Vyslos žiotys prie Dancigo (Gdanskas), apjuostos miškingų kalvų, kurios sudaro platų, vaizdingą užutekį, – vienas nuostabiausių Vidurio Europos gamtovaizdžių. Grožiu jiems nenusileidžia ir apylinkės aplink Elbingą (Elblongas). Dar toliau į šiaurės rytus pro žalią kraštovaizdį horizonte sužvilga vandens paviršius. Tai Kuršių marios, apsuptos galingų kopų. Garlaivis perplukdo mus per jas į Schwarzorto kaimą – mūsų kelionės tikslą. Švelnų žavesį, kuris mus taip žavėjo Elbingo apylinkėse prie Aistmarių, čia pakeičia sunkiai įsivaizduojama šiaurietiška didybė. Jei iš Schwarzorto pažvelgsime pro žiūroną per marių paviršių į žemyną, mūsų akims neatsivers nei pakrančių kalnai, nei vaizdingi reginiai. Ten iki pat plokščio horizonto driekiasi tik pievų žaluma, papuošta medžiais ir namais, ir kraštovaizdis atsiskleidžia visu savo paprastu, draugišku grožiu.
Schwarzortas 1628 metų Prūsijos žemėlapyje.
Schwarzortas – maloni gyvenvietė Kuršių marių pakrantėje. Ji prisiglaudusi tankiame didingų pušų, eglių ir kadagių sąžalynų miške.
Gatvės scenelė žvejų Schwarzorto dalyje. Gustavo Schönleberio (Gustav Schönleber) iliustracija.
Žavi nedidelė gotikinė raudonų plytų kirchė dailiai išsiskiria žaliame fone; aplink ją spiečiasi žvejų nameliai. Toliau, tarp žalumos, ant nedidelių kalvelių, tarp dailių sodų išsidėstę vasarnamiai, vilos ir tvarkingi šveicariško stiliaus nameliai. Vasaros mėnesiais čia atvykstama ilsėtis, mėgautis švelniu, kvapniu, pušų spyglių aromatu prisotintu oru ar maudytis jūroje, nuo kurios gyvenvietę skiria vos penkiolikos minučių pasivaikščiojimas per kopas.
Iš daugybės prūsiškų vasarviečių Baltijos pakrantėje Schwarzortas, ko gero, viena jauniausių. Tačiau tai viena klimato požiūriu palankiausių, įdomiausių ir savičiausių vietų. Jo žavesio nepalyginsi su jokiu kitu.
Kitur kopas pažįstame kaip tvirtai įsišaknijusią smėlio kalvų virtinę, prieš šimtmečius supiltą tarpusavyje kovojusių stichijų.
Čia gi kopa tebegyvena ir kinta, o ten, kur ji sustingsta nejudri, ryškūs pėdsakai vis dar liudija ką tik pasibaigusios stichijų kovos įniršį.
Jūros audros gena ore aštrių kristalinių kvarco grūdelių, iš kurių sudarytas kopos smėlis, debesis. Atsitrenkę į kokią nors kliūtį, šie smėlio debesys nukrypsta nuo savo kelio. Sūkuriai išyra, susidaro gilios piltuvo formos daubos aukštais, stačiais šlaitais, kurie kyla beveik visiškai uždaru ratu, o jo viduryje staiga atsiveria pieva, giraitė su vešliais lapuočiais ar tankiai papartynais apaugusi laukymė. Čia vis dar auga retas Skandinavijos floros vaikas – Linea borealis, šiaurinė linėja, mėgstamiausias švedų botaniko Carlo Linnėjaus augalas.
O slenkanti kopa juda vis toliau, užpustydama viską savo kelyje. Po negailestingu smėlio antpuoliu dingsta vis nauji plotai, ir nors krūmų bei medžių sodinimas, kaip ir kitos apsaugos priemonės, turi sustabdyti jo veržimąsi, iš esmės šios problemos išspręsti kol kas nepavyko. Aštrūs, smulkūs kvarco grūdeliai, kuriuos su įnirtinga jėga neša vėjas, graužia ir ėda medžių kamienus, juos žudydami ir užpustydami.
Kopa ryja mišką Schwarzorto apylinkėse. Hermanno Pennerio (Hermann Penner) iliustracija.
Kopos Kuršių nerijoje – siaurame žemės ruože, skiriančiame marias nuo jūros, – stebinančiai gražios. Prie kelių šių grandiozinių smėlio kalvų keterų ir viršūnių netoli Schwarzorto veda turistiniai takai.
Turistai kopiasi į kopą.
