Quednau vietovė pirmą kartą paminėta apie 1255 metus kaip Quedenow, aprašant karaliaus Otakaro II Přemyslo (1233–78) žygį. 1302-aisiais vadinta Qedemnowe, apie 1540 – Qednow, po 1540 m. minima kaip Quednaw, po 1565 – Quedenow, po 1785 – Quedenau. Greičiausiai iš Quednau (Quedenow) buvo kilęs 1255 metais pakrikštytas prūsas Nalubas (Nalube, Nalubus) iš Sklodų giminės, tapęs vienu iš Antrojo prūsų sukilimo (1260–74) vadų. Sutriuškinus jo kariuomenę, giminaičiai įkalbėjo Nalubą pasiduoti ir vėl priimti krikščionybę. Už tai Sklodų giminė gavo Quednau kaip leną. Teigiama, kad Nalubas pasikvietė į šias vietas vienuolius dominikonus, kad šie tęstų prūsų gyventojų krikštijimą, ir jis pats ant kalvos viršūnės pastatė Quednau bažnyčią, skirtą Šv. Jokūbui. Pastarasis buvo jūreivių ir žvejų globėjas, ir Quednau bažnyčia ordino kronikose (pavyzdžiui, 1320 m.) imta minėti kaip žvejų ir jūrininkų piligrimystės vieta.
Maždaug XIV a. viduryje buvo pastatyta Quednau pilis, priklausiusi Sembos vyskupui. Apie pačią pilį žinoma labai mažai, visai tikėtina, kad ji stovėjo ant kalno, kur vėliau buvo pastatytas fortas Nr. 3 „König Friedrich III“. Taip pat visai tikėtina, kad pilies vietoje anksčiau buvo prūsų žemių įtvirtinimas.
Quednau pilis minima ryšium su įvykiais prie Rūdavos 1370 metais. Būtent iš Quednau išžygiavo ordino maršalo Henningo Schindekopfo kariuomenė, kad sutriuškintų į ordino žemes įsiveržusius lietuvių būrius. Čia galiausiai buvo atgabentas ir paties maršalo, mirtinai sužeisto mūšyje, kūnas. Pasak padavimo, maršalo šarvai ilgai buvo saugomi kaip relikvija Quednau bažnyčioje.
Quednau vėl tampa istorinių įvykių centru 1427-aisiais. Tada maištingas vyskupo vasalas Andreas Wogedde užėmė Quednau pilį, taip pat kaimą Trutenau (Medvedevka).
XV a. viduryje Quednau pilis, matyt, sunyko, nes ji neminima Antrojoje Torunės taikoje (1466), kurioje buvo išvardytos visos veikiančios pilys.
1507 metais didžiojo magistro Friedricho von Sachseno nurodymu Quednau buvo pastatytas naujas bažnyčios pastatas iš lauko akmenų ir senosios bažnyčios plytų mūro blokų, vėliau tinkuotas. Naujoji bažnyčia buvo perkelta nuo kalvos viršūnės į jos papėdę. Kaip tokio perkėlimo priežastis nurodoma, kad jūrininkai iš toli painiojo bažnyčios smailę su Karaliaučiaus pilies bokštu. Tačiau patį bažnyčios perkėlimo 1507 m. faktą kai kurie tyrinėtojai (Altšuleris) ginčija. Pagal mūro pobūdį daroma prielaida, kad pastatas kalvos papėdėje buvo pastatytas XIII–XIV a. sandūroje, o 1507-aisiais buvo atlikti tik pastato rekonstrukcijos ar papildomų patalpų pristatymo darbai. Bet kuriuo atveju 1507-iesiems yra dokumentinių Quednau bažnyčios matmenų įrodymų: plane 75x33 pėdos (23,5x10,4 m), aukštis 20 pėdų (6,3 m).
1525 metais, per valstiečių neramumus Prūsijoje, Quednau tapo sukilusių valstiečių stovyklos vieta.
1687-aisiais bažnyčios pastatą ir varpinę smarkiai apgriovė audra. Atstatymas užtruko 10 metų.
1785 metais Quednau teritorijoje buvo trys administraciniai vienetai. Pirmasis – Kulmo teisės kaimas (Cölmisch Dorf) su bažnyčia ir paveldimon nuomon išnuomojamu karališkuoju palivarku (Königlich Erbpachtvorwerk). Čia buvo 16 ūkių. Antrasis – bajorų dvaras (Adelich Gut), kartu buvęs valsčiaus – šulcų amto (Schulzenamt) – centru. Jame buvo šeši ūkiai. Trečiasis – bajorų palivarkas (Adelich Vorwerk) su dviem ūkiais, priklausęs Karaliaučiaus kamerarijui.
