Iki Galtgarbio (Galtgarben), aukščiausios Sembos vietos, iš Karaliaučiaus galima nuvykti plentu, vedančiu nuo Steindamo vartų (Steindammer Tor), tačiau pėsčiųjų takas palei Landgrabeną (Landgraben, unikalus ordino laikų drenažo griovys, kartu buvęs ir geriamojo vandens kanalu – red. past.) kur kas patogesnis ir malonesnis.
Pakeliui jūsų laukia nemažai romantiškų vaizdų, pavyzdžiui, pastoraliniai peizažai Pilypo tvenkinio (Philippsteich) pakrantėje prie Abkeno palivarko (Abken).
Kalvoti Wargeno Bažnytinio tvenkinio (Wargener Kirchenteich, dabar Mokyklos tvenkinys) krantai, šiaurėje, rytuose ir pietuose iš dalies apaugę miškais, – viena žaviausių vietų Semboje (Samland). Pakrantės reljefas su senųjų įtvirtinimų, gynybinių pylimų liekanomis liudija, kad šios vietos nuo seno buvo laikomos tinkamomis gyventi.
Bažnyčia Wargeno kaime (Wargen, Kotelnikovo gyvenvietė Zelenogradsko rajone) stovi ant iškyšulio, iš rytų įsirėžusio į tvenkinio paviršių. Ji buvo pastatyta XIV amžiuje Vokiečių ordino pilies vietoje; pilies liekanų iki šiol matyti jos ir šalia esančio klebonijos namo pamatuose.
Netoli kaimo kyla kalva, vadinama Pilies kalnu (Schlossberg), – pagonybės laikų piliakalnis, apjuostas pylimais ir grioviais.
Landgrabenas Karaliaučiaus miesto ribose.
Priešais bažnyčią, vakariniame krante, grafas fon Lendorfas (Heinrich Ahasverus Emil August von Lehndorff, 1829–1905), kuriam priklauso kaimyninio Warglitteno dvaro (Warglitten) žemės, pernai pasistatė puikią Preylio pilį (Preyl).
Preylio rūmai ant Wargeno Bažnytinio tvenkinio kranto.
(Iš Wargeno pilies ir bažnyčios Kotelnikove nieko neliko. Šlosbergo kalno, dar vadinamo Burgbergu, šiuolaikiniuose viešai prieinamuose Rusijos žemėlapiuose nerasime; jis yra į pietus nuo tvenkinio, nedidelėje iškyšoje. Pavadinimas Wargen kilęs iš prūsų kalbos – red. past.)
Toliau į pietus, prie Preylio palivarko, galime pamatyti atminimo akmenį. Jį puošiančio ketinio stačiakampio įrašas skelbia, kad šioje vietoje 1879 m. rugsėjo 8 d., per imperatoriškuosius manevrus, kaizeris Vilhelmas I ir jo sūnus kronprincas Vilhelmas sėdo ant žirgų, o generolas Heinrichas fon Lendorfas pasiūlė jiems taurę vandens.
(Preylio palivarko šiandien nebėra; jis buvo į pietus nuo Šlosbergo kalvos, kitoje plento pusėje; ten pat, tik dar kiek toliau, buvo ir Warglitteno valda (Warglitten). Po karo, 1945 m., Preylio rūmuose veikė ligoninė, vėliau rūmai buvo išardyti, o jų pamatuose naujausiais laikais pastatyta prabangi vila, kurią gandai sieja su vieno iš posovietinių Kaliningrado srities gubernatorių vardu – red. past.)
Iki XIX amžiaus vidurio ryškiu Karaliaučiaus gyvenimo reiškiniu buvo vadinamoji Wargeno kvailių mugė (Wargener Narrenmarkt), kasmet rugsėjį rengiama Wargene.
Grįždami iš mugės namo, žmonės užsidėdavo kaukes, persirengdavo miškiniais; tarškant barškalams, švilpynėms ir kalatoms, krėsdavo visokias juokdariškas išdaigas.
Palikę Landgrabeno krantus ir Wargeną, esantį keturiolika kilometrų nuo Karaliaučiaus, ir patraukę šiaurės vakarų kryptimi, netrukus pasieksime Wiekau kaimą (Wiekau). Čia galime apžiūrėti vandens saugyklą (dabar Didysis tvenkinys prie Kolosovkos gyvenvietės), neseniai įrengtą Karaliaučiui aprūpinti vandeniu.
Paėję dar kilometrą į vakarus, atsidursime miškais apaugusio Galtgarbio kalno papėdėje. 
