Vokiečių ordino vidinė struktūra

Kaip dabar žinome, išgarsėjusiam ir savo laiku klestėjusiam Vokiečių ordinui nepavyko iki galo aiškiai suformuluoti savo įstatymų. Savo statutuose Ordinas paliko aukščiausiajai vadovybei dalį teisių, kurias patogiau būtų buvę suteikti žemesniems pareigūnams. Įstatymuose taip pat nebuvo nustatyta, kaip tiksliai ir aiškiai apriboti atskirų institucijų vadovavimo galią.

Tokiomis sąlygomis, remdamasis praktiniu poreikiu, Ordinas sukūrė „provincijų sistemą“ su Namų (pilies), provincijos, žemės vadovais ir generaliniu vadovu, prie kurio buvo pridėta generalinė kapitula (didžioji kapitula) kaip aukščiausioji ordino įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Taigi riterių ordine nebuvo jokių visiškai nepriklausomų Namų, kaip ir suverenių vadovų.

Vokiečių riterių ordinas turėjo savo provincinius padalinius:

1. Vokiečių ordino Namai, kuriems vadovavo komtūras, fogtas – valdytojas arba pflėgeris – globėjas.

2. Provincija, dažniau vadinama balėja (Ballei), kuriai vadovavo landkomtūras.

3. Žemė (Land) – su landmeisteriu (Landmeister).

4. Pačiam Ordinui vadovavo hochmeisteris (Hochmeister) – didysis magistras.

Kiekvienas iš keturių minėtų vadovų turėjo patarėjų (Berater) ir pavaldžių tarnautojų grupę (Unterbeamteten). Žemių paskirstymas nebuvo griežtas, nes pietinės balėjos, kaip ir kai kurios kitos, nebuvo pavaldžios jokiems landmeisteriams.

Aukščiausioji Ordino instancija buvo generalinė kapitula (Generalkapitel); vykdomoji valdžia priklausė generaliniam vadovui (Generalobern) – hochmeisteriui. Prie jo buvo priskirti patarėjai ir bendradarbiai, Vokiečių ordine vadinami „grosgebytigeriais“ (Großgebietiger – aukščiausioji vadovybė). Vadinasi, generalinė kapitula, hochmeisteris ir grosgebytigeriai sudarė generalinių Ordino pareigūnų ratą.

Generalinė kapitula, arba didžioji kapitula

Ordine buvo trijų rūšių ordino brolių susirinkimai, vadinami „kapitula“. Pagal statuto nurodymą komtūrijos konvento ordino broliai kiekvieną sekmadienį rinkdavosi aptarti kokių nors savo Namų ar konvento klausimų; tai buvo vadinamieji hauskonventai (namų konventai). Tačiau jei buvo svarstomos Ordino problemos Prūsijoje arba klausimai, susiję su šios teritorijos valdymu, didysis magistras sušaukdavo pareigūnus ir komtūrus – visus arba didžiąją jų dalį – į pagrindinius Namus. Tai paprastai buvo vadinama „landkapitula“ (žemės, arba provincijos, kapitula) arba tiesiog kapitula. Galiausiai pasitaikydavo reikalų, liečiančių visą Ordiną. Į šias kapitulas būdavo kviečiami Vokietijos ir Livonijos landmeisteriai su savo tarybomis ir konventais, aukščiausieji pareigūnai ir svarbiausi komtūrai iš Prūsijos. Toks susirinkimas buvo vadinamas „generaline kapitula“ arba „didžiąja kapitula“. Ši kapitula nuo pat įkūrimo dienos stovėjo virš viso Ordino, jai buvo atskaitingas ir didysis magistras.

Ordinas generalinei kapitulai patikėjo labai platų pareigų ratą, kurį galima suskirstyti į penkias grupes.

1. Kapitula turėjo išimtinę įstatymų leidybos teisę visam Ordinui. Ši teisė buvo labai plati, nes įstatymai galėjo būti leidžiami, tvirtinami, išbraukiami ir panaikinami aiškinant ir plečiant jau galiojančią teisę, kuriant naujus ir naikinant senus. (Dėl pastarojo punkto: remiantis jau minėta 1244 m. vasario 9 d. popiežiaus bule, kapitulos teise galėjo būti panaikinti net patys regulos punktai, jei juose nebuvo jokios auklėjamosios ar dvasinės naudos.)

2. Generalinė kapitula pasiliko sau teisę disponuoti lėšomis, viršijančiomis 500 Bizantijos auksinių (Goldbyzantinern) sumą, visuose ūkiniuose sandoriuose, tokiuose kaip pagrindiniai pardavimai, dovanojimai ir paskolos. Daugeliu atvejų tai buvo teisingas sprendimas, tačiau kai po kelių dešimtmečių hochmeisteris ir landmeisteriai tapo nemažų valstybinių darinių valdovais, jis pasirodė ne tik sunkiai įgyvendinamas, bet dažnai ir tiesiog neįvykdomas.

3. Svarbi kapitulos teisė buvo skirti ir atleisti iš pareigų aukščiausiuosius Ordino pareigūnus, įskaitant hochmeisterį. Prie šių pareigūnų priklausė landmeisteriai, pietinių Armėnijos ir Graikijos, Apulijos ir Sicilijos, Austrijos balėjų landkomtūrai, taip pat Montforto (Štarkenbergo) kaštelionas.

4. Ordino brolių, duodančių amžinosios ištikimybės įžadus, – riterių, kunigų, sarjantų brolių (Šventojoje Žemėje) – priėmimas buvo priskirtas generalinei kapitulai.

5. Generalinė kapitula kontroliavo, kaip hochmeisteris vykdo savo tarnybines pareigas. Kapitula turėjo teisę iškviesti hochmeisterį, o jam neatvykus po trijų pakartotinių iškvietimų – nušalinti jį nuo pareigų. Generalinės kapitulos sutikimo taip pat reikėjo tuo atveju, jei magistras panorėdavo plaukti jūra. Kokiomis aplinkybėmis hochmeisteris galėjo būti iškviestas kapitulos, nėra nustatyta.

„Kiekvienais metais Generalinę kapitulą reikia sušaukti Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventės dieną“ – rugsėjo 14 d. Kadangi visų brolių pakviesti į kapitulą buvo neįmanoma, toliau buvo nurodyta: „Į šią kapitulą kviesti Armėnijos ir Kipro komtūrus ir kiekvieną, kurį magistras ras būtina pakviesti“.

Klausimų sprendimas kapituloje dėl neapibrėžtos hochmeisterio kasacinės teisės galėjo lemti pažeidimus. Jie išryškėjo, vos tik Ordinas įgijo valdų Vakaruose, nes vietos centrai buvo praktiškai atskirti nuo aukščiausiosios Ordino vadovybės, vis dar buvusios Rytuose.

Nepaisant aiškiai suvokiamo nepatogumo, nebuvo bandoma keisti kapitulos statutų, kol hochmeisterių rezidencija buvo Rytuose. Tokių pakeitimų nebuvo imtasi ir po komtūrijų Armėnijoje ir Kipre žlugimo. Konservatyvus mąstymas Ordine buvo įsišaknijęs taip giliai, kad tik valdant hochmeisteriui Zygfridui fon Feuchtvangenui (Siegfried von Feuchtwangen) buvo nustatyta: „Mes nutariame, kad magistras kasmet Šv. Kryžiaus dieną (rugsėjo 14 d.) pagal Ordino ir Šv. Žemės paprotį sušaukia Kapitulą Pagrindiniuose Namuose“. Artimuosiuose Rytuose tai buvo Akroje arba Montforte, vėliau – Venecijoje, dar vėliau – Marienburge. Tačiau Hermano fon Zalcos laikais pasitaikydavo, kad generalinės kapitulos vykdavo kituose ordino namuose, pavyzdžiui, Marburge.

Kartu su Zygfrido fon Feuchtvangeno laikais atnaujintais Generalinės kapitulos statutais buvo sukurta dar ir kita kapitula, kuri savo sudėtimi kur kas labiau atitiko „atnaujintą“ Generalinę kapitulą. Juose buvo nustatyta: „Magistrui kas šešerius metus per Pilypo ir Jokūbo dieną (gegužės 3 d.) reikia sušaukti Kapitulą Pagrindiniuose Namuose. Į ją turi atvykti Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos gebytigeriai (landmeisteriai), kiekvienas su dviem tam naudingais broliais, ir Austrijos, Bozeno ir Velšlando (Italijos ir Graikijos) landkomtūrai, kiekvienas su vienu broliu. Ši Kapitula turi paskirti inspektorius (Visitatoren) pačiai Kapitulai, taip pat jos nariams, įskaitant hochmeisterį, patikrinti ir pranešti apie tai Kapitulai, kad ji priimtų sprendimą“.

Šio įstatymo priežastis nežinoma. Šia „siaurąja“ kapitula galėjo būti atvertas kelias į tinkamai organizuotą generalinę kapitulą. Tačiau tolesnių žingsnių nebuvo žengta.

Tikriausiai dėl pernelyg didelių generalinės kapitulos pareigų kai kurie punktai buvo tyliai panaikinti. Generalinė Ordino kapitula turėjo savo antspaudą. Jame pavaizduota iki juosmens Marija su kūdikiu ir užrašas: S. Hospitalis Sancte Marie. Kapitulos antspaudas buvo saugomas ypač atsargiai: jis buvo laikomas po spyna su trimis skirtingais raktais, kuriuos turėjo saugoti didysis magistras, didysis komtūras ir tresleris. Jei kuris nors iš šių trijų išvykdavo, jis privalėjo perduoti savo raktą savo patikėtiniui iš kapitulos.

Paprastai generalinė kapitula vykdavo pagrindiniuose ordino Namuose, magistro rezidencijoje. Pagal seną Artimųjų Rytų tradiciją generalinė kapitula turėjo vykti kasmet rugsėjo 14 d. Tačiau Ordino valdoms plečiantis po visą Viduržemio jūros regioną ir Europą, visus pareigūnus vienu metu surinkti darėsi vis sunkiau. Vėlesniais laikais, jei nebūdavo ypatingų aplinkybių, minėtą dieną rinkdavosi landkapitula. Pagal įstatymą teisę sušaukti didžiąją ordino kapitulą turėjo tik didysis magistras arba jo vietininkas (regentas).

Kapitula prižiūrėjo, kaip vykdomi ordino įstatymai, ir tobulino visą ordino korporaciją liečiančius teisės aktus. Magistro kartu su jo pareigūnų taryba parengti įstatymai įsigaliodavo tik ordino kapitulai juos patvirtinus. Ji garantavo galiojančių statutų vykdymą, o jų negalėjo nei pakeisti, nei panaikinti nei didysis magistras, nei provincijos kapitula. Generalinė kapitula buvo aukščiausioji viso ordino instancija. Provincijų ir namų kapitulose ji turėjo nuolatinių atstovų, kurie kiekvieną sekmadienį supažindindavo ordino brolius su naujausiomis žiniomis ir naujais įstatymais. Kai kuriais atvejais žinios ir įstatymai būdavo skaitomi garsiai. Už tarnybinių pareigų pažeidimą, nusikaltimus įžadams ir įstatymams bei daugelį kitų nusižengimų bet kurį ordino narį, nuo magistro iki pareigūno ir eilinio ordino brolio, pristatydavo į didžiosios kapitulos arba provincijos kapitulos teismą. Byla būdavo ištiriama, o kaltasis nubaudžiamas pagal nusižengimo sunkumą.

Generalinėje kapituloje ir jos padaliniuose – provincijų kapitulose – buvo sutelktas bendras ordino valdymas. Kapitulose vykdavo iškilmingi priėmimai į ordiną, buvo skiriami aukščiausieji valdytojai ir komtūrai. Ordine gyvavo senas paprotys, pagal kurį per kasmetinę kapitulą pareigas einantys asmenys privalėdavo atsiskaityti susirinkusiesiems už savo valdymą ir atsistatydinti.

Jei jų valdymas būdavo pripažįstamas nepriekaištingu, kapitula vėl patikėdavo valdytojams jų pareigas. Jei pareigūnas nesusidorodavo su savo pareigomis ir neatitikdavo keliamų reikalavimų, buvo nurodoma jį atleisti iš einamų pareigų. Jei didysis magistras padarydavo klaidų ar viršydavo įgaliojimus, generalinė kapitula turėjo teisę nušalinti jį nuo pareigų. Jei magistras norėdavo savo noru atsisakyti pareigų, jis turėjo kapituloje paaiškinti atsistatydinimo priežastis ir laukti jos sprendimo. Didžioji kapitula prasidėdavo mišiomis ir baigdavosi malda. Pasitarimą pradėdavo ir jam vadovaudavo didysis magistras. Kapituloje buvo galima kalbėti tik apie ordino reikalus, jo įstatymus, tvarką ir pan. Kiekvienas turėjo balso teisę, visi sprendimai buvo priimami balsų dauguma. Vienas svarbiausių įžadų, duodamų stojant į ordiną, buvo neatskleisti kapitulos posėdžių rezultatų. Į kapitulą buvo draudžiama kviesti pasauliečius ar užsieniečius.

