Mano karo tarnybos istorijos tęsinys ir Prūsijos žygiai

1–3 dalys. 4 dalis. 5 dalis. 6 dalis. 7 dalis.

37-asis laiškas. Žygio pradžia
38-asis laiškas. Žygis per Lietuvą
39-asis laiškas. Stovėjimas Kaune
40-asis laiškas. Žygis Prūsijos link
41-asis laiškas. Įžengimas į Prūsiją ir aliarmas
42-asis laiškas. Žygis per Prūsiją
43-iasis laiškas. Žygis per Prūsiją Prieglaus link
44-asis laiškas. Pirmasis aliarmas
45-asis laiškas. Antrasis aliarmas
46-asis laiškas. Aliarmas
47-asis laiškas. Mūšis
48-asis laiškas. Žygis Vėluvos link

ŽYGIO PRADŽIA

37-asis laiškas

Mielas bičiuli! Imdamasis dabar aprašyti mūsų Prūsijos karą, tiksliau – tą jo dalį, kurią man pačiam teko matyti, nelaikau perteklumu iš anksto trumpai istoriškai paaiškinti, kas iš tiesų davė pagrindą mums įsivelti į šį Europoje garsų, vadinamąjį Septynerių metų karą, kuris buvo toks pražūtingas žmonių giminei ir kuriame iš visų pusių žuvo tokia didžiulė daugybė žmonių.

Tokio gausaus žmonių kraujo praliejimo bene pirmąja ir pačia svarbiausia priežastimi buvo prieš keletą metų miręs Prūsijos karalius Frydrichas II, dabar valdančio Prūsijos karaliaus dėdė. Gimęs su išskirtinėmis savybėmis ir gabumais, griežtai išauklėtas jo nemylėjusio tėvo, dar jaunystėje ne itin gero būdo mokytojų ir draugų nuvestas nuo tikrųjų dorybių kelio ir beveik visus jaunus savo metus praleidęs tarsi nelaisvėje, jis, vos netekęs tėvo ir 1740 metais po jo įžengęs į Prūsijos sostą, radęs puikią ir gausią kariuomenę, didžiulę daugybę grynųjų pinigų ir visą savo valstybę klestinčią ir labai geros būklės, panoro pasinaudoti tada dėl imperatoriaus Karolio VI mirties visoje Europoje kilusia sumaištimi ir beveik įžūliai bei itin neteisingai atimti iš imperijos valdų besiribojančią su juo ir labai žymią Šlezijos {Silezijos.} provinciją. Jis tuomet itin staigiai užpuolė šią provinciją ir, būdamas labai sumanus, gudrus, ypač gabus karui ir laimingas jame valdovas, iš savo pusės taip prispaudė po minėtojo imperatoriaus likusią dukterį Mariją Tereziją, jog ši prispausta ir tada beveik visos Europos persekiojama valdovė, norėdama išsigelbėti ir išsaugoti likusias iš tėvo paveldėtas žemes bei pačią imperatoriaus karūną, buvo priversta nenoromis užleisti jam minėtąją provinciją.

Tačiau kadangi jos netektis Vienos dvarui buvo pernelyg skaudi ir minėtoji valdovė niekaip negalėjo pamiršti per tai jai padarytos skriaudos, tai vos pasibaigus tuometiniam karui ir šiai garsiai, laimingai visas negandas įveikusiai valdovei įsitvirtinus imperijos soste, ji ėmė galvoti apie minėtosios provincijos susigrąžinimą ir iš tolo daryti tam slapčiausius pasiruošimus.

Savo ministrų padedama, ji rado būdą palenkti į savo pusę daugelį galingų Europos valdovų ir įgyti juose sau stiprių sąjungininkų.

Net tie, kurie iki tol su ja kariavo ir jai nelinkėjo gero, tapo jos draugais ir pagalbininkais. Buvo sudarytos slaptos sąjungos su Saksonijos kurfiurstu, tuo pat metu buvusiu ir Lenkijos karaliumi, taip pat su Prancūzijos karaliumi ir net su Švedija; o buvo panaudoti visi įmanomi būdai sudaryti tokią pat sąjungą su Rusija ir palenkti ir ją, kad ir ji įsiveltų į šį sumanytą ir jos nė kiek neliečiantį reikalą. Tuometinio Saksonijos ministro Brühlio, kuris tada labiausiai visą šį reikalą sukė, intrigos ir gudrybės ir turėjo trokštamą pasisekimą. Tada Rusiją valdžiusiai imperatorienei Elžbietai Petrovnai, kuri, kaip tuomet sklido gandai, ir be to jau jautė Prūsijos karaliui asmeninę nuoskaudą ir jo nekentė, buvo įkalbėta tiek blogo apie šį karalių ir pripasakota tiek pavojų, neva gresiančių Rusijai iš šio išgarsėjusio ir taip sustiprėjusio valdovo, kad nenuostabu, jog Vienos, Prancūzijos ir Saksonijos ministrų intrigomis galiausiai ir ji buvo priversta apsispręsti sudaryti tokią pat sąjungą ir visomis savo valstybės jėgomis padėti imperatorienei jos sumanytame reikale. Ir kadangi visa tai buvo daroma slapta ir labai paslaptingai, tai galbūt šis reikalas ir būtų turėjęs trokštamą pasisekimą, ir Prūsijos karalius ne tik vėl būtų netekęs Šlezijos, bet ir būtų sutramdytas, kaip troško visi sąjungininkai, jei visam tam nebūtų sukliudžiusi viena menka aplinkybė ir viskas nebūtų smarkiai pasikeitę ir susipainioję.

Vieno niekšelio sekretoriuko, per kurį minėtasis Saksonijos ministras grafas Brühlis tvarkė visus reikalus, godumas ir išdavystė buvo visa ko priežastis ir ne tik sugriovė didžius tiek daug valdovų sumanymus, bet ir įžiebė karo ugnį, pražudžiusią nesuskaičiuojamą daugybę žmonių ir dar didesniam mirtingųjų skaičiui atnešusią neaprašomų nuniokojimų, nelaimių ir negandų. Šis niekšas, vėliau pats dingęs be žinios, Prūsijos karaliaus papirktas, kas savaitę pranešdavo jam apie viską, kas tik slapta vykdavo Brühlio kabinete, ir siųsdavo jam net pačių slapčiausių dvarų susirašinėjimų nuorašus. O šiuo būdu karalius iš anksto ir sužinojo, kokia baisi audra prieš jį kyla, ir, būdamas labai gudrus, o visuose savo reikaluose ir sumanymuose labai greitas ir nepaprastai sumanus, rado būdą užbėgti už akių jam gresiančiam smūgiui ir užtverti visiems savo priešininkų sumanymams kuo didesnę užtvarą. Nedavęs sąjungininkams laiko atlikti paskutinių karinių pasiruošimų ir pasinaudodamas tuo metu, kol jie dar nebuvo visiškai susirinkę, jis staiga ir be jokio karo paskelbimo su 60 000 savo kariuomenės žmonių įsiveržė į Saksonijos kurfiurstystę, akimirksniu ją visą užėmė, privertė visą saksų ir dar karui nepasirengusią kariuomenę pasiduoti jam į nelaisvę, o patį karalių – pasitraukti į Lenkiją, o likusią Dresdene karalienę taip prispaudė ir apkartino, kad ji netrukus po to mirė.

Visos Vienos dvaro pastangos atremti šį įžūlumą ir net austrų kariuomenės mūšis su prūsais, įvykęs prie Bohemijos sienų, buvo bevaisiai ir negalėjo sustabdyti Prūsijos karaliaus jo greituose sumanymuose ir laiminguose laimėjimuose.

Visa tai įvyko praėjusių 1756 metų pabaigoje, ir būtent tai įžiebė ugnį visoje Europoje ir davė pradžią šiam baisiam karui. Visais naujaisiais laikais dar niekada nebuvo tokio baisaus apsiginklavimo ir tokių kariuomenių telkimo, kokie vyko visur šių 1757 metų pradžioje. Šių metų pavasarį įvairiose vietose į lauką išžygiavo net devynios armijos, ir Prūsijos karalius buvo iš visų pusių apsuptas priešų. Iš vienos pusės ruošėsi jį pulti prancūzai, iš kitos – vadinamoji imperijos kariuomenė iš Saksonijos pusės, iš trečios – austrai iš Bohemijos ir Šlezijos pusės, iš ketvirtos – švedai iš Pomeranijos pusės, o iš penktos buvo įsakyta žygiuoti ir jį pulti mūsų kariuomenei iš Prūsijos pusės. O Prūsijos karalius tuo tarpu ruošėsi ne tik ginti ir saugoti savo žemę visur, bet dar ir pats žygiuoti bei niokoti Bohemiją.

Būtent tai ir buvo tuometinio visų mūsų kariuomenių sutelkimo prie Rygos priežastis, apie kurį užsiminiau savo paskutiniame laiške jums, o dabar, grįždamas prie tada nutraukto dalyko, pasakysiu, kad kol mes minėtuoju būdu stovėjome stovykla prie pat Rygos miesto priemiesčio ir nežinojome, ką daryti su savo perteklinėmis mantomis, ir jas mėtėme, su visais pulkais buvo daromi dideli pertvarkymai. Visi jie buvo suskirstyti į įvairias divizijas ir brigadas, kurių kiekvienai buvo paskirti atskiri generolai vadais. Kiekviena brigada buvo sudaroma iš trijų pulkų, ir jai paprastai vadovaudavo kuris nors generolas majoras ar brigadininkas. Mūsų Archangelsko pulkas pateko į brigadą kartu su trečiuoju grenadierių ir Rostovo pulku, o brigados vadu gavome generolą majorą Vilboa.

Kadangi mūsų vyriausiųjų vadų ketinimas buvo kuo greičiau perkelti mus per Dauguvą, tai mums buvo įsakyta kitai dienai ruoštis iškilmingai žygiuoti per Rygos miestą ir pastatytu tiltu pereiti per Dauguvos upę į paskirtas stovyklas kitoje upės pusėje, nes tą dieną, kurią mes atėjome, kėlėsi kita brigada, sudaryta iš Butyrkų, Belozersko ir Apšerono pulkų. Taigi kitą rytą, tai yra balandžio 29-ąją, iš anksto išsiuntusi vilkstines, persikėlė ir mūsų brigada ir apsistojo stovykla maždaug už trijų varstų nuo miesto.

Armijos persikėlimas per Dauguvą minėtuoju būdu, brigadomis, tikrai buvo vertas pamatyti, nes tuomet armijai vadovauti paskirtas generolas feldmaršalas Stepanas Fiodorovičius Apraksinas norėjo tuo pačiu metu pamatyti visus pulkus, pavestus jo vadovybei ir su juo žygiuojančius prieš priešą, ir todėl prie pat užėjimo ant tilto buvo pastatytos dvi puikios palapinės, kurių vienoje visą laiką buvo pats minėtasis vyriausiasis karvedys su visais kitais generolais ir kilmingais bei aukštų rangų žmonėmis, o kita buvo pilna didžiulės daugybės damų ir kilmingų ponių, taip pat norinčių pamatyti šią retą ceremoniją.

Visi netoli šios vietos esantys miesto pylimai, taip pat namai, stogai ir langai buvo nusėti abiejų lyčių žmonėmis.

Kalbant apie pulkus, tai jie visi turėjo žygiuoti kuo geriausia tvarka ir ceremonija bei būti kuo geriausiai pasipuošę. Visiems kareiviams į skrybėles buvo įsmeigtos žalios medžių šakelės, tarsi pranašaujančios būsimas pergales, kurias jie pasieks prieš priešą. Pirmiausia žygiavo visų tos brigados pulkų surinkti furjerai {Puskarininkių, ėjusių kuopų ir eskadronų kvartirjerių pareigas, pavadinimas. Jie nešiojo vėliavėlę ir net pėstininkuose jodavo raiti.} su išskleistomis savo vėliavėlėmis, vadovaujami savo kvartermeisterių. Ši gležna rikiuotė su savo įvairiaspalvėmis mažomis vėliavomis sudarė pirmąjį visos eisenos puošnumą. Paskui ėjo štatas {Tikriausiai štabas, t. y. armijos štabo karininkai.} ir buvo vedami tai brigadai vadovaujančio generolo atsarginiai žirgai. Niekas taip nedidino puošnumo, kaip gražūs gūniai, kuriais šie žirgai buvo apdengti; visoje armijoje generolams jie tada buvo padaryti vienodi, ir nors ne turtingi, bet puikios išvaizdos. Jie buvo padaryti iš vaškuotos drobės, bet išpiešti ir išmarginti įvairiomis spalvomis, todėl iš tolo atrodė šilkiniai; jų šonuose auksu buvo išvaizduoti to generolo monogramos ir herbai, ir visa tai darė kažkokį didingą ir prašmatnų įspūdį. Paskui šiuos žirgus buvo vežamos patrankos su jų dėžėmis ir šaudmenimis, o tada jojo pats generolas, lydimas savo štato; po jo įprasta ceremonija sekė jo brigados pulkai, su išskleistomis vėliavomis, mušant būgnus ir grojant karo muzikai. Visi karininkai ir net vėliavos turėjo atiduoti pagarbą, žygiuodami pro generolą feldmaršalą, ir ta proga kiekvienas stengėsi kuo geriau atlikti savo pareigą. Kareivių aprangos ir apdarų švara bei tvarkingumas, žalios šakelės ant jų skrybėlių, o ypač odinės, panašios į senovinius šalmus ir turinčios kažką panašaus į plunksnų kuokštus kepurės ant visų grenadierių – teikė ypatingų spalvų ir didino puošnumą.

Neįmanoma pakankamai nupasakoti, kokius įvairius jausmus šios eisenos vaizdas sukeldavo ne tik kam kitam, bet ir mums patiems, joje dalyvavusiems. Mintys, kad einame į karą ir iškeliaujame iš tėvynės į svetimus, tolimus ir priešų kraštus, einame kęsti nepriteklių, lieti kraujo ir mirti už tėvynę, vaizduotė, kad iš visų tada žygiavusių tokios daugybės žmonių labai daug nebegrįš atgal, bet padės galvas kare ir žygiuose, nežinia, kas ir kur patirs šią nelaimingą dalią ir kam likimas lėmė nebegrįžti, ir kitos panašios mintys sukeldavo dvasioje tam tikrą liūdesį ir drumstė visą sielą. Ir priešingai, iš kitos pusės, visuotinis įsitikinimas mūsų kariuomenės narsumu ir nenugalimumu, glostanti viltis, kad priešas jokiu būdu negalės prieš mus atsilaikyti, svajinga vaizduotė, kad mes dėl savo gausybės jį net kepurėmis užmėtysime {Užmėtysime.}, ir neabejotinas pasitikėjimas, kad jį nugalėsime, sutriuškinsime ir grįšime su šlove, apsivainikavę laurais, vėl padrąsindavo nusiminusią širdį ir, tarsi ją atgaivinusi, pripildydavo karinio uolumo ugnies, kuri mums taip padeda noriai ir be nuobodulio pakelti visus karo vargus ir nepatogumus.

Bet aš jau nukrypau nuo savo dalyko. Dabar grįžtu prie jo ir pasakysiu, kad minėtojoje naujoje stovykloje, maždaug už trijų varstų nuo Rygos, mūsų pulkas stovėjo daugiau nei savaitę, ir per tą laiką kiti pulkai keldavosi per Dauguvą ir buvo daromi visi žygiui reikalingi pasirengimai. Visa armija buvo padalyta į tris divizijas, arba dalis, iš kurių pirmajai vadovavo pats feldmaršalas, antrajai, kurioje buvome mes, – generolas anšefas Vasilijus Abramovičius Lopuchinas, o trečiajai – generolas anšefas Vilimas Vilimovičius Fermoras. Sumanymo planas buvo toks: abi pirmosios divizijos turėjo žygiuoti skirtingais keliais per Kuršą į Lenkiją, arba, tiksliau sakant, į Samogitiją, arba Žemaitiją {Samogitija – samogitų, arba samaitų, – lietuvių genties tautelės žemė. Žemaičių žemė – viena iš Lietuvos sričių, gyvenama lietuvių genties tautelės – žemaičių. Samogitai ir žemaičiai – giminingos tautelės ir gyvena mišriai buvusios Kauno gubernijos Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių teritorijoje.}, o paskui, susijungusios ir sulaukusios tiesiai iš Smolensko ateinančių kavalerijos pulkų ir lengvosios kariuomenės, įžengti į Prūsiją, o trečioji divizija, vadovaujama Fermoro, turėjo žygiuoti į dešinę, tiesiai į pirmąją Prūsijos pasienio tvirtovę Klaipėdą ir, padedama ten pat jūra pasiųsto laivyno, apgulti šį miestą.

Paruošus visa, kas reikalinga žygiui, pagaliau gegužės 3-iąją įvyko iškilmingas generolo feldmaršalo išvykimas iš Rygos.

Nuo patrankų griausmo, tada dundančio nuo miesto sienų, tik upė dejavo, ir šio karvedžio išvykimas buvo pats prašmatniausias ir puikiausias. Mūsų brigadai tada teko stovėti pačiame kelyje, kuriuo jam reikėjo važiuoti, todėl buvome išrikiuoti ir turėjome atiduoti jam pagarbą, nulenkdami vėliavas, kaip vyriausiajam vadui. Jį važiuojantį supo baisi visokių kariškių palyda. Šis reginys mums tada buvo matomas pirmą kartą ir mus pritrenkė, nes šios eisenos prašmatnumas buvo toks didelis, kad ne kiekvienas valdovas su tokiu išvyksta į karą. Bet! Kad šio generolo sugrįžimas į šį miestą būtų atitikęs šį didingą išvykimą!

Tuo ir baigsiu šį savo laišką ir, pasakęs jums, kad esu jūsų draugas, lieku ir t. t.

ŽYGIS PER LIETUVĄ

38-asis laiškas

Mielas bičiuli! Kol mes minėtuoju būdu užsiėmėme pasiruošimais žygiui ir leidome savo laiką ceremonijose ir puošmenose, mūsų priešai dirbo visai kitaip ir toli gražu nebuvo tokie lėti. Tiesą sakant, ir mes išžygiavome gana anksti; bet Prūsijos karalius gerokai mus pralenkė. Matydamas iš visų pusių prieš save daromą tokį baisų apsiginklavimą, siekiantį net to, kad visų įvairių prieš jį besitelkiančių kariuomenių buvo iki 700 tūkstančių, ir jausdamas, kad yra pernelyg silpnas prieš jas, nes net su visais savo sąjungininkais hanoveriečiais neturėjo daugiau kaip 260 tūkstančių žmonių kariuomenės, jis stengėsi savo skubumu ir vikrumu atlyginti tai, ko jam stigo jėgų. Ir žinodamas, kad nė viena iš priešiškų jam valstybių negali anksti pradėti kampanijos, nusprendė pasinaudoti šia proga ir, surinkęs kuo daugiau jėgų, staiga užpulti stipriausią iš visų ir artimiausią jam, tai yra Romos imperatorienę, nes tikėjosi, kad jei pavyks jam pačioje pradžioje ją nugalėti ir suduoti jai lemiamą smūgį, tai tuo ne tik labai jai sukliudys, bet ir sugriaus kitų, su ja susijungusių valstybių ketinimus.

Būtent tai ir buvo priežastis, kad tais metais jis išžygiavo į lauką nepaprastai anksti ir su daugiau nei 100 tūkstančių armija, iš įvairių pusių trimis kolonomis patraukęs į imperijos žemes. Jis pats, vadovaudamas pirmajai, iš Saksonijos įžengė tiesiai į Bohemiją, jo garsusis feldmaršalas grafas Schwerinas, vadovaudamas antrajai, patraukė per Šleziją, o trečiajai vadovavo Beverno princas ir įžengė į imperijos žemes iš Lužicos pusės.

Kokios priežastys skatino karalių skubėti duoti lemiamą mūšį, tokios pat priežastys skatino imperatorienę laikytis visiškai priešingos sistemos.

Ji nusprendė veikti tik gynybiškai, kol jos sąjungininkai galės išžygiuoti į lauką, nes numatė, kad tada Prūsijos karalius bus priverstas padalyti savo jėgas į įvairius korpusus, todėl ir laukė tik šio palankaus laiko momento savo karo veiksmams pradėti, o iki tol galvojo tik apie savo žemių pridengimą nuo priešo puolimo.

Pagal šią sistemą jos kariuomenei vadovaujantis generolas Browne'as ir padalijo savo armiją į įvairius korpusus ir, pavedęs juos Arenbergo hercogui, grafui Königseggui ir grafui Serbelloni, išdėstė juos įvairiose vietose pasienyje, o pats su likusia armija stojo prieš karalių. Šiuo išdėstymu jis tikėjosi pridengti Bohemiją, ir kadangi visi tie korpusai buvo gausūs ir galėjo greitai susijungti, tai ir manė, kad jie visur galės sukliudyti prūsams įžengti į imperijos sienas.

Tačiau įvyko ne tai, o visai priešingai. Karaliaus vikrumas, gudrumas ir sumanumas bei jo generolų meistriškumas sugriovė visus austrų ketinimus ir viltis. Niekas negalėjo prieš juos atsilaikyti. Kad ir kaip austrai stengėsi trukdyti prūsams, šie įveikė visas statomas kliūtis, – įsiveržė į imperijos ribas ir privertė ne tik kitus austrų karvedžius atsitraukti, bet ir patį Browne'ą pasitraukti po pačiomis Bohemijos sostinės Prahos patrankomis ir, sujungus visus savo korpusus, apsistoti čia stovykloje, sutvirtintoje retranšementu ir daugybe baterijų, kur netrukus atvyko ir pats karalius.

Vos tik jis pasiekė Prahą ir susijungė su visais savo atskirais korpusais, tuoj pat, nė kiek nedelsdamas ir nepaisydamas visos palankios austrų užimtos vietovės bei pačių jų apkasų ir baterijų, kuriomis jie buvo apsupti, nusprendė juos pulti, sakydamas tai atkalbinėjusiems savo generolams, kad geležį reikia kalti, kol karšta. O būtent tai ir davė pradžią tam Prahos mūšiui, kuris buvo pats garsiausias per visą šį karą ir vyko balandžio 25-ąją, tai yra tą pačią dieną, kurią mes su savo pulku išžygiavome iš savo kvartirų ir mūsų kariuomenė ėmė telktis prie Rygos.

Minėtasis mūšis buvo baisus ir itin kruvinas. Iš prūsų pusės kovėsi 80, o iš austrų pusės 75 tūkstančiai žmonių.

Prūsų kariuomenei vadovavo pats karalius su garsiausiais savo generolais: grafu Schwerinu, Keithu ir daugeliu kitų, o austrams – princas Karolis Lotaringietis ir generolas Browne'as.

Karalius nepaklausė savo feldmaršalo Schwerino ir puolė austrus visai kitaip, nei patarė šis meistriškas generolas ir pats Prūsijos armijos kūrėjas, bet dėl to pats vos nebuvo visiškai sumuštas. Visa jo kariuomenė jau buvo pasukusi bėgti, ir austrai tikrai būtų pasiekę visišką pergalę, jei ypatinga aplinkybė ir paties minėtojo feldmaršalo Schwerino bebaimis narsumas nebūtų visko pakeitę ir apvertę viso reikalo. Matydamas jau visišką savo kariuomenės sutriuškinimą, feldmaršalas pagriebė vėliavą ir, sušukęs: „Bailiai ir niekšai visi, kas paskui mane neis!“, pats puolė prieš priešą. Kariuomenė, tai išvydusi, pasileido paskui jį. Schwerinas krito negyvas su vėliava rankose, bet pati jo mirtis sužadino prūsų kariuomenėje drąsą ir narsumą. Ji atnaujina mūšį, puola priešą, jį sutriuškina ir galiausiai pasiekia visišką pergalę.

Dešinysis austrų sparnas buvo priverstas atsitraukti į kitą vietą, o kairysis – įeiti ir užsidaryti Prahoje. 5,000 austrų krito vietoje, 10,000 paimta į nelaisvę kartu su 240 artilerijos pabūklų, o 48,000 su daugybe princų ir generolų blokuota Prahoje. Tačiau ir Prūsijos karaliui ši pergalė atsiėjo nepigiai. Šiame mūšyje jis neteko 10,000 žmonių kariuomenės; bet dar skaudesnė jo netektis buvo grafo Schwerino mirtis, kurio jam buvo taip gaila, kad jis, po mūšio atėjęs dar kartą pamatyti jo krauju aplieto kūno, ilgai žiūrėjo į jį tylėdamas, su iš akių riedančiomis ašaromis, ir galiausiai sušuko: „Tai ne pavaldinys, o tėvas, kuriuo aš žavėjausi!“

Daug generolų, tiek jo, tiek austrų, šiame mūšyje parodė narsumo stebuklų. Ypač tuo išgarsėjo iš prūsų pusės princas Henrikas, karaliaus brolis, ir generolas Zietenas, o iš austrų – generolas Browne'as, kuris taip pat turėjo mirti nuo šiame mūšyje gautų žaizdų.

Štai kokie dalykai ir baisūs kraujo praliejimai jau vyko Europoje tuo metu, kai mes ruošėmės eiti į karą. Bet dabar grįšiu pas mus ir tęsiu savo pasakojimą.

Gegužės septintoji pagaliau buvo ta diena, kurią ir mūsų pulkas, kaip ir kiti, turėjo išžygiuoti, ir kadangi iki priešo žemės buvo dar labai toli, o žygiuojant per Kuršą nebuvo jokio pavojaus, tai, kad žygiuoti būtų patogiau, mūsų pulkai ėjo pavieniui vienas paskui kitą.

Mes tuoj pat pasukome į kairę ir, praėję žvejų gyvenvietę, už jos įžengėme į buvusią Pskovo pulko stovyklą, kur tą dieną ir nakvojome.

Kitą dieną (8-ąją) nuėjome tik dvi mylias, o trečiąją (9-ąją), artėdami prie Kuršo sienų, jau iš dalies pradėjome justi karo sunkumus. Nors mūsų perėjimas taip pat buvo ne daugiau kaip dvi mylios, arba 14 varstų, ir išėjome nors ir rytą, bet vis dėlto dėl kelio ankštumo, dėl didžiulių sustojimų ir dėl dar neįpratimo prie tokių žygių negalėjome pasiekti paskirtos stovyklos anksčiau nei apie vidurnaktį, o mūsų vilkstinės atvyko jau rytą, ir todėl buvome priversti šioje vietoje kitą dieną (10-ąją) dienoti ir duoti poilsio ir žmonėms, ir arkliams.

Stovykla mums šioje vietoje buvo paskirta pušyno viduryje, ir mes pirmą kartą stovėjome tokioje nepatogioje ir prastoje vietoje, ir be to dar buvome priversti visą naktį praleisti be savo vežimų ir palapinių ir kęsti šaltį, nes naktys tada dar buvo šaltos. Susikūrėme pušyno viduryje laužiukus ir šildėmės prie jų beveik visą naktį nevalgę ir nemiegoję, pranašaudami sau, kad tai ir ateityje dažnai su mumis atsitiks. Mūsų brigadoms vadovavę generolai keikė ir plūdo mūsų vilkstines. Ir sunkios jos jiems atrodė, ir dėl jų buvo visi sustojimai, todėl buvo pakartotas įsakymas, kad būtų sumažinti nešuliai ir kad būtinai po du karininkus būtų viename vežime. Lengva suprasti, kad šis įsakymas mums buvo visai nedžiugus. Visi tada nusiminėme ir sielojomės vieni dėl kitų, nes niekas nenorėjo skirtis su savo vežimu. Bet, laimei, ne viskas įvykdoma, kas įsakoma. Su kai kuriais karininkais taip iš tiesų ir buvo padaryta, ir tie vargšai buvo priversti vėl išmėtyti kai kuriuos daiktus ir palikti savo vežimus; bet dauguma, ir tarp jų ir aš, įvairiais pretekstais išsaugojome savo vežimus, prie ko daug prisidėjo ir mūsų pulkų vadai, nelabai griežtai mus versdami.

Kitą rytą, 11-ąją, vėl išžygiavome ir tęsėme savo žygį per Kuršą kuo tvarkingiausiai ir brigadomis tokia tvarka: pirmiausia ėjo generolo majoro Vilboa brigada, sudaryta iš trečiojo grenadierių, mūsų Archangelsko ir Rostovo pulkų. Paskui sekė generolo majoro kunigaikščio Vasilijaus Michailovičiaus Dolgorukovo brigada, sudaryta iš Įpėdinio kirasyrų pulko ir iš pėstininkų Nizovo, Butyrkų ir Vyborgo pulkų, o galiausiai brigadininko Nušerso brigada, sudaryta iš Pskovo, Apšerono ir Belozersko pulkų. Nuėję pustrečios mylios, nakvojome prie Iecavos dvaro, kur buvo sugriauta mūrinė pilis ir malūnas.

Kitą dieną, 12-ąją, vakare, pagaliau atvykome prie Bauskės miestelio ir įsikūrėme šioje jo pusėje, nes per Nemunėlio upę pereiti buvo neįmanoma ir pirmiau reikėjo daryti pontoninį tiltą.

Iki 13-osios ryto jis mums ir buvo tuoj pat paruoštas, ir man čia pirmą kartą teko pamatyti šį žygio ir lakųjį tiltą.

Pontonai pas mus buvo padaryti iš skardos ir nudažyti raudonais dažais, ir kadangi jie, be to, visi buvo vienodi, tai visas tiltas atrodė nepaprastai gražiai, ir aš negalėjau juo atsigėrėti. Tą dieną visa mūsų divizija per jį kėlėsi ir ėjo per miestelį be jokios ceremonijos. Šio Kuršo miestelio, kuriame gyvenau nuo kūdikystės, vaizdas ir priminimas visų vietų, kurias tada matydavau, man teikė malonų džiaugsmą, ir aš negalėjau į jas atsižiūrėti. Perėję jį ir persikėlę per kitą upę, Mūšą, brastu, apsistojome stovykla netoli nuo jo, matant visai divizijai.

Šioje vietoje stovėjome dvi paras, 14-ąją ir 15-ąją, ir per tą laiką nebuvome be darbo. Mums buvo įsakyta mokytis pratybų ir šaudymo, o vadovaujantys generolai žiūrėjo mūsų meno, ir iš jų mūsų dosnusis vyriausiasis vadas Lopuchinas apdovanojo mūsų kareivius keliais červoncais. Ir priešingai, savo brigados vadu ponu Vilboa buvome ne tokie patenkinti. Jo griežtumas ir išdidumas mums buvo nelabai malonūs.

Trečios dienos rytą, 16-ąją, vėl išžygiavome ir pagaliau įžengėme į Lenkijos karalystę. Negalėjome susilaikyti, kad, išeidami iš savo tėvynės ir pažįstamų žemių, kelis kartus neatsigręžtume į ją ir su atodūsiu netartume: „Sudie, miela ir brangi tėvyne!.. ar leis mums Dievas vėl tave pamatyti ir kada tai bus?“ Kažkokie ypatingi ir jaudinantys jausmai tada liejosi po visas mūsų kūno dalis ir prieš valią spaudė ašaras iš mūsų akių. Nors stengėmės jas slėpti, tačiau jos daugeliui buvo gana pastebimos. Tada nakvojome, šiek tiek praėję pirmąjį lenkų, tiksliau – lietuvių miestelį, vadinamą Žeimeliu.

Kadangi 17-ąją dėl vilkstinių vėl įvyko nedidelis sustojimas, o be to likusios brigados dar nebuvo atvykusios, tai buvo nuspręsta šioje vietoje dienoti ir sulaukti kitų. O kadangi didžiausią sustojimą ir kliūtį mums darė artilerija, kurios visą parką turėjome prie savo divizijos, tai ji tą dieną buvo išsiųsta pirmiau.

Kitą po to dieną, 18-ąją, tada pasitaikė Sekminių šventė. Ir kadangi mūsų vyriausiasis vadas buvo nepaprastai pamaldus ir dievobaimingas žmogus, tai išžygiavome ne anksčiau, nei išklausę mišių pastatytose pulkų bažnyčiose, ir todėl į paskirtą stovyklą prie kito miestelio, Linkuvos, atvykome jau kitos dienos, 19-osios, auštant. Tačiau tą pačią dieną buvome priversti eiti toliau iki trečiojo miestelio, vadinamo Klovainiais; bet šioje vietoje jau dienojome, 20-ąją.

21-ąją, po pietų, mūsų brigada vėl išžygiavo ir ėjo iki Pavikšnių kaimo, kur tiek pėstininkai, tiek vilkstinės atėjo jau vidurnaktį.

Šioje vietoje mano aplinkybėse įvyko permaina. Iki šiol aš vis dar buvau kuopos vadas ir valdžiau kuopą, kas man buvo ir labai naudinga, nes didelis skirtumas būti paprastu karininku ar kuopos viršininku, o ypač žygyje. Bet čia staiga susirgo mūsų pulko kvartermeisteris ponas Steinas, ir reikėjo išrinkti jo pareigoms eiti kitą meistrišką ir gabų karininką. Visame pulke nerado kito tam tinkamo, išskyrus mane. Nors stengiausi nuo to išsisukti, bet niekas nepadėjo, ir turėjau, perdavęs savo kuopą kitam priskirtam poručikui ir priėmęs furjerus į savo vadovybę, joti pirmiau stovykloms užimti. Ši permaina man buvo ir apmaudi, ir ne. Per ją atsikračiau neaprašomo sunkumo ir nuobodulio, kurį turėjau iki tol, visada jodamas raitas prie savo kuopos ir kiekvienoje varstoje sustodamas. Neįmanoma nupasakoti, kokie apmaudūs ir varginantys dėl neįpratimo mums visiems buvo toks lėtumas ir beveik kiekviename žingsnyje sustojimai žygyje. Nuo ryto iki vakaro, būdavo, einame, o nueiname ne daugiau kaip 10 ar 15 varstų, ir per visą tą laiką niekas negalėjo nė vieno žingsnio pasitraukti nuo savo vietos prie kuopos. Neretai atsitikdavo, kad nugarą perlaužia pusiau nuo nepaliaujamo sėdėjimo ant arklio, ir taip pavargsti, kad ir gyvas nebesi. Man dar daug padėjo naujai nupirkta mano knyga. Ji visada būdavo mano kišenėje, ir kai tik sušunka: „Stok!“, aš imdavausi jos ir tęsdavau skaitymą. Laimei, ji buvo labai įdomi, ir negalėjau pavargti ją skaitydamas. O su minėtąja permaina atsikračiau visų šių sunkumų, ir man ypač buvo malonu tai, kad per tai galėjau visada turėti daugiau laiko ir ramybės sau, nes kadangi perėjimai buvo labai maži, tai būnant laisviems ilgai netrukdavome nujoti 15 ar 12 varstų, o tada, išdėsčius stovyklą, mums nebelikdavo ką veikti, ir mes, laukdami savo pulkų, galėjome kiek norėdami miegoti ir ilsėtis. Žodžiu, turėjome tiek laisvo laiko, kad greitai priėjo iki to, jog man ši dykinėjimo būsena jau ir įgriso. Ir kadangi nebuvau įpratęs būti be darbo, tai, perskaitęs savo knygas ir labai jas pamėgęs, sumaniau laisvalaikiu versti savo „Klevelandą“ ir praleisti tuo visą savo laisvą laiką. Šis užsiėmimas man davė dvigubą naudą, nes, pirma, tuo užsiimdamas nė kiek nejaučiau nuobodulio; antra, išvengiau per tai būtinybės draugauti su savo bendražygiais, dviem kitais mūsų brigados kvartermeisteriais, ir joti su jais į miestelius ir kaimus, ir ten leisti laiką gėrime, ūžime, o neretai ir kitose neleistinose išdaigose. Tie bendražygiai buvo ponas Kulbarsas ir ponas Pochvisnevas. Pirmasis buvo iš trečiojo grenadierių pulko ir tarnavo vietoj oberkvartermeisterio; o antrasis – iš Rostovo pulko ir gerokai vėjavaikiškas jaunuolis. Be to, eidami šias pareigas, turėjome ir tą naudą, kad, atvykdami į miestelius visada anksčiau už pulkus, galėjome gauti ir nusipirkti viską, ko reikia mūsų maistui, laisva kaina, o ne trigubai brangiau, kaip pirkdavome iki tol, nes vos tik divizija kur nors ateidavo, per vieną valandą viskas būdavo išpirkta ir nieko nebebuvo galima gauti. Bet aš grįšiu prie mūsų žygio aprašymo tęsinio.

Gegužės 22-ąją mūsų divizija atėjo iki miestelio, vadinamo Naujamiesčiu, ir, čia padieniavę (23-ąją), tęsė (25-ąją) savo žygį iki Krekenavos miestelio.

Šioje vietoje vėl buvome priversti stovėti dvi paras, 26-ąją ir 27-ąją, nes kadangi buvo paruoštas proviantas, turėjome vėl jį priimti ir kepti sau duoną. Ta proga mums pirmą kartą teko kepti šią duoną žeminėse krosnyse ir minkyti tešlą duobėse: reginys iki tol nematytas ir dėl savo naujumo įdomus. Pamatę minėtąsias duobutes ir jose karčiuose bei maišuose minkomą tešlą, o duonai kepti kitas, iškastas tarsi urvai, stebėjomės ir nenorėjome tikėti, kad iš to galėtų išeiti kas gero: bet mūsų nuostaba dar padidėjo, kai paskui pamatėme tokią gerą ir skanią duoną ir džiūvėsius, kokių iki tol dar nebuvome valgę.

