hohencolernams visada taip sekdavosi: iš tikrųjų jie rūpinosi surinkti mokesčių mokėtojų ir kareivių savo valdoms apgyvendinti ir ginti, o išeidavo taip, kad jie užkrauna Prūsijai misiją taisyti visokias neteisybes ir užtikrinti sąžinės laisvę visiems persekiojamiesiems.

Kolonizacijos rezultatai valdant šiems trims valdovams

Šioje istorinėje Prūsijos kolonizacijos valdant Didžiajam kurfiurstui, Frydrichui I ir Frydrichui Vilhelmui I apybraižoje atsižvelgėme tik į persikėlėlius, kurie ėjo didelėmis grupėmis. Jie buvo surašomi pasienyje; oficialus skaičius siekia 53 000; tačiau prie to reikia pridėti dar daugybę kolonistų, kurie prisiglaudė Hohencolernų valdose iki Vestfalijos taikos, taip pat ir tų, kurie atvyko ten po šios taikos arba pavieniui, arba nedidelėmis grupėmis.

Jei atsižvelgsime į tai, kad kolonistams, gyvenusiems sveikoje ir derlingoje šalyje ir, palyginti su čiabuviais gyventojais, besinaudojusiems didelėmis privilegijomis, turėjo tekti didelė kasmetinio gyventojų prieaugio dalis, tai galiausiai paaiškės, kad 1740 metais, po Frydricho Vilhelmo mirties, 600 000 Prūsijos karaliaus pavaldinių buvo svetimšaliai išeiviai ir jų vaikai; o Prūsijos karalius tuo metu iš viso turėjo 2 400 000 pavaldinių.

Daug išvadų čia prašosi iš po plunksnos, tačiau su jomis geriau palaukti, kol susipažinsime su kolonizacijos istorija Frydricho II valdymo metais, – jis ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jo pirmtakai, tik drąsesniais ir platesniais žingsniais. Tačiau jau ir dabar Prūsijos monarchijos istorija iškyla prieš mus nauja šviesa, ir mes aiškiai matome bent vieną iš nepaprastų šios valstybės sėkmių priežasčių – valstybės, kuri, pradėjusi nuo mažiausio, netrukus pakilo iki didžiosios valstybės lygio, nepaisydama Prancūzijos ir Austrijos, tuomet savavališkai diktavusių įstatymus žemyne. Klaidos, kurias darė abi šios šalys, visos iki vienos ėjo jų būsimosios varžovės naudai. Kaip pamokoma palyginti Prūsijos ir Austrijos religinę politiką! O kiek neįkainojamų paslaugų Didžiajam kurfiurstui suteikė Liudvikas XIV! Ir koks kontrastas tarp karaliaus seržanto ir Liudviko XV! Tais pačiais 1732 metais, kai Frydrichas Vilhelmas sustabdė pakeliui į Prūsiją Zalcburgo tremtinius, kad išmokytų juos naujos psalmės, Prancūzijos dvaras buvo užsiėmęs klausimu, ar madam de Mailly pavyks tapti pripažinta karaliaus favorite. Embruno arkivyskupas Guérinas de Tencinas, aiškus priesaikos laužytojas ir simonistas, ir Laono vyskupas La Fare’as, apie kurį Barbier sako, kad „jis būtų laikomas nutrūktgalviu tarp muškietininkų“, griaudėjo prieš jansenistus. Parlamentas gynė pasaulietinės valdžios teises nuo vyskupų ir popiežiaus pretenzijų priešindamasis karaliui, kuris pradėjo nuo nepaprastai griežtų priemonių prieš jį, o baigė kapituliacija. O visas Paryžius bėgo į Šv. Medardo bažnyčios kapines žiūrėti, kaip ant vieno diakono regėtojo kapo paralyžiuotiesiems sugrįždavo gebėjimas valdyti rankas ir kojas.

Nereikia nusigręžti nuo šių prisiminimų, kad ir kokie liūdni jie mums būtų. Kas nori suprasti tolesnę įvykių eigą, visus Frydricho II valdymo stebuklus ir visą Liudviko XV valdymo gėdą, tas turi aiškiai įsivaizduoti Frydrichą Vilhelmą, apsirengusį kaip darbininkas ir visiškai pasinėrusį į Prūsijos valstybės kūrimą tuo metu, kai palaidi Paryžiaus visuomenė, išsipuošusi šilku ir aksomu, juokaudama ruošėsi atšvęsti šermenis amžių senumo tvarkai, su kuria, laimei, mūsų šalies likimas visai nebuvo neatsiejamai susijęs.

Frydrichas Didysis

Kolonizacija kaip administracijos šaka

Frydricho Didžiojo valdymas pradeda naują Prūsijos valdovų kolonizatorių istorijos laikotarpį. Iš tiesų, kai Didysis kurfiurstas, Frydrichas I ir Frydrichas Vilhelmas I naujiems pavaldiniams įgyti tik naudojosi laimingu išorinių aplinkybių susiklostymu, Frydrichas II organizuoja reguliarią imigraciją į savo valstybę pagal iš anksto sudarytą planą. Fiziokratų mokyklos, XVII amžiuje turėjusios tiek garsių sekėjų, mokinys, jis pripažįsta, kad „valstiečiai – visuomenės tėvai maitintojai“, ir kad padidintų jų skaičių savo provincijose, negaili pastangų nuo pirmos savo valdymo dienos iki paskutinės savo gyvenimo minutės. Jo laikais kolonizacija tampa grynai ekonomine įmone. Jo pirmtakai žaidė religiniu uolumu – jis tai laiko visiškai nereikalingu. Jo laiškuose, užrašuose ir pastabose dokumentų paraštėse nerasite nė vienos biblinės metaforos. Jo valstybė yra jau ne pažadėtoji šalis, o eksploatuojama žemė, ir kadangi jis iki skatiko žino, kiek jam kainuoja kiekvienas kolonistas, niekada ir nekalba apie ypatingą Dievo malonę karališkiesiems Brandenburgo namams. Žinoma, jo pirmtakai nemažai triūsė dėl monarchijos kolonizacijos, tačiau ir jam liko dar daug darbo. Frydrichui įžengiant į sostą, jo valstybė apėmė 2145 kv. mylias ir turėjo apie 2 500 000 gyventojų. Tuo tarpu dabar vien Brandenburge, kurio plotas tėra 734 kv. mylios, gyvena 2 900 000 žmonių. Taigi senosiose provincijose liko užpildyti daug spragų, ir nemažai jų buvo ir naujosiose – Frydricho užkariautose Silezijoje ir Rytų Prūsijoje. Jų gyventojų buvo taip retai, o slaviškasis elementas juose buvo toks stiprus, kad reikėjo įlieti į jų gyslas daug germaniško kraujo. Prie to dar reikia pridėti Austrijos įpėdinystės karą ir Septynerių metų karą, kurie nusinešė karaliui tokią daugybę pavaldinių. Eidami prieš Frydricho darbą ir naikindami jo vaisius, jie privertė jį padvigubinti pastangas, kad ištrintų jų sukeltų nelaimių pėdsakus ir užbaigtų jo protėvių pradėtą darbą.

Frydrichas nusprendė padaryti kolonizaciją tokia pat atskira Prūsijos administracijos šaka, kaip mokesčių rinkimas ar kariuomenės šaukimas.

Atskirų provincijų rūmai, kurie buvo kolegialūs administraciniai organai, turėjo surinkti tikslias žinias apie savo sričių poreikius, sudaryti tuščių namų ir apleistų žemės sklypų sąrašus, nustatyti, kiek kolonistų galėtų rasti sau vietą jų apygardose, ir metodiškai surašyti visas šias žinias į ypatingų išsamių lentelių skiltis. Šių lentelių pavyzdį parengė pats karalius, ir jis jas atidžiai studijavo, nes apskritai nuolat budriai prižiūrėjo šiuos provincijų rūmus. Jo asmeninio įsikišimo pėdsakų aptinkama kiekviename žingsnyje: kiek pažadų pasirašyta jo vardu, bet kiek ir grasinimų! Reikėjo žadinti valdininkų uolumą. Jie ir taip jau buvo užversti biurokratinės administracijos reikalais, o dabar jiems dar teko ieškoti persikėlėlių, prižiūrėti jų judėjimą, įkurdinti juos gyvenamojoje vietoje ir dar ieškoti lėšų šioms naujoms išlaidoms padengti, nes karalius, neatsisakydamas padėti persikėlėliams ir dažnai suteikdamas net labai dosnias paskolas, vis dėlto laikė bendra taisykle, kad kolonizacijos išlaidos turi tekti toms pačioms provincijoms, kurios vėliau iš jos laimės. Nemažai prašymų pinigų jis negailestingai atmetė. „Neturiu nė skatiko“, – rašo jis prašymų paraštėse; arba: „Esu vargšas kaip Jobas“; o kartais dar: „Aš šiandien kažkaip kurtokas ir gerai negaliu suprasti, apie ką jūs kalbate.“ O tuo tarpu jis reikalavo tiksliai ir nenukrypstamai vykdyti savo nurodymus. Nenuilstanti šio novatoriaus veikla trikdė jo valdininkus, pripratusius prie griežtos rutinos. Kadangi viskas, kas nauja, jiems atrodė pražūtinga, šie seni tarnautojai dažnai leisdavo sau teikti nuolankiausius pareiškimus, kuriuose žodžiai „nenaudinga“ ir „neįmanoma“ pasitaikydavo kiekviename žingsnyje. Frydrichas to nepakęsdavo. Aštriomis pastabomis ir negailestingu reiklumu jam pagaliau pavyko palaužti bet kokį atvirą ir slaptą pasipriešinimą. Tačiau reikia paklausyti, su kokiu pasipiktinimu karalius kalba apie užsispyrėlius: jis neranda jiems pakankamai stiprių žodžių; jis vadina juos piktais ir besąžiniais žmonėmis; jis kaltina juos, kad jie tarpusavyje sudarė „pragarišką susitarimą engti jo patriotinių rūpesčių pakviestus persikėlėlius“; jis įsako jiems nedelsiant pakeisti savo „gėdingą, bedievišką ir šaliai žalingą elgesį“.

