Nil admirari – Niekuo nesistebėti.
Ir kosti kovai tuščiame parke.
Suolai šlampa.
J. Brodskis
Norint pajusti parko aurą, „išvysti šviesą“ ir įvertinti jo sielą, suprasti šios žaliosios miesto kraštovaizdžio zonos reikšmę, būtina bent kiek susipažinti su senojo Haberbergo miesto rajono, kuriame buvo įveistas šis parkas, istorija. Juk žinoma, kad „grožis – žiūrinčiojo akyse“ (O. Wilde’as).
Haberbergas (Haberberg) – piečiausias centrinės senamiesčio dalies rajonas, labai ištęstas į ilgį ir iš pradžių sudarytas iš vienos gatvės, vėliau – iš dviejų: Unterhaberbergo (Bagrationo g.) ir Oberhaberbergo (Olštyno g.), sujungtų viena siaura skersine gatve. Nugriovus senuosius XVII amžiaus pylimų įtvirtinimus, atsirado piečiausia gatvė – Artilleriestraße, nutiesta beveik prie pat gynybinių statinių, vėl pastatytų iki XIX amžiaus vidurio, dar vėliau – Haberberger Wallstraße ir Friedländer Wallstraße (dabar abi gatves jungia Kalinino prospektas). XIX amžiaus pabaigoje lygiagrečias Haberbergo gatves dėl aktyvių rajone vykusių statybų sujungė pusantros dešimties trumpų skersinių gatvių (viena iš jų buvo pavadinta Karaliaučiaus oberburmistro ir prezidento Hippelio vardu (dabar Omsko g.).
Haberbergas Karaliaučiaus žemėlapyje (1938).
Haberbergo kaimelis pirmą kartą paminėtas 1327 metais kaip Ordinui priklausančios žemės.
1522 metais jį Kneiphofo (Kanto salos) miesto gyventojams padovanojo kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis – kaip įprasta manyti, už ištikimybę per 1519–1521 m. Lenkijos–Kryžiuočių karą: kneiphofiečiai, kad neįleistų į miestą lenkų kariuomenės, sudegino visą Haberbergą ir į šiaurę nuo jo esantį Vorstadt („priemiestį“, saugojusį Karaliaučių nuo puolimo iš pietų). Vėliau šie pietiniai miesto rajonai buvo atstatyti.
Į rytus nuo Haberbergo gyvenvietės, maždaug toje vietoje, kur daug vėliau atsirado Friedlando vartai, buvo Noendorfo vietovė, iki kurios nuo Haberbergo driekėsi didelis ąžuolynas, vėliau panaudotas Vorstadto statybai. Čia pat, Prieglio krante, stūksojo didžiulė smėlio kalva, aprūpinusi miestą statybiniu smėliu.
Iš vakarų pusės prie Haberbergo šliejosi kitas kaimelis, nusidriekęs iki pat Nasser Garten (Nasser Garten, pažodžiui – „šlapias sodas“, iš tikrųjų – žemos, užliejamos pievos ir žemapelkės su daugybe dirbtinių senų pylimų, kurie įvairiais laikotarpiais buvo statomi miestui nuo potvynių gelbėti, ir plačiais daržais, kurie dar ir XX amžiuje toliau aprūpino miestą daržovėmis).
Šlapių pievų apsuptas Haberbergas vis dėlto ne kartą patyrė niokojančią gaisrų galią; vienas iš jų, 1775 m. gegužės 10 d., padarė milijono talerių nuostolių. Galbūt todėl piečiausia senamiesčio dalis XIX amžiaus pabaigoje vis dar turėjo provincialaus priemiesčio bruožų – su vieno, dviejų aukštų privačiais namais, apsuptais darželiais, daržais, vešliais sodais, ir buvo skurdi architektūros įžymybių. Šiuo laikotarpiu Haberbergo rajoną vakarinėje dalyje ribojo Kronenstraße (pietinė Lenino prospekto dalis), o rytinėje jis šliejosi prie Friedlando vartų ir Viehmarkt aikštės („Arklių“, vėliau „Galvijų“ turgaus; Kaliningrade tai aikštė Dzeržinskio ir B. Chmelnickio gatvių sankirtoje).
Haberbergo bažnyčia pasitikdavo traukiniu į miestą atvykusius svečius.
Būtent prie Galvijų turgaus kadaise ir stūksojo didžiulė smėlio kalva – natūrali smėlio sankaupa Prieglio upės slėnyje, apie kurią karaliaučiečiams priminė dviejų Haberbergo skersgatvių pavadinimai – Groß- ir Klein Sandgasse – Didysis Smėlio ir Mažasis Smėlio (Kaliningrade – B. Pesočnaja g.).
Viena iš nedaugelio Haberbergo architektūros įžymybių ilgą laiką buvo Haberbergo bažnyčia, pastatyta ant vienos iš septynių Karaliaučiaus kalvų. Bažnyčios statyba ant aukštos Haberbergo kalvos su nuolaidžiais rytiniu ir šiauriniu šlaitais prasidėjo 1653 metais ir dėl lėšų stokos užtruko iki 1683 m.; tais pačiais metais čia buvo įrengti žymaus meistro Casparinio vargonai.
