Pasak legendos, šią privilegiją savo kraštiečiams gavo Hansas von Saganas (Hans von Sagan) – išgarsėjęs batsiuvio pameistrys iš Kneiphofo. Mūšyje su lietuviais prie Rūdavos 1370 metais jis pagriebė iš žuvusio riterio rankų iškritusią Vokiečių ordino vėliavą ir nuvedė kariuomenę į puolimą. Priešas buvo sumuštas, lietuviams nepavyko užimti Karaliaučiaus, ir Ordinas, dėkodamas už žygdarbį, suteikė Hansui Saganui bajorišką priedėlį „von“ prie vardo, taip pat pažadėjo išpildyti bet kokį jo prašymą. Ir geraširdis Hansas paprašė privilegijos kartą per metus Karaliaučiaus pilyje iždo sąskaita be jokių apribojimų girdyti alumi visus, ką tik panorės.
* * *
Legendą Das Schmeckebier zu Königsberg1, kurią galima išversti kaip „Vaišinimas alumi Karaliaučiuje“, XIX amžiuje užrašė vokiečių literatūros istorikas ir bibliografas Johannas Grässe (Johann Georg Theodor Grässe, 1814–1885).
Seniausias šiandien žinomas šios alaus šventės paminėjimas yra Lucaso Davido „Prūsijos kronikoje“2, kurioje jis, būdamas kunigaikščio Albrechto dvaro patarėjas ir įvykių liudininkas, šį paprotį aprašo taip:
„Likus kelioms dienoms iki Žengimo į dangų dienos, Karaliaučiaus burgrafas siunčia savo tarnus pas burmistrą, tarėjus ir pirklius, taip pat pas paprastus miestiečius į abu Kneipabės3 miesto sodus – pirklių ir visuomeninį. Tarnai kunigaikščio vardu kviečia visus Žengimo į dangų dieną į vakarinę puotą Karaliaučiaus pilyje. Šie savo ruožtu kaip paklusnūs valdiniai priima kvietimą atvykti į eilinį šventės minėjimą, ir apie trys šimtai žmonių ateina ketvirtą valandą po pietų, išsirikiavę į ilgą voralinę po tris.
Kiek anksčiau burmistras su keliais tarėjais, praėjęs per Altštato turgų, pakyla į pilį. Iš paskos eina visi kiti garbingi svečiai. Pilyje ypač žymius svečius pasitinka burmistras, o kitus pasiturinčius miestiečius – kunigaikščio patarėjai ir didikai. Visi palydimi vidun. Ten jau padengti stalai, prie kurių kiekvienas sodinamas pagal savo padėtį ir vaišinamas įvairiausiais valgiais ir gėrimais – vynu, midumi ir geriausiu kovo alumi. Ir taip tol, kol visi pasisotina.
Kai puotos metu ant stalo patiekiamas kepsnys, visi kelia taures už kunigaikščio sveikatą, ir tą akimirką puotos menėje imama pūsti visus trimitus ir mušti kariuomenės būgnus. Paprastai vaišės pilies menėse trunka apie valandą ar ilgiau. Po vakarienės, tarp septintos ir aštuntos valandos vakaro, pilies kieme pastatomi suolai, visi išeina, susėda ant jų ir prasideda smagi išgertuvė.
Trimitininkai užima savo vietas: vienas kiemo kampe prie kirpėjo4, kitas viduryje prie pilies šulinio, trečias prie įėjimo į bažnyčią, ketvirtas dar kitoje vietoje. Ir kiekvienas pučia trimitą taip, kaip įprasta pūsti iškilmingos procesijos metu – kai vienas nutyla, pradeda kitas. Kariuomenės būgnas skamba beveik be paliovos… Ir visa tai Hanso von Sagano atminimui, kol išeina paskutinis svečias. Taip iš metų į metus, iš kartos į kartą išsaugomas šlovingojo batsiuvio atminimas. Ši sena gera tradicija nutrūkdavo tik karo metais.