Kai toks valdovas kaip Frydrichas pradeda kalbėti tokia kalba, belieka paklusti. Taip ir buvo padaryta – ir tiems, kurie širdies gilumoje keikė karaliaus įsakymus, neretai tekdavo gauti pastabų už perdėtą uolumą juos vykdant.

Persikėlėliai patys sukeldavo karaliui nemažai rūpesčių. Tai buvo ne ankstesnieji rimti ir pamaldūs protestantai, kurie labiau už viską vertino savo sąžinę ir vardan paklusnumo Dievui tuojau pat tapdavo paklusniais karaliaus tarnais. Provincijų rūmai ne be pagrindo skundėsi, kad tarp kolonistų pasitaikydavo nemažai sukčių, griebdavusių visokių gudrybių, kad pasipelnytų savo naujojo valdovo gerų ketinimų sąskaita. Vieni sugebėdavo du kartus gauti pinigų kelionės išlaidoms, kiti po kelis kartus išeidavo iš Prūsijos ir vėl į ją grįždavo dėl persikėlimo premijos. Daugelis naiviai manė, kad karaliui pakanka jų buvimo ir kad jis iš jų nieko nereikalaus – nebent vaikų. „Štai javai prinoko, – sakydavo jie inspektoriams, – kas gi juos pjaus?“ Jie pūtėsi, o kai būdavo nepatenkinti, grasindavo išeiti, taip sakant, atsistatydindami iš kolonistų. Kartą vienas iš jų, nepaisydamas visų jam suteiktų lengvatų, įžūliai pasakė karaliui į akis, kad ketina išeiti su visa šeima kur nors, kur žmonėms geriau gyvenasi. „Ir puikiai padarysi, mano drauge, – atsakė jam Frydrichas. – Jei žinočiau kokią nors vietą, kur man būtų geriau, pats ten išeičiau.“ Vis dėlto naujakurių pabėgimai jį įsiutindavo; tačiau jis juos priskirdavo provincijų rūmams. Veltui šie stengėsi jam įteigti, kad pabėga visi girtuokliai, kurių malonu atsikratyti: jis netekdavo kantrybės, įsakydavo padvigubinti griežtumą ir rengdavo patikrinimus du kartus per savaitę. Jam pasiūlė įpareigoti naujakurius prisiekti. „Nėra reikalo, – atsakė jis, – veisti priesaikų: jų ir taip pakankamai laužoma.“ Kad užkirstų kelią šiems pabėgimams, jis griebėsi patikimesnės priemonės – įpareigojo vietos valdžią atlyginti bėgliams išleistas sumas. Kai jam skųsdavosi šių atvykėlių būdu, jis nesiginčydavo, pastebėdamas, kad „dažnai pirmoji karta niekam tikusi“. Jis dirbo ateičiai ir norėjo, kad kiti taip pat apsiginkluotų kantrybe, laukdami tos dienos, kai prūsiškoji drausmė atliks savo darbą.

Prūsijos agentai užsienyje

Kad palengvintų provincijų rūmams kolonistų verbavimą, Frydrichas įsteigė dvi specialias agentūras: vieną Frankfurte prie Maino – Pietų Vokietijai, kitą Hamburge – Šiaurės Vokietijai. Pastarajai buvo pavesta sulaikyti į Ameriką vykstančius emigrantus. Abi agentūros spausdino skelbimus laikraščiuose, o ten, kur šie skelbimai buvo uždrausti, siųsdavo ypatingus tarnautojus slaptai propagandai. Verbuotojai gaudavo atlygį „nuo galvos“: už nevedusį darbininką meistrą buvo mokama trys taleriai, už vedusį – penki. Šis verslas turėjo savo karštąjį metą ir savo atoslūgį. „Atėjo pavasaris, – rašo Frydrichui jo Frankfurto agentas, – dabar pats laikas ieškoti kolonistų.“ Tačiau sėkmingiausiai reikalai klostėsi tada, kai kokia nors nelaimė užgriūdavo kaimynines šalis. Frydrichas nė karto nepraleido progos tuo pasinaudoti. Užtenka pačiame XVIII amžiaus įkarštyje vėl prasidėti religiniams persekiojimams – kaip buvo Saksonijoje ir Austrijoje, kur 1752 metais eretikai vėl sodinami į kalėjimus ir siunčiami į tremtį, arba Lenkijoje, kur jėzuitų išauklėta bajorija prie visos tos blogybių masės, nuo kurios ši šalis ruošėsi žūti, dar prideda netoleranciją, – ir Prūsijos karalius nedelsdamas kreipiasi su oficialiais pareiškimais į vyriausybes ir su oficialiais – į persekiojamuosius. Nėra tokios smulkmenos, kurios jis būtų nepaisęs, kai kalbama apie naujakurių pritraukimą. Antai 1742 metais iš Glogau Frydrichui pranešama, kad „dabar labai patogu paversti Silezijos nauda tuos persekiojimus, nuo kurių kenčia kaimyninės šalys“. Karaliui tereikia įsakyti pastatyti dviejuose kaimuose prie Lenkijos ir Čekijos sienų dvi protestantų bažnyčias, kuriose pamaldos būtų laikomos lenkų ir čekų kalbomis; tai pritrauks daug persikėlėlių, be to, kiekvieną sekmadienį ten atvyks apie 7000 žmonių, kurie gers ten alų ir degtinę ir paliks šalyje savo pinigus. Bažnyčios kainuos nebrangiai; jas galima pastatyti kuo paprasčiau, ir „net nėra reikalo kabinti durų“. Kaip šiose smulkmenose matyti subtilus mažo ūkio, norinčio išaugti į didelį, taupumas!

Tačiau geriausia priemonė persekiojamiesiems pritraukti buvo – tęsti sėkmingą Hohencolernų politiką. Taip Frydrichas ir padarė. Jo tolerancijai nebuvo ribų. Mano valstybėje, sakė jis, kiekvienas gali gelbėti savo sielą taip, kaip jam atrodo geriau.

Likimas jam netgi suteikė progą gana nuostabiu būdu įrodyti šią toleranciją. Dauguma jo priimtų tremtinių buvo jėzuitų uolumo aukos. Tačiau kai patys jėzuitai vieną gražią dieną atsidūrė išvaryti iš katalikiškų valstybių, karalius, nė nesusimąstęs, atvėrė savo duris ir jiems.

