Plane tai pailgas tinkuotas dešimtkampis pastatas. Pagal projektą vakaruose turėjo būti pristatytas aukštas lengvas bokštas, tačiau jis buvo išvestas tik iki karnizo. Šiaurėje, kur buvo pagrindinis fasadas, buvo įėjimas, įrėmintas joninėmis kolonomis ir trikampiu frontonu su dideliu pusapvaliu langu virš jo.
Viduje interjeras buvo padalytas į kelias įvairių formų erdves: apskritas ir pusapskrites sales su kolonomis, joninio stiliaus sales. Virš kvadratinio vidurio buvo kryžminis skliautas.
Prancūzų reformatų bažnyčia Karaliaučiaus Karaliaus gatvėje.
Emporos buvo ovalios formos. Altorius buvo paprastas stalas. Prie siauros rytinės sienos stovėjo sakykla su dvigubais laiptais, kaip ir visose reformatų bažnyčiose (Burgkirchė Karaliaučiuje ir Prancūzų reformatų bažnyčia Gumbinėje). Suolai stovėjo centre. Paskutiniai vargonai – 1932 m., Emilio Hammerio firmos, su 22 registrais.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu bažnyčia buvo smarkiai sugriauta. Jos griuvėsiai galutinai nugriauti septintojo dešimtmečio pabaigoje.
▬▬▬▬▬▬▬
Šeštajame dešimtmetyje Karaliaučiaus kraštotyrininkas Herbertas Mühlpfordtas parašė ir emigrantų spaudoje paskelbė straipsnių ciklą bendru pavadinimu „Königsberger Winkel“ („Karaliaučiaus kampeliai“). Jame atsirado vietos ir Prancūzų reformatų bažnyčiai su atitinkamos konfesijos Vokiečių kapinėmis.
Vertėja Tatjana Kolivaj.
Landhofmeisterio gatvė (Sergejaus Tiulenino g.) 1860 metų žemėlapyje: 1. Burgkirchė. 2. Löbenichto bažnyčia. 3. Katalikų bažnyčia. 4. Prancūzų reformatų bažnyčia. 5. Sackheimo bažnyčia.
Vokiečių reformatų kapinės
Skirtumai tarp protestantų ir katalikų bažnyčių laikotarpiu iki Trisdešimties metų karo, fanatiškiausio ir žiauriausio iš visų religinių karų, ir po jo buvo tokie pat dideli kaip skirtumai tarp protestantų ir reformatų. Mūsų laikais jie tokie menki, kad vidutinis krikščionis vargu ar apie juos žino.
Karaliaučiuje, kuris po sekuliarizacijos tapo ortodoksiškai evangelikišku, vis dėlto buvo dvi reformatų bažnyčios: Pilies (vokiečių) ir Prancūzų (žr. aukščiau), stovėjusi Karaliaus ir Landhofmeisterio gatvių kampe.
Ji taip pat (bent jau jos projektas) buvo Karaliaučiaus baroko vyriausiojo architekto Schultheisso von Unfriedto kūrinys; jis ją suprojektavo pagal hugenotų bažnyčios Prancūzijos Kano (Caen) mieste pavyzdį. Bažnyčią 1733–1736 metais pastatė architektas Ingermannas. Ji buvo suprojektuota daugiausia neoklasicistiniu stiliumi, išskyrus tik stogo nuolydžius, kurie baigėsi drakonų pavidalo latakais, kuriais nutekėdavo lietaus vanduo.
Bokštas, stovintis Landhofmeisterio gatvėje, liko nebaigtas. Įėjimas į bažnyčią buvo iš sodo Karaliaus gatvėje.
Vidus buvo dešimtkampis su joninėmis kolonomis ir galerijomis. Interjero dekoras (altorius, vargonai, staliukai maldaknygėms) buvo barokinis, papuoštas gausiomis garbanomis, pranašavusiomis gimstantį rokoko stilių. Nuostabi šios bažnyčios ansamblio vienovė buvo pavyzdys, kaip puikiai barokas ir neoklasicizmas, šios dvi lygiagrečios vieno meno laikotarpio formos, galėjo darniai sugyventi, sujungtos dailininko sumanymo.
Ši Dievo šventovė buvo pastatyta gausiems pabėgėliams iš Prancūzijos, atsidūrusiems Karaliaučiuje. Jie pastatė, prižiūrėjo kaimyninę Prancūzų gatvę, kuri ir buvo pavadinta jų garbei.
Liuteroniškas, reformatams priešiškas miestas gavo iš vyriausybės griežtą nurodymą „įsakyti savo dvasininkijai, miestiečiams ir kitai prastuomenei, grasinant griežta bausme, netrukdyti reformatams atlikti savo apeigų“. Iki pat paskutiniojo karo šioje bažnyčioje reguliariai buvo sakomi pamokslai prancūzų kalba. (Turimas omenyje Antrasis pasaulinis karas.)
Prancūzų reformatų bažnyčia stovėjo senųjų vokiečių reformatų kapinių teritorijoje; jas Jurgis Vilhelmas, Didžiojo kurfiursto tėvas, 1629 metais padovanojo vokiečių reformatų bendruomenei, nes Hohencolernai, kaip žinoma, išpažino reformatų tikėjimą dar nuo kurfiursto Jono Zigmanto laikų.
Likusi kapinių dalis buvo tylus, idiliškas parkas, į kurį buvo galima patekti pro vartus iš Karaliaus gatvės.
Tiesiai priešais įėjimą, akmens plokštėmis grįsto tako gale, po kuriomis dar buvo išlikę senovinių antkapių liekanų, stovėjo putto – mažo nuogo berniuko iš pilkojo smiltainio – figūrėlė, žavingai išsiskirianti iš ją supusios žalumos fone. Iš šio Karaliaučiaus kampelio atsivėrė puikus vaizdas į grakščią rokoko stiliaus Sackheimo bažnyčios smailę, papuoštą vėtrunge su paauksuotu Dievo Avinėliu – šio priemiesčio heraldiniu simboliu.
Sackheimo bažnyčia, pastatyta 1648 metais nepaisant stipraus katalikų, kuriems tokia kaimynystė visiškai nepatiko, pasipriešinimo, dabartinio pavidalo buvo baigta tik 1771-aisiais. Ją ant senųjų pamatų užbaigė vyriausiasis statybų direktorius Bergiusas po didelio 1764 metų lapkričio 10–12 dienų gaisro, sunaikinusio Sackheime 180 namų. Erdvų trinavį interjerą, deja, aptemdė ir susiaurino plačios klasicistinio stiliaus galerijos. Beje, to meto protestantų bažnyčios mėgo tokio pobūdžio erdves, o katalikų bažnyčiose jos sutinkamos retai.
Bažnyčios viduje plokščios medinės lubos cilindrinių arkų pavidalu rėmėsi į jonines kolonas.
Gausios auksu ant balto atliktos rokoko stiliaus emblemos ir puošmenos tiesioms, šaltoms klasicizmo formoms suteikė rafinuotą ir svetingą išvaizdą.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
