PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje Tatjanos Kolivai.
Žmogaus prigimtis tokia, kad kartais susimąstome apie nesuvokiamus dalykus, neturinčius jokios praktinės prasmės: kiek batelių ir batų nešioja Karaliaučiaus žmonės, kiek kojinių ir pirštinių guli jo damų drabužinėse ir t. t.
Mums taip pat gali būti įdomu, kiek banginių plaukioja poliarinėse jūrose arba kiek laivų su nesuskaičiuojamais lobiais ilsisi jūros dugne. O kažkas įsivaizduoja pastatą, kuriame kiekviename kambaryje yra dar vienos durys, vedančios į kitą, ir mums niekada nereikės sukti atgal – tik pirmyn, per begalinę architektūrinę visatą iš akmens, medžio ir stiklo. Galime svajoti apie tokius neaprėpiamus pastatus, kurių sienų ilgis matuojamas myliomis, kurių bokštai siekia debesis, o laiptams ir perėjimams nėra skaičiaus: laiptai aukštyn, laiptai žemyn, skliautuotos terasos pereina viena į kitą, o oro galerijos vingiuoja aplink aukštus tarsi tropinės lianos.
Ir koks malonumas savo vaizduotėje įsivaizduoti tokias grandiozines formas ir mokėti perkelti jas į gyvenimą! Iš tiesų architektūra – viena paslaptingiausių ir žavingiausių žmogaus genijaus sričių!
Pilies vaizdas nuo Altstädter Kirchenplatz.
Čia, Karaliaučiuje, nėra Heidelbergo pilies, kurios vaizdinguose griuvėsiuose lizdus suka pelėdos, pelės ir vorai. Nėra Prahos Hradčanų, kurių tvirtai suręstose sienose su nerūpestingu grakštumu ir kartu su kilniu užmoju išsidėstę brangios iškilmių salės, imperatoriškosios svetainės, valgomieji ir puikios paveikslų galerijos. Bet ir mes Karaliaučiuje turime pilį, ir pats šis žodis mano sieloje skamba kerinčia muzika.
Esu jau per senas, kad pritarčiau šiandieninio jaunimo nemėgimui senovinės riterystės1, aš vis dar per daug simpatizuoju viduramžiams, kuriais kadaise žavėjausi, ir vis dar branginu savo jaunystės aistras, trumpai tariant, aš vis dar sieju žodį „pilis“ su kažkuo nuostabiu, su tam tikra žemiškojo rojaus idėja. Pilies architektūra ir turi įkūnyti tokias sąvokas kaip didybė ir viešpatavimas.
Mūsų pilis daro didingą įspūdį pirmiausia dėl savo padėties [ant kalvos]– ji dominuoja virš miesto. Pilies bokštas yra aukščiausias miesto statinys, taigi ir vietos ugniagesių stebėjimo punktas. Be to, Karaliaučiaus pilis yra labai įspūdingų matmenų.
Pilies kieme lengvai gali sutilpti keli pėstininkų pulkai. Vienas sparnas su atskiru įėjimu [Unfriedo sparnas] buvo pastatytas palyginti neseniai, kad karaliaus kilmingiesiems svečiams būtų suteiktas laikinas jų statusą atitinkantis būstas ir kartu kad Jo Didenybė galėtų pasirodyti savo pavaldiniams, susirinkusiems Pilies aikštėje, pro langus ar iš balkono. Šis priestatas stiliumi skiriasi nuo visos pilies, nes buvo pastatytas vėliau už visas kitas jos dalis (1705–1712).
Mūsų pilis iš karto pasiskelbia esanti svarbiausias miesto statinys, nesvarbu, ar žiūrite į ją iš kažkur toli, ar artinatės iš gretimos gatvės. Labai įspūdingas vaizdas į ją atsiveria nuo Altštato turgaus [Altstädtischer Markt] ir nuo aikštės prieš Altštato bažnyčią [Altstädter Kirchenplatz]: pilis iškilmingai iškyla ir virš dailios Pomatti dvaro konditerijos, ir virš aplinkinių gyvenamųjų namų, dominuodama miesto peizaže.
Iškilminga rikiuotė Pilies aikštėje.
Mūsų Karališkosios pilies, daugelio epochų liudininkės, nepakartojamumas, mano nuomone, susijęs su jos architektūrinių stilių įvairove. Seniausias iš jų – Vokiečių ordino laikų stilius, kuriuo pastatyti bokštas ir Pilies bažnyčia2.