Tačiau Prūsijos agentų darbui padėjo ne vien religinių persekiojimų rykštė. 1747 metais Čekija kenčia nuo baisaus bado. Apie tai nedelsiant pranešama Frydrichui. Jis iki sielos gelmių sujaudintas tuo, „kokią baisią duoną valgo šie vargšai čekai“, ir išreiškia viltį, kad „jo pavaldiniai pasinaudos aplinkybėmis ir pagalvos apie priemones pritraukti pas save“ kai kuriuos iš badaujančiųjų. 1767 metais Lisos miestą trečią kartą per vieną šimtmetį sunaikino gaisras. „Ar negalima ko nors padaryti?“ – rašo Frydrichui. Karalius nedelsdamas išleidžia vokiečių ir lenkų kalbomis manifestą, kuriame po kelių užuojautos žodžių dėl vargšą miestą ištikusios nelaimės pareiškia apie jį pasiekusius gandus, kad daugelis šios nelaimės aukų „išreiškia norą įsikurti Silezijoje“, ir paskui, kaip įprasta, išvardija jų laukiančias privilegijas. Blogas valdymas Lenkijoje, kur viešpatauja anarchija, ir kai kuriose mažose Vokietijos valstybėse, tokiose kaip Meklenburgas, kur menko biudžeto valdovai bankrutuoja mėgdžiodami Liudviko XIV dvarą, – viskas Frydrichui tarnauja dingstimi vilioti kaimynų pavaldinius. Vienas po kito jie visi skundžiasi juo. Saksonijos kurfiurstas, kuriam teko daug iškentėti nuo Frydricho, rašo Prūsijos karaliui, kad jo „elgesys visiškai pažeidžia geros kaimynystės taisykles“, ir išreiškia viltį, kad netrukus viskas pasikeis į gera. Tačiau šiai vilčiai nebuvo lemta išsipildyti, nes Prūsijos agentai tik gavo nurodymą veikti atsargiau. Viename laiške savo atstovui prie Vienos dvaro Frydrichas pats smulkiai nupiešia elgesį, kurio sumanus, savo valdovo planus suprantantis žmogus turi laikytis svetimoje šalyje, kad sėkmingai viliotų kolonistus ir kartu neprarastų išorinių dorumo požymių. „Jūs pasistengsite paleisti į apyvartą mano jums siunčiamus įsakus, bet atsargiai, neparodydamas nė menkiausio savo dalyvavimo. Jei sužinosite, kad viena ar kelios ne be pasiturinčios šeimos rodo polinkį persikelti į mūsų valstybę, jūs turite palaikyti juos šiame ketinime. Jei jie pateiks kokių nors desiderata, nedelsdamas atsiųskite man išsamų pranešimą apie tai. Būkite tikras dėl mano ypatingo palankumo jums už jūsų darbus; tačiau veikite itin atsargiai ir neduokite nė menkiausios dingsties priekaištauti, kad kurstote pavaldinius palikti savo valdovą.“ Šie patarimai, matyt, buvo vykdomi visiškai tiksliai, todėl užsienio vyriausybėms niekaip nepavykdavo išsekti Frydricho verbuotojų. Jos priveisia įsakų, baudžiančių „nusikalstamą emigraciją“. Kai kuriuose iš šių įsakų aiškiai prasimuša įniršis prieš „emigracijos agentus ir emisarus“, kuriuos reikia „griebti už apykaklės dėl menkiausio įtarimo ir, atsižvelgiant į aplinkybes, skirti įvairias sunkias bausmes, net iki mirties bausmės“. Tačiau niekas nepadėjo.

Kai Frydrichui tekdavo branginti gerus santykius su kuriuo nors iš kaimynų, jis kuriam laikui pažabodavo savo verbuotojų uolumą. Tačiau jei kaimyno nebuvo ko bijoti ar iš jo nebuvo ko tikėtis, jis nebesivaržė niekuo.

Jo elgesys Lenkijoje buvo piktinantis: jis atiminėjo iš šios nelaimingos šalies tiesiog visus sumanius ir darbščius darbininkus, kokių joje tik galima buvo rasti. Tai buvo daugiausia vokiečiai, sutelkę savo rankose beveik visą didžiųjų miestų pramonę. Prūsijos agentai čia elgėsi nesivaržydami. „Pas mane emigracija pastatyta plačiu mastu“, – rašė vienas iš jų Frydrichui. Tačiau štai keletas magnatų nusprendė pasipriešinti persikėlėlių išvykimui. Tai buvo 1769 metų balandį, kai Prūsija dar gyveno taikoje su Lenkija. Vis dėlto karalius tuojau pat pasiuntė ten tris pulkus. Ši maža armija, dingstimi pasitikti remontui skirtų arklių partijos, nužygiavo iki Poznanės ir grįžo su persikėlėliais, išžudžiusi ir išvaikiusi saujelę lenkų, kurie bandė sutrukdyti jiems pereiti vieną tiltą. Taigi Frydrichui neužteko to, kad kaimynines šalis ištinkančios nelaimės turtino Prūsiją, kaip „maras turtina juodąjį Acherontą“. Kai šie grėsmingi sąjungininkai ilgai neateidavo į pagalbą Prūsijos propagandai, jis nesudvejodavo griebtis ginkluoto įsikišimo, labai panašaus į plėšikavimą.

Kolonistų paskirstymas po atskiras Prūsijos monarchijos provincijas

Visomis šiomis priemonėmis gauti naujakuriai buvo padalyti įvairioms Prūsijos monarchijos provincijoms. Iš senųjų provincijų Lietuva ir Rytų Prūsija jų gavo mažiausiai 15 000; Magdeburgo ir Halberštato provincijos – 20 000; Pomeranija – taip pat 20 000; Naujoji markė – 24 000. Tačiau dosniausiai buvo apdovanotas Brandenburgas – šalis, kuri buvo Frydrichui prieš akis ir kurią jis ypač mylėjo kaip savo monarchijos lopšį; jis net norėjo pats rašyti jos istoriją. Iš karto po įžengimo į sostą karalius įsakė atlikti kruopščius tyrimus, ar markėje nesumažėjo gyvenviečių skaičius ir ar nesumažėjo jų dydis, palyginti su laikotarpiu iki Trisdešimtmečio karo. Jis pareikalavo pateikti jam išsamų pranešimą, prie kurio pridėti svarstymus, ar nereikėtų įkurti eilės naujų kaimų ir padidinti senųjų. Jam buvo pranešta, kad Brandenburge dabar daugiau kaimų nei anksčiau, kad viskas klostosi kuo puikiausiai, tačiau dar galima rasti vietos 111 šeimų po penkias sielas, t. y. apgyvendinti 555 žmones. Frydrichas visiškai sutiko su pranešimo išvadomis, padėkojo darbo autoriams ir nuo 1740 iki 1756 metų rado Brandenburge vietos 50 000 kolonistų! Tiesa, kartu buvo nusausintos pelkės ir išgydytos drėgnos, karštlige alsuojančios upių pakrantės; ėmė ganytis galvijai, ir valstiečiai ėmė sėti ir pjauti tose vietose, kur per žmonių atmintį nebuvo žengusi nei žmogaus, nei gyvulio koja. Miestų gyventojų padaugėjo iki milžiniškų mastų.

Antai Berlynas, Didžiojo kurfiursto laikais buvęs apgailėtinas 6000 gyventojų miestelis ir Frydrichui įžengiant į sostą jų teturėjęs 68 931, po 15 metų talpino 100 336 sielas, t. y. jų įgijo 32 000!

Ir štai tokios gerovės viduryje įsiliepsnojo Septynerių metų karas. Visa valstybė pasidengė griuvėsiais, ir Brandenburgas žiauriai nukentėjo. Bet kam dar kartą aprašinėti šios provincijos nuniokojimą? Čia vėl susidurtume su tais pačiais baisiais vaizdais, kuriuos piešėme kalbėdami apie Trisdešimtmetį karą. Taip, nedaug šalių teko tiek triūsti ir tiek iškęsti audrų, kaip šiai daug iškentėjusiai Prūsijai! Frydrichas panoro tiksliai suvokti nelaimės mastą, kad pagal jį suderintų ir savo pastangas; paaiškėjo, kad gyventojų sumažėjo 66 840 žmonių. Tada jis ėmėsi darbo ir įdėjo į jį geležinę energiją. Frydrichas šiurkščiai pareiškė tiems, kurie išdrįsdavo daryti jam pastabas, kad jis duoda įsakymus, o ne priima patarimus; o tiems, kurie išdrįsdavo priešintis, atsakydavo, kad užbaigs savo darbą iki galo, net jei „žmonės rėktų prieš jį iki pat pasaulio pabaigos“. Ir 1778 metais blogis buvo daugiau nei atitaisytas. Brandenburgo gyventojų per vieną Frydricho valdymą padaugėjo 207 000 sielų. Čia, žinoma, reikia atsižvelgti į natūralų gyventojų prieaugį dėl gimstamumo ir nepamiršti, kad labai daug svetimšalių apsigyveno markėje, netapę kolonistais tikrąja žodžio prasme. Tačiau vis dėlto, pačiu nuosaikiausiu vertinimu, kolonistų skaičius siekė 100 000.

Norint gauti aiškų vaizdą apie stulbinančią Prūsijos karaliaus veiklą, reikėtų visomis smulkmenomis atsekti kiekvienos provincijos kolonizacijos istoriją; tačiau kartu rizikuotume pasiklysti begalinėje daugybėje detalių. Vis dėlto negalime išsamiau nepakalbėti apie Sileziją, nes čia Frydrichui rūpėjo ne tik padidinti gyventojų skaičių ir pakelti visuomenės turtą kariuomenės ir iždo interesais: jis kėlė sau uždavinį paversti šią naują sritį, svarbiausią savo įsigijimą, organiška Prūsijos valstybės dalimi.