Kalbant apie mane, tai čia man nutiko vienas juokingas nuotykis. Kadangi tuo metu buvau visiškai be darbo, tai vieną dieną sėdėjau savo karininko palapinėje ant žemės ir užsiėmiau įprastu savo užsiėmimu, tai yra ant kelių verčiau savo „Klevelandą“. Įsigilinęs į šį darbą, nežinojau ir nenumaniau, kad virš mūsų jau buvo užslinkęs ir kabojo baisus griaustinio debesis, o išgirdau tik tai, kaip staiga sušniokštė ir sukaukė didžiausia audra su viesulu ir ėmė drėksti mūsų palapines. Ėmiau šaukti, kad žmonės bėgtų ir greičiau stipriau kaltų kuoliukus į žemę, tačiau nebuvo kam, ir nebuvo kada manęs klausyti! Mano palapinę, be jokių kalbų, viesulas pagriebęs visą trenkė į žemę ir visiškai prispaudė ja mane prie žemės su mano popieriais ir rašalu. Ką tada buvo daryti? Šaukiau kiek įkabindamas, bet dėl didžiulio triukšmo, žaibų ir griaustinio niekas negirdėjo, o pačiam išsivaduoti nebuvo jokio būdo: taip gerai mane supainiojo palapinės skvernai. Žodžiu, aš tada vos neuždusau, nes buvau priverstas taip gulėti po palapine daugiau nei pusvalandį, kol visi, kur papuolė nuo lietaus pasislėpę žmonės pamatė mano nelaimę ir, atbėgę, išvadavo mane iš kalėjimo. Bet kokia baidykle aš iš ten išlindau! Buvau visas ne tik lietaus permirkęs, bet ir rašalu išsiterliojęs, ir džiaugiausi jau tuo, kad išsivadavau.

Šio mėnesio 28 dieną vėl prasidėjo mūsų divizijos žygis ir tęsėsi iki Surviliškio miestelio, o kitą dieną po to, 29-ąją, pagaliau pasiekėme garsų lenkų, tačiau ne itin didelį miestelį, vadinamą Kėdainiais. Šioje vietoje kitą po to dieną, 30-ąją, susitikome su pirmąja divizija, kuriai vadovavo pats feldmaršalas. Nes jis, eidamas iš Mintaujos kitu keliu per Joniškį, Meškuičius, Šiaulius, Radviliškį ir Šeduvą, taip pat atvyko prie Kėdainių. Tačiau abi šios divizijos tada dar nesusijungė, bet stovėjo stovyklomis atskirai.

Prie Kėdainių (1) stovėjome visas penkias dienas, iš dalies proviantui, kuris taip pat čia buvo paruoštas, priimti ir duonai iš jo kepti, iš dalies laukdami (2) likusių brigadų, kiek atsilikusių nuo kitų. Tačiau birželio 3-iąją mūsų feldmaršalas su savo divizija išžygiavo toliau į Kauną, o kitą dieną (4-ąją) po to sekėme paskui jį ir mes su savo divizija, kuri, nuėjusi iki Babtų miestelio, nakvojo. Mūsų gi brigada šį kartą liko užpakalyje, bet prie šio miestelio atvyko jau 5-ąją.

Pagaliau 6-ąją atvykome prie miestelio, tiksliau sakant – gana žymaus ir garsaus miesto, Kauno.

Čia jau radome didelį pulkų susibūrimą, nes, kadangi neprieinant miestelio reikėjo keltis per Neries upę, kuri buvo gerokai didelė, o tiltų dar nebuvo padaryta, tai ateinantys pulkai apsistodavo prie šios upės ir laukdavo, kol jie bus paruošti.

7-ąją persikėlėme per minėtąją Nerį ir, praėję Kauną, apsistojome stovykla prie šio miestelio. Čia stovėjome nemažai laiko, nes kadangi per minėtąją upę visai armijai reikėjo keltis tik vienu siauru pontoniniu tiltu, be to, šis miestas buvo paskirtas generaliniu randevu, arba susibūrimo vieta, tai tam ir reikėjo nemažai laiko.

Beje, kadangi stovėjimas šioje vietoje buvo įsimintinas kai kuriais man nutikusiais įvykiais, tai, atidėjęs pasakojimą apie juos kitam laiškui, šį tuo baigsiu, pasakydamas jums tuo tarpu, kad esu ir t. t.

STOVĖJIMAS KAUNE

39-asis laiškas

Mielas bičiuli! Dabar papasakosiu jums tuos nuotykius, kurie man nutiko mums stovint minėtajame lenkų miestelyje Kaune.

Pirmasis įvyko dar pačią pirmąją mūsų atėjimo ten dieną ir buvo nedidelė nelaimė, kurią užsitraukiau pats savo kvailumu, būtent: jau anksčiau minėjau, kad tada ėjau kvartermeisterio pareigas ir visada jodavau pirmiau stovyklai užimti. Pagal tai ir tada išjojome pirmiau, kai jūsų brigada dar buvo už Neries upės. Atjojus į Kauno miestelį, Rostovo pulko kvartermeisteris ponas Pochvisnevas, būdamas vėjavaikis ir ūžautojas jaunuolis, nežinia kodėl atsiliko nuo mūsų miestelyje, o su juo kartu liko ir jo furjerai. Mes su ponu Kulbarsu, atjoję į tą vietą, kur už miestelio buvo paskirta būti mūsų stovyklai, neturėjome laiko ilgai delsti, nes mūsų pulkų vilkstinės tuo metu, kai mes išjojome, jau pradėjo keltis per upę, ir todėl skubėjome greičiau išdėstyti stovyklą. Bet mane tada ištiko bėda, kad nebuvo Rostovo kvartermeisterio, be kurio negalėjau išdėstyti stovyklos savo pulkui, nes mūsų brigada visada išsirikiuodavo tokia tvarka, kad dešiniajame flange stovėtų grenadierių, kairiajame – mūsų, o viduryje – Rostovo pulkas, taigi, neužėmus vidurinės stovyklos, negalėjau užimti kraštinės. Ilgai laukiau šio pono, bet jis ten kiek užsiūžavo ir neatjojo. Tai mane nežinia kaip erzino, ir aš už tai jam skyriau gerą „palaiminimą“.

Pagaliau jau ėmė rodytis mūsų vilkstinės, o abiejų mūsų pulkų stovyklų mes dar nė nepradėjome išdėstyti.

Ką man tada buvo daryti? Neliko nieko kito, kaip atmatuoti Rostovo pulkui mums žinomą atstumą, o tada paimti tiesią liniją su grenadierių pulku ir išdėstyti savąjį. Bet kai, atmatavęs šį dydį, atėjau į tą vietą, kur turėjo stovėti mūsų pulkas, pamačiau, kad čia buvo ką tik suarta ir dar neakėta dirva, ir ne paprasta, o iš pievos išplėšta. Žodžiu, visoje vietoje buvo grumstas ant grumsto ir velėna ant velėnos. Tai mane nepaprastai erzino, nes tokia bjauri vieta stovyklai mums niekada per visą žygį nebuvo tekusi; o priešingai, mačiau, kad vieta, kurią atmatavau Rostovo pulkui, buvo nuostabiausia ir lygi pieva. Man buvo pavydu ir apmaudu, o labiausiai todėl, kad žinojome, jog čia stovėsime nemažai laiko. Būdamas tokiose aplinkybėse ir matydamas, kad Rostovo kvartermeisteris su savo furjerais vis dar neatjoja, panorau patarnauti savo pulkui ir kokiu nors pretekstu užimti pievą sau, o rostoviečius nusiųsti į dirvą ir per tai išgelbėti savo pulką nuo didžiausio nepatogumo. Ir todėl, kiek pagalvojęs ir iš anksto prasimanęs išsisukinėjimų ir pasiteisinimų, nuėjau pas grenadierių kvartermeisterį patarimo; bet šis man nepasakė nei šio, nei to. Taigi, negavęs iš jo nei įsakymo, nei draudimo, išdrįsau ir išdėsčiau savo stovyklą prie jo pulko. Bet kad kuo nors pridengčiau savo nusižengimą, tai šalia savęs, dirvoje, išdėsčiau stovyklą ir Rostovo pulkui. Mano furjerai nenorėjo dirbti svetimam pulkui, bet aš juos privertiau ir liepiau dar geriau ir su ypatingu stropumu visas vietas pažymėti, kad tuo tvarkingiau ją išdėstytume. Vos spėjau tai padaryti, kai iš tiesų jau atvyko ir Rostovo, ir mūsų pulko vilkstinės, ir aš tuoj pat liepiau saviems statytis į vietas ir greičiau užimti stovyklą. Rostoviečiai, nematydami savo furjerų, buvo pradėję su mūsiškiais ginčą, kodėl mes statomės jų vietoje, tačiau aš juos šiuo tuo papirkau ir įkalbėjau statytis man jiems skirtoje stovykloje. Vos vilkstinės spėjo įsikurti, kai atėjo ir pėstininkai. Rostovo kvartermeisteris ne anksčiau susiprotėjo joti iš Kauno, nei pamatęs jau ateinančius pėstininkus, ir vos spėjo pas mus be atminties atšuoliuoti su savo furjerais. Jam tada nebuvo kada aiškintis vietos tinkamumo; tačiau pamatęs, kad jo vieta jau užimta mūsų pulko, atšuoliavo prie manęs ir sako: – „Eh, brolau! Aš užtrukau miestelyje, o tu užėmei mano vietą ir stojai ne ten.“ – „Pats kaltas, kad nejojai! – atsakiau aš. – Juk mano vilkstinės negalėjo tavęs laukti, ir man neliko nieko kito daryti!“ – „Na, tebūnie taip, – kalbėjo jis, – bet, ech, kokia bėda, dabar jau nebespėsiu išdėstyti stovyklos, pulkai jau ateina!“ – „Jok! Jok! – sakau aš. – Aš jau ir jūsų pulkui savo furjerais išdėsčiau.“ Jis dar padėkojo man už tai ir nušuoliavo pulko pasitikti, o furjerams liepė eiti į vietą. Bet šie niekšai, atėję ten, greitai suprato visą mano sumanymą ir kodėl visa tai buvo padaryta, ir nepaprastai pyko, kad jiems reikės stovėti dirvoje. Jie tuo vienu neapsiribojo, bet iš piktumo man tyčia perkaišiojo visus kuoliukus ir tyčia iškreipė liniją ir frontą taip, kad ir palapinės atsistojo labai kreivai ir prastai. Aš, viso to nežinodamas ir nenumanydamas ir džiaugdamasis savo sėkme bei apgaule, išjojau ir, sutikęs savo pulką, atvedžiau jį į vietą. Bet kas gi po to įvyko? Mano džiaugsmas truko neilgai, bet greitai virto liūdesiu, ir šis žaidimas vos neprivedė manęs prie nelaimės.

Vos pulkai spėjo įsikurti stovykloje, kai iš miestelio atjojo mūsų generolas majoras Vilboa, kurio būstinė buvo pastatyta pas mus dešiniajame flange.

Vos jis prijojo prie stovyklos, kai iškreiptas Rostovo pulko frontas tuoj pat krito jam į akis. Būdamas nepaprastai karšto ir ūmaus būdo, jis tada be galo supyko ir nušuoliavo tiesiai prie šio fronto. Bet jo apmaudas dar labiau padidėjo, kai jis, manydamas ten rasti mūsiškį, staiga pamatė Rostovo, savo mylimą pulką, kurį jis, iki tol būdamas jame pulkininku, ypatingai globojo ir mylėjo. Jis tada sukėlė didžiausią triukšmą ir riksmą ir laidė aplink save žaibus ir liepsnas. – „Kas tai? Kas? Kas tai padarė? Kas taip padarė? Kas statė stovyklą? Kodėl blogai? Kodėl kreivai? Kodėl ne toje vietoje? – rėkė ir klykė jis. – Atveskite jį čia!“

Rostovo kvartermeisteris, žinodamas jo ūmumą, nebedrįso tada jam pasirodyti į akis; bet, deja, išėjo keli karininkai, kurie ne mažiau už kitus buvo nepatenkinti vieta, ir prisiskundė jam, kaltindami tiesiai vien mane.

Aš tada buvau savo pulke ir nieko to nežinojau, nenumaniau; bet greitai pamačiau po visą stovyklą bėgiojančius ir manęs pas generolą klausinėjančius. – „Na! – kalbėjau tada pats sau. – Prieina reikalas iki manęs! Kaip čia išsisuksiu ir kas man bus: generolas – pasiutęs žmogus, kad tik ko nors su manimi nepadarytų!“ Kaip galvojau, taip ir įvyko. Generolas, vos mane pamatęs, didžiausiame įniršyje užsipuolė mane ir sumaišė su purvais. Pradėjau buvo teisintis, bet ar įmanomas dalykas, kad jis jų klausytųsi! Ne pasiteisinimų klausyti, o mane nubausti jam buvo galvoje. „Nuginkluok jį! – tik šaukė jis. – Nuginkluok, adjutante, aš jau jį pamokysiu!“ Adjutantas tuoj pat nulipo nuo arklio ir ėmė nuimti špagą. Ką man tada buvo daryti? Mačiau, kad rimbu kirvio nepramuši, stovėjau apstulbęs ir be žodžio leidau jam ją nuimti. Po to generolas, nieko daugiau nebeklausydamas, nujojo šalin, o aš buvau priverstas eiti į savo palapinę.

Gandas apie mano nelaimę tuoj pat pasklido po visą stovyklą, ir visiems buvo nesuprantama, už ką gi mane areštavo. Ir kadangi visas pulkas mane mylėjo ir buvo manimi patenkintas, tai nebuvo nė vieno, kuris manęs negailėtų ir neklausinėtų apie to priežastį. Mano palapinė tuoj pat prisipildė karininkų, atėjusių aplankyti nelaimėlio, ir aš, sielodamasis ir juokdamasis, tada jiems kalbėjau: „Štai čia aš už jus visus, ponai, kenčiu! Jūsų pagailėjau ir į dirvą nepastačiau; bet dėl to pats dabar patiriu bėdą.“ Jie buvo labai patenkinti mano uolumu ir todėl ėmė dar labiau manęs gailėti, sakydami, kad kenčiu nekaltai. Pagaliau, išgirdęs apie tai, užėjo pas mane pats mūsų pulkininkas ir klausinėjo manęs apie visą įvykį. Papasakojau jam viską išsamiai ir galiausiai juokdamasis kalbėjau: „Jūsų valia, pone pulkininke! Jūs dabar turite mane apginti – aš ne sau, o visam jūsų pulkui tai dariau, o man vis tiek būtų buvę, ar dirvoje, ar pievoje stovėti!“ – „Žinoma, aš ir nepraleisiu progos pasistengti, – atsakė jis, – ir esu tavimi šiuo atveju labai patenkintas. Tačiau valandėlę pakentėkite. Reikia duoti laiko atvėsti generolo pykčiui, o tada tikiuosi, kad visas reikalas bus užglaistytas.“

Ir iš tiesų, nepraėjus nė dviem valandoms, atbėgo manęs pasiuntinys, kad tuoj pat eičiau pas generolą į būstinę.

Radau ten savo pulkininką, o generolas jau buvo nuolankus kaip avinėlis ir klausinėjo manęs apie visą įvykį. „Jūsų ekscelencija, – drąsiai tada jam kalbėjau, – neteikėte manęs ką tik išklausyti, aš visai nekaltas šiame reikale; Rostovo kvartermeisteris liko Kaune, ir nežinau, kodėl ten užtruko net iki to laiko, kai pulkai jau atėjo į miestą. Aš, būdamas čia, laukiau jo daugiau nei dvi valandas, kad jis užimtų savo stovyklą, bet niekaip negalėjau sulaukti. Pagaliau vilkstinės jau atėjo ir reikalavo iš manęs vietos. Nežinojau, ką tada daryti, ir manydamas, kad bus blogiau, jei jūsų ekscelencija rasite vilkstines netvarkoje ir sumaištyje besigrūdančias, neradau nieko kito, kaip užimti vietą savo pulkui prie grenadierių.“ – „O! Tai štai kaip buvo? – pertraukė mano kalbą generolas. – Tai ką gi tas jaunuolis ten veikė ir ko Kaune puotavo?“ – „Viso to nežinau, jūsų ekscelencija, – atsakiau aš, – tik čia nebuvo nei jo, nei nė vieno iš jo furjerų, ir aš, pamatęs jau atvykusias ir jų vilkstines, buvau priverstas paskui pats ir jų pulkui išdėstyti stovyklą.“ – „Tai kodėl gi ji kreivai išdėstyta?“ – paklausė generolas. – „Dėl to jau ne aš kaltas, – atsakiau aš, – man nereikia mokytis išdėstyti stovyklų, ir aš ją išdėsčiau gerai, bet jie patys tyčia ir sąmoningai viską iškreipė ir mano kuoliukus perkaišiojo, kad tik tuo sukeltų jūsų ekscelencijos pyktį man.“ – „Štai žiūrėk, kokie niekšai! – sušuko tada generolas. – Taigi ne tu, mano drauge, kaltas, o visa ko priežastis – Pochvisnevas; bet aš jau pamokysiu šį jaunuolį! Adjutante! Įteik špagą ponui podporučikui, o vietoj to eik suimk Pochvisnevą ir liepk jį pasodinti į sargybinę.“ Paskui, atsigręžęs į mane, kalbėjo: „Atleisk man, mano drauge! Man ne viskas buvo taip pasakyta, ir aš viso to nežinojau.“ Dievas tau atleis, galvojau tada pats sau, o tuo tarpu – duok Dieve greičiau nuo jo kojas nešti.

Taip baigėsi šis nelemtas nuotykis, kuris vienintelis tokio pobūdžio per visą mano tarnybą ir buvo. Visi karininkai džiaugėsi mano išlaisvinimu ir gyrė mane, kad gerai išsisukau. Vis dėlto bijojau, kad generolas nesužinotų tikrosios priežasties; bet, laimei, netrukus po to išėjome iš jo vadovybės ir buvome paskirti į kitą diviziją, o ir tikrasis mūsų kvartermeisteris ponas Steinas pasveiko nuo savo ligos ir vėl ėmė eiti savo pareigas. Taigi grįžau į kuopą ir nebejodavau užimti stovyklų.

Kitas nuotykis buvo juokingo pobūdžio ir buvo tas, kad aš netyčia ir nežinodamas nusigėriau, ir dar pirmą kartą gyvenime.

Tai įvyko taip. Dar gerokai prieš atvykstant į Kauną, buvome nemažai prisiklausę, kad Kaune parduodami garsūs lenkiški midūs, vadinami lipecais. Smalsumas sužinoti, kas tai per gėrimas, buvo mumyse didžiulis, ir todėl vos atėję į Kauną ir įsikūrę stovyklomis, kiekvienas skubėjo išsiprašyti į šį miestą apsirūpinti reikalingais daiktais. Tarp jų ir aš buvau ne paskutinis. Atėjęs į miestą, pirmiausia pasirūpinau surasti, kur parduoda lipecą. Man nurodė karčemą, arba vyno rūsį, kur atėjęs tuoj pat jo paprašiau. Manęs paklausė, kiek įsakysiu? „Štofą!“ – pasakiau aš, nes maniau, kad jis toks pat silpnas kaip ir kiti lenkiški midūs, kuriuos kartais galima gerti troškuliui malšinti ir kurių mėgėjais, eidami per Lenkiją, jau buvome tapę. Šeimininkas nustebo, matydamas mane vieną, o prašantį viso štofo midaus! Tačiau, nieko nesakęs, nuėjo ir atnešė man jį; o aš ne mažiau nustebau, kad jis kartu su štofu pastatė man ant stalo mažą taurelę, o ne stiklinę. „Kas gi čia! – galvojau pats sau. – Kas yra matęs, kad midų gertų taurelėmis, ir dar tokiomis mažomis?“ Tačiau vėl pagalvojau, kad gal čia toks paprotys, ir matydamas šeimininką, padoriai apsirengusį vokiškais drabužiais, dėl padorumo susigėdau paklausti, kokia to priežastis, ir gėdijausi paprašyti stiklinės. Taigi tuoj pat įsipyliau taurelę ir išgėriau. Midus man pasirodė tikru nektaru: tyras, skanus, saldus, malonus, o be to dar pasirodė visai nestiprus, o silpnas. Todėl dar ir stebėjausi ir sakiau pats sau: „Štai, sakė, kad lipecas labai stiprus, o jį galima gerti be jokio vargo.“ Taigi, kiek palaukęs, išgėriau dar taurelę, o praėjus dar kiek laiko – dar vieną. Bet kadangi šį kartą jis man pasirodė kiek stipresnis, tai tada daugiau jo nebegėriau, o sumaniau pirma nueiti ko nors nusipirkti ir paieškoti ko nors iš pažįstamų, o paskui užeiti čia ir likusį išgerti. Taip nusprendęs, sakau šeimininkui: ar nepadarys jis man draugystės ir nepastatys šio midaus į spintą ir nepasaugos kelias valandas, kol ateisiu su bičiuliais ir išgersime likusį. – „Dieve mano! – pasakė šeimininkas. – Kodėl gi nepasaugoti! Prašom, pone, jūsų midus bus sveikas, tik prašom už jį sumokėti.“ – „Žinoma, mano drauge, – pasakiau aš, – tai savaime suprantama; kiek gi tau už jį reikia?“ – „Tik červoncas!“ – šaltakraujiškai pasakė šeimininkas! Šis žodis mane pritrenkė. „Še tau! – galvojau pats sau. – Geras midutis!“ Prisipažįstu, kad man jau buvo labai gaila, kad nepaklausiau iš anksto, kiek jis kainuoja; bet kadangi grąžinti man jau atrodė gėdinga ir negražu, tai nors ir su didžiausiu nenoru ir apmaudu ant savęs paties, bet įlindau į piniginę, sumokėjau, kiek jis reikalavo, ir išėjau iš kiemo, bardamas pats save už neatsargumą, o midų – už jo brangumą; bet komedija tuo dar nesibaigė. Vos spėjau kokį pusvalandį pavaikščioti po miestą, kai sutikau mūsų pulko adjutantą, kuris, apsidžiaugęs mane pamatęs, sakė man, kad jau seniai manęs ieško ir kad eičiau kuo greičiau į stovyklą pas pulkininką dėl kažkokio reikalo. Buvau pradėjęs kviesti jį su savimi į karčemą, bet jis atsisakė dėl laiko stokos ir vėl patarė, kad ir aš nedelsčiau nė minutės.

Taigi, neturėdamas laiko užeiti savo lipeco, nubėgau į stovyklą, kuri buvo ne toliau nuo miestelio kaip už varstos.

Čia vos spėjau ateiti pas pulkininką ir, atlikęs tą reikalą, dėl kurio jis mane šaukė, grįžti į savo palapinę, kai staiga man atėmė abi rankas ir kojas. Tai man pasirodė baisu ir keista. Nesupratau, ką tai reiškia, ir, išsigandęs, tik kartojau: – „Viešpatie, pasigailėk! Kas gi čia! Kas gi atsitiko mano rankoms ir kojoms: skausmo lyg ir jokio nejaučiu, o visai beveik jų nevaldau.“ Žodžiu, tapau tokiu luošiu, kad buvau priverstas atsigulti ant žemės ir voliojausi kaip paralyžiuotas, nesuprasdamas, kas būtų to priežastis, nes kadangi šiaip buvau visiškai sveiko proto ir atminties, tai man nė į galvą neatėjo, kad tokį poveikį padarė mano midutis, saldutis ir pigutis. Užėję pas mane karininkai pagaliau išaiškino man šią paslaptį. Jie paklausė manęs, ar negėriau lipeco, ir kai pasakiau jiems, kad išgėriau tris taureles, jie nusikvatojo ir pasakė: – „Na, brolau! Tai jis taip ir veikia, ir tau dar ne tas bus.“ Jų pranašystė ir išsipildė. Iš tiesų, nepraėjus nė pusvalandžiui po to, mano saldutis ir puikusis midutis mane taip išklibino, kad tapau mirtinai girtas ir beveik be proto ir be atminties voliojausi kaip trinka po žolę prieš palapinę, ir tik tiek darbo turėjau, kad juokiausi ir kvatojau visa gerkle, nes man kiekvienas daiktelis atrodė juokingas. Ir tada pirmą kartą sužinojau, koks būnu girtas, bet dėkui Dievui, kad iki šiol tai man nutiko tik du kartus gyvenime. Tokioje būsenoje praleidau visą likusią dieną, nežinodamas, kur sau vietos rasti; bet kitą rytą, išsimiegojęs, prakeikiau tą prakeiktą midų kartu su jo šeimininku ir ne tik nebėjau jo baigti gerti į miestą, bet nenorėjau apie jį nė girdėti ir ramiai palikau jį stovėti šeimininko spintoje.

Bet aš grįšiu prie mūsų žygio aprašymo. Visa armija, persikėlusi per Nerį, arba Viliją, buvo išdėstyta stovyklomis aplink Kauną. Šis miestelis yra nuostabiausioje vietovėje. Nemaža Nemuno upė teka tarp aukštų kalnų plačiu slėniu. Kaunas stovi pačiame jos krante ir turi gana daug mūrinių pastatų, bažnyčių ir kitų gražių namų, iš kurių geriausiame tada apsistojo mūsų feldmaršalas; o kiti buvo užimti jo palydos ir užsienio savanorių bei kitų žymiausių generolų. Visas miestas tada prisipildė žmonių ir knibždėjo kariškiais. Prie pat sienų šį miestą supa kita, jau minėtoji upė Neris, įtekanti į Nemuną, taip kad miestas pastatytas pačiame santakos kampe. Pulkai buvo išdėstyti stovyklomis abiejų šių upių krantuose ir tada sudarė nuostabiausią vaizdą.

Netrukus po mūsų atvykimo į šią vietą prie armijos atvyko ir generolas anšefas Browne'as; taip pat su ja susijungė ir mūsų kariuomenė, ėjusi tiesiai iš Smolensko ir iš Starodubo ir sudaryta daugiausia iš raitelių ir lengvosios kariuomenės.

Taip šioje vietoje susirinko visa mūsų armija kartu, išskyrus generolo Fermoro diviziją, kuri, kaip minėta, išėjo apgulti Klaipėdos.

Vos visi generolai suvažiavo ir susirinko, čia du kartus buvo surengtas karo konsiliumas, arba taryba, ir juose buvo svarstoma apie tolesnius sumanymus ir apie tai, kur ir kaip įžengti į Prūsijos sienas; po to visoje armijoje buvo padarytas kitas pulkų paskirstymas. Mūsų pulkas pateko jau į kitą, būtent tą diviziją, kuriai vadovavo generolas anšefas Browne'as; o mūsų brigadai, sudarytai iš mūsų bei iš Narvos ir Vyborgo pulkų, ėmė vadovauti jau ponas brigadininkas Berchas.

Kol mes taip ir su tokiu lėtumu vilkomės iš Rygos iki Kauno ir čia po truputį iš visų pusių rinkdamiesi leidome savo laiką ne tiek darbe, kiek dykinėjime ir tuščiose perteklybėse, Bohemijoje ir kitose vietose karo liepsnos ugnis toliau degė kuo žiauriausiai. Anksčiau minėtasis ir toks baisus austrų mūšis su prūsais prie Prahos, kad ir koks buvo kruvinas, ir nors jame per kelias valandas iš abiejų pusių buvo išžudyta ir suluošinta daugiau nei 30 tūkstančių žmonių, tačiau jis nė kiek nepakeitė reikalų padėties, nesumažino karo žiaurumo ir nesuteikė dar jokios taikos vilties. Šis mūšis ypač įsimintinas tuo, kad nors visi manė ir laukė, jog jis turės didelių padarinių, tačiau to nebuvo, ir jis jų neturėjo. Visi manė, kad tada nugalėjęs austrus Prūsijos karalius, persekiodamas pabėgusius austrus ir juos pasivijęs, visus juos sunaikins, o užsidariusius Prahoje ugnimi ir badu privers pasiduoti į nelaisvę, ir daugelis net lažinosi, kad karalius nepraleis progos tai padaryti, ir tikėjosi, kad jis užims visą Bohemiją, kol austrai dar spės atsipeikėti: tačiau visi tuo apsiriko.

Kad ir kiek karalius naudojo savo meno, kad kuo daugiau pasinaudotų šia pergale, tačiau tolesnės sėkmės tame neturėjo. Pabėgusiems austrams sunaikinti jis nors ir išsiuntė vytis Beverno hercogą su 20 tūkstančių savo kariuomenės žmonių, bet visos šio hercogo pastangos buvo bevaisės, ir jis niekaip negalėjo sukliudyti jiems susijungti su kitu austrų korpusu, stovėjusiu netoli Kolino. Ši kariuomenė, sustiprinta ir padidinta kitų, atėjusių iš Moravijos ir iš Vengrijos, per trumpą laiką vėl sudarė gana didelę armiją, ir jai vadovauti buvo atsiųstas Daunas – generolas, kuris vienintelis savo gabumais galėjo kiek nors prilygti karaliaus gabumams ir buvo pajėgus jam priešintis.

O pats karalius nusprendė likti mūšio vietoje, kad apsuptų ir paimtų Prahos miestą ir visus jame įsitvirtinusius austrus.

Jis tuoj pat pasiuntė į jį reikalauti pasidavimo; bet nustebo, išgirdęs, kad jame yra pats princas Karolis Lotaringietis su visa austrų kariuomenės armija, nes jų skaičius siekė 40 tūkstančių žmonių. Nepaisydamas to, karalius iš visų pusių apsupo šį didelį miestą ir, visur pridaręs baterijų, ėmė jį kuo žiauriausiai spausti. Vien bombų ir įkaitintų patrankų sviedinių į jį buvo paleista iki 170,000, ir jais buvo sugriauta ir apgadinta 900 pastatų. Tačiau visomis šiomis pastangomis karalius negalėjo padaryti nieko svarbaus ir net užimti menkiausių šio miesto įtvirtinimų. Princas Karolis priešinosi kuo atkakliausiai ir atmušė visus jo kėsinimusis į jį. Pati gamta jam šiek tiek tame padėjo. Baisūs griaustinio debesys ir liūtys padarė, kad Muldos upė išsiliejo iš krantų, sutraukė prūsų pontoninius tiltus ir atnešė juos austrams į rankas, tuo sukeldama prūsų kariuomenėje didelę sumaištį.

Tokiomis aplinkybėmis ir matydamas, kad visas jo šaudymas priešams mažai žalos daro, karalius nusprendė išmarinti austrus badu ir priversti pasiduoti, ir kadangi mieste jau ėmė rodytis maisto atsargų stygius, tai galbūt būtų ir turėjęs tame trokštamą pasisekimą, jei jam nebūtų sukliudžiusios kitos aplinkybės, būtent tai, kad generolas Daunas su 60 tūkstančių austrų kariuomenės žmonių ėmė artėti prie miesto jam išvaduoti iš apgulties, ir kad Beverno hercogas, būdamas pernelyg silpnas jį sulaikyti, buvo priverstas atsitraukti. Karalius, išgirdęs apie tai, paliko Keithą tęsti apgulties, o pats, atplėšęs kiek buvo galima kariuomenės ir susijungęs su Beverno hercogu, su 23 pėstininkų batalionais ir 30 raitelių eskadronų patraukė prieš Dauną, kad su juo susikautų.

Prie šio sumanymo karalių paskatino, pirma, tai, kad jam buvo žinoma, jog Daunui imperatorienė buvo įsakiusi ryžtis viskam, kad išvaduotų princą Karolį ir neleistų karaliui paimti Prahoje į nelaisvę visos armijos. Antra, jis matė, kad nesusikovęs su juo ir jo nenugalėjęs niekaip negalės užimti Prahos; o trečia, ir labiausiai, jis žinojo, kad iš pergalės prieš Dauną gali kilti labai svarbių ir jam naudingų padarinių. Jis tvirtai tikėjosi, kad laimėjęs šį mūšį, pirma, įgis didelę ir jau visišką viršenybę prieš austrus; antra, visus prieš jį besitelkiančius imperijos kunigaikščius, kuriuos jis jau buvo išgąsdinęs nuo savęs pasiųstais į Vokietijos gilumą 500 husarų, kad sukliudytų jų kariuomenėms susijungti, ir pasiekusiais net Niurnbergą ir Regensburgą, ir kurie jau buvo privesti iki to, kad ėmė svyruoti ir galvoti apie imperatoriaus pusės palikimą, privers prašyti jį sudaryti su jais neutralitetą; trečia, tikėjosi, kad tuo suardys ir patį prancūzų planą ir galbūt sustabdys visas jų karo operacijas Vokietijoje, nes šie tuo tarpu jau buvo turėję laiko ne tik išžygiuoti į lauką, bet ir pereiti Reiną ir, susijungę su austrų korpusu, įeiti į Vestfaliją, kur princas Soubise'as, vadovaudamas jiems ir austrams, per mažiau nei savaitę paėmė Vezelio miestą ir atėmė iš prūsų visą Klevės ir Gelderno kunigaikštystę ir nuvijo juos iki pat Hanoverio armijos, kuri, vadovaujama Kamberlendo hercogo, ėmėsi iš šios pusės ginti Prūsijos valdas; bet prie armijos atvykusio prancūzų maršalo d'Estrées ji taip pat jau buvo sumušta prie Hastenbecko ir neteko paties Hanoverio miesto. Ketvirta, jis tikėjosi, kad per tai net švedai, grasinantys jam puolimu į Pomeraniją, taps taikesni ir atsargesni; o penkta, vylėsi, kad per tai net mūsų dvaras palinks į kitas mintis, nes karalius tada jau galėtų paskirstyti savo armiją ten ir šen ir ne tik išstatyti ir prieš mus didesnę jėgą, bet ir suskubti į pagalbą prispaustam Kamberlendo hercogui.

Būtent šios priežastys ir viliojančios viltys įtikino karalių skubėti greičiau eiti prieš austrus ir duoti mūšį Daunui.

Daugelis karo meną išmanančiųjų kaltina šiuo atveju karalių didele klaida ir sako, kad jis galėjo su savo armija stoti palankioje ir tokioje vietoje, kur, ir neduodamas mūšio, būtų galėjęs sukliudyti Daunui prasiveržti iki Prahos, ir kad per tai būtų galėjęs paimti šį miestą, kuris galėjo išsilaikyti jau ne ilgiau kaip kelias dienas. Bet karalius, įpratęs prie staigumo ir jau per daug godžiai trokštantis pergalės, panoro pats pulti ir tuo sugadino visą reikalą.

Daunas, pasirinkęs labai palankią vietovę, ramiai laukė Prūsijos karaliaus puolimo. Šis, vos atėjęs, tuoj pat jį ir užpuolė, ir birželio 7-ąją, antrą valandą po pietų, prasidėjo mūšis. Kairysis prūsų armijos sparnas artėja pulti dešiniojo austrų sparno. Akimirksniu šis sparnas puolamas iš priekio ir iš šono, ir žiaurus prūsų veržimasis sutriuškina austrų raitiją. Grafas Serbelloni, nors ir sužeistas, bet su kardu rankose, puola prieš prūsus, atnaujina mūšį ir vėl įgyja prieš juos viršų. Pėstininkai tuo tarpu kovėsi su baisiu kraujo praliejimu; šešis kartus Frydricho batalionai buvo sutrikdyti ir nuvyti, ir šešis kartus jie vėl grįždavo pulti austrų su tokiu pat bebaimiškumu. Daunas ir Prūsijos karalius patys yra visur! Princas Karolis Lobkowiczius, kunigaikštis Esterházy ir grafas O'Donnellas atlieka ir vadų, ir pačių eilinių kareivių pareigas. O iš prūsų pusės abu karaliaus broliai, princas Henrikas ir Ferdinandas, jam padeda ir dalijasi su juo vargais ir pavojais. Apie septintą valandą vakaro abi armijos nusilpsta nuo sunkių vargų ir, tarsi bendru sutarimu, pusvalandžiui atsikvepia. Frydrichas ryžtasi panaudoti paskutines pastangas ir ištaisyti klaidą, kurią padarė jo generolas Mansteinas, pradėjęs mūšį ten, kur karalius jam buvo uždraudęs. Jis surenka geriausią savo kariuomenę dar kartą pulti narsiuosius austrų batalionus, tiek kartų juos nuvijusius, ir eina pats jai vadovauti. Jis sustabdo bėgančius vienu žodžiu: „Ar norite gyventi amžinai?“ – ir grąžina eiti į mirtį! O Daunas tuo tarpu įsako savo raitijai kairiajame sparne pulti priešą ir atakuoti jį iš šono. Šis judesys ir narsus jo pėstininkų atkirtis galiausiai nulėmė šios baisios dienos likimą ir atnešė jam visišką pergalę. Prūsai šiame įsimintiname mūšyje neteko iki 8,000 geriausių savo pėstininkų ir iki 12,000 sužeistų ir pabėgusių. Karalius atsitraukia gana netvarkingai. Visi jo prašmatnūs ir puikūs sumanymai bei viliojančios viltys žlunga. Tą patį vakarą jis grįžta prie armijos, paliktos prie Prahos, ir po dienos įsako nutraukti apgultį, o paskui su gėda ir nuostoliais visai pasitraukia iš Bohemijos; austrai gauna grobio 22 vėliavas ir 45 patrankas su daugybe šaudmenų. Šie trofėjai tarnauja jų pergalės įrodymu, kuri jiems kainuoja ne daugiau kaip 5,000 žmonių, kuriais jie nusiperka didelių pranašumų ir išgelbsti nuo nelaisvės visus 40 tūkstančių su daugybe princų ir generolų.

Neįmanoma nupasakoti, kaip labai Vienos dvaras apsidžiaugė žinia apie šią lemiamą, garsią ir visose aplinkybėse didelę permainą sukėlusią pergalę.