Po bažnyčia slypi erdvūs rūsiai, dabar naudojami kaip vyno rūsiai, o virš jos skliautų yra didžiulė Maskvėnų salė su dideliais šviesiais langais į visas keturias puses, pro kuriuos atsiveria nuostabiausias vaizdas į miestą ir apylinkes. Iš šoninių bokštų į salę veda perėjimai, o pačiuose bokštuose netrūksta nedidelių, dailių menių. Dabartinė bažnyčia kadaise buvo Ordino brolių riterių susirinkimų salė [refektorius], o pamaldos tuo metu vykdavo koplyčioje. Vėliau riterių susirinkimų salė buvo perstatyta į bažnyčią, todėl jos architektūra tokia sudėtinga ir paini.
Skliautai, kolonos, alegorinė tapyba „pilka ant pilko“, taip pat spalvota heraldinė tapyba patys savaime puikūs, tačiau apskritai bažnyčia prastesnė, nei, regis, nusipelno mūsų pilis. Jos interjere akis tiesiog negali rasti kompozicijos centro. Ji nežino, ar jai įsikibti į šone pakabintus vargonus, ar į sakyklą, o gal į priešais iškilusius kilmingųjų suolus. Šviesa pro langus vos prasiskverbia, pasiklydusi kažkur viršutinėse galerijose, choruose ir vitražuose, todėl bažnyčia visada daro niūrų, liūdną įspūdį.
Krinta į akis, kad visos šios medinės konstrukcijos atliktos stiliumi, visiškai nederančiu su originaliu: šios kampuotos bjaurios dėžės, kuriose sėdi besimeldžiantieji, šie pliki balta ir geltona dažyti paviršiai, visos šios grubios formos ir beskonis paauksavimas aplink sakyklą ir altorių tiesiog rėkia savo bjaurumu lieknų kolonų ir grakščių skliautų fone. Be to, pridėkite prie aukščiau išvardytų vizualinių disonansų gausos dideles plokščias lenteles, ant kurių užrašyti vardai karių, žiauriuose mūšiuose paaukojusių save tėvynei, ir gausite apytikrį šios keistos vietos, kur garbinamas Dievas, vaizdą.
Tačiau pilyje yra vietų, kurios daro patį fantastiškiausią, pasakišką įspūdį. Jose, kaip ir Archyve, kuris kartu yra Karališkosios vokiečių draugijos posėdžių salė, turime nuostabias arkas ir gražius gotikinius langus.
Po gotikinių seka sudėtingesnės formos langai. Paskui vėl kvadratiniai ir stačiakampiai, kurie kelis aršinus eina lygiai viena linija, paskui išsiskiria keistu zigzagu. Čia yra grandiozinių portalų, taip pat užmūrytų langų ir durų. Būtent jie ir daro stipriausią įspūdį, ypatingą paslaptingumo efektą. Kur kadaise vedė šios durys? Kas slypi už jų? Šios mintys pažadina mumyse pačias nevaldomiausias fantazijas, ir mes svajojame bent kuriam laikui sugrįžti į tą epochą, kai neįveikiamą Vokiečių ordino tvirtovę prie Prieglaus juosė grioviai su pakeliamaisiais tiltais, čia atveždavo belaisvius, o didžiulę teritoriją aplink pilį valdė vietos komtūrai.
Štai čia, šalia laiptatakio, kyšo rūsio kaklelis, o viršuje kabo, apimdama du aukštus, graži medinė galerija, smarkiai apirusi, bet kartu vaizdinga ir tarsi kviečianti užlipti prie durų viršuje. Ten, kur baigiasi ši mistinė pilies dalis, iki pat priekinio kampinio bokšto driekiasi vėlesnis griežto romaninio stiliaus statinys. Jis iš karto pareiškia apie savo ryšį su jurisprudencija, tiksliau – su justicija, nes neša jos simbolį, fasciją, – vytelių ryšulį su kirvuku viduryje3.
Fasadas, lygiagretus bažnyčiai, dabar apipavidalintas sausu XVII amžiaus antrosios pusės užmiesčio namo stiliumi, tačiau sparnas tarp jų, kuriame yra oberprezidento (!) butas, pastatytas visiškai paprastu miesčionišku stiliumi. Pagaliau moderniausia pilies dalis [žr. aukščiau – Unfriedo sparnas] savo architektūra primena mums italų rūmus, tiksliau – florentietiškus.
Karaliaučiaus pilies rytinis sparnas ir Pilies aikštė prie jo sienų.
