Apylinkės aplink Jantarną nuo seno buvo apgyvendintos žmonių, ką liudija netoliese esantis Palmnickeno prūsų piliakalnis. Gyvenvietės apylinkėse taip pat aptikta keletas ikikryžiuotiškų žemės įtvirtinimų, vadinamų „švedų įtvirtinimais“ / Schwedenschanze, nors iš tikrųjų su švedais jie neturi nieko bendra.
Palmnickenas dokumentuose minimas nuo 1389 metų kaip Palweninken, o tai rodo, kad šis toponimas kilęs iš prūsų žodžio „palwe“ / Palwe — „dykvietė“. Iki 1491 metų pavadinimas virto Palmeninken, o dar vėliau — Palminken.
Palmnickeno vaizdas iš oro.
XVII a. pradžioje Brandenburgo kurfiursto, Prūsijos kunigaikščio Jurgio Vilhelmo nurodymu ant Palmnickeno kalno buvo pastatyta medžioklės pilaitė, kurią statant panaudoti rieduliai iš Germau tvirtovės pamatų.
Senasis karjeras, kurio vietoje dabar tyvuliuoja Siniavino ežeras.
1654 metais Palmnickeno gyvenvietėje buvo keturi kiemai. Apie 1690 metus į Palmnickeno medžioklės pilaitę iš Germau buvo perkelta pakrantės valdyba ir kalėjimas nelegaliems gintaro gavėjams.
1703 metais pilyje lankėsi karalius Frydrichas I, kuris nurodė grąžinti pilį ir aplinkines žemes ankstesnei paskirčiai — karališkajai medžioklei. Nuo 1722 metų Palmnickenas priklausė Žuvininkų / Fischhausen (Primorskas) pagrindinei valdybai (Hauptamt) Schaakeno / Schaaken (Nekrasovas) apskrityje.
Medžioklės pilaitė pagal karaliaus nurodymą buvo rekonstruota XVIII a. pradžioje, tačiau, kaip matyti iš ataskaitos, iki 1781 metų pastatas vėl sunyko.
Metais anksčiau pilis buvo perduota tarnybiniam pakrantės prižiūrėtojo naudojimui. 1785 metais Palmnickeno dvare buvo 12 namų ūkių. XVIII a. pabaigoje netoli Palmnickeno buvo pirmą kartą nesėkmingai bandyta išgauti gintarą požeminiu būdu.
XIX a. Palmnickenas buvo valstybinis dvaras Žuvininkų / Fischhausen (Primorskas) apskrityje. 1828 metais dvare pastatytas valdytojo namas. 1849 metais medžioklės pilaitę Palmnickene išpirko tūlas Gustav Theodor Stein / Stein, kuris ją dar kartą atkūrė. Steino ūkinė veikla apsiribojo Rytų Prūsijai įprastu kaimo verslu: jis atidarė alaus daryklą Palmnickene, o prie aplinkinių kelių pastatė karčemas.
Gintaro pramonininkas Moritz Becker.
1858 metais Memelyje / Memel (Klaipėda, Lietuva) buvo įkurta bendrovė „Stantien und Becker“ / „Stantien & Becker“, kurios bendrasavininkis buvo Moritz Becker (1830–1901). Bendrovė vertėsi naudingųjų iškasenų gavyba, ypatingą dėmesį skirdama gintarui.
Viešbutis „Schloss“ pastatytas Moritzo Beckerio rezidencijos vietoje ir išore yra jos kopija.
Iš pradžių bendrovė gintarą išgaudavo Kuršių mariose prie Schwarzorto / Schwarzort (Juodkrantė, Lietuva) kaimo, tačiau pramoninė gavyba (nuo 17 iki 75 tonų gintaro įvairiais metais) ten buvo susijusi su didelėmis išlaidomis beveik 1000 darbininkų atlyginimams bei mechanizavimo priemonių, uosto infrastruktūros ir techninio laivyno priežiūrai. XIX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje bendrovės vadovybė atkreipė dėmesį į pakrantę prie Palmnickeno kaip į perspektyvią gintaro gavybos vietą.
1870 metais Beckeris įsigijo Palmnickeno pilį, nugriovė senąjį pastatą, o ant jo pamatų pastatė „Schloss-Hotel“, skirtą įmonės vadovybei ir svečiams apgyvendinti. Aplink viešbutį buvo įveistas parkas (dabar vadinamas Beckerio vardu).
