Tokie priemiesčiai buvo daugelio viduramžių miestų. Jie vadinti laisvėmis (Freiheit), – tai išvertus reiškia „laisvė“ ir yra rusiško žodžio „sloboda“, kuris taip pat kilo iš žodžio „svoboda“ (laisvė), kalkė. Ryšys su laisvės sąvoka greičiausiai atsirado todėl, kad šioms teritorijoms negaliojo miesto teisė ir su ja susiję apribojimai. Kas čia vertėsi ūkine veikla, o vėliau ir statė gyvenamuosius kvartalus, galėjo tikėtis tam tikrų lengvatų, palyginti su griežtai reglamentuota miesto tvarka.
Iš pradžių laisvės nebuvo skirtos nuolat gyventi. O prieš tai, kad ten kurtųsi žmonės, pirmiausia buvo patys magistratai. Juk bet kuris naujakurys prie miesto sienų vienaip ar kitaip buvo konkurentas cechams ir pavieniams miesto amatininkams. O konkurencija tais laikais buvo laikoma blogiu, mažinančiu magistratams naudingą kainų lygį ir neigiamai veikiančiu prekių kokybę.
Vis dėlto žmonės laisvėse ėmė kurtis praktiškai nuo pirmųjų jų gyvavimo metų. Iš pradžių tai buvo sargai ir laikini samdiniai, paskui ir savininkai ėmė čia statytis namus: vieni nelegaliai, kiti įteisindavo statinius už kyšį ar kokią nors magistratui suteiktą paslaugą.
Šiaip ar taip, iš bendros taisyklės imta sistemingai daryti išimčių, kurios greitai tapo taisykle. Tačiau pagal to meto įstatymus laisvėse gyvenantys žmonės nebuvo miestiečiai. Kita vertus, jie priklausė to miesto, kuriam priklausė laisvė, bažnytinei bendruomenei. Ir net jei laisvėje būdavo pastatoma bažnyčia (kirchė), ji nesudarydavo atskiros parapijos ir neturėjo savos bendruomenės. Tokia kirchė buvo laikoma miesto kirchės „filialu“, arba „dukterine kirche“. Vienaip ar kitaip konstatuojame faktą: jau netrukus po įsteigimo Vorstadtas tampa nuolatine žmonių gyvenamąja vieta. Įdomu tai, kad geografiškai Vorstadtas jau buvo Notangoje, tačiau jame gyvenę žmonės priklausė Knypavos katedros parapijai, o ši, būdama pagrindinė Sembos vyskupijos šventovė, priklausė šiai vyskupijai. Beje, pats pavadinimas Vorstadtas – bendrinio daiktavardžio virtimo tikriniu pavyzdys. Rusiškai Vorstadt reiškia „priešmiestis“, „priekinis miestas“, o tai savo dvasia ir žodžio daryba šiek tiek skiriasi nuo mums įprastų sąvokų „priemiestis“ ir „užmiestis“.
Vokiečių miestų vorstadtai tarsi pasitikdavo įvažiuojančiuosius į miestą, o įtvirtinti vorstadtai dar ir tarnavo kaip priešakinė gynybos linija, kurią priešas turėjo užimti prieš apgulsiantis patį miestą. Tačiau Knypavos vorstadtas įtvirtintas nebuvo; iš pradžių jis taip ir vadintas – Knypavos Vorstadtas, kol pavadinimas Vorstadtas netapo tikriniu.
Vorstadtas (priekiniame plane) Karaliaučiaus žemėlapyje (1580).
Dar 1322 metais keltas per Senąjį Prieglių (iš Knypavos į Vorstadtą) buvo pakeistas tiltu, kuris vėliau pavadintas Žaliuoju (Grüne-Brücke).
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1613).
Tokį pavadinimą jis gavo ne dėl žalios spalvos ar kokių nors aplinkinių želdynų, o dėl pagrindinės Knypavos, kuriai tiltas priklausė, herbo spalvos. Vorstadte į vakarus nuo Žaliojo tilto, Priegliaus krante, buvo prieplauka, kurioje veikė Žaliasis kranas – mechaninis įrenginys laivams iškrauti. Krano pavadinimas taip pat kilo iš Knypavos herbo.
1329 metų rugsėjo 3 dieną ordino kanceliarija išleido raštą apie Šventojo Jurgio ligoninės įsteigimą – matyt, tai buvo Vorstadto perdavimo Knypavai sąlyga. Panašūs įpareigojimai, susiję su kirchių, vienuolynų ir ligoninių steigimu miesto ar miesto valdomoje teritorijoje, ordino valstybėje buvo taikomi plačiai. Pagrindinė Vorstadto gatvė prasidėjo nuo Žaliojo tilto ir buvo Knypavos Ilgosios gatvės (Langgasse) tęsinys.
Kadangi laisvė pradėjo plėstis būtent nuo šios gatvės, ir pavadinimą ji gavo nesudėtingą – Vorstadtas, kaip ir visas rajonas. Ji dar vadinta Vorstadto Ilgąja gatve (Vorstädtische Langgasse / Vorstädtische Langgasse); šis pavadinimas tapo oficialiu ir vieninteliu maždaug XVIII a.
1376 metais šiaurinėje Vorstadto dalyje pastatyta kita ligoninė – Šventojo Antano. Šalia jos iškilo to paties vardo koplyčia, tačiau tai buvo ligoninės, o ne laisvės kirchė. Todėl šiaurinė (tankiau užstatyta) Vorstadto dalis imta vadinti „Šventojo Antano Vorstadtu“, priešpriešinant ją pietinei daliai, kuri vadinta „Šventojo Jurgio Vorstadtu“.
1377 m. tarp Knypavos ir Vorstadto pastatytas antras tiltas, vėliau gavęs Vidurių tilto (Köttel-Brücke / Köttel-Brücke) pavadinimą. Kaip ir Žaliasis tiltas, jis priklausė Knypavai ir buvo jos kontroliuojamas, todėl galima manyti, kad naujas tiltas vos 120 metrų nuo esamo pastatytas dėl išaugusio krovinių srauto (taip pat ir tranzitinio) tarp Knypavos ir Vorstadto. Abu tiltai buvo įtvirtinti tik iš Knypavos pusės, kur ant jų stovėjo gynybiniai vartai. Vorstadtas apskritai neturėjo įtvirtinimų, todėl 1455 m., per antikryžiuotišką sukilimą Knypavoje, jį be mūšio užėmė ordino būrys trijų mėnesių Knypavos apgulčiai.
Žaliasis (viršuje) ir ...
... Imperatoriaus tiltai jungė Vorstadtą su Knypavos ir Lomse salomis.
Savo kirchės Vorstadte nebuvo iki XIX ir XX amžių sandūros. Laisvės gyventojai buvo laikomi Knypavos bendruomenės dalimi ir lankė Katedrą saloje.
Karaliaučiaus birža Priegliaus krante Vorstadte.
Prisimenant 1455 metų Knypavos apgulties įvykius, reikia pažymėti, kad prieš atiduodami Vorstadtą ordino ir jam ištikimų altštatiečių būriams, Vorstadto gyventojai patys padegė laisvę, o paskui pasislėpė Knypavoje. Beje, tada antrą kartą (bet toli gražu ne paskutinį) sudegė ir Šventojo Jurgio ligoninė.
Apskritai gaisrai buvo tikra viduramžių miestų, o ypač priemiesčių, rykštė. Priemiesčiuose padėtį sunkino tai, kad nemaža dalis statinių buvo vien mediniai, juose buvo laikomos degios medžiagos (mediena, anglys, miltai, grūdai), o šalia dirbama su atvira ugnimi, pavyzdžiui, dervuojamos valtys. Vorstadte vienas tokių gaisrų kilo 1513-aisiais, kai sudegė didesnioji jo dalis. 1520 metais kilo kitas didelis gaisras. Tais pačiais metais pradėta kurti Vorstadto kanalų sistema. Ji turėjo ne tik pagerinti padėtį dėl aukšto gruntinio vandens lygio – kanalais padalytas Vorstadtas būtų ir mažiau pavojingas gaisrų požiūriu.
Pirmasis buvo iškastas centrinis kanalas Zuggraben / Zuggraben, padalijęs Vorstadtą į dvi dalis – Priekinį Vorstadtą / Vordere Vorstadt ir Užpakalinį Vorstadtą / Hintere Vorstadt.
Dėl šių pavadinimų, tiesą sakant, kyla klausimų. Antai Vordere Vorstadt pažodžiui verčiama kaip „Priekinis Priešmiestis“, o tai jau savaime tautologija. Be to, geografiškai „Priekinis Priešmiestis“ buvo už „Užpakalinio Priešmiesčio“. Tačiau tokia buvo viduramžių ir Renesanso epochos uostamiesčių toponimikos logika, kai sausuma keliaujančių buvo keliomis eilėmis mažiau nei tų, kurie leisdavosi į tolimas keliones upėmis ir jūromis.
Bet grįžkime prie kanalų sistemos. Zuggraben prasidėjo ties dabartiniu Jubiliejiniu tiltu, kur jungėsi su Priegliaus vandenimis, toliau ėjo tiksliai dabartinėmis Krasnooktiabrskajos ir Polockajos gatvėmis ir vėl išeidavo į Prieglių ties Senuoju geležinkelio tiltu priešais Pasaulio vandenyno muziejų. Zuggrabeno plotis siekė 10–15 metrų. Kanalu galėjo plaukti valtys ir nedidelės baržos. Vanduo jame turėjo nedidelę srovę, kuri neleido jam užpelkėti ir šiek tiek gerino jo kokybę, juk visos miesto nuotekos vienaip ar kitaip atsidurdavo kanaluose.