Jei žiūrėsite į pilį nuo jos vardu pavadintos aikštės, rytinis fasadas, prasidedantis minėtu Unfriedo sparnu kairėje ir besibaigiantis Avižų bokštu dešinėje, yra vaizdingiausias, nes jame dera daugybė aukšto ir žemo, simetrijos ir netaisyklingumo, prabangos ir paprastumo, lygaus ir kampuoto kontrastų.
Ir šis reginys sustiprėja žiemą, kai guli sniegas ir mėnulis lieja savo stebuklingą šviesą ant raudonai juodų, juodai mėlynų ir baltai rudų akmens masių, apačioje ir viršuje apvestų spindinčiu sniegu.
Didžiulėje pilyje yra salių, kurios galbūt tik kartą per kelis dešimtmečius priima svečius (karališkieji apartamentai) arba puošiamos iškilmėms, kaip, pavyzdžiui, Maskvėnų salė, kurią, maloniai leidus dabartiniam karaliui, visai neseniai panaudojome dailės parodai.
Yra salių su žaliais tribunolo, konsistorijos, Aukštesniojo žemės teismo ir kt. stalais. Čia yra archyvai, bibliotekos, senienų kabinetai, dailės ir amatų mokyklos, kai kurių tarnautojų, kaštelionų ir kt. šeimų tarnybiniai butai.
Pilyje vyksta daugelio mokslo draugijų susirinkimai, kurie, būdami vieši, reguliariai suburia beveik visus išsilavinusius miesto žmones. Čia puikiausias vanduo nuostabiame šulinyje, o rūsyje po šiauriniu sparnu – jaukus vyno restoranas niūriu pavadinimu „Kruvinasis teismas“ [Blutgericht].
Čia yra vietos ir miesto sargybai, o ten, tolimajame galiniame kampe, Prinzessinstrasse link, stovi galingas, į patranką panašus bokštas kalėjimas [Avižų, vok. Haberturm]. Ir visiems mums, einantiems per Pilies aikštę, pro didelį Fizikos ir ekonomikos draugijos posėdžių salės langą šviečia tikslus etaloninis laikrodis. Apskritai didžiulėje pilyje vyksta pačios įvairiausios veiklos.
Pro pilies vartus nuolat vaikšto žmonės, išvažiuoja ir įvažiuoja ekipažai. Tiesiog atsistokite kuriame nors kiemo kampe ir pažiūrėkite į figūras, praeinančias įvairiomis kryptimis po aukštomis jo sienomis, tarsi į sceną, kuri visada pilna naujų aktorių.
Karaliaučiaus pilies vaizdas nuo tvenkinio.
Tačiau su visa savo vidinio gyvenimo pilnatve pilis nekeičia bendro Karaliaučiaus charakterio. Jos išvaizda dėl stačiakampės kiemo formos, bet kokių statulų ir kito dažnai netinkamo dekoro nebuvimo (jei neskaičiuosime poros herbų) labai logiškai įsilieja į aplinkinę miesto erdvę.
Pakyla, nuo kurios mūsų monarchas per savo karūnavimą 1840 m. rugsėjo 10 d. pasakė kalbą4, uždegusią jo pavaldinių širdis, yra labai prozaiškas prieangis. Tačiau visi žodžiai, išėję iš susijaudinusios karaliaus krūtinės, aidu atsikartojo pilies kieme taip, kad kiekvienas dalyvavęs galėjo visiškai aiškiai suprasti jų prasmę. Ir net po šimtmečių šią vietą su virpuliu rodys kaip altorių, prie kurio karalius prieš Dievą davė įžadą savo tautai.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Karlui Rosenkranzui (1805–1879) „Eskizų“ rašymo metu dar nebuvo nė keturiasdešimties.
2. Čia autorius parodo savo nepakankamą informuotumą – seniausias buvo šiaurinis pilies sparnas, pastatytas net anksčiau už donžoną ir bažnyčią.
3. Fascija – vytelių ryšulys su kirvuku viduryje, perrištas diržu, – aukščiausiųjų pareigūnų valdžios simbolis Senovės Romoje.
4. Frydrichas Vilhelmas IV (vok. Friedrich Wilhelm IV; 1795 m. spalio 15 d., Berlynas – 1861 m. sausio 2 d., Potsdamas) – Prūsijos karalius nuo 1840 m. birželio 7 d., iš Hohenzollernų dinastijos. Vyresnysis brolis pirmojo suvienytos Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I ir Rusijos imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos, imperatoriaus Nikolajaus I žmonos. Tekste minima kalba, kurią naujai iškeptas Prūsijos imperatorius pasakė Karaliaučiaus pilies kieme savo pavaldiniams.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje Tatjanos Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
