Gintaras

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

Ciklas „Vartant senus puslapius“.
Savaitraštis „Gartenlaube“ („Pavėsinė“).
Leipcigas, 1859, Heft 31, S. 445-447.
Gintaras / Der Bernstein.

Aukštakrūtės Trojos mergelės, taip pat žmonos helėnų karių, atplaukusių į Troją „sparnuotais, juodašoniais¹ laivais“, kad ją sugriautų, puošėsi gintaru. Ir trojėnai, ir graikai pirkdavo gintarą iš finikiečių — senovės pasaulio britų, kurie jį atgabendavo nuo jūros kranto. Kurio? Ogi to paties, kur jo ir šiandien randama dažniausiai, — nuo Prūsijos pajūrio.

Pagal senovės graikų mitą, išdėstytą romėnų poeto Ovidijaus „Metamorfozėse“, gintaras — tai suakmenėjusios ašaros, kurias liejo Faetono seserys, kai nesantuokinis Helijo sūnus žuvo, beprotiškai bandydamas valdyti tėvo vežimą. Raudančios Heliadės už bausmę buvo paverstos tuopomis. Jos stovėjo ant Eridano kranto, o jų ašaros krito į šaltą vandenį ir sukietėjo, virsdamos gintaru — gražia atsisveikinimo dovana Saulės sūnui.

„Verkia nelaimingos mergelės, gedėdamos brolio,
Ašara po ašaros krinta į šventosios upės vandenis…“

Eridanu Homero laikais helėnai vadino Pado upę, dabar vadinamą Po, jų palikuonys — į Šiaurės jūrą įtekančią upę (Mozą, Šeldę ar patį Reiną), ir tik apie Kristaus gimimo laikus — t. y. tuo metu, kai Sidonas ir Tyras, buvusios Finikijos metropolijos, jau gulėjo griuvėsiuose, o finikiečiai gyvavo tik istorijoje, — pavyko nustatyti tikrąją vietą, kur buvo randamas gintaras, — smėlėtą Prūsijos pajūrį, turintį poetišką Nerungo vardą. Ir Eridano vardas čia tebėra gyvas. Tik dabar jis skamba kaip Radaune². Taip vadinasi nedidelė, maždaug 15 kilometrų ilgio upelė, Motlavos intakas, o ši savo ruožtu įteka į Vyslą.

Ilgą laiką gintaras buvo laikomas mineralu — ne veltui jį vadino akmeniu. Tačiau neseni tyrimai parodė, kad jis neabejotinai yra augalinės kilmės ir priklauso augalinėms dervoms, nors ir neturi kai kurių jų savybių.

Tikėtina, kad tai iškastinė suakmenėjusi spygliuočių medžių iš plikasėklių poklasio Coniferae derva; šie medžiai kaip rūšis išnyko per vieną iš daugybės gamtos kataklizmų, periodiškai ištinkančių mūsų planetą. Profesorius Göppertas iš Breslau³ mano, kad gintaras susidarė priešpaskutiniojo arba paskutiniojo ledynmečio metu [žinomo kaip Valdajaus apledėjimas, trukusio apie 100 tūkstančių metų ir pasibaigusio maždaug prieš 11,7 tūkstančio metų, — red.]. Tai, be kita ko, patvirtina faktas, kad smulkūs vabzdžiai, dažnai aptinkami gintare, yra tapatūs ir šiandien gyvenantiems.

Gintaras, nepaisant pažinties su senovės finikiečiais, nėra labai senas geologijos mokslo požiūriu, nes ši, kaip žinoma, operuoja ne dešimtmečiais ir šimtmečiais, o tūkstantmečiais. Aiškinant dažną gintaro pasirodymą šiaurinėse platumose, manoma, kad tai medžių derva, gausiai sunkusis iš spygliuočių kamienų ir, patekusi į vandenį, greitai sukietėjusi.

Anais laikais platumose, kuriose dabar yra Prūsija, vyravo palankus švelnus klimatas. Didelėje dabartinio Baltijos jūros dugno dalyje augo begaliniai miškai, kurie žuvo po vandenų storymėmis, kai iš tolimosios šiaurės čia kartu su ledo masėmis atėjo milžiniški potvyniai; tai ir lėmė švelnaus šilto klimato pasikeitimą į atšiaurų šaltą.

