Iš Gdansko į Dancigą ir atgal

Skiriama Pawełio Adamowicziaus atminimui —

Gdansko mero, žmogaus, paaukojusio gyvenimą

tarnystei savo miestui ir jo gyventojams.

PIRMIAUSIA BUVO ŽMONĖS

Dar prieš kokius 13–14 tūkstantmečių Baltijos jūros vietoje plytėjo ledynas. Nuo to laiko nutekėjo daug gėlo ir sūraus vandens, tačiau ir į šiuos krantus atėjo žmonės. Savo trobelėms jie rinkdavosi vietas, apsaugotas nuo potvynių ir pernelyg didelių sausrų. Išmoko gaminti akmeninius darbo įrankius, išgauti ugnį titnagu. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejojo ir medžiojo ruonius. Puošėsi gintaru. Senosios ir, manoma, germanų gentys, įsikūrusios Baltijos pakrantėje, šventai tikėjo magine saulės akmens galia ir drožė iš jo amuletus — gyvūnų ir dievybių figūrėles.

Bronzos amžiuje (3500–1200 m. pr. Kr.) gyvenviečių jau padaugėjo. Reikšmingesni ir to laikotarpio archeologiniai radiniai, manoma, atitinkantys Pomeranijos ir Rytų Prūsijos šiaurės šiaurietiškąją kultūrą. Pilkapinius palaidojimus pakeitė germanams būdingi kolektyviniai paminklai. Kas galėjo pagalvoti, kad šie faktai kada nors sukels tragiškų padarinių. 1919 m. Vokietijos imperija jais mojuos prieš Versalio taikos sutarties dalyvius.

Dancigo įlanka. Gustavo Schönleberio (vok. Gustav Schönleber; 1851–1917) iliustracija iš knygos „Kelionės Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėmis“ (Küstenfahrten an der Nord- und Ostsee).

Halštato laikotarpiu (maždaug nuo 900 iki 400 m. pr. Kr.) — bronzos ir geležies amžių sandūroje — greta įprastų palaidojimų rasta keraminių urnų su pelenais. Ant keramikos — žmonių veidų atvaizdai. Nuo XIX a. vidurio iki pabaigos čia buvo atkasta apie du tūkstančiai kapų, pusę jų sudaro degintiniai palaidojimai. Šio laikotarpio radiniai — pincetai, adatos, auskarai su pakabučiais ir kt. — tiksliai atitinka radinius iš Skandinavijos, Danijos ir Vokietijos šiaurės. Net slavų tyrinėtojai, kaip XX a. pradžioje rašė vokiečių politikai, nedrįso neigti germaniško šios kultūros pobūdžio ir artimos germanų bei skandinavų genčių giminystės.

Halštato laikotarpio pabaigoje viskas pasikeitė neatpažįstamai. Egzistavusi civilizacija nutrūko, užleisdama vietą naujai — Lateno kultūrai. Gyvenvietės jau labiau priminė tvirtoves, atsirado miestų užuomazgos, kurios epochos pabaigoje virto stambiais prekybos ir amatų centrais.

Beveik visai išnyko pilkapiniai palaidojimai, vyravo kremacija. Pasikeitė ir buities daiktai. Iš geležies gamino ginklus — durklus, kalavijus. Lateno šalmai dabar įgavo pusrutulio formą su tuščiaviduriais ragais. Pasikeitė žirgų apranga, atsirado pasagos. Be to, į šias vietas atėję keltai ne tik jojo raiti, bet ir važinėjo vežimais. Atsiradus žiedžiamajam ratui, molinių indų formos tapo taisyklingesnės. Dailesni ir įvairesni tapo ir papuošalai: antkaklės, karoliai, gintarinės apyrankės. Tikėjimas magine gintaro galia per amžius tik stiprėjo. Atsirado sausumos prekybos „gintaro keliai“, kurie ėjo palei pagrindines upes, taip pat ir Vyslą, ir vedė į pietus Juodosios jūros link, į Romą ir Graikiją.

Keltai

Keltų gentys susiformavo I tūkstantmečio pr. Kr. pirmojoje pusėje Reino ir Aukštutinio Dunojaus baseinuose. Antikos autoriai juos vadino galais — nuo graikiško Γαλάται arba lotyniško Galatae. Keltai laikyti viena karingiausių tautų Europoje. Norėdami įbauginti priešą, prieš mūšį jie kurtinamai klykdavo. I tūkstantmetyje pr. Kr. keltai pirmieji ėmė naudoti metalinį ratlankį, kad sustiprintų savo kovos vežimų ratus. Senovės graikų mitologijoje keltų eponimas — Heraklio arba Polifemo sūnus. Kai Heraklis grįžo iš Eritėjos su Geriono karvėmis, jis atvyko pas karalių Bretaną. Jo duktė Keltina įsimylėjo Heraklį ir paslėpė karves. Mainais už karves ji pareikalavo, kad jis pasidalytų su ja meile. Heraklis sutiko, ir Keltina pagimdė jam sūnų Keltą, nuo kurio savo vardą gavo keltų tauta. O keltas — tai dar ir senovinio kirvio atmaina.

Lateno laikotarpio (500–1 m. pr. Kr.) genčių ekonomikos pagrindas buvo žemdirbystė. Žemė išsaugojo daugybę žemės ūkio padargų dalių, taip pat monetų, kurias keltai patys kaldavo atsiskaitymams su kaimyninėmis gentimis. Prekyba buvo proga susipažinti, suartėti ir skirtingoms kultūroms skverbtis viena į kitą. Ir, matyt, taip suartėjo, kad kaimynai pamažu ėmė stumti germanų gentis iš jų nuo seno gyvenamų ir sukultūrintų žemių. XX a. pradžioje vokiečių ideologai visai rimtai ieškojo jiems nesuprantamo reiškinio priežasčių. Neturėdami rašytinių šaltinių, vien iš turimų artefaktų jie padarė išvadą, kad paskutiniais šimtmečiais prieš mūsų erą į šias žemes iš Skandinavijos ir netolimų salų vyko didysis persikėlimas. Tarp persikėlėlių buvo ir burgundai — juos pirmasis paminėjo Plinijus savo stebuklingai išlikusioje „Gamtos istorijoje“. Tikriausiai buvo ir rytų germanų rugijai, persikėlę į Gdansko įlankos apylinkes, kuriuos savo ruožtu išstūmė gotai ir gepidai. Pastarieji užėmė salelę Vyslos žiotyse ir pavadino ją Gepedoios. Galbūt viskas taip ir buvo — tos epochos dokumentų, deja, neišliko.

Apie gentis, gyvenusias pakrantėje, senovės istorikai, žinoma, rašė. Tačiau klausimas — kiek šios žinios patikimos. Ypač kruopštus Johannas Aphagenas (Johann Aphagen) savo tyrimuose nusikasė iki Persijos karaliaus Darijaus I Histaspo, valdžiusio 522–486 m. pr. Kr., ir iškėlė savo versiją, remdamasis ankstyviausiu romėnų geografu Pomponijumi Mela, „Aprašomosios geografijos“ autoriumi. Šis paminėjo tautą, gyvenusią žemėse ties Vyslos žiotimis ir vadinusią save teutonais (kariais), arba hermionais. Ten pat, užliejamųjų pievų turtingoje teritorijoje įlankos krante, buvo įkurtas Hermionijos miestas. Iš to Aphagenas padarė išvadą, kad hermionai — tai tie patys gotai, arba germanai. Šios versijos įsikibo Rytų Prūsijoje gimęs Friedrichas Augustas Vossbergas, numizmatas ir banko tarnautojas. Savo veikale jis drąsiai pareiškė, kad būtent tos gentys, apie kurias papasakojo senovės istorikas, ir padėjo pagrindus būsimam vokiškam Dancigui, o ne lenkiškam Gdanskui. Už veiklą Vokietijos imperijos labui Vossbergas buvo apdovanotas Karūnos ordinu, Hohenzollernų namų ordinu ir Aukso medaliu už mokslą ir meną.

Pirmieji mūsų eros amžiai Žemutinės Vyslos krašte praėjo didžiojo tautų kraustymosi ženklu. Ir vokiečių pėdsekiai vėl ėmėsi paieškų — dabar jie bandė Vyslos žemėse rasti slavų pėdsaką. Slavai čia gyveno. Iki X amžiaus jų gyvenviečių buvo gana daug, ką liudija archeologiniai radiniai.

Savo kaimynus — polabų slavus, Lužicos serbus ir kašubus, kurie iki šiol gyvena Pamaryje, — germanai vadino vendais.

Siekdami įrodyti savo tiesioginį ryšį su šiomis senomis žemėmis, vokiečių istorikai prirašė ištisas bibliotekas. Ginant vokiečių teises į Prūsiją ypač pasižymėjo Tilžėje gimęs vokiečių filologas, Berlyno universiteto germanų archeologijos profesorius, garsiausias priešistorinio laikotarpio tyrinėtojas ir „gyvenviečių archeologijos metodo“ pradininkas Gustafas Kossinna. Jo idėjos buvo artimos nacionalsocialistinei ideologijai. Jis apgynė daktaro disertaciją „Seniausi aukštutinės frankų kalbos rašytiniai paminklai“, išleido keletą knygų apie germanų tautų kilmę. Ir netgi — kad paskatintų domėjimąsi šia tema — įkūrė „Vokiečių priešistorės draugiją“.

Jo nuomone, germanų tautos yra nacionalinė tapatybė, turinti istorinę teisę į teritoriją, kurioje jos gyveno nuo seno. Taip buvo pateisinamas vėlesnis nacių įvykdytas Europos teritorijų užgrobimas. Ir pirmiausia tai lietė Lenkiją. Kartą Kossinnai šovė į galvą mintis, kad ji turi būti Vokietijos imperijos dalis. 1919 m. Kossinna nusiuntė savo knygą „Vyslos kraštas — senoji vokiečių tautos tėvynė“ į Versalio konferenciją, siekdamas įrodyti, kad visos žemės, kuriose rasta germaniškų artefaktų, yra senosios Vokietijos teritorijos dalis ir negali būti perduotos Lenkijai.

Rankraščio Vita sancti Adalberti fragmentas su pirmuoju Gdansko paminėjimu.

Tuo pačiu pagrindu jis iškėlė savo kliedesišką teoriją, esą jau bronzos amžiuje egzistavo šiaurietiškoji arijų rasė, kurios palikuonys yra dabartiniai vokiečiai. Ši rasė visais atžvilgiais intelektu pranokusi visas kitas, o jos persikėlimas iš šiaurės į pietus apvertęs visą pasaulio istoriją. Be to, Kossinna kategoriškai neigė patį slavų gyvenviečių egzistavimo faktą.

Vendai

Vendais germanai vadino visas kaimynystėje gyvenusias slavų gentis. Vendai (arba venedai, venetai) kadaise užėmė dalį dabartinės Vokietijos teritorijos tarp Elbės ir Oderio. Vendų valstybė, gyvavusi Baltijos pakrantėje maždaug nuo 1040 iki 1129 metų, buvo ankstyvoji feodalinė Polabės slavų – bodričių (obodritų), vilcų (liutičių) ir pamarėnų – valstybė. Rusų literatūroje vendus įprasta vadinti lužitėnais arba Lužicos serbais. Vokietijoje šios tautos kalbos ir kultūros išsaugojimo klausimais nuo 1991 metų rūpinasi Lužitėnų reikalų fondas.

Tiesa, lenkų archeologai įrodė priešingai: Gdansko žemėje dar prieš tris tūkstančius metų, ilgai trukusių ir gausių migracijų laikotarpiu, egzistavo slavų piliavietė. VI–VII amžiais nuolatinės gyvenvietės buvo įtvirtintų gardų pavidalo; tokių gardų žinoma iš kasinėjimų ir Gdansko apylinkėse – Sopote, Olivoje, Chmielne ir kitur. Iš viso Gdansko pajūryje archeologai aptiko apie 50 tokių gardų, pro kuriuos ėjo senovinis „gintaro kelias“. Tarp archeologinių radinių – arabų, graikų, romėnų, Bizantijos monetos. Ptolemėjas savo „Geografijoje“ Gdansko įlanką pavadino Slavų įlanka.

Konradas Jażdżewskis, 1948 metais vadovavęs kasinėjimams, patvirtino, kad Gdansko gardas atsirado 970–980 metais. O jo įpėdiniui Andrzejui Zbierskiui pavyko nustatyti gyvenvietės ribas. Tyrėjai išsiaiškino, kad Gdansko gardas yra „materialus Lenkijos karaliaus Mieškos I, prijungusio prie savo valdų Gdansko ir Ščecino Pamarį, valstybinės politikos patvirtinimas“.

Kasinėjimai taip pat parodė, kad šis gardas stovėjo Grodzkos, Rycerskos ir Sukienniczos gatvių rajone, o jo kontūrus nulėmė netaisyklinga salos tarp Motlavos ir Vyslos žiočių forma.

Salos krantai buvo sutvirtinti supiltais 10 metrų pylimais iš rąstų ir žemių, slavams būdingos „ramstinės“ konstrukcijos. Jie atliko ne tik gynybinį vaidmenį, bet ir sulaikydavo vandens spaudimą. Prie išorinėje pylimų pusėje įrengtų medinių prieplaukų švartuodavosi prekybiniai laivai.

Gardo plotas neviršijo dviejų hektarų. Gyventojai (iš viso apie 1200 žmonių) daugiausia vertėsi žvejyba ir amatais. Penktadalis gardo buvo atskirtas žemių pylimu kunigaikščio rezidencijai. Visai gali būti, kad būtent tokį Gdanską 997 metais rado Prahos vyskupas Vaitiekus Adalbertas, kilęs iš galingos čekų kunigaikščių Slavnikų giminės. Jį čia su karių palyda pasiuntė pirmasis Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis skelbti krikščionybės, ir tais pačiais metais jis kankinio mirtimi žuvo nuo pagonių prūsų rankų. Vaitiekaus kūną Boleslovas išpirko už tiek aukso, kiek jis svėrė. Benediktinų vienuolis iš Aventino vienuolyno Jonas Kanaparijus aprašė jo viešnagę „urbs Gydannyzc“ (Gdansko mieste), kur šventasis turėjo atversti Pamario pagonis į Kristaus tikėjimą. Tai pirmasis rašytinis paminėjimas apie miestą, kurio gyventojai save vadino pamarėnais (tais, kurie prie jūros).

Šventojo Adalberto kankinystė Prūsijoje. Gniezno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedros Gniezno durų fragmentas; katedroje saugomos jo relikvijų dalys.

Rimtai miestas ir uostas ėmė vystytis antroje X amžiaus pusėje, „gintaro spindesio eros“ aušroje. Tuo metu gintaro grynuolius rinkti buvo leidžiama tik gavus leidimą iš kunigaikščių valdžios, kuri turėjo monopolį. Iš šio akmens buvo gaminami amuletai ir papuošalai, o šventajam Vaitiekui (jis pat Vojtěchas – Čekijoje, jis pat Adalbertas – Prūsijoje) apkrikštijus gyventojus, iš gintaro imta daryti krūtinės kryželius. Vietos meistrų dirbiniai buvo eksportuojami į Flandriją, o vėliau ir į kitas šalis.

Šventasis Adalbertas

Pirmasis krikščionių misionierius, mėginęs skelbti Evangeliją Prūsijoje, gimė apie 956 metus vietos kunigaikščio šeimoje Libicėje prie Cidlinos (Čekija). Vaikystėje jis sunkiai sirgo, ir jį paguldė ant Šventosios Marijos altoriaus, tikėdamiesi išgijimo. Prie altoriaus tėvai prisiekė, kad sūnui pasveikus jis bus paskirtas dvasininko luomui. Tai, kad vaikas pasveiko, buvo palaikyta stebuklingu ženklu. Libicėje jaunuolis susipažino su Adalbertu Magdeburgiečiu, kuris jam suteikė pirmąjį sutvirtinimą. O kai Vojtěchui – tokiu vardu jis buvo pakrikštytas gimęs – sukako 15 metų, tėvai išsiuntė berniuką mokytis į Magdeburgo vienuolyną. Čia pat, Magdeburge, Vojtěchas antrą kartą priėmė sutvirtinimą ir pasirinko savo dvasinio mokytojo Adalberto vardą. Per savo ne itin ilgą, uoliai Bažnyčios tarnystei paaukotą gyvenimą jis spėjo pabūti Prahos vyskupu, įkūrė pirmąjį Čekijoje vyrų vienuolyną, prisidėjo prie vienuolijų ordinų kūrimo, tačiau galiausiai buvo priverstas bėgti į Romą, iš kur vėliau persikėlė pirmiau į Vengriją, o paskui į Lenkiją, kur tapo žinomas ir garbinamas kaip šventasis Vaitiekus.

Mirtį nuo prūsų pagonių rankų Adalbertas priėmė 997 metų balandį. Pagal dabartinį kalendorių šventojo mirtis tenka balandžio 28 dienai. Šaltinių neatitikimus galima paaiškinti ir tuo, kad X amžiuje metai kartais buvo skaičiuojami nuo Velykų iki Velykų.

XI amžiuje Gdanske kilo įvairūs amatai, klestėjo prekyba. Svarstyklės, monetos – ne tik lenkiškos, bet ir daniškos, angliškos, vokiškos, vyno indai iš Voluinės, Bizantijos audiniai, stiklo indai iš Reino krašto, kardų makštys iš Švedijos – tai tik maža dalis kasinėjimų metu rastų daiktų.

KRYŽIUOČIŲ ORDINO VALDŽIA

XII amžiuje Gdanskas jau buvo gana gausi gyvenvietė su prekyvietės aikšte, prieplauka, miesto siena ir maždaug dviem šimtais ūkių. 1263 metais Pamario kunigaikštis Švientopelkas II Didysis suteikė jam Liubeko miesto teises. 1282-aisiais nutiko tai, kas lėmė lenkų žemių suvienijimą: penktasis ir paskutinis Gdansko Pamario kunigaikštis Mščivojus II, Švientopelko II sūnus, perdavė savo žemes Didžiosios Lenkijos kunigaikščiui Pšemyslui II. Tačiau, be vietos kunigaikščių, į Pamario kunigaikštystę pretendavo dar ir Brandenburgo markgrafai, ir Lenkijos karaliai. 1294 metais Pšemyslas perėmė valdžią Pamaryje, tačiau po dvejų metų žuvo nuo brandenburgiečių rankų. Jį pakeitė Lenkijos kunigaikštis Vladislovas I Lokietka.

1308 metų rugpjūtį Brandenburgo markgrafų Otono IV ir Valdemaro kariuomenė įsiveržė į Rytų Pamarį ir iki rugsėjo pabaigos užėmė Gdanską. Miesto gynybai vadovavęs karaliaus vietininkas Boguša savo jėgomis nepajėgė atremti priešo puolimo. Vladislovas Lokietka, būdamas užsiėmęs kitais reikalais, paramos nesuteikė, tačiau patikėjo Bogušai pačiam kreiptis pagalbos į Kryžiuočių ordino didįjį komtūrą Heinrichą fon Plötzkau, tuo metu pavadavusį didįjį magistrą Zigfridą fon Feuchtwangeną, ir pažadėti už paslaugas gerą atlygį. 100 riterių ir 200 pėstininkų atvyko į Gdanską 1308 metų spalio viduryje.