1807 m., po laimėto prieš rusų kariuomenę Friedlando mūšio (1807.07.14), Quednau užėmė prancūzų kareiviai, kurie gerokai nusiaubė ir patį kaimą, ir bažnyčią, kurioje įrengė arklidę. Tada buvo išvežtas ir altorius, kuris, tiesa, 1814-aisiais grąžintas į vietą.
1818 metais Quednau buvo klasifikuojamas kaip Kulmo teisės kaimas ir paveldimon nuomon išnuomojamas karališkasis palivarkas. Iš viso čia buvo 16 ūkių.
1818-aisiais Quednau bažnyčia buvo taip sunykusi, kad audringas vėjas sugriovė jos stogą, o supuvusios sijos ir gegnės įgriuvo ir apgadino žvaigždinį lubų skliautą. Pastatas buvo pavojingas parapijiečiams, ir 1828 m. policija uždraudė pamaldas, kol bus visiškai pašalinti sugriovimai, o tai buvo padaryta iki 1830 metų.
XIX a. Quednau buvo kaimas, nuo 1818 m. sudaręs kaimo bendruomenę Karaliaučiaus apskrityje (Landkreis Königsberg; 1939 m. sujungta į Sembos apskritį, Landkreis Samland). Quednau bažnyčia buvo parapinė aplinkiniams kaimams ir dvarams. 1871-aisiais Quednau kaimo bendruomenėje buvo 27 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 75 šeimos. Iš jų kaime buvo 22 namai, Rothensteino plytinei priklausė keturi namai, dar vienas – Dammbrucho dvarui (54°48'30'' š. pl., 20°27'22'' r. ilg.).
1874.04.30 Quednau kaimo bendruomenė buvo įtraukta į įsteigtą Quednau amtsbecirką. Kartu iš Quednau bendruomenės buvo išskirtas Quednau dvaras (Schnellų šeimos valda), kuris įėjo į Quednau amtsbecirką kaip savarankiškas subjektas. Pirmuoju amtsbecirko valdytoju 1874–75 m. tapo Quednau dvaro savininkas Hermannas Schnellas. Kitas Quednau gyventojas, užėmęs šį postą 1923–39 m., buvo Quednau bendruomenės seniūnas Steinbeckas, jis tapo ir paskutiniu amtsbecirko vadovu.
1879 metais Quednau buvo pastatytas pirmasis (pagal statybų pradžios datą) Karaliaučiaus fortas (Nr. 3), iš pradžių pavadintas „Quednau“. 1885-aisiais per Quednau nutiestas Karaliaučiaus – Kranto (Zelenogradsko) geležinkelis, kuriame Quednau buvo atidaryta stotis.
Sargyba prie įėjimo į fortą Nr. 3 „König Friedrich III“.
1895.08.30 Quednau dvaras neteko savarankiško statuso ir tapo Quednau kaimo bendruomenės dalimi. 1927.06.16 dalis Quednau kaimo bendruomenės teritorijos į pietus nuo Ringchaussee (dabar 3-ioji Bolšaja Okružnaja ir 4-oji Bolšaja Okružnaja g.) buvo perduota Karaliaučiaus magistratui. Šio rajono ribos: šiaurėje – Ringchaussee (3-ioji Bolšaja Okružnaja ir 4-oji Bolšaja Okružnaja g.), vakaruose – dykvietės dabartinių Viloro Buslovskio ir Bogatyrskaja gatvių rajone, pietuose – Rothensteiner Straße (Krasnokamennaja g.) ir dykvietė dabartinės Pechotnaja gatvės rajone, rytuose – dykvietė Starosapiornaja gatvės rajone. Šis rajonas iš pradžių buvo pavadintas Quednau, tačiau vėliau jo vakarinė dalis pakeitė pavadinimą į Rothenstein. 1928.09.30 į Quednau kaimo bendruomenę įėjo panaikintas Fräuleinenhofo gutsbecirkas (Kutuzovas).