Magistro rinkimai

Ordino regula ir visa jo statutų galia rėmėsi trimis pagrindiniais įžadais: skaistumo, paklusnumo ir neturto. Didysis magistras, „kuris, kaip skelbia įstatymas, tarp savo brolių yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šaltinis“, privalėjo būti pavyzdžiu savo pavaldiniams. Jis turėjo savo asmenyje jungti pamaldumą ir riterišką narsą, būti tobuliausiu visų riterių ordino dorybių simboliu. Todėl magistro rinkimai visam ordinui buvo svarbiausias reikalas, kuriame apdairumas ir sąžiningumas laikyti švenčiausia pareiga. Rinkimų tvarka buvo tokia: mirštantis magistras galėjo paskirti vieną iš aukščiausiųjų pareigūnų vietininku, kuris valdytų ordiną, kol bus išrinktas naujas magistras. Jei jis to padaryti nespėdavo, vietininku dažniausiai tapdavo didysis komtūras – aukščiausiasis magistro patarėjas valdymo reikalais. Tokiu atveju vietininkas iškart perimdavo beveik visas magistro teises. Jis vadovavo visam ordino ir valstybės valdymui, turėjo teisę derėtis su užsienio valdovais. Jam tik nederėjo vilkėti magistro apsiausto ir nešioti jo skydo, taip pat užimti garbės vietos prie stalo ir bažnyčioje. Jis turėjo pakviesti į generalinę (rinkimų) kapitulą pagrindiniuose namuose¹ abu landmeisterius iš Vokietijos ir Livonijos, taip pat komtūrus, landkomtūrus, vaitus ir kitus pareigūnus iš ordino žemių. Šiems pareigūnams susirinkus, būdavo paskiriama rinkimų diena. Ji prasidėdavo Šventosios Dvasios mišiomis, po to garsiai būdavo perskaitomas magistro rinkimų įstatymas. Tada vietininkas paskirdavo vadinamąjį rinkimų komtūrą (Wahlkomtur). Konventas galėjo sutikti arba pareikalauti kito. Pritarus rinkimų komtūras iš kapitulos salės pereidavo į rinkimų kambarį sudaryti rinkimų kolegijos. Iš ten jis turėjo pavadinti kitą brolį („prisiimti ant savo sielos“), šie du – trečią ir taip toliau, kol jų skaičius pasiekdavo trylika (pagal Paskutinės vakarienės dalyvių skaičių). Kiekvieną iš jų turėjo patvirtinti generalinė kapitula. Iš šių trylikos vienas turėjo būti kunigas, kiti – aštuoni broliai riteriai ir keturi tarnaujantieji broliai. Kiek įmanoma, visi jie būdavo renkami iš skirtingų baliažų. Jei kuris nors iš trylikos kolegijos narių būdavo iškeliamas kandidatu į hochmeisterio pareigas, jis turėdavo palikti rinkimų kambarį. Generalinės kapitulos patvirtinti rinkimų kapitulos nariai išeidavo iš rinkimų kambario ir prisiekdavo ant Evangelijos, kad be neapykantos, be meilės ir baimės, tyra širdimi nori išrinkti tik vertingiausią iš brolių. Vietininkas primindavo jiems pareigos svarbą, „nes visa ordino garbė, ir sielos išganymas, ir gyvenimo stiprybė, ir teisingumo kelias, ir dorumo apsauga tenka geram ganytojui ir ordino galvai“. Visi generalinės kapitulos dalyviai prisiekdavo tarnauti tam magistrui, kuris bus išrinktas. Tą, kuris po išrinkimo prieštaraudavo ar reikšdavo kitokią nuomonę, reikėjo išvaryti iš ordino kaip išdaviką.

Rinkimų kambaryje rinkimų komtūras pasinaudodavo savo teise ir pavadindavo tą, kurį laikė vertingiausiu, o kiti rinkikai paeiliui darydavo tą patį. Kai tik vienas vardas surinkdavo absoliučią daugumą, rinkimai būdavo laikomi įvykusiais pagal taisykles, užbaigtais ir neginčijamais. Po to generalinėje kapituloje būdavo paskelbiamas išrinktojo vardas. Skambant varpams ir giedant „Tave, Dieve, garbiname“, vietininkas palydėdavo naująjį magistrą į artimiausią ordino bažnyčią.

Bažnyčioje prie altoriaus jis įteikdavo jam žiedą ir ordino antspaudą. Iškilmingoje aplinkoje, primenant jam didžią pareigą ir atsakomybę laukiančiame Dievo teisme, išrinktasis būdavo paskelbiamas didžiuoju magistru. Pasibaigus iškilmingam pareigų perėmimui, naujasis magistras iškart įgydavo visas savo titulo teises, nes nei popiežiaus, nei imperatoriaus patvirtinimo nereikėjo: dar Inocentas III (1178–1180) garantavo ordinams visišką laisvę savarankiškai rinkti magistrą, o Honorijus III (1216–1227) šias garantijas patvirtino. Iki 1498 m., renkant hochmeisterį, buvo atsižvelgiama ne į jo kilmę, o į praktinius gebėjimus. Ordino magistrais spėjo pabūti du imperijos kunigaikščiai, keturi grafai, penki baronai (freie Herren), septyni ministerialai ir 17 smulkiųjų bajorų

Didysis magistras – Hohemeister

Nuo 1198 m. ordine buvo įvestas magistro² titulas. XIII amžiuje aukščiausiems ordino pareigūnams Vokietijoje, Prūsijoje ir Livonijoje buvo suteikti magistro titulai, ir nuo tada ordino vadovą imta vadinti Magister Generalis arba Magister Hospitalis S. Mariae Theutonicorum³. Vokiškai šis titulas visada skambėjo kaip Hohemeister (hochmeisteris) – didysis magistras.

Išrinktas hochmeisteris persikeldavo į magistro rezidenciją – Montforto (Štarkenbergo) pilį. Nuo 1309 m. – į Marienburgą, kur aukštutinėje pilyje buvo įrengta susirinkimų salė (remteris) ir magistro gyvenamosios patalpos. Jei Artimuosiuose Rytuose magistro dvarą varžė griežtas ordino įstatymas ir jis atrodė paprastai bei kukliai, tai Marienburge jis buvo itin reprezentatyvus. Čia hochmeisteris veikė ne tik kaip ordino magistras, bet ir kaip Prūsijos valdovas.

Hochmeisteriui buvo pavesta rūpintis ordino poreikiais, jo taisyklių ir įstatymų laikymusi, vadovauti riterių korporacijai ir jos atstovams už ordino valdų ribų. Hochmeisteris neturėjo jokių įstatymų leidybos teisių: skirti ir atleisti didžiuosius gebitigerius, landmeisterius, kai kuriuos landkomtūrus ir Montforto (Štarkenbergo) kaštelioną jis galėjo tik generalinės kapitulos sutikimu, išskyrus atvejus, kai inspekcinės kelionės metu nustatydavo šiurkščių pažeidimų. Išlaidoms, viršijančioms 100 Bizantijos auksinių, jam reikėjo dešimties brolių sutikimo, o išlaidoms, viršijančioms 500 Bizantijos auksinių, – generalinės kapitulos leidimo. Be kapitulos leidimo magistro finansinės galimybės buvo net mažesnės nei komtūro. Pats hochmeisteris neturėjo prieigos prie ordino iždo. Kai rezidencija buvo Akroje (Akone), jis galėjo „plaukti jūra“ į Europą tik kapitulos sutikimu. Kai rezidencija buvo Venecijoje, iki pat persikėlimo į Prūsiją, jis galėjo „keliauti per kalnus“, kirsdamas Alpes, tik landmeisteriui pakvietus ir sutikus. Šis reikalavimas atrodo juo labiau keistas, kad ordino valdovas galėjo lankytis provincijoje tik jam pavaldaus landmeisterio sutikimu. Senoji ordino taisyklė rodo siekį visuose svarbiuose ordino reikaluose daryti magistrą priklausomą nuo generalinės kapitulos arba aukščiausiųjų patarėjų gebitigerių tarybų sutikimo.

Hochmeisterio padėtis iš esmės pasikeitė, kai rezidencija buvo perkelta į Prūsiją. Nuo tada ordino broliams jis buvo ne tik ordino magistras, bet ir valstybės valdovas, o tai, be abejo, stipriai paveikė jo statusą. Dar 1226 m. imperatoriaus buloje magistrui formaliai buvo suteikta imperijos kunigaikščio jurisdikcija ir valdžia, tačiau jis nebuvo įtrauktas į jų kolegiją. Hochmeisteris neturėjo imperijos leno ir nebuvo imperatoriaus vasalas.

Be to, 1220 m. gruodžio 15 d. popiežiaus buloje magistrui ar ordinui buvo uždrausta duoti leno priesaiką bažnytinei ar pasaulietinei valdžiai, o pasaulietiniams valdovams – reikalauti iš ordino leno priesaikos. Iki galo neišaiškinta, ar magistras, būdamas Prūsijos valdovas, privalėjo derinti savo sprendimus su Generaline kapitula ar aukščiausiaisiais patarėjais.

Kaip ordino magistras, remdamasis jam suteiktais įgaliojimais, jis galėjo spręsti daugelį klausimų. Tačiau įstatymas primygtinai patarė jam maloniai išklausyti gerą patarimą ir pačiam prašyti savo brolių patarimo, „...nes, – buvo jame sakoma, – ten daug gėrio, kur daug patarimo“, todėl daugelis klausimų buvo sprendžiami mažojoje taryboje, pritarus aukščiausiesiems pareigūnams. Magistras atidžiai sekė padėtį konventuose ir ordino brolių tarpusavio santykius. Nė vienas ordino riteris be jo leidimo negalėjo palikti vienos komtūrijos ir pereiti į kitą. Jei kuriame nors konvente padėtis paaštrėdavo, magistras savo valia perkeldavo riterius iš vienos ordino pilies į kitą. Į nereikšmingas pareigas jis galėjo skirti ordino brolius savo nuožiūra, tačiau jei paskyrimas galėjo paveikti visą korporaciją, tai buvo daroma tik pasitarus su jį supančiais pareigūnais ir komtūrais. Paskyrimai į aukščiausias pareigas galėjo įvykti tik pritarus mažajai tarybai arba susirinkusiai kapitulai. Jei paskyrimai į pareigas ar atleidimai iš jų balsavimu būdavo priimami pareigūnų ar komtūrų tarybose arba kapituloje, šiuos sprendimus tvirtindavo aukščiausiasis magistras. Jei nuomonės išsiskirdavo ir balsai pasiskirstydavo po lygiai, lemiamas buvo magistro žodis. Nepasitaręs su aukščiausiaisiais pareigūnais, jis negalėjo atleisti iš pareigų nė vieno komtūro. Vėlgi pritarus aukščiausiesiems pareigūnams, jis turėjo teisę retkarčiais siųsti į įvairias ordino sritis vadinamuosius vizitatorius⁴. Vizitatoriai turėjo reikiamus įgaliojimus rinkti žinias apie ordino brolių gyvenimo būdą, pamaldas, ordino statuto ir įstatymų laikymąsi, ordino pilių būklę ir t. t. Jei vizitatoriai surinkdavo neigiamų atsiliepimų apie kurį nors komtūrą ar kitą tarnautoją, magistras kviesdavo jį į kapitulą pasiaiškinti.

Aukščiausiasis magistras turėjo teisę kontroliuoti ordino iždą. Treslerius – ordino iždininkas – privalėjo kas mėnesį ir kas metus pateikti finansinę ataskaitą. Vėlesnis įstatymas nurodė magistrui kasmet per iždininką pateikti aukščiausiųjų pareigūnų tarybai balansą – pinigų ir turto pajamas bei išlaidas. Asmeniškai magistras galėjo disponuoti labai nedidele suma; didesnėms išlaidoms reikėjo dešimties ordino brolių pritarimo, o didžiausioms – kapitulos leidimo.

Magistrą atsakomybėn galėjo patraukti tik generalinė kapitula, ir jei jis po trečiojo kvietimo neatvykdavo, už nepaklusnumą būdavo nušalinamas nuo pareigų. Aukščiausiasis magistras nuolat buvo kontroliuojamas ir privalėjo besąlygiškai vykdyti ordino įstatymus.

