Ordino valstybės sostinę narsiai gynė didžiojo magistro pareigas perėmęs komtūras Heinrichas fon Plauenas. Jam teko kovoti ir su išorės priešu, ir su vidaus priešu – išdavikais savoje stovykloje, o kraštą tuo metu toliau plėšė priešų kariuomenė. Todėl jis, lydimas patikimos sargybos, nuvyko į Lenkijos karaliaus stovyklą ir pasiūlė sudaryti taiką mainais į kelių provincijų perdavimą lenkams. Karalius išdidžiai atsakė, kad tos žemės ir taip jau jo, o jis, Lenkijos karalius, užims visą Prūsiją. Tegu riteriai atiduoda jam savo pagrindinę tvirtovę Marienburgą, o paskui... Paskui tegu Ordino pasiuntiniai atvyksta pas jį ir maldauja malonės. Galbūt tada jis ir sutiks su taika. Šis išdidus atsakymas papiktino fon Plaueną, ir jis atsakė grįžtąs į tvirtovę įsitikinęs, kad Dievas ir Švenčiausioji Mergelė nepaliks Ordino be savo globos, ir karaliui niekada nepavyks užvaldyti Marienburgo.
Ir vis dėlto kol kas nugalėtojui pasidavė miestai ir tvirtovės, ir vienas po kito prisiekė jam ištikimybę Prūsijos žemių vyskupai. Lenkijos karalius buvo tikras, kad ir Marienburgas, paskutinė riterių atrama, taip pat kapituliuos, kai jis su sąjungine lietuvių ir totorių kariuomene pasirodys prie jo sienų. Tačiau jis klydo.
Marienburgo pilis stovi vandens ir sausumos prekybos kelių sankryžoje.
Į priekį pasiųstas lenkų avangardas aptiko, kad tiltas per Nogato upę susprogdintas, visi namai pilies apylinkėse sudegę, ir kur tik pažvelgsi, rusena gaisravietės. Lenkai artėjo prie tvirtovės labai lėtai ir sunkiai. O ant Marienburgo sienų ir už jo bokštų dantų stovėjo ginkluoti šarvuoti vyrai, visi vartai buvo patikimai užrakinti, o tiltai pakelti.
Todėl Lenkijos karaliui ir jo sąjungininkams teko nuspręsti ilgai apgulti tvirtovę. Tačiau netrukus apgulėjai pajuto nepriteklių ir vargą. Jų jungtinė kariuomenė buvo per didelė, kad ją būtų galima ilgai laikyti vienoje vietoje: kilo bėdų su drausme, maistu, karių apgyvendinimu. Tarp samdinių, kuriems ištisas savaites teko nakvoti po atviru dangumi, siautė ligos. Tūkstančiai žmonių mirė nuo dizenterijos.
Tada karalius pirmą kartą ėmė nerimauti ir pradėjo melstis su savo vyskupais, kad Dievas nuo jo nenusigręžtų. Tačiau maldos neteikė jam nei paguodos, nei ramybės, nes jo sielą užvaldė keista mintis...
Marienburgo pilies bažnyčios sienoje stovėjo nepaprastai graži Dievo Motinos su kūdikiu ant rankų statula. Ji buvo matoma iš toli, nes jos aukštis siekė dvylika uolekčių1, o Švenčiausiosios Mergelės atvaizdo paauksavimas ryškiai spindėjo saulėje. Daug metų prie šios statulos dirbo meistras. Per tuos metus, kol ją kūrė, jis pražilo ir paseno. Bet štai pagaliau skulptūra buvo baigta, ir atėjo metas perduoti ją bažnyčiai. Ir išvakarių naktį skulptorius vėl nuėjo į savo dirbtuvę. Senasis meistras uždegė žvakes ir paskutinį kartą atsiklaupė prieš šventąjį atvaizdą. O rytą jo bekvapį kūną rado gulintį ant dirbtuvės grindų, šalia mylimo kūrinio...
