Sembos gyventojai su nerimu laukė užpuolikų. Kasdien, o ypač naktimis, jie kurdavo pajūryje didžiulius laužus, kad iš anksto pamatytų artėjančius priešo laivus. Jie taip pat žinojo, kad ponas didysis magistras, garbingasis markgrafas Albrechtas, apginti jų negali. Ir kadangi pagalbos laukti nebuvo iš kur, jie labai nerimavo ir tarėsi tarpusavyje, kaip atsispirti tokiai didelei negandai. Diena slinko po dienos, ir pagaliau lenkų laivai pasirodė didžiuosiuose vandenyse ir įlankoje netoli Sembos krantų – kraštui tiesiogiai grėsė priešo įsiveržimas iš jūros.
Tuo metu pajūryje gyveno laisvasis valstietis, vardu Valtinas Zupplitas. Paprasti žmonės jį labai gerbė, nes jis kilo iš senos prūsų pagonių žynių giminės ir pats slapta buvo vyriausiasis vaidila1. Jis viešai paskelbė žinąs, kaip neleisti priešams įžengti į šalį, tačiau tam jam reikia valdovų sutikimo. Ir tik jį gavęs, padedamas paprastų žmonių, savo kraštiečių, jis galės padaryti taip, kad nė vienas priešo laivas neprisišvartuos prie kranto, ir visa Semba kartu su Karaliaučiumi bus išgelbėta.
Šie žodžiai buvo perduoti markgrafui Albrechtui Brandenburgiečiui, ir šis, atsidūręs bėdoje, viskam davė savo sutikimą. Tegul, girdi, valstietis stengiasi, kol dar ne per vėlu. Bet kokia pagalba dabar pravers.
Tai išgirdęs, Valtinas Zupplitas sukvietė valstiečius iš aplinkinių kaimų ir pasakė jiems, kad bendras išsigelbėjimas įmanomas tik su prūsų dievų pagalba. O tam jam reikia juodo kaip derva jaučio – nesvarbu, seno ar jaunučio. Šį jautį reikia paaukoti pagal senąjį paprotį ir protėvių tikėjimą.
Be to, jam prireiks dviejų didelių alaus statinių. Jaučio mėsą reikės suvalgyti, o alų išgerti iki paskutinio lašo.
Žinoma, kad valstiečiai nuo seno linkę į stabmeldystę ir girtuokliavimą, todėl Valtino kalbų jie klausėsi su malonumu ir džiaugsmu. Taigi ilgai nedelsė ir skubiai atvedė jam jautį bei atridendo dvi statines puikaus alaus.
Tada visa minia, vedama žynio, patraukė į jūros krantą netoli Rantau. Moterų į apeigas neįleido. O paskui eiseną kiek kojos neša nubėgo ir berniukai, valstiečių sūnūs, kad iš tolo pažiūrėtų, kas vyks.
Visiems atėjus į pajūrį, Valtinas savo rankomis paskerdė jautį, nulupo jam odą ir kruopščiai išdorojo. Jaučio vidurius jis išėmė ir sudegino kartu su kaulais, o mėsą sudėjo virti į didžiulį katilą, gerai ją pasūdęs, kad labiau norėtųsi gerti. Darydamas tai jis, lyg turgaus juokdarys, daug mojavo rankomis ir keistai trypė kojomis, kalbėdamas begalę ypatingų maldų senovės prūsų dievams. Kai mėsa katile visiškai išvirė, vaidila surengė ant kranto didelę puotą. Visi valgė aukos mėsą, gausiai užsigerdami alumi, kol viskas buvo suvalgyta ir išgerta iki paskutinio kąsnio ir lašo. O baigiant puotą vėl buvo ištarta daugybė keistų šlovinimų. Kokias apeigas atliko tas vaidila ir kokias maldas kalbėjo – to žmonės nežino.