Daunas pirmasis turėjo tą šlovę, kad sumušė karalių formaliame ir tvarkingame mūšyje, ir imperatorius su imperatoriene buvo juo taip patenkinti, kad patys nuvyko pas jo žmoną pranešti jai šios džiugios žinios. Beje, žinoma, kad imperatorienė būtent šia proga įsteigė savo karinį ordiną, suteikusi jam savo – Marijos Terezijos – vardą. Ji parodė generolui Daunui tą išskirtinę privilegiją, kad leido jam pačiam atlikti paaukštinimus jos armijose. Šis pagarbos ir pasitikėjimo ženklas šiam feldmaršalui buvo tuo labiau malonus, kad suteikė jam progą parodyti draugystės įrodymų net savo varžovams garbėje. Jo atliktas pasirinkimas šiuose paaukštinimuose apgaubė jį kitokios rūšies šlove ir garbe, kuri, nors ir ne tokia skambi kaip pelnytoji pergale, tačiau ne mažiau verta didelių pagyrų. Bet aš grįšiu prie mūsų armijos ir savo pasakojimo tęsinio.

Iš viso to, kas aukščiau parašyta, lengva matyti, kad šis garsusis mūšis prie Kolino vyko Bohemijoje tą pačią dieną, kurią mes su armija atėjome į minėtąjį lenkų miestelį Kauną. Austrai tuoj pat nepraleido progos atsiųsti pas mus kurjerio su pranešimu apie savo pergalę; bet mes žinią apie tai gavome ne anksčiau kaip birželio 16-ąją.

Lengva suprasti, kad ši žinia mums visiems buvo labai maloni, nes kadangi austrai buvo mūsų sąjungininkai, ir mes patys ėjome už juos kariauti ir Prūsijos karaliuje turėjome bendrą priešą, tai ji sukėlė visoje mūsų armijoje beveik tokį pat džiaugsmą, lyg ši pergalė būtų pasiekta prieš jį jūsų pačių kariuomenės. Feldmaršalas tuoj pat nepraleido progos paskelbti jos visoje armijoje, ir tuoj pat į visus pulkus buvo išsiųsti gautos austrų reliacijos nuorašai. Po to iš visų pulkų į vyriausiąją būstinę buvo sukviesti visi pulkų dvasininkai, kur, griaudint patrankoms, Aukščiausiajam buvo iškilmingai padėkota. Visi generolai tą dieną pietavo pas feldmaršalą, o patrankos turėjo dirbti visą tą dieną ir kurtinti savo griausmu Kauno gyventojus.

Po to mes čia nebedelsėme, bet dar tą pačią dieną buvo duoti įsakymai, kad ruoštumės žygiuoti toliau. Bet pasakojimą apie tolesnį mūsų žygį atidėsiu kitam laiškui, o tuo tarpu lieku ir t. t.

ŽYGIS PRŪSIJOS LINK

40-asis laiškas

Mielas bičiuli! Taigi vos gavome minėtąją džiugią žinią, mūsų karvedžiai nebenorėjo ilgiau delsti Kaune, bet ėmė skubinti žygį, ir todėl jau kitą dieną po to, tai yra birželio 17-ąją, kai kurioms brigadoms buvo įsakyta išžygiuoti ir po truputį keltis per Nemuno upę, per kurią taip pat buvo padarytas neblogas tiltas ant pontonų. Kitą po to dieną armija toliau kėlėsi, ir tą dieną iš Kauno išvyko ir pats generolas feldmaršalas; bet visa armija niekaip negalėjo persikelti anksčiau kaip 21-ąją, kurią dieną pagaliau persikėlė ir mūsų pulkas kartu su kitais.

Šis išžygiavimas iš Kauno man ypač įsimintinas ir iki šiol dėl vieno liūdno nuotykio, nutikusio tą pačią valandą, kai išžygiavome.

Turėjau mūsų pulke vieną labai gerą bičiulį, kuris be to buvo man ir šiek tiek giminė, o kartu ir artimas kaimynas pagal mano kaimus. Jis jau tarnavo poručiku ir vadinosi Fiodoras Semionovičius Seliverstovas. Kadangi jis buvo labai gero būdo, tai mes su juo visada gyvenome draugiškai ir mylėjome vienas kitą. Šis žmogus susirgo mūsų žygio per Lenkiją metu, dar toli gražu neprieidamas Kauno. Ir kadangi visi tie teisingai gali būti vadinami nelaimingais žmonėmis, kuriems tenka susirgti žygiuose, nes retam iš jų, o ypač kenčiantiems sunkias ligas, pavyksta pasveikti, tai tokia pat nelaiminga dalia ištiko ir poną Seliverstovą. Nors jį ir gydė mūsų pulko gydytojas, bet ar gali būti tinkamai gydoma žygyje, kai ligonis vietoj jam reikalingos ramybės kasdien patiria naujų nepatogumų ir kai pačiam gydytojui nėra kada pagalvoti apie save, todėl ir jį nors atvežė į Kauną gyvą, bet jo liga jau buvo taip sustiprėjusi, kad jis jau buvo gyvenimo pakraštyje. Ir dėl šios priežasties, nors Kaune turėjome apie dvi savaites ramaus stovėjimo, bet jam jau nepadėjo jokie vaistai. Bet ir to dar buvo negana; jo nelemtas likimas norėjo, kad jis mirtų tą pačią minutę, kai mes tik išžygiavome ir kibitką su juo tik pajudinome iš vietos. Negaliu nupasakoti, kaip stipriai buvome sukrėsti aš ir kiti jo bičiuliai, kai, vos mus suradę, atbėgo pasakyti, kad jis persikėlė į amžinybę. Nusiminėme ir nežinojome, ką tada su juo daryti. Visas pulkas tada jau buvo judėjime su visomis savo vilkstinėmis, ir šios buvo raginamos kuo skubiau keltis per upę. Pranešėme apie tai pulkininkui ir prašėmės, kad paleistų mus bent kelioms valandoms jo kūnui palaidoti. Bet ši aplinkybė buvo tokia sunki, kad reikėjo pranešti apie tai jūsų brigados vadui, nes jis buvo griežtai uždraudęs kam nors pasitraukti nuo savo vietų: bet ir šis paleido mus ne ilgiau kaip vienai valandai ir įsakė palaidoti jį ten, kur rasime jo vežimą kelyje. Ką tada mums buvo daryti? Buvome priversti paklusti griežtam savo viršininko įsakymui ir, pamiršę visas apeigas ir laidojimo ceremonijas, ne tiek palaidoti, kiek, iškasus pakelės miškelyje nedidelę duobutę, užberti jį smėliu, nes dėl skubėjimo ir didelės žygio skubos bei didžiulės sumaišties tarp visų vilkstinių net kunigo niekaip nebuvo galima surasti.

Taigi mūsų ašaros, kuriomis aplaistėme bedvasį savo draugo lavoną, ir atodūsiai, siunčiami į dangų, jam atstojo visas ceremonijas ir laidojimo apeigas.

Negaliu prisiminti, kokio gailesčio buvo tada pervertos mūsų širdys, kai smėlis paskutinį kartą uždengė jo lavoną nuo mūsų akių. Įsivaizdavome, kad labai lengvai gali atsitikti, jog ir mus ištiks tokia pat nelaiminga dalia, ir sakėme vieni kitiems: „Kas žino! Galbūt ir mums taip pat teks mirti žygyje! Galbūt ir mus tokiu pat būdu, ar dar blogiau, užkas smėlyje, ir niekas iš mūsų artimųjų nežinos, kur net mūsų kapas!“

Tokiu pat būdu ir tuo pačiu metu mirė ir mano buvęs mokytojas ponas Mileris. Žiauri liga nusinešė jį iš pasaulio kartu su daugeliu kitų. Nors iš šio žmogaus mažystėje patyriau daug blogo, bet visa tai jau seniai buvau pamiršęs, o jis, būdamas karininku, jau taip mane mylėjo, kad laikiau jį savo draugu, todėl negalėjau ir jo bedvasio lavono neaplaistyti draugystės ašaromis. Šis mirė dar stovykloje, išvakarėse prieš mūsų išžygiavimą, bet kadangi buvo užsienietis, tai ir jo laidotuvės buvo ne geresnės. Tokiu pat būdu ir jis buvo užkastas be didesnių ceremonijų duobėje. Bet man jau laikas palikti šiuos liūdnus dalykus ir grįžti prie mūsų žygio.

Kadangi, perėjus Nemuno upę, mums reikėjo pereiti labai stačius ir nepatogius kalnus, tai, padieniavus jos krante 22-ąją, buvo įsakyta mums pasiimti proviantui trims paroms ir eiti pirmiau, paliekant vilkstines keltis per kalnus kaip išmanančias. Tai mums atsitiko pirmą kartą, kad buvome priversti skirtis su savo vilkstinėmis ir taip pat apsirūpinti maisto atsargomis sau, kas mums dėl neįpratimo buvo gana keista. Tą dieną (23-ąją) visa armija nuėjome iki Gogių kaimo, esančio Nemuno krante, ir manėme, kad mūsų vilkstinių ilgai nebus; tačiau jos, prieš mūsų lūkesčius, dar tą pačią dieną persikėlė per kalnus ir atvyko pas mus vakarop.

Vienintelis mums sunkumas buvo tas, kad arklius ganyklai buvome priversti plukdyti per Nemuno upę ir su nemažu pavojumi.

Kitą dieną (24-ąją) čia stovėjome ir ilsėjomės, o 25-ąją vėl išžygiavome, palikę vilkstines užpakalyje. Tačiau jos aplenkė mus kelyje, ir tą dieną nakvojome prie Prienų miestelio. O kitą rytą (26-ąją), tęsdami žygį, atvykome prie Balbieriškio miestelio ir įsikūrėme stovyklomis už jo, kur ir pats feldmaršalas apsistojo savo puikiose palapinėse, kurių iki tol dar nebuvome matę, todėl negalėjome atsižiūrėti į jų prašmatnumą ir grožį bei viso feldmaršalo stovyklos dydį. Ji visa dėl daugybės įvairiaspalvių palapinių ir šatrų atrodė kaip kažkoks mažas žygio miestelis, kurio viduryje kilo išdidūs, didžiuliai šatrai su paauksuotomis savo viršūnėmis. Vienas, ir didžiausias iš jų, stovėjo priekyje ir tarnavo vietoj salės; kitas, stovėjęs už šio, buvo mažesnis ir tarnavo vietoj priemiegamio, o už šio stovėjo jau apvali kalmukų jurta, tarnaujanti feldmaršalui miegamuoju; daugybė mažų ir glaudžiai viena prie kitos sustatytų palapinių supo šiuos šatrus iš trijų pusių, ir jose gyvendavo štatas ir kiti žemesnieji laipsniai, buvę prie feldmaršalo.

Šioje vietoje vėl stovėjome daugiau nei savaitę, iš dalies dėl artėjančios Petro ir Povilo šventės, iš dalies dėl to, kad iš šios vietos jau reikėjo sukti į dešinę, norint įeiti į Prūsiją, o pas mus dar ne viskas buvo paruošta. Taip pat mūsų generolas feldmaršalas norėjo surengti generalinę visos savo kariuomenės apžiūrą, arba, tiksliau, išmokti rikiuoti ją mūšio rikiuote. Ir todėl (28-ąją), Petrinių išvakarėse, visa armija buvo išvesta į netoli mūsų stovyklos esantį labai švarų ir platų lauką ir tvarkingai išrikiuota mūšio rikiuote dviem linijomis. Atvykus generolui feldmaršalui, jam pirmą kartą visa armija atidavė pagarbą, ir jis apjojo ją visą aplinkui ir gėrėjosi reginiu tokios gausios daugybės žmonių, esančių jo valdžioje. Gausi palyda, sudaryta iš įvairių jo šatre buvusių aukštų rangų žmonių, iš daugybės generolų ir užsienio savanorių, sekė paskui jį, o keliasdešimt Čugujevo kazokų, husarų, kirasyrų ir kitos raitosios kariuomenės eskortavo šią eiseną ir teikė jai dar daugiau didingumo. O kalbant apie brigadų vadus, tai kiekvienas iš jų laukė feldmaršalo atvykimo prieš savo brigados frontą, o jam priartėjus šuoliavo prie jo ir atidavė jam pagarbą špaga, tuo tarpu įsakęs mušti būgnus, visuose pulkuose groti muzikai ir visur nulenkti vėliavas, kai tik feldmaršalas su jais susilygins.

Visa tai didino šio reginio prašmatnumą, kuris ir mums patiems dar buvo naujas, nes tada pirmą kartą pamatėme visą armiją rikiuotėje, ir šis vaizdas mūsų akims buvo pritrenkiantis.

Užbaigus visą apjojimą ir apžiūrėjus visus pulkus, tada paskirtus įžengti į priešo žemę, buvo atlaikytos pamaldos, prašant Dievo palaiminimo mūsų pradedamam reikalui, o paskui prasidėjo šaudymas tokiu būdu: pirmą kartą iššovus dešiniajame flange pastatytai signalinei patrankai, prasidėjo šaudymas iš visų pulkų patrankų abiejose linijose, po vieną užtaisą. Davus antrą signalą, visa armija šaudė plutongais, o po trečio – visa armija iš patrankų ir šautuvų iššovė generalinį salvę, kuris šūvis jau pridarė gana daug griausmo ir buvo toks pat naujas ir pritrenkiantis mūsų klausai, kaip visos armijos vaizdas mūsų regėjimui. Po to pirmoji linija ir raitija surengė pavyzdinę ataką, ir mes, kiek pabėgioję po lauką, veltui iššaudę keletą pūdų parako, gerokai nusikamavę, pagaliau buvome paleisti į stovyklas.

Kitą rytą šventėme Petro ir Povilo šventę su įprasta bažnytine ceremonija ir paradu, ir tą dieną patyriau ypatingą džiaugsmą, nes į pulką atvyko mano svainis ponas Nekliudovas. Jis buvo komandiruotas, kaip jau anksčiau minėta, dar iš mūsų kantonir-kvartirų į Lenkiją provianto paruošti ir nupirkti ir buvo žymiuose lenkų miestuose – Vilniuje ir Gardine, ir galiausiai, atlikęs savo komisiją, buvo paleistas ir atvyko į savo pulką. Šis siuntimas jam buvo toli gražu ne toks naudingas ir pelningas, kaip daugeliui kitų, būnančių prie tokių reikalų ir prisikraunančių sau ištisus tūkstančius. Mano svainis buvo ne tokio būdo ir polinkio, kad ką nors neteisėtai prisikrautų ir imtųsi dėl to kokių nors sukčiavimų ir priesaikai bei pareigai priešingų darbų, todėl iš šios komisijos neuždirbo nė kapeikos, o priešingai, šiame siuntime patyrė nemažą nuostolį, nes jam nuo ligų išmirė beveik visi buvę su juo ir labai geri žmonės, ir jis išvyko tik su vienu senuku, ir kentė tokį žmonių stygių, kad buvau priverstas kiek nors padėti jam savaisiais, kol jis galėjo gauti sau pasiuntinukų.

Kitą dieną po Petrinių (30-ąją) atšuoliavo pas mus nuo generolo Fermoro majoras Romanijus su džiugia žinia, kad mums tokia baisi Prūsijos pasienio tvirtovė Klaipėda, kurią jis išėjo apgulti, pagaliau buvo jo paimta, po kelias dienas trukusios apgulties, šio mėnesio 24-ąją, kapituliacijos sąlygomis, ir dar su tokia gera sėkme, kad iš mūsų pusės per visą apgultį buvo užmušti tik 3 ir sužeisti 17 žmonių. Džiaugsmas dėl šio pirmojo prieš priešą įgyto pranašumo buvo visoje armijoje neaprašomas, ir atrodė, kad jis gerokai sumažino tą baimę, kurią jautėme prūsams, nes jų narsumas tada buvo keliamas iki dangaus ir buvo mums aprašomas jau pernelyg didžiausiu, todėl gerai žinojome, kad einame prieš narsų ir stiprų priešą, kurio nebuvo galima kitaip kaip bijoti, nors iš tiesų jo jėgos toli gražu nebuvo tokios baisios.

Kitą dieną, kuri buvo liepos 1-oji, visoje mūsų armijoje buvo iškilmės ir pamaldos dėl šio laimingo įvykio, ir žemė tik dejavo nuo patrankų garso, griaudžiančio prie feldmaršalo būstinės, nes mes buvome didžiausi mėgėjai veltui švaistyti paraką. Jis surengė visiems generolams puikius pietus, ir mes visi negalėjome atsidžiaugti žiūrėdami į priešo vėliavas, kurios buvo paimtos Klaipėdoje ir, atvežtos feldmaršalui, pastatytos prieš jo būstinę.

Bet šias iškilmes vos nesutrikdė liūdnas įvykis.

Tuo pačiu metu, kai jos vyko, Balbieriškio miestelyje kilo didžiulis gaisras, ir vėjas nešė ugnį tiesiai į netoli miestelio stovėjusią mūsų artileriją, todėl tada kilo didžiulis aliarmas, ir skubėjo kuo greičiau išvežti parako dėžes; tačiau gaisrą greitai užgesino, ir jokios žalos neįvyko.

Taip stovėjome šioje stovykloje iki liepos 6-osios, beveik visas dešimt dienų, o minėtąją dieną feldmaršalas su pirmąja divizija išžygiavo į tolesnį žygį ir, pasukęs į dešinę, patraukė tiesiai Prūsijos sienų link, o kitą dieną (7-ąją) išžygiavome ir mes su kitais ir, tęsdami savo žygį iki pat vakaro, nakvojome prie Gutšės kaimo, kur visos armijos stovykla jau buvo išdėstyta pagal planą ir tvarkingai, o ne taip kaip anksčiau, brigadomis, ir kur viena brigada, kur kita; nes kuo labiau artėjome prie priešo žemės, tuo daugiau ėmėme ir atsargumo, o be to dar reikėjo ir pasimokyti išsirikiuoti kartu.

Kitą dieną (8-ąją), ir jau gerokai po pusiaudienio, vėl išžygiavome ir, tęsdami žygį iki pat vidurnakčio, atėjome nakvoti į užimtą stovyklą prie Liudvinavo miestelio.

Šioje vietoje vėl stovėjome visas keturias dienas (9, 10, 11 ir 12), per kurias nieko įsimintino neįvyko, išskyrus tai, kad 12-ąją po pietų buvo nepaprastai smarki perkūnija su audra ir kruša. Daugeliui karininkų tada nuplėšė palapines, tačiau manoji išsilaikė. Kruša buvo tokia stambi, kad beveik visa riešuto dydžio, o daugelis ledėkų buvo didesni už graikinį riešutą.

13-ąją vėl išžygiavome ir buvome priversti apeiti didžiulį mišką ir kęsti vandens stygių. Nakvojome prie vieno mažo lenkų miestelio, kurio pavadinimą pamiršau, o rytą (14-ąją), pasiėmę su savimi vandens, žygiavome iki kito lenkų miestelio, kurio pavadinimo tada negalėjau sužinoti, ir čia vėl tuščiame miestelyje nakvojome.

Pagaliau 15-ąją atėjome prie lenkų miestelio Virbalio, kuris buvo beveik pats paskutinis prieš Prūsijos žemę. Ir kadangi mes taip jau beveik visai priartėjome prie priešo žemės, tai visos armijos stovykla vėl buvo išdėstyta kartu, batalionų kare; taip pat jau buvo imamasi atsargumo priemonių. Prieš frontą pas mus buvo išmėtyti ežiai, lyg prūsai būtų turkai ir totoriai, jau būtų mums ant nosies ir galėtų mus visus iškapoti ir sukapoti į smulkius gabalus, jei nesiimtume šios juokingos atsargumo priemonės, nors jie buvo nuo mūsų dar labai toli. Bet ir to dar buvo negana; už šių ežių kiekvieną naktį dar buvo išvedami didžiuliai piketai prie patrankų ir haubicų. Niekas mums taip neerzino, kaip šie prakeikti piketai, kuriuose buvome priversti nakvoti su ginklu ir be palapinių, kuri atsargumo priemonė buvo dar visai nereikalinga ir tarnavo tik mums pripratinti prie karo vargų, o dar labiau – bereikalingam apsunkinimui.

Šioje vietoje, dar neįžengusi į Prūsijos sienas, armija vėl stovėjo visą savaitę, iš dalies laukdama dar užpakalyje ateinančios mūsų kavalerijos, iš dalies imdama laiko žvalgyti apie priešą ir apie vietas, kur mums reikėjo eiti. Per tą laiką, kitą dieną, iš tiesų atvyko pas mus generolas majoras grafas Piotras Aleksandrovičius Rumiancevas su visa kavalerija ir kirasyrų pulkais, su kuriais jis iš Rusijos per Lenkiją ėjo visai kitu keliu.

Kitą dieną, tai yra liepos 17-ąją, jau buvo pagautas prūsų šnipas, važinėjęs su šunimis, apsimetęs lenkų bajoru.

Manau, jis kvatojo, pamatęs mūsų bailumą ir perteklines atsargumo priemones. Jį pagavo mūsų kazokai ir pravežė pro mus pas feldmaršalą. Tada kalbėjo, esą jis buvęs prūsų poručikas su dviem kareiviais. Per tai sužinojome, kad ir priešas iš savo pusės nebuvo be darbo, bet taip pat ėmėsi kai kurių, tačiau esmingesnių atsargumo priemonių.

18-ąją mūsų armijoje vėl buvo padarytas naujas pulkų paskirstymas. Kai kurie pulkai buvo paskirti į avangardo korpusą, kuris turėjo visada eiti priekyje, ir vadovavimas juo buvo pavestas generolui poručikui Lievenui, kuris mūsų armijoje buvo laikomas meistriškiausiu ir protingiausiu generolu, o kiti pulkai buvo perkelti iš brigados į brigadą. Iš mūsų tada taip pat atėmė Narvos ir Vyborgo pulkus, o jų vietoje į brigadą paskyrė Belozersko ir Butyrkų pulkus. Dievas žino, kam tada vyko toks maišymas.

Tuo tada baigėsi visas mūsų žygis per Lenkiją ir draugiškas žemes, o kadangi nuo šiol prasidėjo žygis priešo žemėje, tai leiskite man, mielas bičiuli, tuo šį laišką baigti ir pasakyti jums, kad esu ir t. t.

ĮŽENGIMAS Į PRŪSIJĄ IR ALIARMAS

41-asis laiškas

Mielas bičiuli! Ankstesniuose laiškuose papasakojęs jums visą mūsų lėto ir daug vargo atnešusio žygio per Lenkiją istoriją, imsiuosi dabar aprašyti mūsų žygį per Prūsiją, arba pačius mūsų karo žygdarbius. Papasakosiu jums, mielas bičiuli, kaip mes įžengėme į priešo žemę, kaip ja ėjome, kaip su priešo būriais vedėme vadinamąjį mažąjį karą, o paskui ir kaip su visa jų armija tvarkingai kovėmės. Tačiau prieš pradėdamas šį aprašymą, nelaikiau perteklumu iš anksto tarti keletą žodžių apie aplinkybes, susijusias su mūsų priešais.

Kadangi Prūsijos karalius anksčiau minėtuoju būdu, guosdamasis viltimi nugalėti austrus, visą savo jėgą panaudojo daugiausia prieš juos, tai kitas savo valdų vietas ir žemes jam neliko nieko kito, kaip pridengti tik nedideliais atskirais korpusais.

Iš visų jų nė viena jam nekėlė tiek nerimo, kiek Prūsija.

Šios karalystės nutolimas nuo tų vietų, kur jis pats buvo, ir neramios aplinkybės, kuriose jis atsidūrė, austrų nugalėtas prie Kolino, statė jam kliūtis pačiam ten nuvykti ginti jos nuo mūsų kariuomenės, artėjančios prie jos ir besiruošiančios į ją įžengti. Dėl to prieš savo valią jis buvo priverstas patikėti jos gynimą ir saugojimą senukui, savo feldmaršalui Lehwaldtui, davęs jam tiek kariuomenės, kiek tik buvo galima atplėšti, ir kurios skaičius nesiekė nė 40 tūkstančių žmonių. Su šia nedidele, tačiau iš geriausių senų pulkų sudaryta armija feldmaršalas Lehwaldtas įsikūrė taip, kad pagal galimybes pridengtų Karaliaučių, kaip šios valstybės sostinę, ir, kad patogiau stebėtų mūsų kariuomenės judėjimą, dar balandį išžygiavo iš Karaliaučiaus ir išdėstė savo armiją stovykla tarp Tilžės ir Klaipėdos, o savo vyriausiąją būstinę įkūrė Įsrutyje. Čia jis liepė visus raitus ir pėsčius gyventojus kasdien mokyti naudotis ginklu, o miesto pylimus ir griovius sutvarkyti ir pirmuosius apstatyti patrankomis; o paskui ištiesė iš kariuomenės kordoną nuo Žemaitijos sienų iki pat Klaipėdos.

Šie išdėstymai buvo jo pirmieji pasiruošimai; bet vos tik jis išgirdo, kad mes su visa armija artėjame prie Prūsijos iš Lenkijos pusės, tai paskatino jį visą savo kariuomenę sujungti ir sutelkti prie Įsruties, o Klaipėdą dėl jos nutolimo palikti likimo valiai, nes išvaduoti jos iš apgulties neapnuoginus valstybės vidaus jam niekaip nebuvo įmanoma. Tačiau jis pasiuntė į tą pusę kariuomenės korpusą, vadovaujamą generolo majoro Kanitzo, kad sulaikytų mūsų kariuomenę nuo tolesnio skverbimosi į Prūsiją iš Klaipėdos pusės.

Šitokioje padėtyje jis laukė artėjančios mūsų kariuomenės; bet vos tik mes minėtuoju būdu priartėjome prie pačių sienų, jis, jausdamasis per silpnas sulaikyti gausiosios mūsų armijos veržimąsi ir bijodamas būti suspaustas iš dviejų pusių, tai yra mūsų iš priekio, o generolo Fermoro korpuso, jau paėmusio Klaipėdą, iš šono, nusprendė su visa savo armija pasitraukti dar toliau atgal ir perkelti savo vyriausiąją būstinę iš Įsruties į Vėluvą, kur paskui buvo sugrąžintas ir generolo Kanitzo korpusas, per silpnas sulaikyti Fermoro žygį. Tačiau Įsruties ir viso Prieglio upės jis visiškai neapnuogino, o paliko čia garsųjį pulkininką Malachovskį su husarais ir kitais lengvaisiais daliniais stebėti mūsų kariuomenės judėjimo ir, kiek tik įmanoma, neraminti mūsų žygio metu.

Štai tokiose aplinkybėse buvo Prūsija tuo metu, kai mes priėjome jos sienas ir rengėmės su visa armija į ją įžengti.

Pirmasis mūsų priešakinių dalinių įžengimas įvyko ne anksčiau kaip liepos 20 dieną, nes tą dieną pagaliau buvo išsiųstas mūsų avangardas, vadovaujamas generolo Liveno, iš Virbalio ir įžengė į priešo žemę. Jis, pasiekęs pirmąjį prūsų miestelį, vadinamą Stalupėnais, tuojau išsiuntė nuo savęs žvalgyti ir sužinoti apie priešą būrį iš 300 vyrų Narvos ir Riazanės raitųjų grenadierių pulkų ir 180 Čugujevo kazokų, vadovaujamą Riazanės dragūnų pulko majoro Dela-Riua. Tačiau šis pirmasis žingsnis mums buvo labai nesėkmingas. Mūsų būrį, mūsų gėdai ir negarbei, priešai sumušė, ir to galbūt nebūtų atsitikę, jei su juo būtų pasiųstas ne prancūzas, o rusas; bet jo ekscelencijai ponui Livenui (nemėgusiam visų rusų ir kiekvienam čiuchnai teikusiam pirmenybę prieš juos visus, nes jis buvo kaip tik tas, kuris prieš tai buvo Revelyje ir apie kurį esu užsiminęs anksčiau) panūdo tokią svarbią užduotį patikėti ponui prancūzui, kuris jo pasirinkimą pateisino labai prastai.

Šis niekam tikęs karininkas vos spėjo nujoti nuo Stalupėnų kokias tris mylias į priekį, kaip, niekur nematydamas priešo, kvailiausiu būdu įsivaizdavo, kad jo nėra niekur netoliese, ir todėl, įsikūręs Kumelen kaime, ėmė sau ūžti ir girtauti, ir ne tik pats, bet ir visiems savo dragūnams leido taip pat girtauti ir kitaip palaidai elgtis, lygiai taip, lyg jie būtų buvę kokioje draugiškoje žemėje ir neturėtų jokios priežasties ko nors bijoti. Tačiau visi jie labai apsiriko. Minėtasis narsusis prūsų pulkininkas Malachovskis vos sužinojo apie mūsų kariuomenės įžengimą, kaip akimirksniu jau buvo čia su daugybe juodųjų ir savo geltonųjų husarų. Netikėta žinia, kad prūsų husarai jau pasirodė už kaimo, sukėlė didžiulį sąmyšį tarp mūsiškių, girtavusių ir išsibarsčiusių po kaimą. Bet kol jie subėgo ir susirinko, kol paskubomis rikiavosi už kaimo, visas priešo būrys jau buvo prieš juos. Mūsų kazokai pasirodė garbingai ir su didžiuliu, jiems įprastu klyksmu puolė priešą iš abiejų sparnų; bet kadangi čia jie rado ne totorius, o tvarkingus ir narsius husarus, šie greitai juos atmušė, paleidę į juos gerą salvę iš savo karabinų. Ši pirmoji nesėkminga kazokų ataka taip išgąsdino mūsų dragūnus, kurie ir šiaip nėra labai narsūs, kad jie, pamatę, jog priešas pats šuoliuoja jų pulti su kardais rankose, taip nuo to persigando, kad, neiššovę nė karto, sudrebėjo ir pasileido bėgti. Tada priešai užsėdo jiems ant pečių ir vijo juos per Mikulen kaimą daugiau kaip dvi mylias, kapodami ir badydami juos bei imdami į nelaisvę. Pagaliau mūsiškiams atskubėjo pagalba ir sustabdė priešą nuo tolesnio persekiojimo.

Šiame pirmajame ir mums nesėkmingame susirėmime buvo užmušta daugiau kaip 40 mūsų dragūnų, taip pat keletas kazokų, o 26 žmonės paimti į nelaisvę.

O priešo pusėje, jei tikėti jų reliacijomis, nebuvo prarasta nė vieno žmogaus, sužeisti tik 3 ir užmuštas 1 arklys.

Žinia apie šį nelaimingą įvykį tuojau pasklido po visą mūsų stovyklą. Visi buvo labai nepatenkinti mūsų dragūnais, o poną majorą visi plūdo ir koneveikė be jokio pasigailėjimo. Jis ir gavo už tai deramą bausmę. Jį degradavo į kareivius ir, sukaustę grandinėmis, liepė teisti, o jo komandos vachmistrą Driabovą, kuris parodė nemaža narsos, stengėsi sustabdyti bėgančią komandą ir, kiek galėjo, atsikirto priešui, pakėlė į poručikus,

Bet būtų gerai, jei tuo visas reikalas būtų pasibaigęs ir visas mūsų prasižengimas galėtų būti tuo atpirktas! Tačiau išėjo ne taip. Minėtasis atsitikimas, nors iš pažiūros ir atrodo nieko nereiškiantis – nes tokių nedidelių susirėmimų karuose būna nesuskaitoma daugybė, ir jie niekada nesprendžia pagrindinio reikalo, o dažniausiai tik atneša abiem pusėms žalos ir naštos, – tačiau apie šį susirėmimą to pasakyti negalima: jis ypač įsimintinas tuo, kad sukėlė didelių ir baisių padarinių, virtusių nelaime daugeliui tūkstančių žmonių. Mat, pirma, padaręs visai mūsų kariuomenei didelį įspūdį apie prūsų narsą, jis tuo padidino daugybės karių širdyse ir be to didelę baimę, bailumą ir nuogąstavimą prūsų akivaizdoje; antra, įdiegė mūsų priešams labai nepalankią nuomonę apie mus ir mūsų narsą ir nepaprastai juos padrąsino; trečia, ir tai svarbiausia bei labiausiai įsimintina, davė pagrindo, kad ne tik priešo kariuomenė, bet ir patys prūsų gyventojai įsivaizdavo, jog mes visi esame prastesni už senas bobas ir niekam netinkame. Todėl prieš mus sukilo jau ir patys jų valstiečiai ir ėmė stengtis visur daryti mums žalą ir nerimą, ir, ypatingai nelaimei, pirmą kartą tai parodė minėtajame Mikulen kaime; nes kai mūsiškiai, vejami prūsų, šuoliavo per šį kaimą, vietos gyventojai, manydami, kad prūsai jau visus mus nugalėjo, iš lengvabūdiškumo sumanė patys padėti husarams mus mušti ir šaudė į mūsiškius iš savo namų ir langų, o tai davė pagrindo, kad, kai apie tai buvo pranešta mūsų feldmaršalui, šis, viso to įskaudintas ir įpykęs, davė tą nelemtą įsakymą, kad ateityje, jei kur nors atsitiktų kas panašaus ir gyventojai pakeltų prieš mus ranką, – nepasigailėti ir pačių gyventojų ir tokius kaimus naikinti.

Tačiau šis nelemtas įsakymas vos spėjo ištrūkti iš jo lūpų, kaip tuojau mūsų kazokų, kalmukų ir kitų lengvųjų dalinių buvo panaudotas piktam.

Jie, siuntinėjami visur ir visur žvalgyti priešo, jau nebesigailėjo nei teisių, nei kaltų, o daugelyje vietų, iš godumo pelnui, ėmė daryti didelius nuniokojimus ir gyventojus ne tik vaikyti iš kaimų, bet ir kankinti, mušti, plėšti, jų namus nusiaubti, o kai kur ir deginti, ir daryti tokias piktadarystes, nežmoniškumus ir netvarkas, kokios pridera tik barbarams ir kurios ne tik įdiegė visiems Prūsijos gyventojams didžiausią neapykantą ir pyktį mums, bet ir apdengė mus gėda ir negarbe prieš visą pasaulį, nes žinia apie šiuos nuniokojimus ir barbarystes tuojau pasklido visur, ir visur mus ėmė laikyti tikrais barbarais. Bet ir to buvo dar maža; kadangi įsismaginusių mūsų kazokų paskui jau nebuvo kaip sutramdyti, jų padaryti nuniokojimai vėliau atsigręžė didele žala mums patiems ir lėmė, kad visi tą vasarą imtiesi ir tokie gausūs vargai atnešė mums tik vieną negarbę, o naudos nedavė nė mažiausios.

Štai ką gali padaryti vieno žmogaus klaida! Bet aš jau nukrypau nuo temos, ir dabar laikas grįžti prie savo pasakojimo tęsinio.

Pagaliau liepos 22-ąją į žygį išžygiavo ir visa armija ir įžengė į Prūsijos karalystę. Įžengimas į priešo žemę sukėlė mums visiems kažkokį ypatingą jausmą. „Palaimink, Viešpatie“, – kalbėjome tada tarpusavy, turėdami po kojomis savo priešų žemę, – „dabar pagaliau pasiekėme prūsų žemę! Kam gi Dievas lems laimingai iš jos išeiti ir kam lemta joje paguldyti savo galvą!“ Šios karalystės vietas radome visiškai kitokias nei lenkiškąsias. Čia jau visame kame viešpatavo kita tvarka ir santvarka: kaimai buvo švarūs, gražiai išdėstyti ir pastatyti, keliai visur geri, žemose vietose visur grįsti, o kai kur iškelti tarsi pylimais ir apsodinti medžiais. Žodžiu, į viską negalima buvo žiūrėti be ypatingo malonumo. Be to, kadangi tada dar nebuvo padaryta jokio nuniokojimo, visi gyventojai buvo savo namuose ir, nė kiek mūsų nebijodami, stovėjo prie savo namų, o bobos ir mergos pripildydavo kubilus šviežio vandens ir girdė pro šalį einančius kareivius. Žodžiu, tada atrodė, kad įžengėme ne į priešo, o į draugišką žemę.

Pirmoji mūsų stotis Prūsijoje buvo prie minėtojo pirmojo prūsų miestelio, arba nedidelio miestuko, Stalupėnų.

Nors ėjome ten dviem keliais, tačiau abi divizijos greta, todėl ir stovykla išsidėstėme viena linija abipus šio miestelio, turėdami jį priešais save.

Vos tik mes (23-iąją) atėjome į šią vietą ir įsikūrėme čia dieną pailsėti, kaip kitą dieną visoje mūsų armijoje kilo pirmasis aliarmas. Tai buvo pačiame vidurdienyje, kai visuose mūsų pulkuose ėmė mušti būgnai, ir visi žmonės nepaprastai sunerimo. Kiekvienas metė viską, kuo užsiėmė, rengėsi, griebė ginklą ir bėgo prieš frontą, kur buvo išvedami visi pulkai. Generolai jodinėjo pirmyn ir atgal prieš pulkus, o adjutantai ir pasiuntiniai be paliovos šuoliavo tai į vieną, tai į kitą pusę, ir dulkės nuo jų kilo stulpu. Mes, nežinodami, kodėl visa tai daroma, ir neturėdami nė mažiausio supratimo apie visas minėtąsias su prūsų armija susijusias aplinkybes ir apie tai, kaip toli ji nuo mūsų, nieko kito negalėjome manyti, kaip tik tai, kad turbūt visa priešo armija eina mūsų pulti ir jau yra visai netoli; todėl reikia prisipažinti, kad šis pirmasis atvejis ir menamo mūšio artėjimas sukėlė mums visiems tam tikrą baimę, ypač todėl, kad niekas dar niekada nebuvo matęs priešo ir nebuvo dalyvavęs mūšiuose. Mūsų pulkui tuomet teko stovėti beveik pačiame dešiniajame sparne, todėl netrukus iš mūsų ir kai kurių kitų pulkų paėmė po kelis šimtus vyrų ir, su vienu pulkininku priešakyje, didžiausiu skubėjimu pasiuntė į dešinę už kaimo. Mums tada atrodė, kad čia tikrai yra priešas ir mums pirmiesiems teks su juo kautis, o kadangi pačiam man teko būti šioje komandoje, galiu pasakyti, kad čia prisižiūrėjau, kaip ne tik tokie jauni žmonės, koks buvau, pavyzdžiui, aš, bet ir patys seni kareiviai rodė baimę, ir tiek, kad mums, karininkams, teko juos drąsinti ir raginti būti bebaimiais. Ir dabar negaliu be juoko prisiminti, kokį vaidmenį tada vaidinau. Pačiam man širdyje buvo ir šiaip, ir taip, ir manau, kiekvienas būtų galėjęs iš mano veido pastebėti, kad ji buvo ne savo vietoje ir kad aš pats smarkiai bijojau ir drebėjau; tačiau vis tiek visaip stengiausi tai slėpti ir, apsimesdamas didvyriu ir bebaimiu, visaip įkalbinėjau ir ragindavau savo kareivius, kad jie nebijotų ir nedrebėtų ir narsiai kautųsi su priešu. Žodžiu, visą kelią skaičiau jiems ištisus pamokslus, o pačiam kojos vos spėjo paskui juos eiti. Ko tik nepadaro atsitikimo naujumas ir nepratimas? Bet kas gi iš viso to pagaliau išėjo?

