PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
[ 1814 ]
Kvedenau. – Karaliaučiaus vaizdas. – Pažintis su miestu. – Žinios apie miesto įkūrimą. – Jo dydis. – Architektūra. – Butų nuomos kainos.
Kelyje iš Trutenau į Karaliaučių, netoli Kvedenau kaimo, yra vienišas kalnas, ant kurio vokiečių riteriams užkariaujant Prūsiją stovėjo gerai įtvirtinta kilmingos prūsų giminės pilis. Užkopiau į šį kalną, bet jokių senovinės tvirtovės pėdsakų ant jo neradau.
Nors kalnas smėlėtas, tačiau šiokios tokios augmenijos ant jo yra, todėl jį visai galima apsodinti spygliuočiais. Tai, kad tokia vieta taip arti sostinės lieka visiškai tuščia, nerodo vietos gyventojų nuovokumo, nebent, gink Dieve, jie naudoja ją gyvuliams ganyti.
Nuo šios kalvelės, esančios vos už pusės mylios nuo Karaliaučiaus, galėjau apžvelgti visą šį miestą su visais jo bokštais. Iš čia buvo aiškiai matyti, kad Karaliaučius yra labai didelis.
Likusią kelio iki miesto dalį mane nemažai kankino nekantrumas kuo greičiau pasiekti tikslą, bet arklius, ankstesnėmis dienomis smarkiai perkrautus, reikėjo tausoti. Todėl važiavau lėtai, ir vietovė, gerai įdirbta, bet lygi ir beveidė, mano akių nedžiugino.
Pagaliau pasiekiau apgailėtinus, apgriuvusius Rossgarteno vartus, visiškai nevertus sostinės, ir po gero pusvalandžio privažiavau viešbutį „Zum deutschen Haus“.
Šį viešbutį man rekomendavo Klaipėdoje, ir iš tiesų turėjau visas priežastis likti patenkintas kambariu, jo apstatymu ir aptarnavimu. Tačiau klydau manydamas, kad šis viešbutis yra miesto pakraštyje. Tai mane šiek tiek liūdino, todėl buvau maloniai nustebintas, kai man pasakė, kad jis yra pačiame miesto centre.
Atidavęs duoklę savo skrandžiui ir truputį nusnūdęs, panorau išeiti ir aplankyti keletą dalykinių pažįstamų. Bet smuklininkas, šaunus vyrukas, mane atkalbėjo, sakydamas, kad šiandien niekur manęs nelauks: buvo šeštadienis. Šią dieną krikščionių prekybos namai paprastai suveda savo sąskaitų balansą. Be to, šeštadienis čia – namų tvarkymo diena, tad šią dieną sunku rasti ką nors, su kuo būtų galima aptarti dalykinius klausimus.
O sekmadieniais čia lankytis svečiuose nepriimta, todėl dvi dienas buvau paliktas pats sau. Noriu šį laiką panaudoti klajoti po miestą, susipažinti su juo ir išmokti jame orientuotis be vedlio.
Šis mano laiškas kol kas per trumpas ir nepatenkins tavo smalsumo, tad kol kas sustosiu, bet tęsiu, kai tik turėsiu ką pranešti.
* * *
…Tęsiu laišką. Labai apsidžiaugiau sutikęs savo kelionės per Lietuvos žemumą (Niederung) bendrakeleivį, juolab kad, deja, buvau pametęs jo adresą. Šis šaunus žmogus pažadėjo supažindinti mane su visomis miesto ypatybėmis. Jau daug ką matėme ir, atsižvelgiant į didelį šios vietos plotą, atrodo, kad greitu žingsniu vienas kitam nenusileidžiame. Toliau sužinosi, su kuo susipažinau ir ką iki šiol pamačiau.
Karaliaučius savo atsiradimą yra skolingas Bohemijos karaliui Otakarui, kuris čia, senojo prūsų įtvirtinimo vietoje, pastatė tvirtovę, užbaigtą 1255 metais ir karaliaus garbei pavadintą Karaliaus kalnu.
Patogi padėtis prie laivybai tinkamos upės paskatino keletą vokiečių kolonistų, globojamų tvirtų didingos pilies sienų ir jos narsių riterių, įkurti sienomis ir bokštais apjuostą miestą, kuriam buvo suteiktos įvairiausios privilegijos ir kuris pagal pilies vardą buvo pavadintas Karaliaučiumi.
Netrukus artimojoje saloje buvo pastatyta antroji įtvirtinta gyvenvietė, o po šimtmečio – trečioji. Šiuos tris miestus vieną nuo kito skyrė tik sienos ir upė. Visi jie pripažino Vokiečių ordiną savo siuzerenu ir vis dėlto neturėjo tarpusavyje nieko bendra.