Ordino magistrui buvo suteiktos garbės teisės ir pareigų regalijos: žiedas ir antspaudas. Kada šios regalijos buvo įvestos, neaišku; apie žiedą taip pat nėra jokių patikimų žinių⁵, o antspaudas gerai žinomas. Jame visu ūgiu buvo pavaizduota Marija su kūdikiu ir įrašas: S: MAGRI HOSPIT. S. MARIAE THEUTONICOR. Šiuo paprastu antspaudu iki pat hochmeisterio Frydricho Saksoniečio buvo tvirtinami dokumentai ir laiškai, naudojant juodą vašką. Ant skydo, apsiausto ir uždaro švarko (Waffenrock), kitaip nei įprastai, buvo auksinis kryžius su lelijomis galuose juodame fone, o centre, ant auksinio skydo su juodu apvadu, – juodas vienagalvis erelis. Aukščiausiajam magistrui, kai jis būdavo Rytuose, palydai priklausė du broliai riteriai, vienas kunigas ir raštininkas, saracėnų raštininkas⁶, vienas turkopolas (karys iš vietos gyventojų) kaip pasiuntinys ir iždininkas, taip pat brolis sarjantas kaip ūkvedys. Į žygį jam reikėjo papildomai pasiimti du sarjantus ir virėją, taip pat du knechtus pasiuntinių ir pašto tarnybai bei didelę palapinę. Tiek magistras, tiek jo palyda turėjo deramą arklidę. Aukščiausiajam magistrui priklausė turėti „vieną kovos eržilą ir dar tris žirgus, o žygyje – papildomą jojamąjį žirgą“. Palyda turėjo nuo vieno iki trijų žirgų. Prie hochmeisterio garbės teisių priklausė ir atskiras asmeninis miegamasis. Prie konvento stalo jis gaudavo keturias lėkštes žuvies ir mėsos, kad galėtų pasidalyti su nubaustais broliais. Kartu magistro pareigos atleido jį nuo įprastų gyvenimo būdo apribojimų, nustatytų paprastiems riteriams. Aukštas valdovo rangas suteikė jam didesnę laisvę. Jam buvo leidžiama nedalyvauti pamaldose. Konvento įstatymai hochmeisteriui nebuvo privalomi. Jis taip pat galėjo atleisti atskirus ordino brolius nuo kai kurių taisyklių ir įstatymų. Jam buvo leista turėti prie savęs pinigų, dalyvauti žvėrių gaudynėse ir medžioklėje su sakalais, ko kitiems ordino riteriams įstatymas griežtai draudė. Aukščiausiojo magistro išlaikymui rezidencijoje buvo atskira kasa. Už mirusį hochmeisterį kiekvienas ordino brolis turėjo šimtą kartų sukalbėti maldą „Tėve mūsų“.

Aukščiausios ordino pareigybės

Grosgebitigeriai – aukščiausieji patarėjai

Iš pradžių grosgebitigeriai buvo penki ordino pareigūnai, ėję svarbiausias pareigas ordino rezidencijoje; vėliau jie sudarė „siaurąją“ aukščiausiojo magistro tarybą.

Dar senuosiuose ordino įstatymuose buvo nustatyta: „Mažiau svarbius reikalus jis (magistras) aptaria su patyrusiais broliais“ ir „Dėl kitų reikalų ir tarnybų (nepriskirtų generalinei kapitulai) jis priima sprendimą pasitaręs su fratres discreti (lot. – garbingais broliais)“. Tam buvo numatyti atitinkami punktai, kuriuos hochmeisteris turėjo spręsti tik pasitaręs su fratres prudentiores, discreti (lot. – patyrusiais, garbingais broliais) arba aukščiausiųjų tarnybų broliais, pavyzdžiui, dėl ligoninių steigimo, brolių ginkluotės, leistino jiems gėrimų kiekio, išlaidų, viršijančių 100 Bizantijos auksinių, ir pan.³⁹ Ką reikėjo įtraukti į šių „patyrusių“ brolių ratą ir kokiomis formomis buvo priimami tokie sprendimai, nebuvo pasakyta. Aišku, kad buvo klausiama brolių, vadovavusių svarbiausioms pagrindinių Namų tarnyboms ir turėjusių daugiausia patirties. Ilgainiui susiklostė padėtis, kai šie aukščiausieji pagrindinių Namų pareigūnai įtvirtino sau teisę būti ordino vadovo patarėjais. Kada tai įvyko, nežinoma.

Vokiečių ordine buvo penkios svarbiausios pareigybės (tamplieriai jų turėjo daugiau): didysis komtūras, maršalas, špitleris, treslerius ir trapieris. Pirmosios trys minimos jau 1208 metais. Trapieris pirmą kartą minimas 1228 m., treslerius – tik 1240 m. Taigi aukščiausiųjų pareigūnų tarybos formavimasis vyko gana lėtai.

Pradiniame etape grosgebitigeriai buvo pagrindinių Namų Akone ir Montforte pareigūnai. Ar jų įtakos sritis apėmė visas pilis Rytuose, kai ordinas turėjo valdų tik Šventojoje Žemėje, dėl žinių stokos neaišku. Jų tarnybinių įgaliojimų Vakarų žemėse nustatyti neįmanoma.

Perkėlus hochmeisterio rezidenciją iš Venecijos į Marienburgą, grosgebitigeriai liko hochmeisterio patarėjais, tačiau nustojo eiti tarnybines pareigas pagrindiniuose Namuose. Akivaizdžiausias požymis – špitleris, trapieris ir maršalas įsikūrė ne Marienburge, o Elbinge, Kristburge ir Karaliaučiuje. Trijų grosgebitigerių rezidencijos iš Marienburgo į kitas pilis buvo perkeltos ne iš karto po hochmeisterio persikėlimo į Prūsiją, tačiau iki 1330 m. tai buvo užbaigta.

Grosgebitigerius rinkdavo Generalinė kapitula. Atsisakyti šių pareigų jie neturėjo teisės. Jų įgaliojimai teoriškai truko tik vienerius metus, nes kiekvienoje generalinėje kapituloje po ataskaitos baigdavosi visų aukščiausiųjų pareigūnų tarnybų įgaliojimai, išskyrus hochmeisterio, tačiau jie galėjo būti renkami vėl ir vėl, be laiko apribojimų. Jei kapitula priimdavo atsistatydinimą, nušalintasis grįždavo į konventą kaip paprastas ordino brolis arba būdavo perkeliamas į mažiau reikšmingas pareigas. Pažeminimas nebuvo laikomas garbės įžeidimu.

Pirmenybės tvarka (hierarchija) tarp atskirų svarbiausių tarnybų (Großämtern) įstatymu nebuvo nustatyta, tačiau ilgainiui ji nusistovėjo. Aukščiausią vietą hierarchijoje užėmė didysis komtūras. Po jo ėjo maršalas, špitleris, trapieris ir tresleris. Nė vienas iš šių pareigūnų negaudavo iš savo pareigų jokių pajamų. Visos ordino pareigybės, nuo aukščiausių iki pačių menkiausių, buvo neatlygintinės (visuomeninės). Tik magistro ar ordino pareigūno tarnai gaudavo tam tikrą užmokestį. Didieji gebietigeriai išoriškai nesiskyrė nuo kitų brolių. Jie dėvėjo tokius pat drabužius, valgė prie konvento stalo, miegojo bendrame miegamajame. Jie visada liko kitų brolių apsuptyje. Jiems nepriklausė jokios garbės teisės. Tai, kad „svarbiausių tarnybų broliai“ galėjo turėti vienu žirgu daugiau nei kiti, lėmė veikiau būtinybė, o ne noras juos apdovanoti. Tik didysis komtūras, komtūras ir maršalas naudojosi tam tikromis privilegijomis: jiems visada priklausė turėti su savimi po vieną brolį riterį, brolį sariantą ir turkopolą kaip palydovus, o maršalas į žygį galėjo pasikviesti svečių.

Tačiau šios privilegijos visai nebuvo laikomos garbės teisėmis – tai buvo priverstinis apdairumas, būtinas tarnybinei pareigai atlikti.

Didysis komtūras — Grosskomtur

Didysis komtūras, lotyniškai iš pradžių praeceptor – valdytojas, vėliau vadintas tik Magnus Commendator – didysis patikėtinis, vokiškai Komtur, apygardos-komtūrijos vadovas, arba Große Komtur. Didysis komtūras buvo artimiausias hochmeisterio patarėjas. Tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek Prūsijoje didysis komtūras nuolat buvo artimiausioje magistro aplinkoje, visada žinojo visas ordino reikalų aplinkybes ir tiesiogiai išmanė visus tarnybinius magistro reikalus. Iš pradžių jis buvo laikomas Akros rezidencijos komtūru ir visų ten gyvenusių brolių bei visų Namų finansų vadovu. Be to, jis kartu prižiūrėjo ordino kasą ir visas gaunamas bei išleidžiamas lėšas. Žygyje jo pareiga buvo vadovauti vilkstinėms. Trumpam magistrui išvykus, jis jį pavaduodavo; kol rezidencija buvo Akroje, jis ėjo vietininko (Statthalter) pareigas. Magistrui išvykus iš šalies ar mirus, didįjį komtūrą kapitula paprastai išrinkdavo vietininku arba magistro atstovu, ir jis kartu su mažąja taryba vadovavo ordinui iki magistro sugrįžimo ar naujo magistro išrinkimo. Rezidenciją perkėlus į Marienburgą, jis iš pradžių liko šios pilies komtūru. Atsiradus namų komtūrui, jis, regis, buvo atleistas nuo Marienburgo komtūro pareigų. Be to, kartu su tresleriu jis kontroliavo ordino iždą, nes visa, kas buvo susiję su finansų valdymu, vykdavo jam žinant ir pritariant. Didysis komtūras taip pat prižiūrėjo grūdų atsargas ir sandėlius tiek pagrindiniuose Namuose, tiek kitose šalies pilyse ir miestuose (kur būta ordino sandėlių). Jam taip pat buvo patikėta vadovauti prekybai, o vėliau ir laivininkystei. Kartu su maršalu jis prižiūrėjo ordino pilių būklę: kasmet jas apvažiuodavo ir aprūpindavo viskuo, ko jos negalėjo pasirūpinti vietoje. Tokių sprendimų vykdymą didysis komtūras pavesdavo didžiajam šeferiui (žr. toliau). Kai kurių ordino pilių atžvilgiu ši pareiga buvo pavesta maršalui. Jei maršalas dėl kokių nors priežasčių negalėdavo eiti savo pareigų arba būdavo nuo jų nušalintas, didysis komtūras daugeliu atvejų stodavo riterių kariuomenės priešakyje ir vadovaudavo jai mūšiuose.

Be to, didysis komtūras buvo ir Marienburgo komtūras. Jam teko visi tarnybiniai reikalai ir įsipareigojimai, būdingi kiekvienam komtūrui savo apygardoje; jis prižiūrėjo ginkluotės būklę, firmarijų (prieglaudas), patalpas ligoniams, pagrindinį archyvą, arba, kaip tada vadinta, ordino aktų kamerą.

Jam buvo pavaldūs namų komtūras, artimiausi jo tarnybos pagalbininkai, tarp jų broliai riteriai, broliai kunigai, taip pat visi dvaro ir namų tarnai. Dėl gilaus ordino reikalų išmanymo jis dažnai būdavo siunčiamas į užsienį; tokiu atveju Marienburge jį pavaduodavo namų komtūras. Kasdieniame gyvenime didysis komtūras, kaip ir kiekvienas pareigūnas, paklusdavo visiems ordino reikalavimams ir įstatymams.

Didysis maršalas

Didysis maršalas, dažnai vadinamas tiesiog ordino maršalu, buvo atsakingas už visą karinę veiklą. Žygiuose, kuriuose nedalyvavo hochmeisteris, jo pareiga buvo vadovauti kariuomenei ir karinėms operacijoms – net ir tada, kai dalyvavo didysis komtūras. Prūsijoje maršalas, kaip ir didysis komtūras, ėjo dvejas pareigas: buvo ordino pilies Karaliaučiuje, kur buvo jo rezidencija, komtūras ir vyriausiasis ordino karo vadas. Kadangi rytiniai pasienio Prūsijos rajonai buvo nutolę nuo centro Marienburge, susiklostė padėtis, kai ordino maršalas perėmė Rytų – tolimų rajonų – valdymą. Jo žinioje buvo ordino pilių ginkluotė ir įtvirtinimai, apgulos pabūklai, karinė įranga ir karinis turtas, šarvų ir arsenalų saugojimo priežiūra, ginklų dirbtuvės, karvanai, arba pakinktų patalpos, vilkstinės (vežimai). Už viso šio turto saugumą rūpinosi ir atsakė tam paskirti ordino broliai.

Kariniuose žygiuose prieš priešą maršalas vadovavo kariuomenei, ir visi privalėjo paklusti jo įsakymams. Jei kariuomenę vesdavo pats aukščiausiasis magistras, jis dažnai pasikliaudavo maršalo nurodymais. Lauko stovykloje maršalas sušaukdavo karo tarybą (karo kapitulą), kurioje jo balsas buvo svariausias.

Jis prižiūrėjo žygio teismą, arba karo teismą, kuriam buvo pavaldūs ne tik ordino riteriai, bet ir pagalbiniai samdinių būriai bei tarnai. Jį nuolat lydėjo vienas ar du vėliavnešiai (kurie mūšio lauke tam tikru vėliavų mojavimu perduodavo maršalo įsakymus) ir ordino riteris kaip kompanas (kompan) – adjutantas. Maršalo ir karo kapitulos sprendimas komtūrams mūšio lauke buvo besąlygiškas įsakymas. Kiekvieną manevrą prieš priešą reikėjo su juo suderinti.