Po puotos, iki devintos valandos vakaro, burgrafas ir kiti palydi svečius iki vartų, pro kuriuos šie įėjo į pilį. Ten pagal nusistovėjusį paprotį visi vėl vaišinasi geru gėrimu. Iš ten juos lydi toliau per pilies priešpilį5 iki laiptų, nuo kurių visi eina pro Monetų kalyklą į Altštato turgų, kur vėl sustoja dar kartą suvilgyti gerklę „ant kelio“, nes geri draugai taip lengvai išsiskirti negali. Bet štai jau ir miesto riba, ir suvalgyta bei išgerta į valias, vadinasi, atėjo laikas atsisveikinti. Burgrafas su savo artimaisiais grįžta atgal į Karaliaučiaus pilį, o burmistras su Kneipabės miestiečiais (bet mažesniu būriu nei šventės pradžioje ir ne tokiomis tvarkingomis gretomis) per Altštato turgų grįžta į savo miestą, Kneiphofą, – kaip jis paprastai vadinamas“.
* * *
O štai ką apie šį paprotį rašo Casparas Hennenbergeris savo veikale „Trumpas ir teisingas Prūsijos žemės aprašymas“ (1584)6:
„Kasmet Kristaus Žengimo į dangų dieną Kneiphofo gyventojai ateina į pilį vakarienės, kur juos sočiai pavaišina, be apribojimų girdo alumi ir linksmina muzika. Šis paprotys vadinamas Schmeckbier. Alaus tą dieną geriama į valias. Kai kuriuos net tenka palydėti iki namų.“
* * *
Išliko 1597 metų gegužės 5 dieną vykusios alaus šventės maisto atsargų sąrašas:
– 5 jaučiai;
– 34 veršiai;
– 70 kumpių;
– 2 kapos7 lydekų;
– 10 kapų alaus;
– 4 kapos vištų ir kaplūnų;
– 66 kapos vėžių;
– 252 štofai Reino vyno;
– 25 statinės kovo alaus;
– Kepiniai.
Michaelis Lilienthalis veikale „Prūsija su paaiškinimais…“, išleistame Karaliaučiuje 1723 m.8, pateikia tokias žinias:
„1619 metais, Kristaus Žengimo į dangų dieną, Jo Kunigaikštiškoji Malonybė kurfiurstas Jurgis Vilhelmas surengė Schmeckbier šventę (kuri daugelį metų nebuvo rengiama), ir į šią šventę susirinko daugybė žmonių.
Maskvėnų menėje sėdėjo tarėjai ir teisėjai. Kurfiurstas visus vaišino gerais pietumis. Bet kadangi jis tuo metu sirgo, tai pavedė ponams regentams (pulko arba vyriausiesiems tarėjams) kartu su kitais kilmingais junkeriais būti šeimininkais prie stalo, tad mus vaišino ir girdė kunigaikštiškai.
Miestiečiai sėdėjo pilies menėse, bet ne visiems užteko vietos, todėl keli stalai ir suolai buvo pastatyti aikštėje.“
* * *
Vėlesnių įrašų apie šią tradiciją nėra, todėl galima daryti išvadą, kad ji, matyt, nutrūko jau kurfiursto Jurgio Vilhelmo valdymo laikais (1619–1640). Ir vis dėlto lieka klausimas: net jei mūsų protėviai tikėjo pastaruoju, ar negalėjo šis paprotys turėti kito motyvo, nei Hanso von Sagano žygdarbis?