۞    ۞    ۞

Priklausomai nuo to, kur rastas, gintaras būna jūrinis ir iškastinis. Pirmasis daugiausia išgaunamas iš jūros dugno. [O po audrų — prie krantų ir net ant jų, — red.]

Gintarą iš jūros dugno galima išgauti bet kuriuo metų laiku. Paplūdimiuose jo galima rasti, kai audra nuplėšia nuo gilaus jūros dugno rudadumblius su įstrigusiu juose gintaru ir neša juos į krantą. Čia jis tampa gintaro gaudytojų grobiu. Tai daugiausia stiprūs vyrai, vilkintys šiurkščiais vilnoniais sijonais ir odinėmis prijuostėmis-kirasomis, su specialiais dideliais graibštais ant ilgų kartių.

Gintaro gaudytojai darbuojasi Palmnickeno (Jantarno gyvenvietės) paplūdimyje.

Jie brenda iki juosmens, o kartais net iki krūtinės į siaučiančią jūrą, pastebi bangų į krantą genamus dumblius, išsemia juos ir susirenka į maišus didžiausius gintaro gabalus.

Grįžę į krantą, gaudytojai išverčia dumblius — erzinantį, bet neišvengiamą priedą — ant smėlio, kur moterys ir vaikai rūpestingai išrenka iš rudos tirštynės smulkesnius gintaro gabalėlius, kad parsineštų brangius radinius namo. O vyrai po sėkmingos „gintaro medžioklės“ paprastai eina į artimiausią karčemą ir ten Bakcho garbei atsiduoda bulvių degtinės gėrimui. Priklausomai nuo Neptūno padovanoto laimikio, jų išgertuvės būna daugiau ar mažiau gausios.

Tai labiausiai paplitęs būdas, kuriuo jūra netenka savo gintaro turtų. Gerokai mažesnis yra tas gintaro kiekis, kurį Neptūnas savo noru atiduoda sausumos gyventojams, šiems savo brolio Jupiterio kūriniams. Arba, kalbant ne taip iškilmingai, tas gintaro kiekis, kurį Baltijos jūra išmeta į rytinį ir vakarinį Prūsijos pakrantes, kai pučia šiaurės ir vakarų vėjai.

Kad ir kaip būtų, vakarinė Sembos [Sembos pusiasalio, Sembijos — red.] pakrantė — tai brangusis Prūsijos „gintaro krantas“, dosniausiai apdovanojamas jūros stichijos. Ne tokie turtingi Dancigo [dabar — Gdanskas] paplūdimiai, Vyslos nerija / Frische Nehrung ir šiaurinė Sembos pakrantė. Dar skurdesnės — Kuršių nerija ir Pomeranija, o skurdžiausi — Kuršo [Latvija] ir Švedijos krantai. Visuose kituose jūrų pakrančių ruožuose, kur pasitaiko gintaro, jo rasdavo itin retai.

۞    ۞    ۞

Iškastinis gintaras išgaunamas duobėse. [XIX a. viduryje karjerų ir šachtų Baltijos jūros krantuose dar nebuvo. — red.] Kad jas iškastų, pajūryje ieškoma vietų, kur krantas nugriuvo dėl išplovimo, taip kad stačioje išlikusioje sienelėje aiškiai matyti žemės sluoksniai. Ten, kur rudos juostos rodo rudosios anglies klodus, arba ten, kur yra mėlynojo molio sluoksnių, galima tikėtis ir gintaro.

Išgaunant gintarą iš duobių, surandamas tinkamas plotas, jo pagrindas išvalomas nuo nuobyrų ir uolienų nuolaužų, tada skardžio papėdė atsargiai pakasama, kad žemyn nugriūtų kranto gabalas. Iš nugriuvusios žemės masės supilamas pylimas, skiriantis krantą nuo jūros. Pylimas paprastai būna puslankio formos su nuožulniomis sienelėmis, kad žemė nebyrėtų. Tada vieni darbininkai pradeda kasti prie skardžio didelę duobę. Ji išvaloma, pagilinama ir išlyginama. Kadangi virš gintaro klodų neretai būna gruntinio vandens, jį tenka nuleisti, po to likęs vanduo nukreipiamas į katilo pavidalo įdubas, o duobė perimetru aptveriama poliais, kurie supinami žabais, ir kiekvienas plyšys kruopščiai užkemšamas žole ir samanomis.

