Herbas
Įsrūčio
Užbaigus pagrindinius statybos darbus, Įsrūčio pilis buvo įspūdingo dydžio (45x44 m) keturių korpusų statinys, klasikinis Vokiečių ordino komtūrų piliai, su išplėtotu priešpiliu (50x100 m) vakarinėje dalyje. 1339 m. Įsrūtis tapo komtūrijos centru. Žinomi du jo komtūrai: Heroldas 1339–1340 m. ir Erhardas Kullingas 1343–1346 m. 1347 m. Įsrūčio statusas buvo sumažintas iki pflegerijos, pavaldžios Karaliaučiaus komtūrijai. Priežastis, matyt, buvo ta, kad Įsrūtis, nors ir stovėjo svarbių vandens ir sausumos kelių sankryžoje, nepajėgė apsirūpinti viskuo, kas būtina (maistu, ginklais, inventoriumi ir kt.), kaip reikalavo Ordino įstatymai.
Įsrūčio vaizdas iš šiaurės. Kristofo Hartknocho graviūra (XVII a.).
Dėl mažo gyventojų tankumo iš pilies kontroliuojamoje teritorijoje joje negalėjo išsilaikyti komtūrijos statusui reikalingas ordino riterių ir vienuolių, taip pat pusbrolių ir pėstininkų knechtų kontingentas.
Įsrūčio įžymybių žemėlapis (1923).
Be tarpinio punkto vaidmens ordino būriams traukiant į žygius prieš Lietuvą, Įsrūtyje buvo veisiami žirgai – žinios apie čia veikusį žirgyną siekia 1374 metus. Tam šalia pilies buvo įkurtas ordino dvaras Althof-Insterburg (Portovoje), kurio paskirtis kaip tik ir buvo žemės ūkio gamyba Ordino reikmėms.
Įsrūčio pilį ne kartą puolė Lietuvos kunigaikščiai. Pirmą kartą lietuviai po jos sienomis atsidūrė jau 1347 m. Kitas puolimas, vadovaujamas kunigaikščio Kęstučio, įvyko 1366 m.
Tuo pačiu metu Ordino maršalas Heningas Šindekopfas ir Įsrūčio pflegeris Henrikas fon Šeningenas išvyko į Lietuvą derėtis su tuo pačiu Kęstučiu. Vis dėlto net susilpnėjusi pilies įgula neleido lietuviams paimti Įsrūčio, nors jie nusiaubė pilies apylinkes ir paėmė į nelaisvę 50 krikščionių. Tačiau jau 1367 m. Kęstučiui netikėtu puolimu pavyko įsiveržti į Įsrūčio pilį ir ją sudeginti. Po devynerių metų, 1376-aisiais, Įsrūtį vėl paėmė ir sudegino lietuviai (tikriausiai vadovaujami Algirdo sūnaus Skirgailos). Po kiekvieno puolimo pilis būdavo atstatoma, ir jos įtvirtinimai tik stiprėjo. XIV a. pabaigoje ji tapo svarbiausia Ordino užnugario baze žygiuose į Lietuvą, kuriuose ne kartą dalyvavo ir pati Įsrūčio įgula su pflegeriu priešakyje.
Įsrūčio pilis. Dešinėje – atminimo ženklas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems 12-ojo Lietuvos ulonų pulko ulonams (atidengtas 1924 m., sunaikintas 6-ajame dešimtmetyje, atkurtas 2006 m.).
1402 m. Įsrūčio pilyje didysis magistras Konradas fon Jungingenas ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas sudarė sutartį dėl bendro karo prieš Lenkijos karalių Jogailą. Tačiau netrukus Vytautas sutartį sulaužė, ir jau 1403 m. buvo atremtas eilinis lietuvių puolimas prieš Įsrūtį.
Būdama antrojoje įtvirtinimų linijoje (už Nemuno pilių) ir atlikdama perkraustymo bazės vaidmenį, Įsrūčio pilis XIV a. priimdavo įvairius garbingus Ordino svečius: 1367 m. čia lankėsi Kęstučio sūnus Butautas, anksčiau apsikrikštijęs ir perėjęs į kryžiuočių pusę. 1377 m. Įsrūtyje viešėjo Austrijos hercogas Albrechtas III (1349–1395). 1390 m. Įsrūtyje apsilankė Henrikas Derbis – būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV.
Ordinui pralaimėjus Didįjį karą (1410–1411), Įsrūtis neteko ankstesnės karinės atramos punkto Nadruvoje reikšmės. Maždaug tuo metu prie pilies sienų susikūrė gyvenvietė, kuri vėliau įsigijo nuosavą pylimą su statinių tvora.
Trylikos metų karo (1454–1466) metu, 1457 m., Įsrūčio pilį, matyt, paėmė ir sudegino lenkai bei Prūsų sąjungos šalininkai, tiesa, šių įvykių smulkmenos dokumentuose neatsispindėjo.
1525 m. sekuliarizavus Vokiečių ordiną, Įsrūtis tapo hauptamto centru, kuriam buvo pavaldūs 13 aplinkinių šulcenamtų (seniūnijų).
Pirmuoju Įsrūčio hauptamto vadovu 1525–1545 m. tapo Johanas Painas / Johann Pein. 1541 m. kovo 12 d. gyvenvietė prie pilies, dokumente vadinta Sparge / Sparge, gavo prekybos turguje teisę. Tuo pat metu kaimas buvo pervadintas į Inster / Inster. Vėliau kamerinio patarėjo Kasparo fon Nostitco / Nostitz (1500–1588) ir seniūno Konrado fon der Albės / Albe pastangomis buvo įrengtas karosų veisimo tvenkinys Strauchmühlenteich / Strauchmühlenteich (Viršutinis) ir antrasis malūnas prie jo – Štrauchmiulė. Iki 1565 m. karčemų Insteryje padaugėjo iki penkių. 1572 m. liepos 25 d., valdant hercogui Albrechtui Frydrichui, gyvenvietei, tuomet jau vadintai taip pat kaip ir pilis – Įsrūčiu, buvo suteiktos atskiros miesto privilegijos.
Įsrūčio vaizdas nuo Malūno kalno (graviūra, XIX a.).
Pagaliau 1583 m. spalio 10 d. Įsrūtis gavo Kulmo miesto teises (taip pat herbą ir antspaudą) iš Brandenburgo markgrafo Jurgio Frydricho, kuris tuo metu buvo hercogo Albrechto Frydricho regentas.
Angrapos krantai į pietryčius nuo miesto centro (litografijos fragmentas, XIX a.).
Pagal sutartį skiriami 100 valakų žemės (apie 1700 ha) buvo padalyti taip: 15 valakų priklausė penkioms karčemoms, 4 valakai – klebonui, 2 valakai – ligoninei, 20 valakų ir 4 margai – gyvulių ganykloms ir miško žemėms, 58 valakai ir 26 margai – dvarams. Laukus ir papildomus sklypus statyboms miestiečiai turėjo įsigyti patys, kirsdami mišką. Miestui buvo suteiktas herbas su markgrafo Jurgio Frydricho inicialais, antspaudas, statutas ir teismo teisė. Kartą per metus leista rengti mugę, kiekvieną sekmadienį – turgaus dieną. Sutartis su Įsrūčiu taip pat įpareigojo savivaldybę pavyzdingai prižiūrėti kelius, krantines ir prieplaukas. Medinius grindinius ir tiltus reikėjo pakeisti akmeniniais. Leista žvejoti Angrapoje mylią žemiau ir aukščiau miesto. Miestas turėjo pastatyti medienos džiovyklą, plytinę, maisto ir prekių krautuves. Buvo ir gana neįprastų punktų, pavyzdžiui, draudimas naudoti rankines girnas ir prievolė visus grūdus malti pilies malūne. 1583 m. lapkričio 6 d. Įsrūčio miestui taip pat buvo perduotas Šveispau ariamasis laukas, vėliau tapęs Šprindtu (Černiachovskio g. rajonas).
1590 m., praėjus septyneriems metams po iškilmingos miesto teisių suteikimo datos, Įsrūtis išgyveno didžiulį gaisrą, per kurį sudegė 140 iš 149 namų, tiesa, išliko bažnyčia, mokykla ir klebonija. Vis dėlto po jo Įsrūtis buvo gana greitai atstatytas. 1610 m. čia pastatyta rotušė.