Ne tik Karaliaučiuje, bet ir kituose Prūsijos miestuose buvo paprotys nuo Mykolinių9 iki Velykų išvirti tiek alaus, kad jo užtektų visai vasarai iki rudens. Šie kiekiai daugiausia buvo verdami kovo mėnesį ir paliekami laikyti (tai vadinamasis Lagerbier10). O tuo metu, kai šias statines išnešdavo iš rūsių ir atkimšdavo, Junkerhofe buvo rengiamos linksmos puotos, kur buvo patiekiamas kovo alus, vadintas Schmeckbier, t. y. pažodžiui „Skanusis alus“. Tai pastebi ir Lucas Davidas aukščiau cituotoje ištraukoje, o šis 1539 m. Kneiphofo tarybos nutarimas aiškiai rodo, kad kovo alus ir vadinamasis Schmeckbier yra vienas ir tas pats:
„Jei ponas pilies burgrafas Jo Kunigaikštiškosios Šviesybės vardu ir pavedimu pakvies, kaip priklauso pagal seną girtiną paprotį, Tarybą kartu su bendruomene Kristaus Žengimo į dangų dieną paragauti kovo alaus, tai Taryba visa sudėtimi privalo atvykti, parodydama ištikimą valdinių pagarbą Jo Kunigaikštiškajai Šviesybei ir šio miesto garbei. Jei kas neatvyks be jokios svarbios priežasties ir be burmistro leidimo, bus nubaustas vieno vengriško guldeno bauda.“
* * *
1640 metų Elbingo magistrato nutarime dėl salyklo bėrimo ir salyklo aludarių11 gėrimo vartojimo sakoma:
„Salyklo aludarių (gildijų) vadovų ir seniūnų primygtinu prašymu peržiūrimi ir tvirtinami šie straipsniai:
1) Likus keturiolikai dienų iki Oculi12 (kovo mėnesį) vadovai ir seniūnai turi prašyti pirmininkaujančio pono burmistro, taip pat gildijų narių, kad pagal senovinį paprotį būtų išvirtas „Didysis alus“ (das Große Bier).
2) Beriant salyklą (aludarių) vadovai turi patiekti broliams virtos ar druskoje sūdytos lydekos, taip pat riestainių ir duonos, be to, turi būti patiekta gerokai Elbingo alaus – aludarių gildijos vadovų sąskaita.
3) Praėjus trims savaitėms po Velykų draudžiama gerti alų, be jokių papildomų išlaidų.
4) Pirmadienį po pirmojo sekmadienio po Trejybės šventės (birželį) turi būti pradėta vaišintis gėrimu ir tęsiama iki savaitės vidurio imtinai, būtent paskirtomis dienomis pradedant po pietų po 1 valandos dienos ir ne vėliau kaip iki 10 valandos vakaro, po to rūsys turi būti uždarytas.
5) Šeštadienį prieš tai (aludarių) vadovai ir seniūnai turi kviesti garbingąją Tarybą ir ponus dvasininkus, o karčemninkas – visus kitus brolius susirinkti artimiausią pirmadienį į vaišes alumi.
Ant ponų stalo turi būti patiekta: sūdyta lydeka, jautienos kepsnys, sūdyta mėsa su atitinkamais priedais ir kita duona. Jaunesniesiems broliams – tik gabalas sūdytos mėsos su duona ir kita.“
* * *
Labai tikėtina, kad panašios kovo alaus virimo ir gėrimo taisyklės galiojo ir Karaliaučiuje, nors jokių žinių apie tai nerasta. Todėl negalima teigti, kad Schmeckbier paprotys buvo įvestas kaip atlygis už Hanso von Sagano žygdarbį jo paties prašymu ir kaip jo atminimas. Greičiau tai sena aludarių gildijos tradicija.
Trimitininkų ir būgnininkų muzikinis šventės palydėjimas Karaliaučiuje greičiausiai neturėjo jokių sąsajų su senais karo laikų žygdarbiais, nes ir Elbinge turėjo groti muzikantai, įsikūrę abiejuose Junkergarteno galuose ir atliekantys vadinamąją „Dvaro teisę“13.
Ir jei Elbinge svečiai buvo kviečiami į trijų dienų kovo alaus degustaciją, tai lygiai taip pat turėjo vykti ir Karaliaučiuje. Be to, Vokiečių ordinas vietos pilyje turėjo savo alaus daryklą.
Todėl jei Kneiphofo aludarių gildijos turėjo garbę kasmet kviesti Ordino maršalą (pilies komtūrą, o vėliau burgrafą) paragauti savo firminio kovo alaus, tai ir jis savo ruožtu atsakydavo joms tuo pačiu mandagumu, kviesdamas Kneiphofo miestiečius į pilį „paskanauti alaus“.
Tiesa, kronikos mums praneša tik apie Kneiphofo miestiečius, naudojusius tokia privilegija. Be to, visiškai neaišku, kada, kaip ir kur jie šią privilegiją įgijo.
VERTĖJO PASTABOS
1. Šventės pavadinimą galima išversti kaip „Skanusis (gardusis) alus“ (Schmeckbier), taip pat kaip „Ragauk alų“ (Schmeckebier), ypač jei remiamasi antruoju rašybos variantu, kaip Johanno Grässe legendoje.