Prekybos reikalais ir kelionėmis į užsienį maršalas užsiimdavo labai retai, tačiau paprastai lydėdavo magistrą derybose su kaimyniniais valdovais.

Didysis hospitaljeras — Spitler

Špitleris vadovavo pagrindinių Namų medicinos tarnybai, be to, ligonių gydymas apėmė ir ne ordino narius. Ši pareigybė buvo seniausia – ji egzistavo dar iki riterių ordino įkūrimo: vokiečių ligoninei Akroje vadovavo ligonių globa besirūpinantis prižiūrėtojas hospitaljeras. Todėl ordino tradicijoje ši pareigybė buvo laikoma viena svarbiausių. Ordino įstatymas įpareigojo turėti ligonių slaugos ligoninę ne tik aukščiausiojo magistro rezidencijoje, bet ir rekomendavo jas išlaikyti komtūrijose. Todėl daugumoje komtūrijų pilių, kuriose buvo konventai, kūrėsi ligoninės, kurias prižiūrėjo ir joms vadovavo į hospitaljero pareigas paskirtas ordino brolis. Be to, vienam iš ordino brolių dažnai būdavo pavedama prižiūrėti ligonines miestuose.

Prūsijoje viso šio ligoninių reikalo priežiūra ir būtina kontrolė buvo pavesta didžiajam hospitaljerui Elbinge, kuris kartu buvo ir vietos konvento komtūras. Galbūt taip atsitiko todėl, kad ten buvo seniausia Prūsijoje ordino ligoninė.

Špitleris privalėjo lankyti šalies ligonines, asmeniškai tikrinti patalpų ir turto būklę, stebėti ligonių gydymą ir reikalauti ataskaitų apie padėtį. Jis galėjo rekomenduoti aukščiausiajam magistrui priimti į tarnybą reikalingų gydytojų, jo priežiūroje buvo visa sveikatos apsaugos sistema. Tačiau tai formalioji pareigybės pusė – iš tikrųjų viskas atrodė kiek kitaip. Magistro rezidenciją perkėlus iš Venecijos į Marienburgą, į Prūsiją atvyko ir didysis hospitaljeras. Pirmaisiais metais jis liko magistro dvare, ir tik 1314 m. birželio 24 d. pasirodo žinių apie Elbingo komtūro ir hospitaljero pareigybių sujungimą. Pirmuoju laikotarpiu po persikėlimo, iki 1312 m., ši pareigybė vadinosi „hospitaljeras“, arba Gospitalartus. Tuo metu jis dar nevadovavo ligoninei – šis titulas tik rodė jo priklausymą magistro tarybai. Titulas obrister spitaler (didysis hospitaljeras) pirmą kartą aptinkamas 1327 m., o galutinai įsitvirtina tik nuo XIV a. vidurio.

Pagal savo tarnybinę veiklą špitleris pirmiausia buvo Elbingo komtūras, o formaliai – magistro patarėjas. Jis turėjo savo pareigybės antspaudą, kuriame buvo pavaizduotas ordino brolis, plaunantis ligoniui kojas; įrašas antspaude skelbė: S. Hospitalarii Dom.Theutonicor.

Pagrindinei ligoninei, buvusiai Elbinge (Šventosios Dvasios ligoninei), jis vadovavo tik tituliškai – kaip komtūras. Iš tikrųjų šią ligoninę valdė Unterspittler – jaunesnysis špitolininkas. Būdamas magistro patarėju, jis, žinoma, galėjo tvarkyti medicinos reikalus, pavyzdžiui, disponuoti gydytojais, taip pat imtis administracinių priemonių. Elbingo komtūro ir didžiojo špitolininko pareigų sujungimo ne visada griežtai laikytasi. Zigfridas Valdbotas fon Basenheimas (Stegfried Waldbott v. Bassenheim) 1388–1396 m. buvo didysis špitolininkas. Per šį laiką, eidamas šias pareigas, jis 1384 m. žinomas kaip Torunės komtūras, o 1388 m. – kaip Kristburgo komtūras.

Didysis trapjeris – Trapier (rūbininkas)

Trapjeris, kaip rodo jo pavadinimas Trapus arba drappus (audinys, drabužiai), turėjo rūpintis pagrindinių Namų brolių apranga, išskyrus karinę ekipuotę, šarvamarškinius, šarvus ir pan. Pastarieji priklausė maršalo žiniai.

Svarbiausias jo uždavinys buvo pirkti ir kontroliuoti visa, kas susiję su riterių brolių drabužiais, stalu, patalyne, taip pat jų apranga. Kartą statutuose įtvirtinti pedantiškai griežti brolių drabužių ir karinės aprangos nuostatai reikalavo nuolatinės tarnybinės priežiūros. Kiekvienoje ordino pilyje buvo patalpa (trapėja), kurioje laikyta medžiaga drabužiams. Šias medžiagas kontroliavo riteris brolis, vadinamas trapjeriu. Iš jo kiekvienas ordino namų riteris ir kiekvienas tarnas gaudavo reikiamus drabužius. Vyriausiąją šių konventų trapjerių priežiūrą vykdė didysis trapjeris Kristburge, kur jis kartu buvo ir Namų komtūras. Per grosšeferį trapjeris pirko visa, ko reikėjo ordino broliams, ir paskirstydavo tai komtūrijoms. Jis užkirsdavo kelią piktnaudžiavimams ir reikalaudavo, kad trapjeriai pateiktų ataskaitas. Kai trapjeris tapo Kristburgo komtūru, jo tarnyba virto tik garbės titulu, nes dabar rūpinimasis brolių drabužiais Marienburge atiteko vietiniam pilies komtūrui.

Didysis treslieris – Tresler (didysis iždininkas)

Treslierio tarnyba grosgebytigerių kolegijoje atsirado vėliausiai, t. y. buvo jauniausia. Priežasties reikia ieškoti tame, kad pagrindinių Namų iždą iki 1240 m. valdė groskomtūras. Treslieris valdė šį iždą ir Prūsijoje. Be to, jam buvo patikėta hochmeisterio kasa. Kadangi ši kasa pamažu virto valstybės iždu, jį galima vadinti Prūsijos ordino valstybės finansų ministru.

Treslieris neabejotinai buvo vienas svarbiausių ordino pareigūnų pagrindinės rezidencijos vidaus administracijoje. Kitaip nei kiti aukščiausieji valdytojai, jis savo pareigų nederino su jokiomis kitomis ir neturėjo įtakos ordino užsienio politikai. Kartu su didžiuoju komtūru jis tvarkė ordino finansus Prūsijoje ir vadovavo Tressel, arba ordino iždui pagrindiniuose Namuose, taip pat magistro kasai ir nuo jų atskirtai Marienburgo pilies konvento kasai.

Šių trijų kasų pajamas ir išlaidas jis registravo trijose apskaitos knygose. Be to, įstatymas jam nurodė ypatingą kruopštumą, sąžiningumą ir griežtą ordino iždo būklės slaptumą. Apie aukso ir sidabro atsargas treslieris privalėjo reguliariai pranešti aukščiausiajam magistrui. Magistras savo ruožtu turėjo perduoti treslieriui saugoti per jį gaunamas sumas, ir apie tai jie rengdavo bendrą ataskaitą. Kiekvieną mėnesį treslieris privalėjo pateikti einamąją ataskaitą ir pranešti apie iždo būklę aukščiausiajam magistrui arba didžiajam komtūrui ir tam išrinktų riterių komisijai. Metų pabaigoje magistras per treslierį pateikdavo savo tarybai metinę iždo būklės ataskaitą. Kartu jis buvo visų komtūrų sąskaitų revizorius – metų pabaigoje šie siųsdavo jam savo ataskaitas. Jam buvo pavaldus grosšeferis Marienburge, taip pat Torunės monetų kalykla, kiek tai susiję su ordino monetų kaldinimu. Treslieris privalėjo tvarkyti visus pinigų pervedimus ir mokėjimus tiek šalies viduje, tiek užsienio valdovams. Jam taip pat buvo pavesta rūpintis visais viso Ordino apskaitos ir finansų reikalais.

Landmeisteriai

Didelis ordino centrų Vokietijoje nuotolis nuo Ordino rezidencijos Akroje, Rytuose, neišvengiamai kėlė vadovavimo ir priežiūros sunkumų. Tokiomis sąlygomis centrus – Vokiečių ordino namus Vokietijoje – teko pavesti hochmeisterio pavaduotojui, turėjusiam dojčmeisterio (Deutschmeister) titulą.

Pirmasis šias pareigas 1219 m. užėmė plačiai išgarsėjęs brolis Hermanas Balkas. Ši tarnyba be pertraukos gyvavo iki XVI amžiaus pirmojo trečdalio. Vėliau, kai Ordinas 1230 ir 1237 m. ėmėsi Prūsijos ir Livonijos įmonių, iškilo klausimas, kokia valdžia reikia suteikti ten paskirtiems aukščiausiems pareigūnams. Kartu reikėjo nuspręsti, ar steigti ten skirtingas balėjas, ar šias žemes laikyti viena balėja. Už pastarąjį sprendimą kalbėjo tai, kad Prūsija, kaip ir Livonija, teritorija nepranoko tokių didelių vokiškų balėjų kaip Frankonija, Bohemija, Austrija. Iš tikrųjų klausimas, ar kurti Prūsijoje ir Livonijoje skirtingas balėjas, regis, niekada nekilo. Tuo metu Kulmo žemė buvo laikoma atskira sritimi ir iki 1336 m. buvo pavaldi savam landkomtūrui, kuris kariniu požiūriu buvo pavaldus Prūsijos landmeisteriui. Landmeisterių padėtis buvo daug aukštesnė nei paprastų landkomtūrų: pastarieji buvo vos kelių tam tikroje srityje esančių Ordino namų aukščiausieji dvasiniai pareigūnai, o Prūsijos ir Livonijos landmeisteriai pagal savo padėtį ir uždavinius buvo didelių žemių regentai. Nors Prūsijos ir Livonijos landmeisteriai nebuvo dojčmeisteriai, kiekvienam jų buvo pavaldžios kelios komtūrijos, ir tai prilygino jų padėtį dojčmeisterių padėčiai. Iš pradžių, regis, planuota Prūsiją ir Livoniją sujungti po vienu vadovavimu. Prūsijos landmeisteris Hermanas Balkas 1237 m. išvyko į Livoniją landmeisteriu, išsaugodamas Prūsijos landmeisterio vardą. Šis ir dar du trumpalaikiai bandymai įrodė, kad bendras abiejų žemių valdymas dėl didelių susisiekimo sunkumų vargu ar įmanomas. Taip Ordine ir liko trys landmeisteriai: Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos⁷.

Prūsijos landmeisterio pareigybė buvo panaikinta po 1309 m., kai Aukščiausiasis magistras perkėlė savo buveinę į Prūsiją ir pats ėmė vadovauti šiai žemei.

Dojčmeisteriui niekada nebuvo pavaldžios visos Vokietijos karalystės teritorijoje buvusios balėjos. Etšo ir Austrijos, Bohemijos ir Koblenco balėjos buvo tiesiogiai pavaldžios hochmeisteriui. 1360 m. dojčmeisteris buvo priverstas perduoti jam ir skolomis apsunkintą Elzaso balėją.

Šios penkios balėjos senojoje imperijoje buvo vadinamos hochmeisterio kamerinėmis balėjomis (iždo balėjomis). Jose aukščiausiasis magistras pats naudojosi tomis teisėmis, kuriomis dojčmeisteris naudojosi vadinamosiose vokiškose balėjose⁸.

O dojčmeisteris XIV a. pabaigoje prisijungė Velšlando (Italijos, Graikijos) balėjas ir nuo tada ėmė vadintis Vokiečių žemių ir Velšlando magistru. Šis titulas – Meister in deutschen und wälsdien Landen – pasirodo nuo 1401 m. Vokiškas pavadinimas „landmeisteris“ aukščiausiems Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos pareigūnams pirmą kartą buvo nustatytas tik XIV a. XIII a. dar vis pasitaiko lotyniški pavadinimai Commendator, Praeceptor, Magister (lot. – valdytojas) Alemanniae, Prussiae, Livoniae – Alemanijos (Vokietijos; alemanai – germanų gentis), Prūsijos, Livonijos valdytojas, jie kaitaliojasi sumišę, visiškai be tvarkos, be to, vis dažniau vartojamas žodis „magistras“. Vokiečių kalba magistru dažniausiai vadintas landmeisteris. Dojčmeisterio antspaude pavaizduota soste sėdinti Marija su kūdikiu ir lelija bei įrašas: S. Preceptoris Alemanniae (Alemanijos valdytojo antspaudas); Prūsijos landmeisterio antspaude – bėgimas į Egiptą ir įrašas: S. Preceptoris Domus S. Mariae Theuth. in Pruszia (Šventosios Marijos Vokiečių Namų Prūsijoje valdytojo antspaudas); Livonijos landmeisterio antspaude – Kristaus gimimas ir įrašas: S. Commendatoris Domus Theut. in Livonia (Vokiečių Namų Livonijoje valdytojo antspaudas). Vis dėlto pasitaiko ir nedidelių nukrypimų. Antai XVIII ir XIX a. istorikai Livonijos magistrui vartojo titulą „hermeisteris“ (Heermeister – kariuomenės vadas), kuris ne kartą pasitaiko dokumentuose, bet niekada – pas senuosius kronikininkus.