1610–1612 m. buvo pastatytas naujas Liuterio bažnyčios pastatas. 1638 m. ji buvo papuošta apaštalų atvaizdais, be to, bažnyčioje stovėjo prabangus fontanas su arfa grojančio karaliaus Dovydo atvaizdu. XVII a. pradžioje, valdant burgrafui Fabijonui cu Donai / Dohna (m. 1631), Įsrūtyje buvo įkurta šaulių gildija. Nors Fabijono cu Donos veikla palankiai veikė miesto raidą, miestiečiai konfliktavo su burgrafu dėl jo kalvinistinio tikėjimo, ir tai galiausiai lėmė jo atšaukimą iš Įsrūčio. Naujojo valdytojo grafo Volfo Heinricho Truchseso fon Valdburgo / Waldburg laikais buvo atliktas visų Įsrūčio hauptamto žemių ir paties miesto topografinis matavimas.
Liuterio bažnyčios vaizdas per Senąją rinką. XIX a. vidurys.
1632 m. Įsrūtis buvo laikinoji hercogo ir kurfiursto Jurgio Vilhelmo (1895–1640) rezidencija.
1642-12-24 iš Danijos į Įsrūtį išvyko Švedijos karalienė našlė, kunigaikščio Georgo Vilhelmo sesuo Marija Eleonora Švedė (1599–1655). Į Įsrūtį ji atvyko tik 1643 m. vasarą ir gyveno čia iki 1648 m.
Įdomu tai, kad, nors ir užėmė svarbią geografinę padėtį, Įsrūtis taip ir neįgijo savo gynybinių sienų. Nebuvo pastatytas ir tam laikotarpiui Europos miestams būdingas bastionų žiedas. Dėl šios priežasties XVII a. karinių konfliktų metu priešų kariuomenės lengvai įžengdavo į miestą.
Visus miesto gynybinius įrenginius sudarė vartai prie pagrindinių įvažiavimų. Minimi penkeri vartai: Goldapės / Goldap-Tor, Kiaulių / Scweinertor, Plytų / Ziegeltor, Pilies / Burgtor (dar vadinti Karaliaučiaus / Königsberger Tor) ir Tilžės / Tilsit-Tor. Naktį šie vartai būdavo uždaromi, tačiau jie buvo veikiau simboliniai miesto sargai nei įtvirtinimai.
Šiokią tokią apsaugą – pylimą ir griovį – turėjo tik Įsrūčio pilis. Tačiau ir ji buvo paimta pačiomis paskutinėmis 1688 m. gruodžio dienomis, kai į Karaliaučių žygiavo Švedijos kariuomenė, vadovaujama feldmaršalo Henriko Horno / Horn (1618–93).
1697-05-14 per Įsrūtį pravažiavo Didžioji pasiuntinybė iš Rusijos. Priešingai paplitusiai nuomonei, caras Petras I tuomet čia nesilankė – iš Liepojos į Karaliaučių jis keliavo jūra.
Baroko stiliaus architektūrinis ansamblis Senosios rinkos (Alter Markt) ir Pregelstraße kampe (dešinėje).
Vis dėlto Petras I Įsrūtyje pravažiuodamas apsilankė, tačiau tai įvyko 1709 m. lapkričio 28–29 d., kai jis buvo apsistojęs pas pašto viršininką Dėnicą / Dönitz.
Kaip ir daugelis kitų Prūsijos miestų, Įsrūtis smarkiai nukentėjo nuo 1709–10 m. jį palietusios maro epidemijos. O 1711-aisiais derlių aplink miestą esančiuose laukuose sunaikino skėrių antplūdis. Dėl pašarų stygiaus tuomet žuvo 3/4 naminių gyvulių. Šių nelaimių nulemtą gyventojų netektį iš dalies kompensavo karaliaus Frydricho Vilhelmo I vykdyta programa, kuria į kraštą buvo kviečiami religiniai pabėgėliai iš Europos.
1723 m. tarp Angrapos ir Įsros buvo iškastas laivybos kanalas, pakeitęs jų santakos vietą. Tais pačiais metais Įsrūčio pilyje įsikūrė „Įsrūčio dvaro teismas“ (Hofgericht zu Insterburg) – aukščiausioji Rytų Prūsijos teismų instancija, įsteigta per eilinę teismų sistemos reformą.
Septynerių metų karo (1756–63) metu per Įsrūtį žygiavo generolo feldmaršalo S. F. Apraksino (1702–58) kariuomenė. 1757-08-19 netoli Įsrūčio pagrindinė Apraksino kariuomenė susijungė su vyriausiojo generolo V. V. Fermoro (1702–1771) kariuomene.
Ketvirtosios koalicijos karo (1806–07) metu į Įsrūtį įžengė 12 tūkstančių karių Napoleono kariuomenės korpusas, vadovaujamas maršalo Mišelio Nėjaus (1769–1815), kuris persekiojo po Frydlando mūšio (1807-07-02) besitraukiančią Rusijos kariuomenę. Įsrūtyje prancūzai surengė masinę maisto ir gyvulių rekviziciją kariuomenės reikmėms. Be to, prancūzai užėmė pilį ir įrengė joje 200 lovų karo ligoninę.
Spritzenstraße (Vandentiekio gatvė).
Sudarius Tilžės taiką, Prūsijos valstybės reformų laikotarpiu, 1809 m. Įsrūtyje pagal naujuosius miestų nuostatus įvyko pirmieji miesto susirinkimo rinkimai.
Hindenburgstraße – į pietus nuo Liuterio bažnyčios (Lenino gatvė).
1809-aisiais mieste buvo 396 namai, kuriuose gyveno 759 šeimos. Vidutinė Įsrūčio šeima tuo metu buvo šešių asmenų.
1812 m. Napoleono kariuomenė per Įsrūtį perėjo dar du kartus: birželio 7 – liepos 15 d., žygiuodama Rusijos imperijos sienų link, ir gruodžio 14–24 d., grįždama atgal ir trauktis iš Rusijos. Paskui prancūzus 1812-12-23 į Įsrūtį įžengė Rusijos kariuomenės priešakiniai kazokų daliniai.
1818 m., pagal naująją Prūsijos administracinę sąrangą, Įsrūtis tapo apskrities – kreiso – centru.
1821-aisiais mieste buvo įsteigta Centrinė žemės ūkio draugija. 1827 m. atidaryta mokykla, dirbusi pagal šveicarų pedagogo Pestalocio sistemą. Svarbiausiu įvykiu Įsrūčiui tapo 1860 m. pradėtas eismas Prūsijos rytų geležinkeliu (Preußische Ostbahn), kuriuo traukiniai kursavo iš Berlyno iki Rusijos sienos Eitkūnuose / Eydtkuhnen (Černyševskojė). 1861 m. Įsrūtyje pradėjo veikti Karlo Braunšveigo / Braunschweig lentpjūvė. 1863 m. darbą pradėjo lininių audinių fabrikas. 1865-aisiais atidarytas Tilžės–Įsrūčio (Sovetsko–Černiachovsko) geležinkelis, ir Įsrūtis ėmė formuotis kaip geležinkelių mazgas. 1871-01-16 pradėta eksploatuoti Įsrūčio–Girdavos (Černiachovsko–Železnodorožno) geležinkelio atšaka. Iki 1873 m. ji buvo pratęsta iki Torunės / Thorn (Lenkija).
Įsrūčio apskrities rūmai (Kreishaus) darė gerai įmitusio miestiečio įspūdį.
1871 m. Įsrūčio savivaldybei, be paties miesto, priklausė dar 17 tokį patį statusą turinčių gyvenviečių ir objektų.
Vienos kavinė buvo miesto puošmena.