Mes, išėję už kaimo, kuris vadinosi Petrinatschen ir buvo beveik prieš mūsų frontą, nieko priešais save nepamatėme, tik vieną tuščią lauką ir per atstumą mišką.

Tačiau kadangi viskas krypo į tai, kad pridengtume šį kaimą ir dešinįjį mūsų armijos sparną, ir mes manėme, kad priešas tikriausiai yra miške, tvarkingai išsirikiavome, paruošėme šautuvus ir šovinius ir ėmėme laukti priešo. Bet ilgai būtume jo laukę, nes priešo čia nebuvo nė kvapo, ir mes, prastovėję ten iki pat vakaro, visas akis išžiūrėjome. Pagaliau atėjo jau naktis, ir mus nuvedė nuo šios vietos; bet užuot paleidę į stovyklą, nuvedė mus kiek atgal ir vėl pastatė tuščiame lauke dešiniajam armijos sparnui pridengti, kur turėjome prastovėti visą kitą naktį, kuri mums buvo labai karti ir pirmoji, kurią praleidau labai neramiai, nes vos sutemus užslinko baisingas debesis ir kilo tokia baisinga audra su didžiule liūtimi ir vėtra, kokią retai savo gyvenime esu matęs. Todėl lengva suprasti, kaip mums buvo praleisti visą naktį ne tik be palapinių, bet ir be apsiaustų, po lietumi ir vėtra, ir, kas labiausiai apmaudu, tuščiai ir be jokio reikalo. Užteks pasakyti, kad mes, užmiršę tada visus laipsnius, slėpėmės po dėžėmis ir patrankomis, ir draugiją mums palaikė net patys štabo karininkai. Vis dėlto mūsų iki pat aušros nepaleido, ir tai galbūt įvyko todėl, kad apie mus visai pamiršo, nes jokio pavojaus nebuvo, ir mes vėliau negalėjome sužinoti, dėl ko kilo visas šis aliarmas ir sąmyšis, o reikia manyti, kad kur nors pasirodė priešo husarėliai, pasiųsti pažvalgyti, o mūsų karvedžiai galbūt pamanė, kad jau visa prūsų armija eina mūsų triuškinti ir vyti iš karalystės, nes dėl mažo būrio nebūtų vertėjusi vargo visos armijos aliarmuoti ir neraminti.

Rytą, tai yra liepos 24-ąją, su visa armija išžygiavome toliau ir nuėjome pusantros mylios iki vieno prūsų kaimo ir įsikūrėme čia stovykla ant kalvų ir labai nelygiose vietose, ir vėl šioje vietoje dieną ilsėjomės. Čia pirmą kartą pamatėme gailius kruvino karo padarinius. Visame kaime nebuvo nė vieno žmogaus, ir visi gyventojai, išbėgioję, slapstėsi miškuose, palikę namus ir visą savo turtą priešui grobti. Šis kaimas iš tiesų jau buvo mūsiškių baisiausiai nuniokotas. Nebuvo beveik nė vieno sveiko namo, kuriame nebūtų kas nors sukapota, sudaužyta ir suskaldyta, neliko nė vieno sveiko langelio ir nė vienos sveikos krosnies, lygiai taip, lyg ir patys šie negyvi daiktai būtų buvę priešai ir mums piktadariavę. O kalbant apie kitą valstiečių mantą, kurios jie nespėjo pasiimti su savimi, tai jos neliko nė pėdsako, tik plunksnos ir pūkai buvo išbarstyti ant trobų grindų, nes mūsiškiams nesinorėjo išsiskirti net su jų patalų užvalkalais; o kadangi plunksnos niekam nebuvo reikalingos, jos ir mėtėsi visur ant trobų ir kambarių grindų, ir taip buvo paprastai visur, kur tik pasitaikydavo tokių nuniokojimų.

Toks reginys mus sukrėtė ir sukėlė tam tikrą gailestį net mūsų priešams. Visoje armijoje tada kalbėjo, esą tokio nusiaubimo priežastį davė patys prūsų gyventojai; kad mūsų feldmaršalo manifestais jiems visiems buvo paskelbta, jog jie bus palikti ramybėje, jei tik patys nesiims jokių priešiškų veiksmų, bet kad jie labiau klausė savo kariuomenės, kuri jiems liepė kiekviena proga mus neraminti ir daryti mums visokią žalą, todėl net patys valstiečiai šaudydavo į mūsų kareivius iš miškų ir iš už krūmų, ypač po paskutinio ir jiems sėkmingo susišaudymo. Toliau kalbėjo, esą mūsų feldmaršalas buvo pasiuntęs pasiuntinį pas prūsų vyriausiąjį vadą su reikalavimu, kad valstiečiams būtų uždrausta daryti tokius įžūlumus ir neramumus, nes priešingu atveju jiems už tai bus deramai atlyginta. Bet kadangi priešai tokio draudimo nepadarė, tai esą kaip tik tai ir paskatino mūsų karvedį pačiam juos bausti ir stengtis tą blogį pašalinti minėtaisiais nusiaubimais.

Ar šie gandai buvo teisingi, ar ne, to tikrai nežinau; žinoma tik tai, kad blogio tuo nesumažinta, o tik dar labiau padidinta.

26-ąją vėl išžygiavome ir tą dieną pasiekėme garsų prūsų miestelį, šios apylinkės sostinę, Gumbinę, ir, apsistoję šalia jo stovykla, ilsėjomės čia ištisas dvi dienas; per tą laiką visi Gumbinės gyventojai buvo prisaikdinti. Šis gražus miestelis, būdamas neįtvirtintas ir savųjų paliktas be jokios priedangos, pasidavė mums be prieštaravimo ir iš anksto atsiuntė pas feldmaršalą savo magistrato narius su prašymu priimti juos savo globon; tą patį padarė ir kai kurie kiti netolimi miesteliai ir miestukai.

Kadangi einant iš šios vietos toliau į priekį į Įsruties miestą, armijai vienoje vietoje reikėjo pereiti labai siaurą perėją per tankų ir didelį mišką ir tarp kalvų, o buvo gauta žinia, kad šią siaurą perėją užėmę priešo husarai, tai 27-osios vakare, jau po vakarinės zorios, šiai siaurai perėjai apžiūrėti ir išvalyti buvo išsiųstas nuo armijos didelis būrys iš 300 husarų, 300 Čugujevo kazokų ir 500 Dono kazokų, vadovaujamas generalinio kvartirmeisterio fon Štofelno ir husarų pulkininko Stojanovo; o jiems sustiprinti buvo liepta eiti brigadininkui Demiku su keliais kirasyrų ir kitų kavalerijos pulkų eskadronais. Šis būrys, kitos dienos auštant priartėjęs prie minėtojo miško, iš tiesų rado nemažai priešo husarų, vadovaujamų minėtojo pulkininko Malachovskio, ir todėl tuojau su jais susikovė, ir šis nedidelis mūšis buvo pirmasis tikras mūsų susirėmimas su prūsais. Prūsai savo reliacijose rašė, kad su minėtuoju pulkininku buvo esą vos daugiau nei šimtas husarų ir kad jis naktį prieš šią dieną, išvykęs iš Gerviškiemio išžvalgyti mūsų armijos padėties, prijojo prie mūsų arčiau nei per pusę mylios ir kad esą rūkas ir tamsa privertė jį grįžti atgal į savo postą, užimtą tarp Pisos upės ir Pičino miško, ir kad čia jį užpuolė mūsiškiai gerokai pranašesnėmis jėgomis, dėl ko ir kilo įnirtingas susišaudymas, trukęs ištisas dvi valandas; bet esą pagaliau jis mūsiškius nuvijęs, tik kadangi, girdi, jie pasitraukė į mišką, toliau vytis nebuvo galima. Prie to, pagal savo įprotį begėdiškiausiai ir nesąžiningiausiai girtis ir meluoti, jie priduria, kad esą mes, be daugybės sužeistųjų ir vieno jų paimto į nelaisvę husaro, netekome daugiau kaip 50 žmonių užmuštais, o pas juos neva užmušti ir sužeisti buvo tik keli žmonės.

Tačiau tai visiška netiesa, ir jų melas matyti iš pačios jų reliacijos, nors jie ir stengėsi jį pridengti tikinimais apie savo pranešimų teisingumą ir ypač girdami mūsų husarų ir kazokų narsą.

O iš tikrųjų, kaip mums, beveik liudininkams, buvo gerai žinoma, pulkininkas Stojanovas su savo husarais ir kazokais puolė juos taip narsiai, kad jie po dvi valandas trukusio mūšio ir susišaudymo buvo priversti bėgti, ir mūsų būrys, nė nesulaukęs savo pagalbos, ne tik išmušė juos iš minėtosios perėjos, bet ir vijo daugiau kaip mylią ir net už Įsruties, užmušęs apie 50 husarų su vienu karininku ir paėmęs į nelaisvę 1 husarą, 1 jėgerį ir 2 ginkluotus valstiečius. O mūsų pusėje užmuštas 1 husarų poručikas ir 5 husarai; sužeisti 1 kazokų chorunžis, 1 kazokas ir keli husarai.

Žinia apie šį pirmąjį nedidelį laimėjimą prieš priešą labai padrąsino visą mūsų armiją. Visi apskritai džiaugėsi, kad ir prūsai moka bėgti ir kad ankstesnis mūsų prasižengimas buvo gana atpirktas. Toliau buvo giriamas generolas Štofelnas už protingą nurodymą, o pulkininkas Stojanovas už bebaimę narsą; taip pat kalbėjo, kad šiame mūšyje dalyvavo ir kai kurie iš mūsų ponų savanorių, būtent jaunasis grafas Apraksinas, grafas Briusas, kunigaikštis Repninas ir baronas Lopitalis, prancūzų pasiuntinio sūnėnas.

Tuo tarpu, kol tai vyko priekyje, mes su armija ramiai stovėjome prie Gumbinės ir ilsėjomės, ir tai man ypač įsiminė todėl, kad visą tą dieną užsiėmiau savo knygos vertimu.

Taigi, užvaldžiusi minėtąją siaurą perėją, 29-ąją mūsų armija išžygiavo, palikusi Gumbinėje Nizovo pėstininkų pulką su ligoniais, ir, perėjusi Narpo upelį ir pasiekusi minėtąjį mišką ir Stanaitschen kaimą, įsikūrė stovykla.

Vos tik atėjome į šią vietą, kaip iš anksčiau išsiųsto avangardo gauta žinia, esą visa priešo armija už miško rikiuojasi mūšio tvarka, ir kadangi buvo nuspręsta, kad ji nori duoti mūšį arba visomis jėgomis neleisti mums pereiti per minėtąjį siaurą ir ilgą mišką, tai, vos sutemus, buvo sumuštas generalinis maršas, ir visa armija, palikusi visus vilkstinių vežimus ir jiems pridengti kelis pulkus, su artilerija patraukė naktį per minėtąjį mišką. Mes su savo pulku tuomet likome ariergarde su vilkstine ir nekantriai laukėme, kas įvyks priekyje su armija ir ar neįvyks pagrindinis mūšis ar koks nors svarbus susirėmimas. Tačiau rytą išgirdome, kad ji minėtąjį mišką perėjo laimingai ir be jokių kliūčių ir kad, be nedidelio susirėmimo miške tarp mūsų kazokų ir prūsų husarų, atjojusių išžvalgyti mūsų armijos, kuriame pastarieji vėl buvo su nuostoliais nuvyti, nieko neįvyko. Nors prūsai savo pranešimuose ir apie šį trečiąjį atvejį negailestingai girdamiesi meluoja, sakydami, kad jie mūsiškius nuvijo ir nuostolių turėjo nedaug, bet ar gali taip būti, kai čia ėjo visa armija, o jų čia su minėtuoju pulkininku Malachovskiu buvo atjoję tik kokie du šimtai žmonių.

Mūsų armija, perėjusi mišką, nerado priešais save ne tik visos pagrindinės priešo armijos, bet ir jokios prūsų kariuomenės, ir tada sužinojo, kad visi gandai apie prūsų armiją buvo visiškai neteisingi. Nors buvo ir tiesa, kad priešo pėstininkai buvo pastebėti tose vietose besirikiuojantys, bet paskui sužinojo, kad tai buvo tik nedidelis dalinys iš tam tikro skaičiaus prūsų raitelių ir pėstininkų, kuris, vadovaujamas generolo majoro Plateno, buvo išsiųstas nuo jų armijos į priekį stebėti mūsų kariuomenės judėjimo ir pridengti Įsruties, todėl iki šiol ir stovėjo prie šio miesto. Bet, sužinojęs apie jau artimą mūsų armijos priartėjimą ir laikydamas save per silpnu jai sulaikyti, jis tuomet ruošėsi trauktis toliau atgal už Įsruties ir griovė tiltus prie šio miesto per Aalrupo ir Įsros upelius, o mūsų priešakiniams daliniams pasirodė, kad jau ir visa priešo armija rikiuojasi mūšio tvarka ir ruošiasi kautis, nors ji dar buvo nuo mūsų už kelių varstų ir neturėjo to nė galvoje, nė mintyse.

O pas mus tai bailumo ir baimės buvo Dievas žino kiek!

Iš to savaime aišku, kad mūsų vadai turėjo apie priešą ir jo armijos padėtį labai prastą ir nepakankamą supratimą.

Taigi rytą ir mums su vilkstine ir ariergardu buvo liepta sekti paskui armiją, ir mes, atvykę pas ją jau naktį, radome ją stovinčią kokias tris varstas nuo Įsruties miesto, jo akivaizdoje, ir visą dieną mūsų laukusią karštyje be palapinių.

Šio perėjimo metu man teko pirmą kartą pamatyti priešą, tačiau ne gyvą, o užmuštą. Tai buvo minėtajame miške, kai mums pasakė, kad nuošaliau po krūmu guli kūnas. Visi su didžiausiu smalsumu nušuoliavome jo pažiūrėti. Bet koks gi gailus reginys atsivėrė mūsų akims! Šis žmogus buvo labai aukšto ūgio ir su dideliais ūsais; gulėjo visiškai nuogas aukštielninkas ir nuo karščio visas išpūstas ir ištinęs, tarsi nuo vandenligės; kirminai knibždėjo po visa jo išsipūtusia oda, taip kad be siaubo ir vidinio šiurpulio į jį negalima buvo žiūrėti. Ir iš tiesų greitai turėjome nukreipti žvilgsnį ir, atsidusę, joti šalin, sakydami vienas kitam: „Štai šitaip galbūt kur nors teks ir mums gulėti po krūmeliu ir būti atiduotiems stichijoms, žvėrims, paukščiams, kirminams ir vabzdžiams!“ Bet mano laiškas jau ilgas. Laikas man jį baigti ir pasakyti jums, kad esu ir taip toliau.

ŽYGIS PER PRŪSIJĄ

42-asis laiškas

Mielas bičiuli! Paskutinį savo laišką jums baigiau mūsų atėjimu prie Įsruties. Dabar, tęsdamas savo pasakojimą toliau, pasakysiu, kad vos tik atėjome į šią vietą, kaip išgirdome, jog mūsiškiai jau užvaldė šį miestą: kadangi prūsai buvo jame palikę tik nedidelę komandą, mūsų Dono kazokai tuojau ją išvijo, o mes, savo ruožtu, įvedėme į šį labai menkai įtvirtintą miestelį Nevos pėstininkų pulką įgulai.

Kitą dieną, tai yra liepos 31-ąją, pasistūmėjome arčiau miesto ir įsikūrėme stovykloje, išdėstytoje tarp Įsruties ir kito, priešais jį už upės esančio miestelio Georgenburgo, ir stovėjome čia tiek tą, tiek ir abi kitas dienas, tai yra rugpjūčio 1-ąją ir 2-ąją.

Per tą laiką vyko pirmojo mieste iš priešo gauto grobio dalybos; jį sudarė didžiulis druskos sandėlis, kurios buvo tiek daug, kad visiems armijoje esantiems, ir tarnaujantiems, ir netarnaujantiems, teko po du svarus žmogui, o be to, dar daugybė liko atsargai. Taip pat mieste rastas cechauzas su daugybe senos prūsų amunicijos, kuri visa buvo išdalyta mūsų kalmukams, o Georgenburge rasta keli šimtai ketvirčių miežių ir avižų.

Kitą dieną, tai yra rugpjūčio 4-ąją, prie armijos atvyko ir likusieji mūsų iš Rusijos einantys lengvieji kazokų ir kalmukų daliniai, taip pat keli dragūnų pulkai, vadovaujami generolo anšefo Sibilskio, taip pat generolų poručikų Zybino ir Kostiurino.

Taigi tada trūko tik vienos generolo Fermoro divizijos, kuri, paėmusi Klaipėdą, taip pat ėjo susijungti su mumis.

Minėtasis generolas anšefas Sibilskis tik neseniai buvo priimtas į mūsų tarnybą iš lenkų ir priimtas dėl sklidusios apie jį šlovės, kad jis narsus ir sumanus generolas. Todėl, artėjant prie Prūsijos sienų, jis ir buvo išsiųstas pasitikti minėtųjų lengvųjų dalinių, ir jam buvo liepta įžengti su jais į Prūsiją kitoje vietoje, toliau į kairę nuo mūsų, nukreipti savo žygį per Geldapę ir Olecką ir užimti tenykštes apylinkes. Šis generolas, įžengęs į Prūsiją, labai nustebo, pamatęs kazokų visur daromus nuniokojimus, padegimus ir plėšimus, ir su apmaudu turėjo būti liudininkas visų žiaurumų ir barbarysčių, kurias mūsų kazokai ir kalmukai darė priešingai visoms karo taisyklėms.

Apie šiuos nuniokojimus, mūsų amžinai gėdai, prūsai tada rašė savo reliacijose, kad vos tik jie įžengė į Prūsiją per Olecką, tuojau tiek šį miestą, tiek Geldapę su daugybe kaimų apiplėšė iki paskutinio, o Monethen, Garzicken, Danillen ir Friedrichshofen kaimus visiškai pavertė pelenais, išžudę dar ir didžiausią daugybę žmonių. Toliau, kad visose tenykštėse vietose nebuvo matyti nieko, išskyrus ugnį ir dūmus; kad prieš moteriškąją giminę buvo daromos didžiausios savivalės ir įžeidimai; kad iš sudeginto Monethen kaimo visos moterys buvo pabėgusios prie ežero, bet ir ten nendrėse nuo kalmukų neišsislapstė; kad pastorių Hofmaną Šareikene jie nukankino iki pusės mirties, reikalaudami pinigų, nors jis jau seniai buvo jiems atidavęs viską, ką turėjo iš savo mantos, ir taip toliau.

Tokie mūsų kazokų ir kalmukų poelgiai iš tiesų teikė mums mažai garbės, nes visos Europos tautos, išgirdusios apie tokias barbarystes, ėmė ir apie visą mūsų armiją manyti, kad ji tokia pati.

Kalbant apie šiuos kalmukus, tai šiuos mūsų lengvuosius dalinius tada pirmą kartą turėjome progą pamatyti ir gerai apžiūrėti. Jie mums pasirodė labai keisti, ypač kai jodinėjo pro mus pusnuogiai ir pardavinėjo savo pintus botagus, kuriuos jie didžiausi meistrai daryti. Drabužiai ant jų dažniausiai buvo lengvi, raudonos gelumbės, bet jie niekada jų tvarkingai neapsirengdavo. Į mėgstamą jų paprotį – valgyti arklių dvėseną ir virti arklių maitą katiluose – negalėjome žiūrėti be pasibjaurėjimo. Matėme taip pat ir jų pamaldas, atliekamas atskiroje apvalioje palapinėje. Keli jų dvasininkai sėdėjo, totoriškai pasikišę po savimi kojas, aplink palapinę, prie jos sienų, ir kiekvienas iš jų murmėjo, skaitydamas knygelę, ir tuo vieninteliu buvo visos jų pamaldos. Beje, iš pradžių apie jų narsą manėme labai daug, bet paskui paaiškėjo, kad jei jų ir visai nebūtų buvę, būtų buvę tas pats, nes jie užtraukė mums tik negarbę, o naudos atnešė labai mažai. Bet grįšiu prie savo pasakojimo tęsinio.

Rugpjūčio trečioji buvo skirta vien persikėlimui per Įsros upę, tekančią tarp Įsruties ir Georgenburgo.

Nors ši upė buvo nedidelė, bet reikėjo statyti tiltą, ir persikelti per ją greitai nebuvo galima. Taigi stovykla buvo įrengta kitoje jos pusėje, prie Georgenburgo pilies.

Kitą dieną (4-ąją) per upę kėlėsi mūsų naujai atvykę lengvieji daliniai ir, praeidami pro armiją, išsidėstė priešais ją, nes jiems buvo skirta visada būti priekyje, sudaryti vadinamąją skraidančiąją armiją ir valyti mūsų kelią nuo priešo. Dėl to ir laukdama Fermoro divizijos armija turėjo šioje stovykloje dieną pailsėti, išsiuntusi į priekį tik avangardo korpusą.

Per šį poilsio laiką turėjome progos apsilankyti Įsruties mieste ir nusipirkti viską, ko reikia. Bet beveik nieko nebespėjome rasti, viskas jau seniai buvo išpirkta, ir už jokius pinigus nieko gauti nebuvo galima. Šis miestelis, nors ir nelabai didelis, bet gana gražus. Pastatai jame mūriniai, aukšti ir gana dailūs. Jis stovi pačiame Angrapos upelio krante, kuri čia, susiliejusi su Įsros upeliu ir kai kuriais kitais, jau pradeda vadintis Priegliumi ir teka į Karaliaučių. Ir kadangi mūsų armija buvo nusprendusi eiti kitu Prieglio krantu, jai reikėjo iš šios vietos pasukti į kairę.

Penktosios rytą buvo liepta žygiuoti, bet prieš išžygiuojant man teko pamatyti gailų ir tokį reginį, apie kurį Rusija laimingo ir taikaus Elžbietos valdymo metu buvo beveik visai pamiršusi ir kurio man dar niekada nebuvo tekę matyti, būtent: kaltų nusikaltėlių mirties bausmę. Nustebome, atsikėlę rytą ir pamatę prieš pat mūsų pulką pastatytas kartuves, ir nežinojome, ką tai galėtų reikšti. Bet greitai sužinojome priežastį. Mūsų pulką išvedė prieš frontą ir juo apsupo kartuves, ir pamatėme kelis prūsų valstiečius, sukaustytus šalia jų. Jų nusikaltimas buvo tas, kad jie minėtuoju būdu piktadariškai šaudė iš už krūmų į mūsų kareivius ir kelis iš jų nušovė. Ir kadangi šie neramumai padaugėjo, buvo nuspręsta, kitiems įbauginti, kelis iš sugautųjų nubausti mirtimi. Taigi tada mūsų akivaizdoje pakorė du, o vienuolikai žmonių, kurių nusikaltimas nebuvo toks didelis, nukirto rankų pirštus, ir jie vėl buvo paleisti į laisvę.

Galiu pasakyti, kad negalėjau be pasibjaurėjimo žiūrėti į šį kraujo praliejimą ir ir dabar negaliu jo prisiminti be vidinio širdies virpulio.

Nors šios žiaurios priemonės taikymas ir davė tą naudą, kad nuo to laiko prūsų valstiečiai ėmė mažiau piktadariauti, bet, kita vertus, davė prūsams pagrindo savo raštuose dar labiau kaltinti mus žiaurumais ir net daug ką primeluoti ir prigalvoti apie mus to, ko galbūt niekada nebuvo, kaip apie tai bus užsiminta toliau.

Pasibaigus šiai egzekucijai ir išžygiavę, tęsėme savo kelią dešiniuoju Prieglio upės krantu, pasroviui, bet tą dieną nuėjome ne daugiau kaip šešias varstas ir apsistojome stovykla prie Sterkenimken kaimo, dviem linijomis; avangardas buvo pastatytas už kelių varstų priekyje prie Leisenimken kaimo, o toliau priekyje mūsų lengvieji daliniai valė vietas prie Saalau.

Šioje vietoje stovėjome ištisas tris dienas, nes priešo armija jau buvo nuo mūsų nelabai toli, o jos priešakiniai daliniai, vadovaujami generolo poručiko grafo Dohnos, gana arti: jis su 6 pėstininkų batalionais ir 15 raitelių eskadronų pasistūmėjo nuo armijos kelias mylias į priekį ir apsistojo prie Taplacken labai palankioje vietoje, sutvirtinęs savo stovyklą retranšementu ir baterijomis; priešais jį buvo jų husarai ir kiti lengvieji daliniai, ir tai greitai davė progą jiems susiremti su mūsų kazokais, nes kai iš minėtosios stovyklos buvo išsiųsti mūsų kazokai ir kalmukai ieškoti priešo, jie greitai užtiko prūsų husarus, stovėjusius prie Norkitten ir išdrįsusius juos užpulti. Bet šį kartą sėkmė jiems vėl buvo labai prasta. Jie buvo mūsų kazokų sumušti, nuvyti ir neteko daugiau kaip šimto žmonių. Dėl šio įvykio prūsai patys prisipažįsta, kad buvo nugalėti, nors ir stengiasi savo nesėkmę pridengti šiokiais tokiais pasiteisinimais, sakydami, pavyzdžiui, kad vienas jų husarų karininkas, stovėjęs prie Gaschdorf, susigraudinęs bėgančių prūsų kaimiečių, šaukusių, kad iš jų viską atiminėja ir plėšia, ir dezertyrų įtikintas, kad mūsiškių buvo vos daugiau nei šimtas, pasekė savo narsos paskatomis ir jausmais, kuriuos jame sukėlė apiplėštų žmonių vaizdas, – nusprendė su 200 husarų pasistūmėti toliau į priekį iki Norkitten, kad atmuštų iš kazokų nuvarytus galvijus. Bet čia staiga jį apsupo 3 000 kazokų, o 300 vyrų dar smogė jam į sparną iš Plibischken pusės, todėl jis ir buvo priverstas trauktis atgal; bet šio atsitraukimo metu, einant per daugelį siaurų perėjų ir būnant priverstam nepaliaujamai kautis, buvo užmuštas ir jis pats, netekęs iki 58 savo komandos žmonių. Tačiau tai netiesa: jų užmušta daugiau, o mūsų pusėje užmuštas tik vienas kazokas, nukritęs nuo suklupusio arklio.

Rugpjūčio 6-ąją šioje stovykloje pagaliau su mumis susijungė ir generolo anšefo Fermoro korpusas, buvęs prie Klaipėdos.

Ir kadangi tada visa mūsų armija jau susitelkė draugėn, šia proga nebus netikslinga paminėti, kokia ji buvo didelė ir kokie generolai jai vadovavo ir ją valdė.

Taigi, kalbant apie kariuomenės skaičių, kavalerijos pulkų iš viso buvo 19. Ši raitija susidėjo iš 5 kirasyrų, 3 dragūnų, 5 husarų ir 6 raitųjų grenadierių pulkų, prie kurių dar prisidėjo 14 000 kazokų, 2 000 Kazanės totorių ir 1 000 kalmukų. O pėstininkai susidėjo iš 28 muškietininkų ir 3 grenadierių pulkų. Taip kad visa armija buvo skaičiuojama siekianti iki 134 000 žmonių, būtent: 19 000 raitijos, 99 000 pėstininkų ir 16 000 nereguliariosios kariuomenės.

O kalbant apie prie jos buvusį generalitetą, tai mūsų karvedžiai ir vadai buvo šie asmenys: 1) generolas feldmaršalas Apraksinas, kaip vyriausiasis vadas; 2) generolai anšefai: Georgas Livenas, Lopuchinas, Brounas, Fermoras ir Sibilskis. Pirmasis iš jų, tai yra Livenas, kariuomenei nevadovavo, o buvo feldmaršalo palydoje ir buvo jam priskirtas patarti ir lyg auklėtojas; iš tiesų keistas pavyzdys! Bet kaip ten bebūtų, jis visose karo operacijose turėjo didelį dalyvavimą; ir mes nebūtume apsidengę tokia gėda prieš visą pasaulį, jei su mumis nebūtų buvę šio gudruolio ir šio menamo filosofo; 3) generolai poručikai: Matvejus Livenas, Ivanas Saltykovas, kunigaikštis Aleksandras Golicynas, Zybinas ir Vilhelmas Livenas; 4) generolai majorai: Baumanas, Šilingas, Olicas, Zagriažskis, kunigaikštis Liubomirskis, grafas Rumiancevas, grafas Černyšovas, kunigaikštis Dolgorukovas, Manteifelis, Paninas, Fastas, Chomiakovas ir kunigaikštis Volkonskis; 5) generaliniai kvartirmeisteriai: Vilboa ir Štofelnas; 6) generaliniai kvartirmeisteriai leitenantai: Veimarnas ir Špringeris; ir 7) brigadininkai: Demiku, Tizenhauzenas, Dicas, Treidenas, Plemiannikovas ir Hartvichas.

Štai kokia didelė buvo laikoma mūsų armija pagal sąrašus ir popierius; bet iš tikrųjų ji tada buvo toli gražu ne tokia didelė, nes daugelis pulkų neturėjo savo pilno skaičiaus, o be to, iš visų jų daugybė žmonių buvo įvairiuose komandiruočių ir išvykimų reikaluose; taigi iš tikrųjų vargu ar buvo net du trečdaliai ar pusė minėtojo skaičiaus.

Taigi vos tik minėtuoju būdu visa armija susijungė, kaip jau kitą dieną (7-ąją) po to visoje jos buvo atliktas naujas pulkų paskirstymas ir naujas išdėstymas, ir pagal šį paskirstymą mūsų pulkas pateko į avangardo korpusą, vadovaujamą generolo Liveno.

Šis korpusas tada buvo sudarytas iš penkių pėstininkų pulkų, kurie visi buvo atrinkti kaip mažiausiai gausūs, ir iš trijų raitųjų grenadierių pulkų, keturių husarų pulkų ir kelių tūkstančių kazokų ir kalmukų.

Mes su šiuo korpusu išžygiavome anksčiau už armiją, dar 8-osios vakare, ir, nuėję kokias aštuonias varstas, naktį apsistojome visai armijai užimtoje stovykloje prie vieno prūsų miestelio, Leisenimken, į kurią 9-ąją atvyko ir visa armija.

Tą dieną vyko susišaudymas tarp mūsų husarų ir kazokų ir priešo priešakinių būrių, įsitvirtinusių labai palankioje vietoje, kokias tris varstas priekyje nuo mūsų stovyklos, o ypač smarkus šaudymas buvo apie vakarą; bet sutemus nurimo, ir mūsiškiai, nuvarę priešą, grįžo į stovyklą, ir tai buvo jau ketvirtas susirėmimas su priešu.

10-ąją visai armijai buvo nuspręsta čia dieną pailsėti ir užsiimti duonos kepimu; bet vos tik prašvito, kaip jau vėl buvo girdėti šaudymas iš rankinių šautuvų, taip pat keli patrankų šūviai. Mes jau taip buvome pripratę prie šių susišaudymų, kad stovykloje nė kiek dėl to nesijaudinome, o ramiai sau gulinėjome savo palapinėse, nes buvome įsitikinę, kad tai vyksta tarp priešakinių dalinių ir kad jie vieni gali susidoroti ir iki mūsų reikalas jokiu būdu neprieis. Tačiau šį kartą ir mus kiek sujudino, kai paskubomis iš mūsų avangardo paėmė po 200 vyrų iš pulko ir su keliomis patrankomis pasiuntė į tą vietą, kur vyko susišaudymas. Priežastis buvo ta, kad mūsų kazokai, susišaudydami su atitraukiama priešo sargyba, užtiko prūsų grenadierių batalioną, stovėjusį prie Kolenen kaimo, ir buvo jo patrankomis nuvyti. Tačiau tarp mūsų ir jų pėstininkų iki kautynių neprieita, ir mūsiškiai pavakare vėl grįžo į stovyklą, o mūsų kazokai, užtikę netoli priešais mūsų pulką esančiame kaime kelis prūsų husarus ir patyrę iš jų šiek tiek nuostolių, taip įtūžo, kad, apsupę jį, sudegino visą kaimą iki pamatų kartu su visais jame buvusiais. Mūsų kazokams tą dieną vadovavo jų pulkininkai Djačkovas ir Serebriakovas, ir mūšis buvo toks karštas, kad prūsai atsitraukė, netekę apie 100 žmonių užmuštais ir šešių paimtų į nelaisvę.

11-ąją armija dar stovėjo šioje vietoje nejudėdama, ir visą dieną lijo didžiulis lietus, o pavakare vėl buvo girdėti tolumoje šaudymas, ir jis truko iki nakties.

Tai buvo jau šeštasis susirėmimas, ir jis buvo tas, kad mūsų lengvieji daliniai prie Ilschikken kaimo užtiko kelias prūsų landmilicijos kuopas ir, jas sumušę, nuvijo.

12-ąją armija vis dar stovėjo toje pačioje vietoje ir rinkosi geresnę vietą, kur galėtų persikelti per Prieglio upę; nes nors jos ketinimas buvo eiti toliau išilgai, palei Prieglio upę, bet kai sužinojo, kad visos vietos ir siauros perėjos čia užimtos prūsų, o svarbiausios vietos įtvirtintos šancais ir baterijomis, nusprendė, palikus šį kelią, pasukti į kairę ir, perėjus Prieglių, apeiti šias blogas vietas kitu krantu, o tuo pačiu išvilioti ir priešą iš jo įtvirtinimų. Taip iš tiesų ir įvyko, nes kaip tik tai paskatino ir feldmaršalą Lehwaldtą išeiti iš savo įtvirtintos stovyklos ir, taip pat persikėlus per Prieglių prie Taplacken, eiti mums priešais.

Ir nors mes tada tikrosios prūsų armijos padėties nežinojome, tačiau visi manėme, kad būtinai greitai prieis iki mūšio, nes viskas jau į tai krypo.

Tuo tarpu, kol visa tai vyko ir mes šioje stovykloje stovėjome kokias tris dienas, man nutiko keletas nuotykių, apie kuriuos turiu jums papasakoti. Pirmasis kilo iš vienos mano padarytos tikros išdaigos ar žaislo, kuriuo man laisvu laiku šovė į galvą pasilinksminti ir kuris vos nepridarė man bėdos, būtent: vieną dieną, kai mano tarnas ėjo į mano žygio skrynią išimti baltinių, man į akis pateko joje paslėptas didžiulis stiklinis ragas su tuo baltu sprogstamuoju milteliu, apie kurį esu užsiminęs anksčiau ir kurio nemažai pasidariau stovėdamas Kaltebruno dvare. Vos tik jį pamačiau, kaip man kilo noras pabandyti sudeginti jo didelį kiekį ir pažiūrėti, kaip garsiai jis sprogs. Tai jau seniai buvo man galvoje, bet iki tol nebuvo tinkamos progos, ir aš apie jį vis pamiršdavau. Bet tada man jau nekantriai to užsinorėjo, ir todėl, jį išėmęs, padėjau ant savo žygio staliuko ir nuėjau ieškoti vietos, kur galėčiau tai patogiau įvykdyti.

Taip atsitiko, kad diena tada buvo nuostabiausia, o laikas pats vidurdienis ir karštas. Kareiviai, išsivirę košės ir papietavę, tada visi sugulė miegoti; bet ugnys laužavietėse dar rūko.

