Yra pagrindo manyti, kad tvirtovė buvo pastatyta senojo vietinių gyventojų pylimo įtvirtinimo vietoje. Pati vieta buvo palanki statyti čia pilį – ji turėjo tapti savotišku forpostu kelyje iš Nadruvos į Karaliaučių. Be to, naujasis įtvirtinimas kontroliavo dvi svarbiausias vandens arterijas – Prieglių ir Deimę. Galutinai numalšinus prūsų sukilimą, 1272-aisiais kolonistai prie pilies sienų įkūrė gyvenvietę.
1275 metais tvirtovę apgulė ir šturmavo lietuviai. Nepaisant tam tikrų laimėjimų, paimti tvirtovės jiems nepavyko. Žinoma, apylinkės buvo nusiaubtos, o gyvenvietė prie pilies sudeginta. Matyt, ši apgultis parodė, kad pilies vieta pasirinkta nevykusiai. Todėl 1280 metais pilis buvo perkelta į iš trijų pusių vandens apsuptą pusiasalį.
Iškasus tvirtovės griovį, tvirtovę su sausuma jungė tik pakeliamasis tiltas. Tada pat, 1280-aisiais, Tapiow tapo komtūrijos centru ir išliko juo iki 1301 metų. Žinomas pirmojo Tapiow komtūro vardas – Ulrichas Bavarus. Po metų, 1281-aisiais, jis žuvo mūšyje su sūduvių gentimi. Kai prasidėjus žygiams į Lietuvą ordino karo veiksmų sritis pasislinko toli į rytus, Tepliavos komtūrija buvo perkelta iš pradžių į Įsrūtį (Černiachovską), o paskui dar arčiau sąlyginės fronto linijos – į Ragainę (Nemaną). Išlaikyti komtūriją Tepliavoje kryžiuočiai laikė nepateisinama prabanga, ir Tepliavos pilis buvo priskirta Karaliaučiaus komtūrijai.
1309 metais ordino sostinę perkėlus į Marienburgą (Malborką, Lenkija), prūsų žemėse galutinai susiformavo Vokiečių ordino valstybė. Ši aplinkybė, taip pat nuolatiniai lietuvių genčių antpuoliai skatino statyti naujas mūrines pilis ir senąsias perstatyti iš akmens.
Po 1340 metų perstatymas palietė ir Tapiow pilį. Tada pat buvo nutiestas kanalas su šliuzais Tapiow–Labiow (Polesskas), skirtas vandens transporto susisiekimui ordino valstybės viduje.
Pilies statybos darbai, vadovaujant ordino maršalui Siegfriedui von Dachenfeldui, galutinai baigti 1350-aisiais. Rezultatas – klasikinis keturių korpusų statinys, sudarantis uždarą 48x46 m stačiakampį. Pilis išsiskyrė tuo, kad pagrindiniame pastate nebuvo bokštų. Vietoj jų, siekiant sustiprinti gynybines savybes, kiekvieno korpuso šaudymo angomis įrengtas frontonas šiek tiek išsikišo už keturkampio perimetro, sudarydamas savotišką pusiau kaponyrą. Pilis taip pat turėjo erdvų pailgo stačiakampio formos priešpilį. Priešingame nei pilis upės krante susikūrė nauja gyvenvietė. Tiesa, miesto teises ji gavo gerokai vėliau.
1382 metais Tapiow pilies koplyčioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas priėmė katalikišką krikštą. Jis tikėjosi Vokiečių ordino pagalbos kovoje dėl valdžios Lietuvoje, todėl buvo pasirengęs tokiems formalumams. Beje, iš viso Vytautas krikštijosi tris kartus, iš jų vieną kartą – pagal stačiatikių apeigas.
Maždaug nuo 1450 metų Tapiom-Tapiow imta vadinti Tapiau. Per ordino ir Prūsų miestų sąjungos Trylikametį karą (1454–1466) pilį paėmė Prūsų sąjungos kariuomenė, tačiau kitais metais Vokiečių ordino šalininkai ją vėl atsiėmė. Jau po ordino pralaimėjimo šiame kare ir buvusios sostinės netekties į Tepliavos pilį iš Marienburgo buvo atgabentas Vokiečių ordino archyvas. Archyvas pilyje buvo laikomas iki 1722 metų. 1474 metais pilies požemyje badu mirti buvo įkalintas Sembos vyskupas Dietrichas von Kuba, nepalankiai atsiliepęs apie magistrą Heinrichą von Richtenbergą. Po to pilis tvirtai įgijo blogą šlovę.
Akvarelė „Karališkasis ekipažas keliasi per Prieglių Tepliavoje“.
Tepliavos pilies statusas gerokai pakilo valdant kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui. Jis pavertė ją savo rezidencija, be to, pilyje įsikūrė Tepliavos hauptamto („vyriausiosios valdybos“) administracija.
Šiuo tikslu Albrechtas atliko didelę pilies rekonstrukciją, kaip to reikalavo pasaulietinio valdovo statusas. Paskutiniais savo gyvenimo metais Albrechtas dažnai lankydavosi Tepliavoje. Čia jis ir mirė 1568 metais ir buvo palaidotas pilyje, tačiau vėliau jo palaikai perkelti į Karaliaučiaus katedros kriptą.
Po Albrechto mirties pilis, pamažu senstanti ir yranti, atliko administracinio centro vaidmenį – joje veikė įvairios vietos valdžios įstaigos. 1786 metais ji pertvarkoma į prieglaudą. 1793 metais Tepliavos pilis ėmė priimti vargšus, elgetas, neturtingus ligonius. Rekonstrukcijos metu buvo nugriauti trys iš keturių pilies korpusų, o vietoj jų teritorijoje pastatytas dar vienas pastatas – prieglaudai.
1879 metais, pertvarkant pilį į kalėjimą, ji paaukštinama dviem aukštais. Viršutiniame įsikūrė bažnyčia. 1902 metais buvusio priešpilio teritorijoje iškilo raudonų plytų gotikinio stiliaus pastatas su frontonais ir bokšteliu. Tas pats, kurį dabar kai kurie gidai pateikia kaip pačią ordino pilį.
Tepliavos pilis (kiemas) atkūrimo metu 2024 metais.
1945 m. Raudonosios armijos daliniams užėmus Tepliavą, naujoji valdžia nusprendė nekeisti objekto paskirties, ir pilyje vėl įsikūrė kalėjimas, tik jau sovietinis. Tokia pilis išliko iki mūsų dienų. Pataisos darbų įstaigos statusas ne kartą keitėsi, tačiau esmė išliko ta pati.
Pastaruosius 10 metų reguliariai keliamas klausimas, ar nepavertus kalėjimo vietos įžymybe, traukiančia turistus. Nedaugelis tyrinėtojų, kuriems pavyko patekti į režiminį objektą, pažymi, kad išliko vienas Ordino pilies korpusas ir senoviniai kito korpuso rūsiai. Neabejotinai ilgą laiką neprieinama pilis sudomintų istorijos mėgėjus ir turistus, tačiau pataisos įstaigos perkėlimas į naują vietą su pavydėtinu pastovumu dėl įvairių priežasčių atidedamas neribotam laikui.
Iliustracijos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
