Žuvininkų
herbas.
Vietovė, kurioje vėliau atsirado Žuvininkų miestas, minima nuo 1258 metų, nors žvejų kaimas čia buvo ir anksčiau. 1264 m. pagal mainų sutartį teritorija perėjo Sembos vyskupo nuosavybėn. Tada pat, 1264 m., vyskupo Heinricho von Strittbergo / Strittberg nurodymu buvo įkurta Šenviko, arba Šonevikio, tvirtovė. Antrojo prūsų sukilimo metu dar nebaigtą statyti tvirtovę, kurioje tuo metu buvo vos vienas riteris ir knechtas, apgulė sukilę prūsai iš Rinau / Rinau (Čaikinas), tačiau dėl nežinomų priežasčių jos šturmuoti atsisakė. Pasak ordino legendos, Dievas laikinai apakino pagonis.
1268 metais tvirtovę sudarė pylimas su statinių tvora ir du mediniai pastatai viduje. Į Šonevikio tvirtovę įgula buvo pasiųsti penki vasalai. Prie tvirtovės atsirado gyvenvietė. Pilies savininkas vyskupas Heinrichas 1270 m. dvejiems metams perdavė Ordinui pilies valdymą už 80 markių. Po jo mirties (iki 1274 m.) naujuoju vyskupu tapo Ordino statytinis Christianas von Mühlhausenas / Mühlhausen (mirė 1294 m.), kuris 1285 01 01 Šonevikyje įsteigė Sembos katedros kapitulą ir pastatė katedrą. 1280–1285 m. Šonevikio pilį pradėta perstatyti iš akmens. 1297 metais prie pilies buvo pastatyta užtvanka su malūnu. Naujoji pilis buvo vieno korpuso įtvirtinimas su priešpiliu. Dėl kuklių matmenų pilyje nebuvo galima tinkamai rengti kapitulos posėdžių, todėl 1302 metais vyskupo Siegfriedo von Reinsteino pastangomis Sembos kapitula iš Šonevikio persikėlė į naująją katedrą Altstadte.
Žuvininkai. Christopho Hartknocho graviūra, XVII a.
1299 04 07 buvo išduotas raštas visavertei gyvenvietei prie Šonevikio pilies įkurti. Tačiau jį gavę lokatoriai1 Bernardas de Barte, Hermanas de Grimme, Hennikusas Kruse ir Hennikusas de Bakendorbas su užduotimi nesusidorojo, ir iniciatyvą perėmė pats vyskupas Siegfriedas von Reinsteinas. 1305 08 19 gyvenvietei prie pilies, pavadintai Bischofshusen, buvo suteiktos Kulmo miesto teisės.
Pagal jas miestiečiams buvo perduoti 40 žemės sklypų, už kuriuos jie kasmet turėjo mokėti po aštuonias markes. Taip pat buvo numatyta teisė kirsti statybinį mišką ir žvejoti mariose. Miesto pavadinimas netrukus virto Bischhusen, o iki XIV a. 7-ojo dešimtmečio – Vischhusen. 1436 metais miestas gavo Fischhausen pavadinimą.
Trylikos metų karo (1454–1466) metu Žuvininkai tapo aktyvių karo veiksmų arena. Dar karo pradžioje, 1456 10 28, pilį apiplėšė Ordino priešininkai iš Dancigo / Danzig (Gdanskas, Lenkija). 800 karių būrys išsilaipino iš laivų, apiplėšė miesto apylinkes, tačiau kitą dieną jį sutriuškino ordino kapitono von Blankensteino kariuomenė. Vis dėlto grobį dancigiečiai spėjo perkrauti į laivus ir išsigabenti. 1458 m. Žuvininkuose lankėsi Danijos karalius Kristianas I, bandęs sutaikyti Ordiną ir miestus, tačiau jo misija baigėsi nesėkmingai. 1462 08 09 netoli Žuvininkų išsilaipino sukilusių Dancigo ir Elbingo / Elbing (Elblongas, Lenkija) gyventojų būrys. Miestas buvo apiplėštas ir sudegintas, išliko tik bažnyčia ir vyskupo pilis. Karo veiksmų metu dingo miesto įkūrimo raštas, kurio dublikatą magistratas gavo tik 1475 m. Kitas Prūsų sąjungos būrių užpuolimas įvyko 1463 09 28; tuomet per stebuklą išsigelbėjo vyskupas Nikolausas ir Ordino magistras Ludwigas von Erlichshausenas, tuo metu buvę Žuvininkų bažnyčioje.
