1905 m. nedideliame šiaurės rytų Karaliaučiaus priemiestyje Kalthofe (vok. Kalthof, dabar Gagarino gatvės apylinkės), kurio pagrindą praeityje sudarė to paties pavadinimo dvaras, o XX a. pradžioje didžiąją teritorijos dalį užėmė gausios kapinės (keturiolika įvairių religinių konfesijų kapinių sklypų), kareivinės, rikiuotės aikštės ir šaudykla, atnaujinamas ir rekonstruojamas senasis dvaro parkas. Mažai užstatytą, bet perspektyvią miesto dalį papuošia Kalthofo parkas (vok. Kalthöfer Park), turėjęs ir kitą pavadinimą – Bertholdo Kleisto parkas (vok. Kleistpark).
Kalthofo dvaras, nuo seno stūksojęs tarp pievų ir miškų toli į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus pilies, minimas kaip Brandenburgo kunigaikščio Albrechto valda, taip pat kaip vieta, kur 1807 m., Napoleono armijai užėmus miestą, buvo įrengta prancūzų karinė stovykla.
Ši nedidelė, 4,2 ha ploto žalioji teritorija, atsiradusi rajone XX a. pradžioje, išsiskyrė įdomiu planu, žavia tvenkinių kaskada pietinėje parko dalyje, senomis liepomis, bukais ir ąžuolais, išlikusiais nuo dvaro sodo laikų, vandeningu Kupfergrabeno upeliu (vok. Kupfergraben – varinis griovys, dabar – Gagarinskis), skubriai tekančiu po kalva. Iki jos buvo dešimt minučių kelio pėsčiomis nuo Karaliaus vartų (apie 1 km) Karaliaus alėja (Königsallee, dabar – Gagarino g.) ir šiek tiek ilgiau – palei apželdintą upelio vagą specialiai įrengta pasivaikščiojimų zona.
Kalthofo parkas Veimaro respublikos laikų Karaliaučiaus žemėlapyje.
Investavęs lėšų į dvaro sodo, kurio pagrindą sudarė senos liepos, išsaugojimą ir atgaivinimą, paskutinis jo savininkas Bertholdas Kleistas (Berthold Kleist, 1848–1925) 1905 m. padovanojo parką miestui ir, kaip rašoma 1910 m. Karaliaučiaus vadove, pastatė ten akmenį su atminimo įrašu iš Horacijaus eilėraščio „Paminklas“: „Non omnis moriar“ – „Ne visas aš numirsiu“.
Anksčiau šalia parko veikė kavinė „Kalthof“.
Vėliau viena iš rajono gatvių (dabar Krasnodonskio skersgatvis), vedanti į vietos bažnyčią, buvo pavadinta B. Kleisto vardu… Iškart prisimeni A. Puškino eilėraščio „Paminklas“ eilutę: „Ne, aš visas nemirsiu…“ – amžiną žmogaus siekį palikti atminimą ateinančioms kartoms.
Nuo 1905 m. praėjo daugiau nei 100 metų. Ar džiugina Kaliningrado gyventojus senų medžių šlamesys, jų galingas grožis, išsaugotas Bertholdo Kleisto parke, tvenkinių su dviem tilteliais žvilgesys ir čiurlenimas upelio, tekančio į miestą iš šiaurinių priemiesčių, – upelio, kadaise suko Kalthofo malūną, pripildydavo Kupferteicho tvenkinį (vok. Kupferteich – varinis tvenkinys, dabar – Jaltos) su paplūdimiu ir miesto maudykle ir tekėdavo toliau – iki pat Prieglaus upės?
Gagarinskio upelis, 7,3 km ilgio, įteka į Prieglių žemiau Jaltos tvenkinio. Deja, šiuo metu tai vienas labiausiai užterštų miesto vandens telkinių.