Jai priklausė dvarai: Albertshofas / Albertshof (Černiachovskas, Čapajevo g.), Drebolienenas / Drebolienen (nuo 1938 m. Insterburg-Drebolienen / Insterburg-Drebplienen, 54°34'46'' š. pl. 21°51'09'' r. ilg.), Eckertshöfchenas / Eckertshöfchen (nuo 1895 m. Eckertshofas / Eckertshof, Černiachovskas, Kurčiatovo g.), Eichenthalis / Eichenthal (54°36'33'' š. pl. 21°51'41'' r. ilg.), Grünhofas / Grünhof (Černiachovskas, Kaliningrado pl. 20, 22), Hermannshofas / Hermannshof (Černiachovskas, Pobedos g. 54), Heinehofas, Heinsterbruchas / Heinsterbruch (54°36'46'' š. pl. 21°51'03'' r. ilg.), Janzonsruh (Jarki), Johannsthalis / Johannsthal (54°36'36'' š. pl. 21°46'00'' r. ilg.), Sprindtas / Sprindt (Černiachovskas, Černiachovskio g.), Tannenhofas (dabar Černiachovsko dalis); Drebolieneno miško namas / Waldhaus Drebolienen (54°35'05'' š. pl. 21°51'58'' r. ilg.); geležinkelio stotys: Tilsiter / Tilsiter ir Eydtkuhner / Eydtkuhner; pataisos įstaiga / Strafanstalt (Černiachovskas, Prigorodnaja g.), gyvulių skerdyklos dvėsenoms / Abdeckerei (54°36'36'' š. pl. 21°46'48'' r. ilg.). Be to, miestui priklausė penkios plytinės ir 10 geležinkelio kelio prižiūrėtojų namų.
Iš viso savivaldybėje buvo 646 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 2635 šeimos ir 199 viengungiai.
Iš jų pačiame Įsrūtyje buvo 544 gyvenamieji namai; priemiesčių dvaruose: Albertshofe – 2 namai, Droboliene – 2, Eckertshöfchene – 3, Eichenthalyje – 4, Grünhofe – 3, Hermannshofe – 4, Heinehofe – 2, Heinsterbruche – 3, Janzonsruh – 2, Johannsthalyje – 1, Sprindte – 4, Tannenhofe – 1; Įsrūčio geležinkelio stotims priklausė: Tilsiter – 1 namas, Eydtkuhner – 7 namai, 1 namas priklausė Waldhaus Drebolienen, 7 – pataisos įstaigai, 1 – dvėsenų skerdyklai. Be to, 38 namai buvo įregistruoti nuošaliuose miesto ūkiuose, 6 priklausė penkioms plytinėms, o 10 sudarė geležinkelio infrastruktūra (kelio prižiūrėtojų namai).
Įsrūčio hipodromas buvo atidarytas netrukus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
1876 m. Įsrūčio pilis buvo pertvarkyta, kad joje galėtų įsikurti XII ulonų pulkas.
Stadiono ir teniso kortų vaizdas iš paukščio skrydžio.
Vėliau kareivinės buvo pastatytos ir prie kelio nuo pilies į Althof-Insterburgo (Portovojė) dvarą. Įsrūčio įgula tapo antra pagal dydį po Karaliaučiaus (teritorijoje, po Antrojo pasaulinio karo atitekusioje Kaliningrado sričiai).
1878 m. buvo nutiesta geležinkelio linija Įsrūtis–Geldapė (Gołdap, Lenkija), dar labiau padidinusi miesto kaip geležinkelio mazgo reikšmę. 1880-aisiais pradėtas statyti Naujamiestis / Neustadt. Dabar tai Gospitalnaja, Suvorovo, Toljačio, Sadovaja ir Telmano gatvių rajonas. Neustadto centre, Markgrafų aikštėje / Markgrafenplatz, 1890-aisiais pagal architekto Friedricho Adlerio / Adler (1827–1908) projektą buvo pastatyta Reformatų bažnyčia, tapusi ir įgulos bažnyčia. 1902 m. naują šventovę įgijo ir vietos katalikų bendruomenė – Šv. Brunono bažnyčią (archit. Friedrichas Heitmannas / Heitmann, 1853–1921).
1887 m. Įsrūtyje buvo įsteigtas apskrities vaisių ir daržovių turgus. Jo dėka Įsrūčio apskrities sodų ir daržų produkcija pradėta parduoti toli už apskrities ribų.
O jau 1889 m. veisliniai Įsrūčio obuoliai užėmė pirmąją vietą parodoje Štutgarte.
1890-aisiais buvo įkurta vokiečių alaus darykla „Bruhn ir Fröse“ / Deutsches Brauhaus Bruhn & Fröse.
1889–1893 m. Įsrūtyje toliau statytos kareivinės kariuomenės daliniams. Šįkart prie kelio į Alt Kamswicken (dabar Gagarino g.) buvo pastatytos pėstininkų kareivinės. 1892–1900 m. čia pat iškilo kareivinės artileristams, o 1913–1914 m. – ir jėgerių daliniams.
Pestalozzi mokykla.
1900 m. birželio 25 d. buvo įkurta bendrovė Insterburger Kleinbahn AG, kurios steigėjais tapo Prūsijos vyriausybė, Rytų Prūsijos provincijos vyriausybė, Įsrūčio, Niederungo / Niederung, Ragainės / Ragnit (Nemanas), Tilžės / Tilsit (Sovetskas) apskričių administracijos ir geležinkelių statybos bendrovė „Lenz ir Ko“ / „Lenz & Co“.
Siaurasis geležinkelis – akcinės bendrovės „Insterburger Kleinbahn“ (Insterburger Kleinbahn AG) ūkis.
Įkurtos akcinės bendrovės uždavinys buvo nutiesti vietinių siaurųjų geležinkelių tinklą. Pirmosios dvi linijos pradėjo veikti 1902 m. rugpjūčio 1 d. Jos prasidėjo specialiai Įsrūtyje pastatytoje siaurojo geležinkelio stotyje. Viena jų vedė į Trempen (Novostrojevas) ir buvo 32,2 km ilgio. Prie jos jungėsi atšaka iš Warnascheln (54°25'21'' š. pl. 21°44'51'' r. ilg.) į Albrechtau (Alioškinas), vėliau pratęsta iki Piontken (Kazačjė). Šios atšakos ilgis siekė 10,2 km. Antroji linija ėjo į Kraupišką / Kraupischken (Uljanovas). Jos ilgis buvo 38 km. Joje, Moulienen (Michailovka), buvo galima persėsti į traukinį į Ragainę / Ragnit (Nemanas). Šios linijos ilgis buvo 28,5 km. Netrukus, 1902 m. lapkričio 12 d., buvo atidaryta 39,3 km ilgio linija iš Įsrūčio į Didžiuosius Skaisgirius / Groß Skaisgirren (Bolšakovas) ir 21,7 km ilgio atšaka Juckeln–Mehlauken (Buchovas–Zalesjė).
Siaurojo geležinkelio nutiesimas gerokai padidino Įsrūčio, kaip transporto mazgo ir kaip pramonės bei prekybos centro aplinkinių apylinkių žemės ūkio gamintojams, vaidmenį.
1909 m. rugsėjo 1 d. buvo atidaryta dar viena linija iš Luxenberg (Černiachovsko teritorija, 54°38'56'' š. pl. 21°50'01'' r. ilg.) iki stoties prie Prieglius vartų / Pregeltor (Černiachovskas, Oktiabrskaja g. 1). Iš pradžių ja taip pat vežti keleiviai, tačiau vėliau ji tapo išimtinai krovinine.
1901 m. gegužės 1 d. Įsrūčio miestas buvo atskirtas nuo Įsrūčio apskrities ir tapo savarankiška miesto apskritimi – Stadtkreis. Atitinkamai likusi Įsrūčio apskrities dalis tapo kaimiškąja apskritimi – Landkreis.
1913 m. Įsrūtyje baigėsi vokiečių aviacijos pradininko Alfredo Friedricho / Friedrich (1891–1968) tolimasis skrydis maršrutu Berlynas–Šneidemiulis–Karaliaučius–Įsrūtis. Friedrichas įėjo į aviacijos istoriją kaip pilotažo figūros – suktuko – išradėjas. Šis įvykis padidino aviacijos populiarumą mieste, ir 1914 m. Įsrūčio pakraštyje buvo įrengtas pirmasis aerodromas.