Kai kruopštus parengiamasis darbas baigtas ir duobė paruošta, kasėjai (Stecher) sustoja į eilę ir atsargiai įsmeigia į žemę maždaug trijų pėdų gyliu įrankius, panašius į didelius kaltus, tvarkingai atskirdami vieną ploną žemės sluoksnį po kito.

Priešais kasėjus duobėje stovi priėmėjas (Abnehmer), kuris atidžiai stebi, ar iš žemės nepasirodė gintaras. Didžiausi gabalai iš karto atsargiai ištraukiami ir suvyniojami į šlapius skudurus, kad nesuskiltų, atsidūrę ore po tūkstančių metų, praleistų po žeme, kaip kartais nutikdavo.

Kasėjai sluoksnis po sluoksnio pjauna žemę, kol tai įmanoma, kad neleistų nugriūti kabančiam duobės kraštui. Juos nuolat stebi prižiūrėtojai (Aufseher, Ausgucker). Tik kai šie įsitikina, kad toje duobėje gintaro nebėra, ji paliekama, kad laimės būtų ieškoma kitoje vietoje. Maždaug taip pat dirba Kalifornijos ir Australijos aukso ieškotojai.

Kalbant apie pelną, jis paprastai dalijamas taip: trečdalis atitenka žemės, kurioje ieškoma gintaro, savininkui, antrąjį trečdalį gauna kasinėjimus organizavęs verslininkas, o paskutinis trečdalis atiduodamas darbininkams, kurie jį pasidalija tarpusavyje. Darbininkai taip pat kas savaitę gauna nedidelį fiksuotą atlyginimą iš „duobės savininko“, t. y. verslininko, kišenės, ir jis pats, lankydamasis kasinėjimų vietoje, vaišina darbininkus tabaku ir alumi — degtinę iškastinio gintaro kasėjai, kitaip nei jų kolegos, jūrinio gintaro gaudytojai, paprastai niekina.

Rastas gintaras dažniausiai realizuojamas taip: verslininkas pasiima visą rastą gintarą ir išmoka kitiems dalyviams jų dalis grynaisiais pinigais, remdamasis iš anksto visų šalių suderinta verte. Kaina, kurią verslininkas gauna iš supirkėjų, prekeivių ir gintaro drožėjų virš tos kainos, kurią sumokėjo pats, sudaro antrąją jo pelno dalį.

۞    ۞    ۞

Gintaro vertę pirmiausia lemia dydis, spalva ir forma, didesnis ar mažesnis skaidrumas. Visiškai skaidrus gintaras paprastai vertinamas brangiausiai. Pusiau skaidrus „gintaras-bastardas“ / Bastardbernstein yra labiausiai paplitęs, o neskaidrus — mažiausiai vertingas. Vakaruose teikiama pirmenybė pieno baltumo spalvai, o Rytuose — blyškiai geltonai.

Gintaro gavyba iš duobės jūros krante.

Pagal dydį, kuris yra geriausias vertės matas, gintaras skirstomas į Große Ware (didelę prekę) ir Kleine Ware (mažą prekę).

Didelė prekė dar vadinama Sortiment (asortimentu) ir skirstoma į:

1). Großbernstein (stambus gintaras), t. y. gintaras, sveriantis 1/3 svaro⁴ ir daugiau, kainuojantis 40–60 talerių už svarą, priklausomai nuo formos ir spalvos. Išskirtinai gražūs savo forma ir spalva gintaro gabalai, sveriantys daugiau nei 1 svarą, kainuoja nuo 100 talerių ir daugiau;

2). Zehner (dešimtukas) — gintaras, sveriantis nuo penkių iki devynių lotų⁵, kaina nuo 25 iki 30 talerių už svarą;

3). Dreißiger (trisdešimtukas) — gintaras, sveriantis nuo dviejų lotų, t. y. viename svare turi būti nuo 15 iki 16 vnt. Šios rūšies kaina paprastai dvigubai mažesnė nei ankstesnės, t. y. 14–18 talerių už svarą;

4). Czacken (niekutis) — gintaro gabalėliai, sveriantys vieną lotą ir mažiau; kaina priklauso nuo didelių ir mažų gabalėlių santykio ir siekia nuo 7 iki 10 talerių už svarą.

