Liaudies sodas buvo tankiai gyvenamo Laako rajono žaliieji plaučiai. Jis buvo priešais vakarinėje miesto dalyje 1626–1634 m. supiltus tvirtovės pylimus. 1811–1813 m. pastatyta observatorija stovėjo ant vieno iš šių pylimų bastionų. Kiek prieš 1900 m. senajam parkui teko užleisti dalį savo teritorijos naujos observatorijos statybai. Per Pirmąjį pasaulinį karą parko sklypas buvo skirtas vaikų ligoninei statyti ir, galiausiai, 4-ojo dešimtmečio pradžioje dar viename parko zonos sklype pastatytas naujas anatomijos fakulteto pastatas.
Tačiau likusi parko teritorija ir toliau džiugino Laako vaikus puikiomis rogučių trasomis, besileidžiančiomis į gilų siaurojo geležinkelio slėnį, o suaugusiuosius – vienu iš tylių idiliškų Karaliaučiaus kampelių. Turiu omenyje ne tą nedidelį žalią kampelį aplink Pergalės koloną, kurią 1871 m. pastatė miesto statybos patarėjas Krügeris (Franz Krüger, 1829–1896), nors ir jis buvo ramybės salelė miesto šurmulyje, o vadinamąsias „Mokslininkų kapines“, kaip jas vadino Karaliaučiuje. Žinoma, oficialiai jos vadinosi kitaip: Senosios Neuroßgarteno kapinės (Alter Neuroßgärter Friedhof). Tačiau mokslininkų kapinėmis jos buvo laikomos pelnytai: čia buvo daug labai gerbiamų vietos korifėjų kapų.
Kapinės buvo įkurtos XVIII amžiaus pabaigoje, kai šventoriuje aplink bažnyčią vietos jau nebeliko. Per praėjusius dešimtmečius jose palaidota daugybė žmonių, o kartu su kapinėmis išsiplėtė ir Liaudies parkas.
Galiausiai kapinės buvo uždarytos, ir šiandien iš jų išliko tik apie 1200 kvadratinių metrų sklypas. Tačiau senieji antkapiai iki šiol tebeneša garsius vardus.
Puikus ampyro stiliaus antkapis byloja, kad 1825 metais, keliaudamas į Karaliaučių, čia mirė ir buvo palaidotas Estijos landratas Magnusas fon Baeris (Johann Magnus von Baer, gim. 1765).
1846 metais šiose kapinėse palaidotas iškilus Karaliaučiaus astronomas Friedrichas Wilhelmas Besselis (Friedrich Wilhelm Bessel, gim. 1784). Duobkasiams nereikėjo toli važiuoti, nes jis mirė savo direktoriaus bute paprastame užmiesčio name, stovėjusiame kairėje nuo įėjimo į observatoriją, kuri kilo virš tvirtovės pylimų visai netoli tos vietos, kur jis rado amžinąjį poilsį.
1871 metais čia palaidotas chirurgas Albrechtas Wagneris (Albrecht Wagner, gim. 1827). Jis mirė vasario 15 d., būdamas 44 metų, nuo šiltinės, tarnaudamas karo chirurgu 1870–1871 m. Prancūzijos–Prūsijos kare. Būtent jo garbei skersgatvis nepatraukliu Todtengasse pavadinimu („Mirusiųjų skersgatvis“) buvo pervadintas Wagnerstraße. Ant namo Nr. 38 buvo pritvirtinta memorialinė lenta: „Med. dr. Karlui Ernstui Wagneriui, universiteto profesoriui ir žinomam chirurgui“. (Pilnas iškilaus mediko vardas buvo Karl Ernst Albrecht Wagner. Visų biografinių pažymų antraštėse jis – Albrechtas Wagneris. Tačiau ant memorialinės lentelės šios vardo dalies kažkodėl nebuvo — red.) Naciai 1933 metais pervadino gatvę Richard-Wagner-Straße, tačiau su garsiuoju muzikantu ji neturėjo nieko bendra.
Kompozitorius visai neilgai gyveno Steindamme (Steindamm) tarp Wagnerstraße ir Heinrichstraße (buvusios Monkengasse), ką liudijo ant to namo pritvirtinta marmurinė lenta.
