Labguvos herbas
Labguva pirmą kartą minima kaip Labiowe 1258 metų sutartyje dėl žemių padalijimo tarp Vokiečių ordino ir vietos vyskupo. Ši data tapo oficialiais Labguvos įkūrimo metais.
1274 metais, pasibaigus Antrajam prūsų sukilimui, pradėtas statyti medžio ir žemių įtvirtinimas. Jis stovėjo ten, kur Labos (Deimenos) upė įteka į Kurisch-Haff (Kuršių) marias, kurių kranto linija tuo metu ėjo netoli Labguvos. 1277–78 m. Labguvoje buvo dislokuotas ordino būrys, vadovaujamas Sembos fogto Dietricho von Liedelau, kuris vėliau vandens keliu išvyko užkariauti skalvių žemių Memelio (Nemuno) pakrantėse. Būrys sugriovė prūsų įtvirtinimą Raganitą. Atsakydamas 400 karių skalvių būrys taip pat vandens keliu įplaukė į Labos žiotis; tamsos priedangoje jie įsiveržė į Labguvos tvirtovę, išžudė įgulą, o pačią tvirtovę sudegino. Vis dėlto jau 1288 m. Labguvos pilis vėl minima, jau kaip komtūrijos pilis, vadinasi, iki to laiko ji buvo visiškai atstatyta. Labguvos komtūru minimas riteris Wernike (Werniko). Tačiau jau 1289 metais, kai pagrindinis kovos su pagonimis frontas persikelia į Nemuno pakrantes, Labguva netenka komtūrijos statuso, o komtūrijos centru tampa nauja Ragainės pilis (Ragnit, Nemanas).
Christopho Hartknocho graviūra, XVII a.
Ordino žygių į Lietuvą laikotarpiu Labguvos pilis buvo ordino karių persikrovimo punktas ir naudota kaip tokių žygių aprūpinimo sandėlis. Be to, Labguva ne kartą tapo atsakomųjų lietuvių puolimų taikiniu.
Labguvos bažnyčia.
1347 metais Kęstučio ir Algirdo vadovaujami būriai nusiaubė Labguvos apylinkes, tačiau pačios pilies šturmuoti nesiryžo. 1352 metais puolimas pasikartojo, tačiau Labguvos pilyje buvo didelis ordino riterių būrys, vadovaujamas komtūro ir būsimojo maršalo Henningo Schindekopfo (apie 1330–1370). Šis būrys surengė išpuolį, kai pro pilį žygiavo dalis lietuvių kariuomenės, vadovaujamos Kęstučio sūnaus Patirgo, grįžtančio su grobiu į Lietuvą. Lietuvių būrys buvo sumuštas ir suvarytas į klampynę, kur didžioji dalis karių žuvo, o pats Patirgas pateko į nelaisvę. Po šių puolimų 1360 metais pradėta mūrinė Labguvos pilies statyba. Naujoji pilis buvo keturių korpusų statinys, prie kurio jungėsi priešpilis. Dėl iškasto kanalo pilį iš visų pusių supo vanduo.
XIV a. pabaigoje prie pilies sienų atsirado gyvenvietė, kurioje iki 1400 m. gyveno 500 gyventojų. Nuo 1408 metų minima priešpilio teritorijoje stovėjusi Šv. Jurgio bažnyčia, veikusi iki 1541 m.
Nuo 1372 metų buvo vykdomi Labos upės vagos tiesinimo ir platinimo darbai, po kurių ji virto dirbtine vandens tėkme Deime (Deimena). Kanalo iš Deimenos į Nemuną statybos darbai tęsėsi 1395–1410 m. 1430 metais netoli Labguvos buvo pastatytas šliuzas. Iki 1437 m. gyvenvietėje prie Labguvos pilies buvo net devynios karčiamos.
1454 metais, pačioje Trylikos metų karo (1454–66) pradžioje, prie Labguvos pilies priartėjo sukilėlių būriai iš Vėluvos (Wehlau) ir Allenburgo (Družbos). Tačiau pilies įgula, vadovaujama Albrechto Sparukelio, atkakliai priešinosi, ir Prūsų sąjungos šalininkams pilies paimti nepavyko.
Labguvos pilis ant Deimenos kranto.
Labguvos pilies kiemas.
Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos (1525) kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis padovanojo Labguvos pilį savo būsimai žmonai Dorotėjai kaip vestuvių dovaną. Po jos mirties (1547), 1565–68 m., pilis priklausė antrajai Albrechto žmonai Anai Marijai Brunšvikietei.
