Kalthofas
Kalthofą įkūrė Vokiečių ordinas kaip ordino palivarką. 1416 m. minima nedidelė vario lydykla šalia palivarko. Kalthofo žemės valdos išsiplėtė iki pat Rossgarteno turgaus, tačiau pamažu jos perėjo priemiesčių Rossgarteno / Roßgarten (Kaliningradas, Kliničeskajos g. rajonas) ir Neue Sorge / Neue Sorge (Kaliningradas, Frunzės g. rajonas) nuosavybėn. XVII a. pabaigoje Kalthofo savininkas buvo Friedrichsburgo forto komendantas Johannas von Hille / Hille (apie 1609–84). 1818 m. Kalthofas minimas kaip dvaras su šešiais namų ūkiais.
XIX a. viduryje Kalthofas buvo paveldimon nuomon išnuomojamas dvaras (Erbpachtgut), nuo 1867 m. sudaręs dvaro apylinkę (Gutsbezirk) Karaliaučiaus apskrityje / Königsberg (1939 m. sujungta į Sembos apskritį / Samland).
Kalthofas ir Devau Karaliaučiaus žemėlapyje (1796).
Dvaras priklausė Karaliaučiaus Altrossgarteno bažnyčios / Altroßgärter Kirche parapijai. Be paties dvaro, į Kalthofo dvaro apylinkę taip pat įėjo priemiesčiai Neuhofas / Neuhof (Kaliningradas, Aeroportnajos g. rajonas), Borkenhofas / Borkenhof (Kaliningradas, Vostočnoje), Devau / Devau (Kaliningradas, Rižskoje, dalis), priemiestis Friedrichshofas / Friedrichshof (Kaliningradas, apyt. Gagarino g. 13), Harieshofas / Harieshof (Kaliningradas, apyt. Kuibyševo g. 75), Ludwigshofas / Ludwigshof (Kaliningradas, 54°43'16'' š. pl. 20°32'54'' r. ilg.), Sprindas / Sprind (Kaliningradas, 54°43'00'' š. pl. 20°32'50'' r. ilg.), Tannenhofas / Tannenhof (Kaliningradas, Jurijaus Kostikovo g. rajonas), kalvė, plento prižiūrėtojo namas ir malūnas (Kaliningradas, 54°43'27'' š. pl. 20°32'44'' r. ilg.). 1871 m. Kalthofo dvaro apylinkėje buvo 24 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 60 šeimų. Iš jų pačiame Kalthofo dvare buvo keturi gyvenamieji namai, taip pat keturi namai buvo Neuhofe, po tris namus – Devau / (Rižskoje, dalis), Tannenhofo ir Ludwigshofo palivarkuose, du namai – Borkenhofe ir dar po vieną namą buvo Friedrichshofo, Harieshofo priemiesčiuose, Sprinde, kalvėje, plento prižiūrėtojo name ir Kalthofo malūne.
Per 1874 m. administracinę reformą Kalthofas buvo padalytas į Kalthofo kaimą ir dvarą: pirmasis sudarė kaimo bendruomenę, o antrasis – dvaro apylinkę.
Kartu iš dvaro apylinkės sudėties kaip savarankiški dvarai buvo išskirti Borkenhofas, Devau (Kaliningradas, Rižskoje, dalis), Friedrichshofas, Harieshofas, Ludwigshofas, Sprindas ir Tannenhofas.
1874-04-30 Kalthofo kaimo bendruomenė ir dvaro apylinkė buvo įtrauktos į įsteigtą Kalthofo valsčių (Amtsbezirk).
1874-12-10 Harieshofo įmonė iš Kalthofo kaimo bendruomenės perėjo į Carolinenhofo / Carolinenhof dvaro apylinkę (Kaliningradas, Pražskajos g. rajonas).
1879 m. Kalthofo dvarui priklausė 153 ha žemės, metinis grynasis dvaro pelnas sudarė 4600 markių. Dvaras buvo laikomas nedideliu pagal plotą (101 vieta iš 143 apskrityje), tačiau pagal pajamingumą 1 ha valdų užėmė trečią vietą Karaliaučiaus apskrityje.