1939.09.01 Quednau bendruomenė buvo išformuota, Quednau įėjo į Karaliaučiaus sudėtį ir tapo miesto rajonu. Naujojo rajono ribos ėjo pietuose Ringchaussee (dabar 3-ioji Bolšaja Okružnaja ir 4-oji Bolšaja Okružnaja g.), vakaruose – dykviete dabartinės Centralnaja gatvės sodininkų bendrijoje „Iskra“, Krylovo ir Korsunskaja gatvių rajone, šiaurėje – miesto ribos linija, rytuose – Karaliaučiaus – Labguvos – Tilžės (Kaliningrado – Polesko – Sovetsko) geležinkelio atšaka. Quednau rajonas ir anksčiau miestui atitekusios Quednau bendruomenės teritorijos buvo užstatomos individualiais ir mažabučiais namais su sodams skirtais namų sklypais (projektas „Miestas-sodas“). Prieškario metais Quednau veikė mokykla, geležinkelio stotis, pieninė, buvo medžioklinė šaudykla.
Quednau buvo užimtas per Karaliaučiaus šturmą 1945.04.06–09. Fortą Nr. 3 gynusi įgula praktiškai nesipriešino: kai fortą apėjo besiveržianti sovietų kariuomenė (generolo pulkininko N. I. Krylovo 5-oji armija, 1903–72), forto gynėjai paliko savo pozicijas.
Kadangi Quednau buvo nuošaliai nuo 3-iojo Baltarusijos fronto armijų pagrindinių smūgių krypčių, rajonas nukentėjo mažiau nei daugelis kitų Karaliaučiaus miesto rajonų. Išliko net bažnyčia. Komendantūra ją skyrė likusių vokiečių gyventojų religiniams poreikiams.
1948.07.29 miesto vykdomojo komiteto sprendimu Quednau rajonui buvo suteiktas naujas pavadinimas – Gvardeiskij Gorodok. Tačiau jis neprigijo. Nauju 1949.08.18 sprendimu miesto vykdomasis komitetas pervadino Gvardeiskij Gorodok į Severnaja Gora (Šiaurės kalno) gyvenvietę. Tikriausiai buvo pasirinktas jau susiklostęs liaudiškas vietovės pavadinimas.
1964 metais gerokai sunykusį Quednau bažnyčios pastatą apžiūrėjo Centrinių mokslinių restauravimo dirbtuvių komisija, vadovaujama architekto Altšulerio. Apžiūros rezultatų ataskaitoje pastatas minimas kaip „XIV–XVI a. architektūros paminklas“, tada pat buvo pateiktos rekomendacijos jį konservuoti.
Quednau bažnyčia buvo nugriauta jau po karo. Ilgą laiką jos vietoje buvo dykvietė, tačiau paskui bažnyčios ir greta esančių kapinių vietoje buvo pastatytas 9 aukštų gyvenamasis namas. Quednau geležinkelio stotis po karo neveikė. Sovietmečiu rajonas buvo užstatytas daugiausia atkurtais vokiškais ir iš dalies sovietiniais mažabučiais ir individualiais namais. Po 1991 m. čia į mažaaukštį užstatymą retkarčiais imta „įterpinėti“ daugiaaukščius namus, o tai neabejotinai sumažino istorinį ir estetinį rajono patrauklumą. Didelę teritorijos dalį užima pramonės zona: sandėliai, gamybos įmonės, prekybos kompleksai. Severnaja Gora gyvenvietės pavadinimas – bene plačiausiai miesto gyventojų vartojamas iš visų pervadintų miesto gyvenviečių. Šis pavadinimas pažymėtas Kaliningrado generaliniame plane, taip pat viešojo transporto maršrutuose. Tačiau teritorija, kurią dabar piliečiai vadina „Severnaja Gora“, išeina už buvusios Quednau bendruomenės, buvusio Quednau miesto rajono ir Severnaja Gora gyvenvietės ribų, kadaise nustatytų miesto valdžios. Dabar ji prasideda nuo Maxo Aschmanno parko ir Kolchoznaja gatvės, vakaruose ją riboja Malaja Lesnaja gatvė, šiaurėje ji ribojasi su Kutuzovo gyvenviete, o rytuose jos riba dabar eina geležinkelio atšaka į Poleską.
Lankytinos vietos: fortas Nr. 3, sovietų karių brolių kapai (daugiau kaip 20 žm.).
Quednau bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 189, 1867 – 341, 1871 – 464, 1885 – 7231, 1905 – 7482, 1910 – 802, 1925 – 1 012, 1933 – 1519 gyventojų.