Labguvos rotušė (neišliko).
1642-07-28 gyvenvietė prie pilies gavo miesto teises. Nuo tų pačių metų Labguvoje imta rengti kasmetines muges.
1656-11-20 Labguvos pilyje buvo pasirašyta Prūsijos ir Švedijos sutartis, pagal kurią Prūsijos kunigaikštystė gavo nepriklausomybę ir įsipareigojo dalyvauti Lenkijos–Švedijos kare Švedijos pusėje. 1657 metais aplink miestą buvo įrengti įtvirtinimai – žemių pylimas ir bastionai. Buvo perstatyta ir pilis, kuri dabar atliko bastioninės tvirtovės citadelės vaidmenį.
1679 metais per Labguvą žygiavo Didžiojo kurfiursto Frydricho Vilhelmo kariuomenė per garsųjį rogių žygį, žinomą kaip „Medžioklė Kuršių mariose“ arba „Didysis ledo manevras“. 1679–89 m. nuo Labguvos, šalia senojo, jau netinkamo naudoti ordino kanalo, buvo iškastas naujas kanalas Groß Friedrichsgraben. 1685, 1689 ir 1721 metais mieste užfiksuoti dideli gaisrai. 1709–10 m. maro epidemija nusinešė daugelio Labguvos ir jos apylinkių gyventojų gyvybes.
Nuo 1752 metų Labguva tampa vyriausiosios valdybos (Hauptamt), priklausiusios Tepliavos (Tapiau, Gvardeisko) kamerinei valdybai (Kammeramt), centru. Septynerių metų karas (1756–63) iš esmės aplenkė Labguvą, nors Prūsijos feldmaršalo Lehwaldto planuose Labguvos tvirtovės pylimai buvo numatyti kaip gynybinė pozicija.
Užtat 1807 metų karo su Napoleonu įvykiai Labguvą palietė tiesiogiai. Per tuos metus per miestą žygiavo ir besitraukiantys rusų pulkai, ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, ir prancūzų armijos būriai – miestas stovėjo trumpiausiame kelyje į Tilžę. Pačioje 1813 m. pradžioje per miestą vėl žygiavo prancūzų ir rusų būriai, bet šįkart priešinga kryptimi ir atvirkštine tvarka.
Prancūzų armija, kurią nuolat vargino rusų avangardo puolimai, nusprendė pasinaudoti Deimenos upe, kad atitrūktų nuo Rusijos armijos. 1813-01-03 prie Labguvos įvyko didžiausias Rusijos puolimo metu Rytų Prūsijos teritorijoje mūšis. Prancūzų 7-ąją pėstininkų diviziją (gen. Ch. Grandjean) jos užimtose pozicijose atakavo Rusijos armijos Pirmojo atskirojo pėstininkų korpuso avangardo daliniai (gen. mjr. D. D. Šepeliovas) ir išmušė iš užimtų pozicijų. Po to Rusijos kariuomenė įžengė į Labguvą, neleidusi priešui sudeginti tilto. Prancūzų persekiojimas su durtuvų atakomis tęsėsi ir miesto gatvėse. Prancūzai buvo išmušti iš Labguvos ir toliau sparčiai traukėsi Karaliaučiaus link.
Po įvykdytos administracinės reformos 1818 metais Labguva tampa to paties pavadinimo apskrities (Kreis, nuo 1939 m. Landkreis) centru. Pačią Labguvą tuo metu sudarė Labguvos miesto savivaldybė ir Labiau Schloß (Pilis) bei Labiau Mühle (Malūnas) dvarų apygardos (Gutsbezirk). 1871 metais Labguvos miesto savivaldybėje buvo 242 gyvenamieji namai, dar trys namai priklausė Labiau Schloß dvarui ir vienas namas – Labiau Mühle malūnui. 1874-04-09 Labiau Schloß ir Labiau Mühle dvarų apygardos buvo įtrauktos į tada įsteigtą Pareyken valsčių (Amtsbezirk) (nuo 1938 Schakaulack, Zelionoje). Tačiau jau 1876-03-16 Labiau Schloß įėjo į Labguvos miesto savivaldybės sudėtį, o 1877-06-18 į ją įėjo ir Labiau Mühle.
Labguvos geležinkelio stotis.