Praėjo kelios dienos, ir Dancigo laivai2 vėl pasirodė horizonte. Priartėjęs priešas bandė prisišvartuoti prie kranto, tačiau jam niekaip nesisekė. Lenkai sėsdavo ir į mažas valtis, bet vėl ir vėl patirdavo nesėkmę, nors oras buvo geras ir niekas jiems netrukdė. Nuo kranto juos stebėję žmonės nesuprato, kas vyksta ir kodėl priešai nuplaukė atgal. Negalėjo to suprasti ir markgrafas su savo kariais.
Vėliau, kai karas baigėsi, daugelis tų, kurie buvo tuose laivuose, atsidūrė Semboje. Jie paaiškino, kad tuomet juos apakino keistas miražas. Kur tik jie bandydavo priartėti prie pakrantės, visur patirdavo nesėkmę. Tai krantai iškildavo prieš juos neįveikiama smėlio siena, ant kurios paprastam žmogui ir užlipti neįmanoma, tai pakrantėje juos pasitikdavo tankūs neįžengiami miškai. Galiausiai laivai, nieko nepešę, apsisuko atgal. Kai sembai išgirdo šiuos paaiškinimus, jie prisiminė savo dvasininką vaidilą. Išėjo, kad būtent jo menas apdūmė lenkų užpuolikams akis, todėl Valtinas Zupplitas tapo gerbiamas dar labiau nei anksčiau.
Tačiau vietos žvejus staiga ištiko dar viena nelaimė: jūroje dingo žuvys. Kad ir kaip jie stengėsi, jų tinklai likdavo tušti. Ieškodami žuvies, jie savo mažais laiveliais, rizikuodami gyvybe, išplaukdavo toli į jūrą, kartais net penkias ar šešias mylias. Bet ir ten laimikis buvo labai menkas.
Praėjo ilgi septyneri metai, ir visą tą laiką Sembos pajūrio gyventojai gyveno pusbadžiu. Žmonės skundėsi vieni kitiems nauja negande ir negalėjo suprasti, kodėl dievai taip ant jų užsirūstino, atimdami iš jų pragyvenimo šaltinį. Ir pamažu ėmė jie šnibždėtis, esą Valtinas Zupplitas kaltas, kad žuvys pasitraukė nuo jų krantų. Šis savo ruožtu pripažino, kad tai galėjo įvykti ir dėl jo kaltės, nes, atlikdamas aukojimo apeigas, jis nuvijo nuo Sembos krantų viską, kas prie jų artėjo. Vadinasi, kartu su priešų laivais jis nuvijo ir visas žuvis, pamiršęs padaryti joms išimtį.
Tada vaidila vėl paprašė kaimiečių pagalbos. O jis pasistengsiąs sugrąžinti žuvis prie pakrantės. Tam Valtinas liepė nupirkti jam juodą kiaulę ir gerai ją nupenėti. Žvejai ir valstiečiai, jį išklausę, su įkvėpimu surinko pinigų, nupirko kiaulę ir dvi statines alaus. Kiaulei gerai nutukus, žynys liepė ją kartu su alumi vėl nugabenti į tą patį krantą prie Rantau. Ir štai vėl prasidėjo apeigos. Valtinas paskerdė kiaulę, viską lydėdamas keistais kūno judesiais, ir išvalė vidurius. Po to jis nupjovė kiaulei spenius, sušnibždėjo virš jų nesuprantamus žodžius ir išmetė juos į jūrą. O prieš dėdamas mėsą į katilą, ilgai skaitė užkalbėjimus, tada gerai pasūdė mėsą, kad labiau norėtųsi gerti, ir ant didelės ugnies virė ją didžiuliame katile. Po to visi susirinkusieji valgė ir gėrė, tad netrukus nieko neliko.
Ir niekas nieko neverčė, nes dievai mėgsta savanoriškus pagalbininkus. O valstiečių auka ir tarnystė buvo ta, kad, kaip žinoma, mėsa ir kraujas juos linksmina. Ir iš visko matyti, kad kokie dievai, tokia ir tarnystė. Turbūt tai puikūs dievai, jei jiems tarnaujama daug valgant ir geriant, net jei kartu daug nusidedama.