Pilies apsaugos funkcijas kunigaikščio ir ordino įgulos susitarė pasidalyti po lygiai, o tai iš lenkų pusės buvo labai neapdairu. Kryžiuočiai savo darbą atliko, tačiau atlygio negavo – kunigaikščio iždas buvo tuščias. Ordinas lyg to ir laukė. Jis ir pats buvo pasirengęs už šias žemes sumokėti. Tikriausiai jam reikėjo ne tiek pinigų, kiek dingsties pasiglemžti Pomeraniją su centru Gdanske, nes tai teikė didelę ekonominę ir politinę naudą. Žinoma, riteriai negalėjo praleisti tokios palankios progos išspręsti senąją „lenkų problemą“ – įgyti Baltijos uosto, labai vertingo grūdams išvežti iš nuo jūros nutolusių prūsų teritorijų, kontrolę.

1308 metų lapkričio 14 dieną riteriai užėmė Gdanską, sudegino jį ir išžudė beveik visus gyventojus. Kryžiuočių surengtas pogromas įėjo į istoriją kaip „Gdansko skerdynės“.

Tačiau tai tėra viena iš versijų. Duomenys apie aukų skaičių istoriniuose šaltiniuose labai skiriasi. Lenkija popiežiaus teisme pareiškė apie dešimt tūkstančių žuvusiųjų. Ordinas tvirtino, kad jokių skerdynių iš viso nebuvo. Žuvo tik 16 plėšikų, kuriuos išdavė patys miestiečiai. Kaltę už sudegintą miestą jie taip pat suvertė vietos gyventojams.

1309 metais Ordinas sudarė su Brandenburgu Soldino sutartį ir išpirko iš jo Pomeraniją kartu su Dancigu už 10 tūkstančių sidabro markių.

Tais pačiais 1309-aisiais Siegfriedas von Feuchtwangenas perkėlė savo rezidenciją iš Venecijos į ordino pilį Marienburgą, kurią riteriai Nogato krante, Vyslos žiotyse, buvo įkūrę dar 1274 metais. Taip Kryžiuočių ordinas įgijo visus visavertės valstybės bruožus: vientisą teritoriją ir sostinę Marienburge.

Dancigo centrinės dalies plano fragmentas (1615). Visą vaizdą didele raiška galima peržiūrėti ar atsisiųsti šia nuoroda.

Magdeburgo vyskupai ragino migrantus apgyvendinti tuščias slavų žemes. Vyslos žiotyse, nuolat užliejamose žemumose ir nederlinguose plotuose, įsikūrė flamandų, olandų, žemutinių vokiečių ūkininkai, turėję durpynų sausinimo ir jų naudojimo patirties. Naujakuriai pirmiausia pastatė pylimus, užtvankas, drenažo kanalus. Vietos žemės buvo gerokai žemiau jūros lygio. 1350 metais darbai buvo baigti. Tuo metu Gdansko ir Marienburgo apylinkėse iki pat Elbingo gyveno daugiausia vokiečiai. Likę negausūs vietos gyventojai germanizavosi.

Kryžiuočių ordinas

Jeruzalės Švč. Mergelės Marijos vokiečių namų ordinas

Religinis riterių ordinas, įkurtas 1190 m. Palestinoje ir išgarsėjęs pirmiausia prūsų žemių užkariavimu bei jose sukurta ordino valstybe (1309–1525). Nuo XIII a. pabaigos nuolat kariavo su Lietuva ir Lenkija. 1410 m. Žalgirio mūšyje patyrė pralaimėjimą nuo jungtinės lenkų ir lietuvių kariuomenės ir neteko didelės dalies teritorijų. Pralaimėjęs Trylikos metų karą (1454–66), tapo Lenkijos vasalu. Kaip valstybinis darinys panaikintas 1525 m., įkūrus Prūsijos kunigaikštystę. Formaliai egzistuoja iki mūsų dienų.

Vokiečių ordino valdymo laikotarpiu Gdanskas išgyveno iki tol neregėtą ekonominį ir politinį pakilimą – to, beje, neneigia net šiuolaikiniai lenkų istorikai. Teritorija pasipildė naujomis žemėmis ir gyventojais. Buvo statomi pastatai ir inžineriniai įrenginiai. Dirbtinėje Radunės upės kanalo saloje riteriai pastatė mūrinį malūną – tuo metu didžiausią Europoje. Girnas suko dvylika ratų. Po 1391 metų gaisro malūnas buvo rekonstruotas, ir jo girnas jau suko aštuoniolika ratų. Didysis malūnas (taip jį ir vadino ordino broliai) su priestatu ir aukšta pastoge, kurioje laikyti grūdai ir miltai, nešė milžinišką pelną. Jis aprūpindavo miestą grūdais ir miltais, taip pat duona – rytinėje pastato pusėje veikė kepykla.

Pasakiškai iždą pildė ir prekyba gintaru. Jis buvo parduodamas į Briugę, Liubeką, Amsterdamą, Antverpeną, Kelną, Niurnbergą, Veneciją. Gintaro sandėliai buvo griežtai saugomi. Už rastų gabalų slėpimą grėsė bausmė iki pakorimo. Visą grobį reikėjo atiduoti vadinamiesiems „gintaro ponams“. Visas gintaras keliaudavo į Liubeką ir Dancigą, kur jį apdirbdavo vadinamieji „paternostermacheriai“, pažodžiui – „rožinių darytojai“. Tai buvo cechų meistrai, ir tik jie turėjo teisę apdirbti gintarą.

1343 metais Ordinas suteikė miestui tuomet Pamaryje paplitusią Kulmo teisę. Ji ne tik nustatė gyventojų ir kryžiuočių administracijos santykių taisykles, bet ir apibrėžė žvejybos vietas, miestiečiams ūkio reikmėms skirtų teritorijų ribas, rentos dydį ir kt. Išsamiai buvo išdėstytos ir Kryžiuočių ordino, kaip „visos Prūsijos valdovo“, teisės.

Ypač daug dėmesio skirta riterių teisei medžioti bebrus įtvirtinti ir draudimui gaudyti gėlavandenes žuvis tinklu. Be to, jie turėjo gauti mentę nuo kiekvieno miestiečių sumedžioto žvėries ir turėjo teisę imti mokestį už žmonių perkėlimą per Vyslą.

Kulmo teisė nustatė miesto ribas, leido statyti įtvirtinimus ir suteikė miestiečiams savivaldos teisę. Priėmus Kulmo teisę, trapecijos formos miesto teritorija buvo pavadinta Pagrindiniu miestu (Rechte Stadt arba Urbs Principalis). Tuo pat metu buvo parinkta vieta Švč. Mergelės Marijos bažnyčiai statyti. Tikriausiai būtent jos padėtis ir lėmė netaisyklingą miesto formą su lygiagrečiomis plačiomis gatvėmis, nusidriekusiomis link upės, ir jas kertančiais siaurais takais. Čia nėra ir pagrindinio viduramžių miesto elemento – centrinės turgaus aikštės. Ją atstojo ilga Dlugi Targo gatvė ir Motlavos upės krantinė.

Suteikus miesto teises, pradėtos statyti gynybinės sienos. Tačiau jų gynybinė galia kryžiuočiams pasirodė per menka, ir jie ėmėsi statyti naują sienų žiedą, sustiprintą dvidešimčia bokštų.

„Šventoji Marija Dancige“. Ernstas Kolbe, 1928.

1361 metais Dancigas įstojo į Hanzos miestų sąjungą. Tarp didžiausių jos miestų egzistavo savotiškas pasiskirstymas: pagrindinis Hanzos miestas Liubekas buvo vadinamas sandėliu, Brėmenas – raktu, nes čia buvo sudaromi stambiausi sandoriai, Hamburgas – spyna, perkrovimo punktu. O Dancigas buvo lyginamas su liūtu, saugančiu Hanzos aruodus. Hanza, kaip daugelio miestų ir sričių konfederacija, buvo sukurta bendrai prekybai jūra ir sausuma, pirklių interesams ginti, kovai su piratais ir plėšikais. Dancigas išbuvo Hanzos sąjungoje iki pat jos žlugimo, kai 1618–1648 metų Trisdešimties metų karas beveik sunaikino vokiečių prekybą ir laivybą. Be to, prekybos keliai tuo metu ėmė krypti į Atlantą ir Vakarų Europą.

Rytų Europos slavams Vokiečių ordinas buvo pati pavojingiausia jėga. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kartu su Lenkijos Karalyste siekė susigrąžinti agresyvaus kaimyno užgrobtas žemes. Kryžiuočiai, priešingai, buvo suinteresuoti jas įsitvirtinti. Interesų susidūrimas sukėlė karą, pavadintą Didžiuoju (1409–1411 metai).

Lemiamas Didžiojo karo mūšis įvyko 1410 metų liepos 15 dieną tarp Tanenbergo ir Žalgirio ir baigėsi kryžiuočių sutriuškinimu. Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila, didžiausios karališkosios Jogailaičių dinastijos pradininkas, pažymėjo, kad „tarp nesuskaičiuojamų žuvusiųjų mes turėjome nedaug nuostolių... Mes sunaikinome didįjį magistrą, … daugelį komtūrų, priversdami kitus bėgti... Persekiojimas tęsėsi iki dviejų mylių. Daugelis buvo nuskandinti ežeruose ir upėse, daugelis nužudyti, tad išsigelbėjusiųjų skaičius labai nedidelis“.

Marienburgo (Malborko) pilis

Didžiausia pasaulyje viduramžių mūrinė pilis, vienas plytų gotikos etalonų, pasaulio paveldo objektas, davęs pradžią to paties pavadinimo Lenkijos miestui, 1309–1456 metais buvo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija. Vieno žinomiausių pilies bokštų – Baszta Maślankowa – smailę puošia vėjarodis, vaizduojantis moterį, kuri kubile muša sviestą. Pasak legendos, bokšto pavadinimas susijęs su miestiečiams nepakeliamai dideliu sviesto mokesčiu – riteriai įkalino nepatenkintus gyventojus būtent šiame bokšte.

Po Žalgirio katastrofos ordino pajėgų likučiai užsidarė savo pagrindinėje Marienburgo pilyje, prie kurios sienų lenkų kariuomenė priartėjo tik praėjus dešimčiai dienų po mūšio. Per tą laiką kryžiuočiai spėjo pasirengti atremti apgultį. Lenkų istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas turėjo pagrindo apgailestauti, kad „puiki ir įsimintina Žalgirio pergalė nuėjo niekais ir virto beveik pajuoka...“ 1411 metų vasario 1 dieną buvo pasirašyta Pirmoji Torno (Torunės) taika, pagal kurią magistras ir Ordinas turėjo sumokėti Lenkijos Karalystei 100 tūkstančių didžiųjų Prahos grašių. Karalius savo ruožtu įsipareigojo grąžinti visas karo teise užimtas pilis Prūsijos žemėse ir išvesti iš jų lenkų kariuomenę. Be to, pagal sutarties sąlygas kryžiuočiams buvo grąžinti visi Žalgirio mūšyje ir visuose po jo vykusiuose mūšiuose paimti belaisviai. Pasirašius Torno taiką, Didysis karas baigėsi. Dlugošo nuomone, jis Lenkijos Karalystei neatnešė jokios naudos. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.

Po pralaimėjimo prie Tanenbergo nuolat kylančios paties Ordino vidaus problemos pamažu vedė jį į žlugimą. Jo prestižas taip smuko, kad naujos pajėgos atsisakydavo papildyti praretėjusias kryžiuočių gretas.

Labiausiai Ordino prestižą pakirto moralės nuosmukis jo vienuolynuose, sulaukęs visuomenės pašaipų. Išsigelbėjimas nuo visų bėdų būtų buvęs šalies finansinės gerovės atkūrimas. Kaimo dvarai priešinosi nepakeliamiems mokesčiams. Pirkliai skundėsi, kad po Tanenbergo jiems tekdavo mokėti vis daugiau, o apsaugos sulaukdavo vis mažiau. Mėginimas numalšinti miestiečių ir pasaulietinės diduomenės protestus kryžiuočiams turėjo katastrofiškų padarinių. Trylikos metų karas (1454–1466), dar vadinamas Miestų karu, kryžiuočius praktiškai pribaigė. Jo baigtimi Ordinas tapo Lenkijos karaliaus vasalu ir atsisakė pretenzijų į Dancigą.

1466-ųjų spalio 19 dieną Torunėje tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos Karalystės buvo pasirašyta Antroji Torno (Torunės) taika, kuri ir užbaigė Trylikos metų karą. Pagal sutartį Lenkijai atiteko Pomerelija (Gdansko Pamarys), Kulmo ir Michalovo žemės, Marienburgas, Elbingas ir Varmės vyskupija.

Kazimieras Jogailaitis prijungė Gdanską prie Lenkijos Karalystės ir suteikė gyventojams daugybę privilegijų. Miestas pradėjo kalti savo monetą. Jo herbe virš dviejų kryžių atsirado Jogailaičių dinastijos karališkoji karūna.

1525 metais Žygimantas I sekuliarizavo Vokiečių ordiną, ir nuo tol šis tapo Prūsijos kunigaikštyste. Pasaulietinei valstybei vadovavo buvęs ordino magistras Albrechtas, prisiekęs Lenkijos karaliui vasalo priesaiką.

GDANSKO AUKSO AMŽIUS

Renesansas Dancigą, kaip ir visą Lenkiją, pasiekė iki XV amžiaus antrosios pusės. Paskui jį atėjo ir Reformacija, atnešusi naują požiūrį į visuomeninius santykius, paspartinusi patriciato raidą ir paskatinusi švietimo reformą. Vis daugiau jaunimo išvykdavo mokytis į užsienį – į Paryžių, Vieną, Boloniją. Buvę studentai grįždavo į tėvynę jau su nauja pasaulėžiūra. Iš Europos į miestą atvykdavo dailininkai, skulptoriai, architektai.

Dancige prasidėjo didžioji Aukso amžiaus epocha. Menui ir architektūrai plėtotis atsirado daugybė paskatų. Karalius Žygimantas Senasis labai mėgo meną ir visaip rėmė naujus talentus. Visai Lenkijos ir Lietuvos karalystei jo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikotarpis tapo tikru „Aukso amžiumi“. Karalius pirmasis perėmė naujas mados tendencijas ir sumanė senąją karališkąją rezidenciją Krokuvos Vavelyje perstatyti šiuolaikiniu stiliumi – tam pasikvietė architektą iš Florencijos Bartolomeo Berrecci.

Šalia Krokuvos Gdanskas tapo vienu ryškiausių Renesanso kultūros židinių Lenkijoje.

Renesanso tendencijos čia daugiausia pasireiškė skulptūroje ir architektūroje – statant rūmus, miesto namus, rotušes, – ir didele dalimi Nyderlandų bei vokiečių meistrų dėka. Petys į petį su jais dirbo vietos statybininkai, perimdami visas renesansinės architektūros naujoves ir derindami jas su vietos tradicijomis.

Geriausių Renesanso tradicijų statinys – daugiaaukštė Liūtų pilis Ilgojoje gatvėje. 1569 metais ją pastatė architektas Hansas Krameris ir papuošė dviem liūtų skulptūromis. Kas jų autorius, nežinoma. Tikėtina, kad jos buvo nuimtos nuo prieangio pastato, kuris stovėjo rūmų vietoje ir kadaise priklausė gana turtingai lenkų Cirenbergų giminei. XVII amžiuje Liūtų pilis perėjo ponams Švarcvaldams, pasaulietinių priėmimų ir pokylių mėgėjams. Pas juos buvo apsistojęs net Lenkijos karalius Vladislovas IV, 1636 metais lankęsis Dancige.

Renesansas

Kultūros suklestėjimo, kitaip tariant, Atgimimo, epocha prasidėjo Italijoje XIV amžiuje, o savo žydėjimą pasiekė XVI amžiuje. Tuo metu menas siekia realistiškai vaizduoti tikrovę, tolsta nuo viduramžių sąlygiškumo ir simbolinio vaizdavimo. Visuomenėje susiformavo samprata apie gamtoje viešpataujančią harmoniją ir žmogų kaip jos kūrinijos vainiką. Atsirado humanizmo filosofija, išaukštinusi asmenybės vaidmenį. Pats terminas „Renesansas“ reiškia antikinių tradicijų atgimimą krikščioniškosios pasaulėžiūros pagrindu. Garsiausi šios epochos vardai – Sandro Botičelis, Pjeras dela Frančeska, Leonardas da Vinčis, Rafaelis Santis ir daugelis kitų.

Dar vienas Hanso Kramerio kūrinys – aštuonių aukštų Angliškasis, arba Angelų, namas, taip pat pastatytas Renesanso stiliumi. Didingas statinys papuoštas skulptūromis, o aukštams vizualiai atskirti panaudoti dekoratyviniai karnizai. Įėjimas į namą apipavidalintas triumfo arka su šoninėmis kaneliūruotomis kolonomis.

Iki XVI amžiaus pradžios susiformavo šviesuolių ratas, kurių dėka Renesanso menas įžengė į Artūro dvarą – patriciato brolijų susirinkimų vietą. Brolijos negailėjo lėšų savo rezidencijai prabangiai įrengti. Brangiausi ir rečiausi meno kūriniai būdavo įsigyjami susimetus. Kolektyvinis mecenavimas buvo įprastas reiškinys ir garbės reikalas.

Paties Dvaro kilmė siekia viduramžių Europos riterių epą – narsųjį keltų karalių Artūrą. Brolybės ir lygybės simbolis – Artūro Apskritasis stalas, prie kurio visi riteriai jautėsi lygūs, – ir įkvėpė pastatyti Artūro dvarą, atlikusį oficialių pirklių namų vaidmenį. Vėliau Dvaras tapo svarbiu senojo Dancigo pasaulietinio ir prekybinio gyvenimo centru. Įėjimą saugojo miesto herbą laikantys liūtai.

Artūro dvaro interjeras buvo turtingas: didžiausių meistrų drobės, laivų modeliai, didžiausia pasaulyje, daugiau nei 10 metrų aukščio koklinė krosnis. O figūros ant koklių – tikri istoriniai asmenys. Krosnies autorius Georgas Stelzeneris pastatė ją 1545 metais kaip svarbų dekoratyvinį interjero elementą. Ar ji buvo naudojama pagal tiesioginę paskirtį, nežinoma. Mat visi bandymai ja apšildyti patalpą baigdavosi remontu.

Gdanskas garsėjo ir savo medžio drožėjais. Nepaprasto grožio baldai, laiptai, drožiniais papuošti suolai Dvaro interjere – jų rankų darbas. Drožtas detales (kapitelius, paveikslų rėmus) atliko Gdansko drožėjai – Meistras Paulius ir Adrianas Karffyczius.