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1763).
Kadangi Zuggrabeno statyba sutapo su prasidėjusiu Raitelių karu (1519–21), jo krantą sustiprino rąstų tvora, kad kaip nors atsilaikytų prieš lenkų antpuolius. Pagrindinės gatvės Vorstädtische Langgasse ir Zuggrabeno sankirtoje pastatytas tiltas, vadintas Zugbrücke / Zugbrücke. Tiltas buvo pakeliamas, kad galėtų praplaukti baržos.
Vorstadtas Karaliaučiaus miestų, laisvių ir rajonų iki susijungimo 1724 metais žemėlapio rekonstrukcijoje.
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1800).
Prie tilto pastatytas baroko stiliaus tilto prižiūrėtojo namelis. Per Zuggrabeną buvo dar du nedideli tiltai. Vienas, dabartinėmis koordinatėmis, buvo kiemuose už restorano „Atlantika“, kitas – Portovajos ir Polockajos gatvių sankryžos vietoje. Iš didesnių Vorstadto kanalų verta paminėti ir kanalą, ėjusį dabartine Novyj Val gatve ir jungusį Zuggrabeną su Priegliumi. Šalia buvo dar vienas kanalas raidės „Г“ arba „L“ pavidalo, kuris taip pat prasidėjo ir baigėsi Priegliuje, paversdamas dar vieną Vorstadto dalį sala. Buvo dar 5–6 daugiau ar mažiau stambūs kanalai, į kuriuos galėjo įplaukti valtys. Šie kanalai jungėsi su Zuggrabenu, bet buvo akli. Kiti kanalai buvo nedideli, veikiau priminė griovius ir buvo skirti teritorijai sausinti. Dėl kanalų ir griovių gausos XVI–XVIII amžių Vorstadtas kartais vadintas Mažąja Venecija, tačiau, atvirai kalbant, panašumas buvo gana tolimas. Statant kanalus, 1550 metais kilo dar vienas gaisras – Užpakaliniame Vorstadte sudegė apie 100 namų, tarp jų ir Šventojo Jurgio ligoninė.
XVI amžiuje prie Zugbrücke tilto (dabartinės aikštės prie Jūreivystės koledžo vietoje) įrengta Mugių aikštė – Jahrmarkt-Platz / Jahrmarkt-Platz, kurioje du kartus per metus vykdavo didelės mugės.
Į rytus nuo Jahrmarkt-Platz iki pat Priegliaus driekėsi užliejamosios pievos. Ši vieta gana ilgai liko neužstatyta ir buvo naudojama galvijams ganyti. 1581-aisiais prie Vidurių tilto pastatytos skerdyklos. Iš tikrųjų nuo šio momento Vidurių tiltas ir gavo savo pavadinimą. Iki tol jis vadintas „Drebančiuoju“.
Kai 1626–40 m. pylimų žiedo pavidalu išryškėjo būsimo sujungto Karaliaučiaus ribos, Vorstadtas atsidūrė labai palankioje geografinėje padėtyje. Jis buvo netoli miesto centro, o jo pagrindinė gatvė buvo pagrindinės sausumos transporto arterijos, kertančios miestą iš šiaurės į pietus, dalis. Ir nors tuo metu jau buvo kelias, aplenkiantis Vorstadtą, – per Malkų tiltą, Lomse salą ir Aukštąjį tiltą, vis dėlto nemaža krovinių dalis keliavo per Vorstadtą arba atplaukdavo upe į jo prieplaukas.
Karaliaučiaus birža tapo Dailės muziejumi.
1627 metais ant Priegliaus prie vakarinio Vorstadto pakraščio įrengta užtvara – „Olandiškasis rąstas“ (Holländerbaum / Holländerbaum). Šalia jos 1657-aisiais „didysis kurfiurstas“ Frydrichas Vilhelmas pastatė Friedrichsburgo fortą, kurio grioviai tapo vakarine Vorstadto riba.
Šventojo Jurgio ligoninė kantriai laukia savo valandos.
Mugė aikštėje priešais Šventojo Jurgio ligoninę.
XVII amžiaus pabaigoje rytinėje Užpakalinio Vorstadto dalyje netoli Priegliaus (dabartinės Epronovskajos gatvės rajone) įrengtas didelis druskos sandėlis, plane primenantis raidę L. Teritorija į vakarus nuo sandėlio gavo Miesto druskos pievos / Städtische Salz-Wiese pavadinimą. Šalia jos buvo Miesto sandėliavimo aikštė / Städtische Ablage-Platz. Priešais druskos sandėlį, kitoje Zuggrabeno pusėje, pastatytas kalėjimas.
1724 metų balandžio 22 dieną Vorstadte, name Nr. 22 jo pagrindinėje gatvėje, gimė Imanuelis Kantas. Prisiminimai apie Vorstadte praleistą vaikystę greičiausiai ir lėmė įprastus didžiojo filosofo pasivaikščiojimus pylimu, supiltu nuo Friedrichsburgo forto bastionų miesto pylimo link, ties Nasser Garteno / Nasser Garten (Portovojės gyvenvietė Kaliningrado ribose) riba.
Kanto tyrinėtojai tvirtina, kad jaunasis Kantas maršrutu palei pylimą vaikščiodavo dar su motina. Šis pylimas vėliau pavadintas Filosofų (Philosophen Damm); dabar tai Polockajos gatvės dalis prie Priegliaus ir sankryžos su Portovajos gatve.
Toliau pylimas ėjo turgaus Polockajos gatvėje riba ir pereidavo į dabartinę Elblongskajos gatvę, eidamas miesto pylimo link ties Nasser Garteno riba. Imanueliui Kantui skirtoje literatūroje tvirtinama, kad didysis filosofas vaikščiodavo pylimu būtent Nasser Garteno link. Priimkime tai kaip faktą, juolab kad jo biografai garsiojo karaliaučiškio gyvenimą ištyrė tiesiog žingsnis po žingsnio.
Tais pačiais 1724 metais, birželio 13 dieną, Vorstadtas tapo sujungto Karaliaučiaus rajonu. Dabar buvusios laisvės plėtrai nebetrukdė viduramžių municipaliniai įstatymai. Vorstadtas ėmė kurtis pirmiausia kaip pramoninis miesto rajonas, kuriame greta stovėjo gyvenamieji namai ir pramonės įmonės.
1756 metais Karaliaučiaus žydų bendruomenė kreipėsi į karalių Frydrichą II, prašydama leisti pastatyti antrą sinagogą. Tuo metu bendruomenė jau turėjo 307 narius, ir seniausia sinagoga Tragheime tapo per ankšta. Karaliaučiaus žydams nebuvo leidžiama gyventi pačiuose miestuose, bet ir geto Karaliaučiuje nebuvo.
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1809).
Žydai kūrėsi laisvėse. Seniai Karaliaučiuje įsikūrę žydai gyveno Tragheime, o čia atvykstantys nauji žydų persikėlėliai dažniausiai gyventi rinkdavosi Vorstadtą.
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1815).
Todėl ir leidimas buvo duotas statyti sinagogą Vorstadte – tai buvo patogu gyvenantiems pietiniame Priegliaus krante. Pastatas iškilo Schnürlich-Gasse / Schnürlich-Gasse (Parusnajos gatvėje).
1769 ir 1775 metais vienas po kito kilo du dideli gaisrai. Pirmasis Vorstadte sunaikino 76 namus ir 153 sandėlius. Apie antrąjį sakoma, kad jis sunaikino 352 sandėlius Priekiniame Vorstadte. Tačiau, kaip parodė tolesni įvykiai, jie neprivedė prie esminės priešgaisrinių priemonių peržiūros ir miesto gaisrinės tarnybos pertvarkos. Susiklostė paradoksali padėtis: rajonas, išsidėstęs kanalų sistemoje, kur prieiti prie pagrindinės gesinimo priemonės – vandens – niekas netrukdė, degdavo ištisais kvartalais.
1811 m. birželio 14 d. Vorstadte įsiliepsnojo dar vienas itin smarkus gaisras, faktiškai sunaikinęs šį miesto rajoną. Sudegė namai, sandėliai, sinagoga ir Šventojo Jurgio ligoninė. Be kita ko, sudegė ir namas, kuriame gimė ir užaugo Imanuelis Kantas.
Gaisras kilo Prūsijai sunkiu metu, kai ji faktiškai buvo okupuota prancūzų, o de jure buvo (ne savo noru) Napoleono Prancūzijos sąjungininkė. Vis dėlto net tokiomis sąlygomis Vorstadto atstatymo darbai prasidėjo tuoj po gaisro. Visų pirma pažymima, kad jau 1815 metų balandžio 19 dieną vietoj sudegusios atidaryta nauja sinagoga, tiesa, kitoje vietoje. Dabar ji stovėjo tarp Vorstädtische Langgasse (Leninskio prospekto dalis) ir Schnürlich-Gasse (Parusnajos gatvė). Kartu su sinagogos statyba šias gatves sujungė trumpa gatvelė Synagogen Gasse / Synagogen Gasse. Dabartinėmis koordinatėmis sinagoga ir Synagogen Gasse buvo namo Krasnooktiabrskajos g. 1–7 kieme. Gaisro sunaikinti seni ūkiniai pastatai atlaisvino vietą tuo metu modernioms gamyboms ir infrastruktūros objektams plėtoti.