Šios keturios gintaro rūšys skirtingais kiekiais ir sudaro Sortiment, kuris paprastai didmeninėmis partijomis siunčiamas parduoti į Rytus.

۞    ۞    ۞

Maža prekė skirstoma į:

1). Grundsteine, t. y. gabalėlius, kurie nesiekia lazdyno riešuto dydžio, bet yra pupos grūdo didumo. Jie kainuoja nuo 1,15 iki 1,5 talerio už svarą.

2). Knibbel — žirnio dydžio gintaras. Jo kaina — nuo 2/3 iki 3/4 talerio už svarą.

Tačiau visos čia nurodytos kainos taikomos tik skaidriam gintarui. Pusiau skaidrus kainuoja perpus mažiau, o neskaidrus — vos trečdalį skaidraus gintaro kainos.

۞    ۞    ۞

Nepaisant mažo dydžio, iš knibbelio vis dėlto gaminami gintaro karoliukai. Taigi jis taip pat priskiriamas prie vadinamųjų darbinių akmenų. Viskas, kas mažiau už knibbelį, apdirbti jau netinka ir parduodama kaip atliekos po kelis grašius už svarą. Jos naudojamos gintaro lakui, gintaro aliejui ir gintaro rūgščiai gaminti, o žemos kokybės gintaro nuobiros — smilkalams.

Gintaro rūgštis ir gintaro aliejus laikomi nervus stiprinančiomis, spazmus mažinančiomis, prakaitavimą ir šlapinimąsi skatinančiomis priemonėmis. Gintaro smilkalų garai dažnai buvo naudojami kaip vaistas nuo podagros, raiščių patempimų ir reumato. Gintaro lakas suteikia mediniams dirbiniams gražią, blizgią, vandeniui ir orui nelaidžią dangą.

۞    ۞    ۞

Gintaras yra svarbi Prūsijos pakrantės eksporto prekė, ypač į Rytus, ir anksčiau tai buvo dar labiau nei dabar. Kadaise turkų, armėnų ir graikų pirkliai atvykdavo į Prūsiją pirkti čia gintaro, tiek apdirbto, tiek neapdirbto. Jis buvo išvežamas į Turkiją ir Rytų bei Pietų šalis, kur buvo naudojamas moterų papuošalams, taip pat smilkalams gaminti, nes persai, kinai ir kiti Rytų gyventojai gintaro kvapą vertina labiau už visus aromatinių medžiagų, kuriomis tokie turtingi Rytai, kvapus ir mielai naudoja gintaro smilkalus per religines šventes ir puotas.

Dabar Levanto [rytinės Viduržemio jūros regiono dalies — red.] gyventojai į Prūsiją nebeatvyksta. Prekybą gintaru perėmė Prūsijos ir ypač Dancigo žydai. Šimtmečius Dancigas buvo ir tebėra didžiausias prekybos gintaru centras.

Didžiausias gintaro grynuolis, žinomas iki Antrojo pasaulinio karo, buvo rastas 1803 m. pakelės griovyje tarp Įsruties (Černiachovsko) ir Gumbinės (Gusevo). Jis svėrė daugiau nei septynis kilogramus.

Praėjusiais, 1858 metais, pagal oficialų „Laivų sąskaitų sąrašą“, iš Dancigo į jūrą išplaukė laivai su 1028 centneriais neapdirbto ir apdirbto gintaro, taip pat gintaro chemikalų (įskaitant 14 centnerių gintaro aliejaus).

Didžioji krovinio dalis iškeliavo į Olandiją, kuri aprūpina vidinius Indijos regionus, Indijos salas, Kiniją ir Japoniją gintaro papuošalais ir dirbiniais, kurių ten labai paklausa. Kad ir kokia didelė būtų į Olandiją išsiųsto gintaro vertė, tai toli gražu ne visas gintaro eksportas: bent jau tiek pat iš Dancigo siunčiama į žemyno gilumą — į Lenkiją, Rusiją, Rumuniją ir Turkiją.

Dancige didžioji gintaro dalis taip pat ir apdirbama. Beje, šiuo metu šiuo požiūriu jį pradeda lenkti Paryžius. Dabar ten šlifuojama labai daug „saulės akmens“, ir dalis jo vėliau grįžta atgal į Vokietiją nepagrįstai išpūstomis kainomis.