1875 metais Mokslininkų kapinėse palaidotas matematikas Juliusas Richelot (Julius Richelot, gim. 1808), o 1878 metais ten pat palaidotas Homero kūrybos tyrinėtojas, klasikinių kalbų specialistas Karlas Lehrsas (Karl Lehrs, gim. 1802), kurio, kaip žymaus klasikinio filologo, vardas ir reputacija buvo žinomi toli už Karaliaučiaus ribų. Ant šio iškilaus senovės Eladės literatūrinio paveldo aiškintojo antkapio puikavosi toks įrašas:
ΛΟΓΟΣ ΜΟΥΣΙΚΗΙ ΚΕΚΡΑΜΕΝΟΣ
„Jo kalba buvo persmelkta muzikos“.
Kuklus akmentašys, kuriam teko iškalti šį įrašą, žinoma, nemokėjo graikų kalbos, todėl nežinojo ir graikiškos raidės lambda. Jis panoro ištaisyti „akivaizdžią gramatinę klaidą“ ir pakeitė ΛΟΓΟΣ į ΑΟΓΟΣ – vėliau su tuo jau nieko nebuvo galima padaryti.
1879 metais Mokslininkų kapinėse palaidotas Karlas Rosenkranzas (Karl Rosenkranz, gim. 1805) – hegelininkas, profesoriaus kėdėje pakeitęs Kantą ir Herbartą. 1932 metais Kanto draugija pastatė jam naują marmurinį paminklą su skulptoriaus Georgo Fugho (Georg Fugh, 1898–1976) portretiniu reljefu.
1887 metais čia palaidotas botanikas Robertas Caspary (Robert Caspary, gim. 1818), o 1895 metais – iškilus fizikas Franzas Neumannas (Franz C. Neumann, gim. 1798), kurio bronzinė memorialinė lenta kabojo universiteto kolonadoje.
Galiausiai 1914 metais Karaliaučiaus miestas perkėlė į šias garbingas kapines Theodoro Gottliebo fon Hippelio Vyresniojo (Theodor Gottlieb von Hippel d. Ä., 1741–1796), slaptojo karo patarėjo ir miesto prezidento (pareigos, tuo metu prilygusios oberburmistrui), mirusio 1796 metais, palaikus. Savo laiku Hippelis buvo palaidotas kapinėse, juosusiose Neuroßgarteno bažnyčią. Skulptoriui Stanislausui Caueriui (Stanislaus Cauer) buvo pavesta sukurti jo garbei antkapinį paminklą.
Vėliau šis raudono marmuro paminklas, papuoštas ampyro stiliaus urna, buvo įmūrytas Neuroßgarteno bažnyčios šiaurės rytinėje sienoje. Mačiau jį ten dar nepažeistą po baisiosios lemtingosios nakties Karaliaučiuje įvykių.
Hippelis buvo Hippelio Jaunesniojo, atsišaukimo „Mano tautai“ autoriaus, artimo E. T. A. Hoffmanno draugo, dėdė. Jaunesnysis Hippelis mirė eidamas Brombergo gubernatoriaus pareigas ir ten pat buvo palaidotas. Be to, vyresnysis Hippelis priklausė artimam Kanto draugų ratui ir kolekcionavo meno kūrinius. Šiuos nedidelius, bet nuostabius paveikslus gražiuose rokoko stiliaus rėmuose miestui paliko jo sūnėnas, ir jie tapo Karaliaučiaus paveikslų galerijos pagrindu. Hippelis buvo ir iškilus rašytojas. Jo pagrindinis veikalas „Gyvenimo aprašymai kylančia linija“ (Die Lebensläufe in aufsteigender Linie) savo laiku buvo labai populiarus. Jis jį išleido anonimiškai, ir net Kantas neįtarė, kad „Gyvenimo aprašymų“ autorius buvo jo draugas Hippelis. Satyrinį kūrinį „Žmogus pagal laikrodį“ šis labai punktualus valdininkas taip pat išleido slapyvardžiu, be to, būdamas viengungis, parašė puikią knygelę apie santuoką. Jis buvo laikomas iškiliu humoristu, o jo aforizmai iki šiol labai populiarūs.
1927 metais žemė, provincija, miestas ir Albertina paskelbė Mokslininkų kapines garbės kapinėmis. Čia buvo galima pamatyti augalų pasaulio įdomybę: žydinčią seną gebenę, užsiropštusią ant paprastojo klevo maždaug šešių metrų aukštyje. Taigi ir šis tylus Karaliaučiaus kampelis turi savo istoriją.
Nuotraukos: Michailas Ogorodnikovas (2014).
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