Iki 1871 metų Beckeris tapo vieninteliu bendrovės savininku ir ėmė supirkinėti valstiečių sklypus Palmnickeno apylinkėse, siūlydamas už juos didelę kainą.
1874-06-13 Palmnickeno dvaras buvo įtrauktas į įsteigtą Palmnickeno valsčių kaip dvaro apygarda. Tačiau iš tikrųjų Palmnickeno dvaro apygarda buvo sudaryta tik 1899-05-26. Į Palmnickeno dvaro apygardą, be paties Palmnickeno dvaro, įėjo ir palivarkai Dorbnicken / Dorbnicken (Krasnolesje), Heiligenkreutz / Heiligenkreutz (Krasnotorovka) ir Warschken / Warschken (Verškovas). Palmnickeno gyventojai ėjo valsčiaus valdytojo pareigas 1907–23 m. (karališkasis vyriausiasis kalnakasybos patarėjas Jacobson / Jacobson), 1923–43 m. (vyriausiasis kalnakasybos patarėjas Bellmann / Bellmann) ir 1943–45 m. (Palmnickeno burmistras, pavardė tikslintina).
Gintaro kasyklos elektrinė širdis.
1875-05-20 Beckerio bendrovė gavo oficialų leidimą pramoniniu būdu išgauti gintarą prie Palmnickeno (į šiaurę nuo Kraxtepellen kaimo).
Gintaro gavyba.
Liūdnai pagarsėjusi šachta „Anna“.
Iš pradžių Beckeris bandė išgauti gintarą, pasitelkdamas artelių kasėjų ir narų darbą. Pastarieji 1881 metais išgavo 14 tonų gintaro, tačiau tokie rezultatai Moritzo Beckerio netenkino. Buvo atidarytos šachtos „Anna“ (1883) ir „Henriette“ (pastaroji uždaryta 1896 metais dėl mažo pelningumo). Jų dėka gintaro gavyba išaugo daugiau nei 10 kartų: pirmaisiais metais ji pasiekė 85 tonas, o piko metu — 400 tonų per metus.
1883 metais Beckerio bendrovė, turėjusi 2000 darbuotojų, buvo pripažinta didžiausia Rytų Prūsijos įmone. 1884-04-16 atidaryta geležinkelio atšaka Fischhausen – Palmnicken (Primorskas – Jantarnas), tapusi Rytų Prūsijos pietinio geležinkelio (Ostpreußische Südbahn) dalimi.
Prie jos Palmnickene buvo pastatyta stotis. 1892 metais Palmnickene pastatyta kirchė, kuri iš pradžių buvo Germau (Russkoje) parapijos filija. Tik 1906 metais Palmnickeno parapija tapo savarankiška. Į naująją parapiją perėjo aplinkinės gyvenvietės, anksčiau priklausiusios Germau (Russkoje) ir Heiligenkreutz (Krasnotorovka) parapijoms.
Liepų alėjos ir Stoties gatvės kampas (Sovetskaja ir Železnodorožnaja gatvių sankryža).
1899 metais bendrovei „Stantien und Becker“ baigėsi žemės nuomos sutartis, ir valstybė išpirko Beckerio bendrovės turtą, taip pat šachtas ir „Schloss-Hotel“.
Paminklas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems (viršuje) ir atminimo akmuo Versalio taikai pagerbti.
1900–02 metais prie Palmnickeno dvaro apygardos buvo prijungta Heiligenkreutz / Heiligenkreutz (Krasnotorovka) dvaro apygarda. 1913 metais atidarytas gintaro karjeras „Walter“, kuriame iš karto pradėta išgauti po 50 tonų gintaro per metus. Šachta „Anna“ uždaryta 1924 metais, kai gintaro gavyba joje sumažėjo ir gamyba tapo nepelninga.
1928-09-30 Palmnickeno dvaro apygarda buvo panaikinta. Pats Palmnickenas (kartu su taip pat panaikintomis Bardau (Gordovas) ir Kraxtepellen (Jantarnas, dalis) kaimo bendruomenėmis) sudarė naują Palmnickeno kaimo bendruomenę. Dvaro apygardai priklausę palivarkai Warschken (Verškovas) ir Heiligenkreutz (Krasnotorovka) perėjo atitinkamai į Sorgenau / Sorgenau (Pokrovskoje) ir Wangnicken / Wangnicken (Jantarovka) kaimo bendruomenes.