Nuo 1522 metų Žuvininkuose buvo vyskupo Georgo von Polentzo rezidencija. Po Kryžiuočių ordino sekuliarizacijos 1525 m. pilis tapo kunigaikščio nuosavybe – valstybiniu domenu. Čia įsikūrė administracinės įstaigos: amto valdyba ir gintaro teismas, nagrinėjęs neteisėto gintaro rinkimo ir prekybos juo bylas.
1526 07 01 Žuvininkų pilies koplyčioje įvyko kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio ir Dorotėjos Danės sutuoktuvės. 1527 metais Žuvininkuose gimė pirmoji jų duktė Ana Sofija. Kunigaikštienei Dorotėjai mirus, kunigaikštis Albrechtas antrą kartą vedė Aną Mariją Braunšveigietę. Vestuvės vėl įvyko Žuvininkuose, 1550 02 24.
Žuvininkų vaizdas nuo vandens bokšto.
1567 metais į Žuvininkus persikėlė sosto įpėdinis Albrechtas Frydrichas. Po metų, mirus tėvui, jis tapo nominaliu kunigaikštystės valdovu, tačiau dėl sveikatos būklės toliau gyveno Žuvininkuose ir valstybės reikalais neužsiėmė. 1580 metais miestą ir apylinkes nusiaubė maro epidemija, dėl kurios buvo atšaukta mugė. 1610–1618 m. Žuvininkų pilis buvo oficiali kunigaikščio Albrechto Frydricho ir jo žmonos Marijos Eleonoros Jülich-Kleve rezidencija. 1613 02 15 Brandenburgo kurfiurstas Johanas Zigmantas, ėjęs regento pareigas prie kunigaikščio Albrechto Frydricho, miesto prašymu išdavė jam naują miesto teisių raštą, nes senasis buvo smarkiai sugadintas. Naujajame rašte buvo patvirtintos 1305 metų privilegijos.
1627–1635 m. Žuvininkus periodiškai užimdavo švedų kariuomenė. 1629 metais švedai papildė pilį grioviais ir pylimais artilerijos pozicijoms įrengti, nes pati pilis fortifikacijos požiūriu jau seniai buvo pasenusi. 1629 09 14 Žuvininkuose buvo sudarytos paliaubos tarp kunigaikščio Georgo Vilhelmo ir Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo.
Pažymima, kad švedams pasitraukus Žuvininkai buvo tokioje skurdžioje padėtyje, jog net buvo atleisti nuo mokesčių.
Nuo 1644 m. Žuvininkų pilyje įsikūrė gintaro teismas. 1671, 1673 ir 1677 m. miestas smarkiai nukentėjo nuo gaisrų. Nuo 1701 metų Žuvininkų pilį pradėta ardyti statybinėms medžiagoms Piliavos / Pillau (Baltijskas) įtvirtinimams. Pastatų išmontavimas buvo pavestas karališkajam statybų meistrui (architektui) Joachimui Ludwigui Schultheissui von Unfriedtui / Unfriedt (1678–1753). Amto valdžia su Wallenrodtu priešakyje bandė siekti, kad pilis būtų išsaugota, tačiau pavyko apginti tik bokštą su laikrodžiu.