Kiekvienai brolijai buvo priskirtas savas miesto rajonas. Ir kiekviena iš kailio nėrėsi, kad jį papuoštų ne prasčiau už kitas. Pasaulietiniai mecenatai varžėsi tarpusavyje, puošdami Dvaro sienas garsių meistrų kūriniais – daugiausia religine tematika. Iš to meto istorinių drobių žinoma tik viena – Marcino Schonincko „Malborko apgultis 1460 metais“. Dailininkas ją nutapė 1533-iaisiais vienos iš brolijų, dalyvavusių tvirtovės apgultyje ir užėmime, užsakymu.

Nuo XV amžiaus pabaigos rūmų fasadas buvo keletą kartų perstatytas – ne be italų meistrų pagalbos. O 1618 metais jis jau atrodė taip, kaip jam suteikė Abrahamas van den Blocke. Po 1945-ųjų sugriovimų pagal šį pavyzdį Artūro dvaro fasadas ir buvo atkurtas.

Naujuoju stiliumi Dancige dažnai arba būdavo perstatomi seni gotikiniai pastatai ir diduomenės namai, arba jų fasadai puošiami skulptūromis ir įmantriu ornamentu. Kartais patricijų konkurencija versdavo architektus daugiau dėmesio skirti išoriniams efektams, demonstruojant ne tik originalumą, bet ir tam tikrą pretenzingą perteklių. Pradėjo atsirasti originalių, į kitus nepanašių namų, tinkuotų ir nudažytų įvairiomis spalvomis. Manoma, kad tuomet buvo nudažyti net Pagrindinės rotušės ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadai. Be to, buvo madinga puošti, o kartais ir „perkrauti“ fasadus skulptūromis. Beveik kiekvieno namo savininkai stengėsi jį vainikuoti kokia nors antikine ar mitine figūra, pavyzdžiui, romėnų kario ar senovės graikų deivės.

Pasinerdami į dekorą, architektai pažeisdavo darnią Renesanso pusiausvyrą, o tai labiausiai būdinga manierizmui. Kadangi manieristai dirbo ir statė už savo tėvynės ribų, stilius iš Italijos paplito po visą Europą. Dancigas šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis.

Tipiškiausiu ir išraiškingiausiu manierizmo stiliaus pastatu Gdanske laikomi plytiniai Žalieji vartai. Jų autorystė priskiriama tūlam Regneriui iš Amsterdamo.

Meistras dirbo budriai prižiūrimas miesto architekto Jano Kramerio, vieno įspūdingiausių statinių – Aukštumų (arba, kaip jie dar vadinami, Aukštutinių) vartų – autoriaus. Šių vartų skulptūras suprojektavo ir sukūrė garsiausias vietos skulptorius, kilęs iš Flandrijos, Willemas van den Blocke. Pro šiuos vartus Lenkijos karaliaus kortežas įvažiuodavo į Karališkąjį kelią ir judėdavo toliau link Auksinių vartų, vainikuotų alegorinėmis figūromis. Jie savo ruožtu laikomi kartu ir klasicizmo, ir manierizmo pavyzdžiu. Ant vartų fasado užrašyti žodžiai „Taika, Laisvė, Turtas, Šlovė“. Iš miesto pusės – „Apdairumas, Pamaldumas, Teisingumas, Santarvė“. Ant rytinės sienos – senovės išmintis lotyniškai: „Santarvėje mažos valstybės klesti, nesantarvėje didelės žlunga“. Ant vakarinės – palinkėjimas vokiškai: „Tegul sėkmė lydi tuos, kurie tave myli, kad taika būtų tavo sienose ir laimė – tavo rūmuose“. 1612–1614 m. Willemo van den Blocke sūnus – vyriausiasis miesto skulptorius Abrahamas – suprojektavo ir pastatė šiuos vartus, padedamas statybininko Jano Strakowskio.

Nyderlandų manierizmo šedevrai – Kankinimų namai, kadaise buvę gotikiniai vartai, kuriuos perstatė Janas van Oppberghemas, ir Arsenalas, kuriame buvo laikomi ne tik ginklai ir amunicija, bet ir iškilmių dekoracijos, skulptūros ir kt. Netoliese esančiame Šiaudų bokšte laikydavo paraką, o gretimame Senosios vaistinės pastate liedavo kulkas.

Manierizmas

Manierizmas (iš ital. maniera – maniera) – XVI a. – XVII a. pirmojo trečdalio Vakarų Europos literatūros ir dailės stilius. Jam būdinga tai, kad prarandama renesansinė harmonija tarp kūniškumo ir dvasingumo, gamtos ir žmogaus. Italų manierizmo pradininkais vadinami Giulio Romano, Jacopo Pontormo, Domenico Beccafumi, Francesco Parmigianino. Šio stiliaus atsiradimas kartais siejamas su visuomenės degradacija, kuri ypač išryškėja kilniojo Renesanso fone. Į Dancigą manierizmo bacila, kaip ir daug kas kita, pateko iš Olandijos.

Arsenalo interjerus puošė ginklai – patrankos, haubicos, mortyros, patrankų sviediniai. Čia, tarsi muziejuje, buvo saugoma daugybė šalmų, šarvų, akmensvaidžių ir kitų karinių „barškučių“. Arsenalo pastato istorija mažai kuo skiriasi nuo kitų senovės paminklų. Manoma, kad 1599 m. buvo patvirtintas architekto Antono van Obbergeno projektas. 1600-aisiais, ruošdami vietą Arsenalui, darbininkai nugriovė senąjį statinį ir ėmė kasti duobę pamatams. Kaip tik tuo metu kilo baisus maras, nusinešęs 17 tūkstančių gyvybių. Darbai, savaime suprantama, buvo sustabdyti. Kad atsigriebtų už prarastą laiką, miesto taryba nusprendė pasikviesti mūrininkų iš Liubeko, o į statybą pasiųsti darbininkus iš vietos dirbtuvių. Po penkerių metų darbai buvo baigti, tačiau fasadą, manoma, apdailino dar maždaug ketverius metus.

Prabanga ir grožiu stebina Auksiniai namai, kuriuos Renesanso ir ankstyvojo baroko stiliumi 1609–1614 m. Gdansko burmistro ir dosnaus menų globėjo Jano Speymanno užsakymu pastatė Abrahamas van den Blocke. Jų fasadas išsiskiria turtingumu ir rafinuotumu. Papuošti paauksavimu ir meistro Johanno Voigto iš Rostoko skulptūromis, namai išties pateisina savo pavadinimą. Turi jie ir savo legendą.

Namų koridoriuose kartais pasirodo gražiosios burmistro žmonos Juditos dvasia, šnibždanti: „Elkis teisingai, nieko nebijok“.

Puošiant namų fasadus akmens skulptūra būdavo arba dekoratyvinis elementas, arba visiškai padengdavo sienos paviršių. Ši tradicija taip patiko turtingiems Dancigo gyventojams, kad jie net ėmė varžytis tarpusavyje. Kadangi ilgainiui namai buvo išpuošti net per daug, prieita ir prie akmeninių priebučių. Akmens darbai – be galo brangus malonumas, tokią prabangą galėjo sau leisti tik gana pasiturintys žmonės. Užtat meistrų, galinčių įvykdyti bet kokį užsakovo pageidavimą, buvo apstu. Be to, jų paslaugomis naudojosi ne tik Lenkijos piliečiai, bet ir užsieniečiai.

Prancūzų architektūra, žinoma, darė įtaką Dancigo mokyklai, bet ne tokią stiprią kaip nyderlandiškoji. Galbūt priežastis slypėjo ankstesniuose tvirtuose dviejų valstybių ryšiuose – XV amžiuje Nyderlandai buvo didžiausias Dancigo prekybos partneris. Be to, pasitaikydavo, kad olandai čia persikeldavo visam laikui. Ir juos traukė ne tik aukštas miesto gerovės lygis, tikėjimo laisvė ir padorus uždarbis. Tūkstančius turtingų olandų viliojo kaip tik – tegu tai neatrodo keista – galimybė perstatyti namus nauju stiliumi, laisvė jį pasirinkti. Juolab kad čia dirbo daug akmentašių, tarp jų ir flamandų. Gerai sekėsi, pavyzdžiui, Willemui van der Meerui iš Gento, išgarsėjusiam Pagrindinio miesto rotušės Didžiosios tarybos salės židiniu ir Senamiesčio akmeninių fasadų puošyba. O flamandui Willemui van den Blocke, kuris tėvynėje dirbo savo mokytojo Corneliuso Floriso dirbtuvėje, net pavyko visam laikui likti Dancige. 1584 m. birželio 18 d. jis įteikė miesto tarybai prašymą, kuriame visaip gyrė savo meistriškumą. Ir pasiekė savo – gavo išskirtinę privilegiją dirbti nepriimdamas pilietybės.

„Gdanskas XVII amžiuje“. Wojciechas Gersonas, 1865.

Ypač Willemas pasižymėjo kurdamas prabangius antkapius. Šlovė atėjo, kai Švč. Mergelės Marijos bažnyčiai jis sukūrė pirmąjį naujųjų laikų akmeninį paminklą, šlovinantį patricijus, – Jano Brandeso antkapį. Po šio darbo pasiūlymai meistrui pasipylė vienas po kito.

Van den Blocke meistriškai valdė ornamentinių motyvų abėcėlę, už ką buvo dėkingas Florisui ir manieristinio ornamento autoriui Hansui Vredemanui de Vriesui. Būtinybė prisitaikyti prie lenkų antkapinės skulptūros tradicijos lėmė, kad jo dirbtuvėje gimė „ypatingo savitumo kūriniai, nebūdingi nei Nyderlandams, nei Lenkijai, – žodžiu, gdanskiški“, – taip apie meistrą Willemą rašo menotyrininkai. Tačiau, kitaip nei tėvas, Abrahamas van den Blocke išgarsėjo baroko kūriniais. O tai jau sidabrinis amžius, kurio pavyzdžių gausu vienoje jaukiausių senųjų gatvių – Mariackos, išsaugojusioje ne tik savo senovinę išvaizdą, bet ir funkciją – gyvenamųjų namų gatvės. Čia taikiai sugyvena ir gotika, ir manierizmas, ir barokas.

Barokas

Barokas, išvertus iš italų kalbos, reiškia „keistas“, „linkęs į perteklių“ – ir visame mene, o ypač architektūroje. Šio stiliaus tėvyne įprasta laikyti Italiją. Baroko epocha nuo pat pradžių priešpriešino save klasicizmui ir racionalizmui. Jei tikėsime visuotinai priimta nuomone, pagrindiniai veiksniai, nulėmę baroko kultūros formavimąsi Vakarų Europos šalyse, buvo trys: sparčiai kintantys gamtamoksliniai ir geografiniai pasaulio vaizdiniai, sudėtingėjanti orderių sistema architektūroje ir kontrreformacijos sąjūdis Katalikų Bažnyčioje. Naująją ideologiją turėjo atitikti ir naujos meno formos – ir jos ilgai laukti neprivertė.

Dėl nepaprastai didelio dekoratyvinės skulptūros populiarumo visos kitos meno rūšys Renesanso epochoje Gdanske tarsi pasitraukė į antrą planą.

NUO NAPOLEONO IKI WESTERPLATTE

Didžiausią galybę Lenkija pasiekė valdant paskutiniam Jogailaičių dinastijos karaliui Žygimantui Augustui (1548–1572). 1561-aisiais karalystė prisijungė Livoniją. O Livonijos karo su Rusija įkarštyje asmeninę karališkąją Lenkijos ir Lietuvos uniją 1569 m. liepos 1 d. pakeitė Liublino unija. Vieninga Lenkijos ir Lietuvos valstybė imta vadinti Abiejų Tautų Respublika. Miestai toliau augo. Per Lenkijos teritoriją ėjo Europos prekybos keliai, o tai skatino didžiųjų Baltijos pakrantės uostų klestėjimą. Ir pirmiausia – Dancigo.

Vėlesniais amžiais Europą slėgė karai ir konfliktai, palietę ir Lenkiją.

1654 m. Švedijos karalienė Kristina atsisakė sosto savo pusbrolio Karolio X Gustavo naudai, o naujoji vyriausybė įsikišo į Rusijos ir Lenkijos karą. Pagrindinis tikslas buvo ne tik susilpninti Rusijos kariuomenę, bet ir paversti Baltijos jūrą „Švedijos ežeru“, kad Švedija galėtų visiškai kontroliuoti prekybą regione. 1655 m. švedai įsiveržė į Lenkiją. Šis karas istorijoje žinomas kaip „švedų tvanas“. Per trejus metus buvo nusiaubti visi didieji Lenkijos miestai, žuvo beveik pusė lenkų. Kraujas liejosi upėmis. Vėliau švedų kariuomenė užgriuvo danus ir vėl grįžo į Lenkiją, paskui ją nunešė į Ukrainą… Taip civilizuoti vikingų palikuonys ištuštino beveik trečdalį Europos. 1660 m. gegužės 3 d. Gdansko priemiestyje Olivoje buvo pasirašyta taikos sutartis, kuri padarė galą šiam kruvinam karui.

1733 m. prasidėjo naujas karas – dėl Lenkijos sosto paveldėjimo. Vasario 1 d. mirė Saksonijos ir Lenkijos karalius Augustas II Stipruolis, ir dėl Lenkijos sosto įsiplieskė kova tarp Prancūzijos kandidato – 1704–1709 m. Lenkijos karaliumi buvusio Stanislovo I Leščinskio – ir karaliaus Augusto II Stipruolio sūnaus, Saksonijos kurfiursto Augusto Sakso. Rugsėjo 12 d. Varšuvos elekciniame seime, partijoms susiskaldžius, Lenkijos karaliumi buvo išrinktas Stanislovas I Leščinskis. Jo priešininkai surinko ginkluotos bajorijos būrius, kreipėsi pagalbos į Rusiją ir rugsėjo 24 d. išrinko savo kandidatą į Lenkijos sostą – Augustą II Saksą. Taip Europoje susidarė dvi koalicijos: Saksonija, Austrija, Rusija ir jų sąjungininkai lenkai prieš Prancūziją, Ispaniją, Sardiniją, Bavariją ir taip pat jų sąjungininkus lenkus.

1734 m. Rusijos kariuomenė apgula Dancigą.

1733 m. liepą rusai užėmė Varšuvą ir patraukė į Dancigą, tačiau miestą paimti pavyko tik kitų metų birželio pabaigoje. 1735 m. spalio 3 d. Lenkijos įpėdinystės karas baigėsi paliaubomis. Stanislovas Leščinskis, persirengęs paprastu valstiečiu (kitais duomenimis – moteriškais drabužiais), pabėga iš Gdansko pirmiausia į Marienwerderį (Kvidzyną), o iš ten – į Karaliaučių, kur paskui gyvena beveik metus. 1738 m. lapkričio 8 d. Vienoje Austrija ir Prancūzija pasirašė taikos sutartį, ir Stanislovui I Leščinskiui teko užleisti sostą Augustui II Saksui. Ispanija gavo iš Austrijos Neapolį ir Siciliją, o Sardinija pasiglemžė vakarinę Lombardijos dalį. Rusija gi sustiprino savo pozicijas Lenkijoje, nustūmusi Prancūziją ir Austriją.

„Švedų tvanas“

1655 m. švedai nusprendė pasinaudoti Abiejų Tautų Respublikos susilpnėjimu ir įsiveržė į Lenkijos žemes. Per šešis mėnesius švedų kariuomenei pavyko užkariauti didžiąją Lenkijos ir Lietuvos dalį. „Švedų tvanas“ smarkiai pakirto Lenkijos ūkį, tačiau Abiejų Tautų Respublikos gyventojai surengė galingą pasipriešinimą užpuolikams. Buvo suburti partizanų būriai, kurie kovojo labai sėkmingai, nors švedų kariuomenė turėjo didelę skaitinę persvarą. Su švedų antplūdžiu susiję istoriniai įvykiai tapo garsaus lenkų rašytojo Henriko Sienkevičiaus istorinio romano epopėjos „Tvanas“, išleistos 1886 m., siužeto pagrindu. „Tvanas“ – antroji trijų tomų trilogijos dalis; trilogiją taip pat sudaro romanai „Ugnimi ir kalaviju“ ir „Ponas Volodyjovskis“.

1793 m., po antrojo Lenkijos padalijimo, Gdanskas dar kartą atiteko Prūsijai. Prasidėjo krizė. Daugelis vietinių gyventojų – lenkų – išsiskirstė kas kur, o į jų žemę atėjo vokiečiai ir, griaudami senus pastatus, ėmė užstatyti miestą pagal savo tradicijas.

Tuo metu Napoleonas jau brandino savo pasaulinius planus... Didžiausias strateginis Baltijos uostas pateko į jo interesų lauką. 1807 m. vasario 18 d. laiške maršalui Lefebvre'ui jis tai pripažino: „Jūsų šlovė susijusi su Dancigo paėmimu. Jūs privalote ten vykti.“

1807 m. kovą Prancūzijos imperijos maršalas François-Joseph Lefebvre išstūmė prūsų kariuomenę iš Dancigo apylinkių. Jo korpusas, kurį sudarė prancūzai, badeniečiai, saksai ir lenkai, gerokai pranoko skaičiumi Dancigo įgulą, į kurią, be prūsų ir lenkų karių, įėjo trys rusų batalionai ir trys kazokų pulkai. 27 tūkstančiai žmonių prieš 17 tūkstančių. Prancūzų pasirengimas užimti miestą vos judėjo į priekį. Jie ilgai laukė, kol bus atgabenta apgulties artilerija, – trukdė lietūs ir bekelė. Tačiau labiausiai juos nerimino nepaliaujama Dancigo įgulos ugnis; įgulai vadovavo Prūsijos feldmaršalas grafas Kalckreuthas ir Rusijos kunigaikštis generolas majoras Aleksejus Grigorjevičius Ščerbatovas.

Pakeliui į Dancigą įstrigusi prancūzų artilerija atvyko tik balandžio 13 d., ir Lefebvre'as pradėjo puolimą, apšaudydamas miestą iš 78 pabūklų. Į reikalavimą kapituliuoti įgulos vadovybė atsakė atsisakymu. Tuo tarpu prancūzai, siekdami nutraukti miesto susisiekimą su jūra, užėmė Holmo salą. Ten stovėję prūsų ir rusų daliniai buvo užklupti netikėtai ir sutriuškinti.

Dėl nuolatinio apšaudymo Dancigas degė. Įgula nors ir laikėsi, bet jėgos seko. Baigėsi šaudmenys ir maistas. O Napoleonas jau atsiuntė Lefebvre'ui pastiprinimą – 15 tūkstančių karių maršalo Jeano Lannes'o korpusą. Tačiau balandžio 29 d. viltis atsirado ir apgultame Dancige – prie Vyslos žiočių pasirodė generolo majoro Nikolajaus Michailovičiaus Kamenskio laivai. Gegužės 3 d. jie atakavo prancūzus Holmo saloje, bet buvo sustabdyti. Lannes'as taip pat įvedė į mūšį šviežių pajėgų. Kartu su Kamenskiu atplaukusi anglų fregata dėl stipraus priešinio vėjo negalėjo įplaukti į Vyslą ir paremti puolimo. Nuspręsta trauktis. Rusijos kariuomenės vadui grafui Leontijui Leontjevičiui Benigsenui Kamenskis rašė, kad su tokiomis menkomis pajėgomis prasiveržti į Dancigą neįmanoma, net vandeniu.

