Pilis iš pat pradžių buvo kuriama kaip komtūro pilis, nors pirmasis jos komtūras minimas tik 1305 m. Pagrindinis Lochšteto pastatas savo dydžiu nusileido tam pačiam Brandenburgui – jo matmenys buvo 53×47 m, tačiau tai taip pat buvo keturių korpusų pilis, kaip ir derėjo komtūro piliai.
Beje, esama duomenų, kad pirminės statybos metu ketvirtojo korpuso nespėta pastatyti ir jis iškilo tik XIV a.
Be šių keturių korpusų, pilis turėjo labai galingą bokštą, kurio sienos ties pagrindu buvo penkių metrų storio. Pilis taip pat turėjo klasikinį danckerį – išsikišusį bokštą, stovėjusį virš įlankos.
Iš rytų prie pilies glaudėsi pailgas stačiakampis priešpilis, sudarytas iš trijų pastatų, kuriuose buvo karių ir tarnų gyvenamosios patalpos, taip pat sandėliai. Pačioje pilyje rūsiai tarnavo kaip kalėjimas, pirmajame aukšte buvo tarnybinės patalpos, virtuvė, kūrykla, arsenalas, taip pat visokiausi sandėliai. Antrajame aukšte buvo gyvenamosios patalpos, remteris, konvento salė. Pietiniame korpuse, jo rytinėje dalyje, buvo pastatyta pilies koplyčia.
Lochšteto pilis prieš Antrąjį pasaulinį karą (1943–44).
Lochšteto pilis šioje vietoje buvo pastatyta neatsitiktinai. Mat iki XIII amžiaus imtinai būtent čia buvo sąsiauris, jungęs dabartinę Kaliningrado įlanką su Baltijos jūra, o ten, kur dabar Baltijskas, sąsiaurio tuomet nebuvo. Lochštetas kontroliavo priėjimą iš jūros prie Žuvininkų, Karaliaučiaus, Brandenburgo ir Balgos.
Lochštetas viduramžių Baltijos jūros žemėlapyje.
Žinoma, nereikėtų manyti, kad ši kontrolė buvo panaši į tą, kuria sąsiaurius kontroliavo vėlesnio laikotarpio pajūrio tvirtovės. XIII–XIV a. pilyje negalėjo būti jokių veiksmingų nuotolinių priemonių prieš į sąsiaurį besiveržiančius laivus. Tačiau buvo galima įrengti užtvarą iš grandinių ir rąstų, ir tada laivo įgula būtų turėjusi išsilaipinti prie pilies, kad ją atvertų. Ne mažiau svarbus uždavinys buvo prekybinių laivų apžiūra, muitų iš jų rinkimas, taip pat pakrantės teisės taikymas, pagal kurią visi sudužę laivai su prekėmis tapdavo kranto savininko nuosavybe. Be to, didelę komturijos pajamų dalį sudarė gintaro rinkimas pakrantėje, kurio monopolį turėjo Ordinas.
Vietovės planas prie Lochšteto pilies (1882).
Tačiau vos po 5–10 metų nuo pilies pastatymo į planus įsikišo pati gamta – sąsiauris prie Lochšteto ėmė sparčiai seklėti ir užnešamas smėliu. Vėliau buvo bandoma jį pagilinti, tačiau to meto techninės priemonės neleido to veiksmingai padaryti.
Architektūrinis planas: Lochšteto pilis.
Užtat prie Vogramo kaimo, kur vėliau atsiras Piliava, jau buvo susidaręs naujas sąsiauris, 1510-aisiais tapęs laivybiniu. Dėl to Lochšteto pilis neteko didelės dalies savo funkcijų ir iš esmės tapo tik gintaro gavybos ir gintaro valdymo centru. XIV amžiuje Lochšteto komturija buvo panaikinta, pilis priskirta Karaliaučiaus komturijai, o pilies valdytojas gavo pflegerio – pilies prižiūrėtojo – pareigas.
Lochšteto pilies pflegeris kartu ėjo ir gintaro magistro pareigas. 1429-aisiais pilies valdytoju tapo Marienburgo gynybos per Didįjį karą didvyris, nuverstas, bet vėliau reabilituotas didysis magistras Heinrichas fon Plauenas.
Atsižvelgiant į buvusius nuopelnus, jam suteiktos namų komtūro pareigos, t. y. asmens, hierarchijoje prilygstančio komtūrui, tačiau valdančio komtūro pilį be pavaldžių teritorijų.
Pačioje Trylikos metų karo (1454–1466) pradžioje, 1454 metais, Lochšteto pilį užėmė Prūsų sąjungos šalininkai, tačiau jau kitais metais ją atsiėmė vyriausiojo špitolininko Heinricho Roiso fon Plaueno būrys.
Pilies maketas puošė vieną iš jos salių.