1702 06 17 Žuvininkų pilyje gimė būsimasis fizikas ir matematikas Roppoltas. 1709 metais pirmiausia buvo šalta žiema, po kurios atėjo maro epidemija. Žuvininkų amte nuo maro 1709 m. mirė 916 žmonių, 1710 m. – 388, 1711 m. – 503. Po maro į Žuvininkus pagal kolonizacijos planą atvyko devynios religinių pabėgėlių iš Zalcburgo šeimos. Karalius Frydrichas II apgyvendino mieste kavalerijos kuopą, tačiau 1740 07 17 miesto magistratas dėl sunkios miesto padėties paprašė ją pakeisti pėstininkų kuopa, kurios išlaikymas buvo pigesnis. Valdžia nuėjo miestiečiams į susitikimą ir prašymą patenkino. Vėliau Žuvininkuose buvo apgyvendintos dvi invalidų kuopos (vidaus ir nerikiuotės daliniai).
Žuvininkų rotušė.
Septynerių metų karo (1756–1763) metu, 1758 m., į miestą įžengė Rusijos kariuomenė, tačiau Žuvininkuose ji neužsibuvo ir patraukė toliau į Piliavą (Baltijską).
Apskrities valdybos pastatas (Kreishaus) Žuvininkuose.
XVIII a. antrojoje pusėje prie gintaro teismo Žuvininkų pilyje prisidėjo pakrantės teismas. 1776 metais žaibas trenkė į pilies laikrodžio bokštą, ir šis buvo sugriautas.
Ketvirtosios koalicijos karo (1806–1807) metu, 1807 m., Žuvininkuose įsikūrė von Röderio II Pomeranijos batalionas – 548 kariai, surinkti iš vietos gyventojų. Vėliau prie jų prijungtos 10 invalidų kuopų, visas jas bendrai vadovaujant majorui von Spiegeliui. Čia pasitraukė ir prancūzams kapituliavusio Dancigo įgulos likučiai. Šios kariuomenės vėliau atsitraukė į Piliavą, o į Žuvininkus 1807 06 18 įžengė 6000 karių prancūzų daliniai, vadovaujami generolo Saint-Hilaire’o, kuris iki 1807 07 24 vykdė Piliavos blokadą. Po Tilžės taikos (1807 07 07), nuo 1808 metų vasario, Žuvininkuose stovėjo taikos meto Prūsijos įgula. Dėl nederliaus ir išsekusių maisto atsargų šie daliniai 1809 m. sausį paliko miestą. 1811 metų birželį pradėta saugoti Baltijos pakrantė nuo angliškų prekių kontrabandos. Tam buvo pasitelkta 5000 karių, iš kurių Žuvininkuose apgyvendintos trys majoro von Bülowo kuopos. Konfiskuotos prekės buvo sandėliuojamos Žuvininkų pilies teritorijoje, o paskui siunčiamos į Karaliaučių.
Kadangi prancūzai muitinės priemones gerai apmokėdavo, Žuvininkai šios bangos dėka šiek tiek pagerino savo ekonominę padėtį.
Prancūzų kariuomenė dar du kartus pražygiavo per Žuvininkus: 1812 06 15 čia apsistojo 1671 karys, žygiuodami Rusijos sienos link, o 1813 m. sausio 3–5 d. besitraukiantys prancūzai praėjo priešinga kryptimi. Iš viso nuo Rusijos kampanijos pradžios per Žuvininkus praėjo apie 16 000 Napoleono armijos karių, o tai miestiečius labai nualino. Po prancūzų kariuomenės atėjo rusai: 1813 m. sausio 7 d. į miestą įžengė von Pahleno Rygos dragūnų pulko daliniai, kuriuos miestiečiai sutiko šventine iliuminacija; šios kariuomenės privertė kapituliuoti Prūsijos įgulą, formaliai dar buvusią Napoleono sąjungininke. 1813 01 09 į miestą įžengė dvi kazokų šimtinės. O 1813 01 22 į Žuvininkus atvyko apgulos korpuso komendantas generolas Gorbancovas. Kariuomenė paliko Žuvininkus tik po Piliavos kapituliacijos 1813 02 08. Vis dėlto Žuvininkų „karinė prievolė“ tuo nesibaigė. Pagal reformas 1813 m. rugsėjį iš vietos gyventojų buvo sudarytas landšturmo batalionas iš 50 kavaleristų ir 72 pėstininkų, kas savaitę rengęs pratybas. 1814-ieji vėl buvo nederlingi metai, o mieste periodiškai buvo apsistojusios Rusijos ir Prūsijos kariuomenės, žygiuojančios į vakarus ir grįžtančios namo.