Esanti šiauriniame Karpatų šlaite, tarp Čekijos ir Lenkijos, ir, kaip ir jos, apgyvendinta slavų, Silezija viduramžiais buvo susijusi su abiem šiomis valstybėmis. 1526 metais, kai Habsburgai tapo Čekijos karaliais, ji taip pat įėjo į Austrijos namų valdų sudėtį. Kaip būtų pasikeitęs Vokietijos likimas, jei Austrija, užuot susižavėjusi kosmopolitine garbėtrooška ir kovojusi dėl valdų Ispanijoje ir Italijoje, Nyderlanduose ir Vengrijoje, painiodama savo santykius ir eikvodama jėgas šioje pernelyg plačioje arenoje, būtų paprasčiausiai pasistengusi įtvirtinti savo viešpatavimą Čekijoje ir Silezijoje! Germaniškasis elementas šiose šalyse jau buvo toks stiprus, kad Austrija būtų galėjusi su tokia pat sėkme suvokietinti Elbės ir Oderio aukštupį, su kokia Brandenburgo markgrafai tai padarė šių kadaise slaviškų, o dabar vokiškų upių žemupyje. O jei Habsburgai būtų tvirtai įsitvirtinę visoje pietryčių Vokietijoje, jokia jėga nebūtų galėjusi sustabdyti jų sėkmių vakaruose. Prūsija nebūtų sutrukdžiusi jiems prisijungti Bavarijos, kaip ji tai padarė 1779 metais, nes tada Prūsija nebūtų tapusi didžiąja valstybe.

Silezija – šis Austrijos avangardas Žemutinėje Vokietijoje, grėsęs Brandenburgui iš flango ir savo šiauriniu galu įsirėžęs tarp Berlyno ir Poznanės, – būtų padariusi neįmanomą bet kokį tolesnį Prūsijos monarchijos plėtimąsi į rytus*.

Štai kodėl Frydrichas savo įžengimo į sostą metais, gavęs pirmąją žinią apie Karolio VI mirtį, iškėlusią Austrijos įpėdinystės klausimą, pašoko iš lovos, prie kurios jį buvo prikausčiusi karštligė, ir, palikęs ministrams sukurpti progai deramą diplomatinį melą, pats su visa kariuomene puolė Sileziją**. Šios 600 kvadratinių mylių provincijos su 1 200 000 gyventojų užkariavimas, padidinęs Prūsiją ištisu trečdaliu, buvo kelių mėnesių reikalas. Visoje provincijoje tuojau pat užvirė stulbinanti veikla. Pirmasis Frydricho rūpestis buvo įsitvirtinti savo įsigijime. Jis rado tvirtoves visiškai sugriuvusias ir per trumpą laiką padarė jas tinkamas gynybai. Provincija gavo atskirą gubernatorių, tiesiogiai pavaldų karaliui. Sumani finansų administracija padidino mokesčius, nesukeldama protesto, nes jie buvo geriau paskirstyti. Be to, pinigai dabar nebebuvo siunčiami, kaip anksčiau, į imperatoriaus rūmus Vienoje, o likdavo šalyje ir buvo skiriami jos gynybai ir visokiems patobulinimams diegti. Iš 3 300 000 tal. Frydrichas sau imdavo tik 17 000. Silezijos dvasinis išsivadavimas prasidėjo jau kitą dieną po užkariavimo. Į šalį, kurioje anksčiau beveik nebuvo ką skaityti, buvo atvežta knygų ryšulių: toks ilgas buvo Vienos cenzūros, pasirodžiusios griežtesne už pačią Romos kongregaciją, sudarinėjusią Index, uždraustų knygų sąrašas. Silezijos gyventojai netikėjo savo akimis, skaitydami brošiūras, kurios leido sau nagrinėti, kartais labai drąsiai, net savo naujojo valdovo veiksmus. Religiniai ginčai tarp dviejų ten akis į akį stovėjusių tikybų buvo gana stiprūs, ir daug priespaudos iškentę protestantai įsivaizdavo, kad dabar atėjo jų eilė. Tačiau Frydrichas neleido skriausti katalikų. Jis sumažino pernelyg didelį švenčių skaičių, per kurias, vieno amžininko apskaičiavimu, buvo prarandama 5 100 000 darbo žmogaus dienų. Tačiau visais kitais atžvilgiais jis elgėsi su katalikų dvasininkija nepaprastai pagarbiai, net iki to, kad paliko Breslau vyskupui jo valstybėje negirdėtą privilegiją kalti monetas. Jis nepakentė nė menkiausio kėsinimosi į sąžinės laisvę.

Kartą, kaip tik kitą dieną po mūšio prie Striegau, kai karalius buvo Landeshute, pas jį atėjo 2000 valstiečių ir, apstoję jį, prašė suteikti jiems tik tiek – jo maloningiausią leidimą išžudyti visus apylinkės katalikus.

Tada karalių filosofą aplankė staigus įkvėpimas. „Mylėkite savo priešus, – sušuko jis, – laiminkite tuos, kurie jus keikia, atsilyginkite gera už bloga, melskitės už tuos, kurie jus įžeidinėja ir persekioja, jei norite būti tikrais mano Tėvo, kuris yra danguje, sūnumis!“ Valstiečiai, niekaip nesitikėję išgirsti tokios nuorodos į Kalno pamokslą, įsidėjo pamokymą į širdį ir tyliai pasitraukė.

Tuo tarpu prasidėjo imigracija. Pirmiausia atvyko Prūsijos valdininkų armija. Muitinės prižiūrėtojai, daugiausia į atsargą išėję seni puskarininkiai su amžina pypke dantyse, įsitaisė prie miestų vartų ir nuo ryto iki nakties nesitraukdavo nuo savo posto, pasitenkindami už tai menkiausia alga. Mokesčių rinkėjai atidarė savo kontoras, kur vienintelis apstatymas buvo medinė skrynia, į kurią jie užrakindavo surinktus pinigus ir kurią saugojo kaip akies vyzdį. Griežti, stropūs, nepaperkami, jie įdiegė sileziečiams aukštą supratimą apie valstybę, turinčią tokius uolius tarnus. Kartu su valdininkais atvyko ir Prūsijos kareiviai. Austrija Silezijoje laikė tik 2000 žmonių; Frydrichas įkurdino 40 000. Jų apranga, jų laikysena, jų prūsiškoji drausmė, jų nuolatinė parengtis žygiui – viskas buvo ryški priešingybė tam garnizono palaidumui, kurį vietos gyventojai buvo įpratę matyti pas austrus, ir nevalingai vertė gyventojus daryti palyginimus, ne Austrijos naudai. Vos Prūsija spėjo perimti užkariautą sritį, jos naujieji pavaldiniai jau pajuto, kad tai visiems laikams.

Paskui atėjo kolonistų eilė. Pirmaisiais metais po užkariavimo Frydrichas atsisakė užsiimti kolonizacija. „Pirmiausia tvirtovės! – sakė jis. – Nuo vieno jaučio dviejų kailių nenuplėši.“ Prūsijos karalius turėjo labai rimtų priežasčių susilaikyti nuo dvigubų išlaidų: po Silezijos užkariavimo jo ižde liko vos 15 000 talerių. Tačiau vos tik jis turėjo šiokių tokių laisvų lėšų, tuojau pat skyrė jas savo mėgstamai minčiai įgyvendinti. Provincija buvo apgailėtinos būklės. Dėl visiško Austrijos administracijos aplaidumo provincijoje dar dažnai pasitaikydavo pėdsakų nuniokojimų, kuriuos prieš šimtą metų buvo padaręs Trisdešimtmetis karas. Kaimuose matėsi apleisti ūkiai, o miestuose ištisi kvartalai buvo nusėti sugriuvusiais, gaisro aprūkusiais namais. Drezdeno taikos pasirašymo metais*** du karaliaus įsakai pakvietė čia kolonistų, ir netrukus kaimeliai kalnuose prisipildė verpėjų, kurie skalaudavo savo drobes kalnų upelių vandenyje, o turgaus dienomis užpildydavo mažų miestelių, tokių kaip Hirschbergas, Landeshutas ar Waldenburgas, aikštes, atnešdami jiems gerovę. 1759 ir 1762 metais nauji įsakai buvo išleisti specialiai Silezijai ir pritraukė į ją ištisas naujakurių minias.

Čia, kaip ir Brandenburge, darbą nutraukė Septynerių metų karas. Šis atkaklus karas, apvainikavęs Frydrichą tokia šlove, ir buvo vedamas daugiausia dėl Silezijos, kurios praradimu negalėjo nusiraminti Vengrijos karalienė. Marija Terezija, kaip žinoma, taip mylėjo Sileziją, kad negalėdavo be ašarų matyti sileziečio! Frydrichas taip pat mylėjo šią provinciją, tačiau jis jautė ne sentimentalų prisirišimą, o šykštuolio, įgijusio neįkainojamą lobį ir kurį laiką drebėjusio, kad tik jo neišplėštų jam iš rankų, aistrą. Vos tik pavojus praėjo, jis vėl ėmėsi darbo. Būdama atlygis nugalėtojui, Silezija buvo ir pagrindinis karo teatras, – kitaip tariant, po karo jos nebuvo galima atpažinti. Prieš tokį stiprų sutrikimą Frydrichas manė būtina griebtis ir stiprių vaistų. Jis pats nuvyko aplankyti šio, jo paties žodžiais, „jo ligoje pagimdyto vaiko“.