Rusų kariuomenės paradas Senojoje rinkoje 1914 m. rugsėjo 5 d.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Įsrūtis atsidūrė P. K. Rennenkampfo 1-osios rusų armijos pagrindinio smūgio kryptyje. Pralaimėję Gumbinės mūšį (1914 m. rugpjūčio 20 d.), vokiečių daliniai pradėjo trauktis, ir jau 1914 m. birželio 24 d. rytą rusų priešakiniai kavalerijos daliniai įžengė į Įsrūtį.
Rusų kariai Įsrūčio gatvėse.
Pažymima pavyzdinga okupacinės kariuomenės elgsena mieste – čia iš esmės tekėjo įprastas gyvenimas, veikė visos įmonės ir įstaigos, o miesto ūkiui vadovavo Rennenkampfo paskirtas vokietis gubernatorius dr. M. Bierfreundas. Rusų kariuomenė paliko Įsrūtį 1914 m. rugsėjo 11 d. per bendrą atsitraukimą.
Pirmojo pasaulinio karo metais Įsrūčio siaurojo geležinkelio tinklas pasipildė dviem linijomis. Pirmoji, 14,3 km ilgio, buvo atidaryta 2015 m. kovo 27 d. ir ėjo iš Kauschen (Perelesnojė, dalis) į Wirbeln (Žavoronkovas). Antroji, 26 km ilgio, pradėta eksploatuoti 1917 m. birželio 26 d. ir jungė Warnascheln su Nordenburg (Krylovas). Be to, 1917 m. alaus daryklos „Bruhn ir Fröse“ pastate pradėjo veikti vielos fabrikas. Ten pat įsikūrė ir nedidelė dešrų gamykla.
Po karo, nepaisant bendros ekonominės krizės Vokietijoje, Įsrūtyje buvo įgyvendinta keletas reikšmingų sumanymų.
Buvo pastatytas pasaulinio lygio hipodromas, kuris tarnavo ne tik žirgų varžyboms, bet ir trakėnų veislės žirgams populiarinti. Hipodromas išgarsėjo tuo, kad prieš 1936 m. olimpines žaidynes tapo Vokietijos olimpinės jojimo rinktinės treniruočių baze.
1921 m. buvo atlikti laivybos kanalo įrengimo darbai. Jis atidarytas 1926 m. rugsėjo 17 d. Įsrūčio pilyje vietoj ulonų pulko įsikūrė policijos tarnybos ir muziejus. 1926 m. miestas įsigijo aerodromą, kurio pagrindu buvo įsteigta Įsrūčio oreivystės sąjunga „Senoji Prūsija“. Vadovaujant architektui H. Kaufmannui, Įsrūtyje pradėti kraštovaizdžio tvarkymo darbai – įrengti miesto parkai ir skverai. Taip pat pradėtos miesto statybos Sprindto dvaro apylinkėse (Černiachovskio g.).
Troleibusas prie Įsrūčio pilies.
1936 m. lapkričio 27 d. Įsrūtis tapo pirmuoju Vokietijos miestu, kuriame buvo pradėtas troleibusų eismas. Tais pačiais metais buvo pastatyta nauja rotušė.
Čiuožykla Viršutiniame ežere (vok. Gawehnscher Teich).
Iki 1940 m. Įsrūtyje veikė septyni troleibusų maršrutai su centrine stotimi Senosios rinkos aikštėje / Alter-Markt-Platz (Lenino a.).
1939 m. duomenimis, Įsrūčio savivaldybei, be paties miesto, priklausė: Albertshof, Insterburg-Amalienhof, Insterburg-Bärenrode (54°36'07'' š. pl. 21°49'41'' r. ilg.), Insterburg-Drebolienen, Insterburg-Eckertshof, Insterburg-Gut Eichenthal, Insterburg-Grünhof, Insterburg-Georgenhorst, Insterburg-Herrmannshof, Insterburg-Heinehof, Insterburg-Jakobsruh, Insterburg-Janzonruh, Insterburg Johannisthal (54°36'37'' š. pl. 21°45'59'' r. ilg.), palivarkas Kammershof, Insterburg-Kehlershof, Insterburg-Nehmsdorf (iki 1939 m. Abbau Nehm, 54°36'51'' š. pl. 21°45'46'' r. ilg.), Insterburg-Pätsch, Insterburg-Strauchmühle, Insterburg-Tannenhof, Insterburg-Sprindt ir Įsrūčio hipodromas.
Antrasis pasaulinis karas Įsrūčiui prasidėjo 1941 m. birželio 23 d.
Tądien Įsrūčio ir Gumbinės bombarduoti pakilo 17 Raudonosios armijos 46-ojo greitųjų bombonešių aviacijos pulko (majoras M. I. Senkovas, 1904–1941) lėktuvų. Visus lėktuvus, įskaitant vado, numušė priešo priešlėktuvinė gynyba, daugiausia naikintuvai. Žinių apie kokius nors sugriovimus Įsrūtyje nėra, o štai Gumbinėje buvo sugriauti ir apgadinti keli pastatai.
Įsrūčio uostas buvo galutinis laivybos Priegliumi punktas.
Raudonosios armijos Rytprūsių operacijos metu (jos dalimi tapo Įsrūčio–Karaliaučiaus puolamoji operacija) Įsrūtis atsidūrė 3-iojo Baltarusijos fronto puolimo ruože.
Įsrūčio uoste.
Išvakarėse 39-oji armija (generolas leitenantas I. I. Liudnikovas, 1902–76) pralaužė frontą į šiaurę nuo Įsrūčio. Sėkmei išplėtoti į mūšį buvo įvesta kovingiausia fronto armija – 11-oji gvardijos armija (generolas pulkininkas K. N. Galickis, 1897–1967). Taigi Įsrūtis buvo šturmuojamas iš šiaurės, šiaurės rytų ir šiaurės vakarų. Rengiant Įsrūčio šturmą, iš paimtų dokumentų paaiškėjo, kad miestą gina vos du pulkai ir jį reikia šturmuoti nedelsiant, kol neatvyko priešo rezervai. Padėtį komplikavo tai, kad iš rytų Įsrūčio link besiveržianti 5-oji armija gerokai atsiliko nuo 11-osios gvardijos armijos. Be to, susiklosčiusi padėtis reikalavo, kad 11-oji gvardijos armija vienu metu vykdytų dvi užduotis: tęstų puolimą Vėluvos / Wehlau (Znamenskas) kryptimi ir šturmuotų Įsrūtį, kad apsaugotų savo kairįjį sparną. Todėl pagrindinė armijos smogiamoji dalis tęsė puolimą į vakarus, o miestui šturmuoti buvo paskirtas 36-asis gvardijos šaulių korpusas (16-oji ir 18-oji gvardijos šaulių divizijos), kuriam iš rytų turėjo padėti 5-osios armijos junginiai.
1945-01-19 prasidėjo pirmieji mūšiai prieigose prie Įsrūčio. 1945-01-20 miestą atakavo šturmo ir bombonešių aviacija, o 1945-01-21 22.00 val., po 20 minučių artilerijos parengties, prasidėjo Įsrūčio šturmas.
58-asis gvardijos šaulių pulkas (pulko vado pavaduotojas papulkininkis A. A. Grigorjevas) forsavo Prieglių ties Nettingen (Krasnaja Gorka) ir pusiau apsupo miestą. 18-oji šaulių divizija (generolas majoras G. I. Karižskis, 1895–1971) 51-ojo ir 53-iojo gvardijos šaulių pulkų pajėgomis, su jiems priskirtu 75-uoju tankų pulku, puolė iš Georgenburgo / Georgenburg (Majovka) pusės. 16-oji šaulių divizija (generolas majoras M. A. Proninas, 1892–1978) 43-iojo ir 49-ojo šaulių pulkų pajėgomis puolė Sprindtą (Černiachovskio gatvės rajonas). Sėkmę lėmė tai, kad tiltai per Įsrą ir Ungurą buvo užimti nesugadinti. Iki 4.00 val. mūšiai vyko šiauriniuose Įsrūčio pakraščiuose. Paskui 53-iasis pulkas Hindenburgstraße įžengė į miesto centrą. Iki 5.30 val. buvo nuslopinti pasipriešinimo atramos punktai. Auštant 16-oji divizija užėmė šiaurės rytinius pakraščius, o iš rytų į miestą ėmė žengti priartėjusios 5-osios armijos dalys. 51-ojo ir 53-iojo pulkų kariai pasiekė pietvakarinius ir vakarinius Įsrūčio pakraščius, nuslopinę paskutinį pasipriešinimo židinį prie geležinkelio stoties. 10.00 val. generolas majoras Karižskis raportavo apie Įsrūčio paėmimą. Tačiau dėl nepakankamai veiksmingos 5-osios ir 11-osios gvardijos armijų sąveikos persigrupavusios priešo pajėgos surengė keletą kontratakų ir apšaudė mieste buvusius dalinius artilerija. 15.00 val. buvo surengta galingiausia kontrataka, kurioje dalyvavo šarvuotasis traukinys, – dėl jos dalis sovietų pajėgų mieste net pateko į apsuptį. Tik į mūšį įvesti 18-osios gvardijos šaulių divizijos rezerviniai batalionai ir savaeigės artilerijos divizionas, taip pat gilus priešo apėjimas 53-iojo pulko pajėgomis privertė vokiečius, kuriems grėsė apsuptis, atsitraukti nuo miesto.