Pagal statutus landmeisteris turėjo būti renkamas generaliniame kapitule. Tačiau valdant Zigfridui fon Feuchtvangenui buvo nustatyta, kad landmeisterių sritys siūlo kapitului du kandidatus. Livonijai ir Prūsijai, kur mūšio laukuose žūtis viena po kitos kirto landmeisterius ir ordino brolių elitą, ši nuostata vargu ar buvo įgyvendinama.

Buvo atvejis, kai hochmeisteris turėjo būti renkamas Vokietijos kapitule.

Pagal ordino statuto nuostatas landmeisteris, kaip Ordino grosgebytigeris, per kasmetinį kapitulą atsiskaitydavo ir atsistatydindavo. Taip galėjo būti, kol rezidencija buvo Akroje, ir tai vykdavo raštu, nes landmeisteris neturėjo galimybės kasmet keliauti į Rytus.

Apie landmagistrų valdžios įgaliojimus ordino įstatymai beveik nieko nepraneša, o apie paprotinę teisę žinių labai menka. Apie Vokietijos magistrą žinoma, kad savo srities komendose jis priimdavo sprendimus svarbiausiais finansiniais klausimais, tokiais kaip stambios sutartys, lenų dvarų išlaidos ir t. t. Svarbiausia jo teisė buvo kasmet sušaukti landkomtūrus į krašto kapitulą, išklausyti jų ataskaitas ir kartu su kapitula priimti sprendimus. Abu landmagistrai Prūsijoje ir Livonijoje taip pat turėjo kasmet sušaukti krašto kapitulą su savo komtūrais. Jų teisės, žinoma, buvo platesnės, nes jie buvo ne tik landkomtūrai, bet ir krašto valdovai. Būtinas abiejų landmagistrų išlaikymas galbūt buvo teikiamas atitinkamai iš Rygos ir Elbingo krašto komendų.

Vokietijos magistrui turėjo priklausyti savi kameriniai namai, kurie privalėjo atiduoti jam dalį savo pajamų. Tokiais minimi Hornekas (Horneck), Ramersdorfas (Ramersdorf) ir Proceltenas (Prozelten), Braidbachas (Breidbach), Vaisenburgas (Weißenburg), Špejeris (Speier) ir Vainhaimas (Weinheim). Vėliau jam taip pat priklausė „mortuarijai“ – dalis mirusių landkomtūrų palikimo.

Landkomtūrai

Landkomtūras buvo aukščiausias ordino provincijos pareigūnas. Šios provincijos visada buvo vadinamos „baliažais“ (Ballei), lotyniškai – Ballivia. Iš pradžių titulas skambėjo „preceptorius“ (Praeceptor) arba „komendatorius“ (Commendator) kartu su provincijos pavadinimu – lygiai taip pat, kaip vėliau ir landmagistro titulas. Ilgainiui įsigalėjo pavadinimas „komendatorius“ (Commendator) – galutinai ir išimtinai. Vokiškai šios pareigos, regis, visada vadintos Landkomtur (landkomtūras).

Landkomtūrų teisės ir pareigos ordino įstatymuose aprašytos išsamiau nei landmagistrų. Jie spręsdavo klausimus dėl pusiau brolių, pusiau seserų ir familiarų priėmimo, dėl pusiau brolių valgių ir gėrimų, dėl ordino pasninko dienų keitimo, dėl ligoninių perėmimo, dėl gydytojų, pasauliečių kunigų į ordino parapijas ir komendų pareigūnų skyrimo, dėl išmaldos dalijimo, dėl paskolų teikimo ir dėl mūrinių pastatų statybos.

Be to, jie turėjo rūpintis, kad savo landkomtūrijos pilyse būtų užtikrintas ordino auklėjimas. Ne kartą jie pasinaudodavo savo teisėmis skirdami komtūrus. Tačiau jie, kaip ir aukščiausieji magistrai, visame kame laikėsi įstatymo, pagal kurį jokie svarbiausi klausimai negalėjo būti sprendžiami be kapitulos sutikimo.

Todėl landkomtūrai turėjo šaukti kapitulą su komtūrais, svarstyti jų ataskaitas ir atsistatydinimus, priimti reikiamus sprendimus ir atlikti pakeitimus.

Iš pradžių landkomtūrus greičiausiai rinko generalinė kapitula. Ordino statuto rengimo metu Vokietijos magistras (Vokietijos landmagistras) galbūt jau turėjo teisę skirti landkomtūrus savo srityje, nes landkomtūrų rinkimai kapituloje išliko tik Armėnijoje, Achajoje (Graikijoje), Apulijoje, Sicilijoje ir Austrijoje¹⁸.

XIV a. Vokietijos magistrų srityje niekada nieko negirdėta apie landkomtūrų rinkimus generalinėje kapituloje. Vietoj to aukščiausiasis magistras kartu su didžiaisiais gebietigeriais skirdavo ir atleisdavo savo kamerinių baliažų landkomtūrus. Tačiau vokiškuose baliažuose įsitvirtino teisė, kad, mirus landkomtūrui, to baliažo komtūrus apklausdavo landmagistras arba jie netgi patys tiesiogiai pasinaudodavo siūlymo teise.

Komtūrai ir kiti Vokiečių ordino pareigūnai

Nuo XIV amžiaus vyriausiesiems pareigūnams ėmė vyrauti titulas „komtūras“, išstūmęs visus kitus titulus. Iš pradžių visiškai padrikai kaitaliotasi titulais Praeceptor – valdytojas ir Commendator – patikėtinis. Kas skirdavo komtūrus, be išsamių tyrimų nustatyti neįmanoma. Ankstyvuoju laikotarpiu juos galėjo skirti aukščiausiasis magistras. Prūsijoje pagal 1251 m. nuostatą skyrimo teisė perėjo landmagistrui ir krašto (land) konventui. Livonijoje galima numanyti tą patį, nes ji buvo dar labiau nutolusi nuo aukščiausiojo magistro nei Prūsija. Tikriausiai tokius pačius įgaliojimus turėjo ir Vokietijos magistras (Vokietijos landmagistras).

Pagal ordino statutus konventą sudarė 12 ordino brolių ir komtūras. Pavyzdžiu buvo laikomi 12 Kristaus apaštalų. Tačiau vėliau, užkariavus Prūsiją, padėtis labai pasikeitė, ir pilies konventą sudarančių ordino brolių skaičius įvairiose pilyse gerokai skyrėsi. Mažose pilyse būdavo nuo 10 iki 12 riterių, vidutinėse – nuo 18 iki 30, didelėse – tokiose kaip Elbingas, Marienburgas, Karaliaučius – nuo 50 iki 70 riterių.

Taigi konventą sudarė komtūras, hauskomtūras (pilies komtūras, atsakingas už pilies ūkio tvarkymą), keli ordino riteriai, vadovaujantys įvairioms pilies tarnyboms, eiliniai ordino broliai, taip pat broliai kapelionai (pamokslininkai) ir broliai kunigai, atsakingi už pamaldas pilyje. Pilies ir dvaro tarnai, kurie nebuvo ordino nariai, konventui nepriklausė.

Konventų priešakyje stovėjo komtūras, kuris kai kuriais atvejais eidavo ir vieno iš aukščiausiųjų valdytojų (Grossgebietiger) pareigas. Komtūras prižiūrėjo, kad konvente būtų laikomasi ordino taisyklių, įstatymų ir papročių. Įstatymas įpareigojo jį atidžiai stebėti savo konvento brolių dorovinį gyvenimo būdą (elgesį). Jis privalėjo bausti aplaidžius ir lengvabūdiškus riterius ir visomis priemonėmis grąžinti juos į tikrąjį kelią, o jei konvente atsirasdavo užsispyrusių ir neklusnių – pranešti apie juos magistrui. Sekmadieniais hauskapituloje (konvento susirinkime) broliams riteriams būdavo perskaitoma ištrauka iš ordino įstatymų sąvado, kad nė vienas nusižengęs negalėtų teisintis įstatymų nežinojimu. Statutai liepė komtūrui įsiklausyti į pilies konvento narių patarimus, pritarimo klausti seniausiųjų ir nuovokiausiųjų, nuolat aptarinėti reikalus su jam pavaldžiais broliais „…ir labiau laikyti save kitų tarnu nei ponu“. Komtūras prižiūrėjo, kad pamaldos būtų laikomos tinkamai, kad būtų laikomasi nustatytų pasninkų, kad firmarijose (ligoninėje, jei ji buvo prie pilies) vyrautų tvarka ir globa, rūpinosi tinkamais konvento brolių drabužiais ir maitinimu – tam jis privalėjo valgyti prie vieno stalo su savo riteriais, ir tik aukštų svečių apsilankymai leisdavo jam daryti išimtį. Jei komtūras buvo aplaidus, pažeidinėjo savo tarnybines pareigas, neatsižvelgdavo į savo konvento narių pastabas, šie turėjo teisę pateikti skundus aukščiausiajam magistrui ir laukti jo sprendimo⁹.

Komtūras pranešdavo magistrui apie savo konvento būklę, brolių skaičių, jų elgesį ir t. t. Jis prižiūrėjo pilies tarnybų valdymą, grūdų pirkimą ar pardavimą, rūpinosi būtinu savo pilies aprūpinimu, tvarkė konvento iždą ir už tai kasmet atsiskaitydavo ordino iždininkui kapituloje Marienburge. Jis privalėjo tinkamai prižiūrėti visą ginkluotę ir deramus savo pilies įtvirtinimus. Vadovavo statyboms tiek pilyje, tiek dvare, apie jas pranešdavo magistrui ir vedė apskaitos knygą. Jei nuo magistro atvykdavo vizitatoriai (Visitierer), komtūras turėdavo pateikti jiems išsamius duomenis apie pajamas ir išlaidas, atsargų ir pilies būklę. Kiekvienas konvento brolis turėjo teisę pranešti apie savo komtūro trūkumus. Paprastai vizitatoriai sušaukdavo hauskapitulą ir jame griežtai patikrindavo visą pilies valdymą.

Komtūras, kaip ir bet kuris kitas ordino brolis, negalėjo turėti nuosavų pinigų ir turto. Tai, ką gaudavo eidamas pareigas, privalėjo panaudoti pilies konvento reikmėms, o metinėje ataskaitoje patvirtinti, ar komtūrijoje yra pinigų, ar ne. Jei po jo mirties būdavo rasta neapskaitytų pinigų ir turto, kūnas būdavo laidojamas plyname lauke.

Skolintis arba kam nors išduoti grynųjų pinigų iš komtūrijos kasos jis galėjo tik magistrui leidus ar nurodžius. Jo žinioje buvo ir laiškų siuntimas – senoji Prūsijos pašto tarnyba, kai kiekviena pilis turėjo padėti persiųsti laiškus magistrui ar kitiems aukštiesiems pareigūnams. Tam kiekvienas komtūras nuolat laikė parengtus kelis pasiuntinius – pašto vaikinus (Briefjungen) arba pašto raitelius (Postreiter) – ir specialius pašto arklius, vadinamuosius Briefschweike. Už aplaidumą šioje srityje sekdavo statutuose numatytos magistro pastabos (papeikimai). Komtūrams taip pat nebuvo leidžiama priimti į ordiną brolių, pusiau brolių, pusiau seserų, familiarų ir tarnautojų, išskyrus galbūt pasiuntinių tarnybą.

Tvarkydami turtą, komtūrai negalėjo parduoti žemės ir sudaryti nuomos sutarčių dėl stambių ir vertingų objektų.