Atvirukas iš Žuvininkų (XIX a. pab.).
1818 metais Žuvininkai tapo naujai sudarytos Žuvininkų apskrities (Kreis) centru. Be to, dabartinio Primorsko teritorijoje iki 1928 m. buvo du administraciniai vienetai: Žuvininkų miestas ir dvaro apygarda (Gutsbezirk) Žuvininkų domenas / Domäne Fischhausen. 1831 metais netoli Žuvininkų šv. Adalberto žūties vietoje buvo pastatytas kryžius.
Karuselė ant Aistmarių ledo.
1865 09 11 buvo pradėtas eksploatuoti Karaliaučiaus–Piliavos geležinkelis, kuriame Žuvininkuose atidaryta stotis. 1871 m. Žuvininkų mieste buvo 172 gyvenamieji namai. 1884 metais nutiesta dar viena geležinkelio atšaka iš Žuvininkų į Palmnickeną. Vietos krovinių ir keleivių vežimui 1900 metais buvo nutiestas siaurasis geležinkelis Žuvininkai – Marienhofo stotis / Bahnhof Marienhof (Pereslavskoje-Zapadnoje). 1939 metais, sujungus Karaliaučiaus ir Žuvininkų apskritis į vieną Sembos apskritį (Landkreis Samland), Žuvininkai neteko apskrities centro statuso.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Žuvininkuose veikė rotušė, apskrities teismo, administracinės ir finansų įstaigos, ligoninė, senelių namai, mokyklos, dvi plytinės, pieninė, elektrinė, malūnai, lentpjūvės, žuvies perdirbimo įmonė, skerdykla, įvairios sporto ir kultūros draugijos.
1945 04 17 Žuvininkus užėmė Raudonosios armijos kariuomenė. Mūšiai dėl miesto buvo įnirtingi ir truko dvi paras. Pagrindiniai įvykiai vyko balandžio 16-osios naktį į 17-ąją, kai dėl miesto kovėsi 43-iosios armijos 126-oji šaulių divizija ir 39-osios armijos 113-ojo šaulių korpuso daliniai, iš oro remiami 1-osios ir 3-iosios oro armijų lėktuvų. Per mūšius miestas buvo smarkiai sugriautas, ypač nukentėjo jo centrinė dalis. Buvo sugriauti pastatai Žuvininkų pilies teritorijoje, tarp jų ir domeno nuomininko namas.
1946 09 07 Žuvininkai buvo pervadinti Primorsku. Tada pat buvo sudarytas Primorsko rajonas, kurio centru tapo Primorskas.
Porro vila. Prie vienintelio miesto įžymaus objekto neprieisi.
1947 07 25 rajono centras buvo perkeltas į Zelenogradską. Primorskas iki 1963 m. priklausė Primorsko rajonui, 1963–1994 m. – Svetlo miesto apygardai, 1994–2008 m. – Baltijsko miesto apygardai. 2005 metais Primorskas tapo miesto tipo gyvenviete. 2008 metais jis įėjo į naujai sudarytą Baltijsko rajoną ir atgavo miesto statusą.