Įsrūčio geležinkelio stotis.
Paskutiniai pasipriešinimo židiniai buvo likviduoti 1945-01-22 iki 20.00 val. Raudonosios armijos žuvusiųjų nuostoliai šturmuojant Įsrūtį vertinami maždaug 4000 kareivių ir karininkų – tai daugiau nei asmeninės sudėties nuostoliai imant Karaliaučių.
Įsrūčio geležinkelio stotyje.
Pirmaisiais pokario miesto gyventojais tapo sovietų kariškiai ir likę vokiečių civiliai. Miesto gyvenimu rūpinosi civilinių reikalų valdybos prie karo komendantūrų, įkurtų iškart po Įsrūčio paėmimo. Masinis gyventojų iš kitų SSRS regionų kėlimasis prasidėjo po 1946-07-09 Vyriausybės nutarimo.
1946-09-07 Įsrūtis buvo pervadintas Černiachovsku.
Mieste buvo atkurta elektros pastotė ir 200 numerių telefono stotis. Iki 1946 metų pabaigos pradėta eksploatuoti 20 km miesto vandentiekio. 1946 m. iš karto pradėjo veikti keturios mokyklos: vidurinė, pradinė, vokiečių ir dirbančiojo jaunimo. Tuo pačiu metu buvo atidaryti karininkų namai, kultūros namai, miesto ir vaikų bibliotekos, pedagoginė mokykla, gamybinio mokymo (FZO) mokykla, du vaikų darželiai ir benamių vaikų priėmimo ir paskirstymo punktas. Po atkūrimo pradėjo veikti geležinkelio stotis, pramonės artelė „Kelias į komuną“, odų, konservų ir automobilių remonto gamyklos. Gyventojų reikmėms įsteigtos šaltkalvių ir stalių dirbtuvės. Maisto pramonėje atnaujino darbą mėsos kombinatas, duonos kombinatas, maisto pramonės kombinatas, alaus darykla ir konditerijos fabrikas. Be to, buvo įkurtas Rytų Fryzijos veislės galvijų veislynas.
Įsrūtis pirmąją pokario žiemą.
Nors miestas dar gulėjo griuvėsiuose (per šturmą buvo apgadinta arba sugriauta 60 % pastatų), 1947 metais buvo įkurta sporto draugija „Lokomotyvas“, suburta futbolo komanda, o 1947 m. rudenį atidaryta sporto salė. Beje, jau 1948-aisiais surengta pirmoji srities spartakiada, kurioje Įsrūčio komanda užėmė antrąją vietą.
Vokiečių belaisviai Hindenburgstraße.
Taip pat 1947 metais buvo įkurti Černiachovsko rajono ir miesto vykdomieji komitetai. Valdžia iš karo komendantūrų perduota civilinėms institucijoms. Iki 1947 m. pabaigos organizuotas radijo transliavimas ir pradėtas leisti rajono laikraštis „Komunistas“. Atidaryti du kino teatrai – „Saliut“ ir „Udarnik“. Pradėjo veikti kelios parduotuvės, tarp jų – didelė universalinė parduotuvė.
1948 metais visu pajėgumu pradėjo veikti Černiachovsko geležinkelio stotis. Per miestą ėmė kursuoti trys tolimojo susisiekimo traukiniai iš Kaliningrado į Maskvą, Rygą ir Vilnių. Taip pat buvo vietinių keleivinių traukinių iš Černiachovsko į Kauną ir Gusevą.
Nuo 1948-07-01 pradėjo veikti pašto oro linija Kaliningradas–Černiachovskas. Buvo pradėti ir autobusų reisai iš Černiachovsko į Kaliningradą ir srities rajonų centrus.
Taip pat 1948 m. buvo organizuotas krovininis ir keleivinis susisiekimas garlaiviais nuo Gvardeisko iki Černiachovsko. Tais pačiais metais vokiečių karo belaisviai pastatė paminklą I. D. Černiachovskiui. Plėtojosi ir gamyba: pradėjo veikti vinių ir tinklų gamykla (būsimoji gamykla „TechMaš“), miesto pramonės kombinatas pradėjo gaminti ąžuolines kėdes ir keramikos gaminius, atidaryta sviesto gamykla ir saldainių cechas.
Demonstracija pokario Černiachovske.
Šeštasis dešimtmetis Černiachovskui tapo sparčiai augančio gyventojų skaičiaus metais. Tačiau miesto statybos tempai neatitiko žmonių poreikio gauti būstą. Be to, apie 300 namų 5-ojo dešimtmečio pabaigoje neturėjo net tokių elementarių patogumų kaip vandentiekis.
Sporto salė Įsrūčio reformatų bažnyčioje.
Jau 1951 metais buvo patvirtintas pirmasis miesto planavimo ir užstatymo eskizinis projektas. Nugriauti 140 sugriautų pastatų; 1952 m. mieste liko 970 gyvenamųjų namų, visi jie buvo elektrifikuoti, o vandentiekį ir kanalizaciją turėjo 519.
Kartu su gyvenamųjų namų statyba vyko ir visuomeninių pastatų bei statinių statyba. 1954-aisiais pradėtas eksploatuoti 3000 žiūrovų stadionas „Lokomotyvas“.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Černiachovske veikė šešios mokyklos (tarp jų – geležinkelininkų), trys vaikų darželiai, trys lopšeliai su 205 vietomis, pedagoginė mokykla, pionierių namai, du kultūros namai, trys kino įrenginiai, miesto parkas.
Medicinos paslaugas teikė trys ligoninės – rajono, vaikų ir infekcinių ligų, gimdymo namai, tuberkuliozės bei odos ir venerinių ligų dispanseriai, greitosios pagalbos stotis, sanitarijos ir epidemiologijos stotis, sveikatos punktai.
1954 metais Černiachovsko alaus darykla buvo pertvarkyta į gaiviųjų gėrimų gamyklą.
Iki 1959-01-01 gyvenamųjų namų skaičius Černiachovske išaugo iki 1427. Vidutinis gyvenamasis plotas vienam gyventojui siekė 6,67 m2, ir to akivaizdžiai nepakako net lyginant su visa sritimi, kuri niekada negalėjo pasigirti būsto pertekliumi.
Nuo Bismarko bokšto apžvalgos aikštelės atsiverdavo vaizdas į Įsrūtį ir Įsruties bei Angrapos santaką, kur prasideda Prieglius.
Septintajame dešimtmetyje miestas toliau plėtojosi kaip vietinis pramonės centras ir administracinis centras kaimo gyvenvietėms. Tam tikrų laimėjimų pasiekta ir žemės ūkyje.
Įsruties ir Angrapos santaka – čia prasideda Prieglius.
Antai dar 1953 metais Černiachovske pradėjo veikti rajono žemės ūkio paroda. O 1957-aisiais Černiachovsko rajonas užėmė pirmąją vietą tarp RSFSR rajonų pagal gyvulininkystės produkcijos gamybos augimo tempus. 1960 m. Černiachovsko valstybinių arklidžių pagrindu įkurtas Kaliningrado valstybinis žirgynas Nr. 7, besispecializuojantis trakėnų ir hanoverių veislės žirgų auginimo srityje.