Kadangi gintaras, palyginti su kitomis dervomis, yra gerokai tvirtesnis, yra daugybė jo apdirbimo būdų. Didžiulis kiekis akmenų vėrinių gamybai siunčiamas į Turkiją, Dunojaus šalis, Egiptą. O iš Egipto toliau — į Sudaną, Nubiją ir Abisiniją, kur vergų prekeiviai dažnai iškeičia gintarą į vergus namų ir lauko darbams pas tingius musulmonus ir į sugulines jų haremams. Indijai specialiai atrenkami dideli plokšti beformiai akmenys. Jie naudojami vėriniams Brahmos, Višnaus, Šivos, Budos statuloms, stovinčioms tenykščiose šventyklose. Eksportui į Rytus gaminami ir gintariniai pypkių kandikliai, nes musulmonams leidžiama rūkyti tik per juos: Koranas neleidžia tikintiesiems liesti lūpomis „negyvų gyvūnų“ (visokie ragai, vėžlių šarvai ir pan. draudžiami).

۞    ۞    ۞

Atsižvelgiant į didelę vertę, kurią gintaras visada turėjo, jis nuo seno traukė įvairių kraštų valdovų dėmesį. Tačiau, tikriausiai, iki vokiečių riterių, ordino brolių, atvykimo į Prūsiją kiekvienam — ir vietiniam, ir svetimšaliui — nebuvo draudžiama rinkti gintarą, kaip tiesiai liudija metraštininkai Grunau ir Leo:

Antiquitus legebat quisque succinum in Prussia gratis.
(Senovėje kiekvienas gintarą rinkdavo nemokamai)

Histor. Prussiae

Kryžiuočių ordino riteriai, XIII a. paskutiniame ketvirtyje išplėtę savo valdžią visoje Sembos pakrantėje, paskelbė vadinamąją gintaro regaliją, arba gintaro privilegiją / Bernsteinregal, t. y. monopolinę teisę išgauti ir parduoti gintarą. Nesankcionuotas gintaro rinkimas tais laikais buvo baudžiamas mirtimi.

XIV a. „Gintaro nuostatai“ bendrą gintaro regalijos laikymosi priežiūrą pavedė ordino maršalui / Ordensmarschall Karaliaučiuje. Visas rastas gintaras turėjo būti atiduodamas gintaro rinkėjams (vadinamiesiems ordino ūkvedžiams / Ordensschäffer, kuriuos skirdavo maršalas. Vietos gyventojai neturėjo teisės nei laikyti gintaro, nei jo parduoti.

Ordinas turėjo prekybos gintaru monopolį ir netgi uždraudė savo žemėse gintaro drožėjo amatą. Visą surinktą gintarą ordinas neapdirbtą siųsdavo savo komtūrams į Liubeką ir Briugę.

Briugėje gintaro gildija buvo įkurta apie 1300 metus. Jos nariai gamino įvairius religinės paskirties daiktus, ypač gintarinius rožinius. Po geru šimtmečio gildijoje buvo apie 70 meistrų ir maždaug 300 jų mokinių.

Svarbiausi gintaro amato centrai Prūsijoje buvo Dancigas ir Karaliaučius. Kol katalikiškas Dancigas specializavosi religinės paskirties daiktų gamyboje, protestantiškas Karaliaučius daugiausia gamino kasdienio naudojimo daiktus. Antai iš stambių gintaro gabalų buvo gaminami kryžiai, širdelės, skrynutės, taurės, žiedai, statulėlės, įvairūs niekučiai, šachmatų rinkiniai ir t. t.

۞    ۞    ۞

Ordino monopolijai buvo suduotas rimtas smūgis, kai pagal 1466 m. Torunės taiką visa Vakarų Prūsija išėjo iš jo valdžios, o Vyslos nerija — trečdalis Gintaro pakrantės — atiteko naujai susikūrusiam Laisvajam miestui-valstybei Dancigui⁶.

Jauna ambicinga respublika laikėsi liberalesnių pažiūrų į gintaro regaliją ir netrukus tapo sėkminga ordino prekybos gintaru monopolijos konkurente, nes Dancige netrūko nei įgudusių meistrų drožėjų, nei kitų išteklių gintarui apdirbti.