Apie pagonišką aukojimą sužinojo kunigas Michaelis Wille iš Pobetheno. Išsiklausinėjęs visas smulkmenas, jis savo ruožtu viską pranešė Sembos vyskupui Georgui von Polenzui3. Šis, išgirdęs apie tokią stabmeldystę, labai užsirūstino. O kadangi ši žinia jį pasiekė kovo pabaigoje, tai pirmosiomis Velykų dienomis jis pats atvyko į Pobetheną ištirti bylos vietoje. O atvykęs liepė pasikviesti į pilį minėtąjį Valtiną kartu su vietos valstiečiais, jo pagoniško tikėjimo bendrais. Ir taip prieš jį stojo septyniasdešimt trys žmonės iš aštuonių kaimų, kurie valgė mėsą ir gėrė alų su vaidila arba vienaip ar kitaip jam padėjo.
Atvykusiesiems viską prisipažinus ir atgailavus, vyskupas tarėsi su kunigais, kaip ir kokiu būdu reikėtų nubausti atskalūnus. Ir buvo nuspręsta juos žiauriai nubausti, tam paskiriant tam tikrą dieną.
Ponas Sembos vyskupas taip pat liepė kunigui iš Legitteno, kuris gerai mokėjo prūsų kalbą, artimiausią sekmadienį Pobetheno bažnyčioje nuo sakyklos pasakyti pamokslą prieš stabmeldystę prūsų kalba. O pamokslo pabaigoje jis turėjo kreiptis į žmones, ragindamas visus melsti Viešpatį mūsų Jėzų Kristų pasigailėti vargšų atskalūnų, kad jie, atgailavę, atsiverstų į Kristaus tikėjimą ir išgelbėtų savo paklydusias sielas. Taip ir buvo padaryta.
Tuo tarpu po visą Sembą pasklido gandas apie nusidėjėlių teismą ir bausmę, ir paskelbtą dieną didžiulės minios žmonių – vieni su rūpesčiu širdyje dėl paklydusių sielų, o dar daugiau dykinėjančių smalsuolių – patraukė į Pobetheną. Žmonės atėjo iš septynių ar aštuonių Sembos parapijų ir net iš paties Karaliaučiaus. Jų buvo tiek daug, kad Pobetheno bažnyčia negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų. Tada vyskupas liepė vietos kunigams sakyti pamokslus ir šventoriuje, ir didelėje pievoje šalia bažnyčios, kur tam buvo įrengtos laikinos sakyklos, kad paprasti žmonės galėtų gerai girdėti Dievo žodį ir išmokti visus Kristaus įsakymus, ypač pirmąjį ir antrąjį4. Jiems taip pat buvo liepta pamiršti pagonišką paprotį garbinti šliaužiojančius gyvius, ypač žalčius ir gluodenas.
Vyskupas liepė iš anksto pagaminti popierinę karūną, panašią į vyskupo tiarą, ir ant jos primaliavoti kiaulių galvų, o taip pat raguotą velnio galvą. Pasibaigus pamokslui, visi nusikaltusieji nusivilko viršutinius drabužius ir liko nuogi iki pusės. Jiems buvo liepta sukryžiuoti rankas ant krūtinės, ir kiekvienas paėmė į rankas po lanksčią, gerai supintą rykštę. O netikrajam vyskupui vaidilai ant galvos uždėjo popierinę vyskupo tiarą.
Tada visiems atskalūnams buvo liepta eiti į bažnyčią. Eisenos priekyje ėjo minėtasis Valtinas Zupplitas su popierine tiara ant galvos. Kiekvienoje rankoje, kurias jis laikė sukryžiuotas ant krūtinės, jis turėjo po ilgą supintą rykštę. Priėję prie altoriaus, visi kaltininkai kreipėsi į susirinkusiuosius atgailos žodžiais.