1456-aisiais per audrą šalia Lochšteto susidarė naujas sąsiauris. Buvo bandoma jį praplėsti ir pritaikyti laivams plaukti, tačiau po 1500 metų suprasta, kad paprasčiau įrengti sąsiaurį prie Piliavos.
Lochšteto freskos iš XIV amžiaus pabaigos XX amžiuje pasidalijo liūdną šio unikalaus paminklo likimą...
Iki 1513 metų Lochšteto pilis gerokai sunyko ir jai reikėjo remonto. Lėšų stokojantis Ordinas perdavė ją dviem riteriams su sąlyga, kad šie atliks reikiamą pilies remontą. 1629-aisiais prie Lochšteto stovykla įsikūręs Švedijos karalius Gustavas Adolfas nusprendė prie Lochšteto pastatyti pylimo su bastionais atkarpą, todėl buvo išardyta pilies parchamo siena. Tačiau rimtas pilies griovimas prasidėjo 1703-aisiais, kai karalius Frydrichas I įsakė nugriauti danckerį, didįjį bokštą, šiaurinį, rytinį ir dalį pietinio korpuso. 1884-aisiais likę pilies pastatai buvo pertvarkyti į mokyklą. 1888 metais kilęs gaisras visiškai sunaikino priešpilį.
Galiausiai 1907 metais nuspręsta Lochšteto pilį kapitališkai suremontuoti kaip istorinį objektą. Darbai truko iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai buvo įšaldyti.
1945-ųjų balandį, per mūšius dėl Piliavos, pilis buvo apšaudyta artilerija ir bombarduota – ji sunaikinta beveik visiškai, liko tik rūsiai ir sienų fragmentai. Iki 1989 metų šiuos rūsius šiek tiek pajudino vietos kasinėtojai, o dalis sienų buvo išardyta statybinėms medžiagoms. Tačiau 1989-ųjų pabaigoje žurnalas „Der Spiegel“ netikėtai skyrė pinigų Gintarinio kambario paieškoms Lochštete. 1990 metais prasidėjo darbai, kuriuose itin aktyviai dalyvavo gerai žinomas kraštotyrininkas ir kultūros vertybių ieškotojas Avenyras Ovsianovas. Dirbant sunkiajai statybinei technikai, pilies rūsiai buvo beveik visiškai sunaikinti. Gintarinio kambario, savaime suprantama, nerado.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, Bildindex der Kunst & Architektur.
Skyriaus „Sembos krantai“ fragmentas
iš vietos autorių knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“,
išleistos XIX amžiaus pabaigoje
2012–2014 m. „Pregoloje“, meniniame „Baltijos almanacho“ priede,
buvo paskelbtas Karaliaučiaus autorių – Altštato gimnazijos profesoriaus daktaro Richardo Armstedto ir Kneiphofo gimnazijos vyresniojo mokytojo daktaro Richardo Fischerio – knygos „Karaliaučiaus kraštotyra“ („Heimatkunde von Königsberg i. Pr.“, 1895, Kommissionsverlag von Wilhelm Koch, Königsberg) vertimas, kurį atliko nežinomas vertėjas. Publikacijos idėja priklausė Igoriui Vladimirovičiui Afoninui. Tekstą adaptavo ir paaiškinimais papildė Aleksejus Borisovičius Gubinas ir Igoris Fiodorovičius Avtuchovas. Toje knygoje buvo atskiras skyrius apie tolimesnes Karaliaučiaus apylinkes, kuriame yra keletas pastraipų apie Lochšteto pilį. Gerokai jas paredagavę, siūlome jas jūsų dėmesiui kaip Aleksejaus Jevgenjevičiaus Petrušino teksto papildymą.
– – – – – – – – –
Du kilometrus į šiaurės rytus nuo Neuhäuserio (Neuhäuser, dabar Mečnikovo gyvenvietė Baltijsko miesto ribose), ant aukšto įlankos kranto, stūkso Lochšteto pilis (Lochstädt). Tai reikšmingiausia išlikusi Kryžiuočių ordino laikų tvirtovė po didžiųjų magistrų pilies Marienburge. Lochšteto pilis buvo pastatyta XIII amžiaus antrojoje pusėje (apie 1270 m.) ir iš pradžių vadinosi Witlandsortu (Witlandsort) – pagal vietovę. Prielaida, kad pavadinimas kilęs nuo neva anksčiau čia buvusio sąsiaurio, nepagrįsta. Naujausi tyrimai parodė, kad sąsiaurio čia nebuvo.
Vakarinio korpuso vaizdo rekonstrukcija iš kiemo pusės (priekyje – rytinis korpusas ir bokštai).
Pilis buvo skirta vakarinei Sembos daliai kontroliuoti ir netrukus tapo gintaro gavybos valdymo centru, o gintaro gavyba nuo neatmenamų laikų buvo suvereni valstybės teisė.
Rekonstrukcija: pietinio korpuso fasadas iš kiemo pusės.
