PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje Tatjanos Kolivai.
[ 1814 ]
Tilžė. — Prekyba. — Įvairios tautybės. — Jų nesantaika. — Napoleonas Tilžėje. — Jo elgesys su Prūsijos karaliene. — Jo dovana. — Puikūs žirgai. — Grįžimas į Memelį. — Dar kelios pastabos apie šį miestą. — Jūrų policija. — Įvairūs keliai į Karaliaučių.
Padvigubinome savo laivininkui atlygį ir pasiūlėme jam su padėjėju maitintis mūsų sąskaita, nes kelyje iš Rusnės į Tilžę užtrukome ir pasiekėme tikslą tik septintosios dienos vidurdienį, nors paprastai šis kelias trunka vieną dieną. Užtat Žemumą išvažinėjome visomis kryptimis ir per tą laiką gerai pažinome tiek kraštą, tiek jo gyventojus.
Tilžė – didelis miestas kairiajame Nemuno krante, turintis nuo 12 000 iki 17 000 gyventojų.
Tilžė – tiltas į Rytus.
Tarpininkavimo prekyba grūdais, mediena, kanapėmis ir linais, kurią vykdo vietos pirkliai, nemažai prisideda prie jo klestėjimo ir daro šį miestą labai gyva vieta, tačiau didelių prekybos namų čia nėra. Jo gyventojai pagal kilmę labai skiriasi, ir lygiai taip pat skiriasi jų gyvenimo būdas, nes čia, kaip ir visur, jie lieka ištikimi savo tėvų papročiams.
Prūsai, zalcburgiečiai, menonitai1, lietuviai ir žydai taikiai sugyvena vienoje vietoje, tačiau jų papročiai taip ryškiai skiriasi vieni nuo kitų, kad šių socialinių grupių susvetimėjimas iš pirmo žvilgsnio pastebimas net svetimšaliui.
Prūsai verčiasi išimtinai medienos ir grūdų prekyba, žydai prekiauja kolonijinėmis ir pramoninėmis prekėmis, be to, čia, kaip ir visur, jie taip pat verčiasi smulkiomis spekuliacijomis ir lupikavimu, zalcburgiečiai, menonitai ir lietuviai dirba tiek mažmeninėje prekyboje, ypač degtindarystėje, tiek visose kitose pramonės šakose. Degtindarystė čia apskritai yra svarbi maisto pramonės kryptis. Nedidelį miesto sluoksnį sudaro lietuviai.
Zalcburgiečius, kaip, beje, ir menonitus su lietuviais, išskiria du nederami bruožai: godumas ir pavydas. Ir čia, kur jie gyvena artimoje kaimynystėje, tai dažnai virsta nesantaika ir priešiškumu vienų kitiems.
Pavyzdžiui, kaip jau minėta, visos trys šios socialinės grupės verčiasi degtindaryste ir laiko degtinės varyklas.
Ir, kad pritrauktų kuo daugiau pirkėjų, kiekviena jų gamina alkoholį kuo stipresnį. Tačiau kadangi šiame versle jos veikia beveik vienodai, kiekviena gentis kaltina kitą visokiausiu kenkimu ir net raganavimu, kurio pagalba konkurentas neva bando suteikti spiritui stiprumo.
O dar jie už akių apdovanoja vieni kitus įžeidžiančiomis pravardėmis. Antai lietuvius vadina arklių vagimis ir plepiais (Pferdediebe, die Glattmaeuler), o zalcburgiečius – jaučių varovais (Ochsentreiber).
Čia, savaitiniame miesto turguje, galima išgirsti unikalų balsų mišinį. Dainingas lietuvių kalbėjimas, kuriame kiekvienas balsis ištęsiamas be galo, lojantis zalcburgiečių žargonas, plokščia menonitų kalba, panaši į olandų, ir pagaliau visų mėgstamas jidiš – visos šios tarmės kartu sudaro triukšmingą įvairiabalsę kakofoniją – koncertą, kuriam nėra lygių.