Aš, vaikščiodamas už vilkstinės vežimų ir žvalgydamasis į tuos dūmijančius laužus, laimei, pamačiau vienoje vietoje ant ugnelės stovintį trikojį ir šalia jo gulinčią keptuvę. Ko gi geresnio reikėjo? Nusprendžiau ant jos užberti miltelių ir pastatyti ant trikojo, ir vos tik tai sumaniau, kaip tuojau ir įvykdžiau. Akimirksniu nubėgau savo miltelių, užbėriau jų ant keptuvės gerą valgomąjį šaukštą ir, pakurstęs ugnį, pastačiau ją ant trikojo. Bet kadangi lengvai galėjau numanyti, kad jis smarkiai sprogs ir keptuvę nuo ugnies numes, tai, kad neatsidurčiau pavojuje, nuėjau į savo palapinę, iš kurios, laimei, ta vieta buvo matyti, ir, atsigulęs joje ant lovos, nuleidau į tą pusę palapinės skvernas ir nekantriai žiūrėjau, kas bus. Ilgai nieko nebuvo, ir aš maniau, kad ugnis maža ir todėl milteliai negreitai tirpsta. Tačiau apsirikau. Jie sau laimingai ištirpo ir staiga trenkė lygiai taip, lyg būtų sprogusi didžiulė bomba. Nesitikėdamas tokio stipraus ir visus mano lūkesčius pranokstančio trenksmo, aš tada apmiriau ir išsigandau, nes tik tada, o ne anksčiau, man atėjo į galvą, kad mano žaislas lengvai gali atnešti ir bėdų. „Ak tu! – sakiau tada sau. – Ką gi aš pridariau ir prikrėčiau. Kad tik nekiltų aliarmo ir nebūtų man dėl to kokios bėdos? Trenksmas per stiprus ir garsus, kad tik jo neišgirstų pats feldmaršalas. Juk jis netoli nuo čia stovi, o aš tai visai pamiršau!“ Ši mintis tuojau įvarė man didžiulę baimę, kuri dar labiau padidėjo, kai po minutės pamačiau, kad dėl to iš tiesų nepaprastai sunerimo ne tik mūsų, bet ir kiti netoli mūsų stovintys pulkai. Visi kareiviai pašoko iš miego, ir prasidėjo didžiulis bėgiojimas ir klausinėjimas: kur? kas? iš ko? ir nuo ko taip trenkė? – Kiekvienas klausė kito, o tas trečio, ir plepalams tada nebuvo galo. Vienas sakė, kad iššovė patranka; kiti ginčijosi, kad sprogo bomba; treti sakė, ar tik nesprogo kur nors šovinių dėžė ar parako iždas! Ketvirti patys nežinojo, ką manyti ir kaip spręsti. Bet visi apskritai ir iš įvairių pusių bėgo į tą vietą, kur buvo girdėtas trenksmas ir kur akimirksniu susirinko daugybė žmonių, kurie tik grūdosi pirmyn ir atgal ir, nieko nematydami, nežinojo, kaip spręsti ir kam trenksmą priskirti.

Man, tada gulinčiam palapinėje ir mačiusiam visą šį reginį, tai buvo labai ir labai nemalonu. – „Na, štai, – sakiau sau, – argi neatspėjau, kad prikrėčiau išdaigų.

Turbūt pats nelabasis pakišo man mintį sumanyti šią pramogą? Na, o jei sužinos visą reikalą! Na, o jei kas nors matė mane tuo metu, kai buvau prie ugnelės!

Na, o jei susiprotės, kad viso to priežastis buvau aš?“ Vos tik spėjau tai ištarti, kaip nauja žinia pervėrė mano širdį tarsi perkūno strėlė! Iš feldmaršalo atšuoliavo keli pasiuntiniai, vienas po kito, ir visi šaukė ir klausinėjo: „Kas tai? Kas ir kodėl iššovė iš patrankos?!“ Apmiriau tada ir išsigandau tai išgirdęs. Jau maniau, kad bus nežinia kas, ir taip nuo to sutrikau, kad nežinojau, ką daryti; jei būtų buvę galima, būčiau kur nors pabėgęs ir pasislėpęs taip, kad niekaip nerastų; bet kadangi pabėgti ir dingti nebuvo kur, nieko kito neradau, kaip pasislėpti lovoje po antklode ir apsimesti miegančiu. Tačiau ne miegas tada buvo man galvoje: laukiau kiekvieną minutę, kad atėję mane paims ir nuves pas feldmaršalą, nes paskubomis jau buvau tikras, kad mane ir matė, ir visą reikalą sužinojo, ir todėl, drebėdamas kaip nuo drugio, tik tą ir dariau, kad mintyse prašiau Dievo, kad jis manęs pasigailėtų ir nuo šios bėdos išgelbėtų. Bet ypatingos laimės dėka atsitiko taip, kad manęs niekas prie ugnelės nematė, ir niekam nė į galvą neatėjo, kad tai galėjo kilti nuo manęs, o visi tik kartojo ir, stebėdamiesi, patys sakė feldmaršalo atsiųstiesiems, kad čia trenkė, bet kas ir iš ko, to niekas nematė ir nežino, nes nebuvo matyti nei ugnies, nei dūmų, ir kad jie visi patys tuo negali atsistebėti. Taip šis reikalas ir baigėsi, ir liko taip, kad niekas nežino ir nesužinojo ir vėliau, nes pačiam man atskleisti ir savo pokštu girtis nebuvo jokio reikalo; aš išgulėjau savo lovoje ir nė necyptelėjau tol, kol visi nurimo, ir net tada sakantiesiems man tikinau, kad taip kietai miegojau, jog nieko negirdėjau.

Bet kadangi mano laiškas jau ilgas, tai, baigdamas jį ir atidėdamas kita ateičiai, lieku ir taip toliau.

ŽYGIS PER PRŪSIJĄ PRIE PRIEGLIAUS

43-iasis laiškas

Mielas bičiuli! Vos tik pasibaigė paskutiniame mano laiške aprašytas nuotykis ir aš spėjau tuo pasidžiaugti, kad viskas praėjo ir baigėsi laimingai, kaip nauja nelaimė jau ruošėsi perverti mano širdį. Toje pačioje vietoje man nutiko ir kitas nuotykis, kuris tačiau buvo man nelaimingesnis ir jau nebepanašus į pokštą, būtent: mane apvogė, ir padarė tai dar tą pačią naktį, kuri, deja, pasitaikė labai tamsi ir kurią aš jau ne apsimestinai, o iš tikrųjų taip kietai miegojau, kad nė negirdėjau, kaip iš po galvūgalio man ištraukė mano skrynutę ir, išlaužę ją už palapinės, išėmė iš jos visus pinigus. Šis darbas buvo atliktas taip sumaniai ir meistriškai, kad aš, rytą atsikėlęs, radau savo skrynutę jau išlaužtą per tam tikrą atstumą nuo palapinės, ir tik rankas nuleidau! Ilgai, nepaisant visų mano pastangų, negalėjau išsiaiškinti, kas taip suktai padarė; bet paskui sužinojau, kad tai buvo vienas naujai į mūsų kuopą paskirtas kareivis, prigimtinis sukčius, už tai ir išgrūstas iš grenadierių kuopos, nors buvo didžiulis vyrėkas. Šia proga netekau kokių dvidešimties rublių ir vieno aukso medalio, kurio man labiausiai buvo gaila, nes jis buvo įteiktas mano seneliui, ponui Bakejevui, imperatoriaus Petro Didžiojo už tai, kad jis savo rankomis paėmė į nelaisvę švedų šautbenachtą, kai buvo paimtos keturios fregatos.

Nors labiausiai stengiausi jį susigrąžinti, bet nenaudėlis jį prašvilpė už menkniekį į kitą pulką, ir todėl jau niekaip negalėjau jo surasti ir susigrąžinti.

Toliau ši vieta man įsiminė ir todėl, kad iš jos buvau siųstas furažuoti; kadangi apie tą laiką šienas visur buvo paslėptas ir suvežtas į kaimus, o mes buvome jau visai arti priešo ir visų savo arklių ganykla išmaitinti nebuvo galimybės, turėjome šerti juos šienu, gaudami jį netoliese esančiuose kaimuose, ir kasdien siųsti jo komandas su karininkais. Šios komandos buvo mums pačios pavojingiausios, ir kiekvienas dėkojo Dievui, kai viskas gerai baigdavosi. Priežastis buvo ta, kad mūsų kareivių, o ypač netarnaujančių žmonių, pavyzdžiui, varovų, denščikų ir karininkų tarnų, jokiu būdu nebuvo įmanoma sulaikyti. Vos tik atvyksti į kaimą, jie išsibarsto po jį ir, užuot greičiau rišę šieną į ryšulius, ima ieškoti ir graibyti visose vietose gėrybių ir mantos, ir nieko nebesurasi, todėl tik ir žiūrėk, kad užšuoliuos priešo husarai ir sukapos išsibarsčiusius ir netvarkoje esančius. Tačiau aš savo komandą atlikau laimingai. Nors šis kaimas buvo labai arti priešo, bet kaip tik tai ir buvo priežastis imtis didžiausių atsargumo priemonių. Laimei, radome didžiules daržines, prikimštas šieno, ir aš, nepaleisdamas žmonių, liepiau kuo greičiau mano akivaizdoje rišti ryšulius ir vežti į armiją, ir gerai padariau, kad taip paskubėjau, nes vos tik išvykome, iš tiesų jau atšuoliavo prūsų husarai, bet kaime nieko daugiau nebeužtiko, o vytis mūsų neišdrįso.

Beje, kalbant apie šį furažavimą, kiekvienam, kuris jo niekada nėra matęs, jis pasirodys labai nuostabus, ir jis nepatikės, kad tokią didžiulę daugybę šieno galima nuvežti vienu arkliu, o kas dar nuostabiau – raitam; nes reikia žinoti, kad greitesniam ir patogesniam šieno pristatymui visada furažuojama raitomis, ir iš šieno suveržiami du didžiuliai ryšuliai ar kūliai, kurių kiekvienas bus beveik su mažą vežimą, ir abu šie ryšuliai ant virvių permetami per balną skersai arklio, o žmogus atsisėda tarp jų ir joja tarsi ant šieno vežimo, nes šie ryšuliai velkasi beveik pačia žeme, ir arklio už jų beveik visai nesimato. Mes patys iš pradžių nustebome tai pamatę, ir mūsų žmonės nežinojo, kaip šienas šitaip surišamas; tačiau reikmė greitai išmokė ir juos šio meno.

Be to, ši vieta man įsiminė ir tuo, kad čia pirmą kartą pamatėme ir sužinojome bulves – apie šį daržo produktą iki tol neturėjome nė supratimo.

Visuose netoli mūsų stovyklos esančiuose kaimuose buvo pasėti ir pasodinti didžiuliai jų daržai, ir kadangi apie tą laiką jos pradėjo nokti ir jau tiko maistui, mūsų kareiviai greitai apie jas užuodė, ir akimirksniu jos atsidūrė visuose katiluose verdamos. Vis dėlto dėl šio maisto neįprastumo neapsieita be to, kad nuo jo armijoje kiltų ligų ir daugiausia žiaurių viduriavimų, ir mūsų armija už šio vaisiaus pažinimą turėjo sumokėti keliais šimtais nuo šių ligų mirusių žmonių.

O dėl to, ar mes šio žygio metu apskritai buvome Prūsija patenkinti, galiu pasakyti, kad atvykus į armiją mūsų lengviesiems daliniams, mes ne tik niekuo nestokojome, bet ir visko turėjome apsčiai, ypač mėsos. Galvijų, ir stambių, ir smulkių, ir visokių naminių paukščių bei gyvulių, ypač žąsų, buvo baisinga daugybė, ir visada jų galima buvo gauti už labai pigią kainą. Net avinus kartais pirkdavome vos po dešimt, o žąsį ne daugiau kaip po penkias ir po keturias kapeikas. Visa tai mums pardavinėjo mūsų kazokai ir kalmukai, nes jie, išsibarstydami visur, negailestingai niokojo visus aplinkinius kaimus. Ir kadangi gyventojai gelbėjo tik savo stambiuosius galvijus, o visa kita palikę išbėgdavo į miškus ir ten slapstydavosi, tai turtingi prūsų kaimai visur buvo pilni nesuskaičiuojamos daugybės smulkių gyvulių ir visokių paukščių, ir mūsų kazokams, kalmukams, o ir patiems dragūnams bei husarams visur buvo kuo ir pakankamai pasipelnyti. Vieno tik ėmė mums greitai trūkti – druskos ir duonos, tačiau ir tam rasdavome priemonių.

Bet kiek tai iš vienos pusės buvo gerai, tiek iš kitos blogai. Už visą šį pasitenkinimą ir trumpalaikį perteklių turėjome sumokėti labai brangiai, ne tik vėliau mūsų pačių patirtu dideliu visko stygiumi, bet ir amžina negarbe, kurią dėl to gavome visame pasaulyje. Nes kadangi visa tai buvo susiję su visišku nekaltų prūsų kaimo gyventojų nuniokojimu, tai davė prūsams pagrindo skųstis visam pasauliui didžiausiais ir vargu ar ne teisingais skundais prieš mus, ką lengva pastebėti iš to, ką jie apie tai rašė savo reliacijose.

„Šį rudenį, – sako jie, – niekas čia nesėjo žieminių javų. – Priešas, stokodamas pašaro savo gausiai vilkstinei ir raitijai, visur furažuoja didžiausioje netvarkoje ir išvalo visus kaimus iki paskutinio. – Generolo Fermoro korpusui reikia pagirti, kad jis laikėsi kuo didžiausios tvarkos ir, nepaisant viso plėšimo, bent jau nedarė jokių žiaurumų ir nežmoniškumų: todėl didžioji dalis gyventojų tose vietose liko savo namuose ir kokius dvidešimt kartų į vieną vietą ateinantį priešą pagal išgales aprūpindavo.

Bet pagrindinė armija, priešingai, pripildė visą kraštą žiaurumų ir nežmoniškumų. Visi kaimiečiai bėga šalin ir gelbstisi nuo jos miškuose ir neišbrendamose vietose.

Daugeliui gyventojų vien iš lengvabūdiškumo ir kvailumo ir vien už tai, kad jis negali duoti daugiau arba negali pasakyti to, ko pats nežino, nukertamos nosis ir ausys; iš jo atimami visi galvijai ir paskui parduodami priešo armijoje už pusdykį, nes, kaip jie patys sako, kazokui, girdi, reikia pačiam sau gauti pinigų ir maisto. O kaip tik dėl to daromi tokie įžūlumai ir darbai, nuo kurių bjaurisi pati prigimtis. Daugelį žmonių pasmaugia kilpomis, kitiems pusgyviams išpjauna vidurius ir išplėšia širdis iš krūtinės, iš trečių pagrobia vaikus ir daro dar baisesnių ir tokių nežmoniškumų, kokių jokiais žodžiais negalima apsakyti. Apiplėštas ir viso savo turto netekęs kaimietis tuo privedamas iki nepaprasto žiaurumo ir įniršio. Jis prašo, kur tik gali, vietoj išmaldos šautuvėlio, parako ir švino ir stengiasi jais apginti ir apsaugoti paskutinius savo daiktus, kuriuos jam pavyko miškuose išgelbėti nuo išgrobstymo. Ir šitaip jų jau iššaudyta daugiau kaip du šimtai kazokų, įjojančių ir į pačius miškus ir besistengiančių ir ten daryti savo piktadarystes.“

Štai ką apie mus rašė prūsai, ir negalima laiduoti, kad mūsų kalmukai ir kazokai iš tiesų nebūtų kur ne kur, ypač nuošaliau, darę tokių nežmoniškumų.

O kalbant apie kitus nuniokojimus, tai jų patys buvome akivaizdūs liudininkai. Iš visų pasitaikiusių mums kaimų neradome nė vieno su žmonėmis, o visi buvo tušti ir apiplėšti iki paskutinio. Visuose juose ne tik neliko nė vieno sveiko namo, bet net paslėptos, žabais ir mėšlu užverstos duobės su jose paslėpta manta nepasislėpė nuo mūsų kareivių. Jie surasdavo ir jas visas ir išgrobstydavo net paskutinį daiktą. O kalbant apie jų laukus ir pasėtus javus, tai visi jie tose vietose, kur ėjo armija, buvo pačios apgailėtiniausios būklės; nes kadangi armija, ypač pradėjusi labiau artėti prie priešo, ėjo dažniausiai frontu ir ne keliu, o tiesiai per laukus ir kaip papuola, tai nebuvo kada aiškintis, ar čia javai, ar kas kita, o viskas buvo trypiama ir maišoma su purvu. Net daubas ir griovas turėjome pervažiuoti ne keliais, o tiesiai, kaip papuola. Ir, o! kiek tokiais atvejais pas mus būdavo laužymosi ir virtimų! Kiek kartų koks vežimas skrisdavo stačia galva nuo kalno, ir kiek arklių klimpdavo iki ausų į dumblą, ir kokie apmaudūs mums būdavo šie nedideli persikėlimai!

Ir dabar dar negaliu atsistebėti, kaip spėdavome savo sulaužytus vežimus taisyti ir vėl padaryti tinkamus tęsti žygį.

Bet jau nukrypau nuo pagrindinio dalyko, ir dabar laikas grįžti prie žygio tęsinio aprašymo. Taigi mūsų armija stovėjo minėtoje vietoje iki rugpjūčio 12-osios. Bet tą dieną buvo nuspręsta toje vietoje, kur buvo numatyta keltis per upę, iš pusės armijos ir sunkiųjų vilkstinių sudaryti vagenburgą, kad jį paliktų šiame krante, o su armija persikeltų į kitą ir stengtųsi priversti priešą stoti į mūšį. Ir todėl dar tą pačią dieną buvo įsakyta išžygiuoti pusei vilkstinių ir eiti prie upės, o minėtajam vagenburgui pridengti eiti su jais mūsų, Apšerono ir Archangelsko dragūnų, bet nusėdinto, pulkams; todėl išėjome dar tą patį vakarą, ir kadangi atstumas iki upės buvo tik kokios trys varstos, atėjome ten dar laiku ir spėjome prie Simonikschen kaimo sudaryti tvarkingą vagenburgą. Šį lengvą lauko įtvirtinimą, sudarytą vien tik iš vežimų, mums čia teko pirmą kartą matyti ir daryti. Visi vežimai buvo statomi į vieną eilę ir taip, kad vieno priekiniai ratai susiglaustų su kito užpakaliniais, ir dėl to susidarytų toks vežimų pynimas, per kurį arkliu jokiu būdu nebūtų galima perjoti, o be to, iš už šios vežimų tvoros prireikus būtų galima gintis ir nuo pėstininkų. Tokiu nenutraukiamu vežimų sukabinimu buvo apjuosta gana erdvi vieta, panaši į kokią tvirtovę ar miestą, ir ji galėtų būti prieglobstis visiems, kurie negalėjo eiti su armija. Tuo tarpu, kol mes darėme šį vagenburgą, kiti jau užsiėmė tiltų per Prieglio upę statymu; jie kitos dienos rytą ir buvo baigti, ir jų buvo du mediniai ir trys pontoniniai.

Kitą dieną, tai yra rugpjūčio 13-ąją, išžygiavo ir atvyko į šią vietą ir visa armija ir įsikūrė stovykla aplink minėtąjį kaimą, o vilkstinės vėl buvo išdalytos pulkams, nes vagenburgo palikimas šiame krante vėl buvo atidėtas, ir taip mes čia visi kartu nakvojome.

14-ąją, tai yra Žolinės išvakarėse, po pietų mūsų avangardo korpusui buvo liepta keltis per Prieglio upę tiltais, ir mes, persikėlę per ją, skubėjome užimti vieną siaurą perėją, buvusią už upės ant kalno. Mat reikia žinoti, kad už upės pirmiausia buvo lygi pieva, besidriekianti kokias dvi varstas, o paskui staiga ėjo status ir aukštas kalnas, o jo viršuje vėl buvo lygi vieta, besidriekianti pusę varstos ar varstą, o toliau prasidėjo labai tankus ir didžiulis miškas, už kurio vėl buvo erdvus laukas, apsuptas miškų. Bet perėjimo į šį lauką per mišką nebuvo, o reikėjo eiti tik vienu siauru, ketvirtį varstos pločio tarpu, kuris buvo kairėje tarp minėtojo miško ir vienos baisingos ir stačios daubos, kuria tekėjo nedidelis upelis ir iš anos pusės įtekėjo į Prieglių. Kaip tik šią siaurą perėją turėjome užimti, ir tam buvo paskirtas mūsų korpusas. Mes, atėję ten, dėl vietos ankštumo turėjome išsirikiuoti šonu, tai yra išilgai šios siauros perėjos, ir todėl atsistojome veidu į miško galą, o už mūsų vilkstinės buvo minėtoji stati dauba.

O armija liko ilsėtis savo ankstesnėje stovykloje už upės.

Kitą dieną, švenčiant Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę, mūsų pulkuose buvo pastatytos bažnyčios ir aukojamos pamaldos, o tuo tarpu į šį upės krantą kėlėsi ir antroji divizija ir išsidėstė šalia mūsų, užimdama vis labiau į dešinę esančią tuščią vietą tarp miško ir kalno, kur visai armijai buvo numatyta stovykla. O pagrindinė armija su kavalerija dar liko kitoje upės pusėje ir, pasiėmusi maisto trims paroms, išleido tik savo vilkstines, kurios sustojo paskirtose vietose, pridengiamos antrosios divizijos ir mūsų avangardo korpuso.

Kadangi minėtajai antrajai divizijai vadovavo generolas anšefas Lopuchinas, jis atvyko šios dienos išvakarėse kartu su mumis ir apsistojo savo palapinėje priešais patį mūsų pulką prie miško. Kadangi šis generolas buvo labai pamaldus ir be to nepaprastai doras ir geras žmogus, tai pas jį nuo vakaro buvo laikomas visanaktis budėjimas, o šią dieną jis atliko išpažintį ir priėmė komuniją, lyg nujausdamas, kad jo gyvenimas truks neilgai ir kad jam liko gyventi pasaulyje vos kelios dienos. Bet kiek šis generolas buvo visos kariuomenės mylimas ir gerbiamas, tiek nemylimas ir niekinamas buvo kitas, tada su mumis buvęs dragūnų generolas majoras Chomiakovas, garsus vien tuo, kad buvo didžiausias lazdų mėgėjas, vežiojosi jų su savimi iki kelių šimtų ir pridarė mums tada daugybę juoko. Šį senuką, kuriam dėl jo senatvinio nusilpimo labiau derėtų sėdėti namie už krosnies, nei būti žygyje, nelabasis pakišo pasirinkti vietą palapinei už mūsų vilkstinių ir pačiame daubos krante; bet ši vieta buvo tokia nepatogi ir taip neraminama mūsų ligonių ir bulvių persivalgiusių kareivių, kad vargšas senis nebuvo gyvas iš apmaudo, jog čia įsikūrė, ir, matydamas, kad visos jo lazdos ir lazdelės nepadeda, turėjo bėgti ir perkelti savo palapinę į kitą vietą.

Vos tik tą dieną išklausėme mišių, kaip išgirdome vyriausiojoje būstinėje už upės tris šūvius iš signalinės patrankos. Jau žinojome, kad tai reiškė aliarmo signalą: todėl visi tuojau puolė prie ginklų, ir visi pulkai tuoj pat ir labai skubiai buvo išvesti prieš frontą, kur ir laukėme įsakymo. Netrukus po to išgirdome tolumoje dar kelis patrankų šūvius. Bet vos tik tai įvyko, kaip pliūptelėjo ant mūsų labai smarkus ir baisingas lietus ir, trukęs ištisą valandą, visus mus permerkė.

Po to nors dar girdėjome patrankų šaudymą, tačiau nieko neįvyko, ir mus vėl paleido.

O šio aliarmo priežastis buvo ta, kad priešas tą dieną buvo atsiuntęs išžvalgyti mūsų armijos generolą majorą Rueschą su 1 200 husarų ir penkiais dragūnų raitijos eskadronais, paremtais nemažu pėstininkų skaičiumi, vadovaujamu generolo Kanitzo, – šis būrys, užtikęs mūsų kazokų stovyklą, užmušė jų kokius dvidešimt, ir kaip tik tai paskatino feldmaršalą pasiųsti jiems į pagalbą kelis šimtus husarų ir dragūnų, kurie ir privertė priešą atsitraukti, atmušę iš jo atgal pagrobtą kazokų arklių bandą. Šiame susirėmime vėl iš abiejų pusių buvo keli žmonės užmušti ir sužeisti.

Po to sekančią dieną, t. y. 16-ąją, pagaliau persikėlė ir likusi armija bei vyriausioji būstinė iš už upės ir išsidėstė paskirtoje stovykloje, o mūsų karvedys ponas Apraksinas tą dieną pietavo pas priešais mus stovėjusį generolą Lopuchiną. O savo štabui jis pasirinko vietą armijos viduryje už minėtojo didelio miško.

Kadangi šitaip mes valanda po valandos artėjome prie priešo, tai ir ši diena nepraėjo ramiai. Vakarop už Prieglio upės vėl buvo girdėti šaudymas ir tvarkinga salvė, taip pat keli patrankų šūviai. Priežastis buvo ta, kad už upės netoli stovyklos vėl buvo pasirodę priešai ir šaudė į mūsų kazokus ir kalmukus; tačiau šie privertė juos atsitraukti į mišką, užmušę 4 jų husarus ir paėmę vieną į nelaisvę.

Tada kalbėjo, kad mūsų kalmukai šia proga parodė nemaža savo vikrumo ženklų ir tokioms lengvosioms tautoms būdingos narsos: 7 iš jų – pastebėję kokius dvidešimt prūsų husarų, atsiskyrusių nuo kitų, ir perplaukę nuogi ir be balnų, tik su ietimis, per Prieglių – taip įnirtingai juos puolė, kad, privertę juos bėgti, vijo iki pat jų stovyklos ir, kaip minėta, tris užmušė, o vieną paėmė į nelaisvę. Bet tai buvo beveik ir pirmasis, ir paskutinis geras jų žygdarbis, nes be šio neteko man girdėti, kad jie būtų padarę ką nors ypatinga.

Šitaip pas mus beveik kasdien vyko nedidelis karas, bet greitai po to sekė ir svarbesnis, kaip apie tai užsiminsiu kitame laiške, o tuo tarpu esu ir taip toliau.

PIRMASIS ALIARMAS

44-asis laiškas

Mielas bičiuli! Dabar jau priartėjau prie svarbiausio visos tuometinės mūsų kampanijos laiko momento, arba prie tikrųjų karo veiksmų prieš priešą; nes tai, kas iki šiol paminėta, daugiausia buvo tik vieni susirėmimai arba nedideli ir nesvarbūs mūšiai, kurie, kaip žinoma, niekada nebūna lemiami, o paprastai tik atneša abiem armijoms nerimo, naštos ir tuščio žmonių praradimo; arba, trumpiau tariant, dabar iš eilės man teko jums papasakoti apie mūsų Apraksino mūšį, apie kurį jūs esate nemažai prisiklausę, bet tikrųjų ten vykusių įvykių tikriausiai nežinote. Bet ar ir galite žinoti, kai patys ten nebuvote, o iš vienų gandų tikrai visko žinoti jokiu būdu neįmanoma. Mano paties pavyzdžiai man tai gana įrodė.

Vis dėlto nelaukite, kad aš jums smulkiai papasakočiau visas ten buvusias aplinkybes. Iš anksto jums prisipažįstu, kad man pačiam jos smulkiai nežinomos, nepaisant to, kad aš iš tikrųjų pats ten buvau ir viską savo akimis mačiau. Ir ar gali toks mažas žmogus, koks tada buvau aš, žinoti visas armijoje vykusias smulkmenas tokiu metu, kai viskas buvo didžiausiame sąmyšyje ir kai man, tada atsitiktinai buvusiam kuopos vadu, nuo savo vietos ir kuopos nė per žingsnį niekur negalima buvo pasitraukti? Taigi kas gi kita belieka, kaip tik pranešti tai, ką pats galėjau matyti ir kas pasiekė mano žinią. Žygiuojančią armiją galima palyginti ne kitaip, kaip su dideliu ir gausiai gyvenamu miestu, kuriame žmogus, esantis viename kampe, žinoma, negali smulkiai žinoti viso to, kas dedasi ir vyksta kitame gale, ir aš nemanau, kad kas nors, neišskiriant net pačių vadų, galėtų visas mūšio smulkmenas tiksliai žinoti. Bendras sujudimas ir sąmyšis, triukšmas, klyksmas, dulkės, dūmų tirštumas, o labiausiai visuotinis pavojus ir tūkstantis kitų aplinkybių gali tam trukdyti.

Tokiomis aplinkybėmis kas gi kita belieka, kaip tik pranešti jums tai, ką atsitiktinumas leido man pačiam pamatyti arba apie ką patikimai galėjau tada išgirsti.

Bet kadangi šis mūšis buvo vienintelis, kurį man pačiam teko matyti, tai, atlygindamas kitus trūkumus, pasistengsiu bent jau pavaizduoti viską, ką mačiau, kuo gyviausiai ir smulkiausiai, kad jūs galėtumėte visus mano matytus įvykius įsivaizduoti kuo tobuliausiai ir susidaryti apie juos tokį supratimą, lyg būtumėte patys juos matę.

Bet prieš pradėdamas tikrąjį pasakojimą apie mūšį, norėčiau jums iš pradžių pavaizduoti visą tuometinę poziciją, arba mūsų armijos padėtį, nes be to jūs niekaip negalėsite įsivaizduoti tikrosios tuometinio sąmyšio būklės ir susidaryti tikro supratimo apie tą pavojų, kuriame tada buvome. Ir kad man tai geriau pavyktų, nusprendžiau ne tik smulkiai aprašyti viską, kas man žinoma, bet ir tai, kas reikalinga, paaiškinti planais ir piešiniais. Taigi papasakosiu jums iš pradžių, kaip buvo išdėstyta mūsų armija paskutinėje savo stovykloje prieš mūšį. Nežinau, kokią išvadą padaryti, ar ji stovėjo palankioje vietoje, ar nepalankioje, ir ar reikia girti, ar peikti mūsų karvedžius, kad jie ją taip išdėstė.

Taigi įsivaizduokite iš pradžių, mielas bičiuli, aukštą lygią vietą netoli kranto vienos nelabai didelės upės, tekančios per platų, gilų ir lygų slėnį. Minėtoji ant kalno, kurio papėdėje prasidėjo minėtasis slėnis, esanti aukšta ir lygi vieta buvo ne tiek plati, kiek ilga; ji buvo, kiek prisimenu, ne daugiau kaip pusės varstos pločio, o ilgio kokias pusantros ar dvi varstas, nes iš dviejų pusių šią vietą supo didelis, tankus ir tirštas miškas, besidriekiantis į plotį, arba skersai, varstą ar daugiau, o iš trečios pusės ją kirto didžiulė ir labai gili dauba su ja tekančiu nedideliu upeliu, įtekančiu į minėtąją Prieglio upę. Taigi ši vieta buvo apsupta beveik iš visų pusių neįveikiamomis užtvaromis, ir išėjimas iš jos buvo tik dviejose vietose, būtent jos kraštuose, kur viename krašte tarp miško buvo nedidelė proskyna, o kitame tarp miško ir minėtosios daubos – taip pat nedidelė tuščia erdvė, besidriekianti į plotį kiek daugiau nei ketvirtį ar pusę varstos.

Kaip tik šioje puikioje vietoje stovykla buvo išdėstyta mūsų armija, ir, regis, atrodė, kad ši pozicija negalėjo būti palankesnė, nes ji stovėjo tarsi gamtos tyčia padarytame įtvirtinime ir iš visų pusių buvo pridengta trokštamiausiomis užtvaromis, nes priešais save ji turėjo minėtąjį tankų, aukštą ir beveik nepereinamą mišką, beveik geriausiu būdu pridengiantį jos frontą. Dešinysis sparnas buvo pridengtas tuo pačiu mišku; kairysis – minėtąja nepereinama ir stačia dauba, ir tik iš užnugario buvo atvira vieta, bet ir ji dėl minėtojo gilaus slėnio ir Prieglio upės buvo neprieinama, taip kad iš jokios pusės nereikėjo bijoti priešo puolimo. Pati siaura perėja kairiajame sparne prie daubos, kuria vienintele iš šios vietos buvo laisvas praėjimas į erdvų, už miško esantį Egersdorfo lauką, buvo užstatyta daugeliu pulkų, pridengta kariuomene ir baterijomis, o be to, priešais save dar turėjo nedidelį upeliuką su lomele, kuris, ištekėdamas iš Egersdorfo lauko, įtekėjo į minėtąją didelę daubą.

O dešiniajame sparne tarp miškų esanti siaura proskyna tarsi tyčia nuo seno buvo išraižyta keliais nedideliais grioviais, kurie mums labai pravertė.

Žodžiu, visos aplinkybės tarpusavyje derėjo kuo geriausiai, ir negalėjo būti patogesnės vietos stovyklai pridengti laukiamo mūšio metu, ir reikėjo tik vieno generolų meno – mokėti šia vieta deramai pasinaudoti. Bet ar mūsų karvedžiai turėjo tam reikiamo meno, ar ne, pamatysite iš tolesnių įvykių, o aš tuo tarpu, kad geriau matytųsi, pateiksiu jums visą minėtąją vietos padėtį piešiniu {Šį piešinį žiūrėk knygos gale. Autoriaus pastaba. Tačiau šio piešinio rankraštinėje knygoje nėra, nei „jos gale“ neatsiranda. M. S.}.

Štai jums visos tos vietos, kurioje vyko garsusis mūsų karo veiksmas, padėties planas ir aprašymas. Gerai jį įsivaizduokite, kad jums būtų tuo lengviau suvokti visus žemiau aprašytus įvykius, prie kurių pagaliau dabar ir pereisiu.

Paskutiniame savo laiške šią temą baigiau tuo, kad visa armija persikėlė per Prieglio upę ir išsidėstė stovykla aukščiau pavaizduotoje vietoje, ir mano aprašymas tęsėsi iki rugpjūčio 16-osios. 17-osios rytą armijoje dar viskas buvo ramu. Iš išdalytų įsakymų žinojome, kad ir šią dieną prastovėsime šioje vietoje, todėl vėl buvo siųsta furažuoti, o be to, buvo liepta dar priimti maisto daugiau nei pusei mėnesio, ir mes jį priėmėme jau iki rugsėjo 5-osios. Žodžiu, apie priešą dar nebuvo nei girdėti, nei matyti, nei jokios žinios, ir nors mes visi turėjome pakankamai priežasčių manyti, kad jis jau turi būti netoli ir kad greitai prieis iki tikrų kautynių su juo, tačiau, nežinodami nieko tikslaus, neturėjome priežasties nerimauti iš baimės ir įsivaizduoti mirtiną mūšį. Trumpai tariant, buvome tokie ramūs, lyg dar būtume už kokių šimto varstų nuo priešo, ir, apie nieką negalvodami, sau gėrėme ir valgėme, ir linksminomės, užsiimdami įvairiomis žygio pramogomis.

Prieš vidurdienį pagaliau išgirdome tolumoje tris patrankų šūvius, o netrukus dar du. Palaikėme juos priešo šūviais ir dar kalbėjome tarpusavy, kad tokių garsių iki šiol dar nebuvome girdėję, ir svarstėme, ar tik ne arti jau priešas; bet kadangi armijoje nekilo jokio triukšmo ir viskas, kaip ir anksčiau, buvo ramu, palaikėme šiuos šūvius savaisiais ir nusprendėme, kad tikriausiai kur nors tolumoje mūsiškiai šaudo į priešo būrius, todėl, jau pripratę prie tokių garsų, tuojau nustojome apie tai ir galvoti. Bet nepraėjo nė valanda, kaip pamatėme, kad apsirikome ir kad tikrai įvyko kažkas svarbaus. Mūsų armijoje kilo didžiulis aliarmas.

Prasidėjo baisus adjutantų ir pasiuntinių šuoliavimas ir lakstymas, jie šaukė, kad eitų į rikiuotę ir išvestų pulkus prieš frontą.

Per vieną minutę tada išnyko ankstesnė ramybė ir prasidėjo karinis sąmyšis. Kiekvienas, mesdamas viską, kuo užsiėmė, griebė ginklą, vilkosi karinę aprangą ir bėgo stoti į savo eilę ir paskirtą vietą. Visur buvo girdėti tylus triukšmas, bėgiojimas ir viršininkų raginimai. Visa mūsų karo pajėga tarsi atgijo, ir akimirksniu visi pulkai jau buvo prieš savo stovyklas ir stovėjo fronte, laukdami įsakymo, kur eiti ir ką daryti. Neįmanoma pakankamai pavaizduoti, koks jautrus visiems buvo šis beveik pirmasis ir tikras aliarmas. Kiekvienas, nemanydamas kitaip, kaip tik kad priešas jau puola ir tikriausiai jau netoli, negalėjo spręsti kitaip, kaip tik kad po minutės jį nuves statyti mūšio tvarka ir kad pagaliau artėja ta valanda, kai jam teks užmiršti ir patį save, ir viską pasaulyje ir rengtis mirčiai. Aplinkybė, kad visa armija susidėjo beveik vien iš tokių žmonių, kurie priešo dar nebuvo matę akyse, didino kiekvieno baimę ir vidinį kraujo bangavimą bei narių drebėjimą. Sakoma ir paprastoje patarlėje, kad pirmąją dainelę tenka dainuoti išraudus, o čia reikalas buvo kiek svarbesnis už dainą. Tačiau visa tai truko neilgai, ir mus tarsi norėjo tik pagąsdinti; nes vos tik pulkai spėjo stoti į frontą ir išsirikiuoti, kaip vėl buvo atsiųsti pasiuntiniai su įsakymu kareivius vėl paleisti į palapines ir ateityje jau klausytis signalo iš trijų patrankų.

Tai vėl mus visus nuramino: nusprendėme, kad tikriausiai kažkas suklydo ir ne taip pranešė feldmaršalui, ir, išsiskirstę į savo palapines, vėl ėmėmės savo užsiėmimų. Kas lošė kortomis, kas dainavo, kas juokėsi, kas juokavo ir taip toliau. Bet nepraėjo nė valanda, ir štai apie ketvirtą valandą po pietų išgirdome jau tikrą aliarmo signalą. Vyriausiojoje būstinėje pas feldmaršalą tris kartus iššauta iš signalinės patrankos, ir tai buvo ženklas, kad pulkai vėl būtų išvesti į frontą. Mes tuojau tai padarėme ir jau mažiau bijojome nei anksčiau, manydami, kad vėl mus paleis. Bet ši diena tam ir prasidėjo, kad mes apsiriktume savo lūkesčiuose; nes greitai pamatėme, kad reikalas pamažu darosi rimtas. Pas mus atjojo mūsų brigadų vadai ir staiga išvedė pulkus su išskleistomis vėliavomis iš stovyklos. Tada daugeliui prasidėjo širdies virpėjimas ir gailus atsisveikinimas su stovykloje liekančiais savo pažįstamais.