„Marienburgo apgultis 1460 metais“, nežinomo dailininko paveikslo fragmentas, XV a. pabaiga.
Įstatyti statulą į pilies bažnyčios choro nišą liepė dar ankstesnysis magistras Konradas fon Jungingenas, Žalgirio mūšyje žuvusio Ulricho brolis. Ordino globėja liūdnai žvelgė iš aukštybių į tolį: į upę, aplink pilį plytinčias žemes ir lenkų kariuomenę, išsidėsčiusią aplinkui iki pat horizonto.
Ir štai nesąmoninga baimė šio atvaizdo ir kankino karalių Jogailą dieną ir naktį. Netrukus jis sušaukė savo karvedžius pasitarti.
„Visos mūsų kulkos ir sviediniai bejėgiai, – tarė jis. – Mergelė Marija juos nukreipia, gindama apgultuosius. Patikėkite, kol šis Dievo Motinos atvaizdas su auksine karūna ant galvos žvelgia į mus, visos mūsų pastangos veltui. Švenčiausioji Mergelė danguje rūpinasi, kad Dievas mūsų negirdėtų.“
Šie karaliaus žodžiai pasiekė pirmąjį karališkosios kariuomenės bombardyrą. Jis buvo žiaurus, prietaringas ir garbėtroškis, todėl labai kentėjo, nes iki šiol niekuo nepasižymėjo čia, prie Marienburgo. Dabar jam staiga pasirodė, kad suprato priežastį. O jei taip, pagalvojo jis, tai galės lengvai išsklaidyti savo karaliaus nerimą.
Ir jis ėmė statyti savo bombardą priešais Mergelės Marijos bažnyčią, kur stovėjo stebuklingasis atvaizdas.
Jam padėję šauliai išsigando ir ėmė jį atkalbinėti. Bet jis iš jų pasijuokė: „Jūs, kvailiai, turite pamatyti, kad ši statula – tik akmuo ir plyta. Ji subyrės, vos tik mano sviedinys į ją pataikys. Tereikia Marijos karūnai nuriedėti ant žemės, pasipriešinimas liausis, ir mūsų karalius paims tvirtovę. Kvieskite čia visus, kas nori pamatyti tai savo akimis. Daug gerų šūvių iššoviau per savo gyvenimą, bet dabar iššausiu Meistro šūvį. Karalius dosniai mane apdovanos, ir jūs neliksite tuščiomis rankomis.“
Mūsų dienomis pilis tebėra Švenčiausiosios Mergelės Marijos globojama.
Akimirksniu jo žodžiai pasklido po visą stovyklą. Prie bombardos susirinko didelė minia. Ko tik žmonės tarpusavyje nekalbėjo. Kažkas tvirtino, kad karalius liepė iššauti, nes angelas tą naktį jam apreiškė: jis paims pilį, jei sugriaus akmeninę statulą ir taip pramuš spragą tvirtovės sienoje.
Kiti iš baimės lingavo galvomis, kažkas prisiekinėjo girdėjęs: nėra šioje statuloje šventumo, ji – stabas, o Ordino riteriai garbina stabus, todėl ir buvo prakeikti popiežiaus Romoje. Štai kodėl tokios nuodėmės išrovimas – dievobaimingas darbas.
Bombardyras nekreipė dėmesio į visas šias kalbas, nežiūrėjo ir į išsigandusius susirinkusiųjų veidus. Jis pripylė į maišelį stambaus parako, – dvigubai daugiau, nei reikia galingam šūviui, – tada giliai įkišo jį į plačią vamzdžio angą. Paėmė grūstuvą ir tris kartus iki galo įgrūdo jį į pabūklo vamzdį. Tai padaręs, šaulys išsirinko ant žemės sunkiausią ir lygiausią akmeninį rutulį ir metė jį į orą, kad pažiūrėtų, ar šis nesuskils nukritęs ant žemės. Rutulys pasirodė tvirtas, buvo įdėtas į vamzdį, o po jo įgrūstas žolės kamštis. Dabar bombardyras atsistojo prie pabūklo ir ėmė taikytis.