Hauskomtūras, fogtai ir globėjai

Komtūrui padėjo namų komtūras (hauskomtūras), kuris jam nesant eidavo pavaduotojo pareigas, o dažnai talkindavo jam įvairioje tarnybinėje veikloje. Kaip pilies šeimininkas, namų komtūras vadovavo konventui ir tvarkė visas atsargas bei finansus, jam taip pat buvo pavaldžios visos Namų tarnybos. Didesnėse komtūrijose dar buvo činšmeisteris (Zinsmeister). Jis rūpinosi, kad reguliariai būtų gaunamos piniginės ir natūrinės prievolės, todėl kontroliavo ir paskolų išdavimą bei ariamųjų žemių apskaitą. Činšmeisteris privalėjo vesti prievolių knygą. Beveik visi pilies konvento broliai turėjo tarnybinių pareigų ir atsakė už jiems paskirtą sritį. Tai galėjo būti virtuvė – Kuchmeister, rūsys – Kellermeister, kepykla – Backmeister, malūnas – Muhlenmeister. Grūdų atsargas tvarkė Kornmeister, už žuvies tiekimą atsakė Fischmeister, firmariją tvarkė Firmarienmeister. Pilies hospitaljeras – Hausspittler – atsakė už sergančių ir pagyvenusių brolių riterių maitinimą ir globą. Bažnyčios turtą prižiūrėjo Glockmeister, pilies trapieris ir zakristijonas buvo Haustrapier, o už vilkstinę, karinę įrangą ir žemės ūkio padargus atsakė Karwansherr. Už avalynę atsakingas Schuhmeister prižiūrėjo batsiuvius, Zimmermeister – dailides, Steinmeister – akmens meistrus. Schnitzmeister globojo akmens raižytojus ir meistrus, dirbusius Schnitzhaus’e, kur buvo gaminami ir laikomi arbaletai, strėlės, lankai ir panašūs dalykai. Buvo atsakingų už kalvę – Schmiedemeister, už arklides su žirgais – Pferdemarschall, už gyvulių ūkį – Viehmeister (jis taip pat valdė netoliese esančius ordino ūkinius dvarus). Daugumoje ordino komtūrijų buvo laikoma daug gyvulių, todėl ši pareigybė buvo ypač svarbi. Thormeister atsakė už pilies apsaugą, Gartenmeister – už sodą, o Waldmeister – už mišką. Kiekvieną penktadienį rinkdavosi kapitula, kurioje namų komtūras išklausydavo už savo sritis atsakingų brolių ataskaitas. Visi jie buvo ordino riteriai ir prižiūrėjo jiems pavaldžius meistrus bei darbininkus, taip pat pilies ir komtūrijos ūkio valdytojus. Jei komtūrijos konvente ordino riterių buvo nedaug, kiekvienam pavesdavo po kelias pareigybes ar sritis. Prie konventų ir balijų buvo ir kitų pareigybių.

Šioms pilių tarnyboms vadovauti didysis magistras arba kapitula atrinkdavo gabiausius brolius riterius. Kiekvienas savo tarnybą ėjo tik vykdydamas paklusnumo įžadą, be jokio atlyginimo ar atlygio. Niekas negalėjo atsisakyti paskyrimo. Už finansus atsakingas brolis privalėjo pilies konvente atsiskaityti komtūrui. Kas nesusidorodavo su savo užduotimi, būdavo nušalinamas nuo pareigų.

Konventui taip pat priklausė netoliese esančiose ordino pilyse gyvenę pflėgeriai (Pfleger – globėjas, valdytojas), kartais ir fogtai (Fögte). Nors jie vadovavo atskiroms žemės apygardoms ir gyveno savo pilyse, savo konventų neturėjo ir buvo priskirti komtūrijai.

Pavyzdžiui, Marienburgo komtūrijoje Štumo (Stuhm), Grebino (Grebin) ir Leskės (Leske) pilių fogtai bei Montau (Montau), Mezelanco (Meselanz) ir Lezevico (Lesewitz) pflėgeriai globėjai buvo kapitulos nariai. Panaši padėtis pasitaikydavo ir kitose komtūrijose. Šie pareigūnai iš esmės buvo namų komtūrai, tik be konventų. Be pilis valdžiusių fogtų, dar buvo sričių – Sembos, Notangos, Kuršo – fogtai. Jų viršininkai buvo aukštesniųjų konventų komtūrai, kurių įsakymams jie, kaip tų konventų nariai, paklusdavo.

Visa ordino pareigūnų sistema buvo apgalvota ir sutvarkyta iki smulkmenų, kiekvienas pareigūnas buvo prižiūrimas ir kontroliuojamas. Didįjį magistrą kontroliavo generalinė kapitula, aukščiausiuosius pareigūnus ir komtūrus – magistras ir kapitula, pilių pareigūnus – komtūras. Įstatymas kiekvienam nustatė jo veiklos sritį ir pavaldumo vyresnybei tvarką. Be to, nė vienas ordino pareigūnas, nuo magistro iki žemiausių pareigų, nebuvo atleidžiamas nuo dalyvavimo karo žygiuose.

Dvasininkai konvento broliai

Nuo seniausių laikų į ordino Namų konventą įėjo ir dvasininkai – broliai kunigai ir broliai kapelionai. Apie jų paskirtį kalbama ordino statutuose: „Tarp Ordino narių yra ir kunigų (dvasininkų), kuriems skirta garbinga vieta, kad jie taikos metu kaip žibančios žvaigždės darbuotųsi tarp jų ir pasauliečius brolius mokytų griežtai laikytis savo taisyklių ir atlikti savo pamaldas… Jei reikia stoti į kovą, jie turi juos drąsinti mūšiui… kad ir Dievas dėl jų kentėjo ant kryžiaus. Taigi jie turėjo įrodyti save darbais, saugoti sveikuosius ir ligonius ir visiems tarnauti Šventosios Dvasios vardu.“

Dvasininkų konvento brolių veikla buvo pamaldų laikymas, o svarbiausia jų pareiga – palaikyti čia griežčiausią tvarką. Juos kontroliavo komtūras, kuriam jie privalėjo besąlygiškai paklusti. Vietos vyskupams jie nebuvo pavaldūs. Į Ordiną įstojęs brolis dvasininkas metus buvo laikomas naujoku. Broliai dvasininkai skirstėsi į brolius kunigus ir brolius padėjėjus. Pirmieji buvo įšventinti, laikydavo mišias, o svarbiausia jų pareiga buvo rūpintis ordino riterių sielomis. Jie dažnai lankydavo ligonines, vesdavo bažnytines procesijas ir t. t. Broliai padėjėjai per mišias atlikdavo patarnautojų pareigas.

Pamaldų tvarka buvo surašyta iki smulkmenų, ir jos reikėjo laikytis su visu griežtumu. Tai prižiūrėjo aukštesnysis prioras. Be aukštesnių instancijų leidimo brolis kunigas negalėjo atsisakyti savo pareigų (nusivilkti ordino drabužio). Šį drabužį sudarė balta, priekyje susegama siurkotė arba sutana, kurią buvo nustatęs popiežius Inocentas IV, o už Namų ribų – pilkas apsiaustas.

Broliai kunigai, kaip ir visi konvento broliai, buvo griežtai pavaldūs Namų įstatymui. Jie valgė prie bendro stalo ir miegojo bendrame miegamajame, be komtūro pritarimo negalėjo palikti pilies sienų. Pilies kapituloje jie turėjo balsą, o tikėjimo klausimais broliams riteriams buvo savotiška bažnytinė policija. Svarbiausią vietą tarp ordino brolių dvasininkų užėmė magistro kapelionas, kuris visada lydėdavo jį kelionėse ir kartu vadovavo daliai krašto dvasinių ir bažnytinių reikalų. Jo nuolatinis buvimas šalia didžiojo magistro ir ypatingas pasitikėjimas, kurį šis jam rodė, darė didelę įtaką aplinkiniams, todėl į didįjį magistrą dažnai būdavo kreipiamasi per jį. Magistro kapelionas tvarkė dalį jo susirašinėjimo.

Tikrai išsilavinusių brolių dvasininkų Ordine buvo nedaug – ordino statutas tam neteikė ypatingos reikšmės. Vis dėlto tarp jų pasitaikydavo iškilių asmenybių, tarp jų Petras Dusburgietis, parašęs seniausią ordino kroniką, ir brolis kunigas Mikalojus Jerošinas, išvertęs ją į vokiečių kalbą eilėmis.

Didysis šeferis – Großschäffer

Jau ordino statuto skyriuje „Papročiai“ į artimiausią magistro aplinką, be dviejų kumpanų (sekretorių), įeina pilku apsiaustu vilkintis riteris, vadinamas „šeferiu“. Jo tarnybinės pareigos buvo susijusios vien su prekyba ir prekybiniais ryšiais: krašte pagamintos produkcijos pardavimu ir visko, ko reikia, pirkimu užsienyje.

Vėliau šeferių pagausėjo, ir jie buvo pavaldūs ne tik magistrui. Šeferio pareigybė ordino valstybėje atsirado jau XIV a. pradžioje: Vernerio fon Orzelno statutuose sakoma, kad šeferiai veda sąskaitų knygas, o Dytricho fon Altenburgo įstatymai jiems leido prekiauti, ypač audiniais. Didžiųjų šeferių institucija galutinai susiformavo iki XV a. ir tapo oficialia ordino valstybės įmone, papildančia ordino finansus.

Be didžiųjų šeferių, dar buvo mažieji šeferiai (kleinšeferiai) Karaliaučiuje bei šeferiai Kristburge ir Ragainėje. Ragainės šeferis gaudavo iš treslerio (iždininko) kasos pinigų sienos apsaugai (Wartgeld) ir buvo savotiškas Ragainės komtūro bankininkas.

Pagrindinis didžiojo šeferio Marienburge užsiėmimas buvo prekyba grūdais su Anglija, Škotija, Skandinavija, Nyderlandais ir įvairiais Hanzos miestais. Jo žinioje buvo artimiausių pilių grūdų sandėliai.

Karaliaučiaus didžiojo šeferio prekyboje vyravo gintaras – juo daugiausia prekiauta su Nyderlandais, Liubeku, o anksčiau ir su Lvivu (Lemberg). Karaliaučiaus šeferis ir ordino maršalas, kuriam jis buvo pavaldus, sudarydavo su gintaro pirkėjais sutartis dėl įvairių rūšių gintaro kainos ir tiekimo, ypač su rožinių gamybos dirbtuvėmis Briugėje. Šeferis rūpinosi gintaro priėmimu, išdavimu, įvairių rūšių atranka ir siuntimu laivų kroviniais nuolatiniams prekybos atstovams ir agentams. Be to, jis vykdė svarbius sandorius vašku, medumi ir voverių kailiais Nyderlanduose, ypač Briugėje.

Didieji šeferiai kontroliavo ir didelę dalį įvežimo. Per savo prekybos agentus užsienyje jie pirkdavo Ordinui reikalingas prekes ir savo laivais gabendavo jas į Prūsiją. Kasmet į šalį būdavo įvežama daug angliško ir olandiško audinio, vestfališko lino, druskos, ginklų ir įvairių kitų būtinų prekių. Paskui didieji šeferiai jas paskirstydavo konventams, o konventų viduje komtūrai jas skirstydavo įvairioms tarnyboms. Marienburgo didysis šeferis rūpinosi magistro sandėlių ir virtuvės aprūpinimu, taip pat pagrindinių Namų konvento poreikiais. Tinkamam konvento gyvenimo būdui buvo nustatyti tam tikri nurodymai.

Be to, didieji šeferiai nuolat prekiavo su Prūsijos miestais. Jie miestų pirkliams skolon, už užstatą arba laidavimą tiekdavo didelius prekių kiekius. Tam didžiuosiuose šalies miestuose veikė prekybos agentai. Siekdamas parduoti užsienio audinius pačioje Prūsijoje, Karaliaučiaus didysis šeferis palaikė prekybos ryšius net iki Torunės.

Į jo tarnybinės veiklos sritį įėjo ir laivų statyba (Rhederei). Tarptautinei prekybai Ordinui reikėjo statyti naujus laivus. Dažnai jis būdavo naujų laivų bendrasavininkis. Šeferiai prižiūrėjo laivų statybą, apmokėdavo išlaidas ir rengdavo ataskaitas. Apie savo veiklą ir tarnybos būklę jie surašydavo itin išsamią ataskaitą knygoje, kurią kontroliavo didysis komtūras, treslerys ir maršalas. Jų fondai dažnai būdavo labai dideli: antai Karaliaučius 1369 m. turėjo 30 000 markių apyvartinio kapitalo, iš kurio turėjo padengti konvento poreikių mieste išlaidas, negaudamas jokios kompensacijos iš Karaliaučiaus komtūrijos. Marienburgo didžiojo šeferio fondai 1405 ir 1406 m., atskaičius visas išlaidas, grynąja verte siekė 46–48 tūkstančius markių.

Dėl reikalų gausos kiekvienas didysis šeferis turėjo po vieną padėjėją – jaunesnįjį šeferį (Unterschäffer), kuris, didžiajam šeferiui dažnai išvykstant, eidavo jo pavaduotojo (atstovo) pareigas. Didžiųjų šeferių priežiūroje taip pat buvo svarų magistrai (Pfundmeister) Dancige ir kituose didesniuose uostuose, svarų mokesčio (Pfundgeld) rinkėjai, makleriai, laivų statytojai, škiperiai ir vadinamieji laivų vaikinai (Schiffkinder), arba jūreiviai.

Generalinis prokuratorius (Ordino reikalų patikėtinis Romoje)

Kaip ir visi riterių ordinai, Vokiečių ordinas turėjo nuolatinį atstovą prie popiežiaus sosto. Generalinio prokuratoriaus veikla Ordinui buvo nepaprastai svarbi. Į šias pareigas būdavo skiriamas gerų diplomatinių gebėjimų turintis ordino brolis. Didžiojo magistro pavedimu jis derėdavosi su popiežiumi, gindavo Ordino interesus, perduodavo Ordino skundus ir pageidavimus. Didžiausiu jo nuopelnu buvo laikomas popiežiaus palankumas, kurio dėka Ordinui pavykdavo gauti papildomų privilegijų arba sulaukti paramos tarptautiniuose ginčuose. Ypač žinomas generalinis prokuratorius Laurentijus Blumenau, karjerą pradėjęs 1447 m. kaip reikalų patikėtinis ir teisininkas prie didžiojo magistro. Baigęs karjerą, jis parašė kroniką „Teutonų riterių ordino istorija“.