1936-10-04 pradėta eksploatuoti geležinkelio atšaka iš Palmnickeno į Groß Dirschkeim / Groß Dirschkeim (Donskoje). 1937 metais karjere „Walter“ išgauta rekordinė 850 tonų gintaro.
Gintaro gamyboje dirbo 700 žmonių. 1945 metais geležinkelio atšaka į Groß Dirschkeim (Donskoje) buvo pratęsta iki Georgenswalde / Georgenswalde (Otradnoje), kur susijungė su Sembos geležinkeliu / Samlandbahn, kuriuo buvo galima nuvykti į Karaliaučių.
Riba tarp Palmnickeno ir Kraxtepellen.
1945 metų sausio 31 – vasario 1 dienomis po vadinamojo „mirties žygio“ prie apleistos šachtos „Anna“ buvo sušaudyti koncentracijos stovyklų kaliniai.
Šiuolaikinis karjeras. Vien žvalgytų gintaro atsargų čia užteks dar 300 metų gavybos.
Kazanės Dievo Motinos ikonos cerkvė (Palmnickeno kirchė).
Tikslus sušaudytųjų skaičius nežinomas. Iš pradžių manyta, kad nužudyta apie du tūkstančius žmonių. Vėliau tyrėjai nurodė 4,6 tūkstančio ir net iki septynių tūkstančių aukų
1945-04-15 iki 17.00 val. 43-iosios armijos 103-iojo šaulių korpuso 115-osios šaulių divizijos (gen. mjr. A. P. Blinovas, 1900-74) kariai išėjo į jūros pakrantę prie Palmnicken, Sorgenau ir Kraxtepellen gyvenviečių. Po to užvirė mūšiai prieigose prie šių gyvenviečių, vėlų vakarą perėję į gatvių kautynes. Iki balandžio 15-osios dienos pabaigos Palmnickeną ir Kraxtepellen užėmė 115-osios šaulių divizijos 292-ojo ir 576-ojo šaulių pulkų kariai.
Pietines Palmnickeno prieigas vadavo 325-osios šaulių divizijos (generolas majoras N. Z. Suchorebrovas, 1901-57) kariai. Karo veiksmų metu Palmnickenui padaryta nedidelė žala.
Iki 1946 metų lapkričio rajono valdžia pasiūlė suteikti Palmnickenui darbininkų gyvenvietės statusą ir pervadinti jį Krasnoflotsku arba Krasnofilsku, tačiau toje dalyje, kuri lietė pavadinimą, šio pasiūlymo srities komisija nepalaikė. 1947-06-17 Palmnickenas pervadintas Jantarnu, o 1947-07-25 Jantarnui suteiktas darbininkų gyvenvietės statusas Primorsko rajone (nuo 1962 m. Zelenogradsko rajone). Taip pat sukurta Jantarno apylinkės taryba, į kurią be pačios gyvenvietės įėjo dar 34 gyvenamosios vietovės.
Pietinis Palmnickeno pakraštys.
1948 metais gintaro gavyba atnaujinta. Įkurtas SSRS VRM kombinatas Nr. 9. Įmonėje dirbo apie 600 žmonių, daugiausia kaliniai. Pirmaisiais metais išgauta 127 tonos gintaro.
Terasa su vaizdu į jūrą Moritzo Beckerio parke.
Moritzo Beckerio parke ypač gražu saulėlydžio valandomis.
Be gyvenvietę formuojančios įmonės, Jantarne taip pat pradėjo veikti plytinė (uždaryta 1949 m.) ir pramonės artelė „Trud“ (uždaryta 1950 m.).
1953 metais gintarą išgaunanti įmonė buvo išimta iš VRM žinybos, gavo Kaliningrado gintaro kombinato pavadinimą ir įėjo į trestą „Russkije samocvety“. Ir iš karto, 1953 metais, Gintaro kombinato produkcija buvo eksponuota SSRS VDNCh parodoje. Tais pačiais metais gyvenvietėje atidaryta ligoninė ir kapitališkai suremontuota mokykla.