Minia su nerimu žvelgė tai į jį, tai į Dievo Motinos statulą. Staiga kažkas sušuko: „Kūdikėlis Kristus pakėlė ranką ir pagrūmojo pirštu. Atsitrauk, meistre!“ Kitas, drebėdamas, sumikčiojo: „Žiūrėkite, žiūrėkite: Mergelė piktai sužaibavo akimis!“ Kilo visuotinis sujudimas. Dauguma susirinkusiųjų karštai troško, kad šūvio išvis nebūtų.
Likus vos kelioms sekundėms iki šūvio, kuris palaidojo ambicingus Lenkijos karaliaus planus.
Tuo metu bombardyras, nesileisdamas sutrikdomas, užbėrė smulkaus parako ant plokštelės aplink uždegimo angą ir pastatė metalinį dangtelį prieš vėją, kad parako nenupūstų. Tada paėmė iš padėjėjo rankų degantį dagtį ir kurtinamai sušuko: „O dabar saugokitės!“. Atsargiai iš užpakalio prikišo degiklį prie parako...
Akimirkai stojo spengianti tyla, o paskui nugriaudėjo baisus sprogimas, ir didžiulis dūmų debesis apgaubė pabūklą.
...Marijos atvaizdas liko nepaliestas. Mergelė su kūdikiu ant rankų kaip ir anksčiau švelniai šypsojosi pasauliui. Tačiau pabūklo vamzdis įskilo ir nulėkė nuo atramos. Bombardyras gulėjo ant žemės pajuodusiu veidu ir apdegusiais plaukais, užsidengęs akis rankomis, ir dejavo. Padėjėjai pakėlė jį nuo žemės ir nunešė šalin. O tas graudžiai murmėjo: „Akys, mano akys! Nieko nematau!“.
Tada baimė ir siaubas apėmė minią. Daugelis puolė ant kelių, tiesdami rankas į statulą, ir meldė savo nuodėmių atleidimo. Dauguma skubiai pabėgo ir išnešiojo baisią žinią, kad karaliaus bombardyras neteko regėjimo už tai, kad nusidėjo Dievo Motinai. Sužinojo apie tai, kas nutiko, ir karalius Jogaila. Jis perplėšė ant savo krūtinės mantiją ir sušuko: „Vargas mums – tai blogas ženklas! Dabar mūsų priešai iš mūsų tyčiosis, o mūsų draugai nusimins. Melskitės, melskitės, kad nenukentėtume dar labiau!“
Netrukus tvirtovėje sužinojo apie tai, kas nutiko. Čia tai buvo palaikyta stebuklu, kurį padarė Dievo Motinos statula.
Šūvis jai nepakenkė, o ištiko nedorėlį bombardyrą, visiems laikams atimdamas jam regėjimą. Apgultųjų pasitikėjimas augo, jie reikalavo vesti juos į puolimą prieš priešą. Riteriai ėmė dažnai daryti išpuolius, padarydami priešui didelių nuostolių.
Ilgas aštuonias savaites stovėjo priešų kariuomenė po Marienburgo sienomis. Miestas buvo sugriautas, bet pačios pilies paimti taip ir nepavyko. Taip ir nepalaužęs apgultųjų pasipriešinimo, karalius Vladislovas Jogaila pagaliau nutraukė apgultį, liepęs trimituoti susirinkimą.
Pasitraukė lenkai, pasitraukė ir lietuviai su totoriais. Argi ne šventoji Mergelės Marijos globa buvo to priežastis!?
VERTĖJOS PASTABA
1. Šaltiniai liudija, kad skulptūros aukštis buvo aštuoni metrai.
ŠALTINIS
„Pozenės provincijos legendos ir sakmės“. 1893. (Sagen und Erzählungen aus der Provinz Posen)
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