Tačiau Dancigui reikėjo paramos. Nuspręsta Vysla burinių-irklinių laivu nugabenti 300 centnerių parako, 200 centnerių avižų ir 50 prūsų jėgerių. Vis dėlto vėl nesėkmė – prancūzai atidengė ugnį ir pažeidė burę. Nukentėjo ir irkluotojai, o laivas visiškai nebevaldomas užplaukė ant seklumos. Lefebvre'as vėl pasiūlė pasiduoti į nelaisvę, tačiau generolas Ščerbatovas pasiūlymą atmetė, pareikšdamas, kad įgula ginsis iki paskutinio žmogaus, jei jai nebus leista palikti tvirtovės su karine garbe ir ginklais bei susijungti su Rusijos kariuomene. Napoleonas įvertino tokį sprendimą ir sutiko leisti įgulai laisvai išeiti. Tiesa, su viena sąlyga – metus ir vieną dieną nekariauti prieš prancūzus.

1807 m. Dancigo apgultis. P.J. Fill, 1807 (gedanopedia.pl).

Miesto tvirtovės apgultis truko 52 dienas – iki 1807 m. gegužės 27 d. O liepos 21 d. Napoleonas įkūrė pusiau autonominę valstybę – Laisvąjį Dancigo miestą, arba Dancigo respubliką, su visomis jo valdomis Vyslos žiotyse ir Helio nerija. Gubernatoriumi buvo paskirtas Prancūzijos įgulai vadovavęs generolas Jeanas Rappas.

Nuo pat miesto paėmimo prancūzai jį stiprino, statė naujus fortus ir liunetus. Iki to laiko Dancigas buvo virtęs neįveikiama tvirtove, apjuosta pylimu su 22 bastionais ir vandens grioviu.

1813 m. sausio 2 d. prie miesto priartėjo Platovo kazokų žvalgybiniai būriai, o 9-ąją jie pradėjo jo blokadą. Po savaitės prie jų prisijungė generolų Fadejaus Fiodorovičiaus Šteingelio ir Fiodoro Fiodorovičiaus Levizo pėstininkai. Vis dėlto tvirtovė nebuvo šturmuojama, nes tai laikyta netikslinga. Pavasarį prie miesto priartėjo Viurtembergo hercogo Aleksandro kariuomenė, ir tik tada prasidėjo pasirengimas „taisyklingai“ tvirtovės apgulčiai.

Pagrindinė rusų problema buvo sunkiosios apgulties artilerijos stoka. Pagalba atėjo iš Prūsijos, kuri suteikė penkiasdešimt pabūklų, o sąjungininkė Anglija ne tik skyrė daugiau nei šimtą haubicų, mortyrų ir sunkiųjų patrankų, bet ir kelis karo laivus. Sąjungininkė buvo suinteresuota Dancigo paėmimu – taip ji būtų gavusi prieigą prie dar vieno gerai įrengto uosto. Kartu su anglų pagalba atvyko ir raitosios artilerijos būrys, ginkluotas visiškai nauju pulkininko Williamo Congreve'o sukonstruotu ginklu.

1813 m. Rusijos kariuomenė bombarduoja Dancigą angliškomis raketomis.

Vadinamąsias Congreve'o raketas britai pirmą kartą išbandė 1806 m., atakuodami prancūzų bazę Bulonėje, tačiau tuomet jų poveikis pasirodė ne itin įtikinamas. Po to konstruktorius patobulino savo išradimą ir pasiekė, kad raketa skrietų 330 kilometrų per valandą greičiu, o jos veikimo nuotolis siektų iki trijų kilometrų. Congreve'ui pavyko suderinti raketų kalibrus su pabūklų kalibrais, o sunkiosios raketos gavo „colinių“ pavadinimą. Naujojo ginklo galią Congreve'as išbandė prieš Kopenhagą, sudegindamas tris ketvirtadalius miesto.

Gdansko herbas

Dabartinis Gdansko herbas atsirado 1457 m. gegužės 25 d. kartu su Magdeburgo teisėmis, kurias miestui suteikė Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. Lenkijos karaliaus valdžią simbolizuoja pačiame raudono (tradicinė Hanzos miestų spalva) lauko viršuje pavaizduota auksinė karūna. Po ja vertikaliai išdėstyti du sidabriniai maltietiški šv. Jono kryžiai, primenantys vokiečių riterius, kurių palikuonys įsikūrė mieste. XVIII a. Gdansko herbas buvo grafų Šeremetevų giminės herbas. Sklido legenda, kad jų protėvis, kažkoks prūsų vaivada, buvo kilęs iš Pamario. Didįjį Gdansko herbą papildo du auksiniai liūtai skydo laikytojai, o apačioje ant auksinės juostos - lotyniškas devizas: Nec temere nec timide (Nei neapgalvotai, nei bailiai). Šiuolaikinėje versijoje dar pridėta: GDAŃSK — city of freedom. (Dėl suprantamų priežasčių vertimo čia pateikti negalime – red.)

Dabar atėjo Dancigo eilė. Į miestą buvo paleista apie 200 raketų, tačiau norimo poveikio nepasiekta. „Anglų artileristai, labiau norėdami išbandyti nei iš tiesų veikti, paleido į miestą kelias vadinamąsias Congreve'o raketas, kurios vis dėlto sukėlė daug triukšmo, o naudos – mažai“, – po šios nesėkmingos akcijos sakė baronas Šteingelis. Iš nesėkmės pasišaipė ir prancūzai. Tačiau spalio 18-ąją jiems jau buvo ne juokai. „…septintą valandą ryto jie iš keturių baterijų paleido milžinišką kiekį padegamųjų raketų, bombų ir įkaitintų sviedinių… Gaisras kilo septyniose ar aštuoniose vietose, tačiau be pasekmių. Iki vidurdienio rusai liovėsi leidę raketas, bet toliau siuntė bombas ir įkaitintus sviedinius didžiausiu nuotoliu, tad jie krisdavo net iki Sandėlių salos… Tokio neįprasto nuotolio niekas negalėjo įsivaizduoti. Bombardavimas tęsėsi naktį iš 18-osios į 19-ąją ir visą kitą dieną“, – prancūzų inžinieriaus kapitono Prospero-Honoré d'Artois „Pranešimą apie Dancigo gynybą 1813 metais“ cituoja Nikolajus Rogožanas savo publikacijoje „Reaktyvinio ginklo panaudojimas apgulus Dancigą 1813 metais“.

Liepsnojo gaisrai. Sudegė sandėliai su pagrindinėmis miesto maisto atsargomis. Dėl visko buvo kaltinamos Congreve'o raketos. O jos vis krito ant Dancigo. Prancūzų jėgos buvo galutinai palaužtos. Prieš atiduodamas tvirtovę Rappas išdalijo maisto atsargas ir sunaikino ginklus bei šaudmenis. Lapkričio 29 d. buvo pasirašyta galutinė kapituliacija.

Oficialiame pranešime Rappas rašė: „Kai po septynių mėnesių blokados ir trijų mėnesių apgulties badas privertė mus pasiduoti, priešas buvo ne arčiau tvirtovės nei mes 1806 metais, pirmą kartą įsmeigę kastuvus.“

1814 m. sausio 2 d. prancūzų įgula sudėjo ginklus. Į nelaisvę paimta 14 generolų ir 15 tūkstančių kareivių. Lenkai ir vokiečiai buvo paleisti namo, o 9 tūkstančiai prancūzų paimti į nelaisvę ir išsiųsti į Rusiją, nurodo istorikas Aleksandras Michailovskis-Danilevskis „1813 metų karo aprašyme“. 1815 m. Vienos kongreso sprendimu miestas grąžintas Prūsijai.

Kitus penkiasdešimt metų įprasta vadinti didžiosios Dancigo krizės, nuosmukio ir ekonominės katastrofos laikotarpiu. Tik XIX a. vidurys atnešė teigiamų permainų. 1852 m. atsirado pirmasis geležinkelis, sujungęs pakrantę su Bromberg (lenk. Bydgoszcz), Schneidemühl (Piła), Thorn (Toruń) ir Hohensalza (Inowrocław) miestais. 1871 m. Dancige įrengta moderni vandentiekio ir kanalizacijos sistema. Tuo pačiu metu atsirado ir pirmasis miesto transportas – arklių traukiamas tramvajus. Iki elektrinio tramvajaus paleidimo buvo likę vos 25 metai.

Gustavo Schönleberio iliustracija iš knygos „Pasivaikščiojimai Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėmis“.

1914 m. Vokietija sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo. Karas aplenkė Pomeraniją, tačiau Dancigas vėl atsidūrė įvykių sūkuryje.

Visose šalyse, kariavusiose prieš Vokietiją, vyko parengiamieji darbai Versalio taikos sutarčiai sudaryti, o daugelis jos punktų sukėlė rimtų nesutarimų. Valstybėms nugalėtojoms teko suplėšyti Vokietiją į gabalus ir pasidalyti jos kolonijas.

Konferencija prasidėjo tą pačią dieną ir toje pačioje Versalio rūmų prie Paryžiaus Veidrodžių salėje, kur 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperijos įkūrimas. Toną daugiausia diktavo JAV (prezidentas Woodrow Wilsonas), Didžiosios Britanijos (ministras pirmininkas Davidas Lloydas George'as) ir Prancūzijos (prezidentas Raymond'as Poincaré ir ministras pirmininkas Georges'as Clemenceau) vadovai.

Tautų Sąjunga

Tarptautinė organizacija Tautų Sąjunga buvo įkurta 1919 –1920 m. 28-ojo JAV prezidento Thomo Woodrow Wilsono iniciatyva ir reikalavimu, prieš pasirašant Versalio taikos sutartį Paryžiuje. Nuo 1934 m. rugsėjo 28 d. Sąjungai priklausė 58 valstybės. Pagal savo tikslus – nusiginklavimas, karo veiksmų prevencija, kolektyvinio saugumo užtikrinimas, šalių ginčų sprendimas diplomatinėmis derybomis, gyvenimo kokybės gerinimas planetoje – ši organizacija yra dabartinės JTO prototipas. 1946 m. Sąjunga nustojo egzistavusi. Taikios tautų bendrijos principus pirmasis 1795 m. suformulavo Immanuelis Kantas traktate „Amžinosios taikos link“, kuriame aprašė būsimos tautų sąjungos pagrindus ir taip išreiškė Tautų Sąjungos idėją.

Poincaré konferenciją pradėjo pateikdamas Vokietijos padalijimo programą. Tačiau Wilsonas pasiūlė pirmiausia apsvarstyti Tautų Sąjungos sukūrimo klausimą – ji galėtų tapti poveikio svertu Europai, kuri buvo skolinga dešimt milijardų dolerių Valstijoms – vienintelei per tą karą praturtėjusiai valstybei. Vokietijos kolonijų klausimą Wilsonas siūlė spręsti Sąjungos rėmuose. Jei ji nebus sukurta, manė jis, „pasaulis sakys, kad didžiosios valstybės pirmiausia pasidalijo beginkles pasaulio dalis, o paskui sukūrė tautų sąjungą“. Nuspręsta, kad nuo Vokietijos atskirtų teritorijų globa remiantis Sąjungos mandatais bus patikėta pažangioms tautoms, kurios dėl savo patirties ir geografinės padėties gali prisiimti tokią atsakomybę. Wilsonas galėjo diktuoti sąlygas. Turėdama tokią skolą, Europa tapo įkaite, kuriai neliko nieko kito, kaip tik priimti savo kreditoriaus pasiūlymą.

Lenkijos klausimas konferencijoje buvo vienas pagrindinių. Ginčų įkarštyje Clemenceau pareiškė: „Kai buvo iškeltas Lenkijos valstybės sukūrimo klausimas, turėta omenyje ne tik atitaisyti vieną didžiausių istorijos nusikaltimų, bet ir sukurti barjerą tarp Vokietijos ir Rusijos…“.

Nustatant valstybių sieną pirmiausia buvo atsižvelgiama į nuo Vokietijos atskiriamų teritorijų gyventojų tautybę. Žemės su neginčijamai lenkiškais gyventojais turėjo atitekti Lenkijai. Be to, iš pradžių buvo numatyta jai grąžinti ir Dancigą su prie geležinkelio esančiomis teritorijomis. Vokietijai išlaikius didžiąją Rytų Prūsijos dalį, Lenkija gaudavo priėjimą prie jūros – koridorių, einantį per vokiečių valdas. Antantės šalių vyriausybės baiminosi grąžinti Lenkijai vakarines žemes, įvairiais laikais užgrobtas Prūsijos, nes tai neišvengiamai būtų sukėlę revanšistines nuotaikas Vokietijoje ir tapę naujo karo priežastimi.

Galiausiai Lloydas George'as, Wilsonas ir Clemenceau nusprendė išskirti Dancigą į atskirą valstybinį darinį – „laisvąjį miestą“. Taip pat buvo siekiama, kad „Lenkijos koridorius“ apimtų kuo mažiau teritorijų su vokiečių gyventojais. Lenkijos delegacija į tai atsakė apgailestaudama, kad naujasis Dancigo statusas riboja trijų pirmaujančių valstybių vadovų pažadėtą laisvą Lenkijos priėjimą prie jūros. Ir tik Gdynės statyba padarė jį daugmaž visavertį.

Taip praėjusiame amžiuje Europos žemėlapyje atgimė fenomenalus valstybinis darinys – „laisvasis miestas“, šįkart globojamas Tautų Sąjungos. Su Lenkija jį siejo nedaug: muitų sąjunga ir metropolijos teisė steigti tokias įstaigas kaip mokyklos ir bibliotekos bei iš dalies dalyvauti naujojo darinio visuomeniniame gyvenime. Dancigas įgijo pagrindinius suvereniteto požymius: savo konstituciją ir valiutą – Dancigo guldeną, dėl kurios Berlyne buvo sukelta panika: ar tik ši nuosava valiuta nenutrauks ryšių su Vokietija, taip besirūpinančia Laisvojo miesto ir Reicho kultūrinės vienybės išsaugojimu?!

Laisvojo Dancigo miesto žemėlapis su aplinkinėmis teritorijomis (owp-stiftung.de).

Kartu su priemiesčiais – Sopotu, Oliva ir Tiegenhofu (dabar Nowy Dwór Gdański), taip pat su 252 aplinkiniais kaimais ir 62 vienkiemiais – Laisvasis miestas buvo atskirtas nuo Vokietijos, tačiau neįjungtas į Lenkijos sudėtį. Vokiečiai šį sprendimą sutiko priešiškai. Lenkijai suteiktos privilegijos jų visiškai netenkino. Tačiau svarbiausia, kad niekas neatsižvelgė į paties Dancigo gyventojų nuomonę, o juk būtent vokiečiai čia sudarė daugumą: 1910 m. 1966 kvadratinių kilometrų plote, kurį tuomet užėmė miestas, gyveno apie 330 630 žmonių, iš jų 315 336 buvo vokiečiai ir tik 9 490 – lenkai. Po Pirmojo pasaulinio karo šis santykis mažai tepasikeitė.

„Vienvaldė Versalio diktatorių valia nugalėjo“, – rašė vokiečių publicistai Heinrichas Schnee ir Hansas Drägeris straipsnyje „Dešimt Versalio metų“. – „Čia gyvena žmonės, genetiškai giminingi vokiečiams. Jie kovojo už savo senąjį Hanzos miestą. Ir viskas vėl kartojasi – prieš mus tie patys varžovai, trokštantys, kad miestas vėl taptų Lenkijos imperijos dalimi. Jie nusprendė atimti iš tautos kalbą ir kultūrą. Tai tikra kolonizacija.“

Siekdama paneigti vokiečių pusės teiginius, Lenkija Versalyje pateikė įrodymų, kad vis dėlto pusė Dancigo gyventojų yra lenkai. Tokią pat išvadą paskelbtame memorandume padarė ir universitetų profesoriai (Konopczyńskis, Bujakas, Romeris, Nitschas): miestas turi būti lenkiškas, nes iš pradžių toks ir buvo. Tačiau su viena išlyga – be Lenkijos politinio spaudimo.

Lenkų poetas Adomas Mickevičius tuomet pasakė: „Dancigas, kadaise buvęs mūsų, vėl taps mūsų. Tai visų lenkų svajonė.“

Versalyje sakytose kalbose skambėjo žodžiai apie vokiečių dvasią ir kultūrą: „Dancigas – vokiečių tautos branduolys“. „Dancigo gyventojai prisiekia: kad ir kas nutiktų – tegul prie mūsų slenksčių siaučia audros, tegul mums žada bet kokias dovanas – mes esame vokiečiai ir liksime vokiečiai. Atiduosime viską, kad išvengtume kolonizacijos ir prijungimo prie Lenkijos. Kovosime iki tos dienos, kai vėl būsime kartu su savo gentainiais vienoje imperijoje – vieningoje Vokietijoje.“

Vokiečių pusė sielojosi, kad „Versalio sutarties tėvai tapo lenkų agitacijos ir istorijos falsifikavimo aukomis“ ir neatsižvelgia į tai, kaip Dancigas iškilo per pastarąjį šimtmetį. O ką galėjo duoti Lenkija? Sugriauti viską, ką taip kruopščiai kūrė ir statė vokiečiai? Dancigas taps sunkia ekonomine našta ir taip neturtingiems lenkams, padaugės bedarbių, šalis dar labiau nusmuks. Tokias prognozes Versalio konferencijoje pateikė Vokietijos atstovai. Kaip alternatyva buvo siūloma vietoj Dancigo atiduoti Lenkijai Karaliaučių arba rasti kitų išėjimų į jūrą per Rytų ar Vakarų Prūsiją.

Versalio sutartis

1919 m. birželio 28 d. Prancūzijoje, Versalio rūmuose, pasirašyta sutartis oficialiai užbaigė 1914–1918 m. Pirmąjį pasaulinį karą. Jos sąlygos buvo parengtos po ilgų slaptų pasitarimų 1919–1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. Iš vienos pusės dokumentą pasirašė valstybės nugalėtojos: JAV, Britanijos imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija, iš kitos – kapituliavusi Vokietija. Taikos sutartys tarp Antantės ir Vokietijos pusėje kariavusių valstybių buvo pasirašytos vėliau. Derybose dalyvavo delegatai iš 27 šalių. Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos atstovai iš proceso buvo pašalinti. Prie derybų stalo nebuvo ir Rusijos – ji nebuvo pakviesta į konferenciją dėl 1918 m. su Vokietija sudarytos separatinės taikos, pagal kurios sąlygas vokiečiai gavo didelę dalį Rusijos išteklių ir žemių.

„Dancigo atplėšimas nuo Vokietijos Lenkijai reiškė itin rimtą jos pozicijų sustiprėjimą – Pomeranijos koridorių. Lenkija viską pastatys ant kortos, kad išlaikytų bent laisvojo miesto statusą, jei visiška aneksija (prijungimas prie Lenkijos) nebus pripažinta“, – rašė vokiečių istorikas Karlas Thalheimas.