Bet, laimei, ilgai tuo užsiimti jiems nebuvo kada: mus išvedė labai skubiai ir išvedė už miško į tuščią ir erdvų Egersdorfo lauką.

Bet kaip smarkiai mes čia vėl apsirikome! Manėme, kad išeisime jau tiesiai prie priešo ir ne tik jį pamatysime, bet ir tuojau pradėsime su juo kautynes; o vietoj to mes visame lauke nepamatėme ir nepastebėjome nė vieno žmogaus ir labai tuo nustebome. Nepaisant to, visus išvestus mūsų pulkus statė į tvarką ir išrikiavo kokias dvi varstas nuo stovyklos dviem linijomis, tarp abiejų šio lauko viduryje esančių kaimų, mūšio tvarka ir išskaičiavo, kaip reikia. Bet vos tik spėjo tai baigti, kaip, nieko nepadarę, o tik sudeginę vieną kaimą, nuvedė mus atgal į stovyklą, ir mes prasivaikščiojome ir prastovėjome kokias tris valandas tik tuščiai, nes priešo nebuvo nė kvapo, o tik sakė, esą jis yra už priešais mus esančio miško ir esą taip pat rikiuojasi mūšio tvarka, todėl ir išvedė ne visą mūsų armiją, o tik vieną mūsų avangardo korpusą ir grafo Fermoro diviziją, ir tai galbūt tam, kad jam įrodytų, jog esame labai atsargūs. Bet o, kad visada būtume buvę tokie atsargūs!

Šitaip baigėsi ir ši diena, be jokių svarbių įvykių, ir mes dėl savo nepratimo nežinojome, ką tai galėjo reikšti, kad mus išvedė. Man teko būti tarp šių į kovą išėjusiųjų, ir mes, teisybę sakant, ėjome gana drąsiai ir be jokio bailumo. Nekantrumas visiems buvo įrašytas veide, ir kiekvienas karštai norėjo greičiau pamatyti priešą ir taisė savo šautuvą, kad tiksliau į jį šautų. Bet kiek mes bežiūrėjome ir kiek bestengėmės narsiai jį pasitikti, tačiau jo nebuvo, ir mes negalėjome pamatyti nė vieno žmogaus, nors erdvus ir kelias varstas besidriekiantis laukas mums visas buvo matomas. Grįždami į stovyklą nežinojome, ar džiaugtis tuo, ar liūdėti? Tačiau sielvartauti dėl to neturėjome didelės priežasties. Kam gyvenimas nemielas, ir kas galėjo būti tikras, kad jis liks sveikas ir išliks gyvas po mūšio? Tik aš turėjau priežastį šiuo grįžimu būti patenkintas; bet dėl ko, to jūs tikrai neatspėsite. „Iš bailumo!“ – pasakysite jūs. – Ne, aš tikrai ne tik nebijojau, bet buvau dar ramesnis, nei pats maniau. O štai dėl ko: man nutiko vienas juokingas ir netikėtas nuotykis.

Kai mes lauke stovėjome mūšio tvarka ir, laukdami priešo iš miško, tvarkėme savo šautuvus, panorau ir aš pažiūrėti, ar mano šautuvo lentynėlėje yra parako, nes užtaisytas jis man jau seniai buvo.

Bet ar ne tikra išdaiga tada atsitiko? Žiūriu – ogi mano šautuvo visai nėra gaiduko!.. Dieve mano! kaip aš tada sutrikau ir į kokią sumaištį patekau! Iš vienos pusės nesupratau, kur jis dingo; iš kitos apmaudavau, kad prireikus man ne tik šaudyti, bet ir gintis nebus kuo, o iš trečios, ir labiausiai, bijojau, kad to kas nors nepamatytų ir nepradėtų juoktis. Bet kaip ten bebūtų, mano gaiduko nebuvo: atsisuko prakeiktas varžtelis, kuris, reikia manyti, išvakarėse, kai šautuvą valė, buvo nestipriai prisuktas, ir dingo kartu su gaiduku. O dar didesnei nelaimei, ir ieškoti jo nebuvo galimybės. Aš ne tik ieškoti, bet bijojau apie tai pasakyti net geriausiems savo bičiuliams, o tik viduje apmaudavau ir pats iš savęs juokiausi, sakydamas: „Šaunus, tikrai, aš karys! Ir tas prakeiktas gaidukas rado laiką dingti. Kaip tik dabar jį nelabasis nunešė, kai jo labiausiai reikėjo!“ – Bet, laimei, visų rūpesčių išvengiau: reikalas praėjo be kautynių, o mano šautuvo be gaiduko niekas nepastebėjo. Grįžome laimingai, o iki ryto mano šautuvui atsirado kitas gaidukas. Šią garbę galiu atiduoti pulko šaltkalvių stropumui. Iš tiesų per valandą jie pritaisė jam visai naują, ir aš jau nebesigėdijau pasirodyti prieš frontą, o pamestąjį ramiai palikau gulėti Egersdorfo laukuose.

Tuo baigsiu šį savo laišką ir, užtikrinęs jus savo draugyste, lieku ir t. t.

ANTRASIS ALIARMAS

45-asis laiškas

Mielas bičiuli. Paskutiniame savo laiške aprašiau jums pirmąjį mūsų pasirengimą mūšiui, o dabar aprašysiu antrąjį. Nesistebėkite juo! Koks jis bebūtų, bet net dvi paros praėjo vien pasirengimuose jam! Jis tikrai turėjo būti nepaprastas. Jis ir buvo nepaprastas, mielas bičiuli, kaip jūs tai patys iš jo aprašymo vėliau pamatysite, bet aš, palikęs pašalinius dalykus, pereisiu prie reikalo.

Naktį į rugpjūčio aštuonioliktąją praleidome ankstesnėje stovykloje laimingai ir trokštamiausioje ramybėje. Viskas buvo tylu ir ramu, ir niekas negalvojo apie priešą. Kas bus kitą dieną, to niekas nežinojo, ir rytas mums nerodė nieko nepaprasto.

Rytą mušė ne generalinį maršą, o zorią, ir tai jau įrodė mums, kad ir šią dieną į žygį neisime, o stovėsime toje pačioje vietoje.

Ši tyla ir ramybė truko net iki dvyliktos valandos, ir mes, manydami, kad ir visą dieną nieko nebus, jau buvome nusprendę praleisti ją įvairiose linksmybėse, kai staiga netikėtas patrankos šūvis sudrumstė mūsų ramybę ir atkreipė į save mūsų dėmesį. Tai įvyko, kaip dabar prisimenu, kaip tik tuo metu, kai mes su savo kompanionu sėdome pietauti, nes reikia žinoti, kad neilgai prieš tai ypatingu būdu susidraugavau su kaimyninės man dvyliktosios kuopos kapitonu Aleksejumi Dmitrijevičiumi Veljaminovu, pasaulietišku, labai protingu, mane nepaprastai mylinčiu žmogumi, be to, kraštiečiu, nes jis buvo Černės apskrities dvarininkas, o toje apskrityje ir aš turėjau vieną kaimelį. Mylėdamas mane, jis jau seniai stengėsi mane įkalbėti, kad valgytume kartu; o kadangi jis turėjo virėją ir valgydavo gerai, tai pagaliau aš mielai su tuo sutikau, ir nuo to laiko per visą likusį šio žygio laiką gyvenome su juo kaip tikri broliai ir ne tik valgydavome kartu, bet ir miegodavome vienoje palapinėje. Su šiuo savo draugu ir kompanionu vos tik spėjome tada sėsti pietauti, kaip išgirdome minėtąjį šūvį, ir dar kalbėjome tada: – „Ak tu! Ar tik ne vėl aliarmas: neleis mums nė papietauti.“ Bet vis dėlto dėl šio pirmojo signalo mes dar nelabai sunerimome ir tęsėme pietus; bet vos tik spėjome paimti šaukštus, kaip nuaidėjo antrasis, o netrukus po to ir trečiasis šūvis. Tada nebuvo kada ilgai galvoti, šaukštai iškrito mums iš rankų, ir mes, metę valgyti, skubėjome greičiau rengtis, griebti ginklus ir užsidėti savo ženklus ir šarfus. Triukšmas ir sumaištis jau buvo girdėti visoje stovykloje. Visur prasidėjo bėgiojimas, šauksmai ir raginimai. Vienas jau stovėjo savo vietoje prieš frontą, kitas bėgo ten stoti, trečias dar griebė ginklą ir vilkosi karinę aprangą; kitas, buvęs kur nors pasitraukęs, dar bėgo galvotrūkčiais, neapsirengęs, į palapinę ir skubėjo rengtis ir spėti eiti kartu su savo draugais mirti. Viršininkų ir karvedžių, šuoliuojančių ir jodinėjančių prieš pulkus, balsas ir šauksmas buvo girdėti visur ir žadino narsą ir drąsą karių širdyse. Žemė dejavo nuo sunkumo ugninių pabūklų, kuriuos vežė daugybė arklių, ir aidas tik skambėjo priešais mus stovinčiame miške nuo varovų ir furleitų šauksmo, raginančių arklius greičiau vežti pražūtinguosius pabūklus, paruoštus priešui triuškinti. Žodžiu, viskas buvo judėjime ir kario akims teikė malonų reginį.

Vos tik mes su pulkais spėjome išeiti prieš frontą ir išsirikiuoti, kaip jau pamatėme savo vyriausiuosius karvedžius, jojančius su didele palyda pro mūsų pulkus.

Negalėjo būti iškilmingesnės palydos už mūsų vyriausiojo vado. Apsuptas didžiausios daugybės kitų aukštų ir žemesnių viršininkų, generolų ir karininkų, su didžiule pompa jis jojo vadovauti armijai ir lemti tiek daug tūkstančių žmonių likimų. Išdidus ir brangus, turtingais papuošalais išpuoštas žirgas, šokinėdamas, žaidė kojomis, nešdamas šį karo vadą. Daugybė kitų žirgų po turtingais gūniais sekė paskui jį kaip atsarginiai. Pagaliau ištisi būriai husarų ir Čugujevo kazokų dengė šią puošnią ir iškilmingą eiseną. Jie buvo paskirti mūsų vado asmens sargybiniais ir sekė paskui jį visur.

Netrukus po to mūsų pulkus su išskleistomis vėliavomis vėl nuvedė į tą pačią vietą, kur išvakarėse buvome išėję; bet jau išvedė ne vien pirmąją diviziją ir mūsų avangardo korpusą, o visą armiją. Tai galėjome spręsti iš to, kad, kadangi mūsų pulkui teko stovėti pačioje ankščiausioje vietoje ir perėjoje, visi pulkai, ir raitieji, ir pėstieji, su savo vėliavomis ir pabūklais turėjo eiti pro mus ir praeiti šia siaura perėja į erdvų Egersdorfo lauką. Ten jie jau buvo tvarkingai rikiuojami dviem linijomis mūšio tvarka, o mus nuvedė jau po visų, nes buvome paskirti pridengti abiejų linijų kairįjį sparną, ir mus pastatė skersai abiejų linijų. Koks reginys staiga atsivėrė mums, kai mes, išsiveržę iš stovyklos ankštumos, išėjome ant kalvelės, nuo kurios buvo matyti visa lauko apylinkė! Visa jo pusė, esanti mūsų ir miško link, buvo padengta gausybe žmonių. Abiejų linijų frontai buvo nemažu atstumu vienas nuo kito ir į ilgį driekėsi taip toli, kad jų galo niekaip nebuvo įmanoma matyti. Tik vėliavos plevėsavo ir margavo savo spalvingumu ir tuo labiausiai puošė šį gražų reginį. Visa tuštuma tarp abiejų linijų buvo pripildyta daugybės žmonių. Kaip abi linijos stovėjo nejudėdamos, tarsi sienos, taip, priešingai, buvo atgijusi tarp jų esanti minia. Čia buvo matyti tik raitijos, vadų, adjutantų ir pasiuntinių, kariuomenės šuoliavimas pirmyn ir atgal, patrankų ir jų dėžių bei sviedinių. Visi karo vadai sukosi ir stengėsi viską sutvarkyti ir išdėstyti, kur ko reikia, ir išdalyti reikalingus įsakymus, kaip trauktis mūšio metu: visi jo be jokios abejonės laukė.

Diena tuomet pasitaikė pati gražiausia, oras – kuo geidžiamiausias, ir vien ginklų žvilgesys jau galėjo sužadinti norą kautis.

Negalėjo būti naudingesnės ir geresnės mūsų armijos pozicijos ir mūsų rikiuotės išdėstymo, nes įsivaizduokite, mielas bičiuli, kad minėtasis Jägersdorfo laukas ne visas toks lygus, kad jį būtų galima pavadinti horizontaliu: mūsų pusėje jame buvo nedidelė aukštuma. Ta aukštuma prasidėjo nuo plačios daubos arba sausslėnio, esančio tarp abiejų kaimų, ir tęsėsi iki pat to miško, už kurio stovėjo mūsų armijos stovykla. Ji užėmė gana daug vietos ir buvo iškilusi virš visos Jägersdorfo lauko erdvės. Štai ant šios aukštumos arba nuolaidžios kalvelės mūsų armija išsirikiavo mūšio tvarka ir turėjo pakankamai vietos laisvai išsidėstyti. Visas jos frontas, arba priešakys, buvo pridengtas minėtuoju sausslėniu, arba nedidele plačia dauba, kuria tekėjo mažas, bet klampus ir pelkėtas upelis, o visas užnugaris, arba galas, – aukštu ir tankiu mišku, tad iš užpakalio nebuvo galima tikėtis jokio pavojaus. Kairiuoju sparnu ji šliejosi prie vieno iš minėtųjų kaimų, esančių lauko viduryje ir visai netoli vienas nuo kito, o ar dešinysis buvo kuo nors pridengtas, ar ne, to aš matyti negalėjau. Bet jei net gamta jo niekuo nebūtų pridengusi, jį dengė pakankamas skaičius raitųjų ir pėsčiųjų kariuomenės su visa artilerijos kolona. Žodžiu, armijos pozicija buvo kuo geidžiamiausia ir tokia, kad kiekvienas galėjo spręsti, jog ji užėmė labai palankią vietą. Bet kad aiškiau pamatytumėte šią mūšio rikiuotę, pavaizduosiu ją jums atskiru piešiniu. (?)

Taip neskubėdami išsirikiavę ir sutvarkę, kas reikia, bebaimiškai laukėme priešo ir kas minutę tikėjomės, kad jis išeis iš priešais mus esančio miško ir mus užpuls. Tačiau skaičiavome be šeimininko. Kad ir kiek laukėme ir kad ir kiek žiūrėjome, nukreipę akis į tą pusę, iš kurios laukėme priešo, negalėjome išvysti nė jo ženklo; tokie pat bergždi buvo ir visi mūsų klausinėjimai pas tuos, kurie atjodavo pas mus nuo dešiniojo flango. Nors kiekvieno iš jų klausėme: „Ar ateina priešas? Ar jau pasirodė iš miško? Ar jo nesimato?“ – bet visi atsakydavo, kad ne ir kad patys jau visas akis išžiūrėjo.

Žodžiu, visas mūsų laukimas buvo veltui. Priešo karvedžiai nebuvo tokie kvaili, kaip mes manėme.

Jie gerai žinojo savo bejėgiškumą prieš mus ir kokia didelė mūsų jėgų persvara prieš jų, ir buvo toli nuo minties pulti mus, taip palankiai išsirikiavusius, vidury baltos dienos ir su tokiu akivaizdžiu pavojumi sau; veikiau tenkinosi tuo, kad mes jiems šitaip save parodėme ir jie galėjo visą mūsų jėgą matyti ir apžiūrėti kaip ant delno. Be to, jiems ir nebuvo kada pradėti su mumis reikalą. Jie, kaip vėliau sužinojome, tik tą pačią dieną atėjo nuo Vėluvos į užimtą už miško stovyklą ir siuntė tik žvalgyti mūsų armijos. Apie šią rekognoskuotę priešai savo pranešimuose rašo, esą buvo pasiųstas generolas leitenantas Schorlemeris su 20 husarų eskadronų ir su 20 dragūnų eskadronų; tačiau mes tokio kariuomenės skaičiaus nematėme, o mums vėliau pasakojo, kad tą dieną mūsų stovyklą ir armiją žvalgė tik Prūsijos generolas leitenantas grafas Dohna su nedidele priedanga, nes jis buvo laikomas geriausiu jų generolu; mūsų gi karvedžiams, arba veikiau atokiosioms sargyboms, pasirodė, kad tai jau visa armija, ir tai buvo pati mūsų bailumo ir skubotos išeities iš stovyklos priežastis.

Dėl visų šių aplinkybių mes, nepaisant viso savo laukimo, negalėjome išvysti priešais save priešo. Jau stovėjome daugiau kaip dvi valandas; jau diena pradėjo krypti vakarop, o priešo armijos nė ženklo nebuvo, ir visa, ką galėjome girdėti, buvo tai, kad tolumoje tarp mūsų kazokų ir priešo vyko nedidelis susišaudymas: į juos jis iš miško kartais šaudydavo iš šautuvų, kartais iš patrankų, ir tie kazokai galbūt buvo tie, kuriuos iš mūsų siuntė išžvalgyti priešo.

Pagaliau mūsų karvedžiai pamatė, kad stovime veltui ir nieko nesulauksime. Todėl, keletą kartų iššovę iš didelės patrankos į mišką ir numetę ten keletą bombų iš haubicų, galbūt į pasirodžiusius priešus, ir sudeginę tolumoje prieš armiją, pamiškėje, esantį kaimą, mūsų pulkus vėl paleido atgal į stovyklą. Mes nežinojome ir negalėjome suprasti, ką tai reiškia ir kiek dar mus šitaip vedžios ir rodys priešams.

Jau beveik pradėjo temti, kai grįžome į savo palapines, ir tada pirmą kartą išgirdome vakarinį signalinį patrankos šūvį priešo stovykloje, skelbiantį vakarinę zorią, ir kadangi jis buvo girdėti gana garsiai, galėjome spręsti, kad priešo stovykla jau visai netoli mūsiškės, o šiek tiek vėliau labai aiškiai išgirdome, kaip ten ir zorią mušė.

Negaliu deramai pavaizduoti, su kokiais įvairiais sielos jausmais klausėmės to priešo būgnų garso; niekada iki tol mums nebuvo tekę jo girdėti.

Kiekvienas su dideliu smalsumu įtempė klausą, kad jį išgirstų, ir kadangi toks tikras, aiškus priešo armijos artumo įrodymas nebeleido mums niekaip abejoti, kad kitą dieną po to įvyks mūsų mūšis su juo, tai vieni klausėsi tos zorios mušimo, o netrukus po to ir mūsiškės, su ypatingu malonumu ir be jokio sumišimo, džiaugdamiesi, kad netrukus turės reikalų su priešu, o kartu ir patogią progą parodyti savo narsą ir drąsą, o kiti, priešingai, tuomet buvo užimti kitomis mintimis:

„Na, broliai! – kalbėjo tuomet vieni, – matyt, dabar jau iš visko, kad reikalas pas mus eina prie muštynių, – be abejonės, rytoj jos bus! Kam gi Dievas padės įveikti savo priešą? Nors ir guodžiamės viltimi, kad nugalėsime prūsus, bet pasaulyje nestinga ir tokių pavyzdžių, kai mažos armijos sumušdavo dideles. Neduok, Dieve, kad tokia nelaimė mus ištiktų!“ – Taip! – pritardavo kiti, – visa tai įmanomas dalykas; bet kaip ten bebūtų ir kam Dievas bepadėtų, tikra tai, kad iš abiejų pusių be nuostolių neapsieis. Daugelis šia proga iškeliaus į aną pasaulį. Ir kam gi, ir kam likimas skyrė čia padėti savo galvą! – „Taip! – tęsė kiti, – daugelis iš mūsų tikrai nebeišvys saulėlydžio ir dabar jau paskutinį kartą girdi mušamą vakarinę zorią! Rytoj, maždaug tuo pačiu laiku, jie jau gulės be kvapo ir su jau atšalusiu krauju! Bet kam gi, ir kam lemta būti jų skaičiuje? – Visa tai nuo mūsų paslėpta neperregima uždanga, ir visa tai – baisus nežinojimas!“ – Taip! – atsakydavo kiti, – nežinia ir tai, kam gi, ir kam teks dar ir visam laikui būti suluošintam ir netekti arba rankos, arba kojos, arba būti taip peršautam ir sužeistam, kad visam amžiui liks luošas ir sužalotas. Laimingas bus tas, kas laimingai išsisuks nuo viso to ir liks gyvas ir visai sveikas. – Taip ir panašiai kalbėjosi tuomet tarpusavyje daugelis, ir visų nepratimas prie ugnies bei tai, kad niekada dar nebuvo dalyvavę mūšiuose, daugeliui kėlė tokius jausmus ir mintis. Bet buvo ir daugybė tokių, kurie visų laukiančių pavojų nė kiek nepaisė, o su drąsia dvasia ir viską pamiršę ruošėsi į mūšį kaip į kokią linksmą puotą.

Vos tik pas mus nuskambėjo zoria ir vos sutemo, kaip pakilo toks tirštas rūkas, arba veikiau dūmai, kokių aš nuo gimimo nebuvau matęs.

Staiga pasidarė taip tamsu, kad, nepaisant šviesaus vasaros vakaro, nebuvo galima nieko matyti nė per dešimt sieksnių. Stebėjomės šiuo keistu meteoru, juo labiau kad iki tol tokių rūkų čia nebuvome matę. Tačiau šis rūkas truko neilgai; po valandos jis vėl išsisklaidė, ir pasidarė šviesu.

Tada visoje armijoje buvo išdalytas įsakymas išvesti visus kareivius į frontą ir kad visi pulkai nakvotų su ginklais, iš anksto apsirūpinę maisto atsargomis trims paroms. Keista mums tai buvo, ir negalėjome suprasti, ką tai reiškia. Visi tik sprendė, kad, be abejo, rytoj turėsime žygiuoti, todėl kiekvienas iš mūsų galvojo, kaip čia greitomis apsirūpinti maistu. Laimei, maisto produktų tuomet mums netrūko. Tuoj pat buvo iškeptos dvi žąsys ir išvirtas kumpis. Pilną krepšį man prikimšo, ir tikėjomės, kad viso to mums užteks ir penkioms dienoms. Šitaip pasiruošę, ir nakvojome su ginklais. Tuo baigsiu savo laišką, pasakęs jums, kad esu ir t. t.

ALIARMAS

46-as laiškas

Mielas bičiuli!

Dabar jau pasiekiau tą laiko tašką, kuris buvo lemiamas visai mūsų šių metų kampanijai, būtent rugpjūčio 19-ąją, kuri dėl joje įvykusio mūšio tapo garsi ir įsimintina. Man ji buvo ypač verta dėmesio tuo, kad buvo vienintelė tokio pobūdžio, kokia iki šiol mano gyvenime pasitaikė ir kokią man lemta buvo pamatyti. Todėl norėčiau jums, mielas bičiuli, šį mūšį aprašyti kuo tiksliausiai, bet nesitikiu, kad tam man užteks jėgų.

Bet prieš pradėdamas aprašinėti patį mūšį, turiu jums paaiškinti išvakarėse armijoje duoto įsakymo, kuris mums atrodė toks nesuprantamas, priežastį. Mūsų vadai, grįžę su pulkais į stovyklą, sušaukė karo tarybą ir svarstė, ką daryti. Visi vienbalsiai sutarė, kad priešas, kaip matyti, nenori duoti mūšio ir bijo pasirodyti lauke, o stengiasi tik užtverti mums kelią į tolesnį žygį, užėmęs pačią siauriausią tarpeklį, ir tuo sukliudyti, kad mes jo neapeitume ir nenužygiuotume su armija tiesiai į Karaliaučių. Kiti, priešingai, spėliojo ir kalbėjo, kad priešas galbūt laukia iš mūsų atakos. Bet visi tokie samprotavimai buvo nepagrįsti, kaip tai paaiškės iš tolesnio.

Tačiau mūsų vadai tada, visa tai darydami prielaida, sprendė, kad nieko kito nebeliko, kaip tik eiti jam priešais ir priversti jį duoti mūšį.

Bet čia iškilo klausimas: kur ir kokiomis vietomis pas jį eiti? Eiti tiesiai per Jägersdorfo lauką ir artimiausiu keliu pas jį buvo visiškai neįmanoma: jis su savo armija stovėjo už tankaus ir didelio miško, juo visiškai pridengtas, o per tą mišką nebuvo kito praėjimo, kaip tik vienas siauras ir ankštas kelias, ir tas jau buvo užimtas prūsų kariuomenės; vadinasi, čia pulti niekaip nebuvo galima, o aplink minėtąjį mišką apeiti buvo labai toli. Bet kadangi nieko kito neliko, o norėjosi paskubėti, tai ir nutarė apeiti aplink tą tolimąjį mišką iš kairės pusės, už kurio stovėjo priešas, ir tuo pačiu atkreipti priešą sau priešais. Bet kadangi šiam apėjimui reikėjo sugaišti ne mažiau kaip keletą dienų, o kartu ir eiti reikėjo blogais keliais ir ankštais praėjimais, tai nuspręsta sunkųjį savo vilkstinį palikti čia vietoje, o su savimi pasiimti tik lengvąjį ir būtiniausią ir susiruošti kuo lengviau. Pagaliau nutarė šio sumanymo neatidėlioti, kad neduotų priešui laiko užimti ir paskutinių praėjimų, ir tam paskyrė minėtąją rugpjūčio 19-ąją, nutarę išžygiuoti auštant, o kaip tik tam ir buvo duotas įsakymas pasiimti maisto atsargų trims paroms, būti visiškai pasiruošusiems žygiui ir nakvoti su ginklais prieš frontą.

Tokie tai buvo mūsų pusės potvarkiai. Bet likimui buvo visai kitaip malonu. Mūsų sumanymai ir ketinimai buvo sugriauti, ir įvyko visai kas kita, nes tuo metu, kai mes šitaip galvojome ir tarėmės, kokiomis priemonėmis priversti bailų priešą stoti į mūšį, jis, priešingai, apie bailumą nė negalvojo. Jis buvo bene drąsesnis už mus ir nusprendė, negaišdamas laiko, pats mus pulti. Prūsai nuo seno garsėjo tuo, kad moka pasinaudoti metu ir proga, ir kaip tik šiuo menu dažnai mažomis jėgomis sumušdavo dideles armijas. Šią gudrybę jie ketino panaudoti ir šiuo atveju, o savo jėgų stoką atlyginti vikrumu ir drąsa. Jie gerai žinojo, kokioje ankštoje, nors ir labai palankioje vietoje stovi mūsų armija, o galbūt jiems nebuvo nežinoma ir ta netvarka, kurioje tuomet buvo mūsų generolai ir vadai. Patį mūsų ketinimą apeiti aplinkui ir išžygiuoti jie galbūt kaip nors sužinojo, todėl ilgai negalvoję nusprendė pasinaudoti šia proga ir užpulti mus visiškai netikėtai, ir tuo metu, kai armija tik pajudės iš vietos, kad pasinaudotų mūsų sumišimu ir, neišleidę mūsų iš mūsų urvo, išsmaugtų kaip vištas. Tą ketinimą jie įvykdė su gana nemenka sėkme, kaip tai paaiškės iš tolesnio.

Taip buvo mums pinami tinklai, o mes, nieko nenujausdami, sau miegojome ir ilsėjomės ramiai. Pagaliau purpurinė aušra pamažu pradėjo nušviesti horizontą ir pranašauti mums nuostabiausią dieną.

Prieš rytą vėl buvęs stiprus rūkas pradėjo sklaidytis, ir oras ėmė darytis plonas ir skaidrus; saulė, išbėgusi iš už kalnų, jau nušvietė visą mūsų horizontą, kai garsus signalinis patrankos šūvis, nutraukęs mūsų saldų miegą, išjudino visą armiją. Smalsia ausimi klausėmės, ką muš: zorią ar generalinį maršą, ir išgirdę pastarąjį, tuoj pat ėmėme skubiai ruoštis žygiui. Šiek tiek vėliau sumušė „į vežimus“, todėl tuoj pat buvo nuimtos visos palapinės, į vežimus įkinkyti arkliai, ir vilkstinės, nė kiek nedelsdamos, kaip įprasta, pajudėjo savo keliu. Dabar prisiminkite, mielas bičiuli, vieną jums mano minėtą aplinkybę, kad išėjimas ir išvažiavimas iš tos vietos, kur armija buvo išsidėsčiusi stovykla, buvo tik per tą vieną siaurą proskyną, kur stovėjo mūsų avangardo korpusas ir antroji divizija; o kadangi ir mūsų žygis turėjo eiti į tą pusę, tai natūralu, kad visos armijos vilkstinės, pajudėjusios į kelią, suplūdo į šią vietą ir sukėlė didžiausią spūstį. Dar didesnei nelaimei, priešais šį ankštą tarpeklį pasitaikė klampi ir purvina upelio vaga, būtent ta pati, kuri, perkirsdama Jägersdorfo lauką ir tekėdama tarp abiejų Jägersdorfo kaimų, ėjo įtekėti į statų griovį, esantį už armijos. Per šią upelio vagą turėjo persikelti priekinės vilkstinės, o kadangi natūralu, kad dėl to jos šiek tiek sustodavo, tai spūstis ir sumaištis užpakalinėse darėsi dar didesnė. Visi vežimai grūdosi tarpusavyje, ir kiekvienas stengėsi judėti į priekį ir aplenkti kitą. Bet kadangi priekiniai buvo priversti sustoti, tai pasidarė tokia spūstis, kad tarp vežimų ir ratų pėsčiajam su didžiausiu vargu buvo galima prasibrauti. Viskas čia buvo sumišę: ir artilerija su savo dėžėmis ir sviediniais, ir pulkų vilkstinės, ir generolų karietos, ir karininkų bei kareivių vežimai, dėl ko labiausiai ir kilo sumaištis. Patys pulkai jau buvo pajudinti iš savo vietų ir įvairiose vietose būriais suspausti tarp vilkstinių, o tai dar labiau padidino spūstį ir sumaištį, kuri ir šiaip visada būna, kai armija iš stovyklos išžygiuoja į savo žygį.

Kaip tik tuo metu, kaip tik tada, kai vyko didžiausia sumaištis ir kariuomenė su vilkstinėmis buvo aukščiau minėtu būdu sumišusi, o šios pastarosios visą siaurą proskyną, per kurią turėjo išeiti pagrindinė armija, buvo taip užkimšusios, kad nebuvo nei praeiti, nei pravažiuoti, – kaip tik tuo metu, sakau, staiga iš pradžių tylus gandas ėmė sklisti po visą kariuomenę ir vilkstines, kad priešas puola ir jau arti, bet tuoj pat jis virto bendru triukšmu, ir visur jau girdėjosi šauksmas – „priešas! priešas!“ – ir tvirtinimai, kad jis jau visai arti; bet tiksliai niekas nežinojo. Vienas sakė, kad jis pasirodė lauke, kitas tvirtino, kad jis jau praėjo kaimus; trečias sakė, kad jis jau pačiose vilkstinėse, ir taip toliau.

Kiekvienas aiškino taip, kaip jam norėjosi, ir kitiems įbauginti pridėdavo, ką tik norėjo; o kitas nežinojo, ką manyti ir kurį gandą laikyti teisingiausiu.

Bet neilgai buvome šiame nežinojime. Maždaug po trijų minučių gavome gerą to patvirtinimą. Visos šios siauros vietos priekyje, dešinėje, kur ji jungėsi su Jägersdorfo lauku, stovėjo stovykla mūsų antrasis Maskvos pulkas, užimdamas visą įėjimą į minėtąjį lauką; ir kadangi jis dengė visą mūsų buvusią stovyklą, tai geresniam šios vietos sutvirtinimui ir pridengimui prie jo buvo prijungta nedidelė artilerijos kolona ir dėl visa ko pastatyta prieš jį. Šis pulkas buvo pirmasis, kuris tada staiga išvydo priešą ir, kas labiausiai stebina, jau esantį priešais save.

Nežinau aš, nežinojome tuomet ir mes visi, o jūs spręskite ir aiškinkitės, kaip tai atsitiko, kad mes, nepaisant viso savo ankstesnio atsargumo ir visos didžiulės daugybės mūsų lengvosios kariuomenės, saugančios armiją, nematėme, kaip priešas perėjo per savo tolimąjį mišką, kaip išėjo į lauką ir kaip perėjo visą platų, maždaug keturias varstas skersai besitęsiantį Jägersdorfo lauką, ir kaip tai atsitiko, kad mes jį išvydome tik tada, kai jis jau mums beveik ant sprando užsėdo. Iš tiesų keistas tai buvo ir nesuprantamas dalykas! Būdami už kokių dviejų šimtų varstų nuo priešo, turėjome didžiausias ir tokias atsargumo priemones, tarsi priešas būtų už dviejų ar trijų varstų, ir piketuose mus visus nukankino; o kai priešas iš tikrųjų buvo taip arti, tada mūsų akys lygiai kaip užrištos buvo, ir mes, patarlės žodžiais tariant, „nematėme, kaip mūsų akyse jauja sudegė“. Žodžiu, tai buvo nesuprantamas dalykas, ir aš netvirtinu ir negaliu tvirtinti, o tik pasakysiu, kad vėliau armijoje sklido gandas, esą mūsų vadams dar prieš aušrą, kai armija dar ilsėjosi, ne kartą buvo pranešta, kad priešas, išėjęs į lauką, artinasi prie mūsų, bet tuo esą nenorėjo tikėti, laikydami tai plepalais ir neįmanomu dalyku. Ypač dėl išmintingo įtikinėjimo konsistento ir feldmaršalo padėjėjo, aukščiau minėto generolo Liveno. Bet ar iš tikrųjų taip buvo, to tikrai nežinau, nes tokiam mažam žmogui, koks buvau aš, nebuvo galima ir žinoti.

Bet kaip ten bebūtų, priešas užklupo mus tokiu netikėtumu, kokio geresnio jis negalėjo nei reikalauti, nei norėti. Minėtasis antrasis Maskvos pulkas išvydo jį tik tada, kai jis buvo jau tokiu atstumu, kad patrankos galėjo jį pasiekti, todėl iš priešais jį esančios mūsų baterijos tą pačią akimirką ir prasidėjo kanonada į priešą, kuri ir patvirtino mums, kad gandas apie priešą teisingas ir kad jis jau yra netoli nuo mūsų.

Dieve mano! Kokia tada kilo sumaištis visoje mūsų armijoje ir vilkstinėse! Kokia kilo aimana, koks triukšmas, ir koks prasidėjo lakstymas, ir kokia netvarka!

Vienur girdėjosi šauksmas: „Čia! Čia! Artileriją!“; kitur šaukė: „Raitininkus, raitininkus greičiau čia siųskite!“ Vienur šaukė: „Vilkstines šalin! Šalin! Atgal! Atgal! Atgal!“ Žodžiu, visas oras prisipildė pasiuntinių ir įsakinėjančiųjų šauksmų, o dar labiau – furmonų ir vežimus vairuojančiųjų. Šie tik ir mokėjo, kad šaukė: „Nu! Nu! Nu!“ ir ragino arklius, vežančius visokias sunkenybes. Žodžiu, ir prieš tai jau buvo nemenka sumaištis, o per tokį netikėtą aliarmą ji pasidarė visai neapsakoma. Visi žmonės sutriko ir nežinojo, ką daryti ir imtis. Patys mūsų vadai ir vadovai prarado bet kokią sveiko proto tvarką ir be atminties kaišiojosi visur, nežinodami, ką daryti ir imtis. Toks atvejis ir jiems patiems buvo dar pirmas, ir, be to, deja, toks netikėtas ir painus, o jie visi buvo žmonės dar nepratę. Niekada nebuvau jų matęs tokioje netvarkoje, kaip tuo metu. Vienas lėkė be atminties ir išbalusiu veidu šaukė ir įsakinėjo pats nežinodamas ką; kitas pats vijo šalin vilkstines, keikė ir mušė vežikus; trečias, nutvėręs patranką, pats lėkė su ja, kiek arklys turėjo jėgų. Kitas, pasigavęs kurį nors pulką, brovėsi su juo per vilkstinę, ropšdamasis per vežimus ir furgonus, vesdamas jį pats nežinodamas kur. Žodžiu, viskas buvo didžiausioje sumaištyje ir netvarkoje, o ir argi galėjo būti kitaip, kai nežinojo, ar armiją rikiuoti į tvarką, ar gintis nuo jau puolančio priešo: taip arti jis jau buvo prie mūsų.

Tokiomis aplinkybėmis ar buvo galima tikėtis, kad mūsų armija galėtų būti išrikiuota tvarkinga mūšio rikiuote ir duoti tvarkingą atkirtį priešui? Beveik visi pulkai, arba didžioji jų dalis, buvo už miško ir už vilkstinės, ir visi niekaip negalėjo per ją prasibrauti, o per mišką praeiti dėl jo tankumo taip pat nebuvo būdo. Taigi jie buvo priversti stovėti sudėję rankas ir laukti, kol jiems išvalys kelią. Bet to padaryti dėl tuometinės sumaišties ir vietos ankštumo nebuvo galimybės. Tik viena antroji divizija, kuriai vadovavo dorasis vyriausiasis generolas Lopuchinas, dėl to, kad ji stovėjo stovykla pačioje proskynoje ir arčiausiai visų prie lauko, galėjo kiek judėti, bet ir jos pulkams eiti tiesiai niekaip nebuvo galima, ir jie buvo priversti eiti voromis ir, šitaip išeidami iš proskynos į dešinę, tęstis palei pat mišką, nes toliau į platų lauką žengti dėl priešo artumo jau nebebuvo galima.