1889 metais buvo nutiestas geležinkelis Karaliaučius–Labguva, 1891 metais pratęstas iki Tilžės (Sovetsko). XIX a. pabaigoje Labguvoje buvo pastatyta žuvies perdirbimo įmonė, kelios lentpjūvės, laivų remonto dirbtuvės.
Labguvos Kreishaus (apskrities valdyba).
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Labguvoje veikė valstybinio ir privataus banko skyriai, paštas, administracinis teismas, mokyklų inspekcija.
1930 metais Labguvoje buvo 390 namų ir 1278 ūkiniai pastatai. Mieste veikė dujų, cemento, pieno gamyklos, alaus darykla, mėsos kombinatas, medinės avalynės fabrikas, audimo dirbtuvės, valcinis malūnas, valčių statykla, trys lentpjūvės. Švietimo įstaigoms atstovavo liaudies, aukštesnioji, profesinė ir laivų statybos mokyklos, sveikatos apsaugai – apskrities ligoninė, socialinėms tarnyboms – senelių namai. Kaip ir dera apskrities centrui, čia buvo administracinės ir teismo institucijos, žuvininkystės ir vandens ūkio valdyba, finansų įstaigos. Mieste veikė arklių ir galvijų turgūs.
1945-01-22 vakare prie Deimenos upės Labguvos rajone išėjo 43-iosios armijos 90-ojo ir 103-iojo šaulių korpusų padaliniai. Kadangi paaiškėjo, kad tiltą per Deimeną priešas susprogdino, upei forsuoti buvo naudojami mediniai paklotai ir improvizuotos priemonės. 103-iojo šaulių korpuso divizijos atakavo miestą iš šiaurės, o 54-ojo šaulių korpuso divizijos – iš pietų. Galutinai Labguva buvo paimta iki 1945-01-24 vakaro.
1946-09-07 Labguva buvo pervadinta Polesko miestu. Tada pat įkurtas Polesko rajonas. Gyvenvietės Neuhof, Gartendorf, Bulbeckshöfchen, Jourlauken, Glückshöfen, Kreutzweg, Klein Naujock vyriausioji girininkija, Radtkenhöfen ir Werderhof (žr. toliau) oficialiai nebuvo pervadintos ir faktiškai tapo Polesko miesto dalimi. 1947 metais nustatytos Polesko miesto ribos: Grabenhof tapo Iljinkos gyvenviete Polesko sudėtyje, Glückenhöfen ir Kreutzweg – Zagorodnojaus gyvenviete Polesko sudėtyje, Groß Naujock girininkija – Alejevkos gyvenviete Polesko sudėtyje, o Klein Naujock vyriausioji girininkija tapo Polesko girininkija Alejevkos gyvenvietėje (Poleskas).
Labguvos mokykla Königsberger Straße gatvėje.
Dar 1945–46 m. rajone buvo atidarytos dvi rusiškos pradinės ir 12 vokiškų mokyklų, ligoninė sovietų piliečiams su 60 lovų ir vokiečiams su 80 lovų. 1946-09-01 Poleske atidaryta vidurinė mokykla.
Erelio tiltas per Deimeną.
Iki 1947 metų mieste buvo atkurta 54 kW galios elektrinė, alaus darykla, malūnas, duonos kombinatas, rajono maisto kombinatas. Veikė pramonės artelė „Krasnyj Oktiabr“, kuriai priklausė žvejų brigada, siuvimo, batų ir stalių dirbtuvės. Dujų gamykla nebuvo atkurta. Taip pat veikė penkios parduotuvės, dvi viešojo maitinimo įmonės. Buvo atkurta 1542 kv. m būsto, suremontuoti kultūros namų, kino teatro, bibliotekos, miesto tarybos ir rajono vykdomojo komiteto pastatai. Pradėti eksploatuoti vandentiekio magistralė, elektros tinklas, radijo mazgas 150 radijo taškų, telefono stotis 10 abonentų, paštas ir telegrafas. Iki 1947 m. spalio buvo atkurta 290 pastatų iš 320. Mieste veikė ambulatorija, poliklinika ir sanitarinė epidemiologinė stotis. 1948 metais produkciją pradėjo gaminti Polesko žuvies perdirbimo įmonė. 1949 m. buvo suremontuota ir pacientus priėmė rajono ligoninė. Iki 1949 metų prekybos įmonių tinklą sudarė 34 taškai. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje Poleske ir rajone veikė 11 pramonės įmonių, kuriose dirbo 1043 darbuotojai. 6-ajame dešimtmetyje mieste buvo pastatyta 40 000 kv. m būsto. 1989 metais atidarytas Leningrado žemės ūkio instituto konsultacinis punktas, kuris 1961 m. buvo pertvarkytas į filialą.