Į bažnyčią du kartus trenkė žaibas: 1747 m. ji visiškai išdegė ir buvo atstatinėjama nuo 1753 iki 1756 m.; 1783 m., trenkus žaibui, bažnyčia atsilaikė. Nuo tada iki 1945 m. balandžio 57 m ilgio, 27 m pločio, iki 36 m aukščio (su bokštu – 77 m) Haberbergo bažnyčia puošė aukščiausią rajono tašką. 1774 m. ant bokšto smailės atsirado 76 kg masės ir 2,2 m aukščio paauksuoto angelo figūra (paauksavimas atnaujintas 1820 m.). Skliautines bažnyčios lubas iš švediško granito laikė 14 piliastrų; altorius su meistriškais drožiniais ir paveikslais parapijiečiams kainavo 2976 guldenus. Dabar šioje vietoje yra Menų namai, o restoranas „Olštyn“ ir dar neseniai – vaikų darželis prieškariniame pastate, kuriame anksčiau buvo dvasininkų butai, užima rytinę dalį kapinių, kadaise buvusių prie bažnyčios. Šiose kapinėse 1566 metais slapta, nežinomoje vietoje buvo palaidoti trijų artimiausių kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio patarėjų – Funcko, Schnellio ir Horsto – kūnai; jie buvo nubausti mirtimi be senyvo valdovo žinios už dalyvavimą jo patarėjo ir favorito Skalicho, turėjusio didžiulę įtaką kunigaikščiui, intrigose.
XIX amžiaus pabaigoje miestas išpirko iš vietos gyventojų daugybę smulkių sklypų Haberberge, ir vietoje namelių su sodais bei daržais čia, senosiose ir pusantros dešimties naujų gatvių, buvo pastatyti 4–5 aukštų pastatai (gyvenamieji ir visuomeniniai), pavertę šią idilišką, užkampišką miesto dalį visiškai nauju rajonu. Viehmarkt aikštėje, kur nuo seno buvo Galvijų turgus, 1907 m. renesanso stiliumi buvo pastatyta Liuterio bažnyčia (nugriauta 1976 m.).
Paskutinis vokiškojo Haberbergo istorijoje gaisras, kai viskas sudegė iki pamatų, įvyko 1945 m. balandį.
Friedlando vartai ir Liuterio bažnyčios smailė Haberberge.
Kaliningrado VLKJS 40-mečio parko [pervadinto Pietų parku], esančio pietinėje centrinės miesto dalies pusėje, Maskvos rajono teritorijoje, netoli Pietų stoties, istorija prasidėjo palyginti neseniai – pačioje praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio pabaigoje – 4-ojo dešimtmečio pradžioje.
1910 m. Karaliaučiaus plane žalioji zona prie Pietų fronto fortifikacinių statinių yra palyginti nedidelis sklypas (plačiausioje vietoje ne daugiau kaip 300 m), apimantis sporto aikštelę, nedidelį tvenkinį su maudykla ir vadinamas Sportparku. Tačiau 1931 m. plane žalioji zona jau pažymėta visa.
Taigi pietinėje senojo miesto rajono dalyje, praeityje – atokiame Kneiphofo miesto priemiestyje, vadintame Haberbergu, o tai reiškia „Avižų kalnas“, atsirado nauja žalioji zona, iki 1935 m. jau turėjusi vientisą planinį ir tūrinį erdvinį sprendimą. Tais metais baigtas medžių sodinimas alėjose, grupėse ir masyvuose, kurie ateityje suformuos plataus 60 ha ploto parko išvaizdą su 14 hektarų užimančiais septyniais vandens telkiniais ir didele sporto aikštele.
Nauja apželdinta erdvė užėmė gynybinio pylimo glasių teritorijas ir apėmė Pietų fronto fortifikacinių statinių fragmentus, kurie kaip architektūrinis dėmuo įėjo į parko struktūrą: Haberbergo ir Friedlando ravelinus, to paties pavadinimo kavaljerus, t. y. pylimo ir miesto sienos su šaudymo angomis dalis tarp ravelinų, ir Friedlando vartus (Friedländer Tor), pastatytus 1858–1862 m., o 1864 m. papuoštus skulptūriniais didžiojo komtūro Friedricho von Zollerno atvaizdu iš miesto pusės ir penkioliktojo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Siegfriedo von Feuchtwangeno, Vidurinės pilies Marienburge įkūrėjo, atvaizdu (skulptorius Wilhelmas Ludwigas Stürmeris / Wilhelm Ludwig Stürmer, 1812–1864). Vartai atvėrė kelią iš Karaliaučiaus nedidelio Friedlando miestelio, stovinčio prie Alnos upės (dabar – Pravdinskas, Lavos upė) į pietryčius nuo provincijos sostinės, link.
Žydintis kaštonas Rytinio tvenkinio krante.
Grafas Friedrichas von Zollernas buvo vienas iš trijų Ordino brolių, likusių gyvų po šio mūšio. Kadaise jo skulptūrinio atvaizdo užimta niša ilgą laiką buvo tuščia. Tačiau 2008 m. vasarą prarastą didžiojo komtūro skulptūrą, atkurtą pagal 1992 m. Rusijos Federacijos ir Vokietijos tarpvyriausybinį susitarimą kultūros srityje, Sankt Peterburgo firma „Nasledije“ grąžino į jos vietą.
Iš išorinės vartų pusės, taip pat nišoje, yra Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Siegfriedo von Feuchtwangeno skulptūra, pastatyta čia, matyt, todėl, kad būtent jis 1309 metais perkėlė Kryžiuočių ordino didžiųjų magistrų rezidenciją iš Venecijos į Marienburgo tvirtovę (dabar Malborkas, Lenkija), dėl to Karaliaučiaus pilis atsidūrė netoli Ordino sostinės ir buvo naudojama kaip Kryžiuočių ordino kariuomenės vado rezidencija. Plačias tolumas išdidžiai apžvelgiančio didžiojo magistro rankose – ritinys ir pilis-tvirtovė Marienburgas, kadaise pastatyta jo nurodymu. XIV amžiaus pradžios didžiojo magistro skulptūra ilgą laiką buvo be galvos, kaip, beje, ir daugelis kitų Karaliaučiaus skulptūrų. Be galvos, skulptūrai trūko daugybės detalių ir fragmentų, būtent: kairiosios plaštakos, kairiosios pėdos, apsiausto klosčių kairėje pusėje, dalies magistro rankose esančios pilies, dalies ritinio kairėje rankoje, apatinės konsolės, ant kurios stovi skulptūra, dalies. Tačiau 2006 metais skulptūrą atkūrė Rusijos restauratoriai. (Restauravimo darbus finansavo Vokietijos kultūros ministerija).