Gaisras Vorstadte (1811).
1853 metų rugpjūčio 2 dieną rytinėje Vorstadto dalyje, ką tik baigtoje tiesti Prūsijos Rytų geležinkelio linijoje (Preußische Ostbahn), vedančioje į Braunsbergą / Braunsberg (Braniewo) ir toliau į Berlyną, atidaryta Rytų stotis (Ostbahnhof).
Gatvės laikrodis Kaiserplatz aikštėje.
Geležinkelio tiltas (Reichsbahnbrücke).
Iki 1860 metų geležinkelis nutiestas iki pat provincijos rytų, iki Eitkūnų / Eydtkuhnen (Černyševskoje), kur susijungė su Rusijos imperijos geležinkelių tinklu. Taip Rytų stotis Vorstadte tapo pagrindiniais Karaliaučiaus „geležinkelio vartais“. Geležinkelio eismui organizuoti stotis turėjo išplėtotą infrastruktūrą – rūšiavimo stotį ir depą su tarnybinėmis atšakomis ir apgręžimo kilpomis. 1863-iaisiais šalia Rytų stoties atidaryta Pietų stotis (Südbahnhof). Jos nereikėtų painioti su dabartine Kaliningrado Pietų stotimi, kuri pastatyta vėliau ir iki karo vadinosi Pagrindine stotimi (Hauptbahnhof). 1862 metais nuspręsta statyti geležinkelio tiltą, kuris sujungtų Rytų stotį su šiaurine miesto dalimi, kur jau buvo pradėtas tiesti geležinkelis į Piliavą / Pillau (Baltijskas). Iki 1865 m. pastatytos tilto atramos, tačiau pati statyba kiek užsitęsė ir baigta tik 1884 metais. Pirmasis traukinys juo pravažiavo 1889 m. spalio 1 d.
XIX amžius buvo ne tik garo, bet ir šviečiamųjų dujų amžius. Jų būdavo gaunama ir anksčiau, gaminant medžio anglį, tačiau tada jos angliadegiams kėlė vien nemalonumų – šviečiamosios dujos, kurių nemažą dalį sudarė smalkės, kartais tapdavo tragiškų įvykių gaminant anglį priežastimi.
Tačiau vėliau jas išmokta naudoti kaip kurą dujiniuose žibintuose ir buitinėse dujinėse viryklėse. Šviečiamosios dujos, kitaip nei metanas, degė ryškia geltona, akiai malonaus spektro liepsna. Pramoninis dujų vartojimo mastas pareikalavo pramoninių gamybos metodų. Dabar šviečiamosios dujos buvo gaunamos koksuojant anglį, todėl jos dar imtos vadinti kokso dujomis, o jas gaminančios gamyklos – kokso dujų arba tiesiog dujų gamyklomis. Tokia dujų gamykla pastatyta Vorstadte, Jahrmarkt-Platz aikštėje. Ir nors kokso dujos buvo ne tokios nuodingos kaip dujos iš medienos, visiškai saugios jos nebuvo. Miestiečiams teko susitaikyti su periodiškai pasitaikančiais nuotėkiais iš gamyklos. Tačiau tada dar niekas nekėlė klausimų apie miesto ekologiją ir jos poveikį gyventojų sveikatai. Gyventojus labiau jaudino į miesto legendas virstančios tikros istorijos apie atsitiktinius ir tyčinius apsinuodijimus dujomis iš viryklių ir žibintų. Beje, tik iki 1964 metų kokso dujų dalis Vokietijos dujų tinkle tapo mažesnė nei 50 %, užleisdama vietą gamtinėms dujoms.
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1885).
1870-aisiais nugriauti seni klėtys Priegliaus krante, ir iki 1875 metų jų vietoje pagal architekto Heinricho Müllerio / Müller (1819–90) projektą pastatytas naujas fondų biržos pastatas. Jo statyba dėl pelkėto grunto buvo susijusi su nemažai sunkumų, visų pirma į gruntą teko įkalti 2200 ąžuolinių polių, siekiančių iki 18 m ilgio. Biržos pastate taip pat įsikūrė Karaliaučiaus prekybos bei prekybos ir pramonės rūmai.
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1901).
Paskutiniame XIX a. ketvirtyje, be minėtų statinių ir įstaigų, Vorstadte buvo Pietų ir Rytų stočių direkcijos, Vyriausioji telegrafo valdyba, senelių prieglauda. 1893 m. Karaliaučiaus ortodoksai žydai gavo leidimą statyti savo sinagogą, kuri iškilo toje pačioje Synagogen Gasse greta jau esamos sinagogos. Ortodoksai žydai gyveno daugiausia Vorstadte ir, kitaip nei Karaliaučiuje labiausiai paplitę liberalieji žydai, siekė kuo labiau išsaugoti žydų bendruomenės tradicijas ir neasimiliuotis Karaliaučiaus visuomeniniame gyvenime. Beje, tai buvo jau trečia sinagoga Vorstadte: be jos ir minėtosios vadinamosios „senosios sinagogos“, šiame rajone dar buvo chasidų žydų sinagoga, stovėjusi Vorstädtische Feuerstraße / Vorstädtische Feuerstraße 2 (dabar jos vietoje „chruščiovka“ Leninskio pr. 44–50). Be to, Vorstädtische Langgasse 71a veikė 1865 metais atidaryta Rytų (lenkų) žydų mokykla, kuri taip pat buvo religinių apeigų vieta.
Po to, kai Lomse / Lomse saloje (Oktiabrskio sala) pastatyta nauja liberalioji sinagoga, senoji sinagoga atiteko Rytų (lenkų) žydams, kurie taip pat daugiausia gyveno Vorstadte.
1894–97 m. Šventojo Jurgio ligoninė buvo visiškai perstatyta. Jos nauji pastatai jau neturėjo nieko bendro su senuoju 1329 metų statiniu, nes nuo to laiko ligoninė degė ne mažiau kaip šešis kartus ir kaskart buvo atstatoma pakitusi. Naują neogotikinį projektą parengė miesto statybos meistras Karlas Wormsas / Worms (1858–1912). Pastatytas kompleksas su dviem lengvai atpažįstamais bokštais tapo vienu žymiausių Vorstadto pastatų ir tebėra toks šiuolaikiniame Kaliningrade.
1899 metais Sattlergasse / Sattlergasse (Portovajos gatvės dalis) ir Knochenstraße / Knochenstraße (Serpuchovskajos gatvė) kampe pastatytas triaukštis Gintaro manufaktūros pastatas. Po to, kai Palmnickene / Palmnicken (Jantarnas) verslininkas Beckeris sukūrė mechanizuotą gintaro gavybą, o pasibaigus sklypo nuomai ją išpirko valstybė, iškilo klausimas dėl vietinės gintaro žaliavos apdirbimo įmonės įkūrimo. Išgautas gintaras dabar kainavo palyginti nebrangiai, o gavybos mastas buvo didelis.
Kaiserstraße – buvo kanalas, o dabar gatvė (Krasnooktiabrskaja).
Apdirbtas gintaras pabrangdavo kelis kartus ir net keliomis eilėmis, todėl miestui tai buvo naudinga. Manufaktūroje dirbo 200 darbininkų, 14 vadovų ir keli kontrolieriai. Be to, jai buvo priskirta apie 400 namudinių meistrių (gintaro apdirbimas namuose Prūsijoje tradiciškai laikytas moterų verslu).
Gintaro manufaktūra (Bernsteinmanufaktur).
XIX ir XX amžių sandūroje Vorstadte atsirado pirmoji ir vienintelė liuteronų Švenčiausiosios Trejybės kirchė / Dreieinigkeits Kirche. Pastatas buvo nedidelis, stovėjo Korinthendamm / Korinthendamm gatvėje (Profesoriaus Morozovo g.) ir iki mūsų dienų neišliko. Atrodo, kad ir šios kirchės nuotraukos prarastos. Tačiau sprendžiant iš aerofotografijų, tai buvo paprastas pastatas be bokšto ir kultiniams statiniams būdingų elementų.
1905 metais Zuggrabeno kanalas buvo visiškai užpiltas, o jo vietoje nutiesta Kaiserstraße / Kaiserstraße (Krasnooktiabrskajos g.), tapusi antra pagal dydį ir reikšmę Vorstadto gatve po Vorstädtische Langgasse. Rytinėje pusėje gatvė baigėsi Imperatoriaus tiltu (Kaiser-Brücke / Kaiser-Brücke) per Prieglių. Dabar jo vietoje yra Jubiliejinis tiltas, kuris išoriškai atkartoja Imperatoriaus tiltą.
1910–11 m. nukasti Friedrichsburgo forto bastionai. Nors formaliai jis buvo už Vorstadto ribų, negalima nepaminėti šio įvykio rajono istorijoje. Ko gero, šiandien taisyklingos geometrinės formos bastioninis fortas galėtų tapti populiariu turistų traukos objektu, tačiau tada jo buvimas miesto teritorijoje buvo laikomas netinkamu.
Belieka padėkoti Karaliaučiaus miesto valdžiai, kad paliko mums bent jo įvažiavimo vartus. Šie 1852 metais pastatyti vartai dabar yra seniausias architektūros paminklas pietinėje miesto dalyje.