Pagal naujus 1881 m. administracinius nuostatus Kalthofo dvaro apylinkė buvo panaikinta, o dvaras ir jam priklausę palivarkai įtraukti į Kalthofo kaimo bendruomenę.
Rikiuotės aikštė ir kareivinės 1-ojo pionierių bataliono „Kunigaikštis Radvila“ to paties pavadinimo gatvėje Kalthofe.
1893 m. Kalthofe buvo dislokuoti du Prūsijos I korpuso inžinerijos batalionai – Rytų Prūsijos 1-asis pionierių batalionas „Kunigaikštis Radvila“ ir Sembos 18-asis pionierių batalionas, kuriems rytiniame Kalthofo pakraštyje buvo pastatytas kareivinių kompleksas, rikiuotės aikštė ir šaudykla.
Kalthofas Karaliaučiaus žemėlapyje (1900).
1900-01-15 buvo atidarytas siaurasis (750 mm) geležinkelis Karaliaučius – Prawten / Prawten (Lomonosovas). Šis kelias ėjo per Kalthofą, kur buvo pastatyta keleivių platforma.
1899 m. Kalthofo dvaro savininkas Bertholdas Kleistas / Berthold Kleist (1848–1925) padovanojo bažnyčiai žemės sklypą, o 1901 m. skyrė 70 000 markių bažnyčiai Kalthofe pastatyti. Bažnyčia, statyta 1905–07 m. Kleisto nurodymu, buvo pavadinta kaizerio (imperatoriaus) Frydricho III garbei (Kaiser-Friedrich-Gedächtniskirche). Nuo pašventinimo ji tapo „dukterine“ Senosios Rossgarteno bažnyčios atžvilgiu. O 1924 m. Kalthofe buvo įkurta savarankiška parapija.
Be bažnyčios statybos, Bertholdas Kleistas įveisė nedidelį parką, kuris buvo pavadintas „Kalthofo“ (Kalthof Park), o vėliau – „Kleisto parku“ (Kleist Park). 1905 m. paskutinis Kalthofo dvaro savininkas Bertholdas Kleistas pardavė jį Karaliaučiaus municipalitetui, po to dvaras tapo miesto rajonu.
Tramvajukas Karaliaus alėjoje Kalthofe.
Prieškariu Kalthofe veikė dvi reikšmingos įmonės: Rytų Vokietijos duonos fabrikas (Ostdeutsche Brotfabrik) ir garsi Terletzki-Göbelso / Terletzki-Göbels vargonų dirbtuvė.
Paminklas kariams pionieriams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare (1914–18), Malojaroslavskajos gatvėje.
Devau
Devau pirmą kartą atskirai nuo Kalthofo minimas kaip Dewau / Dewau apie 1785 m. Į rytus nuo Devau buvo kavalerijos poligonas (Der große Exercier Platz), kuriame nuo 1717 m. reguliariai vykdavo kavalerijos pratybos. 1740 m. liepos 20 d. Frydrichas II, užimdamas sostą, vietoj karūnavimo šiame poligone surengė didelį Rytų Prūsijos kariuomenės apžiūros paradą. Vėliau panašūs renginiai čia vyko ne kartą. 1798 m. birželio 5 d. paradą Devau aikštėje priėmė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, o 1808 m. – Prancūzijos imperatorius Napoleonas.
1785 m. Devau buvo klasifikuojamas kaip „karališkosios karčemos paveldimoje nuomoje“ (Königlicher Erbpachtkrug) su šalia esančiais sodų kiemais, kurie taip pat buvo naudojami vadinamajam „balinimui ant pievos“. Jis buvo atliekamas taip: audiniai (medvilnės ir lino) buvo išskleidžiami pakrančių pievose ir laikomi drėgni saulėje, kol išnykdavo būdinga pilkai gelsva audeklo spalva (maždaug 3 mėn. medvilnei ir 6 mėn. linui). Tokiose aikštelėse taip pat buvo balinami ir dėvėti balti medvilnės ir lino daiktai. Iš viso 1785 m. Devau buvo aštuoni namų ūkiai. Administraciškai Devau priklausė Schaakeno / Schaaken amtui (Nekrasovas). Iki 1818 m. namų ūkių skaičius Devau sumažėjo iki trijų.