Šiame mieste nėra jokių svarbių audinių parduotuvių ar manufaktūrų, tačiau čia yra arklių turgus, kuris labai žinomas ir kurį lanko daugybė užsieniečių.
Tilžės vaizdas iš dešiniojo Nemuno kranto.
Visas maistas čia puikios kokybės ir toks pigus, kad Tilžė laikoma klestinčiausiu Prūsijos miestu.
Šiuos senus barokinius namus mūsų keliautojas tikrai turėjo matyti.
Gyventojai kur kas bendraujantys nei Memelyje, o tarp vokiečių pirklių pasitaiko gerai išsilavinusių žmonių. Žiemą čia vyksta baliai ir koncertai, nes mieste gyvena daug šokti mėgstančio jaunimo, taip pat keletas neblogų muzikantų. Antai pono Zanderio asmenyje sutikau puikų smuikininką, kuris savo grojimu nesugėdintų ir kunigaikščio kapelos. Jis laiko muzikos instrumentų parduotuvę ir pats yra kelių iš jų išradėjas.
Šis miestas neturi jokių ypatingų įžymybių, tačiau čia sudaryta Tilžės sutartis ir dviejų kilnių monarchų susitikimas su korsikiečiu, įsivaizdavusiu save pasaulio likimų sprendėju, visam laikui išliks žmonių atmintyje2.
Tilžės gyventojai iki šiol su kartėliu prisimena tą niūrų laiką, atėmusį iš jų gerą pusę gerovės. Miestas, kurį paliko rusai, anaiptol nebuvo paimtas šturmu, ir vis dėlto prancūzai jį taip išplėšė, kad monarchams apgyvendinti trūko pačių būtiniausių daiktų – juos teko atgabenti iš Karaliaučiaus.
Napoleonas šventė čia savo triumfą. Jis diktavo taikos sąlygas, kurios negalėjo būti nežmoniškesnės, ir mėgavosi nelaimingos Prūsijos karališkosios poros kančiomis.
Jis niekada neatiduodavo daugiau, nei buvo priverstas atiduoti, ir vis dėlto vargšei karalienei Luizei teko nusižeminti ir aplankyti savo mirtiną priešą, nes jis jai davė suprasti, kad tokiu atveju sutiks su švelnesnėmis taikos sąlygomis. Napoleonas, pamatęs karalienę, buvo taip sujaudintas jos grožio ir kilnumo, kad sutriko ir, norėdamas pameilikauti, nerangiai pasiūlė jai ko nors iš jo paprašyti. Atsakymas, kurį ji davė, buvo vertas monarcho sutuoktinės. „Kaip karalienė, – tarė didingoji dama, – neturiu ko jūsų prašyti. Kaip savo tautos motina prašau Magdeburgo“3.
Tironas kažką neaiškiai atsakė, bet, norėdamas pasirodyti geradariu, kitą dieną atsiuntė karalienei žemėlapį, kuriame Silezija buvo apjuosta auksine grandinėle su auksine širdele. Tiesa, Silezija Napoleonui šiaip ar taip nepriklausė: jei jis būtų panorėjęs ją aneksuoti, mūsų imperatorius niekada nebūtų su juo sudaręs taikos. Taigi Napoleonas „dovanojo“ tai, ko nebuvo užkariavęs, nes Kozelis4, Glacas5 ir Zilberbergas6 vis dar buvo Prūsijos kariuomenės rankose. Apie šį susitikimą pasakojama daug istorijų, dauguma jų tokios prieštaringos, kad abejoju pasakojimų patikimumu.
Napoleonas ir karalienė Luizė 1807 metų liepą Tilžėje.
Nemunas šioje vietoje – plati upė, tekanti beveik tiesia linija Tilžės pakraščiu ir matoma iš toli.
Ką tik pastatytas Karalienės Luizės tiltas ir dar veikianti pontoninė perkėla.