Niekas negalėjo išsprūsti nuo šio plataus ir kartu skvarbiai aiškaus karaliaus žvilgsnio, siekusio visur prasiskverbti ir iš prigimties apdovanoto gebėjimu viską aprėpti. Karalius, taip sakant, nuojauta atpažindavo žemių kokybę tokiu tikslumu, kuris būtų padaręs garbę pačiam patyrusiausiam ūkininkui.

Jo susirašinėjimą su Silezijos gubernatoriumi galima palaikyti dvarininko susirašinėjimu su savo prievaizdu. „Pažiūrėkite, – rašo jis kartą, – ar negalima kur nors imtis didelių darbų, kurie duotų gerų pajamų, pavyzdžiui, pelkių sausinimo... Esu beveik tikras, kad darbo atsiras, pvz., Oppelne ir jo apylinkėse.“ – „Čia nėra ko imti, – atsako gubernatorius. – Dirva – durpės, iš jos neišsimaitins nė vienas naujakurys.“ – „Vis dėlto neišleiskite to iš akių, – prieštarauja karalius, – ir laikykite atsargoje reikiamą pinigų sumą.“ Kitais metais – naujas pabarimas gubernatoriui, nauji pastarojo skundai dėl prastos dirvos. „Tad pasistenkite pagaliau, – rašo karalius, – kruopščiai ištirti dirvą, užuot kalbėję taip be reikalo, ir pasikvieskite į pagalbą išmanančius žmones.“ Paaiškėjo, kad Frydrichas buvo teisus: baigėsi tuo, kad milžiniški naujų žemių plotai Silezijoje buvo pradėti dirbti. Tačiau Frydrichui neužteko apgyvendinti vien karūnos žemes: jis norėjo, kad ir dvarininkai kurtų naujus kaimus savo didžiulėse, prastai dirbamose valdose. Kad įveiktų bet kokį pasipriešinimą, jis pats ėmėsi savo idėjų propagandos. Jis įdėjo į ją daug aistros ir mielai įsivaizdavo, kad visi su juo sutinka. Pakako menkiausios užuominos į pritarimą – ir jis tikėjo arba apsimesdavo tikįs, kad jo nuomonė triumfuoja. Kartą Kosele jis ėmė įtikinėti grafą Posadowskį, kad būtina atiduoti naujakuriams Silezijos miškus kirsti ir dirbti. Grafas, žinomas šio projekto priešininkas, išmintingai tylėjo, retkarčiais grynai iš mandagumo ir pagarbos pertraukdamas tylą nedrąsiais „taip“. Tačiau Frydrichui daugiau nieko ir nereikėjo. Po kelių dienų, ėmęs įtikinėti kitą pašnekovą, jis pasakė jam, kad neseniai turėjo įdomų pokalbį su Posadowskiu, kuris dabar besąlygiškai perėjo į jo pusę. Kai tai buvo perduota Posadowskiui, šis labai išsigando, iš anksto žinodamas, kad toks komplimentas jam veltui nepraeis. Ir iš tiesų – ilgai laukti jam neteko: netrukus jis gavo oficialų kvietimą „pateikti pranešimą apie savo tolesnius kolonizacijos projektus“.

Kas norėjo įtikti karaliui, tas statė savo žemėje kaimą. „Nebegaliu daugiau tarnauti savo karaliui kaip kareivis, – rašo vienas senas bajoras, išeidamas į atsargą, – tačiau noriu kaip vasalas įrodyti jam savo uolumą, nes jo valia man iki pat karsto lentos bus švenčiausias iš įstatymų.“ Ir jis įkuria koloniją. Pasikviesti persikėlėlių karūnos žemių nuomininkui buvo geriausia priemonė pasiekti, kad būtų atnaujinta pelninga sutartis, o kam tekdavo mokėti iždui didelę baudą, tas galėjo jos atsikratyti tuo pačiu keliu. Jei kam nors kildavo garbėtroškus noras papuošti savo vardą skambiu titulu ir iš paprasto mirtingojo virsti „Ponu slaptuoju patarėju“ – Frydrichas jam sakydavo: „Pastatykite kaimą.“ Pagaliau, kai dirva visuomenėje buvo gerai paruošta, jis išleido Silezijos metraščiuose garsų įsaką, pavadintą: „Aukščiausioji deklaracija, pagal kurią turi būti pastatyti nauji kaimai patogiose vietose, suteikiant plačią pagalbą grynaisiais pinigais, kurią Jo Didenybė Maloningiausiai teikėsi suteikti žemvaldžiams“.

„Tokia yra Mūsų Maloningiausia valia, kad kiekvienas iš Mūsų ištikimų vasalų turi pastatyti vieną ar kelis kaimus savo žemėje, jei tik jis pajėgia tai padaryti.“

Taip prasideda įsakas, o kad pats galėtų spręsti, ar ištikimi vasalai „pajėgia“ jam paklusti, karalius reikalavo žinių apie miškų, kuriuos galėjo išvalyti tik kolonistai, dydį ir padėtį, apie ten pasitaikančias laukymes, apie pelkes, kurias galima nusausinti grioviais, apie tvenkinius, apie laukus, liekančius nedirbamus dėl nuotolio nuo vienkiemių. Jis nustatydavo mažiausią sklypo dydį, kurį naujiems kaimams turėjo skirti žemvaldžiai, norintys gauti iš iždo paskolą, pateikdavo namų planą ir nurodydavo statybinę medžiagą. Jis nustatydavo valstybės dalį įsikūrimo išlaidose, skelbė visus kolonistus asmeniškai laisvais, įsakydavo pasirūpinti „mokykliniu mokymu, kuris taip būtinas“, ir turėti atskiras patalpas „geriems mokyklų mokytojams“. Galiausiai jis reikalavo nedelsiant imtis darbo, kad kitais metais jau būtų paruoštas „padorus kaimų skaičius“. Įsakas padarė stebuklų. Vietos valdžios taip ėmėsi jo priešininkų, kad šie buvo priversti pasiduoti. Karalius savo ruožtu negailėjo nei pinigų, nei malonių. Kelis kartus per metus jam būdavo siunčiamos ataskaitos apie naujų gyvenviečių įkūrimą. Jis girdavo, sveikindavo, bet kartu primindavo, kad to dar nepakanka. Savo valdymo pabaigoje jis su pasididžiavimu pamatė, kad jo dėka Silezijos provincija įgijo 60 000 naujų gyventojų.

Ne mažesnį rūpestingumą jis rodė ir Vakarų Prūsijai. Kaip žinoma, ši sritis kartu su Varmijos vyskupija ir Notecės apygarda per pirmąjį Lenkijos padalijimą atiteko Frydrichui. Kai atėjo akimirka įgyvendinti šią seną jo svajonę, Frydrichas jau buvo visiškai pasirengęs: be triukšmo jis užėmė šias žemes, ir įžūlus užgrobimas nekainavo nė lašo kraujo. Trisdešimt metų praūžė virš Frydricho galvos nuo tada, kai jis įsigijo Sileziją, tačiau jo užsidegimas ir bebaimiškumas prieš sunkiausius užmojus liko tokie patys. Jis pats nuvyko apžiūrėti šio jam atitekusio „anarchijos gabalėlio“, kaip jis ciniškai išsireiškė. Negalima nepripažinti, kad jis rado jį iš tiesų baisios būklės. Šalis yra visiškai apleista, – sakoma oficialiame pranešime apie Notecės apygardą, – galvijai prasti ir išsigimę, žemės ūkio padargai patys primityviausi: čia nežino net geležinio plūgo. Laukai nualinti, apaugę piktžolėmis ir nusėti akmenimis; pievos užpelkėjusios, miškai iškirsti. Tvirtovės ir didžioji dalis kaimų ir miestų griuvėsiuose. Namai tokie, kad neįtikėtum, jog ten galėjo gyventi žmonės: tai apgailėtinos lūšnos iš purvo ir šiaudų, pastatytos primityviu būdu primityviomis priemonėmis. Begaliniai karai, gaisrai, epidemijos ir šlykštus valdymas nuniokojo šį kraštą ir nužudė jame bet kokį norą dirbti. Valstiečių luomas visiškai sunaikintas, miestiečių visai nėra. Pelkės ir brūzgynai užima vietas, kuriose anksčiau (Kryžiuočių ordino laikais), sprendžiant iš vokiečių kapinių, gyveno gausūs gyventojai. Niūrios šio paveikslo spalvos nėra perdėtos. Neabejotina, kad bent ketvirtadalis šios provincijos žemių liko nedirbama ir kad jos miestai nebuvo verti kai kurių kaimų: Bromberge, kur dabar 30 000 gyventojų, tada jų vos susidarydavo 800.