1814 m. Devau buvo įkurta alaus darykla „Königsberg“.
Oro uosto „Devau“ terminalo pastatas prieš perstatymą ir po jo.
XIX a. viduryje Devau buvo Kalthofo dvaro (žr. aukščiau) palivarkas Karaliaučiaus apskrityje / Königsberg (1939 m. sujungta į Sembos apskritį / Samland).
Devau ir Kalthofas Karaliaučiaus žemėlapyje (1944).
Palivarkas priklausė Karaliaučiaus Senosios Rossgarteno bažnyčios / Altroßgärter Kirche parapijai. 1871 m. palivarke buvo trys gyvenamieji namai.
Per 1874 m. administracinę reformą Devau buvo išskirtas į savarankišką dvarą, sudariusį savo dvaro apylinkę Karaliaučiaus apskrityje. 1874-04-30 Devau dvaro apylinkė buvo įtraukta į įsteigtą Kalthofo valsčių (Kaliningradas, Rižskoje, dalis). Tačiau pagal naujus 1881-04-01 administracinius nuostatus Devau vėl įėjo į Kalthofo kaimo bendruomenės sudėtį.
1900-01-15 buvo atidarytas siaurasis (750 mm) geležinkelis Karaliaučius – Prawten / Prawten (Lomonosovas). Šis kelias ėjo per Devau, kur buvo atidaryta stotis.
1905-04-01 Devau kartu su anksčiau Kalthofo dvaro apylinkei priklausiusiais Borkenhofo / Borkenhof ir Neuhofo / Neuhof dvarais buvo sujungti į naują Devau kaimo bendruomenę.
1906-03-23, panaikinus Kalthofo valsčių, Devau bendruomenė perėjo į Quednau / Quednau valsčių (Kaliningradas, Severnaja Gora). Nuo tada iš Devau bendruomenės reguliariai buvo atskiriami žemės sklypai Karaliaučiaus municipaliteto naudai.
1910 m. alaus darykla „Königsberg“ buvo pertvarkyta į AB alaus daryklą „Ostmark“ / AG Brauerei «Ostmark», kurios pagrindiniais akcininkais tapo vietos aludžių savininkai.
Dar iki Pirmojo pasaulinio karo kavalerijos poligono teritorija pradėta naudoti kaip skraidymo laukas. 1921 m. poligonas oficialiai perduotas aerodromui. Tais pačiais metais pagal Hannso Hoppo / Hanns Hopp (1890–1971) projektą Devau aerodrome pastačius oro uosto terminalo pastatą, „Devau“ tapo pirmuoju civiliniu oro uostu Europoje. Tuo pat metu aerodromo teritorijoje buvo pastatytas pastatas pirmajai pasaulyje stacionariai meteorologijos tarnybai.
1922-05-01 įvyko pirmasis skrydis iš Devau maršrutu Berlynas – Karaliaučius – Maskva. 1926 m. pradėtas vykdyti naktinis skrydis į Berlyną (pirmasis reguliarus naktinis skrydis), taip pat vietiniai skrydžiai į Memelį / Memel (Klaipėda) ir Tilžę / Tilsit (Sovetskas).
Aerodrome lankėsi daugybė savo laikmečio vokiečių ir sovietų įžymybių, tarp jų Vladimiras Majakovskis ir Sergejus Jeseninas su žmona Isadora Duncan, tranzitu per Karaliaučių skridę į Vakarus.
1924 m. oro uostas tramvajaus maršrutu buvo sujungtas su miesto centru. Tais pačiais metais Devau ėmė priklausyti naujajai Kalthofo parapijai.