1914 metais kvartale tarp Neue Dammgasse / Neue Dammgasse (Novyj Val), Korinthendamm / Korinthendamm (Profesoriaus Morozovo g.) ir Selkestraße / Selkestraße (Malyj skersgatvis) gatvių atidaryta profesinio mokymo įstaiga, sujungusi prekybos ir aukštesniąją prekybos mokyklas bei keletą kitų profesinio mokymo mokyklų. Vėliau ji pertvarkyta į kvalifikacijos kėlimo mokyklą.
Bendrojo lavinimo mokyklas Vorstadte atstovavo liaudies mokykla mergaitėms ir liaudies mokykla berniukams (abu pastatai išliko ir dabar yra Jūreivystės koledžo teritorijoje), aukštesnioji mergaičių mokykla. Taip pat buvo realinis licėjus, tačiau vėliau jis buvo įjungtas į profesinio mokymo mokyklą. Neue Dammgasse gatvėje dar buvo gimnastikos salė (dabar jos vietoje penkiaaukštis Novyj Val g. 18–24), o per kelią nuo jos veikė viešosios dušinės.
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1913).
1926–27 m. netoli Priegliaus, Michellystraße / Michellystraße (Epronovskajos gatvės dalis), pagal architekto Kurto Fricko / Frick (1884–1963) projektą pastatytas telegrafo pastatas, o 1926–28 m. Selkestraße gatvėje – to paties architekto suprojektuotas telefoninių pokalbių punkto „Pregel“ pastatas.
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1928).
Šį pastatą papuošė dailininko Franzo Andreaso Threyne’s / Threyne (1888–1965) skulptūrinis portalas „Ryšys telefonu“. Tuo metu pokalbių punktai buvo labai paklausūs, nes atidarant punktą „Pregel“ telefonų Karaliaučiuje tebuvo 11 000. Tai yra telefonizuota buvo mažiau nei 10 % kontorų ir namų ūkių, ir tokie punktai buvo vienintelė vieta, iš kurios dauguma gyventojų galėjo susisiekti su abonentais kituose šalies miestuose.
Nacistams atėjus į valdžią, 1938 metų lapkričio 9-osios naktį į 10-ąją Karaliaučiuje vyko masiniai žydų pogromai, istorijoje žinomi kaip „Krištolinė naktis“. Savaime suprantama, užpuolimų taikiniais tapo ir Vorstadto sinagogos. Po jose surengto pogromo pastatai buvo sudeginti. Gaisro išvengė tik ortodoksų sinagoga, nes stovėjo arti kitų namų ir gaisras joje galėjo persimesti į visą rajoną.
1944 metų rugpjūčio 30 dieną, per antrąjį (žinomiausią) Karališkųjų karinių oro pajėgų Karaliaučiaus bombardavimą, ant Vorstadto krito padegamosios ir iš dalies fugasinės bombos. Rajoną apėmė kilęs gaisras, nors, matyt, bombardavimo tankumas čia buvo mažesnis nei gretimoje Knypavoje.
Turėjo reikšmės ir tai, kad gyvenamieji pastatai čia kaitaliojosi su pramonės objektais, gatvės buvo gana plačios, o patys pastatai jaunesni nei Knypavos ar Altštato, todėl juose buvo mažiau medinių elementų. Dėl to daug statinių išliko, nors ir nukentėjo nuo ugnies. Tik rytinėje ir pietrytinėje Vorstadto dalyje beveik visi pastatai išsaugojo stogus. O po septynių mėnesių Vorstadtas atsidūrė kovingiausios 11-osios gvardijos armijos puolimo ruože. Šį kartą ant Vorstadto kvartalų pasipylė tonos artilerijos sviedinių, o iš viršaus rajoną bombomis, aviaciniais ir reaktyviniais sviediniais apipylė atakos aviacija ir fronto bombonešiai.
Naujoji pedagogų kvalifikacijos kėlimo mokykla (Neue Fortbildungsschule).
Pasibaigus kovos veiksmams, Vorstadto rajonas buvo liūdnas reginys, o tai, beje, buvo būdinga visam Karaliaučiui pylimų žiedo viduje.
Vorstadto veidas – Didžiųjų kranų krantinė (Grosse Krahn Gasse). Kairėje matyti Birža.
Vaizdas nuo Didžiųjų kranų krantinės į Prieglių. Kairėje Karaliaučiaus siluetą puošia pilies bokštas. Dešinėje, už Hundegato, Knypavos krantinė Kai.
Vorstadto griuvėsių klausimu priimtas standartinis sprendimas: tvirčiausi administraciniai pastatai turėjo būti atstatyti, o gyvenamasis fondas, statytas su mažesne tvirtumo atsarga, paprastai buvo išardomas statybinėms medžiagoms, kurios, be kita ko, buvo naudojamos atstatant ir perstatant tuos Karaliaučiaus pastatus, kuriems tokie darbai buvo pripažinti tikslingais.
Iki 1955 m. griuvėsiai daugiausia buvo išardyti, ir dabar Vorstadtas atrodė kaip didžiulė dykvietė, kurioje vietomis stūksojo atstatytini prieškario pastatai. Vieni pirmųjų atstatyti Gintaro manufaktūros (1952-aisiais) ir Šv. Jurgio ligoninės (apie 1955 m.) pastatai.
Pagrindiniai namų statybos darbai abipus Leninskio prospekto atlikti 1963–64 m., po to pradėta užstatyti ir kitas gatves. Be to, uosto administracija savo darbuotojams apgyvendinti atstatė geležinkelių direkcijos pastatą (Leninskio pr. 111–117). Nuo 1967 metų pradėti Biržos pastato atstatymo darbai.
Atstatytas pastatas neteko daugelio dekoratyvinių elementų, tačiau ir dabar jis yra tikra miesto puošmena. Bet tai buvo tik epizodiniai vokiškosios architektūros atkūrimo atvejai – iki 8-ojo dešimtmečio pradžios pagrindiniu pastatų tipu rajone tapo vėlyvojo stalinizmo laikotarpio 4–5 aukštų namai ir „chruščiovkos“.
8-ajame dešimtmetyje buvęs Vorstadtas tapo vienu gyvybingiausių miesto rajonų. Jo gatvėmis kursavo tramvajų maršrutai Nr. 2 ir Nr. 3 (Leninskio pr.), Nr. 7, Nr. 8 ir Nr. 10 (Bagrationo g.). Čia buvo tokios miestiečiams svarbios įstaigos kaip Kaliningrado jūreivystės mokykla (KMU) buvusios Šv. Jurgio ligoninės pastatuose, Kaliningrado technikos institutas (KTI, Malyj skersgatvis 32), Jūrininkų kultūros rūmai (buvusiame Biržos pastate), populiarus restoranas „Atlantika“ (Leninskio pr. 42b), miesto kosmetologijos klinika (Serpuchovskajos 7), parduotuvės „Detskij mir“ (Leninskio pr. 83b), „Melodija“ (Leninskio pr. 36), „Rubin“ (Leninskio pr. 42), „Knigi“ (Leninskio pr. 107), „Bašmačiok“ (Leninskio pr. 86), „Chudožestvennyj salon“ (Bagrationo 116), „Učebnyje posobija“ (Bagrationo 100).
Vorstadtas Karaliaučiaus žemėlapyje (1938).
XX amžiaus 10-asis dešimtmetis ir pirmasis XXI amžiaus dešimtmetis buvusio Vorstadto teritorijos beveik nepalietė. Buvo pastatyta keletas aukštesnių daugiabučių, kurie ir dabar šiame rajone atrodo kaip svetimkūniai.
Vorstadto rajonas Kaliningrado žemėlapyje (1992).
Užsidarė sovietmečiui ženklios parduotuvės. Jūrininkų kultūros rūmai Biržos pastate pertvarkyti į Srities jaunimo kultūros centrą. Leninskio prospektu nebekursuoja tramvajai, bėgiai čia liko tik tarnybiniam eismui. Svarbiausi XXI amžiaus įvykiai Vorstadtui buvo Pasaulio vandenyno muziejaus filialo atidarymas (2011) atstatytuose Friedrichsburgo forto vartuose. Be to, 2018-aisiais, artėjant Pasaulio futbolo čempionatui, prie Biržos pastato atidarytas Biržos skveras su šviesos ir muzikos fontanu. Tiesa, srities administracija labai greitai susigriebė ir pervadino skverą Kaliningrado srities 70-mečio skveru, nors visuomenės apklausos pasisakė už pirmąjį pavadinimą.
Tada pat, 2018-aisiais, į buvusį Biržos pastatą įsikėlė Kaliningrado srities dailės muziejus.
Šiandien [2024 m. liepa] buvusiame Vorstadte vienokiu ar kitokiu pavidalu išliko 27 prieškario pastatai. Iš jų išskirtini anksčiau straipsnyje minėti Biržos (Leninskio pr. 83), Šv. Jurgio ligoninės (Morechodnajos g. 3), Gintaro manufaktūros (Serpuchovskajos g. 1), Imperijos geležinkelių direkcijos (Leninskio pr. 111–117), Kvalifikacijos kėlimo mokyklos (Malyj skersgatvis 32), Telefoninių pokalbių punkto „Pregel“ (Malyj skersgatvis 17), Telegrafo (Epronovskajos g. 15a–17) pastatai. Taip pat atstatyti Avalynės fabriko (Epronovskajos g. 31), Mergaičių mokyklos ir Berniukų mokyklos (Morechodnajos g. 3), Karališkojo jachtklubo (Portovajos g. 18, 1 korpusas) ir Gaisrinės tarnybos garažo (Portovajos g. 18) pastatai.