1960 metais atidaryta asfaltbetonio gamykla. Tais pačiais metais keramikos gamykloje įsisavinta fajanso gamyba. 1964 m. vinių ir tinklų gamykla ėmė gaminti detales staklių automatams, o 1965-aisiais tapo gamykla „Avtomatkommunmaš“.
1968 metais atidarytas Kaliningrado mašinų gamybos gamyklos filialas, 1975 m. tapęs Černiachovsko mašinų gamybos gamykla.
Be jau veikusių švietimo įstaigų, septintajame dešimtmetyje atidarytos vakarinė muzikos mokykla (1961), internatinė mokykla (1962) ir profesinė technikos mokykla Nr. 12 (1963). Be to, septintojo dešimtmečio viduryje atidaryta nauja vidurinė mokykla, skirta 690 mokinių.
Tuo metu miestas jau buvo įgavęs visus tipiško didelio rajono centro bruožus: atsirado specializuotos parduotuvės „Vaikų pasaulis“, „Avalynė“, „Drabužiai“, „Ūkio prekės“, „Kultūros prekės“. Buvo pastatyti tam laikui būdingi penkiaaukščiai gyvenamieji namai – „chruščiovkės“. 1969 metais atidarytas plačiaekranis kino teatras „Oktiabr“ su 600 vietų. Černiachovsko gyventojų būsto problemą pavyko išspręsti tik iš dalies – 1969 m. vienam černiachovskiečiui teko 8,4 kv. m, tai buvo daugiau nei šeštajame dešimtmetyje, tačiau dar nesiekė sanitarinių normų ir vidutinio aprūpinimo būstu SSRS.
Įsrūčio vandentiekio bokštas.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje priimtas 3-iasis generalinis užstatymo planas, pagal kurį černiachovskiečių aprūpinimas būstu turėjo padidėti statant tipinius 5 aukštų ir pavienius 9 aukštų namus.
Arkinis pėsčiųjų tiltas per Angrapą.
Ir nors su gyvenamuoju fondu vis dar buvo rimtų problemų, visais kitais atžvilgiais Černiachovską buvo galima apibūdinti kaip „dinamiškai besivystantį rajono centrą“. Antai 1970 metais miesto kultūros namai pripažinti geriausiais RSFSR. 1971 m. savo jėgomis surengta rajono pramonės ir žemės ūkio produkcijos paroda.
1977 m. Černiachovskas pripažintas socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju visos SSRS mastu ir apdovanotas pereinamąja SSKP CK, SSRS Ministrų Tarybos, VPSCT ir VLKJS CK Raudonąja vėliava.
Tuo pat metu mėsos pramonės įmonių socialistiniame lenktyniavime pirmąją vietą šalyje užėmė Černiachovsko mėsos kombinatas. Pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje mieste prie pionierių namų atidarytas kraštotyros muziejus. 1972-aisiais galutinai nugriauti Liuterio bažnyčios griuvėsiai. 1973 metais mieste atsirado projektavimo instituto „Kaliningradkolchozproekt“, rengusio statybos projektus kaimo vietovėms, filialas. Plėtėsi buitinio aptarnavimo ir viešojo maitinimo tinklas. Pradėjo veikti stambiaplokščių namų statybos gamykla.
Brandeso vila nuo 2008 metų tarnauja miestui kaip kombinuoto tipo vaikų darželis Nr. 1.
Devintajame dešimtmetyje Černiachovsko pramonė toliau plėtojosi. 1981 m. mėsos kombinatas antrą kartą gavo pereinamąją Raudonąją vėliavą. Toliau buvo atidaromos naujos gamybos įmonės. Atidaryta vyno gamykla, karjerų susivienijimo „Kaliningradavtodor“ bazė. Laikmečio dvasia įsteigtas Specialusis robotų kūrimo konstruktorių biuras.
Hermano Čibulinskio vila – dabar Černiachovsko vaikų muzikos mokykla.
Plėtojosi ir vartojimo sritis: Černiachovske veikė 2 restoranai, 5 valgyklos, 1 kavinė, 1 koldūninė, 28 maisto prekių ir 12 pramoninių prekių parduotuvių, 2 knygynai, 2 rajono vartotojų kooperatyvai ir 6 žinybinės parduotuvės.
Dešimtasis dešimtmetis visiems srities rajonų miestams, tarp jų ir Černiachovskui, buvo nepaprastai sunkus. Visa pramonės infrastruktūra iki tol buvo orientuota į valstybinius užsakymus ir garantuotas supirkimo apimtis. Atėjus rinkai, bendrai sumažėjus pramonės gamybai ir išaugus importui, daugelio įmonių produkcija tapo nebereikalinga. Nuolatine paklausa naudojosi tik maisto pramonės produkcija. Užsidarė gamyklos „TechMaš“, keramikos ir asfaltbetonio gamyklos. Buvo likviduotas miesto kino tinklas, uždaryti kino teatrai „Udarnik“ ir „Oktiabr“ – pirmasis paverstas kultūros ir laisvalaikio centru, antrasis – metalo konstrukcijų gamybos objektu.
1990 metais reformatų bažnyčios pastate atidaryta stačiatikių cerkvė, o Šv. Brunono bažnyčios pastate po 45 metų pertraukos atnaujintos katalikiškos pamaldos.
1991 m. į Černiachovską iš Vokietijos buvo perdislokuota motorizuotųjų šaulių divizija. Tais pačiais metais atidaryta nauja mokykla Nr. 3, skirta 980 mokinių, o geležinkelio stotyje įsteigta muitinė. 1995-aisiais Černiachovske pirmą kartą vyko žirgų sporto pasaulio taurės etapas. 1997 metais į Černiachovsko sudėtį įtrauktos Majovkos ir Timiriazevo gyvenvietės. Tais pačiais 1997 m. mokinius priėmė nauja mokykla Nr. 8. Įsrūčio pilyje atlikti pirmieji teritorijos valymo darbai. Viename iš pilies pastatų atidarytas muziejus, be to, pilies teritorija pradėta naudoti įvairiems masiniams renginiams.
2003 metais Černiachovsko vyno ir konjako gamykla pradėjo gaminti konjako produkciją. Pradėta mineralinių trąšų gamyba. 2006 m. prie pilies atkurtas atminimo ženklas 12-ajam ulonų pulkui.
Įsrūčio vėjarodis (1827).
Šiuo metu Černiachovskas yra antras pagal dydį Kaliningrado srities miestas.
2,5 markės nominalo Įsrūčio notgeldas. (Vok. Notgeld – nepaprastieji pinigai, kuriuos 1914–1924 m. Vokietijoje ir Austrijoje leido vietos valdžios institucijos, taip pat nevyriausybinės organizacijos dėl ekonominės krizės, grynųjų pinigų stygiaus ir hiperinfliacijos.)
Miesto teritorija sudaro apie 4500 ha, jame yra 200 gatvių, 5 aikštės, daugiau kaip 4500 namų. Miesto ūkyje įregistruota 9 tiltai, 3 parkai, 25 skverai.
Černiachovsko pramonės pagrindą, kaip ir anksčiau, sudaro maisto pramonė (likerių ir degtinės, mėsos, konditerijos), mašinų gamyba ir medienos apdirbimas, įskaitant baldų gamybą. Veikia durpių gavybos įmonė, buitinės elektronikos ir trąšų gamybos įmonės. Mieste įregistruotos kelios statybos bendrovės, veikia plastikinių langų gamykla.
2020 metais Černiachovske prasidėjo plataus masto centrinės istorinės miesto dalies rekonstrukcija ir sutvarkymas.
Papildoma informacija
Trumpa informacija apie dvarus ir kaimus, priklausiusius Įsrūčio savivaldybei arba patekusius į Černiachovsko miesto sudėtį.
Abšruteno žvejybos ūkis iki 1928 m. priklausė dvaro apygardai (Gutsbezirk) Pieragienen (Mičiurinas). Ūkis priklausė Įsrūčio kaimiškajai parapijai (Insterburg, Land), kurios centras buvo Liuterio bažnyčia (Lutherkirche) Įsrūtyje. 1871 m. Abšruteno ūkį sudarė vienas gyvenamasis namas. 1928-09-30, Pieragienen dvaro apygardą pertvarkius į to paties pavadinimo kaimo bendruomenę (nuo 1938 m. – Angerlinde bendruomenė), į ją įėjo ir Abšruteno žvejybos ūkis. Dabar šioje vietoje stovi gyvenamasis namas Černiachovskio g. 41.
