Zinten
herbas
Zinten įkūrimo metais laikomi 1290-ieji, kai prūsų nobiliui Sulenkai buvo išduotas raštas aštuoniems ūbams (Hufen) žemės prie Porrn upės (matyt, Kornevkos) ir vienam ūbui žemės prie Eyszenwasser upės (Višnios) tarp Marawnen (Michailovskoje) ir Clingbeke gyvenviečių. Ši data gana sąlyginė, nes originalaus dokumento tekstas pateikiamas tik 1494 metų rašto patvirtinime. 1313-aisiais Zinten gavo miesto teises. Apie tai liudijantis raštas neišliko, tačiau Zinten miesto teises patvirtina 1341-07-13 raštas, kuriame taip pat minimas klebonas Matthias, o tai rodo, kad mieste jau buvo bendruomenė ir bažnyčia. Nuo 1343 m. minimas Zinten kamerališkasis amtas (Kammeramt). 1352-11-19 didysis magistras įteikė Zinten Kulmo teisės raštą, o kartu su juo ir antspaudo teisę; antspaudo piešinys – du susikryžiavę bokštai – tapo Zinten herbo pagrindu. Iš pradžių Zinten buvo 52 kiemai. Didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės įsakymu 1360–63 m. buvo pastatytos miesto sienos ir įtvirtinimai.
1414 metais Zinten užpuolė lenkai ir sudegino. Kaip nurodoma kronikoje, buvo nužudyti 27 miestiečiai, į nelaisvę išvaryti 10 jaunuolių, o moterys išniekintos tiesiog bažnyčioje.
1417-aisiais mieste pastatytas vandens malūnas. Prieš Trylikos metų karą Zinten buvo tiek Kryžiuočių ordino, tiek Prūsų sąjungos pusėje: 1440 m. vienas pirmųjų įstojo į Prūsų sąjungą, 1454 metais prisiekė Lenkijos karaliui, tačiau 1455-aisiais (kitais duomenimis, 1454-aisiais) galutinai perėjo į Ordino pusę, dėl ko jį puldinėjo lenkai ir Prūsų sąjungos kariuomenė. 1447 metais miestą sudarė 48 kiemai, išsidėstę 67 ūbuose žemės.
1480-aisiais miestas perduotas Anselmui ir Hansui fon Tetau kaip užmokestis už karo tarnybą. 1496 m. perėjo Pamedės vyskupo Johano nuosavybėn. 1520 metais jį užpuolė lenkai, paėmė, sudegino ir sugriovė. Pagal Krokuvos sutartį 1525 m. Zinten kaip paveldimas lenas atiteko kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui.
Nuo 1526-ųjų, kai Varmės vyskupo Mauricijaus Ferberio ediktu protestantams buvo uždrausta be pertraukos gyventi Lenkijoje ilgiau nei metus, Zinten tapo tuo užsienio miestu, į kurį protestantai keletui dienų atvykdavo, kad nutrauktų buvimo Lenkijoje laikotarpį. Iš čia kilo Rytų Prūsijoje paplitęs posakis „užsienietis iš Zinten“. Jis reiškė žmogų, apsimetantį ne tuo, kas jis yra. Pagal kitą versiją posakis atsirado po atsitikimo, kai Zinten turgaus aikštėje du studentai vaidino užsieniečius, kalbėdamiesi savo sugalvota kalba, tačiau paskui paaiškėjo, kad jie tiesiog tie patys laikinai atvykę protestantai iš Lenkijos.
1533 metais malūnininkas Hansas Matternas šalia malūno pastatė lentpjūvę. 1548 m. pirmą kartą minimas Zinten dvasininkas, ėjęs mokytojo pareigas, o tai liudija, kad Zinten atsirado mokykla.
Dideli gaisrai siautė mieste 1593 ir 1625 m. 1628-aisiais, per Švedijos–Lenkijos karą (1626–29), Zinten užėmė švedai.
1629 metais Zinten kilo naujas gaisras. Kita švedų įgula čia stovėjo 1656–60 m., per Šiaurės karą (1655–60). 1693 m. mieste kilo gelumbininkų pameistrių sukilimas. 1716-aisiais Zinten vėl patyrė didelį gaisrą, sunaikinusį miestą. Gaisras ir sugriovimai buvo tokie dideli, kad XVIII a. pabaigoje paaiškėjo, jog Zinten negyvena nė viena šeima iš tų, kurios čia gyveno iki 1716 metų.
