Neabejotinai mūsų Zoologijos sodas buvo vienas gražiausių šalyje. Nors gyvūnų kolekcija nebuvo itin didelė, pati teritorija buvo puikus parkas, ypač dėl upelio ir gilios daubos.
Kai Zoologijos sodas 1896 metais tik atsidarė, viena pagrindinių jo įžymybių tiek parkų meno, tiek architektūros požiūriu buvo apžvalgos bokštas, išklotas baltomis ir rausvomis „marmuro“ plokštėmis. Žinoma, tai tebuvo graži iliuzija, nes jis buvo medinis, tačiau stovėjo labai ilgai, ir kol buvo atviras lankytojams, iš jo atsiverdavo nuostabi Karaliaučiaus ir aplinkinių miškų, laukų, ežerų bei upių panorama.
Vaizdas iš dirbtinės stalaktitų grotos po bokštu į tvenkinį ir išilgai pagrindinės alėjos buvo išties žavingas.
Pagrindine alėja, kuri prieš pasiekdama tvenkinį išsišakodavo į rytus ir vakarus, nuolat plaukė lankytojų srautas. Vaikai būriavosi prie narvų, o kavos ištroškę suaugusieji geidžiamą gėrimą rasdavo prie nesuskaičiuojamų staliukų, skambant muzikai, priešais pagrindinį restoraną ir kavinę „Benther“ (Café Benther), vėliau „Liedtke“ (Café Liedtke).
Taigi mūsų mylimas Zoologijos sodas nebuvo įprastas žvėrynas (pavėluotas bravo už tai!) ir vargu ar jį galima buvo pavadinti tylia idile!
Geriausiu atveju šį epitetą galėjo pateisinti paukštidė prie tvenkinio; juk kai ankstų pavasario rytą įžengdavai į jos šviesią stiklinę „šventyklą“, kurioje nuo lubų karojo tūkstančiai violetinių visterijų žiedų, išvystą vaizdą tikrai galėjai pavadinti idile. Tačiau ir čia toli gražu nevyravo tyla ir ramybė – čiulbėjimas, giesmės, klyksmai ir treliai buvo pakankamai garsūs ir suminkštindavo net pačias kiečiausias širdis.
Tačiau sakydamas, kad Zoologijos sode buvo tylus kampelis, turiu omenyje ne paukštidę – noriu jums papasakoti apie „flamingų kampelį“ (Flamingowinkel), kaip mes jį visada vadindavome.
Jį galima buvo pasiekti nuo kavinės „Bender“ (Café Bender). „Flamingų kampelis“ buvo dailiai išlenktame siaurame pusiasalyje, įsiterpusiame į tvenkinį prie apžvalgos bokšto. Jo gale stovėjo nedidelis medinis apžvalgos paviljonas ir keli suolai. Čia galėjai pasėdėti raminančioje aplinkoje, patogiai stebėdamas kilniuosius paukščius arba tiesiog grožėdamasis bokšto silueto vaizdu.
Gausūs flamingai susimąstę ir be garso vaikštinėjo tvenkinio krantais, visai nesidrovėdami žmonių, dažnai priskrisdavo prie paviljono ir atidžiai apžiūrinėdavo ten sėdinčius lankytojus savo blyškiai geltonomis akimis, niekada nebūdami įkyrūs. Jie nepažino nei baimės, nei nerimo; jie buvo ramybės įsikūnijimas, tačiau neatrodė tokie pat filosofuojantys nuobodos kaip plikasis marabu. Prie to dar prisidėjo jų nepaprastai gražios blyškiai rausvos plunksnos, grakščiai išlenktų kaklelių vaizdas ir, ne mažiau svarbu, žavėtinas elgesys.
Taigi net pats ūmiausias ir neišauklėčiausias žmogus šioje vietoje būdavo priverstas patylėti, ir jau vien dėl to „flamingų kampelį“ pelnytai buvo galima įtraukti į maloniausių Karaliaučiaus vietų sąrašą.
Kas gi su jumis nutiko, taikūs Nilo gyventojai?
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