Iš čia, iš viršaus, galima visapusiškai įvertinti chaotišką kopų kraštovaizdį, įsižiūrint į keistus darinius, kuriuos sukūrė smėlio masės, audros ir gamtos kataklizmai. Plyšiai ir bevandenės raguvos, minėtos arenas primenančios įdubos sudaro išraiškingus vaizdus. Nederlingos šviesios smėlio uolos ir tankus žalias miškas, plytintis aplink Schwarzortą, suteikia didingam kraštovaizdžiui spalvų įvairovės, kurią dar labiau pabrėžia pavieniai rausvi smėlio laukai, susidarę iš smulkių porfyro grūdelių, taip pat vaizdai į bekraštę jūrą, ramų marių veidrodį, vešlią žalumą ir saulės nutviekstus Memelio (dabar Klaipėda – red.) bokštus.
Tačiau šie gyvybingi vaizdai ryškiai disonuoja su tuo, ką matome priešakiniame plane: iš chaotiškai sugriuvusių smėlio kalvų, slėnių ir raguvų tarp jų vietomis kyšo vaiduokliški medžių likučiai. Jų kietos šakos stiepiasi į viršų, o kai kurie jau nuvirtę.
Jų išsekę, žievės netekę kamienai, oro ir saulės išbalinti, tebestovi stati ir palieka slegiantį įspūdį.
Su netikėtai niūria šio kraštovaizdžio, visa apimtimi įkūnijančio patį laukiniausią romantizmą, nuotaika dailiai kontrastuoja žavi Schwarzorto gyvenvietė su jaukiais nameliais, apsupta aukšto miško ir vandens.
Iš šios apžvalgos vietos galime trumpam išvysti vieną unikaliausių pramonės įrenginių. Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus mariose buvo aptiktas gintaras – ilgi, siauri sluoksniai, kurie, kaip parodė tyrimai, driekėsi toli po marių dugnu. Tuo metu ten buvo vykdomi gilinimo darbai, siekiant nustatyti telkinio turtingumą ir suakmenėjusios sakų kokybę. Iš pradžių gintaro gavybos rezultatai buvo labai kuklūs, tačiau netrukus pastangos davė tokį gausų derlių, kad ilgainiui čia išaugo tikra pramonės įmonė. Dabar žemsiurbės, kurių skaičius išaugo iki devyniolikos, matomos visur Kuršių marių paviršiuje.
Visos jos varomos garu. Galima matyti, kaip jų kaušai neria į vandenį, kiekvienas įsirausia į marių dugną ir iškelia gruntą į paviršių, kad būtų galima ištirti jo turinį. Susidaręs kanalas ilgainiui vėl užnešamas dumblu, o naujai susidariusiame grunte taip pat visai gali atsirasti gintaro.
Gintaro dirbiniai, rasti Schwarzorto apylinkėse.
Taip diena iš dienos, dieną ir naktį, galima matyti rūkstančius kaminus ir į vandenį besileidžiančių kaušų eiles. Darbai nutraukiami tik sekmadieniais, o pertraukos pareikalauja ir žiemos šalčiai.
Gintaro gavyba iš Kuršių marių dugno.
Žemsiurbių į paviršių iškeltą dugno gruntą priima plačios plokščiadugnės baržos. Dugno gruntas – tai dumblinga smėlio masė, kuri išpilama ant didelių sietų, praleidžiančių smėlį ir dumblą, bet sulaikančių stambesnes daleles. Iš likusios masės išrenkamas gintaras, kuris sandariai sukraunamas į maišus. Šie užplombuojami ir pristatomi į krantą, kad kas savaitę būtų garlaiviu išsiųsti į pagrindinę kontorą Karaliaučiuje, iš kur Rytprūsių gintaras keliauja po visą pasaulį, daugiausia į Aziją, Afriką ir Ameriką. Persijai, Armėnijai, Turkijai ir vidiniams Rusijos regionams perkrovimo punktu tarnauja Maskva. Gintaras nepaprastai vertingas, todėl darbininkai griežtai prižiūrimi. To reikia, kad gintaro gabalėliai nebūtų slepiami drabužiuose. Didelės iš marių dugno iškeltos smėlio masės gabenamos prie Schwarzorto kranto, garinis siurblys perkelia smėlį į krantą, kur jis paskleidžiamas, taip sukuriant naują dirvą. Įdirbta ir apsodinta medžiais bei krūmais, ji sudaro gražią, nuolat besiplečiančią pakrantės lygumą.
Vakarais elektros šviesa nušviečia visą pramonės zoną, apšviesdama nepertraukiamai dirbančią techniką, kuri tokiame apšvietime atrodo neįtikėtinai vaizdingai.
Paprastam žmogui, atsižvelgiant į kassavaitines siuntas į Karaliaučių, gintaro gavyba Schwarzorte atrodo stebėtinai gausi. Tačiau, kaip sakoma, palyginti su įmonės prie Palvininkų veiklos rezultatais, ji menkutė. Taigi Baltijos pakrantėje pramoniniu būdu eksploatuojami du dideli gintaro telkiniai, abu priklausantys Karaliaučiaus bendrovei Stantin and Becker – didžiausiai pasaulyje gintaro gamintojai. Čia, Schwarzorte, kasimo būdu išgaunami plataus telkinio, slypinčio po marių dugnu, lobiai.