6-ajame dešimtmetyje žuvies perdirbimo įmonė tampa pagrindine miesto įmone, kuri nuo 1955 metų pradėjo perdirbti ne tik upių, bet ir vandenyno žuvį.
Polesko mokykla persikėlė į atstatytą pastatą Kaliningradskaja gatvėje, o senajame, Teatralnaja gatvėje, toliau veikė septynmetė (vėliau aštuonmetė) mokykla. Žuvies perdirbimo įmonė įsigijo savo gyvenamąjį fondą iš šešių namų ir 20 laivų flotilę. Iki 1956 metų joje dirbo jau daugiau kaip 500 žmonių. 1957 metais buvo pastatyta nauja duonos kepykla, pagaminanti 15 t produkcijos per parą.
1960 m. katalikų koplyčios pastate buvo atidaryta vaikų muzikos mokykla.
Blankensteino alaus darykla.
Šiuo metu (XXI a. 3-iojo dešimtmečio pradžia) alaus darykla aktyviai atkuriama.
1963 metais Poleske buvo 324 valstybiniai gyvenamieji namai ir dar kelios dešimtys žinybinių, taip pat 1200 kv. m privačių gyvenamųjų namų. Vis dėlto būsto problema išliko: vienam gyventojui teko 7,4 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. 75% srities rodiklio.
8-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo veikti durpių įmonė ir mechaninės dirbtuvės, o 1976 metais pirmąją produkciją pagamino kombinuotųjų pašarų gamykla. 1988 metais Polesko žuvies konservų kombinate pradėti gaminti ir mėsos konservai. Vis dėlto bendras ekonomikos nuosmukis 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ojo pradžioje itin neigiamai paveikė padėtį mieste. Gamybos apimtys sumažėjo, daug įmonių užsidarė arba atsidūrė ant uždarymo ribos.
2010 metais pagrindinė miesto gamyba buvo susijusi su maisto pramone (96%). Taip pat veikė dvi baldų įmonės. Mieste veikė vidurinė mokykla, licėjus Nr. 21, Sankt Peterburgo valstybinio agrarinio universiteto filialas, vaikų muzikos mokykla, vaikų ir jaunimo sporto mokykla, vaikų kūrybos namai, paauglių klubas. Taip pat buvo kultūros ir laisvalaikio centras „Znamia“, Polesko centralizuota bibliotekų sistema su 13 filialų, kultūros namai. Buvo leidžiamas laikraštis „Polesskij vestnik“. 2014 metais Polesko vidurinė mokykla persikėlė į naują pastatą.
Lankytinos vietos: Labguvos pilis, Adlerbrücke tiltas, vandens bokštas, geležinkelio vandens bokštas, pašto pastatas (1892), Kreishaus (1912–13), Alberto Blankensteino alaus darykla (1840), mokyklos pastatas (1910), koplyčios pastatas (1928), seni vokiški gyvenamieji pastatai, du sovietų karių brolių kapai (547 žm., paminklas – 1948, ir 197 žm., paminklas – 1948).
Gyventojų skaičiaus kaita: 1400 – 500, 1782 – 2129, 1867 – 4355, 1871 – 4339, 1885 – 4744, 1925 – 5088, 1939 – 6527, 1948 – 2336, 1950 – 5300, 1959 – 5400, 1960 – 5564, 1970 – 5600, 1979 – 6300, 1989 – 6900, 2002 – 7400, 2009 – 7600 gyventojų.
Papildoma informacija
Labiau Schloß dvaro apygardos gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 84, 1871 – 72 gyventojai.
Labiau Mühle malūno gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 22, 1871 – 20 gyventojų.
Neuhof gyventojų skaičius: 1905 – 23 gyventojai.
Gartendorf gyventojų skaičius: 1905 – 119 gyventojų.
Bulbeckshöfchen gyventojų skaičius: 1905 – 58 gyventojai.
Jourlauken gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 62, 1871 – 61, 1905 – 59, 1910 – 52 gyventojai.
Kreutzweg bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 37, 1871 – 56, 1905 – 31, 1910 – 27, 1933 – 242, 1939 – 224 gyventojai.