Albertshofas iki 1861-09-13 vadinosi Sweigershöfchen ir buvo dvaras, priklausęs Įsrūčio savivaldybei. 1871 m. dvare stovėjo du gyvenamieji namai. XX a. Albertshofe veikė vienas iš valstybinių ūkių prie Georgenburgo (Majovka) žirgyno, skirtas trakėnų veislei veisti ir gerinti. Dabar čia yra Čapajevo gatvės ir 2-osios Čapajevo skersgatvės sankryža.
Amalienhofas buvo įkurtas 1838 m. kaip Abbau Till. Vėliau maždaug iki 1867 metų jis vadinosi Abbau Ziehe. Amalienhofas turėjo įstaigos (Etablissement) statusą ir nepriklausė nei bendruomenei, nei dvaro apygardai. 1871-aisiais Amalienhofe buvo vienas gyvenamasis namas, kuriame gyveno viena šeima. Nuo XIX a. Amalienhofe veikė plytinė, išsilaikiusi iki pat Antrojo pasaulinio karo. XX a. Amalienhofe buvo įsikūręs valstybinis Georgenburgo žirgyno ūkis, skirtas trakėnų veislei veisti ir gerinti. Dabar Amalienhofas – tai Motornaja gatvės rajonas.
Abbau Eckertas XIX a. vadinosi Kehlershofu.XX a. Abbau Eckerte taip pat veikė vienas iš valstybinių ūkių, kuriuose buvo veisiama ir gerinama trakėnų veislė. Apie 1939 metus Abbau Eckertas imtas vadinti Insterburg-Kehlershof. Plečiant Černiachovsko stotį, vieta, kurioje stovėjo dvaras, pateko į naujojo Vakarų stoties parko statybų teritoriją.
Eckertshofas buvo įkurtas 1826 m. kaip Eckertshöfchen. 1871 ir 1895 m. dvare stovėjo trys namai. XX a. Eckertshofe veikė valstybinis ūkis prie Georgenburgo (Majovka) žirgyno, skirtas trakėnų veislei veisti ir gerinti. Prieškario metais šalia dvaro buvo fabrikas, plytinė ir lentpjūvė. Šiuo metu tai Kurčiatovo gatvės rajonas prie namo Nr. 28.
Ernstfelde apie 1785 metus vadinosi Leitnershof, vėliau pavadinimas pakeistas į Abbau Kamswyken.
Ernstfelde dvaras priklausė Kamswikeno (dabar – Černiachovsko dalis) kaimo bendruomenei ir Įsrūčio kaimo (Insterburg, Land) parapijai, kurios centras buvo Liuterio bažnyčia (Lutherkirche) Įsrūtyje. 1874-03-11 Ernstfelde dvaras kartu su bendruomene buvo įtrauktas į tuomet įsteigtą Kraupischkehmen (Zalivnojė) valsčių (Amtsbezirk). 1912-10-10 buvęs savininkas Gehrmannas pardavė Ernstfelde dvarą su 1000 margų žemės ir plytine oberamtmanui Koppui už 512 tūkst. markių. 2023 m. buvusio dvaro vietoje yra sodininkų bendrijos „Družba“ sodai.
Grünhofas iki 1804 metų vadinosi Beckenhöfchen. 1871-aisiais Grünhofe buvo trys gyvenamieji namai. Prieškario metais tai buvo dvaras su plytine. Karo metais plytinės vietoje buvo pastatyta slėptuvė, išlikusi iki šių dienų. 2023 m. pačio dvaro vietoje plyti dykvietė, iš dalies užstatyta garažais.
Herrmannshofas buvo įkurtas 1822 metais kaip Hermannshöfchen. 1871-aisiais Herrmannshofe buvo keturi gyvenamieji namai ir įrengtas parkas. XX a. Herrmannshofe veikė valstybinis ūkis prie Georgenburgo (Majovka) žirgyno. Dabar tai rajonas prie aviacijos bazės „Černiachovskas“ kontrolės punkto. Netoliese stovi apleistas lakūnų klubas.
Heynehofas minimas 1839 metais kaip Heynehöfchen. 1871 m. Heynehofe buvo du gyvenamieji namai. Dvare buvo Įsrūčio–Warnheide siaurojo geležinkelio stotis. Prieškario metais dvare veikė plytinė. Po karo Heynehofas pateko į plečiamo karinio aerodromo „Černiachovskas“ teritoriją.
Jakobsruh buvo įkurtas kaip užeigos namai kelių į Girdavą (Železnodorožnas) ir Darkehmen (Oziorskas) išsišakojime. Viešbutis Jakobsruh veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Dabar tai rajonas Čapajevo gatvės gale prie Čapajevo ežero.
Janzonsruh buvo įkurtas kaip dvaras 1840-04-13. Iš pradžių dvaras priklausė Įsrūčio savivaldybei. 1871 metais Janzonsruh buvo du gyvenamieji namai. 1950-07-05 Janzonsruh buvo pervadintas Jarkių gyvenviete. 1955-aisiais gyvenvietėje buvo šeši namai. Iki 1984 m. jų liko trys. Dešimtajame dešimtmetyje gyvenvietėje veikė vietinio karinio dalinio pagalbinis ūkis. 1997 metais gyvenvietėje buvo užregistruoti penki namai. 2000-aisiais Janzonsruh buvo įtrauktas į Černiachovsko miesto sudėtį. 2021 m. gyvenvietėje buvo septyni namų ūkiai.
Kammershofas buvo palivarkas, priklausęs Įsrūčio miestui. Dabar palivarko vietoje stovi namai Zaozernaja gatvės gale.
Kamswikenas minimas dar Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ kaip prūsų pilis Kamenisvikė prie Angrapos upės (kronikoje – Arsa). Vokiečių ordino landmeisteris Konradas von Thierbergas Vyresnysis (Konrad von Thierberg der Ältere, mirė 1279 m.) 1275 m., per nadruvių sukilimą, užėmė pilį, kurią gynė 200 karių. Visi vyrai buvo išžudyti, o moterys ir vaikai paimti į nelaisvę.
Kaip gyvenvietė Kamswikenas žinomas nuo 1536 metų. Minimas seniūnas Gregeris (Greger), kuris čia gyveno ir vadovavo Georgischen arba Gregerschen šulcamtui. Po 1539 m. gyvenvietė dokumentuose figūruoja kaip Comswigk arba Kamswigk. Iki 1554 metų pavadinimas virto Kamswieken. 1785 m. tai buvo valstiečių kaimas su devyniais namų ūkiais, globojamas karaliaus ir priklausęs Įsrūčio apskričiai. Iki 1815 metų kaimas imtas vadinti Alt-Kamswicken. Kaimas priklausė Althof (Portovojė) domenui (Amt) ir turėjo 12 namų ūkių.
Nuo 1818 m. Kamswikenas buvo kaimas, sudaręs kaimo bendruomenę Įsrūčio apskrityje (Landkreis). Kaimas priklausė Įsrūčio kaimo (Insterburg, Land) parapijai, kurios centras buvo Liuterio bažnyčia (Lutherkirche) Įsrūtyje. 1871 metais Kamswikene buvo 15 gyvenamųjų namų, kuriuose gyveno 58 šeimos ir penki viengungiai. Iki 1905 m. namų skaičius Kamswickene išaugo iki 20, o prieš Antrąjį pasaulinį karą jų buvo jau 43.
2023 m. buvusio Kamswikeno vietoje yra Krasnoflotskije Dači gatvė.
Lenkeninkenas buvo įkurtas apie 1531 metus. Apie 1539 m. jis vadinosi Lanckinicken, vėliau, nuo 1561 metų, – Lankenningken, o nuo 1698 m. – Lenkeningken.