Vasaros ir žiemos vaizdai nuo Galtgarbio šiaurės kryptimi.
Nuo viršūnės gerai matyti apylinkės. Galtgarbis yra pietinėje Alkos kalvagūbrio (Alkgebirge) dalyje; jo kalvos driekiasi per Sembą iš šiaurės į pietus – nuo Pobethen (Pobethen, Romanovo gyvenvietė) iki Medenau (Medenau, Logvino gyvenvietė).
Restoranas ir svečių namai Galtgarbio papėdėje – tie patys, kurie matyti iš viršaus (žr. aukščiau).
Galtgarbio kalno aukštis – 110 metrų virš jūros lygio ir 46 metrai virš jo papėdės. Tai natūralus Sembos (Sembos pusiasalio) centrinis taškas. Kalno viršūnė apaugusi mišku ir iš apačios nematoma. Ją išvysti galime tik per proskyną, einančią iš vakarų į rytus. Pačiame viršuje 1894 m. buvo pastatytas 10 metrų aukščio medinis apžvalgos bokštas. Nuo jo atsiveria kvapą gniaužiantys Sembos platybių vaizdai: tai banguota plokščiakalnė, pastebimai žemėjanti į pietus. Todėl didelė dalis pusiasalio upelių ir upokšnių teka iš šiaurės į pietus ir įteka į marias.
Vakarinėje pusiasalio dalyje šiaurinis krantas status. Čia į jūrą įtekančios upelės, prasiskverbdamos į ją, išgraužia tikrus tarpeklius.
(Kalno pavadinimas kilęs iš prūsų kalbos, kurioje žodis „Galt“ yra tikrinis vardas, o „garben“ – kalnas. Alkos kalvagūbrio (kalvų virtinės) pavadinimas taip pat prūsiškos kilmės – red. past.)
Pagonybės laikais ant Galtgarbio kalno, anksčiau vadinto Rinauberg (Rinauberg), atsirado žemių įtvirtinimas, primenantis tvirtovę. Iki šiol išliko pylimai ir grioviai, kuriuos, pasak legendos, supylė prūsų vadas Samas. Vėliau čia Rinau tvirtovę pastatė Sembos vyskupas. Tačiau jau 1399 m. tvirtovės nebebuvo.
(Pavadinimas Rinau kilęs iš prūsų kalbos ir, matyt, yra senojo šios vietovės pavadinimo – Erino – vedinys. Red. past.)
Landvero kryžius kalno viršūnėje.
Dabar Galtgarbio viršūnėje stūkso geležinis Landvero (Prūsijos savanorių kariuomenės) kryžius, pastatytas ant granitinio postamento (žr. aukščiau). Kryžius iškilo 1818 m. rugsėjo 27 d. Išvadavimo karo prieš Napoleono Prancūziją atminimui.
XX amžiaus pradžioje šalia kryžiaus pastatytas vienas iš keturių Rytų Prūsijos Bismarko bokštų.
1888 m. paminklas buvo restauruotas. Ant jo yra įrašas: „Su Dievu už karalių ir Tėvynę“ – tai Geležinio kryžiaus ordino devizas. Kitoje pusėje įrašytos pavardės: Scharnhorstas, Yorkas, Gneisenau (Scharnhorst, York, Gneisenau). Atskiroje lentoje nurodyti mūšiai, kuriuose prūsų kariai pergalingai kovėsi su prancūzais 1813–1815 m. kampanijoje, pasibaigusioje taikos sutarčių pasirašymu Paryžiuje 1814 m. gegužės 30 d. ir 1815 m. lapkričio 20 d. Į pietus nuo kryžiaus yra didelis kenotafas (simbolinis žemių kapo kauburys), supiltas Išvadavimo kare žuvusių karių garbei. Kenotafo memorialinėje lentoje galima perskaityti šiuos žodžius: „Tūkstančiai atidavė gyvybes už tėvynę, apsigaubę nemirtinga šlove. 1818“. Šis pilkapis tapo simboliniu broliškuoju kapu.
Į šiaurę nuo pilkapio, senų beržų paunksnėje, ilsisi žmogus, kurio raginimu Karaliaučiaus gyventojai pastatė šį paminklą žuvusiems kariams, – karo patarėjas Johannas Scheffneris (Johann Georg Scheffner, 1736–1820). Kapo galvūgalyje pastatyta medinė atminimo lenta, kurioje atkartotos jo eilėraščio eilutės:
Tam, kas geležinį kryžių ant Galtgarbio statė,
dabar jau vis tiek: šlovė jo nepaliečia,
ir džiugina jį tik tylos prieplauka.