Priešingai, kiekvienas iš jų turėjo savo magistratą, ir nuo pat savo atsiradimo jie kruvinai rietėsi tarpusavyje. Vėliau aplink šiuos tris miestus atsirado keturiolika priemiesčių, o XVII amžiuje kiekvienas iš jų apsijuosė žemių pylimu. Iki pat XVIII amžiaus pabaigos jie buvo taip atskirti vienas nuo kito, kad jei kas nors įgydavo pilietines teises kuriame nors Karaliaučiaus mieste ar jo priemiestyje, negalėjo jų turėti kitame. Atitinkamai žmogus, vertęsis amatu viename mieste, neturėjo teisės to daryti kitame. Tik neseniai [1724-aisiais – red.] ši absurdiška padėtis buvo panaikinta, ir visi miestai atsidūrė vieno magistrato valdžioje. Šie trys Karaliaučiaus miestai vadinasi Altštatas, Knypava ir Lėbenichtas.
Miesto pylimo perimetras siekia dvi vokiškas mylias1, tačiau esant tokiam dideliam miesto plotui čia gyvena tik 60 000 gyventojų. Todėl Karaliaučiuje tiek daug neužstatytų tuščių sklypų.
Pirmasis įspūdis apie šį didžiulį miestą toli gražu nėra teigiamas. Karaliaučiaus gatvės vingiuotos ir kreivos. Daugelis jų, ypač esančios miesto centre, labai siauros.
Pats miestas kalvotas ir, išskyrus daugiausia neužstatytą Paradeplatz, neturi nė vienos paminėti vertos viešosios aikštės. Rūmų tiesiogine šio žodžio prasme nėra. Tiesa, čia yra pastatų, pastatytų kilniu architektūros stiliumi. Tačiau didžioji dalis Karaliaučiaus statinių arba labai seni, dar Hanzos sąjungos laikų, arba pastatyti pagal fantastinį savininko skonį ar akimirkos užgaidą, neatsižvelgiant į jokią geometriją.
Pačiame miesto centre – nepaprastai siauros, tamsios gatvės su visiškai beveidžiais namais, kurių daugelyje yra alaus daryklos. Privilegijas atidaryti tokį labai gaisro požiūriu pavojingą verslą šių namų savininkai gavo labai seniai, kuriant priemiesčius (forštatus), o kadangi alaus darymas – vienas seniausių užsiėmimų, kuriam žmonija labai neabejinga, išmokėti kompensaciją alaus daryklų savininkams, likviduojant jų alaus daryklas senamiesčio centre, yra labai nelengva.
Čia, kaip ir Hamburge, malūnai daugiausia yra miesto centre. Be to, daugeliui atvykėlių pasirodys gana keista, kad jie stovi ant pakilumos. Taip yra todėl, kad juos maitinantis tvenkinys yra gerokai aukščiau už patį miestą. [Todėl jis buvo ir yra vadinamas Aukštutiniu – red.].
Akmenų grindiniai čia palieka norėti geresnio: nelygiais akmenimis sunku vaikščioti, todėl, kol pripranti, labai greitai pavargsti.
Apie šaligatvius čia niekas nežino, o ir grįsti juos netikslinga, pirma, todėl, kad trūksta tašytų akmenų, kuriuos tenka gabenti iš Švedijos, o antra, prie kiekvieno čionykščio namo durų yra kelių pakopų laiptai, kurie paprastai baigiasi prie nutekamojo latako.
Rajonai, kur gyvena pirkliai ir kur yra uostas, birža, bankas, taip pat dideli sandėliai; arčiausiai pilies esančios gatvės, taip pat Steindammo, Rossgarteno priemiesčiai ir dalis Sonkheimo2 yra labai gyvi ir kas minutę primena mums, kad esame svarbiame prekybos mieste.
O štai kiti rajonai – Tragheimas, naujasis Rossgartenas, Laakas – tokie tušti, kad čia dažnai eini gatvėmis, kuriose visai nėra žmonių. Atsižvelgiant į didelį miesto plotą, kuris savo ribose apima laukus, pievas, tvenkinius ir daugybę sodų, tai visai suprantama.
Dalykiniai žmonės įsikuria miesto centre, kad negaištų laiko kelyje, o namuose dirbantys amatininkai, savo žemes dirbantys žemdirbiai ir vienišos merginos – žodžiu, tie, kuriems nesunku žengti papildomą šimtą žingsnių, – gyvenamąja vieta renkasi nutolusį priemiestį, kur gyventi laisviau, ramiau ir maloniau.
Taigi butai miesto centre turėtų būti tris kartus brangesni nei priemiesčiuose. Tačiau čia, kaip tikina mano bičiulis, jie visai nebrangūs: už du šimtus talerių galima išsinuomoti labai padorų butą su keliais kambariais visai šeimai. O sumokėjęs 300 talerių gyvensi puikiai ir taip pat gerai kaip Rygoje už 1500 sidabro rublių.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Vokiška mylia atitinka 4 minučių dienovidinio lanką ir, vadinasi, apytiksliai lygi 7,41 km.
2. Originale
Akivaizdu, turimas omenyje Sackheimas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