Ši didelė vandens tėkmė yra nuostabus reginys dėl daugybės ja plaukiančių laivų ir sielių.
Per savo trumpas išvykas iš Tilžės į apylinkes turėjau puikią progą pasigrožėti šios provincijos žirgais. Pas kelis valstiečius mačiau arklių, kurių kiekvienas vertas ne mažiau kaip šimto červonecų, ir jie tikrai buvo verti puošti kunigaikščio arklidę! Tai leido man suprasti, kokią neįkainojamą reikšmę turi žemuma (die Niederung) Rytų Prūsijos ir Lietuvos aukštumoms.
Čia niekada netrūksta žolės, o sausais metais, kai aukštumose trūksta pašarų, šienapjūtė dvigubai gausi. Taigi žemuma (die Niederung) savo gausa palengvina gyvenimą vietos gyventojams, kurie jos dėka išsprendžia gyvulių šėrimo problemą jų neskersdami, kaip dažnai nutinka kitose šalyse. Kuršiai7 turi dar vieną pajamų šaltinį, kurį lemia jų žemės turtingumas, būtent arklių priėmimą penėti. Jei kas turi liesų arklių, kuriuos šeimininkas norėtų greitai ir be didelių išlaidų nupenėti, jis už labai saikingą mokestį gali išleisti juos į Žemumos ganyklas.
Po dviejų mėnesių jis atgaus savo arkliukus tokius pat apkūnius, lyg būtų visus metus penėjęs juos rinktiniais grūdais.
Pabuvęs Tilžėje aštuonias dienas, palikau ją ir išsiskyriau su savo pakeleiviu, kuris per Įsrutį vyko į Karaliaučių. Man būtų buvę sunku skirtis su šiuo kukliu, gerai išsilavinusiu žmogumi, jei nebūčiau buvęs tikras, kad vėl pasimatysime jo gimtajame mieste, apie ką jis mane labai išsamiai informavo. Nekantriai laukiu greito mūsų susitikimo, juo labiau kad mano viešnagė ten, kaip įtariu, bus gana ilga.
Kelionę atgal į Memelį įveikiau per dvi dienas be jokių nuotykių, o atvykęs radau manęs laukiantį tavo nuostabų laišką ir rekomendacijas, reikalingas kelionei į Karaliaučių. Dabar ruošiuosi išvykti, ir kadangi galbūt niekada daugiau nebepamatysiu Memelio, noriu parašyti, kas man šiame mieste atrodo įsidėmėtina.
Memelyje gyvena apie 9000 gyventojų, tarp kurių nėra elgetų ir labai mažai vargšų. Nors miestas yra Lietuvoje, čia beveik visi kalba vokiškai, o kilminguose namuose kalbama ir angliškai. Lietuviškai paprastai kalba tarnai ir mažmeninių krautuvėlių turguje pardavėjai.
Visi geografai miestą aprašo kaip tvirtovę, tačiau jis pernelyg atviras Rusijos pusėje, o priešingoje pusėje yra tik keli silpni įtvirtinimai, kas savaime yra gana keista!
Memelio įtvirtinimų planas.
Tai, kas kadaise vadinta citadele, yra ne kas kita, kaip siena apjuosta senoji pilis, kuri, išskyrus vieną senovinį bokštą, praktiškai sugriuvusi.
Memelio pilis XIX amžiaus graviūroje.
Anksčiau ant tvirtovės sienos stovėjo kelios geležinės patrankos, tačiau jas seniai pašalino, nes jos negalėjo apsaugoti uosto: sviedinių skrydžio trajektorijoje prieš uostą yra miestas. Beje, reikia pasakyti, kad vietos uostą saugo pati gamta: prieš reidą yra smėlio sekluma, dėl kurios kyla stipri mūša ir jūrų laivams neįmanoma įplaukti be locmano. Krantas prie Memelio labai nuolaidus ir nusėtas nuolaužomis daugybės laivų, kurie kadaise čia užplaukė ant seklumos, nes jūra šioje vietoje itin sekli, taigi ir pavojinga.