Riterių konvento gyvenimo būdas

Didelę dienos dalį ordino riteris praleisdavo per reguliarias pamaldas. Diena pagal tam tikras valandas buvo padalyta į šešis periodus. Tai buvo dienos ir nakties mišios. Visi konvento broliai – ir dvasininkai, ir dvasininko luomo neturintys – privalėjo jose dalyvauti kartu. Pamaldos ir maldos visame Ordine vyko pagal vienodą tvarką. Tik kai kurie pareigas einantys broliai, turėdami skubių reikalų, galėjo pamaldose nedalyvauti. Praleidusius ar pavėlavusius po kelių įspėjimų nubausdavo komtūras arba namų komtūras. Pagal įstatus kiekvienas priimtas ordino brolis turėjo mokėti maldas „Tėve mūsų“ ir „Tikiu“. Jei šių maldų nemokėjo, privalėjo per nustatytą laiką jas išmokti pas kunigus. Nė vienas ordino brolis negalėjo išpažinties eiti už Ordino ribų be savo vyresniojo leidimo. Be kasdienių pamaldų, Ordine buvo švenčiamos ypatingos bažnytinės šventės. Už kiekvieną mirusį brolį konventas surengdavo gedulingas pamaldas. Ordino broliui buvo nurodyta, kiek kartų jis privalo sukalbėti „Tėve mūsų“ už žuvusius ar mirusius ordino brolius.

Ordino pilyje visi riteriai buvo lygūs – ar būtų kunigaikščių, grafų, ar bajorų kilmės, niekas iš jų neturėjo pranašumo ar pirmenybės. Kiekvienas ordino brolis vilkėjo visiems vienodus drabužius. Viskas, kas brangu ir krinta į akis, buvo draudžiama. Kiekvieną nukrypimą pastebėdavo ir užkirsdavo jam kelią trapieris.

Žiemą drabužiams apšiltinti buvo galima naudoti tik ožkų arba avių kailį. Įstatai neleido avėti brangios avalynės su raišteliais, aukštais aulais, ilgomis nosimis ar aukštais kulnais; ant drabužių taip pat negalėjo būti jokių siuvinėjimų (galionų) ar brangaus pamušalo, jokių šilkinių švarkų ar kamzolų su giminės herbais ir daugybe klosčių. Buvo nustatyta ir šukuosena: plaukai užpakalyje – trumpi, priekyje – ilgesni; riterių brolių barzdos nekirptos, o broliai kunigai privalėjo jas skustis.

Brolių gyvenamąsias patalpas sudarė tik valgykla, Ordine vadinta remteriu (Remter), ir bendras miegamasis (Dormitorium). Šiame bendrame miegamajame turėjo miegoti visi sveiki broliai, o remteris jiems buvo bendra salė, panaši į svetainę. Baldai remteryje buvo paprasti – grubus ąžuolinis stalas ir masyvūs suolai. Net Marienburgo didžiajame remteryje brolių baldai buvo tokie patys. Bendro miegamojo įrangą tam tikru mastu galima atkurti pagal Ordino statutus. Juose sakoma: kiekvienas brolis turi tenkintis čiužiniu (Sack) su vilnų pašukomis (Kotze), lininėmis paklodėmis ir antklode. Guolis turi būti kietas ir paprastas, ir niekas negalėjo trokšti kitokio; tik atskirais atvejais (dėl senų žaizdų) jis būdavo pagerinamas, ir tai tik komtūro leidimu. Galbūt kiekvienas ordino brolis bendrame miegamajame turėjo vietą, atitvertą lentinėmis sienelėmis ir su grotelių durimis. Taip pat paprastai buvo įrengtos koplyčia ir kapitulos salė.

Kapitulos salė galėjo būti tokia kaip Marienburge, tačiau su akmeniniais suolais palei sienas. Koplyčios ir kapitulos salės patalpose buvo leidžiamos ir sienų puošmenos, ypač freskos. Jos puošė patalpas Marienburgo, Karaliaučiaus, Lochštedo, Zachsenhauzeno ir kitose pilyse. Komtūro kambariai ir ligonių patalpos buvo įrengti paprastai, bet gausiai išpiešti freskomis, pavyzdžiui, komtūro kambarys Lochštede.

Ordinas Prūsijoje sukūrė pavyzdingas šildymo ir išvietės sistemas. Didelėms salėms santykinai atšiauraus klimato šalyje apšildyti įprastų krosnių ir atvirų židinių nepakako. Salėse buvo įrengiamas centrinis šildymas: rūsyje buvo didelė iš akmens sumūryta pakura su tuščiaviduriu piramidės formos skliautu, išklotu rieduliais. Virš šios išklotos erdvės kilo dūmtraukis su iš molinių vamzdžių padarytomis atšakomis, kurios ėjo po šildomų patalpų grindimis ir išeidavo į apvalias angas kambariuose. Vamzdžius ir angas buvo galima uždaryti disko formos metaliniais dangteliais. Židinys būdavo kūrenamas malkomis, esant atviram dūmtraukiui. Riedulių sluoksnis įkaisdavo ir išlaikydavo šilumą, o dūmai išeidavo pro dūmtraukį. Malkoms sudegus, pelenai būdavo pašalinami, dūmtraukis uždaromas, o gyvenamosiose patalpose atidengiami disko formos metaliniai dangteliai. Sausas, švarus, stipriai įkaitęs oras tada plūsdavo į kambarius ir ilgam sukurdavo ten malonią šilumą. Toks šildymo būdas buvo higieniškas ir kartu ekonomiškas.

Dar įdomiau buvo išspręstas toks delikatus klausimas kaip išvietės. Prūsijoje šios patalpos visada būdavo perkeliamos į bokštus, stovėjusius virš tekančio vandens, – ne itin patogu, bet higieniška. Šie kasdieniai statiniai architektūriškai būdavo apipavidalinami labai įspūdingai. Prūsijoje tokie tualetai buvo vadinami dancheriais (Danzker). Kodėl – nežinoma.

Valgyti visi susirinkdavo prie vieno stalo, taip pat ir komtūras. Maistas buvo paprastas, bet sotus, gerdavo alų ir stiprų midų. Prie stalo nebuvo nei vyno, nei rafinuotų patiekalų. Didysis magistras prie konvento stalo taip pat tenkindavosi tokiu raciono. Paprastai valgydavo remteryje prie trijų stalų: prie pirmojo, vadinamojo ponų stalo, – komtūras su Namų pareigūnais ir konvento broliais; prie antrojo, vitingų stalo, – tarnautojai; prie trečiojo, jaunųjų stalo, – knechtai. Nė vienas brolis negalėjo maitintis už konvento ribų. Ligoniams ir pagyvenusiems broliams firmarijoje buvo tiekiamas geresnis maistas.

Į remterį konvento nariai privalėjo ateiti tik susisegę apsiaustą. Valgydami jie laikėsi gilios tylos, o stalo skaitovas skaitė Biblijos ištraukas, „kad, kaip sako įstatymas, ne tik gomurys valgyti trokštų, bet ir ausys alktų Dievo žodžio“. Jei prie stalo būdavo svečių, komtūras tylos priesaką atšaukdavo. Niekas nepakildavo nuo stalo, kol visi nepavalgydavo ir brolis kunigas nesukalbėdavo padėkos maldos. Pasninko dienomis broliai po mišparų rinkdavosi remteryje vakarienės, kurią sudarė lengvas užkandis. Tomis dienomis, kai valgydavo du kartus, lengvo užkandžio nebūdavo. Stiprūs gėrimai, pavyzdžiui, pašildytas Lutertrank, buvo draudžiami. Po vakaro maldos ateidavo poilsio metas. Visi sveiki konvento broliai miegodavo vienoje bendroje patalpoje. Įstatymas ir čia nurodė laikytis gilios tylos iki pirmosios ryto maldos. Jei draudimas būdavo pažeistas, nusižengimas būdavo atperkamas sukalbant „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“.

Ordino riteriams buvo draudžiama laikyti savo daiktus užrakintus. Niekas negalėjo priimti dovanos be vyresniojo pritarimo, niekas neturėjo teisės turėti pinigų ar priimti jų saugoti. Nė vienas pareigas einantis brolis negalėjo duoti pinigų konvento nariui be vyresniojo leidimo. Statutai taip pat draudė Ordino broliui turėti prie savęs giminės antspaudą, be vyresniojo leidimo siųsti laiškus ir skaityti gautuosius. Tik komtūrai ir kiti pareigūnai galėjo naudotis tarnybiniais pinigais.

Laisvalaikiu riteriai rinkdavosi remteryje pasikalbėti, pažaisti ir kitaip pasilinksminti. Statutai leido žaisti šachmatais ir Zackunenspiel (?), tačiau draudė žaidimus iš pinigų. Draudžiama buvo ir lošti kauliukais. Kartais laisvalaikiu brolius linksmindavo klajojantys muzikantai, akli dainiai, meninio švilpimo atlikėjai, gyvūnų dresuotojai, klajojantys fokusininkai ir juokdariai. Medžioti su šunimis ir sakalais buvo leidžiama tik didžiajam magistrui, pareigūnams ir komtūrams. Prireikus Ordino riteriai galėjo šaudyti vilkus, lūšis, lokius ir kitus laukinius žvėris, kartais būdavo leidžiama šaudyti ir paukščius.

Pilies gyvenime įstatymas ragino riterius gyventi broliškoje santarvėje: visi broliai turėjo stengtis niekam nebūti našta, o vienas su kitu elgtis su meile, paslaugiai ir nuolankiai. Jei Ordino broliai susiginčydavo, jie privalėjo nedelsdami susitaikyti. Kiekvienas brolis turėjo būti padorumo ir sąžiningumo pavyzdys, iš jo lūpų neturėjo sklisti slaptos apkalbos, nešvankūs žodžiai, melas, prakeiksmai, keiksmai ir išpuikę plepalai.

Pasauliečiams Ordino riteriai privalėjo būti tyro, pamaldaus ir nepriekaištingo gyvenimo pavyzdys. Tik išskirtiniais atvejais jie galėjo pasirodyti didelėse šventėse, riterių sueigose, pokyliuose ir pasilinksminimuose. Viešose vietose nebuvo leidžiama kalbėtis su moterimis, ypač su jaunomis. Niekam nebuvo leidžiama pabučiuoti net savo motinos ar sesers. Niekas negalėjo įžengti į moterų vienuolyną. Nebuvo leidžiama tapti krikštatėviu, išskyrus skubaus krikšto atvejus. Statutai draudė artimai bendrauti su pasauliečiais ir ilgai būti išvykus iš konvento. Komtūras galėjo leisti Ordino riteriui nuvykti tik iki artimiausių Ordino Namų. Tolimesnei kelionei reikėjo magistro leidimo.

Jei Ordino brolis jodavo su pavedimu, jis neturėjo užsibūti dvaruose ir namuose ilgiau nei dvi naktis, jam nebuvo leidžiama apsistoti nakvynei pas pasauliečius ir smuklėse. Atvykęs į kitą Ordino pilį, riteris neturėjo teisės be komtūro leidimo ir be Ordino brolio palydos lankytis netoliese esančiame mieste. Jaunas Ordino riteris privalėjo keliauti tik lydimas vyresniojo.

Konvento brolis neturėjo jokios nuosavybės, negalėjo laisvai disponuoti nei savo žirgu, nei ginklu, net senų nudėvėtų drabužių negalėjo nei parduoti, nei padovanoti. Tik trapjeras galėjo išdalyti drabužius knechtams (tarnams) arba vargšams. Tinkama ekipuote (šarvais) ir trimis gerais riteriui būtinais žirgais privalėjo pasirūpinti komtūras. Jei kas nesirūpindavo savo šarvais ar juos prarasdavo, būdavo baudžiamas ilgu įkalinimu. Buvo draudžiama puošti šarvus ir žirgų pakinktus. Riterio pasididžiavimo – kalavijo – Ordino brolis neturėjo teisės atiduoti į svetimas rankas.

Daugelyje Ordino pilių seniems ir ligotiems broliams buvo įrengtos firmarijos, o Marienburge net dvi: viena Ordino riteriams ir kunigams, kita knechtams (tarnams) ir šeimynai. Tai buvo ištisi kompleksai, kuriuos sudarė ligonių kambariai, savas ūkio valdymas, atskira koplyčia, pirtis, virtuvė ir gyvenamosios patalpos seniems broliams. Tvarką prižiūrėjo firmarijos magistras. Jei Ordino brolis susirgdavo taip sunkiai, kad prireikdavo šventojo patepimo, namų komtūras užantspauduodavo visus jo reikmenis, o jam mirus visa, kas buvo vertinga, būdavo siunčiama iždininkui į Marienburgą. Nė vienas Ordino brolis negalėjo surašyti testamento, tik prieš patepimą jis galėjo savo bendrabroliams atminimui perduoti smulkių daiktų iš savo reikmenų ir turto. Broliui mirus, magistrui nedelsiant būdavo siunčiamas vadinamasis mirties laiškas. Kiekvieni Ordino Namai už žuvusįjį ar mirusįjį laikydavo gedulingas pamaldas su mišiomis ir vigilija, o konvento narys, nebuvęs dvasininku, šimtą kartų sukalbėdavo už jį „Tėve mūsų“.