1946–1947 m. į Primorską atvyko persikėlėliai iš Kursko, Smolensko, Riazanės, Gorkio ir Briansko sričių. Miesto centras buvo smarkiai sugriautas, todėl gyvenamųjų namų fondas, palyginti su prieškariniais Žuvininkais, smarkiai sumažėjo. Miesto teritorija buvo išplėsta prijungiant gretimas gyvenvietes ir pramonės zonas, tačiau pastatų vis tiek trūko. 1946 09 01 pradėjo veikti pradinė mokykla. Kultūriniams ir masiniams renginiams buvo naudojami miesto centre atidaryti karininkų namai. 6-ajame dešimtmetyje pastatytas naujas stoties pastatas. 1953 metais Primorske atidaryta biblioteka. Prieš karą veikusios lentpjūvė ir plytinė taip ir nebuvo atkurtos. 1958 metais Primorske buvo atidaryta Baltijos laivyno radiotechnikos gamykla, kuri iš esmės buvo remonto dirbtuvės.
Dėl Baltijsko ir Svetlo artumo mieste nesivystė nei pramonė, nei paslaugų sfera – Primorsko gyventojai važinėjo dirbti į kaimyninius miestus, ten pat ir į Kaliningradą vykdavo stambesnių pirkinių.
Pačiame mieste veikė kelios brigados, žvejojusios Aistmarėse. Gyventojai daugiausia buvo aprūpinami per karinės ir kooperatinės prekybos sistemą. Tuometiniame Primorske buvo viena vaistinė ir ligoninė su 10 lovų. 1965 metais ligoninė buvo uždaryta, o 1967 m. atidaryta kaip poliklinika, kuri 1968 metais tapo ambulatorija su trimis gydytojais. Be to, Primorsko pakraštyje, buvusioje Porro viloje, 1952–2011 m. veikė karo ligoninė, kurios darbuotojai prireikus teikdavo medicinos pagalbą ir civiliams.
1987 metais žinybinis gyvenamųjų namų fondas buvo perduotas miesto tarybai. XX–XXI a. sandūroje mieste pastatyta 15 dviaukščių ir penki penkiaaukščiai namai. 1994 metais pastatytas naujas miesto administracijos pastatas, o 1996 m. – vaikų darželio pastatas. Šiuo metu Primorske veikia vidurinė mokykla, vaikų meno mokykla, vaikų darželis, felčerių ir akušerių punktas. Baltijos laivyno ryšių priemonių remonto gamykla faktiškai yra miestą formuojanti įmonė. Primorskas priklauso mažiausiai gyventojų turintiems Rusijos miestams – įvairiais metais šiame reitinge jis užimdavo nuo 7 iki 13 vietos.
Įžymios vietos: vyskupo pilies griuvėsiai (1266), vandens bokštas (1914), geležinkelio vandens bokštas (1900), memorialas sovietų karių brolių kape (1955, 2406 žm.), vokiečių karių kapinės (1600 žm., atkurtos 1996), paminklas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems (1923, atkurtas 1996), Porro vila (XX a. pr.), amto tiltas, ženklas karui atminti (2011).
Gyventojų skaičiaus kaita: 1772 – 1100, 1867 – 2431, 1871 – 2463, 1880 – 2562, 1899 – 3131, 1910 – 2613, 1925 – 3414, 1933 – 3492, 1939 – 3879, 1946 – 195, 1947 – 600, 1959 – 2049, 1970 – 1730, 1979 – 1706, 1989 – 1792, 1996 – 2000, 2002 – 2150, 2005 – 2100, 2010 – 1956, 2012 – 1950 gyventojų.
Papildoma informacija
Žuvininkų domenas. Žuvininkų domenas susidarė 1525 metais, sekuliarizuojant Kryžiuočių ordiną, ir buvo savarankiškas administracinis vienetas iki 1928 m., kai buvo sujungtas su Žuvininkų miestu.
