Willgaiten pirmą kartą minimas 1540 m. kaip Wilgaiten. 1785 m. pavadinimas Wilgaiten buvo taikomas trims skirtingiems objektams Šakūnų apskrityje (Schakenschen): 1) Kulmo teisės laisvasis kaimas (cölmisch Freydorf) Wilgaiten su dviem ūkiais priklausė Kaporno / Kaporn (Spasskoje) amtui; 2) bajorų dvaras (adelich Gut) Wilgaiten su trimis ūkiais, kuris 1800 m. priklausė tūlam Rauschingui (Rausching) ir buvo vertinamas 10 000 talerių; 3) Wilgaiteno bajorų karčema (Wilgaitscher adelich Krug), priklausiusi Mednicken (Družnoje) riterių dvarui (Rittergut).
Wiekau. Salpą perkertanti užtvanka – karaliaučiečių pamėgta užmiesčio pasivaikščiojimų vieta.
Iki 1818 m. Wilgaiten sudarė karališkasis kaimas (königlich Dorf) Wilgaiten (penki ūkiai), Wilgaiteno kiemas (Hof) ir Wilgaiteno karčema (Krug).
Vėliau Wilgaiteno kaimas imtas vadinti Köllmisch Willgaiten, o kiemas ir karčema – Adlig Willgaiten.
XIX a. antrojoje pusėje Adlig Willgaiten buvo riterių dvaras (Rittergut), nuo 1867 m. sudaręs dvaro apylinkę (Gutsbezirk) Fischhauseno / Fischhausen apskrityje (nuo 1939 m. sujungta į Sembos / Samland apskritį). Dvaras priklausė Wargeno / Wargen (Kotelnikovo) bažnytinei parapijai. 1871 m. Adlig Willgaiten buvo trys gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 10 šeimų.
1874 06 13 Adlig Willgaiten dvaro apylinkė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Willgaiteno valsčių (Amtsbezirk).
1885 m. Adlig Willgaiten dvarui priklausė 186 ha žemės, iš jų ariamoji žemė sudarė 129 ha, pievos – 16 ha, miškai – 11 ha. Dvare buvo trys namai ir devyni ūkiai.
Iki 1895 m. namų skaičius dvare liko toks pat – trys, o gyventojus sudarė 10 šeimų. Tokia pati padėtis išliko ir 1905 m. 1905 m. turto mokesčio pajamos, perskaičiuotos 1 ha žemės, siekė 12,47 markės – 26 % daugiau nei Fischhauseno apskrities dvaro apylinkių vidurkis.
1900 07 14 buvo atidarytas eismas Sembos geležinkeliu (Samlandbahn), kuris ėjo per Willgaiten. Kaime ant jo buvo įrengta įlaipinimo platforma.
Köllmisch Willgaiten buvo kaimas, nuo 1818 m. sudaręs kaimo bendruomenę Fischhauseno apskrityje. Kaimas priklausė Wargeno bažnytinei parapijai. 1871 m. Köllmisch Willgaiten sudarė keturi gyvenamieji namai, kuriuose gyveno septynios šeimos. Per 1874 m. administracinę reformą Köllmisch Willgaiten buvo pertvarkytas į dvarą, kuris ėmė sudaryti dvaro apylinkę Fischhauseno (Primorsko) apskrityje. 1874 06 13 Köllmisch Willgaiten dvaro apylinkė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Willgaiteno valsčių.
1885 m. Köllmisch Willgaiten dvaro žemės valdos siekė 118 ha, iš jų ariamosios žemės – 61 ha, pievų – 11 ha, miško – 26 ha. 1885–1895 m. Köllmisch Willgaiten buvo keturi gyvenamieji namai ir šeši ūkiai.
1900 07 14 buvo atidarytas eismas Sembos geležinkeliu (Samlandbahn), kuris ėjo per Willgaiten. Kaime ant jo buvo įrengta įlaipinimo platforma.
Iki 1905 m. Köllmisch Willgaiten dvaro apylinkė vėl buvo pertvarkyta į kaimo bendruomenę. 1905 m. Köllmisch Willgaiten kaimo bendruomenė turėjo du gyvenamuosius namus ir vieną visuomeninį pastatą. Gyventojus sudarė šešios šeimos.
Mokesčių pajamos, perskaičiuotos 1 ha žemės, siekė 12,83 markės – beveik 14 % daugiau nei Fischhauseno apskrities bendruomenių vidurkis.
1928 09 30 Köllmisch Willgaiten (Kolosovka) kaimo bendruomenė ir Adlig Willgaiten (Kolosovka), Barrücken (54°47'31'' š. pl. 20°18'33'' r. ilg.), Barsenicken (54°46'29'' š. pl. 20°17'42'' r. ilg.), Dommelkeim (Pavlinino) ir Taukitten (54°46'37'' š. pl. 20°18'41'' r. ilg.) dvaro apylinkės buvo sujungtos į Dommelkeim (Pavlinino) kaimo bendruomenę. 1935–1937 m. Willgaiten buvo pastatytas kareivinių kompleksas. Karo metais jose veikė liuftvafės ligoninė.