Kad pakeltų šį apgailėtiną kraštą, Frydrichas iš karto paleido į darbą visas priemones – tiek materialines, tiek moralines: baudžiavos panaikinimą, visų lygybės prieš įstatymą paskelbimą, sąžinės laisvės suteikimą, mokyklų steigimą ir kartu piniginę pagalbą miestams, beprocentes paskolas nusigyvenusiems bajorams dvarininkams, Desau arklių ir ispaniškų ožkų veisimą, galiausiai nemokamą sėklų dalijimą.

Visa šalis buvo padalyta į nedideles apygardas, kurių kiekviena turėjo savo viršininką, savo teismą, savo paštą, savo medicinos organizaciją. Nebuvo miesto, kuriame bent vienas kvartalas nebūtų pakilęs iš griuvėsių. Visur dirbo plūgas ir kirtiklis, visur vyko statybos. Po metų Frydrichas rašo Volterui: „Aš panaikinau vergiją, aš atšaukiau barbariškus įstatymus ir jų vietoje įvedžiau protingus; aš atidariau kanalą, kuris jungia Vyslą, Notecę, Vartą, Oderį ir Elbę; aš atstačiau miestus, gulėjusius griuvėsiuose nuo 1704 metų maro; aš nusausinau 20 000 kv. mylių pelkių; aš įvedžiau šalyje policiją, apie kurią ten nežinojo net iš nuogirdų.“ Kanalas, apie kurį čia kalbama, buvo pastatytas neįtikėtinai greitai: jis buvo baigtas per 16 mėnesių, nes 6000 darbininkų prie jo triūsė dieną ir naktį ir Frydrichas negailėjo jam 740 000 talerių. 1773 metų vasarą Frydrichas jau galėjo su džiaugsmu žiūrėti, kaip Oderyje pakrauti laivai plaukia Vysla žemyn. Tuo pat metu jis darė milžiniškas išlaidas šaliai apsaugoti nuo periodinių potvynių rykštės. O kolonistai jau plūdo čia iš visų pusių. Provincijos rūmai gavo pačius tiksliausius nurodymus. „Quod bene notandum“, – parašyta vieno įsakymo paraštėje. – „Visa tai turi būti įvykdyta pažodžiui, kitaip vargas rūmams! Mano įsakymai turi būti vykdomi tiksliai ir nedelsiant.“ Taip jie ir buvo vykdomi. Būtų varginama išvardyti, kas buvo padaryta kiekvienam miestui. Paimkime pavyzdžiu vieną Kulmą. Kai šis nelaimingas miestas atiteko prūsams, jame dar buvo išlikusios senosios sienos ir senosios bažnyčios, tačiau iš daugelio namų liko tik gatvių pakraščiuose žiojėję rūsiai, kuriuose glaudėsi nelaiminga varguomenė. Iš 40 namų Turgaus aikštėje 28 neturėjo nei langų, nei stogų. Frydrichas ėmė barstyti pinigus: jis davė 2635 tal. grindiniams, 36 884 – 25 pramonės įmonėms, 5106 – namams taisyti, 3839 – visuomeniniams pastatams, 80 343 – privatiems statiniams, 11 749 – bažnyčiai ir mokyklai, 73 223 – naujųjų naujakurių – batsiuvių, siuvėjų, sodininkų, mūrininkų, dailidžių, gelumbininkų, pirklių ir t. t. – įsikūrimui. Kai visi šie žmonės įsikūrė ir visi šie pastatai buvo pastatyti, Frydrichas galėjo su pasididžiavimu pasakyti, kad pastatė naują miestą. O kai tas pats darbas buvo užbaigtas visoje šalyje, jis galėjo taip pat su pasididžiavimu pasakyti, kad sukūrė naują provinciją.

* Reikia pastebėti, kad Bavarijos įpėdinystės klausimu, kaip ir daugeliu kitų lemiamų savo gyvenimo momentų, Prūsija labai daug buvo skolinga Rusijos paramai. Tik Jekaterinos II grasinimas pasiųsti rusų kariuomenę į pagalbą prūsams privertė Austriją atsisakyti pretenzijų į Bavariją ir sudaryti jai nenaudingą Tešeno taiką (1779 m. gegužės 13 d.). (Vertėjo pastaba).

** 1740 metų gruodį. Frydrichas II ne tik niekaip nemotyvavo savo puolimo prieš Sileziją, bet net laikė įmanomu peržengti jos sieną, nepaskelbęs Austrijai karo. (Vertėjo pastaba).

*** 1745 m. gruodžio 25 d.

Kolonizacijos rezultatai prieš Frydricho II mirtį

Kolonistų kilmė. Graikai ir čigonai. Susiliejimas su tauta. Politiniai padariniai

Iš viso per savo keturiasdešimt šešerių metų valdymą Frydrichas II įvedė į Prūsijos monarchiją 300 000 naujų pavaldinių. Jis paskirstė juos tarp senųjų miestų, devynių šimtų naujų kaimų ir kelių tūkstančių specialiai tam įkurtų gyvenviečių. Jei prisiminsime jo pirmtakų veiklos rezultatus ir sudėsime juos su Frydricho veiklos rezultatais, paaiškės, kad 1786 metais beveik trečdalį Prūsijos gyventojų sudarė kolonistai, apsigyvenę Prūsijoje nuo Didžiojo kurfiursto laikų. Panašaus fakto negalima rasti jokios kitos naujųjų laikų valstybės istorijoje.

Jau žinome, iš kur Frydricho pirmtakų laikais atkeliavo šie naujos tėvynės ieškoję keleiviai. Frydricho valdymo metais daugiausia jų davė Vokietija, o Vokietijoje – Saksonija, Viurtembergas, Pfalcas ir Austrija. Už Vokietijos ribų Prūsijos verbuotojai labiausiai eksploatavo Lenkiją. Tačiau neatsiras nė vienos pasaulio šalies, kuri nebūtų atstovaujama tarp Frydricho surinktų kolonistų.

Tarp Silezijos naujakurių randame prancūzų, tiesa, labai nedaug. Beveik visuose miestuose buvo italų „galanterijos“ prekių ir maisto „delikatesų“ parduotuvių, kur garbingą vietą užėmė įvairiausios dešros ir kumpiai. Frydrichas norėjo pritraukti į savo žemes ir graikų, kad jų tarpininkaujant užmegztų prekybos ryšius su Pietumis ir Rytais. Jis pavedė savo agentui Venecijoje pažadėti graikams pačias viliojančiausias sąlygas, jei jie sutiks vykti į Prūsiją. Šis agentas užmezgė ryšius su vienu graikų dvasininku, tam tikru Teokletu, kuris iškilmingai titulavosi taip: Orientalis ecclesiae Graecae humilis praelatus, abbas infutatus et chorepiscopus Poliadiae et Bandorum in Macedonia, etc. Tačiau rezultatai buvo neįspūdingi: į Sileziją atvyko vos keli Konstantinai ir Demetrijai. Patys nuostabiausi Prūsijos monarchijos svečiai buvo, žinoma, čigonai. Frydrichas norėjo pririšti prie savo valstybės žemės net šiuos keistus atvykėlius iš Rytų, tebegyvenusius senųjų laikų klajoklišką gyvenimą, didžiulėmis miniomis klajojusius po Rytų Prūsiją ir Lietuvą ir kėlusius gyventojams neapykantą, sumišusią su baime. Frydrichas I svaidė į juos grėsmingus įsakus. Jis įsakė pastatyti pasienyje kartuves su užrašu: „Čigonų padugnių, vyrų ir moterų, bausmė“ – ir, pasirodžius jų taborams, aliarmo varpu šaukti miliciją. Tačiau čigonai ir toliau pasirodydavo, naudodamiesi baime, kurią Prūsijos valdžiai kėlė jų burtininkų reputacija. Frydrichas II iš pradžių buvo atnaujinęs prieš juos savo tėvo grasinimus, tačiau galiausiai nusprendė pabandyti, ar negalima padaryti ko nors naudingo iš šių valkatų. Jis ėmė naudoti juos kaip šnipus kariuomenei, versti juos rinkti skudurus savo popieriaus fabrikams ir galiausiai įkūrė įvairiose vietose keletą atskirų čigonų kolonijų, kurių gyventojai iki šiol išlaikė savo tipą, savo skomorochų ir klajojančių muzikantų papročius ir savo įprotį vogti, ypač stipriai pasireiškiantį moterims – amžių senumo atavizmo aukoms.