XIX a. Žuvininkų domenas sudarė to paties pavadinimo dvaro apygardą Žuvininkų apskrityje. Dvaro apygarda kartais buvo vadinama ir Žuvininkų pilimi / Fischhausen, Schloß. XIX a. pradžioje pilies teritorijoje buvo pastatytas domeno nuomininko namas su parku. Žuvininkų domenas priklausė Žuvininkų bažnytinei parapijai. Dvaro apygardai, be pačios pilies, priklausė: Alt Neuhäuserio dvaras / Alt Neuhäuser (54°41'26'' š. pl. 19°55'19'' r. ilg.), Schäferei dvaras / Schäferei (Mečnikovas, 54°41'05'' š. pl. 19°55'54'' r. ilg.), Waldkrugo dvaras / Gut Waldkrug (Mečnikovas, 54°41'17'' š. pl. 19°55'59'' r. ilg.), Neuendorfo dvaras / Neuendorf (Divnoje), Žuvininkų palivarkas / Vorwerk Fischhausen (Primorskas, dalis), Milchbudės palivarkas / Milchbude (54°42'54'' š. pl. 20°03'25'' r. ilg.), Schäferhofo palivarkas / Schäferhof (54°44'44'' š. pl. 20°00'38'' r. ilg.), Neuhäuserio stotis / Bahnhof Neuhäuser (Mečnikovo stotis) ir plento prižiūrėtojo namas / Chausseehaus (54°41'23'' š. pl. 19°56'10'' r. ilg.). 1874 04 13 Žuvininkų domeno dvaro apygarda buvo įtraukta į tuomet įsteigtą Žuvininkų domeno valsčių (Amtsbezirk). Pirmuoju valsčiaus valdytoju 1874–1892 m. tapo amto patarėjas (Amtsrat) Wienas / Wien, gyvenęs Žuvininkų pilyje. Jis buvo ir vienintelis iš valdytojų, gyvenęs pačiame domene. Iš domeno periodiškai būdavo „nugnybiami“ nedideli žemės sklypai, daugiausia Žuvininkų miesto naudai. 1890 03 24 dvaro apygarda neteko didelės dalies valdų prie Piliavos – Neuhäuserio dvaras (Mečnikovas), Schäferei (Mečnikovas, dalis), Waldkrugas (Mečnikovas, dalis) ir Neuhäuserio stotis (Mečnikovo stotis) buvo sujungti į savarankišką kaimo bendruomenę. 1900 01 31 iš Žuvininkų domeno dvaro apygardos kaip savarankiška dvaro apygarda išsiskyrė Neuendorfo dvaras (Divnoje). 1901 03 30 į Neuhäuserio bendruomenę (Divnoje) iš Žuvininkų domeno dvaro apygardos perėjo plento prižiūrėtojo namas. Užtat 1902 06 19 į Žuvininkų domeno dvaro apygardą buvo įtraukta Lochštetės pilis / Lochstädt (Mečnikovas, dalis) su gretimomis teritorijomis. Tačiau jau 1904 01 15 šis įsigijimas buvo perkeltas į Kobbelbudės miško dvaro apygardą / Kobbelbude, Forst, kurios administracija buvo Kobbelbudės vyriausiojoje girininkijoje / Oberförsterei Kobbelbude (Bobrovas). Taigi Žuvininkų domeno dvaro apygardoje liko tik pats dvaras ir Žuvininkų, Schäferhofo bei Milchbudės palivarkai. 1928 09 30 Žuvininkų dvaro apygarda buvo panaikinta ir prijungta prie Žuvininkų miesto savivaldybės.
Žuvininkų domeno valsčius. 1874 04 13 Žuvininkų apskrityje buvo įsteigtas Nr. 3 Žuvininkų domeno valsčius (Amtsbezirk), į kurį įėjo trys kaimo bendruomenės: Dargen / Dargen (Luninas), Littausdorf / Littausdorf (Zorinas), Legehnen / Legehnen (Popovka) ir trys dvaro apygardos: Žuvininkų domenas (Primorskas, dalis), Gaffken / Gaffken (Parusnoje) ir Osterau / Osterau (Osetrovas). 1900 12 31 iš Žuvininkų domeno dvaro apygardos išsiskyrė Neuendorfo dvaro apygarda / Neuendorf (Divnoje), kuri ėmė priklausyti Žuvininkų domeno valsčiui. 1912 04 29 į Žuvininkų domeno valsčių iš Gauteno valsčiaus / Gauten (Putilovas) perėjo Nöpkeimo dvaro apygarda / Nöpkeim (54°47'10'' š. pl. 20°02'03'' r. ilg.). Taigi Žuvininkų domeno valsčių sudarė trys kaimo bendruomenės: Dargen (Luninas), Littausdorf (Zorinas), Legehnen (Popovka) ir penkios dvaro apygardos: Žuvininkų domenas (Primorskas, dalis), Gaffken (Parusnoje), Neuendorf (Divnoje), Nöpkeim ir Osterau (Osetrovas).