XIX a. Lenkeninkenas buvo dvaras, nuo 1867 metų sudaręs dvaro apygardą Įsrūčio apskrityje. Dvaras priklausė Įsrūčio kaimo (Insterburg, Land) parapijai, kurios centras buvo Liuterio bažnyčia (Lutherkirche) Įsrūtyje. 1871-aisiais Lenkeningkene buvo penki gyvenamieji namai, kuriuose gyveno penkios šeimos. 1874-03-11 Lenkeninkeno dvaro apygarda buvo įtraukta į tuomet įsteigtą Kraupischkehmen (Zalivnojė) valsčių (Amtsbezirk). 1876-06-17 Įsrūčio savivaldybė iš Lenkeninkeno dvaro išpirko 1,2 ha sklypą alaus daryklai statyti. Ne vėliau kaip 1908 metais ir pats Lenkeninkeno dvaras buvo įtrauktas į Įsrūčio miesto sudėtį. 1932 m. jis gavo Georgenhorst pavadinimą.
Po karo iki pat aštuntojo dešimtmečio čia dar stovėjo pastatai. Dešimtojo dešimtmečio žemėlapiuose buvusio Lenkeninkeno teritorijoje pažymėti iš dalies sugriuvę statiniai. Dabar tai dykvietė tarp geležinkelio stoties (Sovetsko kryptimi) ir Angrapos.
Luxenbergas buvo įkurtas kaip karčema su užeigos namais.1865 metais pro Luxenbergą nutiesta Įsrūčio–Tilžės (Černiachovsko–Sovetsko) geležinkelio linija, kurioje Luxenberge buvo pastatyta stotis. 1909-09-01 buvo atidaryta siaurojo geležinkelio atšaka iš Luxenbergo iki stoties prie Prieglaus vartų (Černiachovskas, Oktiabrskaja g. 1). Šiuo metu (2023 m.) šalia buvusio Luxenbergo yra Leningradskaja ir Kirovo gatvių sankryža.
Pätscho plytinė buvo įkurta po 1820 metų. 1939-aisiais ji imta vadinti Insterburg-Pätsch. Dabar tai miesto dalis Pobedos gatvės ir 4-osios Pobedos skersgatvės rajone.
Sprindtas buvo įkurtas ne vėliau kaip 1539 metais kaip Schweicslauken dvaras. Jis taip pat minimas kaip Schwitslaukenn (nuo 1540 m.) ir Schweitslauken (nuo 1542 m.). 1871-aisiais dvare buvo keturi gyvenamieji namai. XIX a. pabaigoje dvaro teritorijoje pradėti statyti miesto namai. 1945 metų vasarį, šturmuojant Įsrūtį, Sprindtas atsidūrė vieno iš pagrindinių Raudonosios armijos smūgių kryptyje. 2023 metais tai miesto kvartalas Černiachovskio, Slavianskaja, Kirovo, Černyševskio gatvių ir Černiachovskio skersgatvės rajone.
Tannenhofas buvo įkurtas apie 1860 metus. 1871 m. Tannenhofe buvo vienas gyvenamasis namas. Dabar tai keli gyvenamieji namai ir keletas ūkinių pastatų Čapajevo gatvės gale už Čapajevo ežero.
Įsrūčio savivaldybės – Černiachovsko miesto gyventojų skaičiaus kaita: 1790 – 4274, 1809 – 4500, 1819 – 5094, 1864 – 11 659, 1867 – 13 741, 1871 – 14 4392, 1875 – 16 303, 1885 – 20 914, 1890 – 22 227, 1910 – 31 624, 1925 – 39 311, 1933 – 41 230, 1939 – 48 711, 1946 – 85483, 1947 – 16 3304, 1950 (saus.) – 25 123, 1950 (geg.) – 26 854, 1951 – 29 376, 1953 – 35 537, 1959 – 29 063, 1970 – 33 446, 1979 – 35 576, 1989 – 39 622, 1992 – 40 600, 2002 – 44 323, 2009 – 39 874, 2010 – 40 449, 2012 – 39 597, 2013 – 38 571, 2014 – 37 948, 2015 – 37 521, 2016 – 37 037, 2017 – 36 423, 2018 – 35 888, 2019 – 35 432, 2020 – 35 398 gyventojai.
Abschruten žvejų ūkio gyventojų skaičius: 1871 – 6, 1905 – 6 gyventojai.
Albertshofo gyventojų skaičius: 1871 – 72 gyventojai.
Amalienhofo gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 6, 1871 – 9 gyventojai.
Eckertshöfchen gyventojų skaičiaus kaita: 1871 – 47, 1895 – 63 gyventojai.
Ernstfelde gyventojų skaičius: 1905 – 28 gyventojai.
Grünhofo gyventojų skaičius: 1871 – 78 gyventojai.
Hermannshofo gyventojų skaičius: 1871 – 88 gyventojai.
Heinehofo gyventojų skaičius: 1871 – 45 gyventojai.
Heinsterbrucho gyventojų skaičius: 1871 – 44 gyventojai.
Janzonsruh-Jarkų gyventojų skaičiaus kaita: 1871 – 35, 1984 – 10, 1997 – 14 gyventojų.
Kamswikeno gyventojų skaičiaus kaita: 1815 – 69, 1867 – 268, 1871 – 226, 1905 – 177, 1925 – 121, 1933 – 119, 1939 – 149 gyventojai.
Lenkeningkeno gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 40, 1871 – 38, 1885 – 85 gyventojai.
Sprindto gyventojų skaičius: 1871 – 135 gyventojai.
Tannenhofo gyventojų skaičius: 1871 – 24 gyventojai.
Tilžės geležinkelio stoties gyventojų skaičius: 1871 – 4 gyventojai.
Eitkūnų geležinkelio stoties gyventojų skaičius: 1871 – 78 gyventojai.
Pataisos kolonijos gyventojų skaičius: 1871 – 683 gyventojai.
Dvėselienos perdirbimo įmonės gyventojų skaičius: 1871 – 7 gyventojai.
Drebolienen dvaro gyventojų skaičius: 1871 – 36 gyventojai.
Drebolienen girininko namų (Waldhaus) gyventojų skaičius: 1871 – 6 gyventojai.
Eichenthalio gyventojų skaičius: 1871 – 58 gyventojai.
Johannsthalio gyventojų skaičiaus kaita: 1871 – 20, 1885 – 9, 1905 – 5 gyventojai.
Įsrūčio savivaldybės gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 13 961, katalikai – 147, kiti krikščionys – 57, žydai – 274, vaikai iki 10 metų – 2864, raštingi – 9787 (86 %), akli – 11, kurčnebyliai – 20, pamišę – 23.
Įsrūčio gyventojų sudėtis 1925 m.: evangelikai – 36 797, katalikai – 1174, stačiatikiai – 86, žydai – 338, kitų konfesijų – 809, ateistai – 107.
Amalienhofo gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 9 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 3, raštingi – 6 (100 %).
Kamswikeno gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 226 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 66, raštingi – 73 (iš 153 apklaustųjų, 48 %), akli – 1.
Kamswikeno gyventojų sudėtis 1939 m.: jaunesni nei 6 metų – 24, 6–14 metų – 18, 14–65 metų – 94, vyresni nei 65 metų – 13, dirbantys žemės ir miškų ūkyje – 56, pramonėje ir amatuose – 36, prekyboje ir transporte – 16, savarankiškai dirbantys – 21, tarnautojai – 14, fizinio darbo darbininkai – 72.
Lenkeningkeno gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 38 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 13, raštingi – 17 (74 %), akli – 1, pamišę – 1.
Kamswikeno namų skaičius: 1785 – 9, 1871 – 15, 1905 – 20, 1925 – 16, 1939 – 43.
Kamswikeno ūkių sudėtis 1939 m.: 0,5–5 ha – 5, 5–10 ha – 2, 10–20 ha – 1, 20–100 ha – 1, daugiau nei 100 ha – 1.
Taip pat žr. Majovka
1 — Majovkos (Georgenburg) ir Portovojės (Althof-Insterburg) gyvenvietės aprašytos atskiruose straipsniuose.
2 — iš jų pačiame Įsrūčio mieste – 12 282 gyventojai, atokiuose vienkiemiuose – 536 gyventojai, 5 plytinėse – 99 gyventojai, 10 geležinkelio kelio apeivių namų – 62 gyventojai.
3 — iš jų vokiečių – 4014 žm.
4 — iš jų vokiečių – 789 žm.
Nuotraukos: bildarchiv-ostpreussen.de, pastvu.com, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