Tiesą sakant, nuo šio įtvirtinimų ruožo, išsaugoto kaip architektūros paminklas sparčiai augančiame mieste, apželdinimo ir prasidėjo parko formavimas; jo teritorija iki 4-ojo dešimtmečio pabaigos bus išplėsta iki sporto aikštelės „Prie Friedlando vartų“, kurioje tuo metu buvo futbolo aikštė, imtynių aikštelės, o kiek vėliau čia pat įrengti teniso kortas ir atviras plaukimo baseinas su maudykla.
Ravelinų ir kavaljerų žemių pylimai buvo sutvarkyti, aukščių skirtumuose prireikus įrengti laiptai, atsirado pirmoji pasivaikščiojimo alėja palei Haberberger Wallstraße ir Friedländer Wallstraße gatves (dabar Kalinino prospektas), apsodinta paprastaisiais kaštonais.
… Ir šiandien po vešliais šių kaštonų vainikais, drėgnoje ir, kad ir kaip keista, tylioje dvipusėje alėjoje (šalia prospektu griaudi audringas automobilių srautas) ilsisi miesto šurmulio išvarginta siela, o neskubiai vaikštinėjančio žmogaus žvilgsnį užburia paslaptingi užžėlę vandens telkiniai ir per septyniasdešimt su trupučiu metų išsikerojęs miesto parkas, suplanuotas, kaip ir visos „Žaliojo žiedo“ zonos, kaip iš kelių pusių prieinama teritorija.
Rytinis tvenkinys mėlynąją valandą.
1838 metų Karaliaučiaus vadove pranešama apie „didžiulį parką su senaisiais bastionais ir medžiais papuoštais tvirtovės pylimais, su imtynių, teniso ir kitų sporto šakų aikštelėmis, su dviem maudyklomis ir įrengtais paplūdimiais, atviru baseinu su šuolių į vandenį bokštu, pasiplaukiojimu valtimis ir daugybe vaikų žaidimų aikštelių bei vejų šeimos poilsiui“.
Parko planinės ir stilistinės ypatybės visoje jo teritorijoje nevienareikšmės dėl sodų ir parkų menui tradicinio požiūrio būtinai derinti reguliarų, linijiškai tikslų stilių, būdingą parko paradinėms dalims, ir laisvesnį kraštovaizdinį stilių, kurį formuodamas kraštovaizdžio architektas siekia natūralios gamtinės aplinkos efekto su gausybe vienas kitą keičiančių peizažų.
Šiaurinė parko dalis, suprojektuota ant kiek pakilusio dirbtinio žemių pylimų reljefo, kurios pagrindą sudaro griežtos ravelinų linijos, penki vandens telkiniai, esantys tvirtovės griovio fragmentai, ir linijiniai medžių sodinimai, neabejotinai turi reguliarų stilistinį sprendimą.
Pietinė teritorija, suformuota vėliau, su natūraliu plokščiu reljefu, dviem vaizdingais dirbtiniais vandens telkiniais sudėtingomis kranto linijomis, paplūdimiais, plačiomis laukymėmis, pagyvintomis nedidelėmis skirtingos vainiko formos ir lapijos spalvos medžių grupėmis, su atvirų ir pusiau atvirų erdvių kaita, su nedideliu fontanu, nuošaliais suolais, pasivaikščiojimo takų tinklu, išspręsta daugiausia kraštovaizdinio parko stiliumi.
Formuojant parko zoną per tvirtovės griovį, neatskiriamą gynybinių statinių atributą, buvo nutiesti keturi keliai, todėl parką papuošė penki įvairių formų vandens telkiniai, iš kurių du atkartoja Haberbergo (vakarinėje parko dalyje) ir Friedlando (rytinėje dalyje) ravelinų kontūrus. Platūs tiesūs keliai, vedantys nuo įėjimų gilyn į parko teritoriją, neapsodinti medžiais – jais tik akcentuoti vandens telkinių kampai, kurių kranto linijas pabrėžia alėjos: iš šiaurės pusės – dvipusis paprastųjų kaštonų apsodinimas (palei Kalinino prospektą), iš pietų pusės – taip pat daugiausia dvipusis paprastųjų klevų apsodinimas. Vienpusis eilinis paprastųjų klevų apsodinimas panaudotas akcentuojant dviejų tvenkinių prie Haberbergo ravelino pietinę kranto liniją.
Voverytė iš miniatiūrų parko „Istorija architektūroje“.
Vienas iš keturių parko kelių, nutiestas į rytus nuo Friedlando ravelino, buvo Brismannstraße, kirtusios visą parką iš šiaurės rytų į pietvakarius, tąsa. Ši gatvė prasidėjo nuo buvusio Haberbergo Galvijų turgaus, kurio atminimas išliko Viehmarkt (Viehmarkt) pavadinime, kur skerdyklos vietoje XX amžiaus pradžioje buvo pastatyta evangelikų Liuterio bažnyčia (netoli Hohe Brücke / Aukštojo tilto).
Dabar tai Oktiabrskaja g., ta jos dalis, kuri jungia B. Chmelnickio g. su Kalinino prospektu, o tiltas jungia Bagrationo g. su Oktiabrio sala (anksčiau ji vadinosi Lomse).