1926-08-31 oro uosto „Devau“ skraidymo lauke apsilankė garsus Tverėje gimęs lakūnas Michailas Gromovas per trijų dienų skrydį lėktuvu ANT-3 „Proletarij“ maršrutu Maskva–Karaliaučius–Berlynas–Paryžius–Viena–Maskva. Po dešimties metų, 1936 m. lapkričio 1 d., „Devau“ skrisdamas į Paryžiaus aviacijos saloną degalų pasipildė ANT-25, kuriam vadovavo legendinis Valerijus Čkalovas.
1927-03-08 visa pietinė Devau dalis perėjo į Karaliaučiaus sudėtį, o 1927-06-16 Devau bendruomenė buvo panaikinta ir visiškai įtraukta į municipalitetą.
XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje senasis oro uosto „Devau“ pastatas buvo perstatytas pagal to paties Hannso Hoppo projektą ir tapo modernesnis bei funkcionalesnis.
Antrojo pasaulinio karo metais Kalthofas ir Devau buvo bombarduoti. Tai įvyko 1944-08-27, per pirmąjį Didžiosios Britanijos Karališkųjų oro pajėgų antskrydį. 174 bombonešiai „Avro 683 Lancaster“ numetė bombas rytinėje Karaliaučiaus dalyje. Nukentėjo oro uosto „Devau“ infrastruktūra ir netoliese esantys kvartalai.
Terminalo vaizdas Devau iš oro.
1949-08-18 Kaliningrado miesto vykdomojo komiteto sprendimu Kalthofo ir Devau miesto rajonai buvo pervadinti Rižskojės gyvenviete Kaliningrado Leningrado rajone.
Reklaminis skelbimas vietos laikraštyje.
Gyvenvietės teritorija, kitaip nei Devau ir Kalthofo ribos, buvo tik dešinėje Gagarino gatvės pusėje nuo Malojaroslavskajos gatvės iki Maloje Isakovo gyvenvietės. Rytinėje gyvenvietės dalyje, buvusiose inžinerijos kareivinėse, buvo dislokuoti du kariniai daliniai. Alaus darykla „Ostmark“ tęsė veiklą Kaliningrado alaus gamyklos Nr. 1 pavadinimu. Kita reikšminga Rižskojės gyvenvietės įmonė buvo Kaliningrado trikotažo fabrikas. Rižskojės gyvenvietės pakraštyje buvo 4-ojo tramvajaus maršruto apsisukimo žiedas.
Oro uostas Rižskojės gyvenvietėje iki 1962 m. buvo Kaliningrado oro vartai. Tačiau atsiradus turbosraigtiniams An-10 ir reaktyviniams Tu-124, jo dydis ir vieta miesto ribose tapo kliūtimi toliau naudoti jį kaip pagrindinį oro uostą. 1962–1977 m. iš buvusio oro uosto „Devau“ lėktuvais An-2 buvo skraidoma į srities miestus ir Klaipėdą. Nuo 1977 m. jis perkeltas į žemės ūkio aviacijos bazavimo aerodromų kategoriją.
1986 m. oro uosto „Devau“ aikštelėje įsikūrė DOSAAF aviacijos sporto klubas.
1988 m. Kaliningrado alaus gamykla Nr. 1 buvo pervadinta „Kaliningrado alaus gamykla“, o 1993 m., dalyvaujant Hamburgo bendrovei „AMS Anlagenplanung“, akcionuota į AAB „Alaus gamykla Ostmark“. Vokiečių pusė atliko gilią įmonės modernizaciją, pradėtas gaminti alus „Ostmark“ statinėse, buteliuose ir aliumininėse skardinėse. 10-ajame dešimtmetyje 9-ojo tramvajaus maršrutas buvo pakeistas, jo apsisukimo žiedas sutapo su 4-ojo tramvajaus žiedu, kol 2008 m. abu maršrutai tapo istorija.
Kitaip nei alaus gamykla, trikotažo fabrikas perėjimo prie rinkos neišgyveno ir faktiškai nustojo gaminti produkciją, jo teritorija ir cechai pradėti nuomoti.
2019 m. rugpjūčio 18 d. oro uosto „Devau“ skraidymo lauke iškilmingai paminėtas jo šimtmetis.