Taigi Frydricho laikų Prūsijos gyventojai buvo kantriai ir meistriškai sudėliota mozaika. Jos sudedamosios dalys ir dabar dar pastebimos, nors laikas nutrynė ir kiek sumaišė spalvas. Antai iš pagrindinių persikėlėlių grupių Rytų Prūsijoje pagal kai kuriuos kalbos ir aprangos ypatumus, pagal liaudies atsiminimus, dainas ir pasakas lengvai atskiriame atvykėlių iš Zalcburgo palikuonis. Vakarų Prūsijoje iš karto krinta į akis Frydricho II pasikviesti švabai; jų juodi plaukai, tamsios akys ir liaunas sudėjimas ryškiai skiriasi nuo šviesiai rusvų galvų, mėlynų akių ir apkūnumo Šiaurės gyventojų, toli atsiliekančių nuo jų ir iniciatyvumu, ir gebėjimu įtemptai dirbti. Beveik visi šie švabai atėjo į savo naująją tėvynę vargšais. Susigundę Frydricho įsakais, kuriuos jo agentai jiems skaitydavo kaimo liepų pavėsyje ar smuklėse, jie susirinko savo mantą ir leidosi į kelią. Turtingieji važiavo vežimais, prikrautais visko, ką tik buvo galima pasiimti, pradedant ūkio rakandais ir baigiant nereikalingo šlamšto ryšuliais, ir varėsi priešais save savo apgailėtinas kiaulių ir žąsų bandas; tačiau didžioji dalis nešė visą savo turtą ant lazdos galo. Beveik visi jie buvo amatininkai. Vis dėlto atvykus į Prūsiją jiems buvo skirta žemės, ir jie be kalbų virto žemdirbiais. Kitas ėjo dirbti mūrininku, o dabar su savo korporacijos prijuoste traukė sėti lauko. Už plūgo buvo galima matyti jaunų moterų, kurios drąsiai stodavo į savo pakeliui mirusių vyrų vietą.

Šių nuovargio nepažinusių ir iki šykštumo taupių darbininkų rankose žemės vertė išaugo penkis kartus.

Jų palikuonys išlaikė tautinio charakterio žymę: jie mėgsta šiurkštokas pašaipas, mėgsta pasišaipyti iš kaimyno, nesustodami prieš tai, kad šis gali supykti, ir, kaip anksčiau būdavo Pietų Vokietijoje, jų kaimeliai tarpusavyje apsikeičia lėkštomis patyčiomis. Sakoma, kad jų moterys lengvai pasiduoda pagundai, – tai taip pat laikoma švabiškos kilmės atgarsiu. Šių persikėlėlių vaikų prietarai tie patys kaip Švabijoje, iš kurios jų tėvai atsivežė magiškų ar pranašiškų knygų, tokių kaip garsusis rinkinys „Albertas Didysis, arba Simpatinės ir natūralios egiptiečių paslaptys, tiksliai išsaugotos, patikrintos ir aprobuotos gyvuliams ir žmonėms“. Švabų liaudies šnekta liko jų gimtąja tarme. Ja sukurtos tos laisvos dainelės, kurias jie dainuoja per kai kurias šventes šokių pievelėse ar po savo mylimųjų langais. Liaudies mokytojai piktinasi „šia baisia kalba“, šiuo Schwoabsch, kaip jie sako, pamėgdžiodami šiurkštų viurtembergiečių tarimą. Tačiau persikėlėlių vaikai lieka jai ištikimi, ir jei jiems reikia ką nors pasakyti vienas kitam paslapčia prie svetimų, jie drąsiai sako tai garsiai savo senąja tarme: patys liaudies mokytojai joje nieko nesupranta.

Prie pat Berlyno yra vienas kaimelis, istorikui keliantis didžiausią smalsumą. Šiame kaime, vadinamame Rixdorfu, iki septynių tūkstančių gyventojų: dalyje jo gyvena vokiečiai, kitoje dalyje – čekai. Čekai skirstosi į kelias religines bendruomenes: kalvinistų, liuteronų ir čekų brolių, kurie yra paskutiniai husitų likučiai*. Po ilgų persekiojimų ir klajonių, pagaliau radę prieglobstį svetingoje Brandenburgo žemėje, jie iki šiol išlaikė tokį gyvą prisiminimą apie savo buvusią tėvynę, tarsi tik vakar būtų iš ten atvykę. Jie gyvena uždarai, sudarydami savotišką mažą respubliką su labai griežtais dorovės įstatymais. Bet kokios pramogos, šokiai ir net lošimas kortomis draudžiami. Nusikaltusiesiems nustatyta visa eilė bausmių – pastoriaus papeikimas, iškvietimas į „vyresniųjų“ susirinkimą, reikalavimas pasitaisyti, laikinas nušalinimas nuo Komunijos ir galiausiai visiškas pašalinimas iš bendruomenės. Čekų broliai kalba vokiškai, ir jų pamokslininkai pagal karaliaus įsakus bažnyčioje turi vartoti tą pačią kalbą. Tačiau broliai nepamiršo čekų kalbos: jie kalba ja namie ir dėsto ją mokyklose. Bibliją jie skaito čekiškai; psalmės parašytos ir giedamos abiem kalbomis, o Kūčių naktį po vokiškos maldos staiga nuskamba čas radosti – trijų posmų čekų himnas su sena, savita, užburiančia melodija, kuri giliai sukrečia susirinkusiųjų sielas. Čekų broliai ilgai negalėjo sutarti nei su kalvinistų, nei su liuteronų bendruomenėmis, kurios taip pat prastai sutarė tarpusavyje. Šios trys seserys tremtinės jautė viena kitai toli gražu ne giminiškus jausmus; savo begaliniuose ginčuose jos negailėjo įžeidimų ir palyginimų su įvairiais apokaliptiniais žvėrimis. Tačiau joms vis dėlto teko susitaikyti: kalvinistai ir liuteronai vis dar turi skirtingas bažnyčias, bet mokyklą – bendrą. Jie nėra tokie griežti ir fanatiški kaip čekų broliai ir ne taip stipriai išlaikė savo kilmės žymę. Vis dėlto ir jie nepamiršo savo kalbos.

Rixdorfe čekai atsisveikindami sako „Z panem bohem“ vietoj vokiško „adié“, o vakare, priklausomai nuo to, kuriomis gatvėmis vaikštai, girdi tai „gute Nacht“, tai „dobrá noc“.

Prancūzų kalbai nepasisekė taip, kaip švabų ir čekų, – ji išėjo iš vartosenos. Jei dar yra keletas bažnyčių, kuriose – kaip, pavyzdžiui, Berlyne – pamokslas sakomas prancūziškai, tai jo pasiklausyti ateina daugiau vokiečių nei hugenotų vaikų: berlyniečiams tai prancūzų kalbos pratimas. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Ziethene, Ukermarkėje, kur prancūzų kolonija, gyvendama toli nuo miestų, geriau išsaugojo tėvynės atminimą, iki šiol vokiškoje kalboje pasitaiko nemažai prancūziškų žodžių, tačiau labai iškraipytų. Vaikai sako tėvams: pir, mir; lova vadinama kutsche – tai prancūziškas žodis couche, ištartas vokiškai; groseille virto gruselshem. Taip pat iškraipytos ir pavardės: Urbain virto Irrbenk, Dupont – Dippo, Vilain – Villing. Krikštijant toliau duodami prancūziški vardai Jean, Jacquet, Rachel, tačiau jie taip tariami, kad neatpažinsi. Vis dėlto iki šiol hugenotų palikuonys vaikystėje išmoksta kai ką prancūziškai. Antai jie neretai išmoksta dešimt Dievo įsakymų galinga XVI amžiaus prancūzų kalba, ir keista girdėti, kaip mažos mergaitės skaito vieną iš jų: „Tu ne paillarderas pas“. Visi vokiečių hugenotai taip pat moka atmintinai, beje, nieko nesuprasdami, kalvinistų tikėjimo išpažinimą: paskutinis tėvynės atminimas gyvena šiose keliose eilutėse, dėl kurių Urbainų ir Dupontų protėviai išėjo į karčią tremtį.