Ši Vokietijos imperijos požiūriu grobikiška ir žeminanti taika įdiegė vokiečių tautos sąmonėje tautinio atgimimo svajonę ir sudarė visas prielaidas į valdžią ateiti naciams su Hitleriu priešakyje.

Perskaitęs sutarties tekstą, prancūzų maršalas Ferdinandas Fochas pranašiškai pasakė: „Tai ne taika, tai paliaubos 20 metų“...

Iš tiesų Vokietijos ir Lenkijos santykiai diena iš dienos darėsi vis įtemptesni. Nuo pat pirmųjų mėnesių po to, kai Dancigas buvo pripažintas Laisvuoju miestu, iš abiejų pusių į Tautų Sąjungą dešimtimis plūdo prašymai išspręsti ginčytinus klausimus. Lenkai išstūminėjo vokiečius, kurie sudarė didžiąją gyventojų dalį.

Lenkijos Respublikai Versalio, o vėliau ir Varšuvos susitarimu suteiktų privilegijų taip pat atrodė negana. Dancige ir visoje Vokietijoje nuvilnijo protestų banga dėl Lenkijos sienos perkėlimo. Miestas atsidūrė izoliacijoje. Augo baimė, kad Lenkija užims ir pietinę provincijos dalį. Vienoje deklaracijoje vokiečiai pareiškė, kad „daugiau nepakęs tolesnių užkariaujamųjų veiksmų“.

Lenkija ne kartą bandė išplėsti savo įtaką Laisvajam miestui, kuris, savaime suprantama, gynė savo autonomiją. Jos interesai taip pat buvo varžomi. Pagal tuo metu galiojusias nuostatas Lenkijos valdininkai turėjo teisę bet kada atvykti į Dancigą su asmens tapatybės dokumentu, be užsienio paso. Tačiau, kaip ir visi užsieniečiai, jie privalėjo užsiregistruoti policijoje ir nurodyti atvykimo tikslą bei buvimo trukmę. Priešingu atveju jie būdavo išsiunčiami kaip nepageidaujami asmenys. Žeminanti padėtis. Geriausia išeitis būtų buvusi miesto prijungimas. Dėl to ir vyko kova – iš esmės psichologinis žvalgybų karas, ko Vokietijos vyriausybė baiminosi: abveras tuo metu, palyginti su Lenkijos žvalgyba, buvo silpnesnis ir negausesnis.

Vokiečius piktino, kad lenkai rengė akivaizdžiai kurstančius mitingus, „vis labiau kaitinančius gyventojus, kad parengtų juos karui“. Abiem pusėms nebuvo didesnio rūpesčio už Dancigą. O kariauti dėl jo Vokietijai paprasčiausiai nebuvo už ką. Infliacija augo. Nuo 1923 m. vasaros prasidėjo tokia hiperinfliacija, kokios istorija dar nebuvo mačiusi. Per keturis mėnesius iki lapkričio pabaigos pinigų masė išaugo 132 000 kartų, kainų lygis – 854 000 kartų, dolerio kursas – beveik 400 000 kartų.

Apyvartoje esančių Reichsbanko banknotų suma priartėjo prie 100 kvintilijonų, o 1923 m. pabaigoje, Reichsbanko duomenimis, pasiekė beveik 500 kvintilijonų markių.

Kitų metų kovą Tautų Sąjungos Taryba įpylė žibalo į ugnį: leido Lenkijai įrengti Vesterplatėje šaudmenų sandėlį. Vadinasi, Vokietijai patekimas į Dancigo uostą galėjo būti apskritai uždarytas. Prieš sandėlio statybą protestavo ne tik vietos gyventojai, bet ir Dancigo senatas, ir net krikščionių bažnyčios. Vietos gyventojų pasipiktinimo audrą sukėlė vadinamasis „pašto dėžučių pučas“. 1925 m. sausio naktį Lenkijos ryšininkai įvairiose Dancigo vietose iškabino pašto dėžutes ir atidarė korespondencijos priėmimo ir pristatymo tarnybą – priešingai Versalio sutarčiai. O ji leido jiems tik prižiūrėti ir valdyti savo paštą, telegrafo ir telefono ryšį su Dancigo uostu.

Adomas Mickevičius

Lenkijoje jis laikomas vienu didžiausių poetų romantikų. Adomą Mickevičių savu laiko ne tik lenkai, bet ir baltarusiai bei lietuviai. Jis gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos Naugarduko apskrities Zaosės kaime (Baltarusijoje). Mokėsi dominikonų mokykloje, baigė Vilniaus universitetą. Kaip ir daugelis universiteto studentų, priklausė slaptai patriotinei filomatų draugijai. Pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“ Mickevičius paskelbė 1818 m. Vilniaus laikraštyje Tygodnik Wileński. 1822 m. Józefo Zawadzkio išleistame pirmajame rinkinyje „Poezija“ buvo jaunojo poeto „Baladės ir romansai“ bei pratarmė „Apie romantinę poeziją“, tapusi romantinės krypties lenkų literatūroje manifestu. Antrajame „Poezijos“ tome buvo paskelbtos poemos „Gražina“ ir „Vėlinės“. 1826 m. spalį Mickevičius susipažino su Puškinu, ir ši pažintis peraugo į nuoširdžią draugystę. Tuo pat metu Rusijoje pasirodė Mickevičiaus „Sonetai“, o 1828 m. Sankt Peterburge buvo išspausdinta poema „Konradas Valenrodas“ su dedikacija imperatoriui Nikolajui I. Šis kūrinys tapo poeto kūrybos viršūne. 1834 m., jau Paryžiuje, Adomas Mickevičius parašė svarbiausią ir didžiausią savo kūrinį – „Poną Tadą“. 1855 m. rudenį poetas išvyko į Konstantinopolį, ten užsikrėtė cholera ir mirė. Adomo Mickevičiaus palaikai ilsisi Krokuvos Vavelio katedroje.

Lenkija gaudavo nuolaidą po nuolaidos. O Tautų Sąjungos valstybės narės jau svarstė, kas bus, jei Vokietija užpuls Lenkiją. Saugumas Sąjungai reiškė, kad Vokietija lieka neveikli jai nustatytose sienose, o vokiečiams tai atrišo rankas ir teikė vilties susigrąžinti prarastas žemes. Jie neatleis Versaliui prarasto Dancigo.

Ir jau 1925-ųjų gruodį Lokarno konferencijoje buvo parengtas dokumentų paketas Vokietijos įstojimui į Tautų Sąjungą. Tai įvyko 1926 m. rugsėjo 10 d. Skambant šūkiams „Šalin ginklus, patrankas ir kulkosvaidžius“, delegatai verkė iš laimės ir plojo rankomis. Ir tik Vokietijos užsienio reikalų ministras Gustavas Štrėzemanas (1926 m. Nobelio taikos premijos laureatas už Lokarno susitarimų sudarymą), kaip pastebėjo liudininkai, „plojo pirštų galiukais“. Visai netrukus Vokietija vėl pareikalaus grąžinti jai kolonijas.

1930 m. pradžioje vokiečių nacionalistai pradėjo kampaniją, susijusią su 10-osiomis Dancigo ir Vakarų Prūsijos atplėšimo nuo Vokietijos metinėmis. Mitinguotojai Dancige reikalavo pakeisti rytinę sieną, remdamiesi atplėštose teritorijose likusių vokiečių apsisprendimo teise. O mitinguose Varšuvoje skambėjo raginimai kovoti už „lenkišką Gdanską“, kurį po Versalio daugelis laikė savotišku lenkų ir vokiečių hibridu. Geležinkeliai, paštas ir uosto administracija virto smulkių susidūrimų vietomis. Net geležinkelio stoties knygynas buvo padalytas į vokišką ir lenkišką skyrius.

Vokietija visaip palaikė vokišką dvasią Dancige, kad jo ryšys su reichu nenutrūktų. Labai aktyviai vyko studentų ir universitetų profesorių mainai. Buvo rengiami bendri kultūros ir sporto renginiai, įvairiausi kongresai.

Kol politikai ginčijosi dėl teritorijų, Dancigo gyventojai gyveno savo gyvenimą. Užsieniečiai iš viso pasaulio suvažiuodavo čia pasigrožėti Baltijos jūra. Trumpais vasaros mėnesiais atgydavo aukštuomenės ir sporto gyvenimas. Didelio populiarumo sulaukė Sopoto teniso centras, kur į turnyrus, nepaisant tuometinių problemų, susirinkdavo beveik visi stipriausi pasaulio žaidėjai. Žmonės plaukiodavo jachtomis, stebėdavo žirgų lenktynes. Paplūdimys būdavo pilnas poilsiautojų iš Vokietijos ir Lenkijos. Labai patraukli vieta Sopote buvo kazino. Tūkstančius svečių sutraukdavo unikalus muzikinis renginys — vasaros sezono įkarštyje Miško operoje vykdavę operos spektakliai po atviru dangumi.

Poilsiautojų buvo pilni ne tik kurortai, bet ir jaukūs, prižiūrėti Dancigo įlankos kaimeliai. Svečiai grožėjosi gotikine architektūra, jaukiose smuklėse ragavo vietos virtuvės patiekalų, tuo metu populiarių „rožinių likerių“ ir, žinoma, garsiojo „Gdansko auksinio vandens“ — Danziger Goldwasser.

Apie 1935 metus padėtis ėmė smarkiai keistis. Laisvojo miesto senate daugumą vietų užėmė Dancigo fašistai. Spaudos ir susirinkimų laisvė buvo praktiškai panaikinta, prasidėjo nepageidaujamų politikų areštai, sustiprėjo lenkų persekiojimas. Ypač skaudžiai tai pajuto lenkų pašto ir geležinkelio darbuotojai, kunigai, mokytojai, taip pat vietos žydai. Prasidėjo pasirengimas panaikinti Laisvojo miesto konstituciją.

1938 m. spalį Ribentropas pareikalavo įjungti Dancigą į Vokietijos sudėtį ir primygtinai siekė, kad būtų suteikta sausumos ir jūrų tranzito per Lenkijos koridorių teisė. Manoma, kad Lenkijos atsisakymas tapo viena iš Vokietijos–Lenkijos, o vėliau ir Antrojo pasaulinio karo pradžios priežasčių.

1939-ųjų rugpjūtį Vokietija pradėjo psichologinį spaudimą Lenkijai. Abiejų pusių informacija buvo prieštaringa. Lenkai tvirtino, kad vokiečiai formuoja gaujas, diversinius būrius ir puldinėja. O vokiečiai kaltino lenkus žiaurumu ir tęsiamais etniniais valymais. Bydgoščiuje prieita iki kruvino teroro — Brombergo „kruvinojo sekmadienio“, kurio aukomis tapo tūkstančiai vokiečių. Šie įvykiai, kuriuos reichas panaudojo propagandos tikslais, vėliau tapo pretekstu masinėms lenkų egzekucijoms užimtame Bydgoščiuje ir Gdansko Pamaryje. Hitlerio pretenzijos į Lenkijos koridorių ir Lenkijos vadovybės nenuolaidumas tik kurstė tarpetninę įtampą.

Socialistinėje Lenkijoje apie įvykius Bydgoščiuje apskritai stengtasi neužsiminti. Istorinių griuvėsių valymas prasidėjo tik tada, kai šalis vos atsigavo po praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio „šoko terapijos“.

Archeologijos muziejaus pastato siluetas (kairiau centro) ant Motlavos kranto, kurio bokšte anksčiau veikė observatorija, yra toks pat Gdansko simbolis kaip ir Žuravas (dešiniau).

Gaišdama laiką ginčams ir konfliktams su mažyte miesto valstybe, Lenkija tarsi nepastebėjo, kad Vokietija visu tempu ruošiasi karui. Ir tai nepaisant 1934 m. sudarytos dvišalės nepuolimo sutarties. Lenkai sunerimo tik tada, kai į Gdansko įlanką įplaukė vokiečių linijinis laivas „Schleswig-Holstein“.

Prieš karą įvyko dar keli dėmesio verti įvykiai. Vokiečių žvalgas Oskaras Reilė, asmeninis admirolo Kanario padėjėjas, savo knygoje „Slaptos abvero operacijos“ rašė, kad 1939 m. rugpjūčio 10 d. į Maskvą atvyko speciali Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos misija — išsiaiškinti, ar Sovietų Sąjunga pasirengusi kartu su jomis kaip nors įbauginti Hitlerį, kuris jau nė neslėpė ketinimų prijungti prie reicho Dancigą ir „Lenkijos koridorių“.

Molotovo–Ribentropo paktas

2019 m. rugpjūčio 23 d. sukaks 80 metų nuo tos dienos, kai buvo pasirašyta SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis, žinoma kaip Molotovo–Ribentropo paktas. Pagal nepuolimo sutartį Sovietų Sąjunga ir Vokietija įsipareigojo „susilaikyti nuo bet kokios prievartos, nuo bet kokių agresyvių veiksmų ir bet kokio užpuolimo viena kitos atžvilgiu tiek atskirai, tiek kartu su kitomis valstybėmis“. Paktą pasirašė SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas. Prie sutarties buvo pridėtas slaptasis papildomas protokolas, nustatęs sovietų ir vokiečių įtakos sferų Rytų Europoje ribas „teritorinio pertvarkymo“ atveju.

Tačiau Stalinas rugpjūčio 22 d. įsakė išsiųsti anglų ir prancūzų delegaciją namo, o kitą dieną sudarė su Vokietija nepuolimo paktą. Savo sprendimą jis grindė tuo, kad „… reikia priimti Vokietijos pasiūlymą ir mandagiu pretekstu išsiųsti prancūzų ir anglų misiją. … Mums naudinga, jei prasidės karas tarp reicho ir anglų bei prancūzų bloko. Mums svarbu, kad jis truktų kuo ilgiau, kol abi grupuotės išsekins viena kitą“.

„Stalinas tikrai žinojo, kad nuo jo sprendimo priklauso taika. Tačiau pasirinko karą, neva žadėjusį naudos SSRS“, — rašo Reilė.

O Hitleris niekuo nepasitikėjo ir į savo planus neįtraukdavo net artimiausių bendražygių, juo labiau žvalgybos. Todėl nežinoma, kuriuo momentu jis priėmė galutinį sprendimą pulti Lenkiją. Kai 1939 m. rugpjūčio 31 d. 17 valandą jis pasirašė įsakymą pradėti puolimą, jo generolai vis dar manė, kad tai tik blefas. Fiureris jau buvo davęs panašų įsakymą rugpjūčio 25 d. 15.25, o 20.30 tą pačią dieną jį atšaukė.

1939-ųjų rugsėjo 1-ąją Vesterplatės įgula priėmė pirmuosius Antrojo pasaulinio karo smūgius. Auštant (04.45) „Schleswig-Holstein“ salvės atvertė dar vieną, tragiškiausią Gdansko istorijos puslapį. Fašistai užpuolė lenkų paštą ir nedidelę lenkų forto įgulą pusiasalyje.

Apie du šimtus žmonių, įskaitant pašto darbuotojus, savaitę narsiai gynėsi. Vadovybė, kuri nė neketino siųsti jokio pastiprinimo, palaikė karių moralę: „Tai kova už mūsų garbę ir už Gdanską. Lenkišką Gdanską. Mes niekada nepasiduosime. Atkeršysime už visus savo pažeminimus“. Tačiau jėgos seko, baigėsi šaudmenys. Sužeistieji gulėjo be medicininės pagalbos. Su dideliu sunkumu, suprasdami, kad pasiaukojimas niekam neatneš naudos, likę gyvi kariai iškėlė baltą vėliavą. Kapituliavo be raštiško įsakymo patvirtinimo. Gdanskas dar kartą tapo Rytų Prūsijos dalimi kaip Dancigas.

Kitą dieną po kapituliacijos iš Dancigo į vieną pragariškiausių koncentracijos stovyklų — Štuthofą — buvo išsiųstas pirmasis ešelonas, daugiausia su kultūros veikėjais.

O 1939-ųjų rugsėjo 17-ąją į Rytų Lenkiją įžengė sovietų kariuomenė. Ji pasistūmėjo iki sienų, nurodytų Sovietų Sąjungos ir Vokietijos priimtame slaptajame protokole. Rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo sudaryta Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartis. Kaip sakė vokiečių politikai, Stalinas norėjo išpešti kuo didesnę naudą iš Lenkijos–Vokietijos karo.

Dėl bombardavimų ir karo veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugriauta iki 80 % istorinio Gdansko centro pastatų.

Iki 1945 metų kovo pabaigos Laisvąjį miestą valdė fašistai. Jo išvadavimas truko šešias savaites ir brangiai kainavo ne tik sovietų armijai, bet ir Gdanskui, kurį šturmo aviacijos bombardavimai praktiškai nušlavė nuo žemės paviršiaus – buvo sugriauta iki 90 procentų pastatų.

Danziger Goldwasser

Lenkiškas likeris Goldwasser savo pavadinimą skolingas katalonų gydytojui Arnaldui de Vilanovai. Dar XIII amžiuje savo žolelių eliksyru, kuriame buvo tikro aukso dalelių, jis išgydė nuo pavojingos ligos patį Romos popiežių. Pirmą kartą Goldwasser imta gaminti Dancige, dabartiniame Gdanske, 1598 metais. Jis mažiau saldus nei daugelis likerių ir bespalvis. Tačiau supurčius butelį, nuo dugno pakyla smulkios aukso dalelės. Kai kurių rūšių likeris aromatizuojamas citrusiniais vaisiais. Gėrimo stiprumas – 38 laipsniai. Sakoma, kad Danziger Goldwasser esančios mažytės aukso plokštelės jį geriančiajam atneša turtų ir laimės. Labai ilgai „auksinis likeris“ buvo Gdansko vizitinė kortelė.

Tačiau vyko karas. Ir kad ir kaip būtų, pagrindinis tikslas buvo pasiektas. Po Potsdamo konferencijos Maskvos primygtinai reikalaujant Lenkijos teritorija, palyginti su prieškarine, padidėjo geru trečdaliu. Tiesa, apie tai šiuolaikiniai Lenkijos politikai taip pat stengiasi be reikalo neprisiminti.

Prie Olivos vartų, sovietų kapinėse, buvo pastatytas paminklas trims tūkstančiams žuvusių sovietų karių. 1949 metais čia atsirado Gdansko miesto piliečių pastatytas paminklas-mauzoliejus sovietų didvyriams. O Pergalės alėjoje stovėjo legendinis tankas išvaduotojas T-34. Su šiomis kovos mašinomis generolo Katukovo tankų armija ir tankais T-34 aprūpinta Lenkijos Vesterplatės didvyrių vardo tankų brigada kartu triuškino priešą Gdanske ir Gdynėje.