Kirsdama parką, Brismannstraße vedė į toliau į pietus esantį lokomotyvų depą ir kitus geležinkelio objektus.
Didelis pakeliamasis tiltas prie Friedlando vartų ir mažesnis Friedlando ravelino pakeliamasis tiltas, kelias į Friedlando vartus, kadaise atvėręs vieną iš įėjimų į gynybiniu pylimu apjuostą Karaliaučių, ir dalis žemių pylimo prie vartų įrengiant parką buvo išsaugoti kaip išraiškingas jo kraštovaizdžio struktūros dėmuo.
Šiuo parko formavimo laikotarpiu būsimoji jo pietinė dalis, be sporto aikštelės, jau turi du dirbtinius tvenkinius, reikalingus tiek plokščiam reljefui pagyvinti, papuošti ir nusausinti, tiek sporto ir sveikatinimo tikslams. Tvenkinių atsiradimas atspindėtas 1927 metų Karaliaučiaus atlase ir 1928 metų Karaliaučiaus schemoje-vadove.
Vienas iš vandens telkinių, vakarinis, yra lanko formos ir plotu didesnis už antrąjį, rytinį, esantį parko pakraštyje, šalia Aweider Allee (Drąsiųjų alėjos). Šis rytinis vandens telkinys plonu kanalu sujungtas su vandens telkiniu prie Friedlando vartų, o taip pat, tikėtina, už parko ribų, po žeme, – su Senojo Prieglio užutekiu, skiriančiu čia nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos buvusių laivų statyklos ir lentpjūvės įmonių teritorijas.
1931 metais rytinis vandens telkinys dar turi ankstesnę netaisyklingos trapecijos formą ir tą patį vandens paviršiaus plotą, bet nuo jo jau iškasti keli kanalai tranzitinio kelio per parką link, akivaizdžiai skirti pasiplaukiojimui valtimis arba sportiniam irklavimui. Iki 1938 m. tvenkinio plotas gerokai padidėja, ir dabar jo vandens erdvė driekiasi nuo rytinės parko ribos iki parką kertančios gatvės. Vandens telkinio kranto linijos kontūrai pasikeitė, jie tampa sudėtingesni ir vaizdingesni: atsiranda supiltas pusiasalis ir iškyšuliai, iš kurių du, esantys vienas priešais kitą, sujungti nedideliu kabamuoju tilteliu (tiltelis išliko, bet 2006 m. buvo apgriuvęs). Užėjimo ant tiltelio ir nulipimo nuo jo vietos akcentuotos galingais gluosniais. Rytinėje tvenkinio dalyje, jo šiauriniame krante, netoli supilto pusiasalio buvo miesto maudykla ir valčių stotis (1927 m.).
Restauruotas tvirtovės sienos fragmentas prie Friedlando vartų.
Keli pasivaikščiojimo takai kryžmai susiėjo prie nedidelės poilsio aikštelės su vaizdu į kabamąjį tiltelį, įrengtos su suolais. Netoliese, prie pagrindinės alėjos-kelio, kaip kapitalinis statinys ant pamatų statoma kavinė, į kurią vedė alėja, pabrėžta tankia skroblų siena (iškirsti iki 2006 m.).
Plačioje teritorijoje, besiribojančioje su vandens telkiniu jo šiaurinėje dalyje, beveik lygiomis dalimis derėjo atviros, uždaros ir pusiau atviros erdvės, suformuotos alėjų ir medžių grupių, o sklypo centre – saulės nušviesta laukymė. Čia galima išskirti lygiagrečią dvipusę klevų alėją, kuri, kaip jau minėta, pabrėžia šiaurinio siauro tvenkinio kranto liniją, ir ją atkartojančią alėją, iš vienos pusės apsodintą paprastaisiais ąžuolais. Čia pat grupėmis pasodinti klevai, juodosios tuopos, gluosniai, taip pat pavieniai gluosniai, ąžuolai ir baltoji tuopa.
Pietiniame tvenkinio krante panaudotas paprastųjų kaštonų apsodinimas vienpusėmis ir dvipusėmis alėjomis. Dalis sodinimų už alėjos ribų suplanuota siekiant suformuoti uždarą erdvinės struktūros tipą. Tam čia nedidelėmis grupėmis pasodintos liepos, skroblai ir klevai, supantys sporto aikštelę. Kairėje ir dešinėje nuo sporto aikštelės buvo visiškai atvira erdvė, iš dalies – žalios laukymės sportui (rytinėje dalyje), iš dalies dar neįsisavinta (vakarinėje dalyje).
Parko centre, į vakarus nuo pagrindinės alėjos, 1938 metais buvo pastatyta didžioji salė „Rytų Prūsija“ 6000 vietų – koncertų ir sporto kompleksas, kurio plotas 100 x 50 m, t. y. jis užėmė 0,5 ha parko teritorijos. Pastatas buvo iš stiklo ir medžio ant metalinio karkaso, su kolonomis papuoštu įėjimu fasade; rytinėje pusėje buvo terasa ir pakyla mitingams (architektas profesorius Kurtas Frickas, inžinierius Heinzas Baras). Šis statinys per Antrąjį pasaulinį karą visiškai sudegė (galbūt buvo padegtas), o jo pamatai ir cokolinė dalis parke išliko iki šiol. Nuo tada, kai šios salės liekanos 9-ajame–10-ajame dešimtmečiais nebebuvo naudojamos mitingams ir šventėms, rūsio patalpos nepaprastai užšiukšlintos, užverstos, apsemtos ir absurdiškai užima centrinę parko, sumanyto kraštovaizdiniu stiliumi, dalį.