Po sėkmingų Gintaro kombinato produkcijos parodų VDR ir Nyderlanduose nuspręsta plėsti gintaro gavybą ir apdirbimą, statant naujus cechus.
1957 metais gyvenamiesiems ir pramoniniams pastatams statyti Jantarne vėl atidaryta plytinė. Be to, 1960–62 metais specialiu RTFSR Vyriausybės potvarkiu buvo skirta lėšų gyvenvietei sutvarkyti. 1965 metais Jantarnas iš Zelenogradsko miesto tarybos pavaldumo perėjo Svetlogorsko miesto tarybai. 1969 ir 1970 metais RTFSR Aukščiausiajai Tarybai buvo teikti pasiūlymai suteikti gyvenvietei srities pavaldumo miesto statusą, tačiau abu jie buvo atmesti. 1968 metais gyvenvietėje atidaryta universalinė parduotuvė „Jantar“.
Vietinis begalinis paplūdimys stebina net patyrusius turistus!
1970 metais baigtas eksploatuoti senasis karjeras „Walter“, netoli jo pradėtas kasti naujas. O „Walter“ pamažu užliejo gruntiniai vandenys, ir jis virto Siniavino ežeru.
Sutvarkyta paplūdimio dalis, pažymėta „Mėlynosios vėliavos“ sertifikatu.
Gelbėtojas stebi paplūdimį.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje (ne vėliau kaip 1975 m.) Jantarno gyvenvietės tarybai administraciškai pavaldžios tapo Pokrovskoje ir Siniavino gyvenvietės. Iki 1975 metų Jantarne veikė vidurinė ir vakarinė mokyklos, du vaikų darželiai, kultūros namai, ligoninė su greitosios medicinos pagalbos stotimi, du medicinos punktai, 13 prekybos įmonių. 1981 metais pradėta eksploatuoti 500 numerių automatinė telefonų stotis. Pramonės pagrindas, žinoma, buvo Gintaro kombinatas, kuris per metus vidutiniškai išgaudavo 700 tonų žaliavos ir pagamindavo du milijonus juvelyrinių dirbinių, kurių asortimentą sudarė iki 500 pavadinimų.
1990 metais Gintaro kombinatas išgavo rekordinį gintaro kiekį — daugiau kaip 800 tonų. Tais pačiais metais Palmnickeno liuteronų bažnyčia buvo perduota stačiatikių bendruomenei, kad joje būtų įrengta cerkvė.
Žlugus SSRS ir pereinant prie rinkos ekonomikos, 1992-02-06 Jantarne buvo sudaryta vietos administracija ir tais pačiais metais priimti Vietos savivaldos įstatai. 1992 metais pradėtas leisti vietinis laikraštis „Jantar“. Tiesa, 1993 metais sukurtas atstovaujamasis valdžios organas — gyvenvietės miesto taryba — jau 1994 metais buvo pertvarkytas į patariamąjį organą — liaudies deputatų susirinkimą. 1994 metais savivaldybės „Jantarno gyvenvietė“ teritorija tapo savivaldybės „Svetlogorsko miesto apygarda“ dalimi. 1993 metais Gintaro kombinatas buvo akcionuotas ir tapo AB „Russkij jantar“, tačiau jau 1996 metais teismas pripažino akcionavimą neteisėtu, ir įmonei buvo grąžintas valstybės įmonės statusas.
2002 metais surengta pirmoji Holokausto ir Palmnickene sušaudytų nacių stovyklų kalinių aukų atminimo akcija. Nuo tada šie renginiai vyksta kasmet.
Vienas iš daugelio prieškarinių namų gyvenvietės centre.
2004 metais sudaryta Jantarno miesto apygarda. 2004–05 metais pradėti atkurti istoriniai miesto objektai: rekonstruota nemažai prieškarinių pastatų, atkurtas senasis nusileidimas į jūrą, atidarytos kavinės ir viešbučiai.
Naujas gyvenamųjų namų kompleksas „Amberland“.
Promenada Jantarno paplūdimyje.
Nuo 2005 metų Jantarne rengiami paplūdimio tinklinio turnyrai.