Ar kada nors armijos šitaip rikiuojasi mūšio rikiuote? Bet ko nepadaro būtinybė! Būtume džiaugęsi, jei nors šitaip būtų pavykę mums ištrūkti iš už miško ir vilkstinių. Tačiau ir šio paskutinio būdo greitai netekome.

Dabar papasakosiu jums, mielas bičiuli, kur būtent aš šioje sumaištyje patekau ir kas su manimi vyko. Mūsų pulkas, kaip anksčiau jums sakiau, buvo avangardo, arba priešakiniame, korpuse su kai kuriais kitais tokiais pat negausiais, kaip ir mūsiškis, pulkais. Kadangi stovėjome beveik pačiame priekyje ir buvome paskirti per žygį dengti vilkstines, tai ir pajudinti iš vietos buvome anksčiau už visus kitus pulkus ir buvome tada prie pat tos upelio vagos, iš visų pusių apsupti daugybės vilkstinių, kai prasidėjo iš mūsų ir priešo pusės aukščiau minėtas šaudymas iš patrankų, ir kai kurios priešo patrankų sviediniai ėmė šnarėti, švilpti per vilkstines ir laužyti bei draskyti visa, kas tik pasitaikė kelyje. Šis reiškinys mums buvo dar naujas ir iki tol nematytas. Tai išgirdę sustojome ir laukėme paliepimo, kur mums lieps eiti: ar pirmyn traktu, ar į dešinę, į tą vietą, kur jau vyko šaudymas. Šiek tiek vėliau pas mus atjojo, neprisimenu, koks tai generolas ir, pasigavęs, nuvedė per upelį pirmyn per visas vilkstines, versdamas visaip per jas skverbtis, o kur negalima – ropštis per furas ir vežimus.

Dabar akimirkai sustosiu ir pasakysiu, kad kadangi per šį žygiavimą mums į priekį nieko nebuvo matyti už vilkstinių, ir mes tikrai manėme, kad ištrūkę iš jų tuojau užtiksime jau parengtyje stovintį priešą ir tuoj pat stosime su juo į kruviną mūšį, tai minutės, kuriomis mes minėtuoju būdu ėjome ir brovėmės per vilkstines, mums buvo pačios kritiškiausios. Tikrumas dėl priešo artumo, jau visai arti girdimo patrankų šaudymo garsas ir jau per vilkstines skraidantys priešo sviediniai neleido mums abejoti, kad po keleto minučių ir mes pradėsime šaudyti ir kautis su priešu, o nepatyrimas tokiais atvejais ir mintis, kad mirties dalgis jau buvo išskleistas virš kiekvieno ir pasirengęs pakirsti daugelį, ir kad tos minutės daugeliui buvo jau paskutinės gyvenime, – vedė visą sielą į tokią suirutę ir visas mintis į tokią sumaištį ir painiavą, kad tuometinės sielos būsenos niekaip negalima išreikšti žodžiais, nes tą akimirką joje veikė ne viena, o daugybė aistrų ir polinkių vienu metu, ir iš tiesų negalima pasakyti, ar baimė, būdinga visiems žmonėms, labiau tada valdė visas sielos galias, ar apmaudas ir pasipiktinimas visur tuomet matoma netvarka ir sumaištimi bei jų sukeltas uolumas ir noras kuo greičiau eiti ir atremti priešą, – vis dėlto negalima neprisipažinti, kad kiekvieno širdis tuomet buvo ne savo vietoje, o gana juntamai drebėjo, nuolat vis apmirdama.

Tačiau tiesai paliudyti reikia pasakyti ir tai, kad visą šį pirmąjį ir tiesiog žodžiais neapsakomą siaubą jautėme tik nuo pat pradžios ir tik iki tol, kol neišėjome į lauką ir neišvydome priešo.

O ten, nežinau, ar todėl, kad žmogus jau būna lygiai kaip neviltyje ir suakmenėjime, ar todėl, kad jis yra ne vienas, o su daugybe kitų, jis toli gražu nejaučia tokios baimės ir nuogąstavimo, kokį pagal prigimtį ir pagal tikrąjį pavojų bei atvejo svarbą turėtų jausti, o būna jau kur kas žvalesnis ir ramesnės dvasios.

Bet aš jau nukrypau nuo savo pasakojimo tvarkos; dabar, grįždamas prie jos, pasakysiu, kad, prasibrovę per vilkstines ir išėję į laisvę, pamatėme kitus mūsų avangardo korpuso pulkus, besirikiuojančius mums dešinėje į vieną liniją. Mums liepė prie jų prisijungti, o prie mūsų ėmė jungtis ir likę mūsų korpuso pulkai. Taigi patekome jau visai į kitą vietą, nei ta, kur dienos išvakarėse mums teko stovėti. Ir laimei taip pasitaikė, kad ši vieta buvo pati puikiausia, o kas dar geriau – pati saugiausia; kaip tik toje vietoje, kur mūsų pulkui teko stoti, pasitaikė nedidelė kalvelė arba kauburys, nuo kurio buvo matyti visa Jägersdorfo lauko erdvė. Vos spėjome ant jo užlipti ir apsidairyti, kaip visa prūsų armija atsivėrė mums kaip ant delno. Pamatėme, kad ji buvo beveik toje pačioje vietoje, kur išvakarėse buvome išsirikiavę mes, ir jos pirmoji linija stovėjo kaip tik ten, kur stovėjo mūsų pirmoji linija, o antroji – prieš Klein Jägersdorfo kaimą, ir abi jos linijos galais buvo atsukusios į tą vietą, kur stovėjome mes, tad mums buvo galima matyti išilgai jas abi. Dar didesniam malonumui mums buvo matyti ir visa ta vieta, kur rikiavosi ir mūsų armija, nes mums su visu savo korpusu teko stovėti savosios armijos kairiajame sparne arba, geriau sakant, abiejų armijų flange. Patys gi buvome nuo užpuolimo pridengti nedidele pelke, apaugusia nors žemais, bet nepaprastai tankiais krūmais, besitęsiančiais nuo Klein Jägersdorfo kaimo tam tikrą atstumą į kairę. Per šiuos krūmus nuo savo kalvelės mums viską buvo galima matyti, o priešui prie mūsų per krūmus prieiti nebuvo galimybės. Taigi stovėjome ramiai ir rengėmės būti tik viso tuomet prasidedančio kruvino mūšio teatro žiūrovais.

Jis prasidėjo aštuntos valandos pradžioje, kai saulė jau buvo gana aukštai ir savo spindesiu, esant ramiam orui, kūrė nuostabiausią dieną. Pirmoji ugnis prasidėjo iš priešo pusės, ir mums visa tai buvo matyti.

Prūsai ėjo kuo drąsiausiai ir tvarkingiausiai pulti mūsų armijos, besitęsiančios palei mišką, ir priėję tinkamu atstumu, paleido į mūsiškius tvarkingą salvę. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau priešo ugnį į savo tautiečius.

Širdis mums tada suvirpėjo, ir visi nustebome, pamatę, kad iš mūsų pusės nė vienu šautuvo šūviu nebuvo atsakyta, lygiai tarsi jie savo salve būtų išžudę visus iki vieno. Prūsai, paleidę salvę, nesustodami toliau puolė ir, eidami užtaisę savo šautuvus bei priėję dar arčiau prie mūsiškių, paleido į mūsiškius visa savo pirmąja linija kitą tvarkingą salvę. Tada dar labiau nustebome ir nežinojome, ką daryti, pamatę, kad iš mūsų pusės ir į šią salvę nė vienu šautuvo šūviu nebuvo atsakyta. – „Viešpatie, pasigailėk! Kas gi tai?“ – kalbėjome mes, susibūrę tarpusavyje ir žiūrėdami į šį reginį nuo savo tolimos kalvelės, – „ar gyvi dar mūsiškiai, ir ką jie daro? Nejaugi gyvų nieko neliko?“ Kai kurie silpnadvasiai jau iš tikrųjų pradėjo spręsti, kad mūsiškius visus išžudė. „Kaip gi galima, – kalbėjo jie, – nuo dviejų tokių žiaurių salvių ir iš tokio artumo kam nors išlikti?“ Bet mūsų akys įrodė priešingai. Vos tik kiek prasisklaidė dūmai, galėjome dar aiškiai pro prūsus matyti mūsų frontą; bet kodėl tokia tyla buvo, to niekas negalėjo įspėti. Kai kurie iš prietaringų senių jau pagalvojo, ar tik nebus užkerėti mūsų kareivių šautuvai; bet ši nuomonė buvo mūsų visų išjuokta, nes ji buvo visiškai nesąmoninga. Toliau žiūrėdami pamatėme, kad prūsai ir po šios salvės toliau puolė ir eidami užtaisinėjo savo šautuvus, o užtaisę ir priėję dar gerokai arčiau, paleido į mūsiškius trečią baisiausią ir tvarkingiausią salvę. – „Na! – sušukome tada, – dabar jau, ko gero, iš tikrųjų mūsiškius visus išžudė!“ Bet vos spėjome tai ištarti, kaip visų bendram džiaugsmui pamatėme, kad ne visi dar mūsiškiai išžudyti, bet daug dar gyvų liko. Nes vos priešai paleido trečiąją salvę, kaip užsiliepsnojo ir iš mūsų pusės patrankų ir šautuvų ugnis, ir nors ne salvėmis, be tvarkos, bet dar kur kas stipresnė už priešo. Nuo šios minutės ir prūsai nustojo šaudyti salvėmis. Ugnis iš abiejų pusių tapo nenutrūkstama nė vienai minutei, ir mes nebegalėjome atskirti priešo šaudymo nuo mūsiškio. Tik patrankų šūviai buvo atskiriami, o ypač iš mūsų slaptųjų Šuvalovo haubicų, kurias pagal ypatingą jų garsą ir tirštus juodus dūmus galėjome aiškiai matyti ir atskirti nuo kito patrankų šaudymo, kuris, lygiai kaip ir šautuvų, iš abiejų pusių tapo pats žiauriausias ir nenutrūkstamas.

Dabar įsivaizduokite patys, mielas bičiuli, kaip mums buvo žiūrėti į šį kruviną reginį, nes tuometinių sielos virpesių aš plunksna aprašyti nepajėgiu.

Mes visi, tai yra štabo karininkai ir karininkai, susibūrę būreliais, žiūrėjome į šias skerdynes ir tik gailėjome bei svarstėme, nes patiems mums nieko daryti nebuvo galima.

Nors mums visa eiga buvo matoma, bet stovėjome taip toli, kad priešo negalėjo pasiekti ne tik mūsų šautuvai, bet ir pačios pulkų patrankos. Taigi buvome priversti tik žiūrėti sudėję rankas ir, būdami tarp baimės ir vilties, laukti lemiamos minutės. Bet greitai netekome ir to malonumo matyti visą eigą: nuo nenutrūkstamo šaudymo dūmai taip sutirštėjo, kad abiejų kovojančių armijų mums jau nebuvo matyti, o girdėjosi tik šautuvų traškesys ir patrankų šaudymo garsas. Tik patys kovojančių linijų arba frontų galiukai mums buvo kiek matomi ir sudarė labai jaudinantį reginį. Abu frontai buvo labai arti vienas kito ir stovėjo nenutrūkstamoje ugnyje. Mūsiškis per visą mūšį stovėjo nepajudinamai, ir pirmoji eilė kaip atsiklaupė, taip ir klūpojo. Prūsų gi frontas atrodė nuolat judantis: tai jis priartėdavo keletą žingsnių arčiau, tai vėl atsitraukdavo atgal, tačiau kovėsi ne mažesne drąsa ir tvirtumu nei mūsiškiai, ir tai tęsėsi taip be perstojo.

Kaip tik tuo metu turėjome progos prisižiūrėti viso to, kas tokiais atvejais vyksta, ir ar galima aprašyti tą graudų reginį. Už abiejų frontų buvo matyti daugybė žmonių, rodančių įvairius vaizdus: vienas lėkė ant arklio, veždamas, be abejonės, kokį nors svarbų įsakymą, bet būdamas peršautas, galvotrūkčiais nuo jo krisdavo ant žemės; kitas išbėgdavo iš fronto ir, nusilpęs nuo žaizdų, nebegalėjo išsilaikyti ant kojų, o krisdavo; ten tempė užmuštą viršininką, kitur vedė po ranka sužeistą; staiga frontuose atsirasdavo ištisos spragos, ir staiga jos vėl būdavo užpildomos; po vieną fronte žūstančių dėl dūmų nebuvo galima taip aiškiai matyti, kaip kitų. Bet kaip pavaizduoti kitų, esančių už fronto, šurmulį ir sumaištį? Kokiame įvairiame judėjime jie buvo matomi: daugelis jodinėjo ant arklių, ragindami karius ir vežiodami jiems reikalingus paliepimus; kiti lėkė išilgai fronto iš užpakalio; treti – nuo fronto atgal. Kitur vedė būriais pastiprinimą, ten tempė patranką, kitur šovinių dėžę ant savęs; dar kitoje vietoje po jais buvo nušauti arkliai, ir reikėjo juos išnarplioti ir iškinkyti; kitur lakstė žirgas, netekęs savo raitelio; kitur lėkė raitelis žemyn nuo nušauto žirgo, ir taip toliau.

Žodžiu, viskas rodė graudų ir jautriai širdžiai skaudų reginį, ir mes, matydami visa tai, negalėjome atsižiūrėti – toks jis buvo mums smalsus ir sukrečiantis.

– Gerai, pasakysite jūs, mielas bičiuli, jums buvo žiūrėti, kai iki jūsų pačių reikalas nepriėjo ir jums teko stovėti tokioje palaimingoje ir tokioje vietoje, kokioje kiekvienas mūšio metu mielai sutiktų stovėti. Žinoma, gerai! – atsakau, ir savo dalia galėjome būti labai patenkinti. Pridursiu dar, kad mes, be to, turėjome ir tam tikrą karinę pramogą, būtent: priešais patį mūsų pulką arba, geriau sakant, priešais pačią mano kuopą, pačioje aukščiausioje tos kalvelės, ant kurios stovėjome, vietoje, pasitaikė būti pastatytai mūsų ištisai artilerijos kolonai, susidedančiai iš daugiau kaip dvidešimties didelių patrankų, haubicų ir vienaragių. Ši mūsų korpusą dengianti baterija per visą mūšį nebuvo be darbo. Iš jos be perstojo šaudė į priešo antrąją liniją ir mėtė iš haubicų bombas tiek į ją, tiek į abu kaimus, kuriuos buvo užėmę prūsai, ir mes negalėjome atsidžiaugti reginiu, kaip sėkmingai pataiko į priešą leidžiami sviediniai ir bombos. Daugelis sviedinių, pataikę išilgai priešo antrosios linijos fronto, padarydavo didžiules gatves, lygiai kaip ir bombos visur sukeldavo didelę sumaištį. Abu kaimus tuoj pat pavertėme ugnimi ir liepsna ir tuo išvijome juose įsitvirtinusius priešus. Bet nė viena bomba mūsų taip nepralinksmino, kaip viena, paleista iš haubicos. Pamatėme, kad prie vieno gluosnio, stovinčio tarp abiejų kaimų, susirinko daugybė prūsų karininkų iš jų antrosios linijos pažiūrėti, lygiai kaip ir mes, į mūšio eigą. Tuos žiūrovus mums užsimanė pabaidyti, ir paprašėme artilerijos karininko, kad jis pasistengtų įtaikyti bombą į jų ratelį. Jis įvykdė mūsų norą, ir šūvis buvo toks taiklus, kad bomba pataikė tiesiai po gluosniu ir, sieksnio nenukritusi iki žemės, sprogo. Kokį sąmyšį ji sukėlė tarp šių ponų prūsų vadų! Visi jie metėsi į šalis; tačiau trys buvo priversti ten likti amžiams.

Štai, mielas bičiuli, argi ne tikra laisvalaikio valanda mums buvo šitaip linksmintis tuo metu, kai kiti žuvo ir mirė? Bet ką gi mums buvo kita daryti? Tačiau palaukite, galbūt ir iki mūsų netrukus prieis reikalas. Aš dar ne viską papasakojau.

Prūsai, galbūt įgrisus kęsti iš mūsų baterijos tokius didelius nuostolius, sumanė ir patys atsigabenti prieš mus keletą didelių patrankų ir kiek pritildyti mūsų žaislus, bet, jų nelaimei, sėkmės tame turėjo ne itin gerą.

Keletą didelių patrankų jie įklampino pelkėje ir negalėjo ištraukti, o tos, kurias atgabeno ir pastatė, taip pat negalėjo mums kažkodėl pakenkti; ar tai priežastis buvo ta, kad jie buvo priversti šaudyti kiek į kalną, ar atstumas jiems buvo per didelis, bet kaip ten bebūtų, jų sviediniai mums nekenkė. Kai kurie iš jų perlėkdavo virš fronto, ir mums buvo girdėti tik jų garsas; o didžioji dalis krisdavo toli nepasiekusi tos vietos, kur stovėjome, tad mes iš šių bergždžių mūsų priešų pastangų tik juokėmės.

Bet visi šie juokai vos nepavirto mums rimtu dalyku. Mes, aukščiau minėtu būdu žiūrėdami tiek į mūšio tęsinį, tiek į prieš mus už kaimų stovinčius priešus, nematėme, kas darėsi mūsų kairiajame sparne, kurio nuo mūsų už kalvelės nebuvo matyti, kai staiga kitame, šalia mūsų kairėje stovinčiame pulke, sutraškėjo smulki šautuvų ugnis. – „Ba! Kas gi tai? – krūptelėję kalbėjome mes, – ar ne priešas jau čia?“ Ir stebėjomės, nesuprasdami, iš kur jam atsirasti, nes mums buvo matyti beveik visas laukas ir jokios atakos prieš save nepastebėjome, o dėl aukščiau minėtos pelkės laikėme tai ir neįmanomu. Bet vis dėlto vos spėjome susiimti mintis, kaip mums jau šaukė, kad pasuktume savo frontą atgal. Tai mums pasirodė dar keisčiau: apsisukome, bet nieko priešais save nepamatėme, išskyrus mūsų raitiją, kuri už mūsų įvairiose vietose buvo išrikiuota. – „Į savus, ką, mums šaudyti?“ – juokdamiesi kalbėjome mes. Tačiau nekantriai laukėme, kas bus. Mūsų kairėje pusėje, kur pasirodė ugnis, girdėjosi didžiulis triukšmas ir šaudymas, o ne mažesnė sumaištis kilo ir priešais mūsų pulką stovinčioje baterijoje. Čia pakilo šauksmas: „Čia! Čia! Sukite!... Kartečės! Kartečės!“ Ir vos spėjo visas patrankas pasukti į kairę, kaip iš jų visų ir ten buvusių vienaragių paleido baisiausią salvę ir sukėlė pačią žiauriausią ugnį. Nors mums už kalvelės visai nebuvo matyti, į ką jie šaudė, bet galėjome tik spręsti, kad priešas arti. Ir būtent tada, reikia prisipažinti, mūsų dvasia pradėjo kiek nerimauti; visuotinis triukšmas, įvairiausi riksmai ir aimanos, patrankų ir smulkiųjų šautuvų šaudymo garsas, vadų lakstymas ir visiems kartojami priminimai būti pasiruošusiems vertė mus manyti, kad ateina jau ir mūsų eilė kautis ir, kitų pavyzdžiu, mirti, o tokių baisių minučių artėjimas natūraliai kėlė kažkokį vidinį širdžių virpėjimą.

Bet kadangi mano laiškas jau ilgas, o pasakoti apie šį mūšį dar daug, tai, atidėjęs likusią dalį kitam, šį tuo baigsiu, pasakęs jums, kad esu ir t. t.

MŪŠIS

47-as laiškas

Mielas bičiuli! Pradėdami skaityti šį laišką, neapsirikite ir jūs savo lūkesčiu, kaip apsirikome mes savo lūkesčiu tame laiko taške, kuriame baigiau savo ankstesnį laišką. Tada be abejonės manėme, kad po minutės susikibsime su priešu ir turėsime kruviną reikalą; tačiau tuo apsirikome: įvyko visai ne tai, o tai, ko taip pat mažai tikėjomės tada mes, kaip, be abejonės, dabar jūs, būtent, kad visas aukščiau minėtas ir toks baisus triukšmas, aimanos ir šaudymo garsas, taip mus sujaudinęs, staiga dingo ir, prieš bet kokį lūkestį ir laukimą, visiškai nutilo. Jūs tuo nustebsite, bet į ne mažesnę nuostabą puolėme ir mes tada, kai praėjus kelioms minutėms staiga šautuvų ugnis nutilo, o šiek tiek vėliau ir iš patrankų nustojo šaudyti ir ėmė jas kaip anksčiau statyti ir sukti atgal. Žodžiu, pats triukšmas pradėjo pamažu tilti, ir mums vėl liepė apsisukti. Neapsakomai viskuo stebėjomės ir, nesuprasdami, ką tai galėtų reikšti, klausinėjome jojančių nuo kairiojo flango ir mačiusių visa, kas vyko, apie priežastį ir vos galėjome išsiaiškinti štai ką:

Pačiame mūsų korpuso kairiajame flange stovėjo mūsų Dono kazokai. Jie nuo pat mūšio pradžios nulėkė pulti už pelkės stovinčios priešo raitijos.

Tai mums tada dar buvo matyti, ir mes dar apmaudavome, žiūrėdami į prastą šių niekam tikusių karių sėkmę. Pradžią jie buvo padarę labai ryškią. Jų ataka vyko nuo mūsų nors daugiau kaip už varstos, bet galėjome aiškiai girdėti, kaip jie užrėkė – „gi! gi!“ – ir galvotrūkčiais nulėkė ant prūsų. Iš pradžių manėme, kad jie visus juos savo ietimis subadys, bet greitai pamatėme priešingai. Jų drąsa tebuvo tik tai, kad jie pagagėjo ir iš savo šautuvų kiek pašaudė, nes kai prūsai stovėjo nejudėdami ir ruošėsi juos drąsiai sutikti, kazokai, pamatę, kad čia ne jiems, tą pačią akimirką apsisuko atgal ir – kur kojos neša. Visa tai mums buvo matyti; bet kas vyko po to, to nematėme, nes kazokai, apjodami pelkę, dingo mums iš akių. Tada sužinojome, kad prūsų kirasyrai ir dragūnai patys nulėkė jiems iš paskos ir, apjodami pelkę, vijo juos kaip avis į mūsų frontą. Kazokams nebuvo kur dėtis. Jie be atminties lėkė tiesiai į mūsų kairiojo sparno frontą, o prūsų raitija sekė jiems ant kulnų ir negailestingai juos kapojo. Mūsų pėstininkai, matydami tiesiai į save lekiančius ir žūstančius kazokus, palaikė būtinu kiek prasiskirti ir duoti jiems praėjimą, kad jie galėtų už fronto rasti sau išsigelbėjimą. Bet tai vos nepridarė didelių bėdų. Prūsų kavalerija, persekiodama juos eskadronais, puikiausioje tvarkoje, tekėjo lyg kokia srauni upė ir veržėsi paskui kazokus tiesiai į mūsų pėstininkus. Kaip tik dėl to iš šio pulko ir prasidėjo į juos šautuvų šaudymas; bet sunku jam buvo atsispirti ir sulaikyti baisų šios raitijos veržimąsi. Priekinis eskadronas jau tvarkingai įjojo paskui kazokus už mūsų fronto ir, išsisklaidęs, kapojo visus, kas tik buvo už fronto. Kaip tik dėl to teko pasukti mūsų frontą atgal. Bet visa tai nebūtų padėję, ir prūsai, įjoję visa savo raitija į mūsų flangą, būtų sutrypę mus visus iki vieno ir užbaigę jau į jų pusę krypstančią pergalę, jei viena aplinkybė nebūtų sulaikiusi viso jų veržimosi ir visoms aplinkybėms nebūtų suteikusi kito vaizdo. Baterija, apie kurią aukščiau minėjau, laimei, dar spėjo laiku pasukti savo patrankas, ir iš jos paleista kartečės salvė turėjo kuo geidžiamiausią sėkmę, nes kadangi jai teko iššauti skersai vienas paskui kitą lekiančių prūsų eskadronų, tai, išrovusi beveik visą eskadroną, ji tuo nutraukė jų veržimąsi ir lekiančius ne tik sustabdė, bet ir privertė galvotrūkčiais apsisukti atgal. Tie gi, kurie įlėkė už mūsų fronto, pateko kaip pelė į spąstus. Pėstininkai tuoj pat vėl susiglaudė, ir jie visi buvo priversti žūti kuo apgailėtiniausiu būdu.

Mūsų kavalerija juos čia sutiko ir iškapojo visus iki vieno žmogaus. Taip šis reikalas baigėsi kuo geidžiamiausiai.

Tokie tai įvykiai buvo mūsų kairiajame sparne. Dabar pasukime, mielas bičiuli, į vidurį ir pažiūrėkime, kas gi darėsi su tais, kuriuos ką tik palikome tarpusavyje besikaunančius. Čia, teisybę sakant, buvo pats svarbiausias reikalas ir karščiausias mūšis. Tačiau ką būtent čia, taip pat ir dešiniajame flange vyko, to tiksliai dėl atstumo ir dūmų mums patiems matyti nebuvo galima. Jau minėjau aukščiau, kad mums buvo matyti tik abiejų frontų galai, ir kas jų liečia, tai jie stovėjo nepajudinami ir susišaudė lygiai dvi su puse valandos, lygiai kaip įkasti, ko mes buvome akivaizdūs liudininkai.

Štai visa, ką mūšio metu galėjau pats matyti. – Dabar aprašysiu jums tai, ko aš matyti negalėjau ir ką mes vėliau sužinojome.

Priešas savo pagrindinę ataką vedė į dvi vietas, būtent: prieš abi proskynas, arba įėjimus į mūsų tvirtą stovyklą. Matyt, jis norėjo užklupti mus dar stovykloje ir neišleisti į lauką nė vieno žmogaus, ką labiausiai galima spręsti iš to, kad pas užmuštus prūsų karininkus vėliau rasta dispozicija ir įsakymai, kuriuose buvo nurodyta, kad kareiviai kapotų mūsų rogatkes. Todėl jo ataka ir buvo vedama tiek į pagrindinį įėjimą, tiek į mūsų dešinįjį sparną, kur, kaip anksčiau minėjau, taip pat buvo nedidelė proskyna. Laimei, šią pastarąją vietą mūsiškiai spėjo užimti dar laiku. Narsus pulkininkas Jazykovas su savo pirmuoju grenadierių pulku užėmė šią vietą ir kuo drąsiausiai atlaikė visus žiauriausius priešo puolimus. Laimei, čia pasitaikė senoviniai grioviai ir kanalai, kurie mūsiškiams tarnavo beveik vietoj retranšemento ir labai padėjo. Žodžiu, kad ir kiek priešas stengėsi ir kad ir kiek mėgino prasibrauti per šią vietą ir išmušti iš jos, sėkmės neturėjo. Mūsiškiai išsilaikė iki pat mūšio pabaigos ir, nors patyrė nemažų nuostolių, vis dėlto neprarado šios priešui tokios svarbios vietos.

Bet ne su tokia gera sėkme kovėsi mūsiškiai kairiajame flange, arba veikiau viduryje, kur priešas vedė savo pagrindinę ataką.

Aš jau aukščiau minėjau, kad priešas taip nepastebimai prie mūsų prisėlino, kad mūsiškiams nebuvo laiko tvarkingai išvesti pulkų ir išrikiuoti prieš jį linijos, o jie buvo priversti, šiaip taip brovdamiesi per vilkstinių spūstį, eiti voromis ir šiaip taip rikiuoti ir tęsti frontą palei mišką į dešinę. Žodžiu, mūsiškiai dar tęsėsi ir stengėsi kuo labiau išsitęsti, kad kuo daugiau pulkų galėtų tilpti ir stoti gintis, kai priešai, priėję jau gana arti, paleido į juos minėtąją pirmąją salvę; kad į ją iš mūsų pusės nebuvo atsakyta, priežastis buvo ta, kad mūsiškiai ėjo ir tęsėsi voromis ir, matydami, kad priešo kulkos mums dar nekenkė, nelaikė reikalinga sustoti ir pasukti į juos fronto, o kadangi kiekviena minutė mums buvo brangi, tai stengėsi tik kuo toliau išsitęsti. Tas pats įvyko ir per antrąją priešo salvę, kuria, nors keletą žmonių mums ir sužeidė, bet kadangi mums svarbiausia buvo ištęsti frontą toliau, tai mes ir į ją neatsakydami vis tiek toliau tęsėmės. Bet kai priešai jau trečią kartą paleido salvę, tada jau nebebuvo galimybės toliau eiti ir kentėti. Jų kulkos jau gerokai ėmė kliudyti mūsiškius, todėl mūsiškiai buvo priversti sustoti ir atsigręžti į juos veidu, o kartu parodyti, kad ir pas mus ne prastesni už jų šautuvai ir kulkos esama, ir tada iš abiejų pusių prasidėjo ta neužgesinama ugnis, apie kurią jau minėjau aukščiau.

Dabar turiu jums, mielas bičiuli, pasakyti, kad ši ugnis, nors iš abiejų pusių buvo pati žiauriausia, tačiau ne su lygiais pranašumais. Priešai turėjo nepalyginamai daugiau naudos nei mūsiškiai. Jų ataka buvo vedama tvarkingai, geriausiais pulkais ir žmonėmis, ir pagal iš anksto sudarytą ir tiksliai vykdomą dispoziciją. Jų artilerija veikė kaip reikiant, o visas užnugaris pas juos buvo atviras ir sustiprintas antrąja linija bei rezervais, iš kurių jiems niekas netrukdė visus nuostolius pirmojoje kovojančioje linijoje tą pačią akimirką atlyginti ir papildyti naujais ir šviežiais žmonėmis, o tokiu pat būdu turėjo jie norimą galimybę aprūpinti besikaunančius reikalingomis atsargomis ir paraku. Kas liečia mūsiškius, tai jie visų šių pranašumų, deja, neturėjo, nes, pirma, jokios dispozicijos iš anksto nebuvo sudaryta, o ir nebuvo kada sudaryti, ir viskuo pats Dievas valdė ir tvarkė. Antra, žmonių iš mūsų pusės buvo kur kas mažiau nei iš priešo.

Pas juos kovėsi visa linija, o pas mus vos tik vienuolika pulkų tegalėjo išsitęsti, ir jie buvo priversti atsakyti už viską ir už visus.

Dar didesnei nelaimei ir šie nedaugelis žmonių buvo surišti rankomis ir kojomis; nes, pirma, nebuvo su jais reikiamos artilerijos, išskyrus nedidelį pulko patrankų ir Šuvalovo haubicų skaičių. Pačių šių pabūklų, į kuriuos visa armija dėjo didžiausią viltį, mūšyje pasitaikė ne daugiau kaip trys ar keturi, o ką iš jų buvo galima padaryti, kai didžiosios dalies jų dėžių ir sviedinių pro mišką atvežti nebuvo galima? Antra, jie buvo prispausti prie pat miško taip, kad už savęs neturėjo jokios erdvės. Trečia, pagalbos ir šviežių žmonių vietoj užmuštųjų papildymui gauti nebuvo iš kur; didžioji armijos dalis, nors ir nebuvo veiksmuose, bet stovėjo už miško ir tokiose vietose, iš kurių iki jų nueiti nebuvo galima. Pačių reikalingiausių šovinių nebuvo kur paimti, kai jų prireikė. Tokiomis nepalankiomis ir painiomis aplinkybėmis ko kito buvo galima tikėtis, jei ne nelaimės! Ak! Ji iš tikrųjų jau ir prasidėjo ir, žinoma, būtų įvykusi ir įsigalėjusi, jei pats Dievas nebūtų panorėjęs akivaizdžiai mūsų pasigailėti ir, parodęs, pergalę iš priešų rankų išplėšti. Narsūs mūsų pulkai iš pradžių stovėjo kaip neįveikiama siena, tvirtai; jie atsišaudė nuo priešo kiek turėjo jėgų ir ištisas dvi valandas sulaikė jo įžūlumą ir veržimąsi. Bet ką gi pagaliau jiems buvo daryti, kai didžioji jų dalis buvo išžudyta ir sužeista? Eilės jau tapo pernelyg retos, o papildyti jų nebuvo kuo. Karininkų jie neteko beveik visų; o kas svarbiausia, pagaliau nebeturėjo ir parako – vienintelės ir paskutinės gynybos priemonės. Atsidūrę tokioje kraštutinėje padėtyje, jie pasitraukė kiek arčiau miško, bet tuo reikalą dar labiau pagadino. Priešai, tai pamatę ir palaikę atsitraukimu, metėsi su didžiausiu įkarščiu ir visiškai sumaišė juos su purvu. Visas miško pakraštys tada prisipildė sužeistųjų ir mirštančiųjų dejonių bei aimanų ir buvo paplūdęs žuvusiųjų krauju. Tada jau nebuvo galimybės kuo nors padėti vadams ir vadovams. Dorasis ir tikrai uolus vyriausiasis generolas Vasilijus Abramovičius Lopuchinas, deja, buvęs šios divizijos vadu, kad ir kaip įtempė savo jėgas, žadindamas ir įkalbinėdamas kareivius narsiai gintis, bet nebepajėgė suteikti nė mažiausios pagalbos. Jį patį, daugybe žaizdų sužeistą ir krauju paplūdusį, prūsų grenadieriai jau tempė į nelaisvę ir nuplėšė nuo jo ordino juostą, ir, žinoma, būtų nusivedę, jei to nebūtų pamatę keletas mūsų grenadierių: šie, nepaisydami, kad patys žuvo, panoro išgelbėti savo mylimą generolą.

Niekas negalėjo sulaikyti jų veržlumo. Kaip liūtai jie išplėšė jį iš žalčio nasrų, bet ak! – jau beveik nebealsuojantį.

Tokiomis aplinkybėmis lengvai galite suprasti, kad mūsų pražūtis lygiai kaip ant plaukelio jau kabojo. Prūsai jau visiškai sutrypė visą mūsų frontą ir kai kur jau įsiveržė net į pačias vilkstines. Čia tada kilo baisiausia sumaištis ir painiava. Visi šaukė: „Šalin! Šalin! Atgal, atgal vilkstines!“ Bet kad jiems nebuvo kur dėtis, to niekas neatsiminė. Iš vienos pusės stačiausias griovys, o iš kitos pusės upė užtvėrė kelią į visas puses. Pati armija Dievas žino kur būtų galėjusi atsitraukti, o kad vilkstinės, be abejo, visos būtų žuvusios, dėl to nėra jokios abejonės. Žodžiu, pergalė priešų buvo pasiekta jau iki pusės, ir jei dar nors truputėlį, tai būtume buvę sumušti visiškai, neapsakomai gėdai.

Dabar, tikiuosi, nekantriai norite žinoti, kokiu gi stebuklingu būdu mes ne tik išsigelbėjome, bet ir pergalę iškovojome? To, jei teisingai paspręsti, mes patys beveik nežinojome – pats Dievas norėjo mus išgelbėti. Visa buvo tame, kad už miško stovėję mūsų pulkai, įgrisus stovėti be darbo tuo metu, kai jų broliai ir draugai žuvo, ir išgirdę apie jiems gresiantį greitą pavojų, sumanė eiti, o galbūt buvo pasiųsti, šiaip taip skverbtis per mišką ir gelbėti savo gentainių. Tiesa, praėjimas jiems buvo labai sunkus: miško tankumas buvo toks didelis, kad su vargu ir vienam žmogui buvo galima prasibrauti. Tačiau niekas negalėjo sustabdyti jų uolumo ir pasiryžimo. Du pulkai – trečiasis grenadierių ir Novgorodo, – metę savo patrankas, metę ir šovinių dėžes, pamatę, kad jos tik juos stabdo, o pervežti jų negalima, puolė vieni ir per tankiausią mišką, į žūstančiųjų ir šaukiančiųjų balsą, ėmė skverbtis. Ir, laimei, jiems pavyko išeiti į pačią reikalingiausią vietą, būtent į tą, kur Narvos ir antrasis grenadierių pulkai jau buvo beveik visiškai sumušti ir kur pavojus buvo didesnis nei kitose vietose. Jų atėjimas buvo pats laiku. Minėtieji sumušti pulkai jau kovėsi ranka prieš ranką, po vieną, ir nepasidavė priešui iki pat paskutinio kraujo lašo. Negali būti šlovingesnės drąsos už tą, kurią tada rodė kariai, sudarantys minėtųjų nelaimingų pulkų suskaldytus likučius.

Vienas, netekęs rankos, dar laikė kardą kitoje ir gynėsi nuo puolančių ir jį kapojančių priešų.

Kitas, beveik be kojos, visas sužeistas ir visas kruvinas, atsirėmęs į medį, dar mojavo ginklu prieš priešus, siekiančius jį pražudyti. Trečias kaip liūtas riaumojo apsupusių jį priešų minios viduryje ir kardu skynėsi sau kelią, nenorėdamas prašyti pasigailėjimo ir malonės, nors kraujas jam upeliais tekėjo per veidą. Ketvirtas atiminėjo ginklą iš tų, kurie jį, nuginklavę, tempė į nelaisvę, ir jų pačių ginklu stengėsi juos nužudyti. Penktas, pamiršęs, kad buvo vienas, puolė su durtuvu į priešų minią, ketindamas juos visus subadyti. Šeštas, neturėdamas parako ir kulkų, plėšė krepšius nuo savo mirusių priešų ir ieškojo pas juos nelemto švino, ketindamas jų pačių kulkomis į juos šaudyti. Žodžiu, čia buvo parodyta visa, ko tik galima buvo reikalauti iš narsių ir bebaimių karių.