– – – – – – – – –
Skyrius „Vorstadtas“
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Pregolia“, meninis „Baltijos almanacho“ priedas,
paskelbė Karaliaučiaus autorių – daktaro Richardo Armstedto, Altštato gimnazijos profesoriaus, ir daktaro Richardo Fischerio, Knypavos gimnazijos vyresniojo mokytojo, – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimą, kurį atliko nežinomas vertėjas. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius ir apie Vorstadtą. Gerokai jį paredagavę, siūlome jį jūsų dėmesiui kaip papildymą prie teksto, kurio autorius –
Aleksejus Jevgenjevičius Petrušinas.
– – – – – – – – –
Vorstadt
ARTIMASIS VORSTADTAS
Pietinis Priegliaus (Pregel) krantas nuo seno priklausė Knypavai (Kneiphof). Arčiausias jai priemiestis vadinamas Vidiniu arba Artimuoju Vorstadtu (Innere oder Vordere Vorstadt). Su Knypava Artimąjį Vorstadtą jungia Žaliasis ir Vidurių tiltai (Grüne- und Köttelbrücke), o su Altštato uosto ir sandėlių rajonu Lastadija (Lastadie) – Geležinkelio tiltas (Eisenbahnbrücke). Pietinė Artimojo Vorstadto riba – Imperatoriaus gatvė (Kaiser Straße, dabar Krasnooktiabrskajos ir Polockajos gatvės). Ten, kur dabar eina ši iš dalies puikiais šiuolaikiniais pastatais užstatyta gatvė, dar visai neseniai telkšojo drumstas Apjuosiamojo griovio (Zuggraben) vanduo; jis, prasidėdamas prie Druskos pievos (Städtische Salz-Wiese) ir ties Geležinkelio tiltu vėl įtekėdamas į Prieglių, atkirsdavo Artimąjį Vorstadtą, faktiškai paversdamas jį sala.
Vaizdas į Didžiojo krano krantinę, kurios autoriai kažkodėl nepamini. Dešinėje – Žaliasis tiltas.
1520 metais, kai grėsė lenkų užpuolimas, knypaviečiai iškasė Apjuosiamąjį griovį, supylė pylimą ir per griovį pastatė tiltą (Zugbrücke), sujungusį Artimąjį Vorstadtą su Tolimuoju, į kurį vedantį praėjimą saugojo tvirti vartai.
Imperatoriaus gatvė, savo pavadinimą gavusi šiais (1895) metais, pakeitė gatveles, anksčiau driekusias palei Apjuosiamąjį griovį. Antai dalyje, besiribojančioje su Rytų stotimi, buvo Cukraus gatvelė (Raffineriestraße), nes čia kadaise stovėjo cukraus rafinavimo gamykla (Zuckerraffinerie). Rytinis šios gatvelės tęsinys vadintas Frey gatve (Freystraße) – slaptojo karo patarėjo ir vyriausybės direktoriaus Johanno Gottfriedo Frey (Johann Gottfried Frey, 1762–1831) vardu. Šis valdininkas atliko išskirtinį vaidmenį rengiant 1808 metais įvestus Prūsijos miestų nuostatus.
Prie Imperatoriaus gatvės šliejasi Mugių aikštė (Jahrmarktsplatz), kuri anksčiau buvo Apjuosiamojo griovio krante ir apėmė Dujų gamyklos (Städtischen Gasanstalt) ir prie jos besišliejančio sporto komplekso (Turnanstalt) teritorijas. Dabar šis pavadinimas taikomas tik nedidelei daliai į vakarus nuo Dujų gamyklos ir į šiaurę nuo Gimnastikos gatvės (Turnen Straße).
(Dujų gamykla įkurta 1852 metais. 1900–1902 metais Cosse rajone pastačius naują, senoji buvo išmontuota. Ji užėmė teritoriją palei Krasnooktiabrskajos gatvę, maždaug atitinkančią tą, kurioje dabar yra Kaliningrado jūrų žuvininkystės koledžas; ten pat buvo ir buvusi Gimnastikos gatvė – Red. past.)
Pagrindinė Artimojo Vorstadto gatvė anksčiau vadinosi Tiesiąja (Gerade Straße). Dabar ji vadinasi Vorstadto (Vordere Vorstadt) ir driekiasi nuo Žaliojo tilto į pietus iki buvusio tilto per taip pat buvusį Apjuosiamąjį griovį. (Sprendžiant iš įvairių metų Karaliaučiaus žemėlapių, pagrindinė gatvė nuo 1677 metų vadinosi Vordere Vorstadt, o maždaug nuo 4-ojo dešimtmečio ji imta vadinti Vorstadto Ilgąja (Vorstädtische Langgasse). Dabar tai Leninskio prospektas – red. past.)
1329 metais Kryžiuočių ordinas, turėjęs dabartinio Artimojo Vorstadto vietoje grūdų sandėlius, mainais už dviejų tonų vyno tiekimą perleido šią teritoriją Knypavos miestui, kad čia būtų įrengta Lastadija (Lastadie, prekybos uostas).
Vėliau teritorija gavo laisvės (Freiheit) statusą, turėjo savo teismą ir antspaudą. Antspaude buvo pavaizduota iš debesų išnyranti ranka, laikanti teisingumo svarstykles; abipus rankos – du medžioklės ragai. Artimojo Vorstadto laisvė gyvavo iki 1724 metų.
Ši Knypavos dalis ne kartą degė. Smarkiausias gaisras kilo 1550 metais, jis sunaikino apie šimtą namų. Sudegė ir netoli tilto per Apjuosiamąjį griovį stovėjusi, 1502 metais pastatyta Šventojo Antano ligoninė, skirta Mergelei Marijai ir šventajam Antanui (St. Antonienhospital). Ši ligoninė nebebuvo atstatyta, o visas išlikęs jos turtas perduotas Katedrai (Domkirche). Kitas didelis gaisras Vorstadte siautė 1769 metų gegužės 25 dieną, kai sudegė ne mažiau kaip 76 gyvenamieji namai ir 143 grūdų sandėliai. Bendra nuostolių suma siekė 150 tūkstančių talerių.
Paskutinis didelis gaisras kilo 1811 metų birželio 14 dieną. Jis prasidėjo Knypavos silkių sandėlyje. Po pusvalandžio liepsnojo visi sandėliai Artimojo Vorstadto vakaruose. Prieglius šioje atkarpoje buvo tiesiog užkimštas sieliais (vytinėmis), kurie netrukus taip pat užsiliepsnojo. Upė virto ugnies jūra. Sudegė visi gyvenamieji namai ir sandėliai, gatvių nebeliko. Su dideliu vargu pavyko apginti Žaliąjį tiltą, Žaliuosius vartus (Grüne Thor) ir biržą, todėl liepsnos neperšoko į Knypavą. Sudegė 114 namų, 134 sandėliai, 1 620 tūkst. šefelių grūdų, keturi tūkstančiai statinių vyno ir begalė kitų prekių. Nuostoliai siekė apie 13 milijonų talerių. Po tokio pražūtingo gaisro nukentėjusios laisvės architektūra, savaime suprantama, gerokai pasikeitė – ji įgijo dabartinę išvaizdą. Apdegusios pastatų liekanos naudotos gruntui sutankinti ir pylimui supilti. Dar ilgai po to mieste buvo minimas „milijoninis pylimas“, arba „ašarų pylimas“ (Millionendamm oder Thränendamm), kaip priminimas apie tą katastrofišką gaisrą ir milžiniškus nuostolius.
Netoli Žaliojo tilto, pačiame Priegliaus krante, krinta į akis naujosios biržos pastatas, užėmęs beveik visą erdvę tarp Žaliojo ir Vidurių tiltų. Jis stovi toje vietoje, kur anksčiau buvo vežikų stovėjimo aikštelė ir sargybinė. Birža pastatyta 1870–1875 metais (arch. Heinrichas Mülleris (Heinrich Müller, 1819–1890), jis, be kita ko, suprojektavo ir biržą Brėmene – red. past.) Karaliaučiaus pirklių korporacijos užsakymu ir atidaryta 1875 metų kovo 6 dieną. Šis puikus pastatas stovi ant 2 202 polių, kurių ilgis 12–18 metrų.
Karaliaučiaus birža pastatyta iš smiltainio kilniu renesanso stiliumi. Keturis pastato kampus puošia skulptūrinės grupės „Europa“, „Azija“, „Afrika“ ir „Amerika“, turinčios simbolizuoti šalis ir tautas siejančią prekybos prigimtį.
Skulptūras sukūrė Berlyno meistras Emilis Hundrieseris (Emil Hundrieser, 1846–1911), kilęs iš Karaliaučiaus. Pagrindinis biržos pastatas yra 73 metrų ilgio ir 23 metrų pločio. Iš šiaurės prie pastato šliejasi tokio pat ilgio 12 metrų pločio priestatas.
