Herbas
Prūsų Ylava
Įkurta 1325–1330 m. kaip Vokiečių ordino pilis prūsų gyvenvietės Sutvirto vietoje. Oficialūs įkūrimo metai – 1336-ieji. Ilės pilis (vėliau Ilovas, Ilau) buvo pradėta statyti Vokiečių ordino didžiojo magistro Vernerio fon Orzelno / Orseln įsakymu, statybai vadovavo meistras Arnoldas fon Oilenšteinas / Eylenstein, o priežiūrą vykdė Dytrichas fon Altenburgas / Altenburg – tuometinis Balgos komtūras. Iki 1330 m. buvo pastatytas keturkampis įtvirtinimas, priešpilis, užtvanka ant upelio ir malūnas. 1335 m. pastatyta bažnyčia, maždaug tuo pat metu prie pilies sienų ėmė kurtis gyvenvietė. Iki 1347 m. Ilovo pilis buvo pflėgerio rezidencija, vėliau joje įsikūrė amto, priklausiusio Balgos komtūrijai, administracija. 1400 m. per perkūniją pilyje kilo didelis gaisras. 1412 m. pilyje buvo tiems laikams didelis ūkis – 76 arkliai, 58 jaučiai ir karvės, 356 avys, 170 kiaulių. 1454 m. vasarį, per Trylikos metų karą, pilį užėmė Prūsų sąjungos kariuomenė, tačiau ordinas netrukus ją atsiėmė.
Prūsų Ylavos pilis XV a. A. P. Bachtino rekonstrukcija.
1455 m. gegužės 24 d. Prūsų Ylavą užpuolė lenkų kariuomenė; kai iš Karaliaučiaus atskubėjo pagalba, gyvi buvo likę vos 15 jos gynėjų, tačiau pilis atsilaikė.
Išlikęs priešpilis – Prūsų Ylavos pilies dalis (2017).
1455 m. spalį Prūsų Ylavą vėl užpuolė lenkų kariuomenė ir Prūsų sąjungos šalininkai, kurie sudegino priešpilį, tačiau pilies paimti nepajėgė. 1456 m. kovą į Prūsų Ylavą iš Frydlando apylinkių patraukė būrys, tačiau jis buvo sumuštas prieigose prie pilies. 1492 m. Prūsų Ylavos pilis buvo perduota didžiojo magistro Henriko Roiso fon Plaueno palikuonims. Albrechtas Brandenburgietis už nuopelnus ordinui perdavė pilį Lendorfų / Lendorf šeimai, kuri ją valdė iki 1575 metų. 1520 m. gegužę Prūsų Ylavą apgulė keturių tūkstančių vyrų lenkų kariuomenė. Lenkai sudegino miestą, tačiau įgulai, kuriai vadovavo Frydrichas Truchzesas Veltburgas ir Kuršo karvedys Firikė, pavyko atremti puolimus prieš pilį.
Nuo 1514 m. Prūsų Ylavoje buvo rengiamos reguliarios mugės. 1585 m. lapkričio 30 d. regentas Jurgis Frydrichas suteikė Prūsų Ylavai miesto teises. XVIII a. pabaigoje Prūsų Ylavos dvarą išsinuomojo, o vėliau ir išpirko tūlas Karlas Goteris Gibenzanas.
Žakas Fransua Žozefas Svebachas-Defontenas „Mūšis prie Prūsų Ylavos“, graviūra, 1807 m.
1807 m. vasario 7–8 d. (pagal senąjį kalendorių, pagal naująjį – sausio 25–26 d.) prie Prūsų Ylavos įvyko garsusis mūšis tarp Napoleono armijos ir Rusijos bei Prūsijos koalicinės kariuomenės.
Versalio rūmuose saugomas paveikslas – prancūzų dailininko Žano Antuano Simeono Foro „Mūšis prie Prūsų Ylavos“, 1836 m.
Mūšio prie Prūsų Ylavos planas.
Paminklas mūšiui prie Prūsų Ylavos atminti Družbos gatvėje.
1814 m. Prūsų Ylavos dvarą nupirko Heinrichas Zigismundas Valentinis, kuris už kilometro nuo griūvančios pilies pastatė naują namą.
1819 m. balandžio 1 d. Prūsų Ylava tapo administraciniu centru. 1831 m. ant priešpilio pamatų buvo pastatytas naujas dvaro rūmų pastatas. 1835 m. Prūsų Ylavoje pradėtas leisti laikraštis. 1861 m. mieste buvo pastatytas Karališkojo mokytojų instituto pastatas.
1866 m. atidarytas geležinkelio susisiekimas su Karaliaučiumi ir Bartenšteinu / Bartenstein (Bartošicai, Lenkija).
Traukinys atvyksta į Prūsų Ylavos geležinkelio stotį (1928).
1914 m. rugpjūčio 26 – rugsėjo 3 d. Prūsų Ylavą buvo okupavusi Rusijos kariuomenė.
1932 m. Valentinių šeima perdavė Prūsų Ylavos pilį miesto savivaldybei. Prieškariu mieste veikė aukštesnioji ir vidurinė mokyklos, senelių namai, apskrities ligoninė, gamyklos – pieno, plytų, statinių, garinis malūnas, taip pat buvo įsikūrusi įgula.
1945 m. vasario 10 d. Prūsų Ylavą užėmė 28-osios armijos 55-osios gvardijos motorizuotųjų šaulių divizijos kariai.
1946 m. rugsėjo 7 d. Prūsų Ylava pervadinta Bagrationovsku.
Prieškarinis atvirukas su Landsbergerštrasės vaizdu. Dabar tai Pograničnaja gatvė.
Seni nameliai Pograničnaja gatvėje (2015).
1954 m. gegužės 9 d. centrinėje aikštėje pastatytas Bagrationo biustas. Nuo 1961 m. lapkričio 27 d. pilies teritoriją užėmė Bagrationovsko rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos kontora, įrengusi joje sandėlį. 1990 m. rugpjūtį vidurinėje priešpilio dalyje kilo gaisras.
Lankytinos vietos: ordino pilies priešpilio liekanos, bažnyčios pastatas (XIV a., perstatytas į gamyklos cechą), katalikų koplyčia (gyvenamasis namas), buvusių teismo ir pašto pastatai, buvusios administracijos pastatas (1901 m., kraštotyros muziejus ir kultūros namai), buvusios miesto mokyklos pastatas (1861 m., miesto administracija), buvę „jaunimo namai“ (internatas).
Gyventojų skaičiaus kaita: 1782 m. – 1455, 1875 m. – 3738, 1890 m. – 3446, 1910 m. – 3270, 1933 m. – 4322, 1939 m. – 7461, 1946 m. – 2985, 1947 m. – 5229, 1959 m. – 4438, 1968 m. – 4300, 1970 m. – 5563, 1979 m. – 6049, 1989 m. – 6728, 1996 m. – 7300, 1998 m. – 7400, 2000 m. – 7300, 2002 m. – 7316, 2009 m. – 6591, 2010 m. – 6400, 2012 m. – 6462, 2013 m. – 6292, 2014 m. – 6229, 2019 m. – 6304, 2020 m. – 6388 gyventojai.
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