Vakarinio parko teritorijos sklypo, esančio tarp penkių tvenkinių (keturi iš jų riboja jį šiaurinėje dalyje, vienas – iš pietų pusės), kontūrus formuoja aiškios šiaurinių vandens telkinių linijos, tačiau pietinis tvenkinys – atviras plaukimo baseinas – sušvelnina šį pylimų statinių padiktuotą griežtumą savo kranto linijos plastiškumu ir suteikia pietvakarinei parko daliai švelniai apvalią formą, atitinkančią kraštovaizdinio stiliaus žaliosios zonos įvaizdį.
Šunų paroda kaštonų žydėjimo metu.
Šioje parko dalyje vyravo atviros erdvės, per vidurį į dvi lygias dalis padalytos plačiu keliu, jungiančiu ją su miesto teritorija (dabar – su Kalinino prospektu).
Iš dešinės prie klevų alėjos šliejasi juodųjų tuopų, paprastųjų ir platanalapių klevų masyvas, čia pat atskirai, visu galingai išsivysčiusių medžių grožiu, stovi paprastojo ąžuolo, paprastojo skroblo ir paprastojo klevo Schwedlerio formos (t. y. raudonlapės formos) egzemplioriai. Kairėje nuo kelio laukymę apjuosia juodųjų tuopų masyvas.
Lanko formos tvenkinio – baseino su šuolių į vandenį bokštu – pietinę kranto liniją pabrėžia gluosnių grupės. Į pietus nuo aikštelės su šuolių bokštu tvenkinio kontūrai tampa sudėtingesni dėl dviejų nedidelių trikampių vandens telkinių, atskirtų siaura aikštele, vedančia į bokštą.
Šio parko tūrinės erdvinės struktūros ypatumas, be abejo, – plotu vyraujančios plačios atviros šviesių laukymių erdvės ir nepaprastai aiškios ūksmingų jo šiaurinės dalies alėjų linijos. Šių alėjų, kertančių parką iš vakarų į rytus, geometrinį tikslumą pabrėžia vienodi jas formuojantys medžiai: šiauriausios alėjos – kaštonų, kiek piečiau – simetriški klevų alėjos lūžiai. Dominuojančiu parko teritorijos elementu tarnauja gynybinių statinių fragmentai ir 14 ha vandens telkinių, kadaise prisidėjusių prie gynybinio pylimo neįveikiamumo.
… Kiekvienas sodas turi savo simboliką, kuri dažnai būna nesuprantama amžininkams, bet jiems ir ateities kartoms duodama per pojūčius… Šis, be abejo, savo dydžiu ir medžių galia įspūdingas parkas turi sudėtingą aurą, jis dvilypis iš pat pradžių ir apsunkintas vėlesnių savo istorijos etapų… Čia jautiesi tarsi senovės, tylaus žavesio ir neaiškaus liūdesio saloje, bet kartu ir mūsų dabartyje, aiškiai matai „didžiulį, karčiai gaisrais ir paraku dvokiantį, sugriautą miestą… Kur tik pažvelgsi, žvilgsnis visur atsimuša į žuvusiuosius.“ (J. Ivanovas. „Atsigręžk kelyje“).
Penkiasdešimt atspalvių žalios.
Kaip ir kitos gausios žaliosios zonos, E. Schneiderio „suvertos“ ant Karaliaučiaus Žaliojo žiedo, šis parkas buvo sumanytas kaip paprastų miestiečių poilsio vieta ir įrengtas už miesto iždo lėšas.
Tikriausiai todėl dendrologinėje želdinių sudėtyje – ne egzotiniai medžiai, taip mėgstami Prūsijos privačiuose soduose, o įprastos europinės rūšys: ąžuolas, guoba, skroblas, liepa, klevas ir netgi greitai augančios tuopos bei gluosniai. Tik uosialapis klevas (negundas) ir sidabrinis klevas yra introdukuoti augalai, kurių tėvynė – Šiaurės Amerika; paprastasis kaštonas kilęs iš Kaukazo ir Balkanų pusiasalio, bet jau seniai naudojamas želdiniuose kaip vietinė rūšis. Želdinių puošnumui ir efektingumui parke buvo taikomi tokie sodų ir parkų meno būdai kaip puokštiniai vainikai, kai keli sodinukai sodinami į vieną duobutę ir suauga apatinėje kamienų dalyje (nepaprastai efektingas rezultatas – vešlus tūrinis vainikas), taip pat formuoti vainikai, kirptos žalios skroblų sienos, medžių krūminių formų naudojimas.
Parko teritorijos struktūros ir planavimo ypatumų analizė rodo, kad žaliosios erdvės formavimas iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos nebuvo baigtas. Planiniu ir struktūriniu požiūriu pietinė parko dalis liko neįsisavinta. Tai, regis, buvo ne vien laiko klausimas. Galbūt priežastis buvo visuomeninių vertybių perorientavimas ir naujo požiūrio, kitokio žvilgsnio į šio parko teritorijos formavimo ypatumus atsiradimas dėl jo teritorijos platumo: iš patogios „žaliosios salos“ ramiam poilsiui triukšmingame ir tankiai apgyvendintame mieste parkas virsta teritorija sporto ir karinio sporto užsiėmimams, masiniams nacių sambūriams, vienu iš jaunimo ideologinio apdorojimo centrų. 1938 m. parkui suteiktas Horsto Wesselio vardas – nacio, nužudyto per vieną iš daugybės muštynių ir susirėmimų, būdingų fašistinio režimo formavimosi laikotarpiui, o parko centre pastatytas paminklas nacių smogiamiesiems būriams (ant plataus kelio vakarinėje parko dalyje, priešais atvirą plaukimo baseiną – tvenkinį su šuolių bokštu).