Pagrindinis įėjimas į biržą yra vakarinėje fasado pusėje. Į jį veda puikūs laiptai, kurių šonuose ant postamentų sėdi du liūtai: vienas laiko miesto herbą, kitas – pirklių luomo herbą. Perėję vestibiulį, patenkame į gražią Biržos salę (Börsensaale). Jos ilgis 23 metrai, aukštis 19. Salę juosia galerija su dviguba kolonų eile. Pagal dydį ši biržos salė užima antrą vietą Karaliaučiuje po Maskvėnų salės (Moskowitersaale) pilyje. Čia kasdien, išskyrus sekmadienį ir penktadienį, nuo pusės dvylikos iki pusės dviejų po pietų (vadinamuoju biržos laiku / Börsenzeit) renkasi pirkliai sudaryti sandorių ir nustatyti prekių kainų. Be prekybos operacijų, biržos salėje rengiami baliai, koncertai ir kiti visuomeniniai renginiai.
Greta Biržos salės yra Vasaros birža (Sommerbörse). Į ją galima patekti pro trejas dvivėres duris. Vasaros birža šliejasi prie pagrindinio pastato iš upės pusės ir yra apšviečiama pro stiklinį stogą. Ši patalpa taip pat kartais nuomojama įvairiems tikslams. Pastaruoju metu vietos meno draugija kas dvejus metus rengia čia iškilmingus vernisažus.
Priešais rytinį biržos fasadą yra didelė platforma, iš kurios galima patekti į masyvius vidaus laiptatakius. Čia, be kitų tarnybinių patalpų, yra pagrindinis vietos Prekybos rūmų direktorių tarybos biuras (Gescshäftsräume des Vorsteheramtes der Kaufmannschaft). Čia pat Imperijos telegrafas (Kaiserliches Telegraphenamt) ir įėjimas į Biržos salės galeriją. Pirmame aukšte yra įėjimas į restoraną „Börsentunnel“ (Börsentunnel, liet. Biržos tunelis). Patalpos Biržos gatvės (Börsenstraße) pusėje nuomojamos Imperijos paštui (Kaiserlichen Postamt). Viso statinio kaina – maždaug du milijonai markių. (Prekybos biržos pastatas buvo apgadintas per karą ir supaprastintu pavidalu atstatytas 1973 metais kaip Jūrininkų kultūros rūmai Leninskio prospekte, dabar jame įsikūręs Kaliningrado srities dailės muziejus – red. past.)
Į pietus nuo biržos eina Biržos gatvė, jos rytinis tęsinys – Knypavos Malkų gatvė (Kneiphöfische Holzstraße), anksčiau tai buvo Knypavos Girdyklos skersgatvis (Kneiphöfische Tränkgasse, dabar – Staropregolskajos krantinė).
Tarp pagrindinės Vorstadto transporto arterijos ir Naujojo pylimo skersgatvio (Neue Damm Gasse) aptiksime Schnürlingo skersgatvį (Schnürlings Gasse, dabar – Parusnajos gatvė). Jo pavadinimo istorija tokia: du Knypavos burmistro Hanso Schnürlingo (Hans Schnürling, gest. 1581), valdžiusio miestą XVI amžiaus antrojoje pusėje, sūnūs išsinuomojo vietos pievas ir įkūrė pieno ūkį. Burmistro pavarde pavadintas skersgatvis, kaip ir dauguma Vorstadto gatvių, tapo išvažiuojamas tik jiems čia supylus pylimą. Palei skersgatvį driekėsi griovys, nuvedantis vandenį iš Apjuosiamojo griovio atgal į Prieglių. Ir pylimas, ir griovys pavadinti šlovingos Schnürlingų šeimos garbei (Schnürlings Damm und Schnürlingsgraben).
Nuo Schnürlingo skersgatvio ir Biržos gatvės kampo iki susijungimo su Naujojo pylimo skersgatviu išsidėstęs Knypavos magistratui priklausantis pastatų kompleksas. Tai Miesto statybos kiemas (Stadtbauhof), skirtas inventoriui, technikai ir statybinėms medžiagoms laikyti, ir Knypavos miesto kiemas (Kneiphöfsche Stadthof), kuriame bazuojasi gaisrininkų komanda ir yra gaisrinės depas su arklidėmis ir viskuo, ko reikia gatvėms valyti. Visas šis ūkis čia nuo XVII amžiaus pradžios. Pasikeitė tik pavadinimas – anksčiau Statybos kiemas buvo Dailidžių kiemas (Kneiphöfsche Zimmerhof), kaip tada vadinti tokie kiemai.
Vietovė į rytus nuo Naujojo pylimo skersgatvio anksčiau buvo beveik ištisos vadinamosios „malkų pievos“ (Holzplätze), ir dabar dideli plotai čia naudojami malkoms laikyti. Tačiau pastarųjų metų sparti statyba ėmė keisti rajoną. Čia nutiestos ištisos naujos gatvės. Pavyzdžiui, Tamnau gatvė, statmenai Naujojo pylimo skersgatviui einanti Priegliaus link. Ši gatvė pavadinta miesto tarybos pirmininko, slaptojo komercijos patarėjo Tamnau (Johann Daniel Tamnau, 1777–1860), valdžiusio čia žemės sklypą, garbei. Dabar name Nr. 22 jo vardo gatvėje įsikūrę išmaldos namai (Städtische Armenhaus, vertimo variantai: globos namai, dar suprantamiau – vargšų prieglauda – red. past.). Iš pradžių, nuo 1691 metų, jame buvo kalėjimas. 1830 metais jį perkėlus į Ragainę (dabar Nemano miestas), pastatas perduotas prieglaudai. Joje gyvenančių vargšų skaičius siekia 148; jie užsidirba duoną skaldydami malkas miesto įstaigoms, padeda ūkio darbuose, gamina pakulas ir atlieka kitus panašius darbus, nereikalaujančius specialių žinių ir pasirengimo.
Į pietus nuo Biržos gatvės, lygiagrečiai jai, eina Sinagogos skersgatvis (Synagogen Gasse), kur name Nr. 2 yra naujosios sinagogos pirmtakė. Ji pastatyta 1815 metais ankstesnės, 1756-aisiais pastatytos, sinagogos vietoje.
Žydų buvimas Prūsijoje iki XVII amžiaus buvo labai griežtai reglamentuotas. Kartais jiems apskritai neleisdavo gyventi. Leidimą statyti sinagogą žydų bendruomenė gavo iš Didžiojo kurfiursto 1680 metais.
Tam buvo išnuomotas grafo Eulenburgo (Friedrich Albrecht Graf zu Eulenburg, 1815–1881) namas – dabar viešbutis „Vokiečių namai“ (Deutsches Haus) Aklagatvyje (Kehrwiedergasse), dabar tai Teatralnajos gatvė (Theater Straße). Po to dar daugiau kaip 20 metų žydai neturėjo teisės įsirengti Karaliaučiuje savo kapinių ir laidojo mirusiuosius prie Lenkijos sienos, tai yra už 30 mylių nuo miesto. Tik 1703 metais žydai gavo leidimą nupirkti žemės kapinėms Tragheime (Tragheim). Gatvė, kurioje jos atsirado, imta vadinti Žydų kapinių gatve (Judenkirchhofstraße), vėliau – Wrangelio gatve (Wrangelstraße, dabar Černiachovskio gatvė). Naujosios žydų kapinės yra už Lietuvių pylimo (Litthauer Wall) tarp Karaliaus ir Rossgarteno vartų (Königs- und Rossgärter Tor. Atkuriant žinomo pamokslininko Izraelio Salanterio (1810–1883) antkapį, šių kapinių teritorija 10-ajame dešimtmetyje buvo aptverta, jų tvarkymo darbai tęsiami ir 2020-aisiais – red. past.)
Sinagogos skersgatvyje stovi ir antroji sinagoga. Jos tikintieji 1870 metais atsiskyrė nuo pagrindinės žydų bendruomenės ir 1893-iaisiais pastatė savo sinagogą. Ši bendruomenė vadinasi „Adass Jisroel“ (Adats Isroel, tai reiškia Izraelio bendruomenė), jos šalininkai labai griežtai laikosi visų religinių priesakų. Iki savo sinagogos pastatymo naujosios srovės šalininkai pamaldoms nuomojo patalpas. (Dabar buvusio Sinagogos skersgatvio nebėra. Jis buvo į šiaurę nuo Krasnooktiabrskajos gatvės tarp Leninskio prospekto ir Parusnajos gatvės – red. past.)
Žydai Karaliaučiuje iki XIX amžiaus pradžios neturėjo jokių politinių teisių. Prie prekybos ir amatų jie buvo prileidžiami su dideliais apribojimais. Tik 1808 metais žydai gavo lygias teises su kitais luomais. 1802 metais Karaliaučiaus žydų buvo 854, tai yra 0,6 % visų miesto gyventojų, kurių tada buvo 50 tūkst. Visuotinis 1890 metų gyventojų surašymas užfiksavo, kad žydų Karaliaučiuje padaugėjo iki 4 tūkstančių, o tai sudarė jau 2,5 % visų miesto gyventojų.