…2004 m. balandį parkas dar gyvas, „ne visas numirė“; jis yra į šiaurę nuo Malojaroslavskajos g. ir tebėra stebėtinai patrauklus ramus kampelis, primenantis Europos plačialapį mišką, su šlamančiais pernykščiais bukų ir ąžuolų lapais, kuriuos pavasarį elegantiškai papuošia geltonos žąsiečių „žvaigždutės“ ir baltųjų plukių „snaigės“. Didžioji parko dalis išsidėsčiusi aukštame rytiniame upelio krante. Upelis neįtikėtinai užšiukšlintas: jo vanduo vingiuoja tarp senų padangų, išvirtusių kamienų, buitinių atliekų ir atkakliai skinasi naują vagą, todėl apleisto parko teritorijoje upelis išsiskiria į dvi atšakas, tarp kurių driekiasi dar neišplautas plotas – pailga sala su išlikusiais senais medžiais. [2022–2023 m. upelio vaga buvo išvalyta.]
Žiemos pasaka Kalthofo parke.
Tarp jų ypatingą jausmą kelia viena seniausių šio parko liepų (jos kamieno apimtis – apie keturis metrus; ji tikrai prisimena čia stovykla įsikūrusius prancūzus): didingą kamieną dar laiko permirkstančios šaknys, senos gumbuotos šakos iškeltos į dangų, tačiau jos monologo žodžių mes, žmonės, išgirsti negalime…
Malojaroslavskajos gatvė, dengianti parką iš pietų.
Stebėtina, neįtikėtina, bet B. Kleisto atminimo akmuo vis dar yra parke. Šalia jo, prie milžiniško medžio, guli antras akmuo, apie kurį vadovas nutylėjo. Jame įrašas: „Zur ERINNERUNG AN BERTHOLD KLEIST“ – „Bertholdo Kleisto atminimui“. Yra ir trečias akmuo – jis apverstas priekine puse žemyn, įaugęs į dirvą, ir kol kas nežinome, ar jame yra įrašas ir ką jis byloja. [2024 m. akmens su Horacijaus citata parke nebėra. Bertholdo Kleisto atminimo akmuo perkeltas į Malojaroslavskajos g., prie namo Nr. 16A.]
Nedidelę, aukščiausią senojo parko, o dabar [2004 m.] bevardės žaliosios teritorijos dalį, potraukdama senąsias Kalthofo dvaro liepas, kurios buvo išsaugotos amžiaus pradžioje rekonstruojant parką, užėmė naujai pastatyta krikščionių baptistų bažnyčia „Maldos namai“.
Pietinę parko ribą tvenkinio pusėje žymi raudonų plytų gyvenamieji namai, vokiečių pastatyti XIX a. pabaigoje (dabar jie sudaro Malojaroslavskajos g. – nuotraukoje viršuje). Prie namų parko teritorijos pradžią žymi keli milžiniški bukai. Būtent čia vedė promenados alėja palei upelį nuo pat Kupferteicho (Jaltos) tvenkinio.
Iš rytų pusės prie parko prisiartina nauji gyvenamieji namai. Tvenkinys pietinėje parko dalyje iš dalies užpiltas gruntu, iškastu statant naująjį kvartalą. Vandens čia mažai, šiukšlių – daug, todėl ir taip miniatiūrinė tvenkinių kaskada plonyte srovele sruvena į Kupfergrabeno upelį, dalijantį parką į dvi pagal dydį ir padėtį nelygias kraštovaizdžio dalis: vakarinę, arčiau Gagarino g., žemą [ir 2024 m. neturinčią apsaugos statuso] ir rytinę, aukštą, esančią kitame krante, kur, žinoma, buvęs parko planas nebeišlikęs, tačiau išliko daug medžių – pavienių, grupėmis ir netgi dar įžiūrimoje alėjoje palei tvenkinį, dabar atsiremiančioje į naują gyvenamąjį kvartalą Čiuvašskajos g. pusėje. Nepaisant apleistumo ir nykumo, ši parko dalis vis dar nuostabi: centre, didelėje laukymėje, stovi medžių grupės – ąžuolai, bukai ir du aukšti maumedžiai.