Glückshöfen gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 58, 1871 – 58, 1905 – 25, 1910 – 32 gyventojai.
Grabenhof gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 5, 1871 – 7 gyventojai.
Radtkenhöfen gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 35, 1871 – 52, 1905 – 6, 1910 – 0 gyventojų.
Werderhof gyventojų skaičius: 1905 – 12 gyventojų.
Klein Naujock dvaro apygardos gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 54, 1871 – 44, 1933 – 38, 1939 – 40 gyventojų.
Groß Naujock girininkijos gyventojų skaičius: 1905 – 7 gyventojai.
Neuhof įkurtas 1833 metais kaip palivarkas Labguvos (Polesko) miesto savivaldybės ribose. Palivarką sudarė vienas didelis kiemas, jis priklausė Labguvos parapijai.
Gartendorf įkurtas kaip Viehof dvaro (Tiuleninas) palivarkas Labguvos (Polesko) apskrityje. Palivarkas priklausė Labguvos (Polesko) parapijai ir įėjo į Viehof dvaro apygardą (Tiuleninas). 1874-04-09 palivarkas kartu su Viehof dvaro apygarda buvo įtrauktas į Pareyken valsčių (Zelionoje). 1928-09-30, panaikinus Viehof dvaro apygardą, Gartendorf palivarkas įėjo į Labguvos (Polesko) miesto savivaldybės sudėtį.
Bulbeckshöfchen buvo dvaras, priklausęs Labguvos (Polesko) miesto savivaldybei. Dvaras priklausė Labguvos parapijai. 1889 m. netoli Bulbeckshöfchen buvo pastatyta Labguvos geležinkelio stotis.
Jourlauken pirmą kartą minimas 1371 metais. Po 1820 m. imtas vadinti Jorlaucken. XIX a. Jourlauken dvaras sudarė dvaro apygardą Labguvos (Polesko) apskrityje. Dvaras priklausė Labguvos (Polesko) parapijai. 1874-04-09 Jourlauken dvaro apygarda buvo įtraukta į tada įsteigtą Pareyken valsčių (nuo 1938 Schakaulack, Zelionoje). 1891 m. pro Jourlauken nutiestas geležinkelis Labguva–Tilžė (Poleskas–Sovetskas), tačiau stoties dvaro gyventojams jame nebuvo pastatyta. Tiesa, iki Labguvos stoties nuo dvaro keliu buvo vos 1,3 km. 1928-09-30 Jourlauken dvaro apygarda buvo panaikinta, dvaras įėjo į Kreutzweg kaimo bendruomenės (Zagorodnas, Poleskas) sudėtį.
Kreutzweg buvo kaimas, sudarantis kaimo bendruomenę Labguvos (Polesko) apskrityje (Kreis, nuo 1939 m. Landkreis). Kaimas priklausė Labguvos parapijai. 1871 metais kaime buvo keturi gyvenamieji namai. 1874-04-09 Kreutzweg kaimo bendruomenė buvo įtraukta į tada įsteigtą Pareyken valsčių (nuo 1938 m. Schakaulack, Zelionoje). 1891 metais pro Jourlauken nutiestas geležinkelis Labguva–Tilžė (Poleskas–Sovetskas), tačiau stoties kaimo gyventojams jame nebuvo pastatyta. Norėdami įsėsti į traukinį, Kreutzweg gyventojai galėjo nuvažiuoti 1,4 km keliu iki stoties Stellienen (nuo 1938 m. Deimetal, Lugovoje). 1904-01-18 bendruomenei buvo perduoti 23 buvusių Klein Naujock miško dvaro apygardos (Poleskas, dalis) miško žemių sklypai, o 1905-02-14 – dar ir 3,7 ha bendrųjų pievų. Be to, 1925-03-21 bendruomenė gavo daugiau kaip 6 ha iš Westenhöfen dvaro apygardos (Zelionoje, dalis). 1928-09-30 į Kreutzweg kaimo bendruomenę buvo įtrauktos panaikintos Jourlauken (Poleskas, dalis) ir Glückenhöfen (Zagorodnas, Poleskas) dvarų apygardos. Prieškario metais kaime veikė mokykla.