2008 metais Jantarne veikė 151 organizacija ir 136 individualūs verslininkai. Nemaža jų dalis buvo susijusi su gintaru ir gintaro pramonės dirbinių prekyba, taip pat buvo gaminami baldai ir statybinės konstrukcijos. Po 2005 metų gyvenvietėje ėmė plėtotis turizmo infrastruktūra: XXI a. pirmojo ir antrojo dešimtmečių sandūroje gyvenvietėje buvo trys viešbučiai, du restoranai, apie dešimt kavinių ir barų. 2012 metais Jantarne veikė vidurinė mokykla, ligoninė, du vaikų darželiai, vaikų meno mokykla, kultūros namai, biblioteka, sporto kompleksas ir dvi sporto aikštelės. Atkurtas Moritzo Beckerio vardo parkas. Veikia nardymo klubai ir centrai, gyvenvietėje lankosi parasparnių, jėgos aitvarų ir buriavimo sporto mėgėjai.
Lankytinos vietos: kirchė (1892), vandentiekio bokštas (1920), parkas (1881), paminklas „mirties žygio“ aukoms (2011), muziejus „Gintarinė pilis“, akmeninis pėsčiųjų tiltas.
Jantarno gyvenvietės gyventojų skaičiaus kaita: 1946 – 11971, 1959 – 4307, 1970 – 4973, 1989 – 4948, 2002 – 5455, 2010 – 5524 gyventojai.
1 — iš jų vokiečių gyventojų 450 žmonių.
Informacija
Kraxtepellen minimas 1540 metais kaip Craxtebellen / Craxtebellen. Vėliau, iki 1563 metų, pavadinimas pasikeitė į Craxtepel / Craxtepel. Apie 1785 metus minimas kaip Kirschpellen / Kirschpellen, vėliau iki 1820 metų vadintas Krispellen / Krispellen.
XIX a. Kraxtepellen buvo kaimas, nuo 1818 metų sudaręs kaimo bendruomenę Žuvininkų / Fischhausen (Primorskas, nuo 1939 m. tapo Sembos apskrities / Samland dalimi) apskrityje. Iki 1906 metų kaimas priklausė Germau / Germau (Russkoje) bažnytinei parapijai, o nuo 1906 metų — naujajai Palmnickeno (Jantarnas) parapijai. Bendruomenei taip pat priklausė priemiestis Pfeffermühle / Pfeffermühle (54°52'58'' š. pl. 19°57'13'' r. ilg.), kur XIX a. pabaigoje veikė vėjo malūnas. 1871 metais Kraxtepellen buvo 30 gyvenamųjų namų, kuriuose gyveno 59 šeimos ir trys viengungiai. 1874-06-13 Kraxtepellen kaimo bendruomenė buvo įtraukta į įsteigtą Palmnickeno valsčių. Kraxtepellen bendruomenės seniūnas Hermann Kahlau / Kahlau 1892–1907 m. ėjo valsčiaus valdytojo pareigas. XIX a. pabaigoje Kraxtepellen bendruomenei ėmė priklausyti gintaro kasykla (nuo 1899 m. Valstybinė gintaro kasykla / Staatliches Bernstein-Bergwerk). Mat ir šachtos „Anna“ štolnos, ir vėliau karjeras „Walter“ teritoriškai buvo į šiaurę nuo Kraxtepellen kaimo. Faktiškai gintaras buvo išgaunamas Kraxtepellen, o Palmnickenas išgarsėjo kaip gintaro gavybos centras todėl, kad jame buvo direkcija ir darbų valdyba. 1928-09-30 Kraxtepellen kaimo bendruomenė neteko savarankiškumo ir kartu su Palmnickeno dvaru ir Bardau (Gordovas) bendruomene buvo sujungta į naują Palmnickeno kaimo bendruomenę.