Kaip tik šioje paskutinėje kraštutinybėje ir pasirodė jiems miške minėtieji du pulkai, skubantys jiems į pagalbą. Neįmanoma pavaizduoti to džiaugsmo, su kuriuo kovojantieji žiūrėjo į šią pas juos ateinančią pagalbą, ir su kokiu susižavėjimu jie šaukė jiems, ragindami skubėti. Tada čia viskas, kas buvo anksčiau, pasikeitė. Šie švieži pulkai ilgai nedelsė, bet, paleidę salvę ir pakėlę karo šauksmą, metėsi tiesiai su durtuvais prieš priešus, ir tai nulėmė mūsų likimą ir sukėlė norimą permainą. Priešai sudrebėjo, kiek pasitraukė atgal, norėjo geriau išsirikiuoti, bet jau nebebuvo kada. Mūsiškiai užsėdo jiems ant sprando ir nedavė jiems nė minutės laiko. Tada ankstesnė prūsų drąsa virto bailumu, ir šioje vietoje, ilgai nedelsdami, jie apsisuko atgal ir ėmė ieškoti išsigelbėjimo atsitraukdami. Tai įbaugino kitas jų kariuomenes, o padrąsino mūsiškes. Jos ėmė jau visur pamažu svyruoti, o pas mus prasidėjo ugnis stipresnė nei anksčiau. Žodžiu, nepraėjo nė ketvirtis valandos, kai prūsai visose vietose iš pradžių buvo pradėję tvarkingai trauktis, bet paskui kaip galvijai, be jokios tvarkos ir rikiuotės, pabėgo.

Viso aukščiau minėto įvykio mums iš tolo ir dėl dūmų nebuvo galima matyti, tačiau mes, žiūrėdami nenuleisdami akių į patį jų dešiniojo flango galą, aiškiai galėjome matyti, kaip jis pradėjo svyruoti ir prarasti savo ankstesnę poziciją. Jis buvo paskutinis, kuris pradėjo trauktis, ir kitose vietose priešai jau seniai bėgo, o jis vis dar stovėjo ir susišaudė. Bet pamatęs bėgančius savo draugus, ir jis nebenorėjo ilgai delsti. Koks malonus ir žavus kariui reginys tada atsivėrė! Iš pradžių jų frontas pasitraukė kokius penkis žingsnius atgal, paskui dar daugiau, paskui dar toliau ir judėjo vis greičiau ir greičiau. Mums visa tai buvo matyti, ir mes, būdami tarp baimės ir vilties, nenorėjome tikėti savo akimis. „Ar tik ne traukiasi? – kalbėjome vienas kitam, – o, duok Dieve, kad mūsiškiai nuvytų!“ Bet greitai mūsų džiaugsmas buvo visiškas. Pamatėme visą jų frontą, virtusį visišku bėgimu, ir visi sušukome: „Šlovė Dievui, šlovė Dievui! Mūsiškiai laimėjo, mūsiškiai laimėjo!“ – ir plojome delnais.

Tada vienu akimirksniu džiaugsmas pasklido po visą mūsų armiją, ir atrodė, kad jis kiekvienam kariui buvo įrašytas akyse.

Kiekvienas skubėjo pasakoti kitam apie savo laimę, nepaisant, kad tas pats tą patį matė, ir tuoj pat po visą kariuomenę pasklido kažkoks malonus ir tylus šurmulys. Po minutės mūsų vadai sušuko: „Pirmyn! Pirmyn! Pirmyn!“ – ir mes visi, kaip stovėjome, taip ir puolėme. Niekaip neįmanoma pavaizduoti to susižavėjimo, su kuriuo tada bėgome vytis priešo, arba veikiau skubėjome užimti jo vietos. Nebebuvo mums čia jokio negalimumo. Ėjome tiesiai per krūmus ir per pelkę, ir nežinau, kaip mes prasibrovėme. Kokių tik ir kokių išdaigų čia nebuvo per šį skverbimąsi! Vienas, iš džiaugsmo bėgdamas be atminties, staiga įkrisdavo į duobę ir klimpdavo iki juosmens į dumblą; kitas, užkliuvęs už kupsto, lėkdavo galvotrūkčiais ir išsitiesdavo dumble ir purve ir jame kaip baidyklė vartaliodavosi; kitas užkliūdavo drabužiu už krūmų ir negalėjo išsivaduoti – jis plėšė jį, negailėdamas, kad suges. Kitam šakos visą veidą ir akis išplakė; kitas, patekęs į dumblą, negalėjo savo kojų ištraukti ir prašė pagalbos. Bet visa tai atrodė gerai ir tvarkoje. Prabėgome juokdamiesi ir kvatodami per šią blogą vietą, ir tik tiek tebuvo girdėti: „Pirmyn! Pirmyn, broleli! Šlovė Dievui, mūsiškiai nugalėjo!“

Vis dėlto, būdami tankiuose krūmuose, nepaisant viso savo džiaugsmo, galvojome ir apie tai, kad išėję iš jų neužtiktume priešo. „Kas žino, – kalbėjo kai kurie, – ar dar nestovi vietoje jo antroji linija ir ar ji nesustabdė bėgančiųjų?“ Bet ar galimas daiktas, kad taip būtų! Kad ir kaip prūsai giriasi savo pranešimuose, kad jie tvarkingai atsitraukė, bet apie tvarką čia nė kalbos nebuvo. Jie dingo mums iš akių vienu akimirksniu, ir visas laukas buvo jais nusėtas. Mes, išėję iš savo krūmų į lauką, neišvydome nė vieno jų žmogaus, o stovėjo tik jų paliktos patrankos ir šalia jų gulėjo užmušti artileristai ir kiti kariai.

Atbėgus pagaliau į tą vietą, kur stovėjo jų antroji linija, mums buvo liepta sustoti ir susilyginti su kitais pulkais, čia besirikiuojančiais į vieną liniją, ir vos tik visa armija spėjo išsikapstyti iš už miško ir išsirikiuoti į vieną liniją, kaip sušuko „ura!“ ir išmetė skrybėles į viršų. O! Koks tai buvo džiugus mums reginys! Daugelis iš džiaugsmo ašarų negalėjo ištarti nė žodžio – taip tai jaudino kiekvieną karį.

Taip baigėsi šlovingas mūsų Apraksino ir pirmasis mūšis su prūsais.

Dangui buvo malonu suteikti mums visišką pergalę prieš mūsų priešą, ir mes negalėjome už tai jam deramai atsidėkoti, ypač sužinoję, kokiame pavojuje buvo visa armija ir kaip mažai trūko, kad ji būtų visiškai sumušta, o mes amžinai apsidengę ta gėda, kad viena beveik sauja prūsų sugebėjo sumušti tokią gausią armiją, kokia buvo mūsiškė. Ir iš tiesų, jei pagalvoti, tai ši pergalė buvo iškovota ne mūsų karvedžių meistryste, kurios nė pėdsako nebuvo, o veikiau nepaprasta mūsų kariuomenės narsa arba labiausiai ypatinga likimų tvarka, sudėliojusia visas aplinkybes taip, kad pati mūsų karių narsa jau buvo priverstinė ir jie nenoromis buvo priversti kautis iki paskutinio kraujo lašo, kai jiems nei bėgti, nei trauktis nebuvo kur. Bet kaip ten bebūtų, mes nugalėjome, ir pergalę iškovojome visišką; o kad jūs, mielas bičiuli, galėtumėte aiškiau matyti visą šio mūšio eigą, tai paaiškinau jums jį visą siunčiamame kartu su šiuo laišku piešinyje (žr. 3-ią piešinį knygos gale {Tačiau šio piešinio originaliame Bolotovo rankraštyje nėra. M. S.}), o apie tai, kas įvyko po to, taip pat ir apie kitas su šiuo mūšiu susijusias aplinkybes, pranešiu jums kitame laiške, o dabartinį tuo baigdamas, pasakysiu, kad esu visada jūsų ir t. t.

ŽYGIS Į VĖLUVĄ

48-as laiškas

Mielas bičiuli! Savo paskutinį laišką baigiau tuo, kad nuvijome priešą ir iškovojome visišką pergalę. O dabar turiu jums papasakoti, kas pas mus vyko po to ir koks didelis buvo mūsų laimikis.

Sakoma, kad iš kariuomenės vadų reikalaujama dvejopo meno, būtent: kad jie mokėtų nugalėti, o dar labiau – kad mokėtų savo pergalėmis pasinaudoti ir neleistų joms veltui prapulti. Bet kas liečia mūsų vadus, tai man atrodo, kad jiems trūko abiejų šių menų. Jie nei nugalėti, nei pergalėmis pasinaudoti nemokėjo. Pergalę Dievas mums suteikė netikėtą, ir, man atrodo, be jokio mūsų sumanymo ir prisidėjimo, o kad ja pasinaudotume, apie tai mums nė į galvą neatėjo. Ar tai nemokėjome, ar tai nenorėjome. Armijoje tada sklido gandas, kad daugelis esą ir siūlė surengti priešo persekiojimą ir stengtis sumušti jį iki pagrindų; taip pat esą patarė feldmaršalui ir su visa armija, nieko nedelsiant, sekti bėgantį priešą. Bet ponas Livenas, nuo kurio patarimų viskas labiausiai priklausė ir kuriam, kaip mes vėliau jau sužinojome, labai nemalonu buvo ir tai, kad mums netikėtai pavyko nugalėti priešą, šia proga esą pasakė, „kad vieną dieną dviejų švenčių nebūna, užtenka ir to, kad mes nugalėjome“. Ir kadangi visi jo posakiai buvo laikomi orakulais, tai dėl to ir nebuvo surengta nė mažiausio priešo persekiojimo. Jam davė laiko nuo mūsų toliau nusitempti ir netrukdė, kaip norėjo, vėl rinkti jėgas. Tokiomis aplinkybėmis, tiesą sakant, mūsų priešai buvo dar labai kvaili, kad negrįžo ir vėl mūsų neužpuolė: jie būtų galėję mus dar į dulkes sumušti su ta mūsų gerąja tvarka.

Taigi priešas pasitraukė, o mes sau sustojome toje vietoje, kur po mūšio išsirikiavome, ir, nejudėdami nė žingsnio į priekį, liepėme atvežti pas mus vilkstines ir įkurti stovyklą.

Vos mus paleido iš fronto, kaip pirmasis mūsų rūpestis buvo, sėdus ant arklių, joti apžiūrėti mūšio vietų. Koks reginys tada atsivėrė mums, niekada dar nemačiusiems nieko panašaus! Visas nuolaidus šlaitas, ant kurio stovėjo ir kovėsi prūsų linija, buvo nuklotas priešų lavonais, ir keistą dalyką šia proga pamatėme. Visi jie jau gulėjo kaip motina pagimdė, nuogi, ir nuo jų buvo nuplėštos ne tik kojinės ir batai, bet ir pačios marškiniai. Bet kas ir kada juos šitaip apiplėšė, to mes niekaip nesupratome, nes laikas buvo nepaprastai trumpas, o mūšis vos tik pasibaigė. Ir negalėjome atsistebėti, kaip greitai mūsų varovai, pasiuntiniai ir tarnai spėjo tai sumeistrauti ir visus užmuštus prūsus taip apnuoginti, kad prie kiekvieno žmogaus gulėjo tik medinis iš krepšio dėklas, kuriame buvo šoviniai, ir mėlynas popierėlis, kuriuo jie buvo pridengti. Šie daiktai, matyt, niekam jau nebuvo reikalingi, o iš kitų daiktų nematėme jau nė vieno, taip kad net patys kaspinai iš kasų, nevertingi nė trijų skatikų, buvo išpinti ir išnešti. Tokia apgailėtina būsena kėlė mums jautriausią reginį. Beje, matėme, kad užmuštieji buvo beveik visi stambūs, sveiki, balti, riebūs žmonės ir, žodžiu, gulėjo aukštielninki kaip kalnai arba kaip čerkesų jaučiai. Maži ir aukštyn pasišiaušę ūsai ir patiems mirusiesiems teikė baisų ir didvyrišką vaizdą. Beje, įvairios padėtys ir būsenos, kuriose matėme šiuos užmuštuosius, kėlė mums kažkokį šiurpą. Vieno buvo visa galva arba jos pusė nutraukta; kitas gulėjo arba be rankos, arba be kojos; trečias be šono, arba perplėštas pusiau. Kiti buvo nušauti tik kulkomis ir gulėjo išsitiesę, ir kiekvienas rodė kokį nors ypatingą reginį. Bet kaip nustebome, atjoję prie miško ir prie tos vietos, kur stovėjo ir kovėsi mūsiškiai, rusai. Čia atsivėrė mums visai kitoks reginys. Visas miško pakraštys buvo nuklotas žmonėmis, bet atrodė, tarsi jie tik miegotų, ir lygiai taip, tarsi frontas būtų paleistas, o kareiviai būtų išsiskirstę į įvairias puses ir kiekvienas prigulęs ten, kur jam pakliuvo. Visi jie buvo apsirengę ir nepaliesti, tokie, kokie buvo užmušti, todėl ir gulėjo ypatingoje padėtyje. Vienas gulėjo kniūbsčias, kitas po krūmu susirietęs, trečias ant šono, turėdamas prie savęs šautuvą ir visą kitą savo ginklą, ketvirtas aukštielninkas, ir taip toliau.

Bet kuo labiausiai stebėjomės, tai kad iš savo pusės matėme užmuštųjų kur kas mažiau nei iš prūsų, ir jokios kitos priežasties tam neradome, išskyrus tą, kad daug žalos čia pridarė slaptosios Šuvalovo haubicos.

Apie tikruosius abiejų pusių nuostolius mums sužinoti nebuvo būdo, tačiau visi tada kalbėjo, kad mūsų nuostoliai užmuštaisiais iš tikrųjų esą nesiekė nė 1000 žmonių, o sudarė tik 860 žmonių; priešingai, sužeistųjų buvo kur kas daugiau, gerokai per keturis tūkstančius žmonių, ir kadangi iš jų labai daug netrukus po to mirė, tai visus nuostolius iš tikrųjų galima skaičiuoti apie du tūkstančius, o su sužeistaisiais – apie penkis tūkstančius, nors iš šių pastarųjų daugelis buvo labai lengvai sužeisti ir tik buvo įskaičiuoti į jų skaičių; o buvo ir tokių, kurie, visai nebūdami sužeisti, stengėsi įsirašyti į sužeistųjų skaičių, manydami tuo gauti sau kokios nors naudos, nors tuo jie labai apsigavo, ir jų viltis buvo tuščia. Pačiame mūsų pulke pasitaikė panašus pavyzdys. Vienas podporučikas, man pažįstamas žmogus ir šiaip tvarkingas karininkas, pavarde ponas Aristovas, tą dieną visai nebuvo nei rikiuotėje, nei mūšyje, o buvo vilkstinėje, nes dienos išvakarėse kiek susirgo, todėl važiavo gulėdamas savo kibitkoje. Bet staiga jis atsidūrė sužeistųjų skaičiuje. „Viešpatie, pasigailėk, – stebėdamiesi tuo kalbėjome tarpusavyje, – kaip tai atsitiko, kad mūsų Aristovas sužeistas?“ Bet greitai po to sužinojome, kad jis priešo nė akyse nematė, o tik tuo metu, kai buvo didžiausias pavojus ir kai visas vilkstines vijo šalin ir atgal, jis taip išsigando, kad, pamiršęs savo ligą ir užšokęs ant iš vežimo iškinkyto priekinio arklio, leidosi šuoliais atgal ir, jodamas pro vieną medį, skubėdamas užkliuvo galva už vienos šakos ir ja kiek apsibraižė kaktą. Ir šį nedidelį randą šiam ponui užėjo noras pavadinti nuo priešo gauta žaizda ir įsirašyti į sužeistųjų skaičių. Jis, be abejonės, manė gauti už tai kokį nors apdovanojimą, bet šiuo lūkesčiu labai apsigavo, o padarė tik tai, kad visas pulkas, sužinojęs apie šį atsitikimą, ėmė iš jo juoktis ir galiausiai privedė prie to, kad jis buvo priverstas iš jo bėgti ir išsiprašyti perkeliamas į kitą pulką.

Kas liečia priešo nuostolius, tai visi vienbalsiai kalbėjo, kad vien užmuštųjų rasta vietoje iki 2500 žmonių, nekalbant apie sužeistuosius, kurių buvo nepalyginamai daugiau. Be to, jų prigaudėme į nelaisvę daugiau kaip 600 žmonių su aštuoniais karininkais, ir jų skaičius didėjo kas valandą. Vien dezertyrų, arba savo noru pas mus perėjusiųjų, buvo apie 300 žmonių ir daugiau. Be viso to, mūšio vietoje paėmėme 29 patrankas su jų dėžėmis ir sviediniais, iš kurių trys buvo didžiulės.

Taip pat gavome grobio 29 būgnus, bet nė vienos vėliavos mums nepavyko paimti: prūsai buvo pernelyg atsargūs ir saugojo jas labai rūpestingai.

O ir patys jų generolai ir vadai, matyt, nebuvo tokie uolūs ir drąsūs kaip mūsiškiai, nes tarp užmuštųjų pas juos buvo vienas majoras Goltzas, o tarp sužeistųjų – generolas leitenantas grafas Dohna. Priešingai, mes šiame mūšyje netekome keleto generolų ir viršininkų; bet nė dėl vieno visa armija taip nesielvartavo, kaip dėl vyriausiojo generolo Lopuchino. Šis, į dulkes sužeistas, buvo patekęs į prūsų nelaisvę, bet jėga atimtas iš prūsų grenadierių ir ant rankų atneštas į vilkstinę. Čia jis turėjo bent tą paguodą, kad sulaukė mūšio pabaigos, ir paskutiniai jo žodžiai visai armijai liko nepamirštamoje atmintyje. Jis, būdamas jau gyvenimo pakraštyje, dar klausinėjo aplinkinių: „Ar mūsiškiai veja?“, „Ar gyvas feldmaršalas?“ Ir kai jį vienu ir kitu patikino, tada, persižegnojęs, jis tarė: „Na, šlovė Dievui! Dabar mirsiu ramiai, atidavęs skolą savo valdovei ir mielai tėvynei!“ – ir tą pačią akimirką iš tikrųjų mirė. Jo mirtis, teisybę sakant, buvo šlovinga, nes retai dėl kurio generolo būtų tiek verkiančiųjų, kiek dėl jo. Būdamas turtingas ir dosnus iki aukščiausio laipsnio žmogus, jis mokėjo tuo palenkti į meilę sau tūkstančius širdžių ir priversti save mirties valandą apraudoti.

Kitas generolas, kurio netekome, buvo generolas leitenantas Zybinas. Šis taip pat garsėjo kaip geras žmogus ir nusipelnė gailesčio: tačiau apie jį neilgai ir nedaug kalbėjo. Brigadininkas Kapnistas buvo trečias iš užmuštųjų, ir abu šie buvo užmušti mūsų kairiajame sparne, tuo metu, kai prūsai su savo raitija įsiveržė pas mus už fronto. Iš kitų mūsų generolų daugelis buvo sužeisti, būtent: abu ponai Livenai, Georgijus ir Matvejus, generolas Tolstojus, generolai majorai Debosketas, Villebois ir Manteuffelis; generolas kvartermeisteris Weymarnas ir brigadininkas Plemiannikovas; bet jų žaizdos buvo nepavojingos ir tokios menkos, kad jie galėjo eiti savo pareigas. O kas liečia štabo ir vyresniuosius karininkus, tai ir užmušta, ir sužeista jų buvo nemažai, ir užteks, kai pasakysiu, kad antrajam grenadierių pulkui po mūšio teko vadovauti poručikui, nes visi štabo karininkai ir kapitonai buvo iš dalies užmušti, iš dalies sužeisti. Žodžiu, kad ir koks trumpas buvo mūsų mūšis, bet jame pralieta nemažai žmonių kraujo, ir ne vienas pilkapis su palaidotais kariais liko Jägersdorfo laukuose.

Kitą dieną, tai yra rugpjūčio 20-ąją, pas mus buvo padėkos iškilmės. Aukščiausiajam atnašavome deramą padėką, šaudant iš grobiu paimtų priešo patrankų, ir visa armija buvo išrikiuota ir tris kartus šovė įprasta paeiliui bėgančia ugnimi. Visiems kareiviams buvo duota vyno porcija; taip pat buvo įsakyta išmokėti mėnesio algą neįskaitant. Likęs gi dienos laikas buvo skirtas užmuštųjų – tiek savų, tiek priešo – kūnų rinkimui ir maisto priėmimui mūšyje paimtiems ir kas valandą gausėjantiems karo belaisviams.

Armija stovėjo ir kitą, 21-ąją, dieną toje pačioje vietoje. Ir tą dieną laidojome savo užmuštuosius ir priešo kūnus, o belaisvius ir sužeistuosius siuntėme atgal į Tilžę.

Taip pat tą dieną buvo išsiųstas generolas majoras Paninas su žinia apie šį mūšį į dvarą Sankt Peterburge.

Mūsų feldmaršalas savo pranešime dvarui apie šį įvykį stengėsi kiek galima nuslėpti ir nutylėti savo neatleistiną klaidą ir tai, kad dėl jo vieno neapdairumo priešas buvo prileistas taip arti, o visam reikalui teikė kiek galima geresnį vaizdą. Jis reiškė savo nuostabą, kad rado prūsų armiją kur kas gausesnę, nei manė, siekiančią apie keturiasdešimt tūkstančių. Prūsų narsą ir drąsą kėlė iki dangaus ir visiškai nutylėjo tą aplinkybę, kad iš mūsų armijos nė ketvirtadalis nebuvo tikrame mūšyje ir kad visą reikalą užbaigė ne daugiau kaip kokie penkiolika pulkų, o visi kiti stovėjo sudėję rankas ir be jokio darbo už miško. Apie pačią lemiamą aplinkybę jis pasakojo, nors teisingai, bet kitokiu pavidalu, ir pagaliau stengėsi viską nustelbti, priskirdamas nepaprastas pagyras Šuvalovo haubicoms ir mūšyje buvusiems savanoriams – kunigaikščiui Repninui, grafui Briusui, grafui Apraksinui, gvardijos kapitonui Boltingui ir užsieniečiams: imperatoriškajam generolui Saint-André, prancūzų pulkininkui Fitinghofui, o ypač L’Hôpitaliui, saksų pulkininkui Lansdorfui ir holšteiniečių poručikui Nadasčiui, apie kuriuos, kaip matyti, vien iš meilikavimo kalbėjo, esą jie šiame mūšyje parodę stebuklus narsos, uolumo, atsidavimo ir bebaimiškumo. Bet iš tiesų pas mus armijoje apie juos mažiausiai kalbėjo. Ir visi šie asmenys buvo pas mus taip mažai žinomi, kad mes net nežinojome, jog jie prie jos buvo; o be to, niekas ir nesuprato, kur ir kokia proga jie galėjo parodyti šiuos narsos stebuklus, nes mūšis buvo toks ankštas ir painus, kad niekam iš vadų nieko padaryti nebuvo galima. O jei kas garsėjo ir buvo visos armijos giriamas, tai šią garbę galima priskirti pulkininkui Jazykovui.

Jis padarė daugiau nei visi: nors pats buvo į dulkes sužeistas, bet su savo pulku atlaikė visą ugnį ir, atmušęs visa jėga besiveržiantį priešą, išlaikė labai svarbų postą; bet apie šį tikrą didvyrį mūsų vyriausiasis karvedys savo pranešime neužsiminė nė vienu žodžiu.

O kas liečia prūsus, tai nieko negalėjo būti juokingiau ir apmaudžiau už tai, kaip jie savo raštuose vaizdavo šį mūšį ir su kokiu begėdiškumu melavo ir prasimanė tai, ko niekada nebuvo, stengdamiesi tuo apgauti visą pasaulį ir suteikti šiam mūšiui visai kitą ir jiems naudingesnį vaizdą. Jie pirmiausia prasimanė apie mus tą visišką netiesą, kad mes čia stovėjome taip įsikasę ir tokiame tvirtame retranšemente, kad buvome įrengę ne tik keturias linijas arba pylimus, bet prieš juos dar tvarkingus apkasus, apstatytus daugiau kaip 200 patrankų, tuo tarpu kai pas mus niekur nė kastuvu žemė nebuvo kasta, o kam apkasai būtų reikalingi, to ne tik mes nežinojome, bet jei paklaustum ir paties prūsų rašytojo, tai ir jis nežinotų, ką atsakyti, nes tai buvo jau tikra nesąmonė. Bet šitaip mūsų stovyklą savo karštoje vaizduotėje jam buvo malonu sutvirtinti tam, kad tuo labiau padidintų didvyrišką dvasią savo feldmaršalo Lehwaldto, išdrįsusio pulti mus, stovinčius tokiame tvirtame įtvirtinime, ir kad tuo patogiau būtų galima vėliau nuslėpti savo gėdą ir pateisinti jį dėl pralaimėto mūšio, nes vėliau jis ir pasakė, kad kad ir kaip narsiai prūsai puolė ir kad ir kaip sėkmingai jie neva visą mūsų pirmąją liniją, o ypač raitiją, visiškai apvertė ir esą ištisus tris batalionus ir daugiau kaip 60 patrankų iš mūsų atėmė, tačiau esą niekaip nebuvo galimybės užvaldyti visų tų tokių gausių, vienas po kito įrengtų retranšementų; todėl teko jau rankose buvusią pergalę iš jų vėl išleisti ir, išžudžius pas mūsiškius iki 9000 žmonių, puikiausioje tvarkoje atsitraukti.

Štai kokiais nesąžiningais ir begėdiškais prasimanymais ir akivaizdžia netiesa jie stengėsi apakinti pasaulio akis ir pridengti savo gėdą. Bet, laimei, šio mūšio aprašymai pas juos buvo įvairūs ir nevienodi, ir daug kur vienas kitam prieštaraujantys. Pavyzdžiui, kitoje žinioje jie pridūrė naują melą, sakydami, kad pas mus buvo įrengta iš nukirstų medžių užkarda ir kad jiems buvo sunku ją pereiti ir paskui rikiuotis, nors nieko panašaus nebuvo. O trečioje žinioje jie melavo dar begėdiškiau, tikindami pasaulį, kad neva jų kavalerija mūsų kairįjį flangą ir raitiją visai apvertė ir užvaldė bateriją, tuo tarpu kai ši net arti jų prie savęs neprileido, bet viena salve padarė tarp jų tokį pralaimėjimą, kad jie tą pačią akimirką apsisuko atgal ir, palikę pas mus už fronto įjojusį eskadroną mūsiškiams aukai, patys su vargu nusitempė ir paliko šį sparną ramybėje.

Toliau jie kuo begėdiškiausiai melavo, kad neva pas mus dešiniajame flange buvo įrengta daugybė baterijų, viena po kitos, ir kad esą jie trimis iš jų užvaldė, bet visų užvaldyti negalėjo.

Pagaliau, kad savo begėdišką melą vainikuotų dar nesąžiningesniu, tai kaip dingstį, kodėl jie buvo priversti atsitraukti, jie prasimanė juoko vertą dalyką ir tokią netiesą, iš kurios tikrai reikia kvatoti, būtent: neva jų antroji linija, apgauta dūmų tirštumo, pati pradėjo šaudyti į savo pirmąją iš užpakalio, ir kad ši, šitaip patekusi tarp dviejų ugnių ir kęsdama vieną ugnį iš užpakalio, nuo savųjų, o kitą iš priekio, nuo mūsų, ir šaudymą iš daugiau kaip 150 patrankų ir mortyrų, nebegalėjo išsilaikyti, todėl ir buvo priversta atsitraukti, palikusi 11 patrankų ir išžudžiusi pas mus daugiau kaip 10 000, ir taip toliau.

Taip ir panašiai prūsai stengėsi primeluoti visam pasauliui ir patys save linksminti per savo nesėkmę. Bet kas labiausiai stebina, tai ir pats Prūsijos karalius savo po jo mirties likusiuose raštuose, minėdamas šį mūšį, nors kalba teisingiau už visus kitus ir aprašo jį beveik tiksliai taip, kaip jis vyko, tačiau kai kuriuose punktuose taip pat šiek tiek primeluoja, būtent sakydamas, kad pas mus buvo užkarda ir kad jie prarado tik 13 patrankų, o žmonių užmuštų, sužeistų ir į nelaisvę paimtų – tik 1400 žmonių, – kas buvo lygiai taip pat neteisinga, kaip ir tai, kad, jo tikinimu, jų armija sudarė ne daugiau kaip 24 000 žmonių. Beje, jis labai kaltino savo feldmaršalą Lehwaldtą, kodėl šis nepuolė mūsų anksčiau, o ypač tos dienos išvakarėse, kai mes išėjome ir rikiavomės. Bet Dievas žino, ar būtų jiems tada pavykę gauti prieš mus kokį nors pranašumą, nes mes tada buvome pasiruošę mūšiui ir buvome kur kas geresnėje pozicijoje, o visa tai įrodo, kad ir pačiam karaliui apie visas aplinkybes buvo pranešta ne visai teisingai ir jis pats apie šį mūšį neturėjo tvarkingo supratimo.

Bet kaip ten bebūtų, prūsams nepavyko, kaip jie norėjo, mūsų sumušti, ir visas jų generolų meistriškumas ir kareivių narsa jiems nė kiek nepadėjo. Bet likimui buvo malonu, kad mes juos nugalėtume ir nuvytume atgal į jų ankstesnę įtvirtintą stovyklą prie Vėluvos, kur jie, nepersekiojami, ir sugrįžo be trukdymo.

Ši aplinkybė kiek buvo maloni ir džiugi mums, tiek skaudi Prūsijos karaliui, kuris kaip tik tuo metu buvo labai painiose aplinkybėse.

Jo pralaimėtas imperatoriškiesiems garsusis mūšis prie Kolino, apie kurį anksčiau ir buvo minėta, turėjo jam labai nemalonių padarinių. Aš jau aukščiau minėjau, kad jis buvo priverstas su gėda nutraukti Bohemijos sostinės Prahos apgultį, pamiršti visus savo išdidžius ir didingus sumanymus bei viltis greitai užkariauti visą Bohemiją ir vietoj to galvoti apie tai, kaip pačiam greičiau ir su mažesniais nuostoliais iš Bohemijos išsikapstyti.

Turėdamas tokį ketinimą, jis padalijo savo armiją į du korpusus ir vieną iš jų pats nuvedė atgal į Saksoniją, o kitą pasiuntė, vadovaujamą savo sosto įpėdinio princo, dabartinio Prūsijos karaliaus tėvo brolio {Tai rašyta 1789 metais. Red.}, į Lužicą, kad apgintų tą kraštą nuo imperatoriškųjų įsiveržimo. Su pirmuoju iš šių korpusų jis išėjo iš Bohemijos ir į Saksoniją grįžo gana sėkmingai, nepatyręs jokių didesnių nuostolių. Bet sosto įpėdinio princo armija nebuvo tokia laiminga. Didžioji imperatoriškoji armija nusekė jai iš paskos ir, turėdama gerų vadų, išsidėstė taip, kad sutrukdė princui tęsti savo žygį į Gabelį. Šioje tvirtovėje buvo prūsų generolas Puttkameris su keturiais įgulos kariuomenės batalionais. Imperatoriškieji čia jį apgulė ir privertė tuoj pat pasiduoti, o kadangi užvaldžius šią vietą princui buvo nutraukta komunikacija su jo sandėliais, esančiais Citau mieste, tai jis buvo priverstas ieškoti kito kelio ir apeiti aplinkui per Kamnicą. Bet šis žygis jam buvo ne tik nepaprastai sunkus, bet ir pražūtingas bei nuostolingas, nes šiame kelyje, imperatoriškųjų be perstojo neraminamas, jis išbarstė daugybę žmonių, amunicijos ir bagažo ir vos nenumarino badu visos savo armijos, nes priėjo iki to, kad ji ištisas tris paras neturėjo duonos ir vos visai nežuvo, jei, laimei, generolas Winterfeldtas nebūtų jai pristatęs šiek tiek maisto iš Citau. Žodžiu, šis princas buvo priremtas prie tokios sienos, kad, užuot ėjęs į Lužicą, buvo priverstas skubiai trauktis į Baucenią ir į šoną, Saksonijos link.

Čia su juo susijungė karalius, kuris buvo toks nepatenkintas princo elgesiu, kad kurį laiką nenorėjo jo pagerbti savo žvilgsniu ir parodė jam visus savo pykčio ir nemalonės ženklus.

Tačiau ir jam pačiam ne geresnė visame kame buvo sėkmė. Jis visais minėtaisiais įvykiais buvo taip sukrėstas, kad ilgai negalėjo nieko imtis ir didžiąją vasaros dalį praleido taisydamas savo sumuštą armiją ir aprūpindamas ją viskuo, ko reikia.

Pagaliau, rugpjūčio pradžioje, surinkęs pas save įvairiose vietose išblaškytus savo kariuomenės dalinius, jis buvo užsimojęs vėl išbandyti savo laimę prieš imperatoriškuosius ir tam išvyko su armija į Citau; bet rado čia priešą, stovintį tokioje palankioje padėtyje, kad jis, nepaisant visos savo narsos ir meistriškumo, neišdrįso imtis prieš jį nė mažiausio sumanymo, bet, nieko nepadaręs, grįžo vėl į Saksoniją, kur jį šaukė kiti ir svarbesni reikalai; nes jis gavo žinių, kad, iš vienos pusės, jo sąjungininkai hanoveriečiai, pralaimėję mūšį prieš prancūzus, buvo jų jau pernelyg spaudžiami ir kad reikalas jau eina prie to, kad armijai teks arba žūti, arba pasiduoti į nelaisvę; iš kitos – kad jau susirinko ir vadinamoji imperijos egzekucinė armija, gausiu skaičiumi, prie Niurnbergo, ir, susijungusi su prancūzais, ruošėsi įžengti į Saksoniją ir ten jį užpulti; o iš trečios – kad iš Švedijos, persikėlę per Baltijos jūrą, septyniolika tūkstančių žmonių atvyko į Pomeraniją ir kad ši kariuomenė ruošėsi įsiveržti į jo žemes. Taigi prieš visus šiuos priešus karaliui reikėjo atsilaikyti ir išgalvoti visokias priemones jiems atremti. O kadangi kaip tik tuo metu buvo gauta žinia apie mūsų armijos įžengimą į Prūsiją, o netrukus po to ir apie pačią mūsų prieš jo armiją iškovotą pergalę, tai visa tai natūraliai jo mintis vedė į didelę suirutę. Jis nežinojo, kur ir į kurią pusę pirmiausia jam nukreipti didžiausią savo dėmesį, ir visa tai privedė jį pagaliau prie tokio sumišimo, kad jis pasidavė beveik visiškai nevilčiai ir, nenorėdamas matyti savęs gėda ir negarbe apsidengusio, jau buvo užsimojęs visiškai atimti sau gyvybę, kaip tai aiškiai liudija kai kurie jo rašyti Volterui laiškai ir paties jo šios savižudybės progai sukurta odė.

Štai iki kokios beviltiškos būsenos buvo privestas Prūsijos karalius šią vasarą ir kokios skaudžios jam buvo imperatoriškųjų ir mūsų prieš jį iškovotos pergalės. Tokie gausūs priešai, apsupę jį iš visų pusių stipriomis ir gausiomis armijomis, kėlė jam didelį nerimą ir varė baimę bei siaubą. Jis jautė, kad prieš juos visus buvo pernelyg silpnas ir bejėgis, todėl nieko kito nelaukė, kaip tik to, kad jį neišvengiamai sumuš ir kad jis ne tik praras visa, kas užkariauta, bet kad imperatoriškieji užvaldys ir visą jo Brandenburgiją, o ir dėl mūsų, kaip visas pasaulis, taip ir jis pats, tada neabejojo, kad mes, pasinaudoję iškovota prieš jo armiją pergale, nepraleisime progos tuoj pat užvaldyti visą jo Prūsijos karalystę ir išvyti iš jos jo sumuštos armijos likučius. Mes visi patys galvojome tą patį, tačiau skaičiavome be šeimininko, nes Dangaus Apvaizdai buvo malonu visus įvykius sutvarkyti visai kitaip ir sukelti tai, ko niekas niekaip negalėjo nei manyti, nei tikėtis, ir kam visas pasaulis nepaprastai nustebo.

Visa tai pamatysite ir išgirsite, mielas bičiuli, tolesniame mano laiškų tęsinyje, o dabar to iš manęs nereikalaukite ir nelaukite! Mano laiškas jau pernelyg išsiplėtė, ir man laikas jį baigti, o kadangi ir medžiaga nuo šiol eis jau kiek kitokia, tai bus ir tikslinga kalbėti apie ją jau atskirai. Todėl, tai nutraukęs ir patikinęs jus apie savo draugystės nekintamumą, lieku ir t. t.

KETVIRTOSIOS DALIES PABAIGA.

(Bus tęsiama.)

ŠALTINIS:

Болотов А. Т. Жизнь и приключения Андрея Болотова: Описанные самим им для своих потомков: В 3 т. Т. 1: 1738-1759 / Вс. ст. С. Ронского; Примеч. П. Жаткина, И. Кравцова. -- М.: ТЕРРА, 1993.

Dalis praleistų skyrių papildyta pagal:

Издание: А. Т. Болотов в Кёнигсберге (Из записок А. Т. Болотова, написанных самим им для своих потомков). Калининград, Кн. Из-во, 1990.

Kiti skyriai papildyti pagal pirmąjį „Записок“ leidimą (priedai prie „Русской старины“, 1870).

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.