Mūšio lauke statutai įpareigojo Ordino riterį laikytis griežtos drausmės ir tvarkos. Besąlygiškas paklusnumas Ordino maršalui ir jo padėjėjams buvo jam svarbiausias įstatymas. Nustatyta karinė tvarka reglamentavo riterių veiksmus puolant ir karo žygių metu. Kas bailiai palikdavo vėliavą ar pasišalindavo iš kariuomenės, gaudavo sunkiausią bausmę. Žygio metu įrengus stovyklą, prie žygio altoriaus būdavo laikomos lauko pamaldos. Žygiuose Ordino riteriais maisto atžvilgiu rūpinosi proviantinis komtūras arba proviantmeisteris.

Prie maršalo nuolat būdavo heroldas – šauklys, garsiai skelbdavęs gaunamus įsakymus. Jei maršalas norėdavo pulti priešą raitųjų rikiuote, brolis tarnas iškeldavo puolimo (persekiojimo) vėliavą.

Įstatymas įpareigojo mūšio lauke elgtis vyriškai ir drąsiai, o su vargšais ir ligoniais – švelniai ir rūpestingai. Rūpinimasis ligoniais ligoninėse buvo pirmasis kilnus į Ordiną priimtų riterių įžadas. Vargšams dažnai būdavo aukojami drabužiai ir maistas. Mirus Ordino broliui, jo geriausias drabužis būdavo padovanojamas vargšui, o 40 dienų beturčiams dalijamas maistas.

Namų kapitula ir bausmės (baudžiamasis įstatymas)

Kiekviename konvente sekmadieniais rinkdavosi namų kapitula, kurioje privalėjo dalyvauti visi broliai riteriai ir kunigai. Ji prasidėdavo ir baigdavosi malda. Svarbiausias jos tikslas buvo nuolat priminti broliams Ordino statutus, todėl kiekviename susirinkime būdavo skaitomos tam tikros statutų knygos ištraukos. Namų kapituloje būdavo išklausomi ir svarstomi komtūrijos apygardos valdymo ir kiti Ordino Namų reikalai. Ji taip pat atliko konvento narių teismo funkcijas ir bausdavo už pažeidimus.

Pagal nusižengimo ir nusikaltimo sunkumą buvo keturi bausmių laipsniai: skirta lengva, sunki, sunkesnė ir ypač sunki kaltė. Jei brolis padarydavo vieno iš šių laipsnių nusikaltimą, byla būdavo perduodama kapitulai, o jam apkaltinti pakakdavo dviejų Ordino brolių parodymų. Tuomet kapitula vykdydavo „atgailos teismą“, kuriame visada būdavo atsižvelgiama į Ordino brolių nuomonę apie kaltinamąjį. Šis galėjo susilaukti kapitulos malonės (atlaidumo). Geresnioji brolių dalis spręsdavo, ar jo pasigailėti, ar įvykdyti bausmę. Ordino įstatymas numatė daugybę atvejų, kai, atsižvelgiant į kaltės sunkumą, turėjo būti taikomi skirtingi bausmės laipsniai. Už lengvus nusižengimus kaltinamajam kapituloje būdavo skiriama nuo vienos iki trijų dienų arešto, o sekmadienį kapituloje jis gaudavo Juste. Už sunkią kaltę Ordino brolis netekdavo Ordino kryžiaus ant apsiausto, kol nuspręsdavo jo vyresnysis ir pasigailėdavo broliai. Jei jis likdavo be kryžiaus, būdavo baudžiamas metams, kol vyresnysis ir broliai sušvelnindavo jam bausmę.

Už sunkesnę kaltę jam atitinkamai būdavo skiriama metų bausmė, t. y. kaltinamasis ištisus metus turėdavo gyventi kaip knechtas, valgyti prie jų stalo, miegoti ant žemės (ant grindų), tarnauti be apsiausto su kryžiumi ir tris dienas per savaitę tenkintis vandeniu ir duona (tačiau tai galėjo būti sumažinta iki dviejų dienų).

Jei nusikaltimas tapdavo žinomas pasauliečiams, sekmadienį bažnyčioje kaltininkas būdavo nubaudžiamas viešai. Jei jo kaltė būdavo nepaprastai didelė, o jis nenorėdavo paklusti paskirtai bausmei, jį galėjo uždaryti į kalėjimą, kur jis metus kalėdavo surakintas grandinėmis, o išskirtiniais atvejais būdavo nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Už sunkiausius nusižengimus buvo šalinama iš Ordino.

Griežtai buvo baudžiama už nepaklusimą vyresniojo įsakymams, ordino įstatymų pažeidimą ar jų nepaisymą. Už tokius nusižengimus ordino riteris netekdavo visų titulų ir garbės ir nebeturėdavo jokių galimybių gauti kokių nors pareigų. Aukščiausiasis magistras arba jo aukščiausiasis pareigūnas galėjo kai kurias bausmes panaikinti. Tačiau įstatymas reikalavo, kad magistras nebūtų pernelyg atlaidus pažeidimams ir nepaliktų be dėmesio net menkiausių nusižengimų, „nes, kaip jis skelbė, kai padaromas nusižengimas, turi būti nustatytas ir jo saikas“.

Pilkieji apsiaustai, pusiau broliai ir broliai tarnai

Ordino broliai priklausė dviem skirtingiems luomams (klasėms) ir skirstėsi į ordino narius, kurie nebuvo dvasininkai, ir brolius kunigus. Broliai kunigai, kaip Prūsijos krašto dvasininkija, retai būdavo kilmingi ir daugiausia buvo „šio krašto piliečiai“. Tarp brolių, kurie nebuvo dvasininkai, aiškiai skyrėsi broliai riteriai ir „pilkieji apsiaustai“ – pusiau broliai. Politinis ir vadovaujantis ordino sluoksnis buvo broliai riteriai. Pilkieji apsiaustai – tai neriteriškos kilmės broliai kovotojai. Daugiausia jie buvo kilę iš vietinių prūsų gyventojų. Dažniausiai šie pilkus apsiaustus dėvėję pusiau broliai užimdavo žemesnes pareigas komtūrijoje ar pilyje. Dalis didžiųjų šeferių, kurie rūpinosi ordino užsienio prekyba, buvo kilę iš Dancigo miestiečių. Prūsijoje būta ir pavienių Vokiečių ordino pusiau seserų.

Pirmuosius įstatymus pusiau broliams, tikėtina, išleido hochmeisteris Burchard von Schwanden. Šie įstatymai skelbė: „Mūsų Viešpaties vardu, pirmoji sąlyga priimti į pusiau brolius buvo dorovingas gyvenimo būdas.“ Priimamasis prisiekdavo ordinui ištikimybę ir pažadėdavo pagal savo galimybes dirbti jo labui. Už tai jis, kaip pusiau brolis, gaudavo ordinui Dievo ir Bažnyčios suteiktą nuodėmių atleidimą savo sielos išganymui. Pusiau brolis ir toliau gyveno už ordino namų ribų, be griežtų ordino askezės ir uždarumo įžadų. Jis tarnavo ordinui ir prisidėjo prie jo gerovės – kaip karys mūšio lauke ir kaip geradarys taikos metu. Kai šis pusiau brolis nusilpdavo iš senatvės ir nebegalėdavo dirbti, ordinas aprūpindavo jį materialine parama visam likusiam gyvenimui, net jei jis neturėdavo visko, ko reikia savo priežiūrai. Po mirties visas jo turtas kaip dovana atitekdavo ordinui. Už nuopelnus ordinui magistras brolijos raštais (Bruderbrief) priimdavo į ordiną pusiau broliais (tačiau be minėtos dovanos) vokiečių ir užsienio valdovus (kunigaikščius). Net karaliai Zigmantas ir Alfonsas V Aragonietis laikė garbe būti priimti į ordiną pusiau broliais. Kadangi pusiau broliu galėjo tapti bet kurio luomo žmogus, jais dažnai tapdavo pasiturintys miestiečiai, žymūs mokslininkai ir turtingi bauerai (valstiečiai). Mirus tokiam pusiau broliui, artimiausiuose ordino namuose jo garbei būdavo aukojamos iškilmingos gedulingos pamaldos. Palestinos laikotarpiu egzistavo nuo pusiau brolių besiskirianti klasė – broliai tarnai. Jiems priklausė vadinamieji Turcopelen – lengvai ginkluoti pėsti ir raiti kovotojai. Tamplierių ordino pavyzdžiu jie buvo vadinami Sarjanten arba Sergenten (seržantais) ir buvo pavaldūs savo Turcopelier. Iš jų magistras ir maršalas rinkdavosi heroldus ir adjutantus. Dėl apsiausto spalvos jie taip pat dažnai buvo vadinami „pilkaisiais apsiaustais“.

Įstatymas leido moterims stoti į ordiną pusiau seserimis. Romos karaliaus Zigmanto sutuoktinė buvo ordino sesuo. Priimti moterų į „visateisę ordino bendriją“ nebuvo leidžiama – jos buvo priimamos kaip pusiau seserys slaugyti ligonių ligoninėse ir prižiūrėti gyvulių. Priimamos jos duodavo skaistybės įžadą, vilkėjo bažnytinius drabužius, tačiau gyveno už ordino namų ribų, ten, kur nurodydavo komtūras.

Iš tikrųjų pusiau brolių teisinė padėtis nėra visiškai aiški, nes šaltiniai apie juos kalba labai mažai. Pusiau broliais būdavo ir tarnai, ir ordino geradariai, kuriems taisyklės ir įžadai nebuvo taikomi. Prie pusiau brolių rato ordinas priskyrė ir Konradą Mazovietį bei Samborą Gdanskietį. Pusiau broliai buvo ir tretininkai (tercjarze), kurie galėjo dėvėti pilką apsiaustą su puse juodo kryžiaus. Broliams „tarnams“ ėmus vykdyti įvairias administracines ir ūkines funkcijas, skirtumas tarp jų ir pusiau brolių nyko. Viskas rodo, kad pilkųjų apsiaustų dėvėtojai niekada neturėjo didelės reikšmės kryžiuočių karinėse pajėgose. Nepavyko nustatyti ir tikslaus jų skaičiaus. Atrankiniai patikrinimai didesniuose konventuose rodo, kad pusiau brolių dalis siekė 15 %. Galima teigti, kad pusiau brolis Kryžiuočių ordine – tai pasaulietis, atliekantis karinę, ūkinę ar kitokią tarnybą ir neturintis riterio orumo. Pasak G. Kunze, pusiau brolių padėtis reiškė ne jų atskyrimą nuo ordino gyvenimo, o priešingai – jų dalyvavimą ordino reikaluose, įskaitant ir politiką.

________________________

1 – Pradiniame etape tai buvo rezidencija Akroje (Akkone), vėliau Montforte (Starkenberge), praradus Montfortą – vėl Akroje, toliau Venecijoje, Marienburge, Karaliaučiuje.

2 – Magistras – vok. – meisteris. Magistras – lot. – vadovas.

3 – lot. – „visuotinis arba vyriausiasis valdytojas“ arba „Šventosios Marijos vokiečių ligoninės valdytojas“.

4 – Visitirer, nuo žodžio visitieren – apeiti, apžiūrėti, kratyti – t. y. tikrintojas.

5 – Dusburgas teigia, kad Hermann von Salza gavo žiedą dovanų iš popiežiaus. Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, nežinoma. Visada buvo manoma, kad paprastas auksinis žiedas ordino iždinėje ir yra tas pats. Dudik B. Des Hohen Deutschen Ritterordens Munz-Samlung in Wien. S. 61.

6 – Raštininkas, mokantis arabų kalbą.

7 – Prūsija ir Livonija buvo sujungtos 1237–1241 (?) m., 1279–1280 m., 1282 (?) m.

8 – Tiksli data, kada keturios minėtos balėjos buvo pajungtos aukščiausiajam magistrui, nežinoma.

9 – Rehdeno konvento ordino broliai kreipiasi į aukščiausiąjį magistrą su skundu dėl komtūro, kuris neorganizuoja kassavaitinės pirties. Probst C. Helfen und Heilen. S. 131.

Knyga „Vokiečių ordinas“, kurios autorius – pirmaujantis Kaliningrado šios temos ekspertas

Anatolijus Pavlovičius Bachtinas

(17.01.1949 – 28.11.2023) 

buvo išleista leidykloje „Živiom“ 2020 metais. Maloniai leidus autoriui, skelbiame jos ištrauką, kurioje autorius pasakoja apie vidinę ordino struktūrą.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.