Glückshöfen buvo dvaras, sudarantis dvaro apygardą Labguvos (Polesko) apskrityje. Dvaras priklausė Labguvos (Polesko) parapijai. 1871 metais dvare buvo trys gyvenamieji namai. 1874-04-09 Glückshöfen dvaro apygarda buvo įtraukta į tada įsteigtą Pareyken valsčių (nuo 1938 m. Schakaulack, Zelionoje). Pirmasis valsčiaus valdytojas 1874–78 m. buvo Glückshöfen dvaro savininkas Richard Wagner. 1891 m. pro Glückshöfen nutiestas geležinkelis Labguva–Tilžė (Poleskas–Sovetskas), tačiau stoties dvaro gyventojams jame nebuvo pastatyta; artimiausia buvo Labguvos stotis (2.2 km keliu). 1928-09-30 Glückshöfen dvaro apygarda buvo panaikinta, dvaras įėjo į Kreutzweg kaimo bendruomenės (Zagorodnas, Poleskas) sudėtį.
Grabenhof buvo dvaras, sudarantis dvaro apygardą Labguvos (Polesko) apskrityje (Kreis, nuo 1939 m. Landkreis). Dvaras priklausė Labguvos (Polesko) parapijai. 1874-04-09 Grabenhof dvaro apygarda buvo įtraukta į tada įsteigtą Groß Friedrichsgraben valsčių (nuo 1928 m. Hindenburg valsčius, Belomorskoje). Ne vėliau kaip 1908 metais dvaras neteko savarankiškumo ir įėjo į Gründen dvaro apygardą (Zelionoje). Kitų šaltinių duomenimis, įėjo į Groß Friedrichsgraben I kaimo bendruomenę (nuo 1918 m. Hindenburg, Belomorskoje). Prieškario metais dvare veikė užeigos namai ir lentpjūvė.
Klein Naujock vyriausioji girininkija iki 1902 metų vadinosi Pöppeln. Vyriausioji girininkija sudarė miško dvaro apygardą Labguvos (Polesko) apskrityje, kuriai priklausė miško žemės ir pavaldžios girininkijos. Pöppeln (Klein Naujock) vyriausioji girininkija priklausė Labguvos (Polesko) parapijai. 1871 m. Pöppeln dvaro apygardą sudarė penki subjektai (girininkijos), kiekviename iš jų buvo po vieną gyvenamąjį namą. 1874-04-09 Labguvos apskrityje buvo įsteigtas Pöppeln valsčius, į kurį įėjo centrinė miško dvaro apygardos dalis. Agilla girininkija su aplinkine teritorija įėjo į Groß Friedrichsgraben valsčių (nuo 1928 m. Hindenburg valsčius, Belomorskoje). 1902-11-24 Pöppeln miško dvaro apygarda buvo pervadinta Klein Naujock. 1903-03-14 Klein Naujock buvo pervadintas ir Pöppeln valsčius. 1928-09-30 dalis Klein Naujock miško dvaro apygardos – pati Klein Naujock vyriausioji girininkija ir Groß Naujock girininkija – įėjo į Labguvos (Polesko) miesto savivaldybės sudėtį, o Klein Naujock valsčiuje liko tik miško žemės. Tačiau jau 1936-01-01 šios girininkijos grįžo į Klein Naujock miško dvaro apygardos sudėtį.
Groß Naujock girininkija priklausė Pöppeln miško dvaro apygardai (nuo 1902 m. Klein Naujock, nuo 1938 m. Erlenwald) Labguvos (Polesko) apskrityje (Kreis, nuo 1939 m. Landkreis). Girininkija priklausė Labguvos (Polesko) parapijai. 1928-09-30 Groß Naujock girininkija (be pavaldžių miško žemių) buvo įtraukta į Labguvos miesto savivaldybės sudėtį. Tačiau jau 1936-01-01 girininkija grįžo į Klein Naujock miško dvaro apygardos sudėtį.
Radtkenhöfen buvo dvaras, sudarantis dvaro apygardą Labguvos (Polesko) apskrityje. Dvaras priklausė Labguvos (Polesko) parapijai. 1871 metais Radtkenhöfen buvo trys namai. 1874-04-09 Radtkenhöfen dvaro apygarda buvo įtraukta į tada įsteigtą Reikeninken valsčių (nuo 1938 Reiken, Vschody, vėliau Podsobnas). 1909-06-18 didžioji Radtkenhöfen dvaro apygardos dalis įėjo į Labguvos miesto savivaldybės sudėtį, o 5.5 ha žemės perduota valdyti Reikeninken bendruomenei (Vschody, vėliau Podsobnas). Prieškario metais dvare veikė kalvė.