Kas gali būti simboliškiau, nei po sunkiausio karo, kokiu Europai buvo Pirmasis pasaulinis, buvusiuose įtvirtinimuose įveisti sodus ir parkus – juk būtent taip buvo kuriama daugelis apželdintų Karaliaučiaus teritorijų… Tačiau įvairiais laikais sodai buvo įrengiami skirtingai, kiekvienoje epochoje – savaip: apmąstymams, meilei ir pasimatymams, pasaulietinėms šventėms ir filosofiniams pasivaikščiojimams. Paprastai sodai įrengiami patogumui ir gyvenimo malonumui, ramybei ir džiaugsmui. Taip buvo įveistas ir šis parkas, bet… Jam teko išgyventi du savo vokiškosios istorijos etapus: ketvirtojo dešimtmečio pradžioje – apželdinta erdvė paprastiems miestiečiams su nesudėtingais patogumais: alėjomis, kuriomis ateityje bus malonu vaikštinėti, nedideliu fontanu, valtelėmis tvenkinyje, paviljonais su kava ir bandelėmis, stadionu; ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje – karinio sporto parkas, karinis pučiamųjų orkestras, teritorija jaunųjų nacių fiziniam ir dvasiniam auklėjimui.
Karaliaučiaus pilies maketas.
Nuo 1945 metų iki šiol trunka trečiasis jo istorijos laikotarpis – parkas Kaliningrado miestiečiams; laikotarpis nemažas, bet parkui mažai vaisingas.
Tikriausiai iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ši apželdinta teritorija, kaip ir daugelis kitų, neturėjo šeimininko. Šiaurės rytiniame parko kampe, ant kalvos, kuri formuojant teritoriją buvo išsaugota kaip Friedlando vartų žemių pylimo fragmentas, iki šiol išliko 1946–1948 m. laikotarpio sovietinių piliečių kapai. Taip ir dabar, XXI amžiuje, jie guli nepašventintoje Karaliaučiaus gynybinių statinių žemėje. 1948 m. parkas gavo „Jūreivių“ pavadinimą, tikriausiai todėl, kad buvo pavaldus Dukart Raudonosios vėliavos ordinu apdovanotam Baltijos laivynui; po 10 metų, 1958 m., jis pervadintas Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos 40-mečio parku.
Remdamasis 1988 m. sausio 22 d. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 85 „Dėl priemonių parkams – kultūros paminklams išsaugoti ir sodų bei parkų menui toliau plėtoti“, Kaliningrado srities vykdomasis komitetas taip pat priima to paties pavadinimo 1988 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 120, kuriuo VLKJS 40-mečio parkas paskelbiamas parku-paminklu.
Šiuo metu [XXI a. pradžioje] parko plotas smarkiai sumažėjo ir sudaro 40 ha, nes ravelinai ir kai kurios kitos teritorijos nusavintos ir į parko struktūrą neįeina. Parkas prarado istorinio architektūrinio kraštovaizdžio komplekso statusą, bet išsaugojo savo gamtinio kraštovaizdžio ir struktūrinio planinio pobūdžio ypatumus. Iki šiol parkas buvo pavaldus savivaldybės įmonei „VLKJS 40-mečio kultūros ir poilsio parkas“. Pagal galiojančio Kaliningrado bendrojo plano schemą parkas yra bendrojo naudojimo apželdinta teritorija, „daugiafunkcis visamiestinės reikšmės parkas. Iš aktyvaus miestiečių poilsio rūšių čia esama žūklės, sporto užsiėmimų, šunų vedžiojimo ir dresavimo…“.
Parko administracija įsikūrusi buvusios maudyklos pastate, pasidalijusi patalpas su veterinarijos klinika ir antkapinių paminklų gamybos dirbtuve, kurios nuomoja savo patalpas iš parko. Buvusiu Friedlando keliu abiejų įstaigų klientų automobiliai įvažiuoja į miesto parko teritoriją, kuri šioje vietoje atrodo ypač nepatraukliai, dar labiau pabrėždama ir taip liūdną ilgamečio apleistumo ir degradacijos rezultatą – parko, „į kurio sukūrimą įdėtas daugelio kartų darbas ir kuris turi atlikti svarbų vaidmenį darbo žmonių kultūriniame ir ekologiniame auklėjime…“ (Iš sprendimo „Dėl priemonių…“, Nr. 120, 1988 m.). Į parką iš šiaurės ir pietų veržiasi pramonės įmonės, sandėliai, dirbtuvės.
Neįvykusi mečetė. Labai keista istorija, nutikusi XXI amžiaus pirmajame ketvirtyje.
Nuo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio ravelinus įvairios organizacijos naudoja kaip sandėlius, dirbtuves ir parduotuves. Friedlando kelias naudojamas autotransportui prie jų privažiuoti, nors anksčiau jis priklausė parko teritorijai.
Friedlando ravelino pakeliamasis tiltas, nepaisant istorinio paminklo apsaugos statuso, palyginti neseniai buvo sugriautas dėl to, kad pačiame raveline įsikūrę sandėliai ir prieiga prie jų iš parko pusės buvo nepageidaujama prekių savininkams. Gaila, kad nežinome jų vardų ir vardų tų, kurie leido, prisiėmė ant savo sąžinės šį istorinį veiksmą (ir, ko gero, niekada nesužinosime).
Friedlando vartai su aklinai uždarytomis pravažiavimo angomis pastaraisiais metais veikia kaip nedidelis parke rastų ir surinktų daiktų muziejus. Čia vis dažniau rengiamos parodos, ir šio muziejaus lankymas teikia malonumą. [Šiuo metu (2024) vartai yra vienas geriausių miesto muziejų. — Red.]