Nuo 1998 m. oro uosto „Devau“ pakraščiai ėmė būti užstatomi mažaaukščiais namais apeinant įstatymą. DOSAAF įpėdinė ROSTO ir visuomenė bandė išgelbėti „Devau“ kaip veikiantį aerodromą, tačiau, nepaisant teismų sprendimų, padėtis klostėsi pagal blogiausią išsaugojimo šalininkams scenarijų.
Devau oro uosto maketas Zelenogradsko architektūros ir istorijos muziejuje „Königsberg“.
2001-aisiais vietos alaus gamyklos produkcijos gamyba pasiekė piką – apie 10 mln. dal (sovietmečiu gamykla pagamindavo iki 1,6 mln. dal 8-ajame dešimtmetyje ir iki 1,3 mln. dal 9-ajame), tačiau vaikymasis skaičių vedė prie produkcijos kokybės smukimo, ir ji nustojo būti paklausi. Gamyklos, kuri tuo metu per UAB „Kompanija PIT“ priklausė amerikiečių bendrovei The Detroit Brewing Co, alus tapo pigaus alkoholinio surogato simboliu. Gamyklos reputacijos neišgelbėjo ir jos pardavimas 2005 m. bendrovei Heineken.
2007 m. oro uosto „Devau“ statinių kompleksui suteiktas kultūros paveldo objekto statusas. 2012 m. visai šalia aerodromo kilimo ir tūpimo tako dalininkų lėšomis pradėta mažaaukščių namų kvartalo statyba, kuri teismo sprendimu buvo sustabdyta, todėl atsirado „apgautųjų bendraturčių“. Kad išspręstų kilusią problemą, srities valdžia ėmė dėti pastangas, kad aerodromui būtų panaikintas veikiančio aviacijos infrastruktūros objekto statusas...
Įžymybės: oro uostas „Devau“, kareivinių kompleksas Kalthofe (XIX a.), paminklas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems inžinerijos bataliono kariams Malojaroslavskajos gatvėje.
Kalthofo gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 20, 1871 – 58, 1905 – 807 gyventojai.
Kalthofo dvaro apylinkės ir bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 354, 1871 – 311, 1885 – 540, 1905 – 2020 gyventojų.
Kalthofo dvaro apylinkės gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 301, katalikai – 10, vaikai iki 10 metų – 69, raštingi – 183 (77 %), pamišėliai – 3.
Devau gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 38, 1871 – 40, 1905 – 61 gyventojas.
Devau bendruomenės gyventojų skaičius: 1905 – 182 gyventojai.
Kalthofo valsčius
1874-04-30 Karaliaučiaus apskrityje buvo įsteigtas Kalthofo valsčius Nr. 19, į kurį įėjo Kalthofo kaimo bendruomenė (Rižskoje, dalis) ir penkios dvaro apylinkės: Carolinenhofas / Carolinenhof (Kaliningradas, Pražskajos g. rajonas), Devau (Rižskoje, dalis), Friedrichshofas / Friedrichshof (Kaliningradas, apyt. Gagarino g. 13), Kalthofas (Rižskoje, dalis), Ludwigshofas / Ludwigshof (Kaliningradas, 54°43'16'' š. pl. 20°32'54'' r. ilg.). Be to, dar šeši subjektai buvo įtraukti į Kalthofo valsčių dvaro apylinkei prilygintu statusu: Borkenhofo dvaras / Borkenhof (Kaliningradas, Vostočnoje), Exerzierplatz poligonas / Exerzierplatz (Devau oro uostas), Harieshofas / Harieshof (Kaliningradas, apyt. Kuibyševo g. 75), Löbenichtscher Zigelhof / Löbenichtscher Zigelhof (Kaliningradas, Nevskio–Dadajevo g. rajonas), Sprindas / Sprind (Kaliningradas, 54°43'00'' š. pl. 20°32'50'' r. ilg.) ir Tannenhofas / Tannenhof (Kaliningradas, Jurijaus Kostikovo g. rajonas). Tačiau vėlesniais metais Kalthofo dvaro apylinkė buvo prijungta prie Kalthofo kaimo bendruomenės, Harieshofas – prie Carolinenhofo dvaro apylinkės. Be to, į Kalthofo bendruomenę įėjo anksčiau Kalthofo dvaro apylinkei priklausę palivarkai. Iki 1883 m. Kalthofo valsčiaus sudėtis atrodė taip: Kalthofo kaimo bendruomenė (Rižskoje) ir dvi dvaro apylinkės: Carolinenhofas (Kaliningradas, Pražskajos g. rajonas) ir Löbenichtscher Zigelhof (Nevskio–Dadajevo g. rajonas). Be to, į valsčių įėjo Exerzierplatz (Devau oro uostas). 