1581 metais gintaro meistro (Bernsteinmeister), aukščiausio Prūsijos pareigūno gintaro reikalams, rezidencija iš čia buvo perkelta į Germau (Germau, Russkojės gyv.), o vėliau – į Palmnikeną (Palmnicken, Jantarno gyv.).
Kaip ir visos didžiosios Kryžiuočių ordino pilys, Lochštetas iš pradžių buvo pastatytas kvadrato formos; tačiau šiandien išliko tik du korpusai, nes rytinis ir šiaurinis buvo išardyti 1701–02 metais, kai prireikė statybinių medžiagų tuo metu statomai Piliavos tvirtovei.
Pietiniame korpuse išliko koplyčia, kuri po vidaus pertvarkymo 1869 metais buvo vėl pašventinta ir kurioje iki šiol laikomos pamaldos. Užrašas virš vieno iš jos langų skelbia: Maria gute haben uns in diner hute (Saugok mus, Šventoji Marija!).
Iš lauko pusės į šiaurę atgręžtų pietinio korpuso langų angų gotikines arkas puošia dar du užrašai: Benedigit si der Name Jhesu Cristi (Šventas Tavo vardas, Jėzau Kristau) ir Mase ist czu allen Dingin gut (Visame kame gerai saikas). Šių užrašų raidės pagamintos iš degto molio ir padengtos glazūra. Šalia koplyčios buvo konvento remteris (Konventsremter, ordino brolių riterių susirinkimų salė), nuo 1861 metų paverstas mokykla.
Vakarinis korpusas nuo 1888 metų priklauso karališkajam girininkui, anksčiau jis buvo skirtas pilies komendantui. Iš pradžių tai buvo vadas, tačiau ilgainiui jis tapo tiesiog valdytoju (ordino hierarchijoje – atitinkamai komtūras ir namų komtūras). Vėliau čia gyveno gintaro meistras. Abi patalpos turi puikius kryžminius skliautus, išlikusius iki mūsų dienų.
Užrašas virš pietinio korpuso lango, atgręžto į kiemą: Benedigit si der Name Jhesu Cristi.
Lochštete nuo 1422 iki 1429 metų gyveno Heinrichas fon Plauenas (Heinrich von Planen, 1370–1429), buvęs Kryžiuočių ordino didysis magistras, su kurio vardu siejami prisiminimai apie pačius šlovingiausius ir labai liūdnus įvykius.
Senstantis Heinrichas fon Plauenas savo Lochšteto menėse.
1410 metais Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila kartu su lietuviais mūšyje prie Tanenbergo (lenkų istorijoje – „Griunvaldo mūšis“, lietuvių istorijoje – „Žalgirio mūšis“) sutriuškino Kryžiuočių ordiną, po to daugelis pilių, miestų ir teritorijų atiteko nugalėtojams. Ordinui liko tik dalis jo žemių, tarp jų ir didžiųjų magistrų rezidencija – Marienburgo pilis. Išlaisvinant ordino valstybės sostinę svarbų vaidmenį suvaidino Schwetzo (Schwetz, dabar Lenkijos miestas Świecie) komtūras Heinrichas fon Plauenas. Sužinojęs, kad didžiojo magistro pilis apgulta, jis su savo būriu atskubėjo į pagalbą. Dėkodami už išgelbėjimą, bendražygiai išrinko jį didžiuoju magistru. Tačiau fon Plaueno griežtumas ir reiklumas sukėlė pasipriešinimą tų, kurie turėjo jam paklusti, ir netrukus jis išgalvotais kaltinimais buvo nušalintas. Riteriai apkaltino savo didįjį magistrą piktnaudžiavus valdžia ir netgi įtarė išdavus Lenkijos naudai. Ilgus metus Heinrichas fon Plauenas nekaltas kentėjo kalėjime. 1422 metais jį pagaliau paleido, o gyvenamąja vieta iki gyvenimo pabaigos jam paskyrė Lochšteto pilį. Čia jis ir mirė 1429 metais. Jo kūnas buvo palaidotas Marienburge, Kryžiuočių ordino didžiųjų magistrų kriptoje.
(Šiandien iš Lochšteto pilies liko tik daugybę kartų perkasti apgriuvę rūsiai ir pamatai. Žinomas vietos istorikas Adolfas Bötticheris (Adolf Bötticher, 1842–1901), remdamasis kažkokiu Panceriu, taip pat abejojo, ar sąsiauris prie Lochšteto apskritai kada nors egzistavo — red. past.)
Apipavidalinant panaudotos iliustracijos iš Conrado Steinbrechto knygos „Prūsija didžiųjų magistrų laikais. Vokiečių ordino architektūra“. (Conrad Steinbrecht. «Preußen zur Zeit der Landmeister beiträge zur Baukunst des deutschen Ritterordens». Berlin. Verlag von Julius Springer. 1888.)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