Didelis pakeliamasis tiltas prie Friedlando vartų sugriautas, be to, pokario dešimtmečiais. Valčių stotis prie didžiojo tvenkinio su kabamuoju tilteliu 6-ajame dešimtmetyje užleido vietą Vasaros teatrui, dabar stovinčiam griuvėsiuose, ant kurių improvizuotai atsirado šunų dresavimo aikštelė (pastato sienos pamažu ardomos).
Dalis parko iš Kijevo gatvės pusės atiteko Geležinkelininkų kultūros rūmų pastatui, ir didžiulė jo automobilių aikštelė prarijo didelę žaliąją zoną. Sporto aikštelės „Prie Friedlando vartų“ teritorija išliko (dabar tai stadionas „Lokomotyv“), tačiau šalia jos buvusios atviros erdvės virto pernelyg drėgnomis, vietomis užpelkėjusiomis teritorijomis, chaotiškai užžėlusiomis medžių ir krūmų savaiminukais. Valant vandens telkinius, pulpa, o paprastai tariant, purvas buvo pilamas būtent čia, į tolimąjį „parko namų“ kampą, į buvusias gimnastikos aikšteles. Ši parko dalis šiuo metu neatlieka nei funkcinės, nei tranzitinės paskirties, juolab kad ją spaudžia gelžbetonio gaminių gamykla, daugybė dirbtuvių ir garažų.
Formuojant apželdintą teritoriją, hidrografinio tinklo parko teritorijoje įrengimui ir eksploatacijai buvo skiriama daug dėmesio, todėl buvo sukurtas sudėtingas inžinerinių įrenginių kompleksas, užtikrinantis palankų parko teritorijos vandens objektų režimą.
Vaikų žaidimų aikštelė 2022 metų vasarį.
Šiuo metu [XXI a. pradžioje] iš penkių pralaidinių hidrotechninių įrenginių vienas visiškai sugriautas, todėl sutrikusi vandens apykaita dviejuose tvenkiniuose – ketvirtajame ir penktajame.
Dėl to, kad nėra šiukšlių sulaikymo grotelių, į vandens telkinius patenkančios buitinės šiukšlės užkemša pralaidinius įrenginius; tai apsunkina vandens apykaitą tvenkiniuose, blogina jų sanitarinę būklę, hidrologinį ir vandens lygio režimus. Tvenkiniai maitinami paviršinio ir gruntinio vandens prietaka. Pietrytinėje pirmojo tvenkinio, besiribojančio su Dzeržinskio gatve, dalyje yra vandens išleidimo šulinys, užtikrinantis vandens nuleidimą į lietaus kolektorių, kuriuo turėtų būti reguliuojamas vandens lygis tvenkiniuose. Dviejų pietinės parko dalies tvenkinių vandens apykaita vyksta per tvenkinius jungiantį pralaidinį įrenginį, kuris apgriuvęs ir apsemtas. Abiejų tvenkinių nuotėkis sureguliuotas į Prieglių per vandentiekį, kurio pradžia – Drąsiųjų alėjos gatvėje (šiuo metu gerokai užnešta dumblu). Stebimas „teritorijos aplink tvenkinius perteklinis drėkimas dėl paviršinio nuotėkio iš žemesnių vietų nebuvimo“.
Iš viso į parko teritorijos vandens telkinius įteka aštuoni lietaus kanalizacijos išleistuvai.
Vakarinis tvenkinys (prieškarinis atviras baseinas su šuolių į vandenį bokštu) nusekęs, bokšto nebėra, du trikampiai tvenkiniai užžėlę (ypač vakarinis) ir tik atspėjami iš kontūrų. Šiauriniame tvenkinio krante įrengta nedidelė apžvalgos aikštelė, esanti už paminklo „Didvyriams komjaunuoliams, žuvusiems šturmuojant Karaliaučių“ (skulptorė L. Ponomariova, architektas A. Kostanovas). Paminklas stovi ant plataus kelio, jungiančio parką su miesto teritorija. Prieš karą čia stovėjo paminklas fašistų smogikams.
Šiaurinėje parko dalyje, centrinėje alėjoje, pastatytas atminimo ženklas „Didvyriams lakūnams“, žuvusiems šturmuojant Karaliaučių 1945 m. balandžio 7 d. (jų palaikai buvo rasti valant parko vandens telkinius). Ant didelio granito akmens iškalti padėkos, dėkingumo ir liūdesio žodžiai, skirti 74-ojo gvardijos šturmo aviacijos pulko šturmo lėktuvo Il-2 įgulai – gvardijos vyresniajam leitenantui Jefimui Maksimovičiui Isajevui (1913–1945) ir gvardijos vyresniajam seržantui Grigorijui Panteleimonovičiui Beriozai (1922–1945). Istorinių vardų grąžinimas jau Kaliningrado istorijai…
Opozicijos mitingas 2017-aisiais. Jis – istorija!
Metai iš metų iš parko nusavinami dideli jo teritorijos plotai. Pirmiausia buvo atimta ravelinų teritorija, paskui – sklypas Geležinkelininkų kultūros rūmų statybai, 2006 m. vasarą iškirsta kaštonų alėja, ribojusi parką jo pietinėje dalyje.