Quednau gyventojų sudėtis 1871 m.: krikščionys evangelikai – 456, katalikai – 8, vaikai iki 10 metų – 132, raštingi – 270 (84 %), akli – 1, pamišę – 1.
Informacija
Quednau bažnytinės parapijos sudėtis: Absintkeim (54°46'12'' š. pl., 20°34'09'' r. ilg.), Achtmorgen (54°48'56'' š. pl., 20°33'03'' r. ilg.), Aweyken (Sviridovas), Ballieth (Pervomaiskis), Beydritten (Pervomaiskis), Dammbruch (54°48'30'' š. pl., 20°27'22'' r. ilg.), Ernsthof (Kaliningradas, Narvskaja g. – Admirolo Makarovo g.), Fräuleinenhof (Kutuzovas), Kummerau (Nevskoje), Maraunenhof (Bolšije Prudy), Matzkahlen (Bogatovas), Nesselbeck (Orlovka), Neuhof (Timofejevka), Quednau (Severnaja Gora), Rothenstein (Kutuzovas), Schäferwalde, Sammitten (Dubosekovas), Sandlauken (Dorožnas), Stantau (Mitinas), Stiegehnen (Sokolovka), Sudau (Maikovas), Trutenau (Medvedevka), Wilky (Mendelejevas), Ziegelau.
2024 m. pavasaris. Trečiajame forte virte verda darbai, siekiant jį paversti viešbučiu.
Quednau amtsbecirkas
1874.04.30 Karaliaučiaus apskrityje buvo įsteigtas Quednau amtsbecirkas Nr. 18, į kurį įėjo keturios kaimo bendruomenės: Kummerau (Nevskoje), Quednau (Severnaja Gora), Stiegehnen (Sokolovka), Ziegelau (54°46'17'' š. pl., 20°33'23'' r. ilg.), ir 11 gutsbecirkų: Absintkeim (54°46'12'' š. pl., 20°34'09'' r. ilg.), Ballieth (Pervomaiskis), Beydritten (Pervomaiskis), Ernsthof (Kaliningradas, Narvskaja g. – Admirolo Makarovo g.), Fräuleinenhof (Kutuzovas), Maraunenhof (Bolšije Prudy), Quednau (Severnaja Gora), Schäferwalde (54°47'37'' š. pl., 20°28'28'' r. ilg.), Sammitten (Dubosekovas), Sudau (Maikovas) ir Zögershof (Kaliningradas, Gončarnaja g.). Beje, Ernsthofo dvaras teisiškai įformintas gutsbecirku tik 1883-aisiais, o Quednau dvaras taip ir nespėjo galutinai tapti gutsbecirku. 1895.08.31 Quednau dvaras (Severnaja Gora, dalis) įėjo į Quednau (Severnaja Gora) kaimo bendruomenės sudėtį. 1906.03.29 į Quednau bendruomenę įėjo Devau bendruomenė (Kaliningradas, Prigorodnaja g.), anksčiau priklausiusi Kalthofo amtsbecirkui (Rižskoje). Iki 1908 m. Quednau amtsbecirką sudarė penkios kaimo bendruomenės: Devau (Kaliningradas, Prigorodnaja g.), Kummerau (Nevskoje), Quednau (Severnaja Gora), Stiegehnen (Sokolovka), Ziegelau, ir trys gutsbecirkai: Absintkeim, Fräuleinenhof (Kutuzovas) ir Maraunenhof (Bolšije Prudy). 1927.06.16 Kummerau (Nevskoje), Devau (Prigorodnaja g.) kaimo bendruomenės ir Maraunenhofo gutsbecirkas (Bolšije Prudy) neteko savarankiškumo ir įėjo į Karaliaučiaus magistrato sudėtį. 1928.09.30 Absintkeimo gutsbecirkas buvo panaikintas ir įtrauktas į Ziegelau kaimo bendruomenę, o Fräuleinenhofo gutsbecirkas – į Quednau kaimo bendruomenę. Dėl to Quednau amtsbecirką ėmė sudaryti trys kaimo bendruomenės: Quednau (Severnaja Gora), Stiegehnen (Sokolovka) ir Ziegelau. Daugiau iki pat išformavimo 1939.04.01 jo sudėtis nesikeitė.
1 – su Quednau gutsbecirku (Quednau bendruomenėje – 276 gyventojai, Quednau gutsbecirke – 447 gyventojai).
2 – iš jų pačiame Quednau kaime 499 gyventojai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