2. Lucas Davidas (Lucas David, 1503–1583) – Prūsijos dvaro istoriografas ir kunigaikščio Albrechto (1490–1568) teismo patarėjas, jo pavedimu rengęs fundamentalų Prūsijos istorijos veikalą. Darbas taip ir liko nebaigtas, tačiau yra vienas svarbių pirminių šaltinių.
3. Kneiphofo miestas kronikose minimas šiais pavadinimais: Kneibabe, Kneipabe, Kneippabe, Knypabe, Knypafe, Knypawe, Knyphabe, Knyphoff’s. Königsberg-Kneiphof.
4. Taip kronikoje („die Trommeter stellen sich, der eine fast in den Winkel beim Barbier, der andere bei dem Born doch fast mitten...“).
5. Lucas Davidas čia vartoja žodį Zwinger (cvingeris).
6. Casparas Hennenbergeris (Caspar Hennenberger. 1529–1600) – Prūsijos liuteronų pastorius, istorikas ir kartografas. Veikalo „Trumpas ir teisingas Prūsijos žemės aprašymas“ (1584) autorius.
7. Kapa – skaičiavimo vienetas, lygus 60 vienetų ko nors.
8. Michaelis Lilienthalis (vok. Michael Lilienthal, 1686–1750) – vokiečių liuteronų teologas, istorikas, bibliografas ir numizmatas.
9. Mykolinės – lapkričio 21 d.
10. Lageris (iš vok. Lagerbier – „laikant bręstantis alus“) – alaus rūšis, kurią gaminant naudojama apatinė fermentacija su vėlesniu brandinimu žemoje temperatūroje. Šiuo metu tai labiausiai paplitusi alaus rūšis, kurios dalis pasauliniame suvartojime siekia iki 80 %.
11. Įdomus pats pavadinimas – „Kneiphofo salyklo aludariai“ (vok. die Kneiphöfer Mälzenbräuer, kaip užrašyta kronikoje).
Tai stambiosios buržuazijos atstovai (be salyklo aludarių, jai priklausė ir stambūs pirkliai, prekybos namų savininkai; ir vieni, ir kiti buvo vadinami junkeriais).
Tie, kurie Karaliaučiuje turėjo (ar nuomojo) namą su alaus virimo teise, paprastai pasiekdavo didelės gerovės. Salyklo aludariai (Mälzenbräuer) paprastai patys alaus nevirdavo, o patikėdavo tai gildijos nariams – tikriesiems aludariams ir salyklininkams. Dauguma Karaliaučiaus salyklo aludarių gyveno Löbenichte. Šioje (gana proletariškoje) miesto dalyje jie gyveno labai patogiai. Išsilavinusiuose sluoksniuose buvo manoma, kad taip gyventi gali tik kareiviai arba vienuoliai. Iki šiol gyvuoja priežodis, kilęs iš žinomo lotyniško posakio Aut Caesar aut nihil (Arba Cezaris, arba niekas):
Aut miles, aut monachus, aut Mälzenbräuer im Löbenicht. (Arba kareivis, arba vienuolis, arba salyklo aludaris Löbenichte).
12. Oculi (Okuli – krikščioniškas terminas): trečiasis Kančios sekmadienis; trečiasis Gavėnios sekmadienis. Kilmė: iš lotyniško oculi – „akys“, kas atitinka pirmąjį sekmadienio liturgijos įžangos eilutės žodį Oculi mei semper ad Dominum „Mano akys visada [žvelgia] į Viešpatį“ (Psalmė 25:15).
13. Muzikantų pareiga groti miesto šventėse buvo vadinama Hoff-Recht (senąja rašyba) – t. y. „dvaro teisė“.
ŠALTINIAI
1. Lucas David. «Preußische Chronik», 1575.
2. Caspar Hennenberger. «Kurze und wahrhaftige Beschreibung des Landes zu Preussen», 1584.
3. Johann Georg Theodor Grässe. «Sagenbuch des Preußischen Staates», Band 2, Glogau, 1871.
4. Википедия. Mälzenbräuer.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