1885-12-22 karinė žinyba išpirko Carolinenhofo dvaro apylinkės (Kaliningradas, Pražskajos g. rajonas) teritorijas, esančias netoli Karaliaučiaus pylimų įtvirtinimų. 1905-04-01 pagrindinė Kalthofo kaimo bendruomenės dalis (išskyrus Devau dvarą, Borkenhofo ir Neuhofo palivarkus) perėjo į Karaliaučiaus municipaliteto sudėtį. Devau (Rižskoje, dalis), Borkenhofas (Vostočnoje) ir Neuhofas (Aeroportnajos g. rajonas), taip pat Löbenichtscher Zigelhof (Kaliningradas, Nevskio–Dadajevo g. rajonas) sudarė naują Devau kaimo bendruomenę. 1906-03-29 Devau kaimo bendruomenė perėjo į Quednau / Quednau valsčių (Kaliningradas, Severnaja Gora), o Kalthofo valsčius buvo panaikintas.
E p i l o g a s
Kalthofo teritorijoje buvusios gausios miesto kapinės XX–XXI a. sandūroje buvo užstatytos gyvenamaisiais namais. Kalthofo parkas XXI a. pradžioje, statant gyvenamąjį kompleksą „Bukovaja rošča“, buvo pusiau iškirstas. Vietos alaus gamykla uždaryta 2016-12-31. Jos teritorija išnuomota. Kaliningrado trikotažo fabrikas taip pat galutinai likviduotas 2018 m. Paskutinį kartą lėktuvas iš aerodromo „Devau“ pakilo 2019 m.
Prašmatnus kaštonas Malojaroslavskajos gatvėje galėjo būti rajono simboliu, bet ir jį „rūpestingai“ nupjovė.
Šiuolaikinės nuotraukos: Michailas Ogorodnikovas.
– – – – – – – – –
2012–2014 m. „Pregolia“, „Baltijos almanacho“ meniniame priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – Richardo Armstedto, Altstadto gimnazijos profesoriaus, ir Richardo Fischerio, Knypavos gimnazijos vyresniojo mokytojo, daktarų – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, kurį atliko nežinomas vertėjas. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius apie Karaliaučiaus pakraščius, kuriame yra fragmentas apie Kalthofo įžymybes. Gerokai paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip priedą prie Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto.
– – – – – – – – –
Karaliaučiaus pakraščiai
Lauko takelis veda mus pro Löbenichto ligoninės kapines (Löbenichtschen Hospitalkirchhof) į plokščiakalnį, į senovinę pramogų vietelę „Alyvų malūnas“ (Vergnügungsort Fliedermühle), kur dabar yra įgulos šaudykla ir didelė mokomoji aikštė. Čia pat stovi 1870 m. vadinamojoje Mažojoje mokomojoje aikštėje (Kleiner Exerzierplatz) prancūzų karo belaisviams pastatyti barakai. Vėliau barakai perduoti įgulos ligoninei (Garnisonlazarett), dabar juose kareivinės.
(Ši miesto dalis tarp Maskvos prospekto ir Jurijaus Gagarino gatvės dabar iš dalies užstatyta naujais namais, tik nedidelėje dalyje liko fortifikaciniai įrenginiai, anksčiau naudoti mokymo tikslais. Kapinių vietoje 8-ajame dešimtmetyje sumanyta statyti didžiulius Kultūros namus celiuliozės pramonės darbuotojams. Vėliau statybos buvo apleistos ir tik iki 2010 m. nebaigti Kultūros namai buvo paversti prekybos centru „City“ Maskvos prospekte – Red. past.)
