PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Vienišas proletaras kiekvieną rytą eina į darbą. Jis nuomojasi lovą bendrame kambaryje, t. y. turi vietą poilsiui, į kurią grįžta vėlų vakarą. Žinoma, šis darbininkas neturi tų patogumų, kuriais naudojatės jūs. Ankstus rytas, jūs dar lovoje, o tarnas jau verda jums kavą. Kai pabundate, jūsų rytinis valgis jau paruoštas. Jums belieka atsisėsti prie stalo ir pradėti pusryčiauti, o jei kartais tektų šiek tiek palaukti, kol bus paruošta žvalinanti karšta moka, tarnas gaus pylos už nerangumą.
Tačiau proletaras, kuris moka už lovą savo laikinajame prieglobstyje, į kurį kaskart grįžta kaip žvėris į savo guolį, neturi šalia nė vienos sielos, kuri juo pasirūpintų, paruoštų jam valgyti… Bet ar tikrai taip? – Ne. Nemanykite, kad jis paliktas likimo valiai.
Štai ten, gatvės kampe, jo jau laukia pusryčiai. Apsidairykime. Vis tas pats ankstyvas rytas. Daugelis langinių dar uždarytos. Vežėjai – išvietinių meistrai, nuo kurių retas gatvių praeivis laikosi pagarbiu atstumu, gena savo neskubrius arkliukus nuo namo prie namo, retkarčiais šaukdami „Schuett' opp, Schuett' opp!“ – „Pilkite, pilkite!“ Jie dirba nedėkingą, bet labai reikalingą darbą: savo statinėse išveža iš miesto namų vertingą trąšą, kuri ten susikaupė per praėjusią naktį.
Oras dar labai drėgnas ir šaltas. Retkarčiais į kepyklą su rankinėmis pintinėmis ir lėkštėmis užbėga tarnaitės. Naktiniai ūžautojai, visą naktį praleidę gerdami, lošdami azartinius žaidimus ir kitaip nepadoriai elgdamiesi, svirduliuodami ir stiklinėmis akimis grįžta namo.
Bet štai ore pasklinda toks stiprus, apetitą žadinantis kvapas, kad net jie išsijudina iš transo, sustoja ir prisijungia prie darbininkų minios, susibūrusios aplink storulę, sėdinčią ant gatvės stulpelio kelio pakraštyje. Šalia jos ant šaligatvio stovi kelios pintinės, iš kurių kyla garelis. Tai fleko pardavėja. Taip Karaliaučiuje vadinami subproduktai: gyvulių žarnos, vidurių, prieskrandis. Flekas – pigiausias ir visiems prieinamas maistas, kurį galima nusipirkti iš mėsininko.
Per naktį flekas verdamas kartu su bulvėmis ir prieskoninėmis žolelėmis dideliuose katiluose. Šis patiekalas skanus ir maistingas. Jis išdalijamas į dubenėlius. Gana didelė ir soti fleko porcija, kurią darbininkai paprastai valgo stovėdami, kainuoja vieną varinį grašį, t. y. keturis pfenigus. Vidurdienį ir vakare šios tikros liaudies geradarės vėl pasirodo toje pačioje vietoje, kad apdalytų visus alkstančiuosius savo paprastu maistu.
Tiesa, duonos, dešros ir kitko jos taip pat atsineša, bet svarbiausia – pagrindinis patiekalas: gabalais sukapoti subproduktai – tirštas ir karštas viralas. Tie darbininkai, kurie negali sumokėti iš karto, gauna skolon. Fleko pardavėja surašo savo skolininkus į knygą ir griežtai juos apskaito.
Nuo fleko pardavėjų reikia skirti paprasto maisto pardavėjas. Jos taip pat prekiauja gatvėse. Sakoma, čia paplitęs paprotys, – kurio, tiesa, man kol kas neteko matyti, – kai už porą pfenigų leidžiama atsikąsti ilgos dešros gabalą – iki pardavėjos nykščio, kuris žymi leistiną ribą.
Žuvų turguje (Fischmarkt), Priegliaus krante tarp Krautuvėlių (Kramerbrücke) ir Malkų (Holzbrücke) tiltų, susitelkusios pagrindinės įstaigos, kuriose paprasti mirtingieji gali numalšinti alkį.