Werderhof buvo palivarkas Labguvos (Polesko) miesto savivaldybės ribose. Palivarką sudarė vienas didelis kiemas, jis priklausė Labguvos parapijai.
Labguvos miesto gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 4189, katalikai – 24, kiti krikščionys – 1, judėjai – 125, vaikai iki 10 metų – 1008, raštingi – 2630 (80%), akli – 6, kurčnebyliai – 13, psichikos ligoniai – 8.
Labiau Schloß domeno dvaro apygardos gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 72 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 10, raštingi – 33 (53%).
Labiau Mühle malūno gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 20 – evangelikai, vaikai iki 10 metų - 5, raštingi – 10 (50%).
Jourlauken dvaro apygardos gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 61 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 16, raštingi 43 (96%).
Kreutzweg bendruomenės gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 56 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 12, raštingi – 35 (80%).
Glückshöfen gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 58 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 18, raštingi 28 (72%(, kurčnebyliai – 1.
Grabenhof gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 7 – evangelikai, vaikų iki 10 metų nėra, raštingi – 7 (100%).
Klein Naujock miško dvaro apygardos gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 44 – evangelikai, vaikai iki 10 metų – 4, raštingi – 34 (85%).
Radtkenhöfen gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 50, katalikai – 2, vaikai iki 10 metų – 15, raštingi – 21 (58%), psichikos ligoniai – 1.
Labguvos parapijos sudėtis: Adlig Bärwalde (Ivanovka, dalis), Alt Pustlauken (nuo 1938 Hallenau, Lugovoje), Alt Rinderort (Zalivino), Brandlauken (nuo 1938 Brandfelde, Svobodnas), Bulbeckshöfchen (Poleskas, dalis), Eichwalde (54°50'33'' š. pl. 21°08'34'' r. ilg.), Friedrichsburg (Furmanovka), Gartendorf (Poleskas, dalis), Glückshöfen (Zagorodnas, Poleskas), Goltzhausen (Ivanovka, dalis), Grabenhof (Iljinka, Poleskas), Groß Bärwalde (Ivanovka, dalis), Groß Ernstburg (Ivanovka, dalis), Försterei Groß Naujock girininkija (nuo 1938 Hindenburg, Alejevka, Poleskas), Groß Poppeln (Rečki), Groß Reikeninken (nuo 1938 Reiken, Podsobnas), Hindenburg (Belomorskoje), Imbärwalde (Ivanovka, dalis), Jourlauken (nuo 1938 Kleinkreuzweg, Poleskas, dalis), Klein Bärwalde (Ivanovka, dalis), Klein Ernstburg (Ivanovka, dalis), Oberförsterei Klein Naujock vyriausioji girininkija (nuo 1938 Erlenwald, Poleskas, girininkija), Klein Poppeln (girininkija 54°49'01'' š. pl. 21°08'52'' r. ilg.), Klein Reikeninken (nuo 1938 Kleinreiken (Vschody), Kleinhof (54°51'52'' š. pl. 21°08'56'' r. ilg.), Kreutzweg (Zagorodnas, Poleskas), Labagienen (nuo 1938 Haffwinkel, Zalivino), Labguva (Poleskas), Neu Bärwalde (Ivanovka, dalis), Neu Pustlauken (Lugovoje, dalis), Neu Rinderort (Zalivino, dalis), Neuhof (Poleskas, dalis), Ottoburg (54°46'38'' š. pl. 21°09'53'' r. ilg.), Peldszen (nuo 1938 Deimemünde (54°53'12'' š. pl. 21°05'50'' r. ilg.), Radtkenhöfen (Poleskas, dalis), Rehwinkel (Furmanovka, dalis), Steinfeld (Trudovoje), Stellienen (nuo 1938 Deimetal, Lugovoje), Thegenwalde (54°46'39'' š. pl. 21°06'57'' r. ilg.), Viehof (Tiuleninas), Waldhausen (Družnoje), Werderhof (Poleskas, dalis), Westenhöfen (Zelionoje, dalis).
Klein Naujock miško dvaro apygardos sudėtis: Klein Naujock vyriausioji girininkija (Alejevka, Poleskas), Groß Naujock girininkija (Alejevka, Poleskas), Försterei Agilla girininkija (Belomorskoje, dalis), Försterei Lenkhügel girininkija (54°52'15'' š. pl. 21°12'49'' r. ilg.), Försterei Schönbruch girininkija (Šolochovas, dalis).
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