Tad tegul visi, kas čia į kalną šį žvelgia,
pajunta Dievišką Ranką.
Ir tegul nueina į kapą taip pat kilniai,
kaip jis ten žengė, slėpdamas liūdesį.
Scheffnerio siūlymu kasmet spalio 18 d. (pirmą kartą tai įvyko 1817 m.) studentai didelėmis triukšmingomis kompanijomis, o kartu su jais ir daugelis Karaliaučiaus gyventojų ateina prie kalno, kad užkurtų laužą ir iškilmingai pagerbtų Išvadavimo karo didvyrius. Panašios iškilmės pirmą kartą surengtos 1818 m. birželio 18 d. Vaterlo mūšio (Belle Alliance) didvyrių atminimui. Ši data buvo minima iki 1848 m. Paminklo apsauga ir priežiūra dabar patikėta provincijos administracijai.
(Dabar į Galtgarbio kalno viršūnę patekti negalima, o viešai nėra ir informacijos apie tai, kas ten šiuo metu yra. Tačiau patikimai žinoma, kad iš ankstesnių statinių nieko neliko – red. past.)
Johannas Georgas Scheffneris gimė 1736 m. rugpjūčio 8 d. Karaliaučiuje, studijavo teisę Albertinoje. 1757 m. tapo asmeniniu kunigaikščio Karlo Holšteino-Beko sekretoriumi. 1759 m. jis slapta paliko rusų užimtą provinciją. Kaip kareivis Scheffneris dalyvauja Septynerių metų karo mūšiuose ir baigia jį fenricho (karininko kandidato) laipsniu. Sudarius taiką, 1765 m., tapo Karo reikalų tarybos ir Valstybinių žemės valdų tarybos sekretoriumi Karaliaučiuje, vėliau tokiomis pat pareigomis tarnavo Gumbinėje, paskui vėl Karaliaučiuje ir Marienwerderyje. 1796 m., pardavęs Sprintlacko ir Elertswaldės dvarus (Sprintlack und Elertswalde), grįžo į Karaliaučių. Jis gaudavo pelnytą 700 talerių per metus pensiją, įkūrė ir išlaikė Botanikos sodą. Johannas Scheffneris buvo drąsus, stropus, moksliškai išsilavinęs ir Tėvynei atsidavęs žmogus. Jį siejo draugystė su daugeliu didžių mūsų tėvynės žmonių: Kantu, Hamannu, Krausu, Hippeliu, Borowskiu, Steinu, Arndtu, Yorku. Jį labai vertino karalienė Luizė ir su juo susirašinėjo. Nepamirškime ir jo, kaip rašytojo ir poeto, populiarumo; jo autobiografija yra vertingas informacijos šaltinis tėvynės istorijos tyrinėtojams. Johannas Scheffneris mirė 1820 m. rugpjūčio 16 d.
Galtgarbis XIX amžiaus antrosios pusės Sembos žemėlapyje.
Grįždami nueisime 10 kilometrų iki Powayen (Powayen, Šipovkos gyvenvietė Svetlyj miesto apygardoje) į pietvakarius nuo Galtgarbio, iš kur traukiniu iš Piliavos grįšime į Karaliaučių.
Geležinkelio stotis Powayeno kaime.
Pakeliui į stotį grožėsimės miškingais kalnų šlaitais, praeisime pro Prielacken (Prielacken, Bratskoje gyvenvietė), prieisime Medenau – senovinę prūsų gyvenvietę, netoli kurios 1255 m. būsimasis Bohemijos karalius Otakaras (Přemysl Otakar II, Přemyslas Otakaras II) nugalėjo Sembos prūsus. Iš tvirtovės, kurią čia statė Sembos vyskupas, neliko nė pėdsako.
Bažnyčia Medenau buvo pastatyta XIV amžiuje gotikos stiliumi iš lauko akmenų, vėliau prie jos pristatytas bokštas.
Klebonijos lauke netoli Kathrinhöfeno (Kathrinhöfen) stovi paminklas imperatoriui – puikus granitinis obeliskas, vainikuotas ereliu. Paminklą 1881 m. pastatė savininkas Löwneris (Löwner) kaizerio Vilhelmo I (Wilhelm Friedrich Ludwig von Preußen, 1797–1888), kuris čia lankėsi per manevrus ir priėmė paradą, atminimui.
(Pavadinimą „Medenau“ iš prūsų kalbos galima išversti kaip Miško gyvenvietė. Iš bažnyčios liko šiek tiek griuvėsių, o paminklo kaizeriui dabar nerasti – red. past.)
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