Semboje (Sembos pusiasalis), žemyno gilumoje, slūgso kur kas platesni ir turtingesni mėlynojo molio sluoksniai, tankiai nusėti gintaru, be to, stambiais gabalais. Ten gavyba vykdoma kalnakasybos metodais. Žemėje gręžiami tuneliai ir šachtos, leidžiantys išgauti milžiniškus šios brangios suakmenėjusios sakų kiekius.
Pagrindinė gatvė ir kirchė Schwarzorto gyvenvietėje.
O dabar trumpam atsigręžkime į pramonės koloniją, kuri per pastaruosius dešimtmečius tarsi išdygo iš niekur!
Schwarzorto vaizdas palei Kuršių marių krantą.
Ji beveik visa įsikūrusi ant naujos, gilinimo darbų metu sukurtos dirvos, – ištisas veiklos, darbo ir gerai organizuoto verslo pasaulis. Čia stūkso garo katilų gamykla, kalvė su šešiolika žaizdrų, garo kūjai, valcavimo staklės, visiškai įrengti ir garo jėga varomi mechaniniai cechai, taip pat žalvario, ketaus ir plieno liejykla, staliaus dirbtuvės, remonto dirbtuvės ir uosto elektrinio apšvietimo įranga, o dar – dujų gamybos įrenginiai, aprūpinantys šviesa visas gamyklas ir dirbtuves.
Taip pat būtina pasirūpinti darbininkų būstu ir maitinimu, nes jie vargu ar rastų kur apsistoti gretimame Schwarzorte. Tam prireikė trijų namų, skirtų 600 žmonių, milžiniškos darbininkų virtuvės su 12 krosnių, kurių kiekviena skirta 16 darbininkų, taip pat valgyklos, kurioje galima išsidžiovinti peršlapusius drabužius.
Be to, čia stovi keletas valdininkų namų, kontora ir gyvenamasis pastatas, kuriame gali apsigyventi 16 šeimų.
Ši kolonija, kurioje dirba šimtai darbininkų, daugybė technikų ir valdininkų, kurios uoste nuolat pirmyn ir atgal plaukioja daugiau nei du šimtai laivų – garlaivių, žemsiurbių, baržų, transporto laivų, burinių ir inspekcinių kateriukų, – kurioje beveik niekada nesutemsta, yra viena nuostabiausių ir daugiafunkcinių pramonės įmonių visoje Rytų Europos Baltijos pakrantėje. Ir jai tikrai nėra lygių pagal savo vietos unikalumą – vienišos kopų virtinės viduryje.
Kai prasideda žiemos audros, o čia, šiaurėje, tai nutinka labai anksti, darbas sustoja ir visi skuba apsaugoti savo įrangą nuo griaunančio jų antpuolio. Visos flotilės žemsiurbės ir laivai skubiai ieško prieglobsčio uoste, kad nenutrūktų grandinės, nepasimestų inkarai ar nenuneštų laivų. Tačiau Schwarzorto kolonijoje ir žiemą nestoja visiška tyla. Liepsnoja kalvės, dunda kūjai, barška mašinos; juk dabar atsirado pakankamai laisvo laiko atlikti visus būtinus remonto darbus, pastatyti naujų žemsiurbių, garlaivių ir baržų, nes Schwarzortas visą savo įrangą gamina pats.
Paplūdimys jūros pakrantėje.
Čia visur bunda naujas gyvenimas, ir vis dėlto daug kas rodo, kad Kuršių nerijos kultūra labai sena.
Šiuolaikinė Juodkrantė iš paukščio skrydžio.
Tarp iš marių dugno iškeltų gintaro gabalų randame grubiai apdirbtų tolimo akmens amžiaus dirbinių, ir šie radiniai čia pateikiami didžiule įvairove. Būtent todėl Schwarzortas ypač traukia priešistorinių laikų tyrinėtojus. Kaip gi pasikeitė ši vietovė nuo tų laikų! Tuomet, ko gero, nebuvo nei šių kalvų, nei raguvų, nei karstinių įgriuvų ir uolų. Nuo to laiko kopos savo nuolatiniu judėjimu perkeitė vietos kraštovaizdį. Bet ir tai pavyksta suvaldyti.
Kartu su miškingos kranto linijos tvirtinimu nuolat pilant suplautą žemę vis labiau sulaikomas lakusis kopų smėlis. Miškų urėdija iš pradžių ėmėsi statyti krūmų tvoreles ir sodinti tam tikras žoles, paskui ten buvo įveisti pušynai. Ir galima tikėtis, kad po kelių dešimtmečių ant šviesių kopų aplink Schwarzortą vėl augs platūs miškai, tvirtai susiesiantys smėlį su žeme.
Fritzas Wernickas (Fritz Wernick, 1823–1891)
vokiečių rašytojas ir keliautojas
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, Wikipedia.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
