Preilio piliakalnio vietoje Ordinas įkūrė pilį, saugojusią prieigas prie sostinės iš Sembos pusės. Iš pradžių buvo pastatytas nedidelis vieno sparno 25x13 m statinys su stačiakampiu kiemu ir įtvirtinimu virš vartų. Vėliau, XIV amžiuje, po daugybės lietuvių antpuolių, buvo įrengtas pirmasis, gana erdvus 140x80 m priešpilis, kuriame slėpdavosi vietos gyventojai. Tvirtovė buvo sustiprinta giliu grioviu. Gynybinę reikšmę turėjo ir priešpilio teritorijoje pastatyta bažnyčia. Tuo pačiu metu Wargeno apylinkėse pradėtas kasti ir Landgrabeno kanalas, vėliau tiekęs vandenį Rytų Prūsijos sostinei.
XV amžiaus pradžioje tvirtovė jau buvo praradusi savo gynybinę reikšmę.
1436 metais pilis buvo perstatyta į kalėjimą, o po šimto metų tapo visai niekam nereikalinga ir 1539-aisiais buvo perduota valdyti Jörgenui von Kapitzui. Pagal sutarties sąlygas grafas turėjo ne tik prižiūrėti pilį ir laikyti parengtus kambarius kunigaikščiui bei kitiems aukštiems asmenims, bet ir išlaikyti joje likusius kalinius: maitinti, girdyti, saugoti. 1561 metais pilis atiteko Wilhelmui Tieseliui von Taltitzui. Tačiau jo sūnus 1593-aisiais už 50 prūsiškų markių pardavė pilį senos bajorų giminės, XV amžiaus pabaigoje sukūrusios prūsiškąją šaką, atstovui Christophui von Kanitzui, kuris savo ruožtu 1611-aisiais padovanojo pilį bažnyčiai. Netrukus prie pilies sienų susikūrė nedidelis kaimas, o gynybiniai tvirtovės įrenginiai pamažu buvo ardomi statybinėms medžiagoms. 1780 metų dokumentuose pilis jau buvo įrašyta į pusiau sugriautų pastatų sąrašą. 1826-aisiais iš jos nebebuvo likę nieko. Ant pilies sparno pamatų buvo pastatytas namas parapijos dvasininkams, kurie laikė pamaldas dar išlikusioje bažnyčioje.
1890 metais ant Wargeno Bažnyčios tvenkinio kranto buvo pradėti statyti Preilio rūmai — įtakos simbolis naujojo savininko, vieno iš seniausios Rytų Prūsijos bajorų giminės atstovų Heinricho Ahasvero Emilio Augusto von Lehndorffo, stambaus žemvaldžio ir žirgynų savininko, Prūsijos oberburggrafo, kavalerijos generolo, kaizerio Vilhelmo I adjutanto. Šių rūmų, iš kurių iki mūsų dienų, deja, išliko tik nuotraukos, statyba truko ketverius metus (1890–1894).
Grafas nešykštėjo prabangos, statybose taikė pačias moderniausias to meto technologijas. Istorizmo stiliumi pastatyti rūmai buvo įrengti pagal naujausius technikos laimėjimus — modernios krosnys ir vonios kambariai, funkcionali virtuvė rūsyje su išėjimu į plytelėmis išklotą ledainę.
Yra buvę, kad Preilyje viešėjo net pats kaizeris. Vieno jo apsilankymo atminimui netoli dvaro buvo pastatytas akmuo su užrašu ketaus lentelėje: „Jo Didenybė Vokietijos kaizeris Vilhelmas su savo sūnumi, Jo Karališkąja Aukštybe kronprincu, ir savo anūku, Jo Karališkąja Aukštybe princu Vilhelmu, čia sėdo ant žirgų ir maloningai teikėsi priimti balnakilpės taurę iš grafo Heinricho Lehndorffo, Jo Didenybės imperatoriaus ir karaliaus generolo a la suite, rankų. 1879 m. rugsėjo 8 d.“ (Prieš įstatant koją į balnakilpę, buvo įprasta išgerti taurelę kelionei, vadinamą „balnakilpės taure“. Kad išsilaikytų balne, gerdavo „balno taurę“ ir t. t.).
Paskutinė Preilio savininkė buvo Karin (Sissi) von Lehndorff, grafo Dietricho von Dönhoffo — „raudonosios grafienės“ Marion Dönhoff brolio — žmona. Wargenas-Preilis, kaip gyvenvietė gyvavęs nuo Vokiečių ordino laikų, buvo vienas pagrindinių (kartu su Steinortu) Lehndorffų dvarų. Jam priklausė ir besiribojančios valdos Landkeimas, Lehndorfas, Regittenas su Greibau. Jų bendras plotas siekė apie 1200 hektarų — su nuostabiu kraštovaizdžiu, parkais, poilsio zonomis, valčių stotimi, apžvalgos aikštelėmis. Be jokios abejonės, Preilyje lankydavosi ir grafaitė Vera von Lehndorff, XX amžiaus antrojoje pusėje padariusi stulbinančią fotomodelio karjerą.
Lehndorffų rūmai stovėjo vos 50 metų — iki 1945 metų sausio.
Per Karaliaučiaus šturmą pagrindinis Raudonosios armijos smūgis buvo suduotas iš Sembos pusės, ir Wargenas atsidūrė karo veiksmų epicentre. Rūmai buvo smarkiai apgadinti, o vėliau išardyti statybinėms medžiagoms. Tokio pat likimo sulaukė ir senoji Wargeno bažnyčia. 2021 metais teritorija, kurioje stovėjo Preilis, jau buvo apaugusi mišku, ji yra privati valda ir aptverta tvora. Ant Mokyklos tvenkinio kranto savininkai įsirengė patogų nusileidimą į vandenį, tačiau, sprendžiant iš vešlios augmenijos, juo jau seniai niekas nesinaudoja.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