1741-aisiais buvo perstatyta Zinten bažnyčia. 1746 m. mieste kilo naujas gaisras. 1751 metais Zinten malūnas perėjo į privačias rankas. 1756-aisiais Zinten bažnyčioje sumontuoti vargonai. Per Septynerių metų karą, 1758–62 m., Zinten stovėjo Kargopolio kirasyrų pulko eskadronai ir štabas. 1781 m. prie Zinten bažnyčios pristatytas vakarinis bokštas.
1807–08 m., Prūsijai pralaimėjus karą su Napoleonu, Zinten įsikūrė prancūzų įgula.
1818 metais Zinten buvo paskelbtas atviru miestu ir tapo to paties pavadinimo apskrities (Landkreis) centru, tačiau jau 1819-aisiais įėjo į Šventapilės apskritį. Kadangi miesto vartai nebebuvo rakinami, buvo nugriauti Vidurio (Mitteltor), Viršutiniai (Obertor), Apatiniai, arba Malūno (Mühlentor), vartai; tik Puodžių vartai (Töpfertor), kuriuose buvo įrengtas miesto kalėjimas, išsilaikė iki 1847 m.
1831 metais Zinten kilo choleros epidemija.
1837 m. šveicarų kolonistas Rudolfas Kindelmannas prie Stradick (Kornevkos) upės pastatė pirmą nedidelę pramonės įmonę mieste su mechaniniu kūju. Vėliau jos vietoje buvo malūnas „Rudolfshammer“ (54°25'41'' š. pl. 20°18'09'' r. ilg.). 1885-aisiais per Zinten nutiestas geležinkelis Königsberg – Allenstein (Olštynas, Lenkija). 1898-07-01 atidarytas geležinkelis Königsberg – Zinten – Heilsberg (Lidzbarkas Varminskis, Lenkija).
1902 m. šalia malūno pastatyta elektrinė, gaminusi energiją miesto reikmėms. Tais pačiais metais pradėjo eiti pirmasis Zinten laikraštis — savaitinis naujienų lapelis.
XIX ir XX a. sandūroje miestas vėl degė. 1898-aisiais sudegė namai rytinėje miesto dalyje. 1901 metais sudegė jau Zinten vakarai. 1904 m. išdegė šiaurinė pusė, o 1913-aisiais — pietinė. Dėl to iš viduramžiško miesto vaizdo praktiškai nieko neliko. 1914 metais mieste pastatytas vandens bokštas, išlikęs iki mūsų laikų.
Nuo XX a. pradžios Zinten burmistrų Hugo Holtzmanno (1890–1911) ir Karlo Ruprechto (1931–34) pastangomis plėtojosi kaip kurortas. Oficialiai kurortas atidarytas 1933 m. liepos 31 d., tačiau pati veikla prasidėjo 1896 metais, kai laikrodininkas Johannas Weistas miesto miške pastatė mažą svečių namelį, tapusį labai populiariu.
1902-11-05 magistratas nurodė pastatyti didelį namą, kurį pastatė meistras G. Pauli ir kuris buvo pavadintas „Waldschloß“ (nuotraukoje viršuje). Per miesto mišką buvo nutiesti takai, pastatyti suolai ir įrengtos žaidimų aikštelės. 1913-08-09, švenčiant Zinten 600 metų jubiliejų, svečių namai sudegė. Netrukus buvo pastatyti nauji, su 26 kambariais ir 40 miegamųjų vietų (nuotraukoje apačioje).
1932–33 m. entuziastų pastangomis pastatytas miško baseinas. Nuo 1936-ųjų miške prie Zinten ėmė veikti 500 metrų funikulierius. Vasarą ant Stradick (Kornevkos) upės krantų buvo įrengiami paplūdimiai, žiemą – 4000 kv. m ploto čiuožykla. Šalia „Waldschloss“ buvo pastatyta Domerau pilis, įrengta atvira šaudykla.
1931-aisiais mieste buvo 360 gyvenamųjų namų ir 959 ūkiniai pastatai. 1937-04-01 į miesto bendruomenę įtrauktas Klein Klingbeck kaimas (54°27'32'' š. pl. 20°18'47'' r. ilg.), iki tol priklausęs Klaussitten (Mičiurinas, dalis) kaimo bendruomenei.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Zinten veikė: elektrinė, vandentiekio stotis, pieninė, muilo fabrikas, cemento gaminių gamykla, plytinė, lentpjūvė, skerdykla, malūnas, mokyklos, aukštesnioji mergaičių mokykla, apskrities našlaičių namai, senelių namai, stadionas, jaunimo turistinė bazė, du bankai, taupomoji kasa, miesto spaustuvė, paštas ir du viešbučiai, stovėjo karinė įgula.