Žemė buvo skirta gyvenamųjų namų statybai, ir jie buvo pastatyti būtent parko teritorijoje, ne toliau kaip 100 m nuo tvenkinio. Kraštovaizdinis parkas sumažino savo teritoriją iki 40 ha. Netrukus čia pat numatoma statyti cirką ir mečetę. [Galiausiai cirkas taip ir nebuvo pastatytas, o mečetė nebuvo baigta statyti. — Red.] Norisi kiek išsamiau aptarti būsto statybą parko zonoje. Statytojas – UAB „Novyj format“, jos steigėjas – vienas vienintelis asmuo, turintis 100 % dalį, kurios nominalioji vertė – 10 tūkst. rublių. Projekto tikslas – trijų 10 aukštų daugiabučių gyvenamųjų namų su 175 vietų automobilių aikštele, administracinėmis patalpomis ir bendro naudojimo promenada Drąsiųjų alėjos gatvėje statyba, su ūkinėmis aikštelėmis daiktams džiovinti, šiukšlių konteinerių aikštelėmis ir svečių automobilių stovėjimo aikštelėmis. Projektas parengtas remiantis Kaliningrado mero nutarimu dėl šio sklypo skyrimo. Šio parko žemės sklypo savininkė – miesto merija. Skirto sklypo ribos eina taip: iš šiaurės – parko tvenkinys, iš pietų – gyvenamieji pastatai, iš vakarų – stadionas, iš rytų – Drąsiųjų alėja. Projektas gavo visas privalomas teigiamas išvadas, taip pat ir Valstybinės ekologinės ekspertizės ekspertų komisijos. 2006-10-04 statybos leidimą išdavė miesto merijos architektūros ir urbanistikos komitetas. Užstatymo plotas – 0,6 ha, tvarkymo ribose – 1,7 ha, būsimo apželdinimo plotas – 0,4 ha. Iš viso apie 2,7 ha parko teritorijos. … Komentarai nereikalingi. Tik neaišku, kam iškirto kaštonų alėją? Ji galėtų pridengti visa, kas minėta, kas dabar, be to, vadinasi Manhattan parku…
Daugelio parko medžių būklė nepatenkinama, ir tai lemia ne tiek jų amžius (70–80 metų klevams, liepoms ir net berlyninei tuopai – ne amžius), kiek perteklinis teritorijos drėkimas ir ilgalaikė priežiūros stoka. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje šiaurinė parko dalis buvo palyginti sutvarkyta, sunykę medžiai ir savaiminukai pašalinti, todėl šiaurinės klevų ir kaštonų alėjos ir dabar labai gražios. Tačiau pernelyg drėgna pietinė parko dalis, per ilgus nepriežiūros metus nepaprastai apleista, reikalauja sutvarkymo, pirmiausia optimalaus teritorijos hidrologinio režimo atkūrimo, taip pat apgalvoto planavimo, nes prieškariu pietinės parko dalies kraštovaizdžio tvarkymas nebuvo baigtas.
Miesto agility varžybų dalyvė.
Atsitiktiniai, tik laisvos teritorijos buvimo nulemti pokario dešimtmečių sodinimai plačiose atvirose parko erdvėse, sudarančiose jo, kaip visiems prieinamos žaliosios zonos, savitumą, taip pat gausūs užaugę medžių savaiminukai gerokai iškreipia pirminį parko planą, trukdo jį suvokti ir, be to, sukuria pavojingų uždarų erdvių perteklių.
Nauji sodinimai buvo atliekami daugiausia karpotojo beržo (Betula pendula), paprastosios vinkšnos (Ulmus laevis), dygiosios eglės (Picea pungens) ir sovietmečiu labai populiarios melsvosios dygiosios eglės (Picea pungens glauca) sodinukais. Prie savaiminukų kategorijos šiame parke pirmiausia priskiriami juodalksnis (Alnus glutinosa), trapusis gluosnis (Salix fragilis), migdolalapis gluosnis (Salix trianobra), mažalapė liepa (Tilia cordata), piramidinės formos tuopa (Populis), paprastasis uosis (Fraxinus exselsior).
Vis dėlto želdinių, priklausančių parko formavimo laikotarpiui, dendrologinė sudėtis – aštuoniasdešimt su trupučiu metų sulaukę alėjų, grupių, nedidelių masyvų medžiai: paprastasis klevas (Acer platanoides), platanalapis klevas, arba jovaras (liūdesio medis) (A. pseudoplatanus), sidabrinis klevas (A. sacharinum), paprastojo klevo Schwedlerio forma (A. platanoides schwedleri), purpurinis platanalapis klevas (A. pseudoplatanus "Purpurescens"), uosialapis klevas (A. negundo), paprastasis skroblas (Carpinus betulus), paprastasis ąžuolas (Qercus robur), paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum), mažalapė liepa (Tilia cordata), juodoji tuopa (Populus nigra), baltoji tuopa (P. alba), berlyninė ir piramidinė tuopos (kultivuotos formos), trapusis gluosnis (Salix fragilis), migdolalapis gluosnis (S. trianobra) – kol kas yra pakankamai perspektyvi, lemia istorinę ir estetinę parko vertę ir aiškų būtinumą atkurti parko teritoriją, turinčią didelę, bet menkai naudojamą kraštovaizdžių rekreacinę talpą, daugiausia išsaugojusių savo planinius ir tūrinius erdvinius ypatumus.
Šios vienintelės didelės visuomeninės apželdintos teritorijos pietinėje Kaliningrado dalyje egzistavimo ir tolesnės plėtros poreikis – neabejotinas, tačiau be griuvėsių ir pamatų kažko, ko seniai nebėra, be klampių užšiukšlintų apleistų vandens telkinių krantų, be dramatiškos praeities ir agresyvaus dabarties apleistumo pojūčio. Kaliningradas – tragiškas miestas, kuriame liūdna karaliaučiška erdvė nuolat primena apie save, tačiau norisi manyti, kad šio parko istorija slypi ne gynybiniuose statiniuose (jiems buvo protingai skirtas XIX amžiaus vidurio istorinės architektūros fragmentų vaidmuo), ne buvusiuose karingų nacių minių mitinguose. Ne, šią istoriją, be abejo, kūrė Homo faber – Žmogus meistras, štai apie ką mums kalba tamsios alėjos, dirbtiniai tvenkiniai ir saulėtos laukymės… Silent song – tyli daina…
Michailo Ogorodnikovo nuotr.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