Tai paskatino pirmąjį Prūsijos kunigaikštį Albrechtą Brandenburgietį⁷, kuris 1525 m. iškeitė didžiojo magistro apsiaustą į kunigaikščio šermuonėlius, leisti gintaro apdirbimą ir savo teritorijoje. Jis taip pat leido išgauti iškastinį gintarą, kas kiek anksčiau buvo leista Dancige. Pirmieji gintaro karjerai Prūsijoje atsirado XVI a. šeštajame dešimtmetyje.

Tačiau gintaro gavėjai turėjo mokėti kunigaikščiui mokestį, o gintaro rinkimą pakrantėje kaip ir anksčiau reglamentavo gintaro regalija. Pažeidėjai buvo baudžiami griežtomis baudomis. 1582 m. Gintaro nuostatų papildymai draudė bet kam, nepriklausomai nuo luomo, pasirodyti pajūryje be asmens tapatybės pažymėjimo.

Kartuvės gintaro regalijos pažeidėjams.

Jūros krantuose buvo statomos kartuvės, o sugautieji neteisėtai renkant gintarą čia pat buvo pakariami. Iš įtariamųjų gintaro pasisavinimu ir supirkėjų prisipažinimai buvo išmušami botagais ir kankinimais.

Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas Brandenburgietis⁸ iš pradžių, atrodė, vykdė švelnesnę politiką ir daug nuveikė plėtodamas prekybą gintaru savo Prūsijos kunigaikštystėje. Tačiau būtent jis vėliau nustatė, kad visi Baltijos jūros krantų gyventojai, taip pat tie, kurie lankydavosi pakrantėje prekybos reikalais, privalėjo duoti oficialią priesaiką nesisavinti gintaro. Šią vadinamąją paplūdimio priesaiką / Strandeid turėjo duoti visi vyriškosios lyties asmenys, vyresni nei aštuoniolikos metų. Išimtis nebuvo daroma net dvasininkams. Priesaikoje buvo tokia ištrauka:

„Ir jei pamatysiu ir suprasiu, kad mano tėvas, motina, broliai, seserys ar kiti žmonės nori piktnaudžiauti pasitikėjimu elgdamiesi su gintaru, prisiekiu to neleisti ir nepasiduoti pagundai..“

Pažeidėjams buvo nustatytos tokios bausmės: už vieno svaro gintaro vagystę — 90 Prūsijos guldenų bauda; dviejų svarų — dviguba baudos suma; trijų svarų — 270 guldenų bauda, plakimas rykštėmis ir ištrėmimas iš pakrantės srities 10 metų; keturių svarų — ta pati bauda, bet be kirčių rykštėmis dar ir gėdos stulpas, taip pat ištrėmimas iš šalies visam gyvenimui; penkių svarų ir daugiau — kartuvės ir pavogto atlyginimas dvigubu dydžiu, kurį mokėjo nusikaltėlio šeima.

Ypač didelės vagystės atveju (25 svarai gintaro ir daugiau) kaltininkas galėjo būti net nuteistas mirties bausme ratu!⁹ Paprastas išėjimas į paplūdimį be leidimo buvo baudžiamas 12–18 guldenų bauda, o pakartotinio pažeidimo atveju — ištrėmimu iš pakrantės srities nuo vienų iki trejų metų.

Kad šie įstatymai greičiau įsigaliotų ir kuo skubiau būtų pradėta bausti gintaro regalijos pažeidėjus, Didžiojo kurfiursto įsakymu 1644 m. lapkričio 21 d. Žuvininkuose buvo įsteigtas Gintaro teismas / Bernsteingericht, sudarytas iš fiskalo ir šešių tarėjų.

Barbariški kovos su gintaro regalijos pažeidėjais metodai, bauginimas ir prievarta, kuriuos patyrė pakrantės gyventojai, darė labai neigiamą poveikį. Pagal seną lotynišką posakį Nitimur in vetitum! (Žmonių sielas traukia tai, kas uždrausta!) jie lėmė priešingą rezultatą, skatino drąsias sielas slapta vogti, gimdė atsakomąjį įtūžį, kurio aukomis tapo daugelis pakrantę patruliavusių sargybinių.

Gausios kartuvės pakrantės kopų viršūnėse ir priesaikos (nevogti gintaro) buvo silpna paskata laikytis taisyklių.

