Dvaro istorija prasidėjo 1379 metais. Tuomet jis vadinosi Keckstein. Žinoma, kad anksčiau jis priklausė Waldburgų šeimai – seniausiai (žinomai nuo XII a.) Pietų Švabijos ir Forarlbergo giminei. Vienas giminės palikuonių, Friedrichas Waldburgas (1494–1554), tapo Kryžiuočių ordino riteriu ir prisidėjo prie Reformacijos. Iš jo kilo Rytų Prūsijos Waldburgų-Kapustigalio linija. Pagrindinės Prūsijos Waldburgų rezidencijos buvo Kapustigalis (dar vadintas Waldburgu, dabar Pribrežnas) ir Kecksteinas, vėliau Waldburgų pervadintas Friedrichsteinu. Iki 1666 m. sunykusį 450 hektarų dvarą teko parduoti. Jį už 25 500 reichstalerių įsigijo kurfiursto kamerheras pulkininkas leitenantas grafas Friedrichas von Dönhoffas (1639–1696). 1709 m. sudegė XVII a. pradžioje Waldburgų pastatytas ponų namas. Tada pagal architekto Jeano de Bodto projektą 1709–1714 m. buvo pastatyti nauji prabangūs rūmai.
Savo laiku tai buvo didžiausi užmiesčio rūmai Rytų Prūsijoje.
Friedrichsteino rūmai (1860).
Rūmus sudarė dviaukštis centrinis korpusas, šoniniai fasadai kiemo ir sodo pusėse, taip pat centriniai fasadai, aukštas rūsys ir mansardinis stogas. Kiemo pusę paryškino joninis portikas, sodo pusę – tokio paties stiliaus išorinė lodžija. Ši pusė buvo atgręžta į ilgą tvenkinį – greičiausiai seną Prieglio vagos atkarpą. Baigus statybas, italų dailininkai dar daugiau kaip ketvirtį amžiaus kūrė rūmų rokoko stiliaus interjerus.
Knygoje „Vaikystė Rytų Prūsijoje“ Marion Dönhoff, paskutinė Friedrichsteino savininkė, prisiminė: „Atvėrus sunkias duris, matyti didelis vestibiulis, o virš trijų durų – Frydricho Didžiojo dovanotas paveikslas, kuriame jis pavaizduotas su savo šunimi. Kairėje ir dešinėje – dvi spintos iš Dancigo. Vidurinės durys veda į šviesų, gausiai išpuoštą žiemos sodą. Kai namuose lankydavosi kilmingi svečiai, būdavo atveriamos visos durys – sunkiosios, vedančios į salę, ir aukštosios, vedančios į balkoną, nuo kurio atsiverdavo puikus vaizdas į tankia žalia žole apaugusią aikštelę su gyvatvore. Iš ten prasidėdavo dvi lygiagrečios alėjos, nusidriekusios link žalių Prieglio pievų.
Lankytojai būdavo priblokšti: „Gražiau nei Versalyje!“
Žaliasis salonas, kurio langai atgręžti į pietus, apie 1910 metus. Kairėje esantis stalas greičiausiai priklausė Marion Dönhoff tėvui grafui Augustui Dönhoffui.
Friedrichsteino interjerai.
1944-aisiais, numatydama, kad miestas bus atiduotas Raudonajai armijai, Karaliaučiaus valdžia kreipėsi į jaunąją grafienę Marion von Dönhoff, tuo metu vietoj fronte žuvusių vyresniųjų brolių valdžiusią dvarą, siūlydama dvaro teritorijoje paslėpti Christiano Raucho sukurtą Kanto paminklą. Ji mielai sutiko, ir skulptūra buvo pervežta į Friedrichsteiną bei pastatyta parke. Patikimų žinių, kad prieš evakuaciją paminklas buvo paslėptas, nėra. Ar Friedrichsteino darbuotojai spėjo užkasti Kantą – didelis klausimas. Galbūt tada buvo ne iki jo. Vis dėlto gandai atkakliai palaiko būtent šią versiją. Dėl to devintojo dešimtmečio viduryje relikvijos ieškoti iš Kaliningrado į Kamenką išvyko visa ekspedicija. Jos organizatoriai turėjo parko schemą su pažymėta paminklo vieta, kurią per pažįstamus į Kaliningradą perdavė pati Marion Dönhoff. Tačiau visos pastangos nuėjo perniek: bronzinės filosofo statulos rasti nepavyko, ji dingo be pėdsako. Todėl vėliau nuspręsta sukurti jos kopiją, kuri 1992 m. buvo iškilmingai pastatyta ant mieste išlikusio originalaus postamento.
Deja, po 1945 m. Friedrichsteiną ištiko liūdnas daugelio karo veiksmų metu nenukentėjusių Rytų Prūsijos architektūros paminklų likimas: iš pradžių jis buvo padegtas, paskui išgrobstytas, o vėliau pamažu išardytas plytoms.
Iki mūsų dienų išliko tik keli ūkiniai pastatai, tarp jų – karietinė, kurioje vietinio entuziasto pastangomis įkurtas nedidelis muziejus.
2016 m. Kaliningrado architektas Artūras Sarnicas (Arthur Sarnitz) Herderio instituto (Herder-Institut) užsakymu sukūrė pokario metais prarasto Friedrichsteino (Kamenkos) dvaro 3D vizualizaciją. Projektą sudaro pagrindinio pastato (rūmų) ir dar daugiau nei dešimties objektų, buvusių 100 m spinduliu nuo jo, trimačiai modeliai. Žr. galeriją pačiame viršuje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