Negaliu nepapasakoti jums šio to apie vietos jūrų policiją. Tai įrodymas, kokių žiaurių priemonių, deja, kartais tenka imtis net tokioje švelniai valdomoje valstybėje kaip Prūsija, kad būtų galima kontroliuoti išsigimusią žmonių giminę.
Gerai žinoma, kad jūreiviai – laukinė ir nevaldoma tauta, o tai paaiškinama jų gyvenimo būdu. Ir šiuo požiūriu labiausiai išsiskiria anglai, sudarantys daugumą Memelio svečių.
Laivui įplaukus į vietos uostą, jo įgula turi teisę kelioms dienoms išlipti į krantą. Ir šį savo laisvą laiką jūrininkai beveik be išimties praleidžia Memelio priemiestyje Vitėje, kuris, panašiai kaip Amsterdamo ir Frankfurto prie Maino Judengasse8 skersgatviai yra apgyvendinti vien žydų, yra pilnas geidulingų paleistuvių, tenkinančių įvairius savo klientų jausminius troškimus.
Tačiau jūreiviai paprastai tokie nepasotinami savo malonumuose, kad dažnai laiku negrįžta iš savo trumpalaikių atostogų, ir jokie įkalbinėjimai ar kapitono įsakymai nepajėgia grąžinti lėbautojų vėl prie jų pareigų.
Neseniai buvo rastas toks šios problemos sprendimas: kad nepaklusniuosius būtų galima suvaryti atgal į laivą, buvo pasamdytas nepaprastai stiprus milžiniško ūgio vyras, labai įgudęs mušti. Jis gavo Draudėjo (der Verboter) pravardę. Vos tik jam pranešama apie dar vieną neklaužadą, milžinas išsiruošia į nedorą kvartalą ir ieško ten dingusio jūreivio tol, kol jį suranda.
Tada jis pradeda labai žiauriai mušti jūreivį didžiuliu botagu, kurį visada nešiojasi su savimi. Paprastai budelis nesustoja tol, kol nenusilpsta arba kol užsispyrėlis nepraranda sąmonės. Jokie ieškiniai prieš milžiną nepriimami, nebent jis kaltininką užmuštų. Bet ir tokiu atveju budelis liks nenubaustas, jei įrodys, kad jūreivis priešinosi.
Be to, už menkiausią nepaklusnumą Draudėjui gresia ilgi metai kalėjimo, o per daug užsispyrusį neklaužadą sukaustant grandinėmis9. Kodėl išsigimusi žmonija pakenčia tokį barbariškumą?
Sakoma, kad vietos pašto direktorius užima pelningiausią vietą visoje šalyje. Jo grynosios pajamos siekia nuo 12 000 iki 17 000 talerių, nes čia yra pasienio paštas ir direktorius labai daug uždirba siųsdamas žurnalus į Rusiją.
Karalienė Luizė Kuršių nerijoje pakeliui iš Karaliaučiaus į Memelį.
Iš Memelio į Karaliaučių galima nusigauti trimis būdais. Vienas kelias eina per Tilžę. Jis maloniausias, bet ir ilgiausias, nes šešiomis myliomis ilgesnis už kitus.
Kadangi Tilžėje jau buvau, jo atsisakiau. Antrasis kelias – vandeniu, per marias, kur kartu su vežimais ir arkliais sėdate į laivą ir, pučiant geram vėjui, po 12 valandų išlipate į krantą vos už keturių mylių nuo Karaliaučiaus. Tačiau jei vėjas nebus palankus, o juo labiau bus priešingas, ant vandens kartais galima įstrigti net aštuonioms dienoms. Todėl nusprendžiau vykti į Karaliaučių trečiuoju keliu, Kuršių nerija, juo labiau kad jau tiek daug apie ją buvau girdėjęs, jog man kilo noras pamatyti ją savo akimis.