Palmnickeno valsčius. 1874-06-13 Žuvininkų (Primorskas, 1939 m. sujungta į Sembos apskritį / Samland) apskrityje įsteigtas Palmnickeno valsčius Nr. 10, į kurį įėjo trys kaimo bendruomenės: Kraxtepellen / Kraxtepellen (Jantarnas, dalis), Lesnicken / Lesnicken (Rakušinas), Sorgenau / Sorgenau (Pokrovskoje) ir trys dvarų apygardos: Dorbnicken / Dorbnicken (Krasnolesje), Palmnicken (Jantarnas), Warschken / Warschken (Verškovas). Griežtai kalbant, Palmnickenas 1874 metais dar nebuvo dvaro apygarda, šį statusą jis gavo 1899 metais, o iš pradžių į valsčių įėjo „dvaro apygardos teisėmis“. Iki 1883 metų į Palmnickeno valsčių įėjo dar viena kaimo bendruomenė — Bardau / Bardau (Gordovas). 1899-05-26 Dorbnicken (Krasnolesje) ir Warschken (Verškovas) dvarų apygardos buvo panaikintos, o dvarai kaip palivarkai įtraukti į Palmnickeno dvaro apygardą. 1901-07-06 Lesnicken (Rakušinas) kaimo bendruomenė neteko savarankiškumo ir buvo įtraukta į Gauten / Gauten (Putilovas) valsčiaus Nodems / Nodems (Okuniovas) dvaro apygardą. Taigi Palmnickeno valsčių sudarė trys kaimo bendruomenės: Bardau (Gordovas), Kraxtepellen (Jantarnas, dalis) ir Sorgenau (Pokrovskoje), taip pat Palmnickeno dvaro apygardos dalis (kadangi anksčiau į ją įtraukta Heiligenkreutz / Heiligenkreutz (Krasnotorovka) dvaro apygarda buvo Heiligenkreutz valsčiaus teritorijoje).
1910-05-25 į Palmnickeno valsčių iš Heiligenkreutz (Krasnotorovka) valsčiaus perėjo Groß Hubnicken / Groß Hubnicken (Siniavinas) ir Klein Hubnicken / Klein Hubnicken (Klenovoje) kaimo bendruomenės, o 1911-10-23 toks pat likimas ištiko ir Heiligenkreutz (Krasnotorovka) kaimo bendruomenę. 1928-09-30 Bardau (Gordovas), Kraxtepellen (Jantarnas, dalis) kaimo bendruomenės ir Palmnickeno dvaro apygardos dalis (paties dvaro pavidalu) buvo pertvarkytos į naują Palmnickeno kaimo bendruomenę. Dėl to Palmnickeno valsčių sudarė keturios kaimo bendruomenės: Groß Hubnicken (Siniavinas), Klein Hubnicken (Klenovoje), Palmnicken (Jantarnas) ir Sorgenau (Pokrovskoje). Paskutinis jo sudėties pokytis įvyko 1939-04-01, kai Sorgenau (Pokrovskoje) bendruomenė neteko savarankiškumo ir įėjo į Palmnickeno kaimo bendruomenę.
Palmnickeno dvaro gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 233, 1871 – 299, 1885 – 352 gyventojai.
Kraxtepellen gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 317, 1871 – 339, 1885 – 657, 1905 – 734, 1910 – 922 gyventojai.
Palmnickeno dvaro apygardos ir bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1816 – 153, 1831 – 123, 1858 – 258, 1864 – 228, 1867 – 233, 1871 – 299, 1885 – 352, 1905 – 1141, 1910 – 1289, 1925 – 2704, 1933 – 2361, 1939 – 3079.
Palmnickeno gyventojų sudėtis 1871 metais: krikščionys evangelikai – 298, kiti krikščionys (išskyrus katalikus) – 1, vaikai iki 10 metų – 50, raštingi – 193 (78%), psichikos ligoniai – 2.
Kraxtepellen gyventojų sudėtis 1871 metais: visi 339 – krikščionys evangelikai, vaikai iki 10 metų – 103, raštingi – 159 (67%).
Palmnickeno bažnytinės parapijos sudėtis 1907 metais: Bardau / Bardau (Gordovas), Dorbnicken / Dorbnicken (Krasnolesje), Groß Hubnicken / Groß Hubnicken (Siniavinas), Klein Hubnicken / Klein Hubnicken (Klenovoje), Kraxtepellen / Kraxtepellen (Jantarnas, dalis), Lesnicken / Lesnicken (Rakušinas), Palmnicken (Jantarnas), Pfeffermühle / Pfeffermühle (54°52'58'' š. pl. 19°57'13'' r. ilg.), Sorgenau / Sorgenau (Pokrovskoje), Valstybinė gintaro kasykla / Staatliches Bernstein-Bergwerk, Warschken / Warschken (Verškovas).
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