Vaizdas iš Kalthofo į Karaliaus vartus pirmine jų išvaizda.
Per pramogų vietelę Sprindą (Sprind, Gagarino ir Streleckajos gatvių sankryžos rajonas) išeiname į plentą, vedantį nuo Karaliaus vartų (Königstor) Labguvos (Labiau, dabar Poleskas) link.
Karaliaus vartai, XX amžiuje tapę žaliosios Schneiderio juostos dalimi.
Juo nuėję iki glasio priešais Karaliaus vartus, išvysime daug kryžių ir antkapinių paminklų. Tai – buvusios Löbenichto kapinės (Löbenichtsche Kirchhof), perkeltos čia, nes jų vietoje statyti nauji tvirtovės įrenginiai. Į akis krinta aukštas paprastas smiltainio kryžius, pastatytas oberburmistro Heidemanno (August Wilhelm Heidemann, 1773–1813) palaidojimo vietoje.
Augustas Heidemannas studijavo Halėje ir 1802 m. gavo teisės profesoriaus pareigas Karaliaučiaus universitete. 1810 m. buvo išrinktas Karaliaučiaus oberburmistru. Jis buvo tikras patriotas, karštai dalyvavo formuojant landverą 1813 m. Staiga mirė 1813 m. lapkričio 15 d. dėl jėgų pervargimo.
Keli metrai nuo Heidemanno antkapio yra kapas, aptvertas grotomis. Ant jo guli akmuo su įrašu: „Gustavas Friedrichas Dinteris. Jis buvo mokytojas, ieškojęs tiesos, mylėjęs laisvę ir ugdęs meilę“.
Gustavas Friedrichas Dinteris (Gustav Friedrich Dinter, 1760–1831) 1816–1831 m. buvo mokyklų patarėjas Karaliaučiuje, o nuo 1822 m. – teologijos profesorius Albertinoje. Savo dalyko išmanymu, drąsa ir išmintingais patarimais jis pelnė bendrapiliečių pripažinimą ir meilę. Miestiečiai su meile iki šiol jį prisimena kaip „tėvą Dinterį“ arba „senąjį Dinterį“. 1885 m. jo gerbėjų lėšomis ant didžiojo pedagogo kapo buvo pastatytas akmuo, o ant namo Nr. 19 Audėjų gatvėje (Tuchmacher Straße) Löbenichte, kur jis ilgai gyveno, pritvirtinta atminimo lenta.
Gustavas Friedrichas Dinteris su mokiniais 1814 m.
Iš išorinės pusės prie glasio prisišlieja kelios kapinės. Aplankysime laisvosios Evangelikų katalikų bendruomenės sąjungos kapus, nes čia ilsisi iškilus Karaliaučiaus pilietis – daktaras Julius Ruppas.
Paminklas Juliui Ruppui Kanto saloje (Knypava).
Julius Ruppas (Friedrich Julius Leopold Rupp, 1809–1884) gimė ir visą gyvenimą praleido Karaliaučiuje. Vietos universitete studijavo teologiją ir filosofiją. Nuo 1835 m. dirbo mokytoju Altstadto gimnazijoje, o 1842 m. tapo divizijos pamokslininku. 1842 m. spalio 15 d. Julius Ruppas pasakė pamokslą apie krikščionišką valstybę. Valdininkai išklausė jo kalbą nepritardami. Kai tais pačiais metais jis buvo išrinktas Knypavos gimnazijos direktoriumi, miesto valdžia šio išrinkimo nepatvirtino. Netrukus Julius Ruppas pasakė pamokslą Pilies bažnyčioje ir išreiškė protestą prieš atanaziečių ir jų šalininkų persekiojimą. Už tai 1845 m. Ruppas buvo atleistas iš divizijos pamokslininko pareigų. 1846 m. sausio 19 d. Julius Ruppas su savo tikėjimo broliais (150 žmonių) įkūrė laisvąją Evangelikų katalikų bendruomenės sąjungą ir tapo jos nuolatiniu vadovu. Kaip oratorius ir rašytojas Julius Ruppas Karaliaučiuje pelnė daugybę šalininkų, kurie du kartus – 1849 ir 1862 m. – rinko jį į Atstovų rūmus. Julius Ruppas mirė 1884 m. liepos 11 d., beveik apakęs ir netekęs kalbos (dėl gerklės ligos).
