Tovai (vok. Tawe) žinomi nuo 1520 m. kaip žvejų kaimas Kuršių marių pakrantėje, priklausęs Kuncų / Kuntzen parapijai, kuri buvo Kuršių nerijoje. Kadangi į Kuncų bažnyčią per Kuršių marias važinėti buvo nepatogu, 1570 m. kaimyniniame Įsės / Inse (Pričaly) kaime buvo įsteigta parapija, kuriai ir ėmė priklausyti Tovai. XVI a. dokumentuose Tovai dar minimi Thabelle (apie 1525), Tawlen (apie 1540), Thabe (nuo 1542) vardais.
1785 m. Tovai buvo priskiriami karališkiesiems žvejų kaimams (königlich Fischerdorf) ir turėjo 71 namų ūkį. Kaimas priklausė Labguvos / Labiau (Poleskas) amtui, įėjusiam į Tepliavos / Tapiau (Gvardeiskas) apskritį. 1790 m. Tovuose minima „Kulmo teisės“ karčema su alaus darymo teise ir lietuvių mokykla.
Nuo 1818 m. Tovai buvo kaimas, sudarantis kaimo bendruomenę Žemupio / Niederung apskrityje (nuo 1938 m. Elchniederung apskritis). Iki 1874 m. Tovai priklausė Labguvos (Polesko) amtui. 1818 m. kaime buvo 70 namų ūkių. Tačiau jau iki 1871 m. šeimų skaičius Tovuose išaugo iki 186, jos gyveno 67 namuose. 1874-03-26 Tovų kaimo bendruomenė buvo įtraukta į įsteigtą Įsės / Inse (Pričaly) amtsbezirką.
Tovai 1938 m. Rytų Prūsijos topografiniame žemėlapyje.
1885 m. Tovų bendruomenei priklausė 499 ha žemės, iš kurių ariama žemė sudarė 38 ha, o pievos – 330 ha. Kaime buvo 75 gyvenamieji namai su 209 namų ūkiais ir kaimo žuvų taukų fabrikas.
Vėjo jėgainė salpos vandenims išpumpuoti šalia vietinės kalvės.
1895 m. minima mokykla Tovuose; tuomet gyvenamųjų namų skaičius sumažėjo iki 73, o gyventojus sudarė 200 šeimų. Taip pat buvo tam tikra įstaiga bendram piliečių gyvenimui (bendrabutis).
1905 m. Tovų kaimo žemės valdos sudarė 494,4 ha. Turto mokesčio įplaukos, perskaičiavus 1 ha žemės, sudarė 20,76 markės, t. y. beveik 34 % daugiau už vidutinį Žemupio apskrities kaimo bendruomenių rodiklį. Toks mokesčio tarifas buvo aukštas net visos Rytų Prūsijos mastu. Matyt, tai lėmė didelės investicijos į Žemupio apskrities pakrantės rajonų žemių melioraciją. Kaime buvo 74 gyvenamieji namai, juose gyveno 171 šeima.
1924 m. balandžio 1 d. į Tovų bendruomenę iš Tawellningkeno / Forsthaus Tawellningken miško gutsbezirko perėjo Tovų girininkija / Forsthaus Tawe (55°06'41'' š. pl. 21°19'29'' r. ilg.). Kartu su ja 1925 m. Tovų bendruomenėje buvo 78 gyvenamieji namai ir 170 namų ūkių.
Dar viena Tawellningkeno gutsbezirko girininkija – Siberien / Forsthaus Siberien (Šliuzovojė, dalis) – perėjo į Tovų bendruomenę 1929-09-30. Tačiau jau 1934-12-01 abi girininkijos grįžo į Tawellningkeno miško gutsbezirko sudėtį. Prieškario metais Tovuose veikė mokykla. Kaime buvo sumontuotos trys vėjo jėgainės salpos vandenims išpumpuoti. Per Tawener upę (Tovarnają) kursavo automobilių keltas. Kaimo gyventojai vertėsi žvejyba, gyvulininkyste, daržininkyste. Žvejų valtys, plaukdavusios žvejoti į Kuršių marias / Kurische Haff, buvo statomos pagal vieną tipą ir vadinosi kurėnais. Ant kurėnų stiebų buvo tvirtinama speciali vėtrungė su kaimo spalvomis. Tovams tai buvo baltas stačiakampis raudoname fone. Nuo 1854 m. vėtrungės naudojimas žvejų valtyse tapo privalomas. Vėtrungės tapo Kuršių marių žvejų kaimų vizitine kortele. Amatininkai jas gamino parduoti turistams kaip suvenyrus. Prieškario metais žvejybos dalis kaimo ūkinėje veikloje sumažėjo.
Žvejų vėtrungė Tovų.
Po karo, 1946 m. spalio–lapkričio mėn., rajono valdžia ketino suteikti Tovams darbininkų gyvenvietės statusą, pervadindama juos Kožedubu, tačiau šiam pasiūlymui nepritarė srities administracija.
Walterio Ebnerio svečių namai kaimyniniame Tawellningkene.
Dar prieš 1947 m. pervadinant Tovų ir Įsės gyvenvietes, jų pagrindu buvo įkurtas A. I. Mikojano vardo žvejų artelis. 1947-07-25 Tovai buvo pervadinti Zalivino gyvenviete. Tuo pat metu sukurta Zalivino kaimo taryba. Mikojano vardo artelis 1950-ųjų viduryje buvo pertvarkytas į to paties pavadinimo žvejų kolūkį. Tačiau kolūkių stambinimo politika lėmė, kad Zalivino žvejai kartu su plaukiojimo priemonėmis ir žvejybos įrankiais įėjo į Mysovkos gyvenvietės žvejų kolūkį „Baltijos žvejys“. Nuo 1965-01-12, panaikinus Zalivino kaimo tarybą, Zalivino gyvenvietė ėmė priklausyti Prochladnojės kaimo tarybai. Tačiau iki to laiko dėl nuolatinio sausumos susisiekimo kelių su Zalivinu užliejimo gyvenvietė buvo apleista. Tam taip pat turėjo įtakos tai, kad kolūkiai pirmiausia rūpinosi centrinės gyvenvietės sutvarkymu, o atokūs kaimai jiems buvo našta. Todėl kolūkiečiai stengėsi persikelti į centrinę gyvenvietę. Be to, septintajame dešimtmetyje žinoma atvejų, kai persikėlėliai grįždavo į tuos kraštus, iš kurių čia buvo atvykę. 1972 m. Zalivino pažymėtas kaip uročiščė su pastatų griuvėsiais, vėliau gyvenvietė nebuvo atkurta. Ne vėliau kaip 1975 m. Zalivino gyvenvietė oficialiai išbraukta iš apskaitos.
Gyvenvietės koordinatės: 55°03'16'' š. pl. 21°13'37'' r. ilg.
Tovų bendruomenės gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 475, 1852 – 641, 1867 – 771, 1871 – 792, 1885 – 924, 1895 – 931, 1905 – 811, 1910 – 782, 1925 – 677, 1933 – 584, 1936 – 589, 1939 – 840, 1946 – 1221 gyventojai.
Tovų gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai krikščionys – 765, katalikai – 19, judėjai – 8, vaikai iki 10 metų – 174, raštingi – 223 (iš 601 apklausto, 37 %), akli – 1, psichikos ligoniai – 1.
Papildomai
Tovų girininkijos gyventojų skaičius: 1905 – 4 gyventojai.
Siberieno girininkijos gyventojų skaičiaus kaita: 1885 – 10, 1895 – 7, 1905 – 6 gyventojai.
1 – iš jų vokiečių gyventojų 102 žm.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