Ir vis dėlto, nepaisant neginčijamo sovietų karių indėlio į pergalę prieš fašizmą, priekaištai Rusijai nesiliauja... Tačiau įvykių dalyviai ir neneigia, kad sovietų lėktuvai taip pat bombardavo fašistų užimtą Dancigą. Tolimojo veikimo aviacijos (ADD) vadas maršalas Aleksandras Golovanovas savo memuaruose rašo: „Raudonoji armija sudavė neregėtos jėgos smūgį visame fronte nuo Baltijos jūros iki Karpatų. Galinga priešo gynyba buvo pralaužta 1200 kilometrų ruože … Smūgiai buvo suduodami Štralzundo, Svinemiundės, Helio, Gdynės, Dancigo geležinkelio mazgams. Ypač didelių nuostolių priešas patyrė Dancigo uoste ir geležinkelio mazge. Devyniuose antskrydžiuose ten dalyvavo 2177 lėktuvai. Nuotraukose užfiksuoti didžiuliai plotiniai gaisrai. Degė transporto laivai, uosto įrenginiai, geležinkelio ešelonai, naftos ir medienos sandėliai …“ Smūgiai buvo suduodami juvelyriniu tikslumu, pažymi autorius. Ir tęsia: „Balandžio 7 d. dienos metu smogėme apsuptam priešui Karaliaučiaus mieste ir jo tvirtovėje, į kurią išskrido daugiau kaip 550 mūsų bombonešių … Viskas, kas buvo nurodyto taikinio ribose, – kalbu apie tvirtovę, – iš esmės buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.“

Dancigas ir Gdynė gerai pasirengė sutikti sovietų kariuomenę. Gatvės buvo užtvertos barikadomis ir užminuotos, daugelis namų paruošti susprogdinti. Dancigas buvo laikomas viena stipriausių Trečiojo reicho tvirtovių.

Kovo 18 d. sovietų bombonešiai sunaikino aerodromą ir 64 vokiečių lėktuvus, o tai praktiškai atėmė iš vokiečių armijos priedangą iš oro. O naktį į 19-ąją „pabėgėlių perpildytas Dancigas patyrė niokojantį bombardavimą, kuriame dalyvavo nuo 300 iki 400 amerikietiškos gamybos ‚skraidančiųjų tvirtovių‘“, – prisiminė vienas vokiečių karo korespondentas. – „Buvome priversti bejėgiškai stebėti šį baisų mirties šokį … Naktį į kovo 20-ąją jie vėl pasirodė, šį kartą iš rytų, beveik netrukdomi numetė ant miesto visą savo bombų krovinį ir dingo vakaruose … Sovietų lėktuvai sukosi danguje kasdien. Šturmo lėktuvai raudonomis žvaigždėmis ant sparnų iš borto patrankų ir kulkosvaidžių apšaudydavo kiekvieną automobilį miesto gatvėse. Gyventojai beveik neišeidavo iš rūsių.“

Pokario metais Lenkijos valdžia pirmiausia skubėjo atkurti architektūrines dominantes. Gatvių užstatymui teko palaukti. (Nuotrauka – ne vėliau kaip XX a. 6-ojo dešimtmečio vidurio.)

27-ąją prasidėjo Gdansko šturmas, remiamas sovietų aviacijos. Miestą apėmė gaisrai.

Vokiečių karo istorikas Kurtas von Tippelskirchas savo knygoje „Antrojo pasaulinio karo istorija“ rašo: „Esama tendencijos visaip perdėti masinių bombardavimų, kuriuos Vokietijos teritorijoje vykdė JAV ir Didžiosios Britanijos strateginiai bombonešiai, reikšmę. Tačiau šie masiniai bombų smūgiai, suvaidinę tam tikrą vaidmenį sutrikdant Vokietijos užnugario ir transporto darbą, griaunant Vokietijos miestus ir naikinant jų civilius gyventojus, netapo lemiamu Trečiojo reicho pralaimėjimo veiksniu.“ Tippelskirchas nurodo, kad „bauginantys aviacijos antskrydžiai prieš civilius gyventojus, siekiant sunaikinti Vokietijos miestus, nepadėjo nei pasiekti, nei paspartinti Vakarų valstybių pergalės. Karinės reikšmės, net ir plačiausia žodžio prasme, šie antskrydžiai neturėjo.“

„Raudonajai armijai sutriuškinus Trečiąjį reichą, Rytų Prūsija buvo panaikinta. Jos pietinė dalis, maždaug 2/3 visos teritorijos, tarp jų ir Gdanskas, buvo perduota Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo deportuoti“, – rašo „Pergalės vadovo“ autoriai M. Bezrukovas ir A. Turovskis.

Kažkas labai taikliai pastebėjo, kad daug kas, kas dabar atrodo neįtikima, karo metu buvo įprasta ir kasdieniška.

ŽYMŪS GDANSKO ŽMONĖS

Gdanskas davė pasauliui ištisą plejadą talentingų ir charizmatiškų žmonių – mokslininkų, rašytojų, politikų. Tarp jų – lenkų diplomatijos tėvas Johannas von Höfenas, dar žinomas kaip Janas Dantyszekas, vienas garsiausių Renesanso epochos Europos poetų. Philippas Clüveris – žymus istorikas ir geografas, pėsčiomis apkeliavęs Italiją, Europoje išgarsėjusio vadovėlio „Įvadas į geografiją“ su daugybe žemėlapių, tarp jų ir Lenkijos, autorius. Martinas Opitzas – taip pat poetas, puikių sonetų ir tragedijų autorius, gimęs Silezijos žemėje ir 1636 metais apsigyvenęs Dancige, kur ir mirė per maro epidemiją. Opitzas įėjo į istoriją kaip „vokiečių Homeras ir Horacijus“. Gdanske nepamirštamas ir Reinholdas Curicke – teisininkas, istoriografas ir traktato „Istorinis Gdansko miesto aprašymas“, pirmosios monografijos apie miestą, autorius.

„Skardinis būgnelis“

Vokiečių režisieriaus Volkerio Schlöndorffo filmas. 1979 metais jam buvo skirtas „Oskaras“ ir aukščiausias Kanų kino festivalio apdovanojimas. Filmo pagrindu tapo Nobelio premija įvertinto Dancige gimusio Günterio Grasso romanas. Keistos kino parabolės siužetas atspindi psichopatologiją, kuri, anot autorių, būdinga nacių ideologijai, gimdančiai socialinę beprotybę. Veiksmas beveik visas vyksta Dancige ir jo apylinkėse nuo XX amžiaus pradžios iki 1945 metų ir apima tragiškus pirmosios Antrojo pasaulinio karo dienos įvykius.

1611 metais Dancigo aukso amžių savo gimimu pradžiugino ir Janas Hewelke. Aludario šeimoje gimęs paveldėtojas ne tik tęsė tėvo verslą, bet ir tapo teleskopų konstruktoriumi ir net miesto burmistru. Janas įgijo puikų išsilavinimą. Jam baigus „Atheneum“ – garsiąją Gdansko akademinę gimnaziją, tėvai išsiuntė jį mokytis į Angliją, paskui į Prancūziją ir Olandiją. Leideno universitete studijuodamas teisę, jaunasis Hewelke kartu – ir labai išsamiai – išstudijavo ir astronomiją. Grįžęs į tėvynę, ant tėvų namo stogo įrengė observatoriją „Stellaeburgum“, pats šlifavo lęšius teleskopams, pats sukonstravo 50 metrų teleskopą, kurį valdė į atsargą išėjusių jūreivių komanda.

Janas Hewelke paskelbė 19 astronomijos darbų, didžiąją jų dalį išspausdino savo paties spaustuvėje. Astronomas įvedė lotynišką savo vardo transkripciją – Hevelius. 1664 metais jis pirmasis iš Dancigo gyventojų buvo išrinktas Londono karališkosios mokslų draugijos garbės nariu.

Liudvikas XVI ir Jonas III Sobieskis skyrė jam nuolatines algas. Karaliaus mecenato garbei Hevelijus vieną žvaigždyną pavadino Sobieskio Skydu ir paskyrė monarchui veikalą „Selenografija“, kuriame pateikė Mėnulio stebėjimų rezultatus. 1679 m. Hevelijaus observatorija su unikaliais astronominiais instrumentais, rankraščiais ir prabangia biblioteka sudegė, ir jis pastatė naują.

Ne mažiau garsi buvo ir Hevelijaus aplinka. Su jo veikla susiję patyrusių piešėjų vardai. Iš pradžių astronomas pats iliustravo savo veikalus, tačiau, stigdamas laiko, kreipėsi pagalbos į profesionalus. Pirmasis buvo Adolfas Bojus. Vėliau jis susipažino su iškiliu tapytoju ir grafiku Andžejumi Stechu bei jo draugu – ne mažiau žinomu grafiku, vario raižytoju ir piešėju Jeremiasu Falku, kilusiu iš lenkų, todėl kartais savo kūrinius pasirašydavusiu „Polonus“.

Pats Stechas gimė Slupske 1635 m. Iš pradžių berniuką mokė tėvas, o vėliau – jau minėtasis Adolfas Bojus. 1658 m. Andžejus vedė savo mokytojo dukterį – dailininko Augusto Ranišo našlę. Tarp gausių Stecho darbų yra ir du Hevelijaus portretai.

Dancigo meninėje aplinkoje susiformavo ir Danielio Šulco, trijų Lenkijos karalių – Jono Kazimiero, Mykolo Kaributo Višnioveckio ir Jono Sobieskio – dvaro dailininko, menas. 1793 m. Prūsijos valdžia dailininko darbus išgabeno iš Pagrindinio miesto rotušės.

Likus metams iki Jano Hevelijaus mirties, Dancige gimė dar vienas garsus pilietis – Danielius Gabrielius Farenheitas, pirmųjų termometrų kūrėjas, sukūręs temperatūros skalę, kuria anglai ir amerikiečiai naudojasi iki šiol.

Ne vietinis, bet Dancigo gyventojas nuo 1773 m., Karaliaučiuje gimęs Mateusas Natanielis fon Volfas išgarsėjo tuo, kad pirmasis ėmė skiepyti nuo raupų. Jis tai padarė 23 metais anksčiau už Edvardą Dženerį, laikomą šio metodo atradėju. Laisvą nuo gydytojo praktikos laiką Volfas taip pat skyrė astronomijai.

Charizmatiškasis Lechas Valensa (nuotraukoje) tapo simboline asmenybe, priklausančia garsiųjų gdanskiečių panteonui. Profesinių sąjungų veikėjas ir politikas, išsilavinimą įgijęs elektriko specialybės, laivų statyklos darbininkas, darbininkų streikų vadovas 1970-aisiais, vienas legendinio „Solidarumo“ įkūrėjų 1983 m. buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, o 1990-aisiais išrinktas Lenkijos prezidentu. Gdanske gimė ir dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, buvęs Lenkijos ministras pirmininkas.

Neabejotinai garsiausias gdanskietis pasaulinėje literatūroje ir miesto metraštininkas yra Giunteris Grasas (1927–2015), taip pat Nobelio premijos laureatas, Gdansko garbės pilietis. Pasaulinį pripažinimą jam pelnė romanas „Skardinis būgnelis“.

1979 m. Giunterio Graso romanas buvo ekranizuotas. Volkerio Šliondorfo pastatyta filosofinė kino drama sukėlė negirdėtą skandalą. Amerikiečių fundamentalistinė religinė organizacija Oklahomoje pripažino filmą nepadoriu. Vis dėlto filmas pelnė „Oskarą“ ir Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“. Šiandien „Skardinis būgnelis“ laikomas vienu iškiliausių vokiečių naujosios bangos filmų.

KAŠUBIJA

Giunteris Grasas buvo kilęs iš Pamario, iš Kašubijos. Gyva legenda, kad Dievas, kurdamas žemę, visai pamiršo kašubus. Tačiau vienas angelas laiku tai pastebėjo. Dievas pažvelgė į savo aruodus – o ten buvo likę visko po truputį. Ir jis apibėrė Kašubų žemę ąžuolynais, pušynais, žydrais ežerais, vingiuotomis upėmis, smėlio kopomis, žaliais slėniais, uolų nuolaužomis ir jūros lašais. Tokiame vaizdingame grožyje nuo seniausių laikų gyvena nuostabi slavų tauta – kašubai, Pamario vietiniai gyventojai, sudarantys gausiausią etninę grupę Gdanske, Slupske, Sopote ir Gdynėje.

Kašubai kašubų kalba Trimiestį įtraukia į Kašubijos sudėtį. Šaltinis: Wikipedia.

Kašubų kalba

Ilgą laiką buvo ginčijamasi, ar kašubų kalba yra lenkų kalbos tarmė, ar savarankiška kalba. Galiausiai ji buvo pripažinta savarankiška kalba ir netgi gavo vienintelės Lenkijos regioninės kalbos statusą. Vis dėlto mokyklose ji dėstoma kaip papildoma. 2005 metais mokiniai įgijo teisę laikyti egzaminus kašubų kalba.

Kaip ir visi Pamario gyventojai, jie priešinosi germanizacijai, gindami teisę į gimtąją kalbą. Gydytojas Florianas Ceynowa, vadinamas „kašubų regionalizmo tėvu“, parengė pirmąją kašubų kalbos gramatiką.

XIX amžiaus pirmojoje pusėje kašubai dėl ekonominės krizės ėmė palikti savo žemes. Vieni ieškojo sezoninio darbo užsienyje, kiti emigravo į Vokietiją, Kanadą, JAV. Kašubų rašytojas Hieronimas Derdowskis, surinkęs unikalių žinių apie kašubų emigraciją, apskaičiavo, kad užpraeito amžiaus pabaigoje JAV gyveno 90 700 kašubų, Kanadoje – 25 000, Brazilijoje – 15 000. Nedidelė kašubų dalis įsikūrė Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Dar vienas Pamaryje žinomas vardas – poetas ir pedagogas, lenkų–kašubų žodyno sudarytojas Janas Trepczykas, neoficialaus kašubų himno „Zemia Rodnô“ autorius ir vienas Kašubų-pomoranų raštijos ir muzikos muziejaus Vejherove įkūrėjų.

Tarpukario Lenkijoje į kašubus buvo žiūrima dvejopai. Viena vertus, lenkai buvo dėkingi už tai, kad jie buvo įtraukti į Lenkijos sudėtį, kita vertus, baiminosi, kad kašubai ims reikalauti autonomijos su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams, nepaisant viso jų spaudimo ir pastangų, nepavyko asimiliuoti kašubų. Todėl pirmoji koncentracijos stovykla Štuthofas pirmiausia buvo įkurta būtent tam, kad būtų sunaikintas nepaklusnus kašubų intelektualinis elitas.

Po karo etninė sudėtis pasikeitė: vokiečiai buvo perkelti į Vokietiją, pomoranai iš vokiškojo Pamario – į Gdanską, o lenkai iš vidinių Lenkijos regionų, kaip kažkas pajuokavo, – „į Baltijos kurortus“, kad sustiprėtų tautų vienybė. Apie kašubų autonomiją jau niekas nebegalvojo.

Šiandien kašubai gyvena Pamario vaivadijoje. Jie turi savo žiniasklaidą, Kašubų kultūros centrą „kašubiškojoje Šveicarijoje“ – Šymbarke. O savitumo išsaugojimu rūpinasi Kašubų-pomoranų sąjunga.

Tradicijomis turtinga kašubų žemė kasmet pritraukia daugybę turistų. Nors pasaulis kovoja su rūkymu, iš dainos žodžių neišmesi: viena ryškiausių kašubų tradicijų laikomas tabako vartojimas. Jis laikomas tabokinėse, pagamintose iš karvių ragų.

TRIMIESTIS, ARBA LENKIŠKAI – TRÓJMIASTO

Šį pavadinimą gavo aglomeracija, kurią sudaro trys miestai – Gdanskas, Sopotas ir Gdynė su priemiesčiais, kartu nusidriekę porą dešimčių kilometrų palei Gdansko įlanką. Bendras jų gyventojų skaičius siekia apie milijoną. Iš esmės Trimiestis yra vientisas 414,38 kvadratinio kilometro ploto miestas. 2007 m. kovo 28 d. aglomeracija buvo įteisinta dokumentu – deklaracija „Trimiesčio chartija“.

Istorija prasidėjo 1922 metais, kai nedideliame Baltijos pakrantės ruože pradėtas statyti Gdynės uostas. Po Antrojo pasaulinio karo Gdanskas ir Sopotas tapo Lenkijos dalimi ir kartu su 1922 metais pastatyta Gdyne sudarė aglomeraciją. Toks reiškinys Europoje anaiptol ne unikalus. Pavyzdžiui – Belgijos Antverpenas su Mechelenu ir Turnhoutu. O mūsų atveju galima prisiminti, kad ir Karaliaučius (dabartinis Kaliningradas) kadaise taip pat susiformavo susijungus trims miestams: Altštatui, Kneiphofui ir Lebenichtui.

Puikiai sutvarkytu susisiekimu sujungtus Gdanską, Sopotą ir Gdynę galima laikyti savarankiškais miestais, kurių kiekvienas turi savo istoriją. Jauniausias Trimiesčio miestas – Gdynė, didžiausias šiuolaikinis uostas prie Baltijos. Šiandien sunku net įsivaizduoti, kad praeito amžiaus pradžioje jo vietoje stovėjo senovinis, nuo 1253 metų žinomas žvejų kaimelis, kuris ir davė pavadinimą šiuolaikiniam miestui. Nuo statybų pradžios iki 1926 metų Gdynės gyventojų skaičius išaugo šimtą kartų – nuo 1000 iki 100 000.

Gdynė vadinama miestu su jūrine siela. Pirmasis jūrų laivas į uostą įplaukė 1923 metais. Iki 1939-ųjų čia jau buvo šešios didelės laivų stovėjimo vietos.

Antrojo pasaulinio karo metais miestą okupavę vokiečiai pervadino Gdynę Gotenhafenu ir visiškai sugriovė uostą bei laivų statyklas. Daugelis per stebuklą išlikusių miesto pastatų yra praeito amžiaus pradžioje Europoje populiaraus moderno stiliaus pavyzdžiai.

Šiandien prie Gdynės molo prisišvartavę du laivai muziejai. Vienas jų – fregata „Dar Pomorza“ („Pamario dovana“) – turi turtingą istoriją. Ji buvo pastatyta 1909 metais Hamburgo „Blohm & Voss“ laivų statykloje „Prinzess Eitel Friedrich“ vardu ir iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios tarnavo kaip Vokietijos prekybos laivyno mokomasis laivas, o vėliau – kaip povandeninių laivų įgulų bazė Kelne. Po karo laivas kaip trofėjus iš pradžių buvo perduotas Prancūzijai ir pervadintas „Colbert“. 1929 metais laivą už 7 tūkstančius svarų išpirko Pomeranijos lenkų bendruomenė ir pavadino jį „Dar Pomorza“. 1934–1935 metais fregata apiplaukė aplink pasaulį. Antrąjį pasaulinį karą ji pralaukė Stokholme ir 1945-ųjų lapkritį sveika grįžo į Gdynę. Šiandien tai laivas muziejus su savito stiliaus kajučių interjerais ir įgulos surinktų eksponatų kolekcija.

Gdynė. Fregata „Dar Pomorza“ prieplaukoje.