Yra ir kitų požymių, pagal kuriuos galima atpažinti prancūzų kilmės kolonistus. Jie taip išsaugojo tautinį tipą, kad prancūzas, staiga patekęs iš prancūzų kaimo į tokį kaimelį kaip Ziethenas, patirtų labai keistą pojūtį, matydamas šiuos valstiečius, visiškai panašius į mūsiškius. Jis būtinai panorėtų prakalbinti juos prancūziškai, tačiau jie jo nesuprastų, ir jie neturėtų su juo nieko bendra. Per paskutinę savo kelionę po Vokietiją man pačiam teko susidurti su stulbinančiu šio prancūziško tipo patvarumo įrodymu. Kartą teatre, kuris tą vakarą buvo pilnutėlis nuo apačios iki viršaus, per pertrauką apžiūrinėjau publiką. Staiga mano kaimynas man tarė: „Čia yra jūsų tautietis; gerai įsižiūrėkite ir jį rasite.“ Mano žvilgsnis netrukus sustojo ties vienu iš susirinkusiųjų, ir aš nedvejodamas parodžiau į jį savo pašnekovui. Neapsirikau; mano taip greitai atrastas asmuo pasirodė esąs Vokietijos parlamento narys grynai prancūziška pavarde, paveldėta iš protėvių hugenotų. Įsižiūrėjęs atidžiau, pastebėjau vis dėlto savo tautietyje kažką keisto: tai buvo prancūziškas veidas be prancūziškos išraiškos. Beheimas-Schwarzbachas trumpai ir taikliai apibūdina, kuo prancūzų tremtinių palikuonys skiriasi nuo savo tautiečių ir kuo jie liko į juos panašūs.

„Beveik visi jie, – sako jis, – tamsiaplaukiai ir tamsiaakiai, spindinčio ir smalsaus žvilgsnio; jie vidutinio ūgio, liauno stoto; dailūs, ilgi ir ploni jų moterų pirštai ryškiai skiriasi nuo storų, gremėzdiškų vokiečių moterų pirštų; tačiau jų veidus ženklina ramybė, vokiško geraširdiškumo flegma, kuri visiškai pakeičia šias prancūziškas fizionomijas.“

Kuo daugiau praeina laiko, tuo labiau išsilygina šie skirtumai. Skirtingos kilmės šeimos, anksčiau viena kitos šalinusios, vis dažniau susimaišo per santuokas. Kita vertus, didėjantis susisiekimo greitis ir patogumas suardo ir išsklaido šias mažas svetimšalių sąjungas, anksčiau taip tvirtai laikiusias išvien. Jau seniai išnyko civilinio ir politinio pobūdžio teisinės privilegijos, savo metu suteiktos kolonistams, ir persikėlėlių vaikai paklūsta bendriems įstatymams. Tik menonitai iki mūsų dienų išlaikė atleidimą nuo karo prievolės, kurį jiems buvo suteikęs Didysis kurfiurstas ir patvirtinęs Frydrichas Didysis. Net kai Prūsija gavo konstituciją ir karaliaus valia nustojo būti vieninteliu įstatymu, ministrai vis dar laikė menonitų privilegiją aukščiau konstitucijos. Tačiau 1867 metais Šiaurės Vokietijos parlamentas, nepaisydamas menonitų gynybai kilusių protestų, priėmė 57-ąjį straipsnį: „Kiekvienas vokietis privalo atlikti karo tarnybą, ir niekas neturi teisės vykdant šią pareigą pasiųsti kito vietoj savęs.“ Nuo to laiko šie karo priešai masiškai emigruoja. Atėję iš Čekijos į Prūsiją, jie dabar išeina iš Prūsijos į Ameriką. „Bet kas iš to! – sako Beheimas-Schwarzbachas. – Jie jau seniai atidavė viską, ką galėjo duoti. Valstybė jiems atlygino gana dosniai, o valstybė yra gyvas organizmas, paklūstantis augimo dėsniams, ir negali leisti laikyti savęs prieš kelis amžius jai uždėtuose pančiuose.“

Taigi šie svetimšaliai, atėję iš visų Vokietijos ir Europos kampelių, susiliejo į vieną visumą su juos priėmusia tauta. Dabar Prūsijoje yra tik prūsai. Pavojaus metu jie visi rodė vienodą meilę naujajai tėvynei: 1814 metais menonitai, negalėdami kovoti, atidavė bendram reikalui savo pinigus. Prancūzams nėra ko nė bandyti užsiminti prancūzų išeivių palikuonims apie kilmės bendrumą; maloniausieji iš jų tada skuba pareikšti, kad jie „tikri vokiečiai iki sielos gelmių“. O kai kurie iš jų savo germanofilijos kraštutinumais įžeidžia net pačius vokiečius, kaip tas ponas, kuris prieš pat 1870 metų karo pradžią nuo Berlyno universiteto katedros prašė Dievo ir žmonių atleidimo už savo prancūzišką pavardę. Leisdamas sau dar kartą atsigręžti į asmeninius prisiminimus, pasakysiu, kad jei mane labai nuoširdžiai priėmė mažoje prancūzų kolonijoje Hanau, kur damos taip užjausdamos slaugė mūsų sergančius belaisvius, tai, kita vertus, vienintelis aštrus pokalbis Vokietijoje po karo man įvyko kaip tik su Berlyno prancūzu.

Šie svetimšaliai, ištirpę Prūsijos gyventojuose, perdavė jiems savo ypatingus, iš prigimties gautus gabumus ir padarė juos nepanašius į jokią kitą tautą. Iš skirtingų rasių susimaišymo susidarė nauja rasė.

Kartu prisiminkime, kad ir patys čiabuviai gyventojai, jei imsime juos apskritai, šioje šalyje nebuvo vietiniai. Provincijos, kurias valdė Frydrichas: Brandenburgas, Pomeranija, Rytų ir Vakarų Prūsija, Lužica, Silezija, – VI amžiuje buvo apgyvendintos vien slavų. Viduramžiais ištisos naujų naujakurių minios nuolat plūdo ten iš visų Vokietijos ir Olandijos sričių. Vienuoliai, ėję skelbti Kristaus žodžio, pirkliai, ieškoję naujų rinkų, valstiečiai, viliojami nuosavybės laisvės, riteriai, vaikęsi nuotykių ir galimybės pagonių sąskaita įsigyti naujų žemių, markgrafai, norėję išplėsti savo valdas, – visa ši marga pamokslininkų, prekeivių, žemdirbių ir karių minia prasiskverbė į mažas slavų valstybes ir, tai įsiterpdama tarp gyventojų, tai juos išstumdama, pamažu parengė Vokietijos išsiplėtimą toli už Tacito nurodytų ribų. Viduramžių pabaigoje susidarė kažkas panašaus į ypatingą Brandenburgo tautą, kalbėjusią ypatinga kalba – markės tarme, apie kurią su pagyrimu atsiliepia Liuteris savo „Pokalbiuose prie stalo“. Tačiau XIV ir XV amžių perversmai, XVI amžiaus religiniai karai ir galiausiai baisusis Trisdešimtmetis karas buvo beveik sunaikinę daugelio amžių darbo vaisius. Būtent tada valdovai kolonizatoriai ėmėsi savo darbo, kurio eigą ką tik apžvelgėme. Būtent tada nauji kolonistai, plūdę ne tik, kaip anksčiau, iš visų Vokietijos kampelių, bet net iš užsienio, užpildė senosios kolonijos spragas. Žodžiu, Hohencolernai tada užbaigė askanų pradėtą darbą – kūrimą to dirbtinio, tačiau nepaprastai protingai ir tvirtai organizuoto politinio kūno, kuris vadinasi Prūsija.

Ar reikia nurodyti, kad kiekvienos naujos naujakurių bangos antplūdis sukeldavo šalyje ir naują darbo energijos antplūdį? Čiabuviai gyventojai, kuriuos užgriūva kokia nors katastrofa, po jos nuleidžia rankas: jie neravi piktžolių, užvaldančių jų laukus, jie neatstato ištuštėjusių savo miestų kvartalų. Magdeburge ar Breslau jie per 100 metų nesugebėjo pašalinti po gaisro likusių šiukšlių. Tačiau kolonistas, atėjęs iš toli specialiai tam, kad artų savo lauką ar statytų sau namą, išrauna raugę ir išvalo griuvėsius. Žinoma, kad pats nerūpestingiausias tinginys iš Europos, patekęs į jam perleistą sklypą Amerikoje ar Alžyre, pajunta savyje bundančią energiją. Būtent šių svetimšalių pavyzdžiui Prūsijos gyventojai didele dalimi ir yra skolingi tuo atkakliu darbo uolumu, kuris leido pavaldiniams išgauti iš neturtingos šalies netikėtai didelius išteklius, o karaliams išlaikyti pavaldinių skaičiaus visai neatitinkančias karines pajėgas, leidusias Frydrichui kovoti su galingiausių pasaulio valstybių koalicija.

* Čekų brolių sekta atsirado XV a. Jos įkūrėjas buvo Petras Chelčickis. Svarbiausiu savo uždaviniu broliai laikė evangelinės dorovės principų įgyvendinimą gyvenime. Garsiausias šios sektos narys buvo žinomas pedagogas Janas Amosas Komenskis. (Vertėjo pastaba).



_________________
Visus tris Ernesto Lavisse’o „Prūsijos istorijos apybraižų“ leidimus galima rasti ir įsigyti antikvarinių knygų svetainėje alib.ru.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.