Miškinės tulpės kilmė
Geltonos tulpės labai gražios ir iš tiesų gali ką nors padaryti laimingą! Įsivaizduokite, mūsų srityje auga tokia laiminga tulpė. Ne gėlynuose, ne darželiuose, niekieno nepasodinta. Tai miškinė tulpė, Tulipa sylvestris. Nuo kultūrinių giminaičių ją skiria siauri lapai, grakštūs žiedai ir paslaptinga atsiradimo mūsų platumose istorija.
Miškinė tulpė kilusi iš Viduržemio jūros regiono. Tai lelijinių šeimos augalas pailgais lapais, kiaušiniška svogūnėliu ir pavieniu auksiškai geltonu žiedu. Tulpės vaisius – dėžutė.
Miškinė tulpė. Iliustracija iš vokiečių botaniko Jakobo Sturmo
leidinio Deutschlands Flora in Abbildungen, 1796 m.
Mokslininkai pažymi, kad miškinė tulpė turi tris porūšius, tarp jų – diploidinį australis ir tetraploidinį sylvestris. (Stefanaki, Anastasia & Walter, Tilmann & Andel, Tinde. (2022). Tracing the introduction history of the tulip that went wild (Tulipa sylvestris) in sixteenth-century Europe. Scientific Reports. 12. 9786. 10.1038/s41598-022-13378-9.)
Apie tulpes rašė Omaras Chajamas ir Saadi, jas augino Osmanų imperijoje, laikydami taikos, ramybės, atsinaujinimo, o taip pat mistinių išgyvenimų ženklu. Valdant Mehmedui II tulpė tapo vienu iš valdančiosios dinastijos simbolių. Tulpių auginimas įgavo milžinišką mastą, buvo auginamos įvairiausios veislės. Europos keliautojai Turkijoje stebėjosi šių gėlių grožiu. Beje, pats žodis „tulpė“ kilo iš turkiško galvos apdangalo – turbano – pavadinimo: kažkam jis priminė žiedo vainikėlį.
Pagal vieną iš versijų, tulpės į Europą pateko per flamandų diplomatą ir rašytoją Ogier Ghiselin de Busbecq’ą, nuo 1556 m. tarnavusį Šventosios Romos imperijos pasiuntiniu Stambule. Manoma, kad būtent de Busbecq’as į Europą atvežė alyvas, paprastuosius kaštonus ir tulpes.
Savo knygoje „Turkiški laiškai“ (Turcicae epistola) jis aprašo pirmąjį susitikimą su tulpėmis:
„Adrianopolyje užtrukome tik dieną, o paskui patraukėme į paskutinį mūsų kelionės tikslą – Konstantinopolį. Mano kelyje augo daugybė hiacintų, narcizų ir gėlių, kurias turkai vadina tulpėmis; žvelgėme į jas ne be susižavėjimo, nes buvo pats žiemos vidurys, o žemė buvo taip išpuošta šiomis gėlėmis, kas kitose šalyse labai neįprasta. Narcizų ir hiacintų pilna Graikija, ir jie tokie kvapnūs, kad jų galia apsvaigina tuos, kurie prie tokių kvapų nepratę. O tulpė, nors kvepia silpnai arba visai nekvepia, džiugina savo ryškumu ir šventiškomis spalvomis.“ (Vert. I. Michailovas)
Porcelianinė lėkštė su miškinės tulpės atvaizdu (Vokietija, XX a. antroji pusė).
De Busbecq’o bagaže ar kitais keliais į Šiaurės Europą pateko įvairių rūšių tulpių svogūnėliai, tarp jų ir mus dominančios miškinės tulpės.
Pažymėtina, kad „tulpių manija“ – ekonominis karštligiškas įkarštis, apėmęs Nyderlandus XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje, – buvo susijusi su veislinių tulpių, išvestų iš kitos rūšies – Gesnerio tulpės, auginimu. Miškinė ir Gesnerio tulpės į Europą buvo atvežtos vienu metu, tačiau jų introdukcijos likimas visiškai skirtingas…
Taigi XVI a. viduryje miškinės tulpės svogūnėliai buvo atvežti į Šiaurės Europą. Tam laikotarpiui priklauso pirmosios botaninės iliustracijos ir herbariniai pavyzdžiai. Įdomu, kad tais laikais mokslininkai kartais miškinę tulpę vadino narcizu arba „lelijnarcizu“.
Miškinės tulpės introdukcija, t. y. įvedimu į kultūrą, užsiėmė, be kita ko, ir žymūs botanikai – Gesneris, Wielandas, Aldrovandis, de Lobelis, Clusius, Dodoensas.
Kelis šimtmečius šią švelnią auksinę gėlę augino kaip dekoratyvinę, o paskui ji „pabėgo“, sulaukėjo ir plito jau be žmogaus valios.
Miškinė tulpė Kaliningrado srityje.
Mokslininkai pažymi, kad tokią sulaukėjusią tulpę dažniau galima aptikti ten, kur būta parkų, bažnyčių sodų, taip pat upių slėniuose. Miškinės tulpės svogūnėlis gali išbūti vandenyje neprarasdamas savo savybių iki 11 dienų.