Lecho Valensos oro uostas

Per pastaruosius metus didelių pokyčių patyrė ir Gdansko oro uostas: dėl naujo terminalo padaugėjo skrydžių. Atnaujintas ir kilimo bei tūpimo takas. O patobulinta instrumentinė tūpimo sistema (ILS) leidžia lėktuvams nusileisti net sudėtingiausiomis sąlygomis. Didžiausios Europos pigių skrydžių bendrovės tiesioginiais reisais iš Gdansko nuskraidins jus beveik į bet kurį Senojo pasaulio kampelį.

„Dar Pomorza“ pavaizduota Lenkijos sidabrinėse monetose, išleistose Gdynės jūrų uosto 15-mečiui. Proginės jubiliejinės monetos buvo išleistos ir fregatos 50-mečiui bei 75-mečiui.

Šalia burlaivio – tikra nacionalinė relikvija. Lenkijos karinis eskadrinis minininkas „Błyskawica“ – vienintelis išlikęs iki Antrojo pasaulinio karo pastatytas laivas, kuriame iki šiol budi Lenkijos karinio jūrų laivyno eiliniai ir karininkai.

Gdynėje nėra siaurų gatvių, kaip senoviniuose miestuose. Tačiau yra vietų, įdomių palyginti neseną istorine praeitimi. Pavyzdžiui, per visą miestą iki pat paplūdimio nusidriekęs Vasario 10-osios prospektas pavadintas dienos, kai Versalio sutarties sprendimu Lenkijai buvo grąžinta 140 kilometrų Baltijos pakrantės, garbei. Šioje gatvėje ir stovi išlikę istoriniai Pašto ir Miesto tarybos pastatai.

Viena turtingiausių Europoje ekspozicijų, skirtų lenkų emigrantų, kadaise iš Gdynės išplaukdavusių už vandenyno, istorijai, surinkta čia, Emigracijos muziejuje. Tikru gamtos sukurtu muziejumi po atviru dangumi laikytini Orłowo ir Redłowo rajonai, netoli kurių yra gamtos rezervatas Kępa Redłowska, laikomas Trimiesčio perlu ir mėgstama vietinių gyventojų pasivaikščiojimų bei sporto vieta.

Vienas populiariausių Baltijos kurortinių miestų ir neoficiali Lenkijos „vasaros sostinė“ (žiemos sostinė – kalnų slidinėjimo kurortas Zakopanė šalies pietuose) yra Sopotas, kuriame gyvena kiek daugiau nei 40 tūkstančių žmonių; jis įsiterpė tarp Gdansko ir Gdynės Gdansko įlankos pakrantėje. Miestas laikomas gydykla dėl jodu prisotinto jūros vandens, gydomųjų druskingų šaltinių ir senovinių maudyklių.

Sopotas garsėja ilgiausiu Europoje mediniu molu, kurio ilgis viršija pusę kilometro.

Pirmąjį 1817 metais savo kariniams laivams pastatė rusai, tačiau, palikdami miestą, statinį sunaikino. 1827 metais čia specialiai poilsiautojams buvo pastatytas naujas, bet nedidelis pasivaikščiojimo molas. Vėliau jis buvo pailgintas iki dabartinių matmenų. O nuo 1904 metais pastatyto Senojo švyturio apžvalgos aikštelės galima ne tik pasigrožėti miesto panorama, bet ir pamatyti Gdansko įlanką su Vesterplatės pusiasaliu.

Teritorijoje, kur dabar yra Sopotas, slavų gentys gyveno nuo VII amžiaus. Viduramžiais čia buvo kaimas, o vėliau atsirado pasiturinčių miestiečių užmiesčio namai. Nuo 1772 metų Sopotas priklausė Prūsijai, o 1919-aisiais atiteko Lenkijai. Miesto kaip kurorto istorija prasidėjo 1823 metais, kai buvęs Napoleono gydytojas Jeanas Haffneris įrengė čia gydomąsias vonias. Nuo tada šis pajūrio miestelis tapo vienu prestižiškiausių Europos kurortų.

Daug žiūrovų traukia Miško opera, kurioje vykdavo Sopoto festivaliai. Ją prieš šimtą metų – 1909-aisiais – miškingų kalvų apsuptoje dauboje įkūrė Gdansko miesto teatro kapelmeisteris Paulas Waltheris-Schäfferis. Spektakliai čia sulaukdavo milžiniškos sėkmės. Daugiausia buvo statomos vokiečių kompozitorių operos. Ypač populiarus buvo Wagneris. Sopotas tapo muzikinio gyvenimo centru. 1961 m., prieš atidarant Tarptautinį dainų festivalį, teatras buvo modernizuotas, scena ir žiūrovų vietos uždengtos milžinišku stogu.

Sopotas. Vietinis molas (Molo) – didžiausia Europoje medinė jūrinė prieplauka.

Sporto mėgėjams mieste – daugybė galimybių: buriavimas, jojimas, tenisas. Labai populiarūs dviračių maršrutai, nutiesti palei jūros pakrantę. Jie jungia Trimiesčio miestus ir priemiesčius. Sopotas neturi savo savivaldybės transporto – autobusus čia eksploatuoja Gdansko ir Gdynės savivaldybių transporto bendrovės. Į miestą užsuka ir vienas Gdynės troleibuso maršrutas. Be to, iš Sopoto į kitus Trimiesčio miestus galima nuvažiuoti miesto greitojo geležinkelio traukiniais – tai kažkas tarp elektrinio traukinio ir tramvajaus.

Lankytinų vietų kurortiniame mieste ne tiek daug, bet yra ką pamatyti. Pavyzdžiui, 2004 m. pastatytas „Šokantis namas“, kurį lenkai vadina „kreivuoju“. Jame nėra stačių kampų. Sienos, durys ir langai išlinkę tarsi kreivame veidrodyje. Nepaisant to, „Kreivasis namas“ darniai įsiliejo į istorinio Sopoto centro architektūrinį ansamblį.

Šv. Jurgio bažnyčia Kosciuškos gatvėje buvo pastatyta 1899–1901 m., padedant Prūsijos karaliui Vilhelmui II ir jo sutuoktinei Augustai Viktorijai, kuri asmeniškai skyrė lėšų statybai. Architektas Ludwigas von Tiedemannas atsisakė honoraro už savo darbą.

Karalius pats tvirtino projektą ir įnešė į jį tam tikrų pakeitimų – primygtinai reikalavo padidinti bokštą, kad jis būtų matomas nuo Gdansko įlankos. Taip jūreiviai gavo papildomą orientyrą krante. Bažnyčios atidaryme ir pašventinime 1901 m. rugsėjo 17 d. dalyvavo karalienė. Prie Šv. Jurgio bažnyčios išeina garsiausia miesto gatvė – Monte Kasino didvyrių gatvė, arba Montiakas, kaip ją vadina liaudyje.

Neįprastas šiam miestui architektūros statinys – Išganytojo bažnyčia, 1919 m. pastatyta moderno stiliumi Sopoto protestantams. Per karą pastatas smarkiai nukentėjo, tačiau šventovė veikė toliau. Tai vienintelė Trimiestyje bažnyčia, kurioje vyksta evangelikų pamaldos.

Viena prieštaringiausiai vertinamų Sopoto įžymybių – „Jasio Žvejo“ fontanas. Kai kurie kažkodėl laiko jį absurdišku. Fontanas įrengtas pasibaigus karui. Žvejo su žuvų pintine statula stovi tarp vandens čiurkšlių. Panaši skulptūra kadaise stovėjo vienos vilos sode.

Oliva. Abatų rūmai pagrindiniame Gdansko parke – Olivos.

Ne mažiau unikalus ir Trimiesčio priemiestis – Oliva. „Išsidėstę vaizdingų kalvų papėdėje, namai būrėsi aplink katedrą ir palei Olivos upelio tėkmę. Nuo ankstyvųjų viduramžių iš Gdansko į Slupską ir Pucką ėjo prekybos kelias, vadintas Via regia – ‚Karališkuoju traktu‘. Iš čia pro plačiai atvertus vaizdingojo Džiaugsmo slėnio vartus kelias kilo aukštyn į kalvų viršūnes.“ Taip rašytojas Lechas Krzyżanowskis aprašo šią ramią, jaukią vietelę šiaurės vakarų Gdanske su nuostabia katedra, rūmais ir parku.

Olivos Švenčiausiosios Trejybės, Mergelės Marijos ir šventojo Bernardo katedra

Katedra buvo pagrindinė Pomeranijos šventovė, vietos kunigaikščių ir hercogų kapavietė. Kartu su Abatų rūmais ji priklausė 1186 m. liepos 2 d. įkurtam Olivos cistersų vienuolynui. Trijų navų bazilika pastatyta gotikos stiliumi su baroko elementais. Fasadą flankuoja du aukšti 46 metrų bokštai su barokinėmis viršūnėmis. Viduje yra 23 marmuriniai baroko ir rokoko stiliaus altoriai. Per savo istoriją katedra kelis kartus degė. 1350 m., po trečiojo gaisro, ji buvo atstatyta gotikos stiliumi. 1925 m. gavo katedros statusą, o 1992-aisiais tapo Gdansko arkivyskupijos rezidencija. Didžiausia katedros puošmena – vienuolio Johanno Wilhelmo Wulffo sukurti vargonai.

Pirmą kartą Oliva paminėta neoficialiuose cistersų vienuolyno dokumentuose 1186 m., kai kunigaikštis Samboras pakvietė į šią žemę cistersų konventą iš Pamario Kolbačo ir padovanojo abatijai septynis aplinkinius kaimus. Būdami apskaičiuojantys žmonės, vienuoliai labai greitai išplėtė savo valdas, įrengė užtvankas, pastatė malūnų, patobulino žemės dirbimo būdus.

Daugiau nei 600 metų Olivos žemėje veikė cistersų abatija, aplink kurią šimtmečiais klostėsi dramatiški įvykiai. XIII a. vienuolyną dukart užpuolė prūsai, sudeginę jį iki pamatų. Tris kartus jį plėšė kryžiuočiai. Galiausiai vienuoliai pastatė mūrinę koplyčią. Iki amžiaus vidurio buvo pastatyta bazilika su koplyčiomis tipišku romaniniu stiliumi. Šiandien jos pastatas atrodo taip, kaip po rekonstrukcijos, atliktos po didžiulio 1350 m. gaisro. Po visų vienas po kito ant vienuolių galvų griuvusių nelaimių – epidemijų, antpuolių, gaisrų – abatijai nusišypsojo laimė: iki XVIII a. čia tvirtai įsikūrė daug kilmingų Gdansko šeimų. Patricijai pasistatė nuosavus malūnus, aliejines, kalves, lentpjūves. Ir netgi padėjo vienuoliams 1754–56 m. statyti naujus abatų rūmus. Po pirmojo Lenkijos padalijimo 500 gyventojų ir 70 pastatų turėjęs miestas atiteko Prūsijai, o jos valdžia pasisavino visą abatijos turtą. Olivos bažnyčia tapo katalikų parapijos bažnyčia, o senoji parapinė Šv. Jokūbo bažnyčia atiteko evangelikams. Taip, prasidėjus prūsų viešpatavimui, baigėsi cistersų ordino gyvavimas Olivoje.

Taikų gyvenimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Varpai ir senųjų katedros vargonų vamzdžiai buvo perlydyti karo reikmėms. Versalio sutarties sprendimu Oliva tapo Laisvojo miesto dalimi. Vos suremontavus katedros vargonus, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir Oliva kartu su Dancigu vėl atsidūrė vokiečių valdžioje. Po karo ji buvo sutvarkyta ir virto nuostabiu, vaizdingu rajonu. Dabartinė Olivos katedros išvaizda išliko nuo XVI a. Fasadą puošia du 46 metrų bokštai su smailiomis špilėmis.

Už šimto metrų nuo bazilikos – senoji parapinė Šv. Jokūbo bažnyčia ir Abatų rūmai. Ramybės ir harmonijos atmosferą kuria nuostabus cistersų parkas su gražiai nukirptomis vejomis, tvenkiniais ir gulbėmis, mažyčiais kanalais ir kriokliais. Viename parko kampelyje pastatytas paminklas lenkų poetui Adomui Mickevičiui, kurio vardu ir pavadinta ši „tylos ir kontempliacijos oazė“.

Didžiausia Trimiesčio dalis – tai, žinoma, Pamario vaivadijos sostinė Gdanskas, turintis daugiau nei tūkstantmetę istoriją. Miestas prikeltas iš Antrojo pasaulinio karo paliktų griuvėsių.

Gdanskas. Lyg Feniksas iš pelenų prisikėlęs istorinis miesto centras stulbina vaizduotę!

Atstatyti seni mūriniai namai, bažnyčios, vartai, gatvės. Senoviniai pastatai vėl užėmė savo istorines vietas. Nebent pakeitė paskirtį. Pavyzdžiui, Rotušės pastate šiandien įsikūręs Gdansko istorijos muziejus, o tiesiai priešais jį – „Neptūno fontanas“, kuris, kaip ir anksčiau, džiugina miestiečius.

Iki šiol gyva legenda, kad kartą jūrų valdovui įgriso klausytis žmonių į fontaną mėtomų monetų skambesio, ir jis iš visų jėgų trenkė trišakiu į vandenį. Monetos virto aukso dulkėmis, vanduo nusidažė auksine spalva ir tapo gydomuoju. Taip atsirado Gdanską išgarsinęs „Auksinis vanduo“ (Goldwasser, arba Złota Woda). Žinoma, jis neturi nieko bendra su grynai lenkišku išradimu – to paties pavadinimo likeriu, užpiltu ant 20 žolelių ir pagardintu brangiais prieskoniais.

Beje, 1881 m. Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorius Stanisławas Tarnowskis garsųjį degtinės fabriką Szeroka gatvėje Nr. 52 aprašė taip: „Gdansko degtinės sandėlis, visame pasaulyje žinomas garsiojo ‚Auksinio vandens‘ fabrikas, jo sostinė yra ‚Prie lašišos‘. Iki šiol čia išlikęs lenkiškas užrašas, o didžiulė medinė lašiša virš durų kabo Dievas žino nuo kokių neatmenamų laikų – galbūt nuo pat šios krautuvės įkūrimo dienos, nei daugiau, nei mažiau, nuo 1598 metų. Nežinau, ar sandėlyje saugomas trijų šimtų metų senumo archeologinis ‚Auksinis vanduo‘ (jei taip, jis turėtų būti puikus), tačiau jau pati firma yra garbingas archeologijos paminklas“. 1945-ųjų kovą legendinė „Lašiša“ sudegė kartu su Pagrindiniu miestu. Tačiau, kaip rašo vietos kraštotyrininkai istorikai, 1976 m. ji „vėl svetingai atvėrė savo sunkias dvivėres duris toje pačioje vietoje, patvirtindama tradicijos tvarumą“.

Palei Motlavą driekiasi Ilgoji krantinė, virš kurios stūkso seniausias ir galingiausias Europoje uosto kranas, vadinamas Żuraw (vokiečiai jį vadino Krantor – Krano vartais). Šiandien čia įsikūrusio Centrinio jūrų muziejaus eksponatai pasakoja apie lenkų laivybos istoriją.

„Solidarumo“ judėjimas

Nepriklausoma savivaldi profesinė sąjunga „Solidarumas“ atsirado kaip 1980 m. rugpjūčio–rugsėjo masinio streikų judėjimo rezultatas ir buvo įsteigta Gdansko Lenino laivų statykloje. „Solidarumo“ įkūrėju ir lyderiu tapo Lechas Wałęsa. Nuo 1982 m. sausio iki 1986 m. gegužės „Solidarumas“ buvo priverstas veikti pogrindyje. 1989-ųjų balandžio 17 d. profesinė sąjunga vėl buvo oficialiai įteisinta. Būdamas masiškiausias antikomunistinis judėjimas, „Solidarumas“ suvienijo įvairias politines jėgas – nuo katalikų konservatorių ir dešiniųjų liberalų iki kraštutinių kairiųjų socialistų ir anarchistų. 1989–1990 m. profesinėms sąjungoms pavyko įvykdyti taikią revoliuciją ir galutinai išvaduoti Lenkiją iš komunistinio režimo.

Nuo Motlavos kranto į Pagrindinio miesto centrą galima patekti pro vienus iš įtvirtinimų vartų. Į gražiausią gatvę, Mariacką, – pro Šv. Marijos vartus. Ji baigiasi didinga raudonų plytų gotikine Švč. Mergelės Marijos bazilika, galinčia sutalpinti daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių. Po jos skliautais – 31 koplyčia, trys tuzinai didelių langų ir senovinis astronominis laikrodis. Nuo XV amžiaus jis rodo Mėnulio fazes, Zodiako ženklus, datą ir laiką.

Viename iš Pagrindinio miesto skersgatvių įsikūrusi beveik karo nepaliesta dominikonų Šv. Mikalojaus bažnyčia su paauksuotu daugiaaukščiu altoriumi ir dideliais vargonais.

Kartu su Pagrindiniu miestu vystosi ir Senamiestis, kuriame taip pat yra kuo pasigrožėti. Išlikęs kryžiuočių pastatytas Didysis malūnas. Už jo, priešingoje gatvės pusėje, – Senamiesčio rotušė. O priešais Didįjį malūną stovi Šv. Kotrynos bažnyčia, seniausia Gdanske. Iškart už jos po poros šimtmečių prisiglaudė bene labiausiai šiuo metu „politizuota“ Šv. Brigitos bažnyčia, kuri devintajame dešimtmetyje buvo antikomunistinio „Solidarumo“ aktyvistų prieglobstis.

Keista, tarsi pasirinktinai, Gdanske išliko keletas pastatų, kurių netekties vargu ar būtų tekę gailėtis. Tai buvęs gestapo pastatas (iki 1956 m. jį užėmė sovietų NKVD) ir namas Rudolfo Spannerio, kuris Antrojo pasaulinio karo metais buvo karo gydytojas. 1943–1944 m. jis sukūrė būdą muilui gaminti iš žmonių riebalų. O eksperimentus atlikdavo su Štuthofo kaliniais. Liudininkų teigimu Niurnbergo procese, tai buvo tik kalinių lavonai. Spanneris nebuvo patrauktas atsakomybėn, nes nebuvo įrodyta, kad jis žudė žmones, kurių lavonus naudojo savo eksperimentams. 1957 m. sadistas jau vadovavo Kelno anatomijos institutui, ten sukūrė plačiai žinomą anatomijos atlasą, kuris naudojamas iki šiol. Pats mirė nuo insulto 1960-aisiais.

Gdansko istorinis centras buvo grandioziškiausias ir precedento neturintis restauravimo darbų objektas.

Prireikė ne tik darbo rankų, bet visų pirma – laiko. Restauratoriams iškilo labai sudėtingas uždavinys – rasti visų sunaikintų namų atvaizdus. Prieškario Gdanskas dokumentacijos nekaupė, visi archyvai buvo išvežti į vakarus. Todėl istorinį centrą teko dėlioti po gabalėlį – iš piešinių, senų laikraščių iškarpų, šeimos nuotraukų ir paveikslų. Pirmieji atsirado Długos, Ogarnos ir Piwnos gatvių fasadų eskizai. Valant pokario griuvėsius, visos architektūrinės detalės buvo renkamos restauravimo dirbtuvėse, galima sakyti, po dulkelę. Nustatyti, kuriam namui priklausė kuri akmens nuolauža, buvo nepaprastai sunku. Restauravimo ir atstatymo darbams vadovavo Gdansko politechnikos instituto Lenkų architektūros skyriaus darbuotojai Janas Borowskis ir Marianas Celińskis.