Dauguma vietos gyventojų gintaro vagystės nelaikė nusikaltimu: „Bangos išmeta akmenį į krantą. Gintaras — jūros palaima, todėl jis priklauso mums, pakrantės žmonėms, vadinasi, jį pasisavinti — ne vagystė.“

XVIII a. pradžioje bausmės šiek tiek sušvelnėjo. Nuo šiol pakarti buvo nuteisiama tik tuo atveju, jei buvo pavogta apie ketvirtis tonos gintaro ir be to „vagis buvo žemo luomo“. Patikrinimai taip pat tapo aiškiau reglamentuoti. Kas treji metai pakrantės gyventojai nuo Dancigo ribų iki Klaipėdos turėjo prisistatyti „su sūnumis ir tarnais“, duoti paplūdimio priesaiką, leisti patikrinti savo graibštus ir, jei ūkyje buvo kiek nors padidėjusi gerovė, turėjo įtikinamai įrodyti, kad ji atsirado ne iš neteisėtai pasisavinto gintaro pardavimo.

1717 metais, tikrinant vietos valstiečių turtą, jie buvo baudžiami net tuo atveju, jei skrynioje ar spintoje rasdavo vos vieną gintaro gabalėlį.

۞    ۞    ۞

Nuo 1762 m., pasibaigus Rusijos okupacijai Rytų Prūsijoje, bausmės tapo humaniškesnės. Mirties bausmė ir ištrėmimas iš šalies buvo panaikinti, o plakimas rykštėmis skirtas tik tuo atveju, jei piktadarys, užkluptas nusikaltimo vietoje, užpuldavo raitąjį sargybinį¹⁰. Tačiau visada kaip bausmės priemonė būdavo kalėjimas ant vandens ir duonos, o sunkesniais atvejais — pataisos namai su „pasisveikinimu ir atsisveikinimu“, kurie būdavo atliekami atvykus, taip pat paleidžiant kalinį. Tai buvo 25 smūgiai lazda, skaičiuojami griežtai prižiūrint kalėjimo eskulapui.

O štai svetimšalio, išdrįsusio išeiti į jūros krantą be legitimacijos kortelės¹¹ kišenėje, laukė „ispaniškoji mantija“ ir kalėjimas.

Medinės gėdos statinės, dar vadinamos „ispaniškosiomis mantijomis“, buvo bausmės įrankis Europoje nuo XIII a.

Senoviniai gintariniai šachmatai.

Į gėdos statinę, iš vidaus išmuštą skardos lakštais, įkištą žmogų buvo leidžiama įžeidinėti, jam duoti antausių, mėtyti į jį šiukšles. Kad padidintų baudžiamojo kančias, prie apatinio gėdos statinės krašto buvo kabinami svarsčiai.

Paplūdimio priesaika taip pat buvo sugriežtinta papildymu, reikalaujančiu, kad vaikai skųstų savo tėvus! Tokia padėtis truko iki pat nesenų laikų. Reikia paminėti, kad kai 1807 metais gintaro regalija buvo išnuomota pirkliams, nekenčiami patikrinimai ir vietos valstiečių prievolė rinkti ir vežti gintarą baigėsi, tačiau išėjimai į pajūrį vis dar liko griežtai kontroliuojami. Padėtis pasikeitė tik 1837 metais, kai patys pakrantės zonos gyventojai gavo nuomai teisę naudotis gintaro regalija.

Tai reiškė, kad anksčiau galioję priėjimo prie jūros kranto apribojimai baigėsi, ir tik nuo tos akimirkos prasidėjo gausūs apsilankymai Krante, Neukuhrene ir kituose Sembos pakrantės jūrų kurortuose, jų intensyvi plėtra.

Žinoma, dabar valstybė gaudavo mažiau pelno iš gintaro regalijos, tačiau šiuos nuostolius visiškai kompensavo ne tik pajamos, kurias ištisus metus nešė Prūsijos pakrantės kurortai, bet ir moralinės atmosferos tarp vietos gyventojų pagerėjimas.