1928 09 30 Žuvininkų domeno (Primorskas, dalis) ir Neuendorfo (Divnoje) dvaro apygardos buvo panaikintos ir prijungtos prie Žuvininkų (Primorsko) miesto savivaldybės. Tada pat Gaffkeno (Parusnoje), Nöpkeimo ir Osterau (Osetrovas) dvaro apygardos buvo sujungtos į naują Gaffkeno kaimo bendruomenę. 1930 04 23 Gaffkeno (Parusnoje) ir Dargeno (Luninas) bendruomenės perėjo į Tenkitteno valsčių / Tenkitten (Beregovoje), o Žuvininkų domeno valsčius buvo panaikintas.
Žuvininkų domeno dvaro apygardos gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 377, 1871 – 377, 1905 – 216, 1910 – 185 gyventojai.
Žuvininkų gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 2365, katalikai – 19, kiti krikščionys – 36, judėjai – 43, vaikai iki 10 metų – 614, raštingi 1524 (84 %), akli – 2, kurčnebyliai – 4, psichikos ligoniai – 4.
Žuvininkų domeno gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 374, kiti krikščionys (išskyrus katalikus) – 3, vaikai iki 10 metų – 94, raštingi – 220 (78 %).
Žuvininkų palivarko gyventojų skaičius: 1905 – 149 gyventojai.
Alt Neuhäuserio dvaro gyventojų skaičius: 1905 – 6 gyventojai.
Schäferei dvaro gyventojų skaičius: 1905 – 64 gyventojai.
Waldkrugo dvaro gyventojų skaičius: 1905 – 33 gyventojai.
Milchbudės palivarko gyventojų skaičius: 1905 – 3 gyventojai.
Schäferhofo palivarko gyventojų skaičius: 1905 – 11 gyventojų.
Neuhäuserio stoties gyventojų skaičius: 1905 – 13 gyventojų.
Plento prižiūrėtojo namo gyventojų skaičius: 1905 – 4 gyventojai.
Žuvininkų bažnytinės parapijos sudėtis: Bludau / Bludau (Kostrovas), Bruch / Bruch (54°45'32'' š. pl. 20°05'15'' r. ilg.), Dargen / Dargen (Luninas), Žuvininkai (Primorskas), Forken / Forken (Podorožnoje), Geidau / Geidau (Prozorovas), Kallen / Kallen (Cvetnoje), Karlshof / Karlshof (Čeriomuchinas), Kasperhöfen / Kasperhöfen (Dorožnoje), Kobbelbude / Kobbelbude (Bobrovas), Milchbude / Milchbude (54°42'54'' š. pl. 20°03'25'' r. ilg.), Littausdorf / Littausdorf (Zorinas), Neuendorf / Neuendorf (Divnoje), Sanglienen / Sanglienen (Chmeliovka), Schäferhof / Schäferhof (54°44'44'' š. pl. 20°00'38'' r. ilg.), Wischrodt / Wischrodt (Krylovka).
1 Kryžiuočių ordino laikais lokatoriais vadinti entuziastai, pasisiūlę ordino valdžios pavedimu įkurti gyvenvietę. Lokatoriui būdavo nustatomos teritorijos ribos ir suteikiamos tam tikros privilegijos, teisės ir pareigos, po to jis verbuodavo kolonistus (daugiausia Vokietijoje), statydavo vieną ar kelias gyvenvietes ir jam pavaldžioje srityje tapdavo iki gyvos galvos seniūnu – šulcu – su teise perduoti pareigas paveldėjimo būdu.
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