Trimiestyje dar yra rajonų, kuriuos meistrų rankos pasiekė tik ką. Jų atkūrimas – tik laiko klausimas – darbai nesustoja nė dienai. Tęsiasi ir visuomenės diskusijos dėl miesto rekonstrukcijos projektų.

Per 20 metų, kai Gdanskui vadovavo 2019 m. pradžioje viso miesto akivaizdoje tragiškai žuvęs miesto prezidentas Pawełas Adamowiczius, miestas pasikeitė – iš Europos užkampio virto visame pasaulyje žinomu turizmo centru. Jaunasis prezidentas gdanskiečiams ir visiems, kurie stebėjo jo darbą, įsiminė daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, originaliu kelių problemos sprendimu. 2013 m. jis nurodė Gdansko centre nuimti asfaltą, kuriuo buvo padengtas istorinis akmenų grindinys. Adamowiczius manė, kad senovinė danga turi daugybę privalumų: lietaus vanduo neužsilaiko ant grindinio, dulkių mažiau nei ant asfalto. Ir eismo saugumui tik pliusas – vairuotojai priversti laikytis greičio ribojimų. Na ir, žinoma, ne mažiau jam rūpėjo estetinis aspektas: „Žinote, kaip malonu važiuoti taksi akmenų grindiniu! Eliziejaus laukuose irgi akmenų grindinys…“

Kitaip nei Lenkijos vadovybė, Pawełas Adamowiczius pasisakė už migrantų priėmimą ir kuo palankesnių sąlygų jiems sukūrimą. Ir Gdanskas iš tiesų tapo pirmuoju Lenkijos miestu, priėmusiu precedento neturintį įvairių tautų integracijos planą. Meras tikėjosi, kad programa veiks bent artimiausius kelis dešimtmečius. Kaip jis sakydavo, visi turi teisę būti laimingi.

Palaikydamas gerus kaimyninius santykius su Rusija, Adamowiczius įvedė tradiciją Gdansko išvadavimo iš fašizmo dieną dėti gėles ant žuvusių sovietų karių kapų, už tai opozicija jį vadino „rusišku elementu“. „Netikru lenku“ jis pasirodė ir tada, kai Lenkijos pusė panaikino bevizį režimą su Kaliningradu, o jis sukritikavo oficialiąją Varšuvą. Jo nuomone, už šio sprendimo stovi politinės jėgos, kurioms paprastų lenkų interesai mažai rūpi.

Miestiečiai savo merą laikė sąžiningu, ryškiu ir įdomiu, žmonėms artimu politiku, gerbė už didelį dėmesį socialinėms programoms. Jis nesislėpė už storų kabineto sienų. Bendravo su žmonėmis gatvėje (be apsaugos!), aptarinėjo su jais savo idėjas, domėjosi problemomis ir jas sprendė. Adamowicziaus laikais buvo įkurtas Miesto plėtros biuras – Biuro Rozwoju Miasta, kuris rengia ir kontroliuoja visas investicijas mieste, atlieka sociologinius ir techninius tyrimus, renka informaciją apie gyventojų poreikius.

Nuo 2006 m. Gdanske veikia stipendijų programa aukštosiose mokyklose IT specialybes studijuojantiems. Vėliau meras įvedė „atviro miesto“ politiką: internete skelbiamas išlaidų registras, ir kiekvienas miestietis gali sužinoti, kiek pinigų skiriama švietimui, medicinai, kultūrai, kelių remontui, valstybės įstaigų išlaikymui… Gdanske aplink miesto valdžią susiformavo intelektualų ir visuomenės aktyvistų terpė, kuri ir tapo pagrindiniu nuolatinių teigiamų pokyčių varikliu.

Šiuolaikiniame Gdanske įvyko gana didelio masto permainų. 2011 m. buvo pastatytas 44 tūkstančių žiūrovų futbolo stadionas PGE Arena Gdańsk, kurio vertė siekia 623 milijonus zlotų. Jo statybos prasidėjo 2008 m. Iki 2009-ųjų gruodžio stadionas turėjo darbinį pavadinimą Baltic Arena, kol bendrovė PGE Group išpirko teisę į arenos pavadinimą.

Metais anksčiau pirmuosius žiūrovus priėmė dengta daugiafunkcė 15 tūkstančių vietų „Ergo Arena“, įsikūrusi pačioje Sopoto ir Gdansko riboje. Beje, ją finansuoja abu miestai. Sporto ir pramogų komplekso atidarymą pradėjo tinklinio rungtynės, kurios miestiečiams įsiminė tuo, kad Lenkijos komanda nugalėjo pasaulio čempionus brazilus. Be sporto varžybų, „Ergo Arena“ rengiamos parodos ir koncertai. Čia viešėjo „Cirque du Soleil“, koncertavo Lady Gaga, Eltonas Johnas, Rodas Stewartas, Jeanas Michelis Jarre’as, Stingas, „Depeche Mode“, „Scorpions“ ir daugelis kitų. O 2014-aisiais čia vyko pasaulio lengvosios atletikos čempionatas.

Per pastaruosius metus Gdanske atsirado naujas miesto geležinkelio maršrutas PKM ir pietinis miesto aplinkkelis (Obwodnica Trójmiejska) – greitkelis. Pertvarkytas Brzeźno rajono molas ir jachtų prieplauka Szafarnios gatvėje. Pastatyta mokyklų ir baseinų su sporto salėmis, atnaujinta pakrantė ir Žuvų turgaus aikštė, o į Sobieszewo salą nutiestas pakeliamas tiltas.

2016 metais po Negyvąja Vysla nutiestas beveik pusantro kilometro ilgio automobilių tunelis. Jis yra svarbi Słowackio trasos, jungiančios Lecho Wałęsos oro uostą su jūrų uostu, grandis. Tai viena didžiausių pastarųjų metų investicijų Lenkijos pajūryje ir pirmasis tokio pobūdžio objektas šalyje.

Aleksandra Dulkiewicz

2019 m. kovo 3 d. naująja Gdansko mere miestiečiai išrinko Aleksandrą Mariją Dulkiewicz, kuri nuo 2017 metų buvo Paweło Adamowicziaus pavaduotoja, o nuo jo žūties dienos ėjo miesto merės pareigas. Prieš dalyvaudama rinkimuose Aleksandra Dulkiewicz dirbo Europos solidarumo centre ir Gdansko ekonominės plėtros agentūroje „Invest“. Vadovavo partijos „Piliečių platforma“ frakcijai Gdansko miesto taryboje. Nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2019 m. sausio 14 d. – Gdansko mero pavaduotoja ekonominės politikos klausimais. 2018 m. savivaldos rinkimuose vadovavo Paweło Adamowicziaus rinkimų štabui.

Pastaraisiais metais didžiausi pokyčiai palietė ir Šiaurės uostą, kurio statybos pradėtos 1970 metais, o po ketverių metų jis jau buvo atidarytas. Vėliau pastatyta skystojo kuro perkrovimo bazė, rūdos prieplauka, suskystintųjų dujų (LPG) perkrovimo terminalas. Tai etapai, kurių dėka atsirado didelis uostas, atstovaujantis Gdanskui Europos giliavandenių uostų lygoje. 2007 m. birželį atidarytas Giliavandenis konteinerių terminalas, o paskui įvyko lūžis uosto gyvenime – paleista reguliari vandenyno konteinerių linija, sujungusi Gdanską su Tolimaisiais Rytais. Uostas nuolat plečiasi ir šiandien laikomas ne tik regioninės reikšmės objektu, bet ir rytiniausiu žemyniniu suvienytos Europos uostu.

Pawełas Adamowiczius, ėjęs uosto stebėtojų tarybos pirmininko pareigas, sakė: „Šiaurės uostas priklauso didžiausiems laimėjimams, nepriklausomai nuo bendro Lenkijos Liaudies Respublikos laikotarpio vertinimo. Tuomet jis buvo šalies ekonominio suvereniteto pakaitalas ir pranašas … Tai viena iš investicijų, išlaikiusių laiko išbandymą.“

Adamowicziaus biografijoje yra puslapių, susijusių su profesinių sąjungų judėjimu „Solidarumas“. 1990–94 metais jis buvo jo narys. 2005 m. rugpjūčio 31 d. Solidarumo aikštėje Gdanske, prie paminklo 1970 metais žuvusiems Gdansko laivų statyklos darbininkams, pasirašytas Europos solidarumo centro steigimo aktas. Tuomet Adamowiczius tapo ir „Solidarumo“ judėjimo muziejaus kūrimo iniciatoriumi. Statybos pradėtos 2010 metais ir kainavo 232 milijonus zlotų. Pusę lėšų skyrė Europos Sąjunga. Muziejaus komplekso atidaryme 2014 m. rugpjūčio 30 d. dalyvavo ne tik Lenkijos prezidentas ir Gdansko meras, bet ir „Solidarumo“ lyderis, buvęs valstybės vadovas Lechas Wałęsa. Penkių aukštų, daugiau kaip 25 tūkstančių kvadratinių metrų ploto muziejaus pastatas primena statomą laivą. Kiekviena salė pasakoja apie tam tikrą judėjimo etapą.

Gdanske yra ir Antrojo pasaulinio karo muziejus – didžiausias pasaulyje ir vienintelis Europoje. Ekspozicija pasakoja ne tik apie Lenkijos likimą, bet ir apie Leningrado blokadą, sovietų partizanus, Stalingrado mūšį. Muziejuje pateikiamas išsamus karo vaizdas. Pats pastatas užima 23 tūkstančius kvadratinių metrų. 5 tūkstančiai iš jų skirti ekspozicijai, kurios didžioji dalis įrengta po žeme. Apžiūra prasideda būtent požemyje ir baigiasi bokšte, iš kurio atsiveria vaizdas į po karo atstatytą Gdanską.

Per pastaruosius du dešimtmečius Gdanskas ne tik atkūrė tai, ką sugriovė karas, bet ir modernizavosi. Gatvėmis, kuriose veikia nemokamas Wi-Fi tinklas, pradėjo važinėti nauji tramvajai ir patogūs autobusai. Nutiesta nauja tramvajaus linija iš Piecki-Migowo rajono į Wrzeszczą. Šiuo metu tiesiami dar trys kilometrai. Atsirado naujų dviračių maršrutų, kurių ilgis siekia beveik 100 kilometrų. Jie nutiesti ir palei pakrantę, sujungę Trimiesčio miestus ir priemiesčius. Baigiama kurti miesto dviračių nuomos sistema „Mevo“. Pagal renovacijos programą pagražinti ir praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje pastatyti pilki daugiabučiai. Dabar jie neatrodo tokie niūrūs.

Stambūs projektai neapsiėjo be Europos Sąjungos investicijų. Ir tai taip pat Adamowicziaus nuopelnas. Jis subūrė komandą, gebėjusią juos įgyvendinti.

Unikali padėtis ir laisvės dvasia sukūrė Gdanske savitą atmosferą. Didžia dalimi tai jo mero nuopelnas. Pawełas Adamowiczius nežadėjo neįmanomų dalykų: „Mes konkrečiai kalbame apie tai, ką ir kur norime įgyvendinti … Mums viskas apskaičiuota, nes esame profesionalai. Gdanskui nereikia mėgėjų. Gdanskas – pernelyg rimtas, didelis miestas, kad su juo būtų daromi abejotini mėgėjiški eksperimentai.“ Jis sukūrė laisvą miestą laimingiems žmonėms. O paklaustas, nuo ko pradėti, atsakydavo: „Tiesiog išmokykite žmones mylėti savo miestą. Pradedant nuo vaikų.“

GDANSKO ISTORINIS KALENDORIUS

997 – Pirmasis rašytinis Gdansko paminėjimas „Šventojo Adalberto gyvenime“.

1263 – Gdanskas gauna miesto teises iš Liubeko.

1282 – Kunigaikštis Mestvinas II perduoda Rytų Pomeraniją (Pomereliją) su jos sostine Gdansku būsimajam Lenkijos karaliui, Didžiosios Lenkijos kunigaikščiui Pšemyslui II.

1308 – Kryžiuočių ordino riteriai užima Gdanską ir pervadina miestą Dancigu.

1309 – Ordinas sudaro su Brandenburgu Soldino sutartį ir išperka iš jo Pomeraniją kartu su Dancigu.

1343 – Ordinas suteikia Dancigui Kulmo teisę, pradedama statyti Šv. Mergelės Marijos bažnyčia, Pagrindinio miesto rotušė ir miesto siena.

1361 – Dancigas tampa Hanzos miestų sąjungos nariu.

1410 – Po Žalgirio mūšio miestas gauna karališkąsias privilegijas.

1454 – Kazimieras Jogailaitis išleidžia aktą dėl Dancigo ir visos Pomeranijos prijungimo prie Lenkijos.

1454–1466 – Trylikos metų Prūsijos miestų karas su Kryžiuočių ordinu, po kurio Ordinas tampa Lenkijos karaliaus vasalu ir netenka teisės valdyti Dancigą.

XV–XVI a. – Dancigo „aukso amžius“.

1626–1629 – Lenkijos–Švedijos karas baigiasi 1629 m. rugsėjo 26 d. Altmarko paliaubomis. Jos sudarytos netoli Dancigo, prūsų kaime Altmarke (Stary Targ, Pamario vaivadija).

1655–1660 – „Švedų tvanas“. Švedų užpuolimas prieš Lenkiją (Abiejų Tautų Respubliką) lėmė Vilniaus paliaubų sudarymą 1654−1667 metų Rusijos–Lenkijos kare ir bendrą kariaujančių pusių kovą prieš grėsmingą švedų hegemoniją. Formaliai švedų invazija baigiasi po paliaubų Olivoje.

1660 – Pasirašoma Olivos sutartis, išsprendusi Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos konfliktus, likusius po 1600–1629 m. Lenkijos–Švedijos ir 1655–1660 m. Šiaurės karų.

1733–1735 – Lenkijos įpėdinystės karas, po kurio Lenkijos karaliumi tampa Augustas Saksas.

1772 – Pirmasis Lenkijos padalijimas. Prūsijai atitenka Pomeranija ir dalis Didžiosios Lenkijos.

1793 – Antrasis Lenkijos padalijimas ir Dancigo prijungimas prie Prūsijos.

1795 – Trečiasis Lenkijos padalijimas. Austrija ir Prūsija gauna lenkų žemių. Galiausiai Lenkija nustoja egzistuoti kaip valstybė.

1807 – Napoleonas užima Dancigą ir paskelbia jį Laisvuoju miestu.

1815 – Dancigas grąžinamas Prūsijai.

1852 – Pirmasis geležinkelis sujungia Dancigą su Brombergu (lenk. Bydgoszcz), Schneidemühlu (Piła), Thornu (Toruń) ir Hohensalza (Inowrocław).

1870 – Pradeda kursuoti arklinis tramvajus.

1895 – Pradeda kursuoti elektrinis tramvajus.

1919 – Pagal Versalio taikos sutartį Dancigas gauna „laisvojo miesto“ statusą

1939 – Rugsėjo 1 d. Dancige (Vesterplatėje) prasideda Antrasis pasaulinis karas

1945 – Karo pabaiga, miesto atstatymo pradžia.

1970 – Neramumų Gdansko laivų statykloje pradžia.

1980 – Atsiranda profesinių sąjungų judėjimas „Solidarumas“.

1983 – Lechas Valensa tampa Nobelio taikos premijos laureatu.

1990 – Po pirmųjų laisvų rinkimų 1990 metais Lechas Valensa tampa Lenkijos prezidentu.

1998 – Gdansko prezidentu išrenkamas Pawełas Adamowiczius. Vėliau jis dar keturis kartus laimės rinkimus.

2019 m. kovo 3 d. – per pirmalaikius Gdansko prezidento rinkimus, surengtus dėl tragiškos Pawełio Adamowicziaus žūties, miesto gyventojai naująja vadove išrenka jo pavaduotoją Aleksandrą Dulkiewicz.

BIBLIOGRAFIJA

• Freidrich Carl Gottlieb von Duisburg. Versuch einer historisch-topographischen Beschreibung der freien Stadt Danzig.
• Daniel Gralath. Versuch einer Geschichte Danzigs.
• О. Райле. Секретные операции абвера. Тайная война немецкой разведки на Востоке и Западе 1921–1945. Бойцы невидимого фронта.
• Ю. Рубцов. К 70-й годовщине освобождения Гданьска.
• М. Тымовский, Я. Кеневич, Е. Хольцер. История Польши.
• Lokarno-Konferenz 1925. Eine Dokumentensammlung.
• Мирный договор между Союзными и Объединившимися державами и Германией (Версальский договор) 28 июня 1919
• Lorenz. Die Geschichte der Kaschuben.
• Friedrich A. Vossberg. Muenzgeschichte der Stadt Danzig.
• Walther Recke. Der diplomatische Kampf um Danzig vor und in Versailles.
• Lothar Foerster. Die Abtrennung Danzigs von Preußen und dem Deutschen Reich.
• Karl C. Thalheim. Das Grenzlanddeutschtum.
• Табуи Женевьева. Двадцать лет дипломатической работы.
• https://polski.pro/o-polsce/gdansk-gorod-neptuna
• www.gdansk.ru
• https://wikiway.com/poland/gdansk/
• Ernst Ziehm. Die Entstehung der Freien Stadt Danzig.
• Kossinna, Zeitschrift für Ethnologie.
• Лех Кшижановский. Гданьск.
• Л.Е.Горизонтова, В.А.Дьяков и др. Краткая история Польши.
• Герберт Дирксен. Москва, Токио, Лондон – Двадцать лет Германской внешней политики.
• М.П. Безруков, А.Е. Туровский и др. Путеводитель побед.
• А.Е. Голованов. Дальняя бомбардировочная...
• В.А. Зубачевский. Проблема Данцига и «польского коридора» в германо-польских отношениях в 1929–1933 гг.
• Военная энциклопедия под ред. В.Ф. Новицкого. Данциг.
• А. Самсонов. Победное завершение восточно-померанской операции. Штурм Гдыни, Данцига и Кольберга.
• Franz Steffen. 4000 Jahre bezeugen Danzigs Deutschtum: Geschichte der ethnographischen, geschichtlichen, kulturellen, geistigen u. künstlerischen Verbundenheit Danzigs mit Deutschland von den ältesten Zeiten bis zur Gegenwart
• М.Т. Кузьмина. Искусство Польши.
• Мировая экономика, финансы и инвестиции. globfin.ru

Apipavidalinant panaudotos iliustracijos iš VisitPrussia.com redakcijos archyvo, Vikipedijos ir nuotraukų bankų Pixabay bei PxHere. Kiti šaltiniai nurodyti iliustracijų prierašuose.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.