Karaliaučiaus Žuvų turgus Priegliaus krante Altštate.
Būtent čia yra daugybė kulinarijos bufetų, kuriuose parduodama silkė, bet taip pat didžiuliais kiekiais kepta žuvis, lašiniai, dešra, sūris ir duona. Čia pat krante stovi didelės statinės su rūgpieniu. Ant statinių pakabinti dideli mediniai šaukštai, vadinami čia „kilpa“ (Schleef). Už nedidelį mokestį galima šaukštu pasisemti iš statinės pieno.. Didžiąją pirkėjų dalį, be darbininkų, sudaro eiliniai kareiviai. Ir tenka stebėtis tvirtu šiaurietišku skrandžiu, kai matai, kokiais kiekiais jie visa tai suvalgo.
Kaip nustebtų koks nors bavaras, kuris pirmiausia užsisako alaus ir užkanda jį paprasta duona su druska, nes nelabai pratęs prie sviesto, jei pamatytų didžiulius elbingiško sūrio gabalus, keptų menkių, plekšnių ir silkių kalnus, jau nekalbant apie tai, kad alaus čia geriama, bavarų mastais, nedaug. Mat alaus gėrimas – atskira ceremonija, tam tikras šventas ritualas. Jis atliekamas gretimose smuklėse, kurių languose viliojamai šmėsčioja didžiuliai alaviniai bokalai su dangteliais.
Liaudiškos yra ir nedidelės krautuvėlės, paprastai nudažytos raudonai. Dažnai jos įrengtos namuose, sodų sienose, pravažiavimuose. Jos išsibarsčiusios po visą miestą, bet dažniau pasitaiko Sakaimyje1. Šiose krautuvėlėse parduodama tiesiog visko po truputį: nuo rupios duonos iki saldumynų vaikams. Bandelės, riestainiai, spurgos, šiokie tokie vaisiai, razinos, miltiniai ir konditerijos kepiniai, dešra, šoninė, alus, šnapsas ir t. t.
Tačiau maisto prekyba šiose krautuvėlėse yra antroje vietoje. O pirmoje – visai kas kita. Šeimininkė, solidi garbaus amžiaus dama, kadaise prekiavusi gatvėje, su pavydėtinu išmanymu smulkiai žino viską, kas pastaruoju metu įdomaus nutiko apylinkėse, – nuo paskutiniausio namo palėpės iki rūsio.
Visos aplinkinės tarnaitės – jos patikėtinės ir artimos bičiulės. Ji savo ruožtu gali joms papasakoti pikantiškiausių smulkmenų apie jų šeimininkus, nes puikiai atsimena visas buvusias kambarines iki pat Adomo laikų ir gali pasakyti, kodėl kiekviena iš jų išėjo ir kas buvo kaltas: šeimininkas, šeimininkė, o gal pati tarnaitė.
Visi gretimų kvartalų meistrai ir pameistriai naudojasi jos palankumu ir gauna tokių pat patarimų. Bet svarbiausia – ji žino visas savo globotinių meilės intrigas. Senutė perduoda tarnaitei, kokiu vakaro metu ir prie kurio šulinio jai reikėtų eiti vandens, nes ten jai paskyrė pasimatymą dailidė ar siuvėjas, vidurdienį aplankęs senąją sąvadautoją. Būtinybė ką nors nusipirkti krautuvėlėje dažnai tėra pretekstas sužinoti ir pranešti naujausias žinias. Lankytojų patogumui toje krautuvėlėje, kur sėdi senutė, pastatytas suolelis su kėde, kur malonu pailsėti ir dar maloniau pabendrauti. Trumpai tariant, jos buveinė daugeliui Karaliaučiaus gatvių yra maždaug tas pat, kas Une loge de portier2 Paryžiuje.
PASTABOS
1. Sakaimis (vok. Sackheim) – istorinis Karaliaučiaus rajonas. Pavadinimas kilęs iš prūsų žodžių „saks“ (sakai) ir „kaimas“ (kaimas).
2. Šveicarinė; vieta, kur sėdi durininkė (pranc.)
PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