Sinagogos skersgatvyje, namuose Nr. 7, 8, 10, yra 1892 metais įkurtas Karališkasis statybos technikumas (Königliche Baugewerkschule). Tai profesinė mokykla, mokanti šių dalykų: 1. Pirmųjų statybos amato įgūdžių, teorinių pagrindų, ant kurių mokiniai paskui gali plėtoti savo žinias. 2. Statybos priemonių naudojimo, gebėjimo parinkti statybvietę, derybų vedimo, viso statybos komplekso vadovavimo. 3. Įvairaus lygio ir profilio techninių darbuotojų rengimo. Technikumas pavaldus Karališkajai valdybai. Jame yra keturios klasės, mokymosi trukmė – pusmetis. Karališkajai valdybai pavaldi ir Karališkoji provincijos meno ir amatų mokykla (Königliche Provinzial-Kunst- und Gewerkschule), esanti Magisterstraße 55. Šioje mokykloje būsimi amatininkai mokomi piešimo pagrindų. Ji įkurta 1790 metais ir iš pradžių vadinosi Meno ir piešimo mokykla (Kunst- und Zeichenschule). Ji ne kartą pertvarkyta, paskutinį kartą 1855 metais. Dabar planuojama statyti naują jungtinę statybos mokyklą adresu Tragheimo Parako gatvė 17 (Tragheimer Pulverstraße). (Mokykla iš tikrųjų pastatyta 1897 metais Tragheimo Parako ir naujosios Schönstraße gatvių kampe, dabartinis šio pastato adresas: Generolo Somerio g. 27 – red. past.)
Pirmoji gatvė, einanti į vakarus lygiagrečiai pagrindinei Vorstadto gatvei, vadinasi Kaulų (Knochen Straße, dabar Serpuchovskajos gatvė). Tokio pat pavadinimo tiltas joje (Knochen brücke), kol Apjuosiamasis kanalas nebuvo užpiltas, jungė Artimąjį Vorstadtą su Tolimuoju.
Ten, kur Kaulų gatvė dabar kertasi su Imperatoriaus, yra Grosskopfo tabako fabrikas (Großkopfsche Tabaksfabrik).
Į vakarus nuo Kaulų gatvės ir lygiagrečiai jai, kur anksčiau buvo pieva, kurioje laikytos ąžuolinės lentos statinėms gaminti (Klappholz), dabar nutiesta nauja elegantiška Sandėlių pievos gatvė (Klapperwiese, ji ir dabar vadinasi Skladskaja – red. past.)
Šiokį tokį vaizdą apie vietos gamtos žavesį galime susidaryti iš skersgatvio pavadinimo Venecijos sala (Insel Venedig, taip, jis būtent taip ir vadinosi iki lemtingojo penktojo dešimtmečio). Kadaise ši Vorstadto dalis išties buvo salelė tarp vietos klampynių.
Lygiagrečiai Priegliui einanti ir iš vakarų stačiu kampu į Vorstadto gatvę išeinanti dabartinė Stoties gatvė (Bahnhofstraße), tiksliau jos rytinė dalis iki Sandėlių gatvės, anksčiau buvo Balnių skersgatvis (Vorstädtische Sattler Gasse), kuriame stovėjo namas, kur gimė Imanuelis Kantas. Čia yra firmos „Stantien & Becker“ gintaro muziejus (Bernsteinmuseum der Firma Stantien & Becker. Dabar tai rytinė Portovajos gatvės dalis, kur išliko tas pastatas, dabar geriau žinomas kaip „Gintaro manufaktūra“. 2020-ųjų viduryje, nors neabejotinai galėtų būti rajono puošmena, jis tebestovi apleistas – red. past.)
Jei rytinėje Vorstadto dalyje išeisime į Priegliaus krantą, pateksime į Knypavos sandėlių kvartalą, tai yra į buvusią Knypavos Lastadiją (Kneiphöfische Lastadie). Prie prieplaukų kraunami ir iškraunami laivai. Priešingame krante toks pat šurmulys tvyro Altštato Lastadijoje. Čia dėmesį patraukia daugybė buvusių svėrimo kontorų (Vorder-, Mittel-, Ostliche und Westliche Hinterwage). Dabar jos nuomojamos kaip sandėliai. Šalia po 1887 metų gaisro atstatytas Pelenų kiemas (Aschhof). Senais laikais, kai pelenai Karaliaučiuje dar buvo svarbi prekė, jis buvo kontrolės ir patikros punktas. Žinybos ir tarnybos, aptarnavusios prekybinius vežimus ir tokius kontrolės punktus, vadintos lenais, o jose dirbę tarnautojai – vasalais. Tokie buvo ir svėrėjai. Ši terminija siekia laikus, kai miestiečiai dar turėjo teisę nešioti ginklą, o šias pareigas miesto taryba suteikdavo tik mainais už karo tarnybą.
Pietinėje dalyje Sandėlių gatvė išeina į Stoties aikštę (Bahnhofsplatz) priešais Rytų ir Pietų stotis (Ost- und Südbahnhof). Visa ši teritorija, kur dabar yra stotys, vos prieš kelis dešimtmečius buvo užpelkėjusi erdvė. Ją ribojo pylimas su ant jo pasodintais gluosniais, vadintas Filosofų pylimu arba Filosofų taku (Philosophendamm oder Philosophengang). Jam supilti panaudoti milžiniški kiekiai šiukšlių ir pelenų, likusių po Vorstadtui katastrofiško 1811 metų gaisro. Todėl, kaip minėta, neoficialiai Filosofų pylimas mieste vadintas „ašarų pylimu“.
Filosofų pylimas 1815 metų žemėlapyje. Raudonai pažymėtas Ašarų pylimas.
Versija, esą jis gavo savo pavadinimą todėl, kad pavėsingas takas juo buvo mėgstamiausia Imanuelio Kanto pasivaikščiojimų vieta, nepasitvirtina. Mat pylimas savo pavadinimą gavo gerokai anksčiau, nei gimė garsusis filosofas.
(Išties, pagal G. Karlo pateiktus duomenis, toponimas Filosofų pieva (Philosophenwiese) atsirado dar 1648 metais – red.) 1815 metų miesto žemėlapyje Filosofų pylimas juosia visą Vorstadto pelkę, vingiuodamas driekiasi nuo Friedrichsburgo forto šiaurėje iki Senojo sodo gatvės (Alter Garten, dabar vakarinė Bagrationo gatvės dalis) pietuose, kur jis tada siekė Brandenburgo vartus (Brandenburger Thor). Nusausinus Filosofų pylimo juosiamą pelkę ir pastačius stotis, iš pylimo liko du fragmentai: pietuose – skersgatvis, vedęs į vėduoklinį depą Pietų stotyje, šiaurėje – buvusio Apjuosiamojo griovio rytinio kranto atkarpa priešais Geležinkelio tiltą.
Priešais šiaurinį Rytų stoties sparną, prie vandens bokšto, yra Karališkojo Prūsijos meteorologijos instituto stebėjimo stotis (Beobachtungsstation des Königlich preußischen meteorologischen Institutus). Berlyne orų stebėjimai nuo 1827 metų buvo vykdomi vietos observatorijoje. 1887 metais Karaliaučiuje įkurta sava meteorologijos stotis, vadovaujama specialiai paskirto valdininko; iš pradžių ji buvo Botanikos sode (Botanischen Garten) Neurossgartene (Neuroßgarten), o nuo 1889 metų – dabartiniame savo pastate.
Į šiaurės vakarus nuo stoties pastatų, tiesiai prie Priegliaus, apsuptas plačių griovių, stovi Friedrichsburgo fortas. Jį 1657 metais įkūrė Didysis kurfiurstas (Großer Kurfürst Friedrich Wilhelm, 1620–1688), kad įbaugintų nepaklusnius Knypavos gyventojus. 1671 metais jo teritorijoje pastatyta nedidelė kirchė, iki 1816 metų buvusi garnizono kirche. Vėliau kariškių pamaldoms naudota pilies kirchė. Friedrichsburgo tvirtovė, apsupta žemių pylimų, sudaro keturkampį. Iki 1825 metų fortas naudotas kaip karinis ir civilinis kalėjimas. Čia, dar būdamas jaunas leitenantas, 1780–1781 metais atliko Frydricho Didžiojo (Friedrich der Große, 1712–1786) jam skirtą vienų metų bausmę būsimasis garsusis feldmaršalas Yorckas (Johann David Ludwig Graf Yorck von Wartenburg, 1759–1830). 1852 metais pagal šiuolaikinius fortifikacijos reikalavimus pastatytos sienos ir gražūs vartai, papuošti keturiais bokštais. Dabar fortas naudojamas kariniam turtui laikyti.
TOLIMASIS VORSTADTAS
Tolimajam Vorstadtui (Hintere Vorstadt) priklauso teritorija tarp Apjuosiamojo griovio – šiaurėje, Haberbergo ir Alter Garteno rajonų (Haberberg und Alter Garten) – pietuose, Senojo Priegliaus (Alter Pregel) – rytuose ir stočių su jų privažiuojamaisiais keliais – vakaruose.
Pagrindinė dabartinio Tolimojo Vorstadto gatvė – per jo teritoriją besitęsianti Vorstadto gatvė (Hintere Vorstadt). Ji baigiasi sankryžoje su Senojo sodo gatve (Alter Garten) ir Unter Haberbergu (Unter Haberberg, dabar abi yra Bagrationo gatvės dalys). Lygiagrečiai Vorstadto gatvei rytuose driekiasi Naujojo pylimo skersgatvis (Neue Damm Gasse, dabar pietinė Novyj Val gatvės dalis), o vakaruose – Kaulų gatvė (Knochen Straße, dabar Serpuchovskajos gatvė).
Dar XIX amžiaus viduryje didžiąją šio Knypavos priemiesčio ploto dalį užėmė pieva, kurios centre buvo palivarkas (Vorwerk), įkurtas dar Kryžiuočių ordino laikais. Tame palivarke gyveno laukų sargas (Karwan- oder Kandisherr, ką išvertus reiškia „forposto vadas“ arba „kopūstų lordas“ – red. past.)