(Atanaziečiai – vieno iš „Bažnyčios tėvų“, Atanazo Aleksandriečio, pažiūrų šalininkai; jis skelbė, kad nemirtingumas pasiekiamas suvokiant „Tikėjimo išpažinimą“ – įrodymų nereikalaujančių religinių dogmų rinkinį. Dailininkė Käthe Kollwitz, Juliaus Ruppo anūkė, sukūrė bronzinį pamokslininko bareljefą, pritvirtintą ant granito akmens prie Katedros. – Red. past.)
– – – – – – – – –
Senasis Kalthofo malūnas
Karlo Schulzo teksto fragmentas iš žurnalo „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos draugijos pranešimai“ (Mitteilungen des Vereins für die Geschichte von Ost- und Westpreußen, 1. Oktober 1928).
Šimtmečius vandens malūnai Karaliaučiuje buvo įprastas reiškinys. Šiandien išliko tik keli juos primenantys gatvių pavadinimai: Malūno kalva (Mühlenberg), Malūno slėnis (Mühlengrund), Malūno pravažiavimas (Mühlengang), kurie žymi buvusių Vidurinio ir Žemutinio malūnų vietas; Tragheimo malūno gatvė (Tragheimer Mühlenstraße), vedusi į Tragheimo malūną; trys Upelio gatvės (Fließstraßen); ir Upelio skersinė gatvė (Fließquerstraße). Už Karaliaus vartų iki mūsų dienų išliko tik vienas malūnas – Senasis Kalthofo (Amtsmühle Kalthof). Dabar tai namas Nr. 111 Karaliaus alėjoje (Königsallee), netoli Kalthofo parko (Kalthöfer Park). Jis stovi atokiau nuo pagrindinio kelio, nuo praeivių akių paslėptas buvusio malūno parko medžių, kur tyloje ir vienumoje siūlo malonų kontrastą triukšmingai netoliese einančiai Karaliaus alėjai.
Karčema senajame malūno name su dviem nuožulniais frontonais vadinasi „Karaliaus slėnis“ (Königstal). Ji veikia jau pusę amžiaus. Prie kelio pastatytas ženklas, nurodantis įstaigos pavadinimą ir kryptį į ją.
Rytinė pusė su neįprastu įėjimu labiau už kitas primena senuosius laikus, kai malūnininkai ateidavo čia pavalgyti. Pėsčiųjų tiltelis veda tiesiai į antrą aukštą, nereikia lipti laiptais. Vakarinėje pusėje linksmai čiurlena Malūno upelis (Mühlengraben), vingiuodamas Kalthofo parko link. Tačiau veltui ieškome trijų žuvimis knibždančių tvenkinių: Aludario tvenkinio, Kalvių arba Malūno tvenkinio ir Apvaliojo arba Girdyklos (Brauer-Teich, Schmiede- oder Mühlenteich und Runden- oder Roßgartenteich). Pastarasis jau 1848 m. buvo naudojamas kaip pieva. Aklas Karaliaučiaus istorikas Ludwigas von Baczko (Ludwig von Baczko) praneša, kad Kalthofo malūno ratą sukdavo vanduo iš Kumrau tvenkinio (Kumrauschen Teich). Jis taip pat varė metalurgijos gamyklos už Gumbinės vartų (Gumbinnischen Tor / Königstor) mechanizmus ir tekėjo į Varinį tvenkinį (Kupferteich), esantį 18 pėdų aukščiau Priegliaus upės už Sackheimo vartų. Toliau, išjudinęs visas Aukštutinės ir Žemutinės vario lydyklų (Ober- und Unterkupferhammer) sistemas, vanduo Variniu grioviu (Kupfergraben) nutekėdavo į Prieglių...
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