Per Rytų Prūsijos operaciją Zinten dengė vokiečių kariuomenės atsitraukimą link Frisches Haff marių (Kaliningrado įlankos, lenk. Vyslos marių). Miesto įgulą sudarė 23-iosios, 547-osios ir 170-osios pėstininkų divizijų likučiai. 1945-02-09 prie miesto išėjo Raudonosios armijos 28-osios armijos daliniai bei 5-osios armijos 65-asis ir 128-asis šaulių korpusai. Naktį du 352-osios šaulių divizijos pulkai atakavo ir šturmu paėmė „Waldschloss“, tačiau buvo sustabdyti, pusiau apsupti ir priversti pereiti į gynybą. Šiaurės rytuose 173-iosios šaulių divizijos daliniai buvo sustabdyti prie malūno. 1945-02-18 prasidėjo šturmas 5-osios ir 28-osios armijų pajėgomis: šiaurinę dalį puolė 54-oji gvardijos šaulių divizija, pietinę — 36-asis šaulių korpusas. 1945-02-18–19 mūšiai nedavė laukto rezultato. Smūgiui apeinant miestą buvo skirta 28-osios armijos 96-oji šaulių divizija. 1945-02-20 prasidėjo naujas puolimas, sustabdytas vokiečių kontratakos. Tik 1945-02-21 padėtis pasikeitė, ir rytą 221-asis šaulių pulkas užėmė malūną, o 307-asis šaulių pulkas įsiveržė į stotį. Paskui iki vidurdienio 221-asis šaulių pulkas prasiveržė į miesto centrą, o vokiečių dalinių likučiai pasitraukė iš jo į mišką. Per kovos veiksmus miestas smarkiai nukentėjo, centre liko sveiki apie 30 pastatų. Pirmaisiais pokario metais miesto centras buvo išardytas statybinėms medžiagoms ir malkoms. Pirmieji sovietiniai Zinten gyventojai buvo kariškiai, įsirengę čia karinį miestelį. Mieste atsirado komendantūra ir pasienio užkarda. Išliko malūnas, tinkamas naudoti po remonto. 1946 m. spalį minimas Kuibyševo vardo kolūkis ir plytinė. Iki oficialaus pervadinimo Zinten turėjo keletą neoficialių pavadinimų (Bagramianskas, Šaumianas, Pograničnas). Kareivinių komplekse įsikūrė 1-ojo Įsruties Raudonosios vėliavos tankų korpuso tankai (nuo 1945-06-10 — 1-oji Įsruties Raudonosios vėliavos tankų divizija).
1947-06-17 Zinten buvo pervadintas Kornevo gyvenviete.
Zinten malūno griuvėsiai.
Tuomet pat sudaryta Laduškino rajono Kornevo apylinkės taryba. Iki 1947 m. spalio gyvenvietėje buvo 315 gyventojų, iš jų 17 vokiečių. 1950–57 m. gyvenvietė tapo M. I. Kalinino vardo kolūkio dalimi. Nuo 1958-ųjų — kolūkio „Kornevskij“ centrinė gyvenvietė. 1972 metais gyvenvietėje buvo 88 namai. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje 1-oji tankų divizija buvo išformuota ir paliko kareivines.
Lankytinos vietos: bažnyčios griuvėsiai (XIV–XVIII a.), memorialas sovietų karių brolių kape (6700 žm., 1980), sovietų karių brolių kapas (1659 žm., paminklas 1952), parkas, vandens bokštas (1914), vandens malūnas, atminimo ženklas Raudonosios armijos karių palaidojimo vietoje (54°26'15'' š. pl. 20°18'19'' r. ilg., 32 kariai perlaidoti 2005 m. Medvedevkoje), automobilių tiltas per Kornevkos upę, miško baseinas (1932-33, 54°26'31'' š. pl. 20°18'12'' r. ilg.), kareivinių kompleksas.
Gyventojų skaičiaus kaita: 1861 – 3138, 1867 – 3177, 1875 – 3201, 1880 – 3226, 1890 – 3360, 1905 – 3488, 1910 – 3382, 1925 – 3549, 1930 – 2800, 1933 – 3955, 1939 – 5800, 1946 – 234, 1947 – 315, 1984 – 690, 2002 – 1870 gyventojų.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