Rudens peizažas prie tvenkinių kaskados Kalthofo parke.
Virš upelio, juosdami laukymę iš vakarų, stūkso seni ąžuolai, o jų papėdėje žolės žalumą auksiniais taškeliais nuspalvina žąsiečių žiedai (ir tai vos už dvidešimties metrų nuo Gagarino g. su jos nesibaigiančiu transporto srautu ir nuo benzino išmetamųjų dujų pamėlusiu oru!).
Malūno upelis (Mühlengraben | Gagarinskis), geriau žinomas kaip Varinis (Kupfergraben).
Penkiolika liepų, 1910 m. vadove paminėtų kaip dvaro parko laikotarpio palikimas, kiekviena 3–4 m apimties, puošia kalvą šiaurės vakarinėje parko dalyje prie bažnyčios [2024 m. liepų taip pat gerokai sumažėjo].
Apleistas, bet išlikęs parkas, galbūt paskutinį kartą sutinkantis pavasarį, miesto spaudžiamas, neturintis nei statuso, nei apsaugos, užsispyręs upelis su šimtmečių istorija, nerūpestingai džiūgaujančių paukščių giesmės – visa tai buvo nuostabu 2004 m. pavasarį, likus metams iki mūsų miesto Kaliningrado 750-mečio jubiliejaus…
[2020 m. birželio 17 d. „Miesto kultūros ir poilsio parkui Malojaroslavskajos g. – J. Gagarino g.“ suteiktas ypač saugomos gamtinės teritorijos statusas – Miesto kultūros ir poilsio parkas.]
Malojaroslavskajos gatvėje (vok. Fürst-Radziwill-Straße), netoli parko, tvarkingos, apželdintos, mažytės aikštelės viduryje stovi trijų aukštų eglių ir kaštono apsuptas paminklas Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusiems vokiečių kariams, pastatytas, sprendžiant iš ant paties paminklo iškaltos datos, 1923 m. Paminklas (skulptorius Paul Borchert, 1838–1930) – tai neaukšta (4,4 m) piramidė iš kvadratiniais blokais tašyto akmens su pusrutulio formos nišoje esančiu bareljefu, vaizduojančiu mirštantį karį, besiremiantį dešine ranka, šalia kurios guli tos pirmosios baisios XX amžiaus karo aukos šalmas. [„Piramidė“ buvo restauruota Karaliaučiaus-Kaliningrado 750-mečiui, o šalia paminklo augęs kaštonas buvo nupjautas XXI a. antrojo dešimtmečio pabaigoje, kai miestui vadovavo A. G. Jarošukas.]
Iškilmingas atidengimas – žuvusiųjų saperių memorialas Kunigaikščio Radvilos gatvėje 1923 m. gegužės 27 d.
Priekinėje „Piramidės“ [neoficialus paminklo pavadinimas] pusėje išlikęs užrašas UNSEREN GEFALLENEN KAMERADEN. 1914–1918 (mūsų žuvusiems bendražygiams).
„Piramidė“ Malojaroslavskajos gatvėje šiandien.
Kitoje pusėje pažymėta „lenta“ su užrašu, iš kurio aišku, kokiems daliniams priklausė žuvę kariai:
Pionier-Bataillon Fürst Radziwill Ostpr. №1
Samland Pionier Bataillon №18
2 Westpr. Pionier Bataillon №23
Eisenbahn-Regiment №1
Eisenbahn Bataillon №4
622 Feldformationen vorst Truppenteile.
…Sodai ir parkai atsiranda aplink žmonių būstus tais laikotarpiais, kai, nors ir trumpam, žmonėms negresia karas, kai jie tiki savo ateitimi. Sodai ir laikas… Amžina kova tarp siekio kurti grožį ir griaunamosios žmogaus agresijos…
Šiuolaikinės nuotraukos puslapyje – Michailo Ogorodnikovo.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