Galiausiai Sembos vyskupas nurodė nubausti vaidilą kurstytoją stovėjimu prie gėdos stulpo. O jo bendrininkai turėjo eiti pro jį, ir kiekvienas prie stulpo trumpam stabtelėti. Vaidila gi turėjo kiekvieną du kartus perkirsti rykšte, kad ateityje nė nemanytų jo klausyti.
Paskui nusikaltę valstiečiai vėl ėjo pro gėdos stulpą, ir kiekvienas, sustojęs, turėjo du ar daugiau kartų perkirsti rykšte savo netikrąjį mokytoją. Tai buvo daroma tam, kad jis nedrįstų savo pagoniškomis apeigomis klaidinti žmonių ir tarnauti netikriems dievams. Taip ir įvyko. Kiekvienas sustodavo ir perkirsdavo vaidilą rykšte, dėkodamas už jo klaidingą mokymą. Ir buvo tarp kaltininkų vienas valstietis, vardu Peteris Wenicke, kuris taip uoliai atsidėkojo netikrajam dvasininkui smūgiais, kad šiam nuo galvos nukrito karūna. Iš viso vaidilai buvo suskaičiuota 150 rykštės kirčių.
O pasibaigus egzekucijai, Sembos vyskupas liepė visiems atskalūnams ištisus metus kiekvieną sekmadienį stovėti prie altoriaus, atidžiai klausytis kunigo pamokslo ir atgailauti. O po metų kiekvienas iš jų turėjo atlikti išpažintį savo parapijos kunigui, prašyti nuodėmių atleidimo ir priimti Kristaus sakramentus. Ką jie ir darė su giliu nuolankumu ir atgaila – žuvys į krantus sugrįžo – dabar buvo galima pagalvoti ir apie sielą.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Vaidilos (pr. Waidelotte, liet. vaidilos, latv. vaideloši) – bendras pagonių žynių pavadinimas baltų tautose (prūsų, lietuvių, latvių). Žodis „vaidila“ kilęs iš junginio vaid-lo-to-jis ir šaknies waist, reiškiančios „žinoti“, „išmanyti“.
2. Dancigas (lenk. Gdańsk) pirmą kartą paminėtas metraštyje 997 metais, ryšium su šventojo Adalberto (Vaitiekaus) misija į Prūsiją. Tačiau, archeologinių kasinėjimų duomenimis, gyvenvietė Gdansko vietoje egzistavo jau V a. po Kr. Nuo 997 iki 1308 metų Gdanskas priklausė Lenkijai. 1308 metų lapkritį jį užėmė Vokiečių (Teutonų) ordino riteriai, prijungė prie Prūsijos ir pervadino Dancigu. 1466 metais, pasibaigus Trylikos metų karui tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos, kurį ordinas pralaimėjo, Gdanskas tapo Lenkijos dalimi, ir jam buvo grąžintas pirminis pavadinimas. 1793 metais, padalijus Lenkiją, Gdanskas atiteko Prūsijai ir vėl tapo Dancigu. Taigi 1520 metais Dancigas buvo Gdanskas ir priklausė lenkams.
3. Georgas von Polenzas (1478–1550). Paskutinis katalikų Sembos vyskupas 1518–1525 m.
4. Pirmasis įsakymas: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėk kitų dievų, tik mane.“
Antrasis įsakymas: „Nedaryk sau drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, kas žemai ant žemės ar kas vandenyse po žeme. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiantis vaikus už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodantis gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“
ŠALTINIAI
M. Lucas David, „Prūsijos kronika“, 1812 (Preussische Chronik von M. Lucas David. Königsberg).
Tettau / Temme, „Rytų Prūsijos, Lietuvos ir Vakarų Prūsijos liaudies legendos“, 1837 (Tettau/Temme. 1837, Die Volkssagen Ostpreussens, Litauens und Westpreussens).
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kur paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