۞    ۞    ۞

Straipsnio pabaigoje norėtųsi paminėti prieš kelerius metus Breslau profesoriaus Göpperto mėginimą dirbtinai gauti gintarą. Mokslininkas laikė eglių dervą ir eglių šakas šiltame vandenyje (65–80 laipsnių C) tris mėnesius. Derva ėmė kvepėti nebe terpentinu, o veikiau maloniu balzaminiu aromatu, kas priartino jos savybes prie gintaro, tačiau, kitaip nei gintaras, ji vis tiek tirpo spirite. Kita derva, Venecijos terpentinas¹², kartu su maumedžio šakomis buvo laikoma šiltame vandenyje ištisus metus. Dėl to ji taip pat prarado dalį savo tirpumo, bet vis dėlto nesugebėjo visiškai pasiekti gintaro savybių. Šie pradėti bandymai tikriausiai paskatins fizikus tolesniems eksperimentams ir mėginimams atkurti nuostabią gamtos dovaną.

PASTABOS

1. Achajų (vienos pagrindinių senovės graikų genčių) laivus Homeras aprašo kaip juodašonius, t. y. dervuotu korpusu.

2. Radaune (vok. Radaune, lenk. Radunia). Nedidelė upė Kašubijoje (Pamaryje) šiaurės Lenkijoje, kuri išteka iš ežero ir įteka į Motlavą netoli Gdansko.

3. Johannas Heinrichas Robertas Göppertas (Johann Heinrich Robert Göppert. 1800, Sprottau – 1884, Breslau, dab. Vroclavas, Lenkija). Vokiečių botanikas, paleontologas, gydytojas ir universiteto profesorius.

4. Svaras (iš lot. pondus — svoris, svarstis) — masės matavimo vienetas.
Anglosaksų šalyse (kitaip nei Rusijoje) svaras prilygo 0,45359237 kg. Labiausiai paplitęs šiandien yra tarptautinis avoirdupois svaras (iš angl. avoirdupois, iš pranc. avoir de pois — sveriamos prekės), teisiškai apibrėžtas kaip 0,45359237 kg.

5. Lotas — prieš metrinės sistemos įvedimą naudotas masės matavimo vienetas (naudotas XVIII a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje), lygus 1⁄32 svaro, arba 12,79725 gramo.

6. Taip originale:

7. Turimas omenyje Albrechtas Brandenburgas-Ansbachas (vok. Albrecht von Brandenburg-Ansbach; 1490, Ansbachas, Frankonijos imperinė apygarda – Tepliavos pilis, Gvardeiskas) — Kryžiuočių ordino didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis.

8. Frydrichas Vilhelmas I Brandenburgietis (vok. Friedrich Wilhelm von Brandenburg; 1620, Kelnas prie Šprė – 1688, Potsdamas) — Brandenburgo kurfiurstas (1640–1688), pramintas „Didžiuoju kurfiurstu“, ir Prūsijos kunigaikštis iš Hohenzollernų dinastijos.

9. Laužymas ratu — senovėje ir viduramžiais paplitusi mirties bausmės rūšis, taip pat žinoma „Kotrynos rato“ arba tiesiog „Rato“ pavadinimu. Ji buvo taikoma jau senovės Romoje. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais buvo paplitusi Europoje, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje, kur laikyta kankinamiausia (po ketvirčiavimo) ir gėdingiausia egzekucija. Nuteistajam laužyti ratu geležiniu laužtuvu arba ratu sulaužydavo visus stambius kūno kaulus, po to jį pririšdavo prie didelio rato, o ratą iškeldavo ant stulpo. Nuteistasis atsidurdavo veidu į viršų ir mirdavo nuo šoko ir dehidratacijos, dažnai gana ilgai. Mirštančiojo kančias didino jį lesę paukščiai.

10. Raitasis sargybinis (vok. Strandreiter) — raitas paplūdimio patrulio karys, kuris kasdien raitas tikrindavo pakrantę ir turėjo žiūrėti, kad niekas savavališkai nerinktų gintaro.

11. Legitimacijos kortelė (vok. Legitimationskarte) — (ist.) leidimas būti tam tikroje teritorijoje.

12. Venecijos terpentinas — tradicinis senovinis aukšto valymo laipsnio tirpiklis, gaunamas iš spygliuočių medžių, paprastai maumedžių, pumpurų. Tai Larix Europaea arba Larix deciduas aliejinis-dervinis eksudatas.

Straipsnyje taip pat panaudotos šios medžiagos:
Beiträge zur Kunde Preußens. Bd. 6. Königsberg. (1824)
Fragmente zur Naturgeschichte des Bernsteins. Danzig. (1835)

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.