(Kowarik, Ingo & Wohlgemuth, J.O.. (2006). Tulipa sylvestris (Liliaceae) in Northwestern Germany: A non-indigenous species as an indicator of previous horticulture. Polish Botanical Studies. 22. 317-331.)
Miškinė tulpė Kaliningrado srityje
Kaliningrado regiono teritorijoje miškinė tulpė auga senuose parkuose, dvaruose, vietose, kur kadaise buvo bažnyčių sodai ir kapinės. Pavyzdžiui, miškinė tulpė išliko Žuravliovkos dvaro parke Polesko rajone ar „Fridos“ parke (buvusiose kapinėse-parke) Įsrūtyje.
Pokario metais sovietiniai persikėlėliai puošė savo sodus miškinėmis tulpėmis, persodindami jas pas save. Išeina, kad iš kultūros pabėgusi rūšis vėl buvo grąžinta į kultūrą. Ją galima aptikti, pavyzdžiui, Sprindte – pietrytinėje Įsrūčio dalyje, nuostabiame kampelyje Įsruties upės krantuose.
Žinoma, kad miškinė tulpė auga ir kaimyninėje Lenkijoje. Išliko senovinių receptų, kuriuose ji naudojama kaip valgomas ir vaistinis augalas. Apie tai puikiai pasakoja Olštyno Varmijos ir Mozūrų universiteto profesorius Stanisławas Czachorowskis, entomologas ir mokslo populiarintojas. Jis pateikia pavasarinio gėrimo receptą su medumi ir tulpių sultimis.
Seniausi išlikę miškinės tulpės herbariniai pavyzdžiai (a – 1552, b – 1553).
Jau antrą sezoną Kaliningrado srityje vyksta „Herbarijaus festas“ – festivalis, kurio koncepcija sutelkta į augalus kultūroje. Teminiu požiūriu jis apima labai platų spektrą: botaninę iliustraciją, vaistažoles, legendas apie augalus ir dar daug ką.
Formatai įvairūs – pasivaikščiojimai, paskaitos, meistriškumo pamokos… 2025 m. vienu iš tokių renginių tapo visuomeninė ekspedicija „Ieškant miškinės tulpės“. Iniciatoriai pakvietė norinčiuosius prisijungti prie tulpės paieškų individualiai, kiekvienam savo vietoje, o pasisekus – pranešti radavietės duomenis.
Galiausiai pavyko nustatyti dvi miškinės tulpės augimvietes Kaliningrado srityje – Nesterovo rajone ir Įsrūtyje. Antai Anastasija Burkova miškinę tulpę rado Įsrūčio miesto parke. Žinome, kad Įsrūtis turtingas miškinių tulpių! „Fridos“ parkas, ligoninės teritorija, Georgenburgas… Ir štai dar vienas naujas taškas žemėlapyje.
O platformos iNaturalist naudotoja slapyvardžiu astromegalith miškinę tulpę aptiko Nesterovo rajono Tolminkiemio gyvenvietėje. Šią vietą išgarsino lietuvių literatūros tėvas, „Metų“ autorius Kristijonas Donelaitis. Taigi tulpė augo jo vardo muziejaus teritorijoje, prie pastato, kuris kadaise buvo liuteronų bažnyčia!
Visa informacija apie rūšies paplitimą renkama platformoje iNaturalist. Tai portalas, į kurį galima įkelti duomenis apie stebėtas augalų, gyvūnų, grybų – visų gyvų organizmų – rūšis. Įkeliant nuotraukas nuskaitomos geografinės koordinatės ir sudaromas vienos ar kitos rūšies paplitimo žemėlapis.
Kur gi, platformos duomenimis, mūsų regione auga miškinė tulpė? Vakariausias taškas – Kaliningrade, Centriniame parke, rytiškiausias – Nesterovo rajone. Šiauriausias – Ragainėje. Ten miškinė tulpė užfiksuota želdynuose Pergalės gatvėje.
Yra ir nedokumentuotų radinių. Esama liudijimų, kad ši rūšis aptinkama pietinėje srities dalyje, Oziorske, ir šiaurės rytuose – Krasnoznamensko rajone. Ten iki karo netgi buvo gyvenvietė „tulpišku“ pavadinimu – Tulpeningken, dabar Zarečnojė. Iki šiol vietos gyventojus ten džiugina nuostabūs miškinių tulpių guotai!
Turima žinių ir iš pajūrio: netoli Lesenkovo gyvenvietės pastatytas informacinis stendas, skirtas Warnickeno miško gamtos turtams. Jame taip pat pažymėta miškinės tulpės augavietė.
Miškinė tulpė – subtili ir paslaptinga gėlė, turinti įdomią istoriją, – laukia savo tyrinėtojų. 2026 m. gegužės pradžioje kviečiame prisijungti prie mūsų visuomeninės ekspedicijos ir surasti naujų miškinės tulpės augaviečių Kaliningrado srityje.
Autorės nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