Willgaiteno valsčius
1874 06 13 Fischhauseno apskrityje buvo įsteigtas Willgaiteno valsčius Nr. 18, į kurį įėjo septynios dvaro apylinkės: Adlig Willgaiten (Kolosovka), Köllmisch Willgaiten (Kolosovka), Barrücken (54°47'31'' š. pl. 20°18'33'' r. ilg.), Barsenicken (54°46'29'' š. pl. 20°17'42'' r. ilg.), Dommelkeim (Pavlinino), Quanditten (Sinjavino) ir Taukitten (54°46'37'' š. pl. 20°18'41'' r. ilg.). 1908 m. Köllmisch Willgaiten dvaro apylinkė buvo pertvarkyta į kaimo bendruomenę.
Karaliaučiaus vandentiekio ištakų rajonai Fischhauseno apskrityje.
1928 09 30 Köllmisch Willgaiten (Kolosovka) kaimo bendruomenė ir Adlig Willgaiten (Kolosovka), Dommelkeim (Pavlinino), Barrücken, Barsenicken ir Taukitten dvaro apylinkės buvo sujungtos į Dommelkeim (Pavlinino) kaimo bendruomenę.
Willgaiten ir Wiekau 1933 m. topografiniame žemėlapyje.
Quanditten dvaro apylinkė įėjo į Seefeldo / Seefeld (Prostornoje) valsčiaus Drugeheno / Drugehnen (Pereslavskoje) kaimo bendruomenę. Taigi Willgaiteno valsčiuje liko viena Dommelkeim (Pavlinino) kaimo bendruomenė. 1930 04 23 Dommelkeim bendruomenė perėjo į Seefeldo (Prostornoje) valsčių, 1930 05 18 pervadintą Drugeheno (Pereslavskoje) valsčiumi. Willgaiteno valsčius tada buvo panaikintas.
Wiekau įkurtas 1283 m. kaip Wikus. Iki 1785 m. gyvenvietė vadinosi Wiekau. Per tą laiką jos pavadinimas ne kartą keitėsi: Wyckau (apie 1540 m.), Wickaw (apie 1542 m.), Wickau (apie 1563 m.), Wyckaw (1565 m.), vėliau ilgam įsitvirtino rašybos forma Wykau.
1785 m. Wiekau buvo klasifikuojamas kaip karališkasis kaimas (königlich Dorf) su dešimčia ūkių.
Kaimas priklausė Šakūnų apskrities (Schakenschen) Kragau (Prochladnoje) amtui. Iki 1818 m. ūkių skaičius išaugo iki 12, o kaimas imtas apibūdinti kaip valstiečių (bauer Dorf).
XIX a. Wiekau buvo kaimas, nuo 1818 m. sudaręs kaimo bendruomenę Fischhauseno apskrityje. Kaimas priklausė Kumeheno / Kumehnen (Kumačiovo) bažnytinei parapijai ir iki 1874 m. įėjo į Kragau (Prochladnoje) amtą. 1871 m. Wiekau buvo 14 gyvenamųjų namų, kuriuose gyveno 23 šeimos. 1874 06 13 Wiekau kaimo bendruomenė buvo įtraukta į naujai įsteigtą Seefeldo valsčių.
1885 m. Wiekau bendruomenei priklausė 343 ha žemės, iš jų ariamoji žemė sudarė 210 ha, pievos – 25 ha, miškai – 22 ha. Kaime buvo 12 gyvenamųjų namų ir 23 ūkiai.
Paminklo Hermannui Theodorui Hoffmannui fragmentas su jo portretu.
1887–1889 m. prie Wiekau buvo atlikti dideli hidrotechniniai darbai. Čia buvo pastatyta užtvanka ir suformuotas Wiekauer Teich tvenkinys (Velikojės vandens saugykla), kurio vandeniu buvo aprūpinamas Karaliaučius.
Paminklas Hermannui Theodorui Hoffmannui (Hermann Theodor Hoffmann) Wiekau parke.
Iš tvenkinio vanduo Wiekau-Mühlenfeld (Mostovoj) kanalu patekdavo į Wargener Kirchen-Teich (Školnyj) tvenkinį, o toliau Landgrabeno / Landgraben (Pitjevoj) kanalu – į Karaliaučių.
1905 m. Wiekau buvo 13 gyvenamųjų namų ir vienas visuomeninis pastatas. Gyventojus sudarė 21 šeima. Turto mokesčio pajamos, perskaičiuotos 1 ha žemės, siekė 9,99 markės – 11,5 % mažiau nei Fischhauseno apskrities bendruomenių vidurkis.
1905 09 16 prie užtvankos buvo atidengtas paminklas Karaliaučiaus burmistrui Hermannui Theodorui Hoffmannui / Hoffmann (1836–1902), kurio kadencijos metu buvo išspręstas miesto vandens tiekimo klausimas.