Savo kelionę po šią miesto dalį pradėsime nuo druskos sandėlio (Salzmagazin) Priegliaus krante. Sandėlis – ilgas siauras pastatas ant buvusio Naujojo pylimo (Neuen Damm) – yra karaliaus nuosavybė.
Jis ir dabar naudojamas dideliems druskos atsargoms laikyti. Į vakarus nuo jo yra Druskos pieva (Salzwiese), kurioje laikoma ne tik druska, bet ir statybinės medžiagos.
Tarp pastatų, sudarančių vakarinę Druskos pievos ribą, paminėtinos 1895 metais atidarytos Miesto liaudies dušinės (Städtische Volksbrausebad). Ši įstaiga sukurta specialiai mažai uždirbantiems, kurie čia už menką mokestį gali pasimėgauti dušu ir šilta vonia.
Naujojo pylimo skersgatvis driekiasi nuo Priegliaus į pietus, kerta Apjuosiamąjį griovį ir tęsiasi už jo. Naujasis pylimas, kurio vardu pavadintas skersgatvis, anksčiau vadintas Milijoniniu (Millionendamm). Jį statant panaudota tai, kas liko iš Vorstadto po 1769 metų gaisro, padariusio milijoninių nuostolių. Prie šios gatvės iš vakarų šliejasi apželdinta trikampė aikštė, anksčiau vadinta Mugių aikšte (Jahrmarktsplatz, dabar skveras priešais Kaliningrado jūrų žuvininkystės koledžo pastatą Krasnooktiabrskajos gatvėje, arba paprasčiau – „morechodka“). Aikštė suformuota 1811 metais, kai miestas pradėjo įsisavinti iki tol tuščią pelkėtą pievą. Per Šventojo Jono šventę (Johannistag, Johanni, Johannisfest. Vasaros saulėgrįža, praeityje Vasaros Kalėdos – Jono Krikštytojo gimimo šventė, švenčiama birželio 24 dieną) joje vykdavo didelės mugės, dabar perkeltos į Galvijų turgų (Viehmarkt, prie Aukštojo tilto Haberberge), o buvusi Mugių aikštė tapo Imperatoriaus gatvės (Kaiserstraße) dalimi.
Pietinė Mugių aikštės riba – Miesto gimnastikos kompleksas (Städtische Turnanstalt). Idėja padaryti mūsų jaunuolius stiprius ir atsparius visokioms negandoms subrendo po nesėkmingo 1806–1807 metų karo su Prancūzija.
Įkvėpti berlyniečio „gimnastikos tėvo“ Jahno pasiekimų, Karaliaučiuje taip pat nusprendė lažintis už gimnastiką. 1815 metais didžioji Karališkųjų našlaičių namų salė pertvarkyta į gimnastikos salę ir aprūpinta atitinkamu inventoriumi.
Vasarą užsiėmimai vykdavo lauke. Paskui buvo laikotarpis, kai gimnastika išėjo iš mados ir net neteko valstybės iždo finansavimo. Dėl to gimnastikos salės ir aikštelės ilgiems metams buvo uždarytos. Tik 1842 metais draudimas panaikintas ir atviros aikštelės vėl ėmė klestėti. 1840 metais Vyskupų kieme (Bischofshof) atidaryta gimnastikos salė, o 1842 metais įkūrus Vyrų gimnastikos sąjungą (Männer-Turnverein, variantas – ne sąjunga, o klubas – red. past.), gimnastika užsiimančiųjų ratas gerokai išsiplėtė. Netrukus gimnastikos entuziastų turimų aikštelių nebeužteko, ir užsiėmimams imta naudoti net Maskvėnų salę pilyje (Moskowitersaal). Tačiau vyriausiasis prezidentas greitai tai uždraudė, nes gimnastų šuoliai sukeldavo Pilies kirchės (Schloßkirche) skliauto virpesius.
Tada magistratas pasiūlė vietą gimnastikos kompleksui statyti Vorstadte, ten, kur jis yra iki šiol. Visi 1844 metais pradėti darbai baigti 1846 metų rudenį. 1858 metais miestas išpirko visus čionykščius sporto statinius. Įvedus gimnastikos pamokas visose mokyklose, ir šios salės ėmė nebeužtekti. Pradėtos statyti naujos sporto salės, ir dabar jų yra septynios. Aštuntoji salė Knypavos gimnazijai bus pastatyta prie katedros, šiauriniame miesto salos krante, kur dabar yra Vyskupų kiemas. Vyrų gimnastikos sąjunga taip pat stato savo salę Karaliaus gatvėje 72 (König Straße), tačiau ši statyba, pradėta 1892 metų birželio 26 dieną, dar nebaigta. (Dabar šioje vietoje yra žinoma „Kreuz-Apotheke“; matyt, sąjungai su savo salės statyba kažkas nepavyko – red. past.)
Miesto dujų gamyklos (Städtischen Gasanstalt) pastatai ribojasi su Miesto gimnastikos kompleksu Mugių aikštėje iš pietų ir vakarų. – Iki 1731 metų Karaliaučiuje nebuvo gatvių apšvietimo. Pasiturintys žmonės naktimis vaikščiodavo po miestą lydimi tarnų su degančiais deglais. 1686 metais valdžia oficialiai uždraudė naudoti deglus, o 1704 metais savo draudimą dar kartą patvirtino papildomu įsaku. Dabar kiekvienas miestietis turėjo turėti aliejinių žibintų.
1731 metais valdžia nusprendė apšviesti visą miestą aliejiniais žibintais. Plane buvo numatyta įrengti daugiau kaip tūkstantį du šimtus. Dalis žibintų kabinta ant aukštų medinių stulpų, dalis – ant grandinių pirmųjų aukštų lygyje (antrųjų aukštų lygyje pagal rusų tradiciją – red. past.) namų.
XIX amžiaus pradžioje Karaliaučiuje pradėtas diegti dujinis apšvietimas. Pirmasis Vokietijos miestas, kuriame pritaikytas dujinis gatvių apšvietimas, buvo Hanoveris 1826 metais, po jo 1828 metais – Berlynas. Karaliaučiuje 1852 metų lapkričio 13 dieną buvo 720 dujinių žibintų. Dujos buvo laikomos didelėse talpyklose – dujų saugyklose, iš kurių požeminiais vamzdžiais pasklisdavo po visą miestą. 1894 metais miesto dujų ūkis suvartojo 18 608,5 tonos akmens anglių, iš kurių pagaminta: 5 563 912 kubinių metrų dujų, 12 966 500 kilogramų kokso, 392 550 kilogramų stambių pelenų, 416 000 kilogramų smulkių pelenų, 894 350 kilogramų degutų.
Pietinėje Dujų gamyklos pusėje eina Jurgio gatvė (Georg Straße, dabar – Kazanskaja), kuri nuves mus nuo Naujojo pylimo skersgatvio į Vorstadto gatvę. Gatvės pavadinimą davė čia esanti Šventojo Jurgio ligoninė (St. Georgenhospital).
Ji buvo pastatyta ant senojo Korinto pylimo (Corinthen Damm), dar anksčiau vadinto Mirusiųjų grioviais (Toten Gräber). Šimtmečius ligoninė priklauso Altštatui. Kryžiuočių ordino didysis magistras Werneris von Orselnas (Werner von Orseln, apie 1280–1330) 1329 metais padovanojo Altštato miestiečiams žemės ligoninei statyti, kurioje turėjo būti laikomi visi Sembos raupsuotieji. Ligoninė pavadinta šventojo Jurgio – vokiečių riteriškumo globėjo – vardu. Tačiau jos visuomeninė reikšmė gerokai sumažėjo, kai 1531 metais Löbenichte pastatyta nauja ligoninė. Tada ligoninė Vorstadte tapo neturtingų ir ligotų evangelikų konfesijos išpažinėjų dalia. Už nedidelę rentą ligoninė teikė vargšams išlaikymą iki gyvos galvos ir šildomą būstą (t. y. atliko prieglaudos funkcijas). Tokią paskirtį Šventojo Jurgio ligoninė išsaugojo iki mūsų dienų. Dabar joje gyvena 70 vyrų ir moterų. Ligoninės statiniai nukentėjo per pražūtingus gaisrus 1455, 1520, 1775, 1811 metais. Dabar ligoninės teritorija sudaro uždarą keturkampį, nuo gatvės atitvertą tvora. Kiemo viduryje stovi raito riterio – Šventojo Jurgio, žudančio baisų slibiną, – statula. Iš užrašo ant postamento matyti, kad skulptūrą 1844 metais pastatė sutuoktiniai Henschai.
Anksčiau ligoninė turėjo savo kirchę, stovėjusią kiemo viduryje. 1811 metais ji sudegė ir daugiau nebuvo atstatyta. Nauja vieta pamokslams prie ligoninės atsirado tik 1894 metais, kai Gimnastikos gatvėje (Turner Straße) į pietus nuo Mugių aikštės pastatytas naujas prieglaudos pastatas. Lėšų naujai statybai atsirado pardavus senuosius ligoninės pastatus Rytų geležinkelių valdybai, kad jų vietoje būtų pastatytas naujas pastatas. (Ligoninės statiniai iš dalies išliko ir naudojami jūreivystės mokyklos. Vėliau šalia pastatyti pastatai, kurie taip pat tapo mokyklos dalimi – red. past.)
Dalį naujai statybai skirtų pinigų geležinkelio bendrovė panaudojo direkcijos pastatui statyti (išliko Leninskio prospekte 111–117 – red. past.)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