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje Tatjanos Kolivai.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Menonitai – vienos iš protestantiškų denominacijų nariai, pavadintos jos įkūrėjo, kilmės olando Menno Simonso (1496–1561), vardu. Menonitizmas išsiskiria „taikiu ir nuosaikiu“ pobūdžiu. Jis niekada neragina smurtauti. Jis siūlo susimąstyti apie viso gyvenimo prasmę apskritai, apie savęs tobulinimą ir savo sielos ugdymą. Menonitai yra viena pirmųjų religinių grupių, įtraukusių pacifizmą į savo tikėjimo mokymą.
2. Tilžės taika – taikos sutartis, sudaryta 1807 metų nuo birželio 13 (25) iki birželio 25 (liepos 7) dienos Tilžėje (dabar Sovetsko miestas Kaliningrado srityje) tarp Aleksandro I ir Napoleono po 1806–1807 metų Ketvirtosios koalicijos karo, kuriame Rusija dalyvavo Prūsijos pusėje.
3. "Als Königin habe ich nichts zu bitten; als Mutter meines Volks bitte ich um Magdeburg."
4. Kędzierzyn-Koźle (vok. Cosel), Lenkija – miestas Kłodnicos ir Oderio upių santakoje, maždaug už 50 km į pietryčius nuo Opolės. Lenkų Piastų dinastijos pasienio tvirtovė. Pirmą kartą minima 1104 metais, kai ją apgulė Přemyslidų kunigaikštis Svatoplukas iš Olomouco. Nuo 1138 metų buvo Lenkijos Silezijos kunigaikštystės dalis, nuo 1173 metų – Aukštutinės Silezijos Raciborzo kunigaikštystės, valdomos Silezijos Piastų.
5. Kłodzko (Kładzko, lot. Glacium, Glacensis urbs, Glocium, vok. Glatz) – miestas Žemutinės Silezijos vaivadijoje, Lenkijoje.
6. Daugelis silėziečių džiaugsmingai sutiko Prūsijos karaliaus Frydricho II įvykdytą Silezijos aneksiją 1740 metais. Iki Austrijos įpėdinystės karo (1740–1748) pabaigos beveik visas regionas tapo Prūsijos dalimi, išskyrus pietrytines Tešino ir Opavos kunigaikštystes, likusias Habsburgams. Septynerių metų karas (1756–1763) tik sustiprino Prūsijos kontrolę šioje teritorijoje, o Silezijos provincija Prūsijos sudėtyje buvo laikoma viena lojaliausių karaliui. Frydricho II Didžiojo įsakymu Silezijoje buvo pastatyta Zilberbergo tvirtovė.
Zilberbergas (vok. Festung Silberberg, lenk. Twierdza Srebrnogórska) – vienintelė visavertė tvirtovė lenkiškojoje Silezijoje. Įsikūrusi netoli Srebrna Góra kaimo Žemutinės Silezijos vaivadijoje. Kompleksas yra vienas didžiausių Europos tvirtovės statinių su aukščiausia bastionine citadele. Per visą savo gyvavimo laiką įtvirtinimai nė karto nebuvo užimti.
7. Kuršių gentis gyveno Kuršių nerijoje, Kuršių marių pakrantėse ir žemėse į šiaurę nuo Nerijos (Kurše). Kitos vietos gentys įsikūrė taip: sembai gyveno Sembos pusiasalyje, notangai – į pietus nuo Prieglaus, skalviai – Memelio slėnyje.
8. Judengasse (vok. Judengasse – „žydų skersgatvis“).
9. Vadinamoji „grandinių bausmė“ (Kettenstrafe) – įkalinimo forma už sunkius nusikaltimus, plačiai paplitusi XVII, XVIII ir net XIX a. Nuteistąjį prirakindavo prie kalėjimo sienos geležine grandine arba apribodavo judėjimo laisvę sunkia grandine, uždedama ant kojų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