1928 09 30 Wiekau bendruomenė buvo sujungta su Pentekinnen kaimo bendruomene (54°47'11'' š. pl. 20°16'18'' r. ilg.), taip pat su Prilacken (Bratskoje), Klaukinnen (54°48'16'' š. pl. 20°16'49'' r. ilg.) ir Reessen (anksčiau Rössen, 54°46'56'' š. pl. 20°16'14'' r. ilg.) dvaro apylinkėmis į naują Wiekau kaimo bendruomenę.
1945 01 30 Willgaiten užėmė 39-osios armijos 17-osios gvardijos šaulių divizijos kariai.
1945 02 19–24 į vakarus nuo gyvenvietės kovėsi 43-iosios armijos 54-asis šaulių korpusas. 1945 04 13, po Karaliaučiaus užėmimo, iš čia puolimą Sembos link pradėjo 5-osios armijos 45-asis šaulių korpusas. 1945 m. balandį Willgaiten buvo įsikūręs 3-iojo Baltarusijos fronto pagalbinis stebėjimo punktas.
1947 11 17 Willgaiten buvo pervadintas Kolosovkos gyvenviete, o Wiekau – Chrustalnojės gyvenviete. 1955 m. Kolosovkoje buvo 34 namai, o Chrustalnojėje – keturi. Ne vėliau kaip 1975 m. Chrustalnojės gyvenvietė buvo išbraukta iš apskaitos ir įtraukta į Kolosovkos gyvenvietės sudėtį. 2000–2001 m. Kolosovkos gyvenvietė trumpam tapo Kolosovkos kaimo apylinkės centru, tačiau netrukus apylinkė buvo panaikinta. 2018 m. gyvenvietėje veikė vaikų muzikos mokykla ir pašto skyrius.
Velikojės vandens saugykla (vok. Wikauer Teich. 2025).
2025 m. gyvenvietėje yra 97 gyvenamieji namai ir visuomeniniai pastatai (neskaitant pataisos įstaigos ir sodininkų bendrijų). Iš jų du namai yra buvusios Chrustalnojės (Wiekau) gyvenvietės teritorijoje.
Prie paminklo Hermannui Theodorui Hoffmannui mūsų dienomis (2024).
Dviejose sodininkų bendrijose „Kolosovka“ ir „Malaja Kolosovka“, esančiose skirtingose gyvenvietės pusėse, yra dar 200 apskaitytų namų. Gyvenvietėje veikia vaikų darželis ir parduotuvės. Netoliese prie dirbtinių tvenkinių įsikūręs žvejų klubas.
Lankytinos vietos: Velikojės ežero užtvanka su diukeriu (1887–1889), paminklo burmistrui H. T. Hoffmannui liekanos (1905), sovietų karių brolių kapai (203 žm., paminklas 1956 m.) pataisos įstaigos teritorijoje.
Gyventojų skaičiaus kaita: 1988 – 920, 2002 – 1459, 2010 – 1358, 2012 – 1554 gyventojai.
Adlig Willgaiten gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 471, 1867 – 73, 1871 – 52, 1885 – 50, 1895 – 53, 1905 – 60, 1910 – 19 gyventojų.
Köllmisch Willgaiten gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 25, 1867 – 38, 1871 – 37, 1885 – 39, 1895 – 32, 1905 – 38, 1910 – 59 gyventojai
Wiekau bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 96, 1867 – 131, 1871 – 139, 1885 – 125, 1895 – 121, 1905 – 128, 1910 – 133, 1925 – 323, 1933 – 275, 1939 – 273 gyventojai.
Adlig Willgaiten gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 52 – evangelikai, vaikų iki 10 metų – 15, raštingų – 30 (81 %).
Köllmisch Willgaiten gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 37 – evangelikai, vaikų iki 10 metų – 7, raštingų – 30 (100 %).
Wiekau gyventojų sudėtis: visi 139 – evangelikai, vaikų iki 10 metų – 33, raštingų – 85 (80 %).
Papildomai
Pentekinnen gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 24, 1867 – 27, 1871 – 22, 1885 – 34, 1895 – 28, 1905 – 24, 1910 – 33 gyventojai.
Klaukinnen gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 30, 1867 – 28, 1871 – 22, 1885 – 47, 1895 – 52, 1905 – 49, 1910 – 32 gyventojai.
Reessen gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 56, 1871 – 56, 1885 – 64, 1895 – 62, 1905 – 54, 1910 – 72 gyventojai.
Klaukinnen gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 22 – evangelikai, vaikų iki 10 metų – 1, raštingų – 21 (100 %).
Pentekinnen gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 22 – evangelikai, vaikų iki 10 metų – 4, raštingų – 15 (83 %).
Reessen gyventojų sudėtis 1871 m.: visi 56 – evangelikai, vaikų iki 10 metų – 20, raštingų – 21 (60 %).
1 – iš jų Wilgaiteno kieme 44 gyventojai, Wilgaiteno karčemoje 3 gyventojai.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen | bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
