Krikščioniškojo pasaulio forpostai Prūsijoje

Teutonų ordinas

Dvasiniai (vienuolių) ordinai, kaip vienuolių bendrijos, besilaikančios bendros regulos ir įžadų (neturto, celibato ir paklusnumo), Europoje atsirado gerokai anksčiau nei pirmieji kryžiaus žygiai. Tačiau vienuolių regulos draudė šių ordinų nariams bet kaip dalyvauti karo veiksmuose. Tuo tarpu piligrimystė į Palestiną pareikalavo kitokių bendrijų: jų narių vienuoliškas įžadas derėjo su gebėjimu valdyti ginklą. Mat pirminis dvasinių riterių ordinų uždavinys buvo padėti piligrimams, masiškai traukusiems prie iš „netikėlių“ atkovotų Palestinos šventovių. Šiame pradiniame etape ordinai buvo labai neturtingi, negausūs ir išsilaikė iš donatorių aukų. Šių bendrijų karinės pajėgos nė iš tolo neprilygo feodalinėms kariuomenėms, kurios į Palestiną žygiavo vadovaujamos Europos monarchų. Vis dėlto pačioje dvasinio riterių ordino idėjoje glūdinčios galimybės netrukus davė apie save žinoti.

Pirma, ordinų narių skaičius ėmė sparčiai augti. Reikalas tas, kad majorato teisė, tapusi Europos civilinės teisės pagrindu, pagimdė daugybę riterių, kuriems reikėjo rasti kokį nors dvasinį „uostą“ ir finansinį užnugarį.

Pagal majorato teisę feodalų šeimoje viską paveldėdavo vyriausiasis sūnus. Jam atitekdavo tėvų titulas ir turtas. Visi kiti vyriškos lyties vaikai paveldėdavo tik kilmingumą, kuris skyrė juos nuo prasčiokų.

Jie negaudavo jokių pajamų iš feodo ir geriausiu atveju stodavo į tarnybą pas savo vyresnįjį brolį arba kitą siuzereną mainais į būstą ir pragyvenimo lėšas. Vedybos jiems taip pat buvo didelė problema, nes feodalinė santuoka visada reiškė valdų sujungimą, o kai neturi ko sujungti, ir kaip jaunikis esi menkai perspektyvus. Be to, tokioje santuokoje gimę vaikai kartodavo savo tėvų likimą – tapdavo tokiais pat bežemiais riteriais, ieškančiais galimybės kam nors tarnauti. Todėl nenuostabu, kad dalis tokių riterių noriai duodavo įžadus ir stodavo į dvasinius riterių ordinus. Ordine tau visada būdavo užtikrintas būstas ir maistas, atsiverdavo karjeros perspektyvos iki pat aukščiausios ordino vadovybės, tačiau reikšmingą vaidmenį tokiam pasirinkimui vaidino ir religinis veiksnys. Visuomenėje, kurioje beveik nebuvo mokslo, švietimo (išskyrus religinį) ir meno, būtent tikėjimas buvo žmogaus dvasinio pasaulio pagrindas. Religingumas, tarnystė Kristaus reikalui, krikščionybės apskritai ir ypač krikščionių Bažnyčios interesų gynimas buvo visuomenėje gerbiami darbai. Ir pagaliau nuoširdus tikėjimas prisikėlimu po mirties, neišvengiamu artėjančiu Dievo teismu taip pat formavo viduramžių europiečių mentalitetą. Taigi naujų brolių srautą į ordinus užtikrino pati socialinė visuomenės struktūra. Be brolių, kurie buvo visateisiai ordino nariai ir galėjo užimti aukščiausias jo pareigas, į „ordino šeimą“ įėjo ir pusiau broliai – kilmingi asmenys, tarnavę ordine, bet nedavę vienuolinių įžadų. Daugumoje ordinų pusiau broliai turėjo balsavimo teisę, galėjo eiti ūkines pareigas, privalėjo kariauti ordino kariuomenėje, tačiau negalėjo pretenduoti į aukščiausias ordino pareigas.

Anksčiau jau buvo užsiminta apie ordinų organizacijų perspektyvas to meto karinės ir ūkinės santvarkos kontekste. Taigi labai greitai dvasiniai riterių ordinai parodė, kad turi nemažai pranašumų prieš įprastą monarcho ar stambaus feodalo feodalinę kariuomenę. Visų pirma ordinas turėjo nuolatinį karinį kontingentą, visada pasirengusį prireikus išžygiuoti. Ordino kariuomenė pasižymėjo vėlesnėms armijoms būdingu vienvaldiškumu ir drausme. Ordino pareigos bent iš dalies buvo skirstomos atsižvelgiant į nuopelnus, o ne į kilmę, nes formaliai visi ordino broliai turėjo lygias teises.

Penki riterių ordinai,

turėję įtakos Europos istorijai (iš kairės į dešinę):

Jeruzalės Šventojo Kapo ordinas;

Maltos ordinas;

Vargšų Kristaus riterių ordinas (templininkai);

Didysis karinis Šventojo Jokūbo Kompostelos Kalavijo ordinas (Santjago ordinas);

Teutonų ordinas.

Pagaliau, būdamas iš esmės korporacija ir kolektyviniu feodalu, ordinas ir jo nariai veikė išvien, svarbiausiu tikslu laikydami paties ordino galios didinimą, o tipiška pasaulietinė feodalinė kariuomenė buvo ryškių individualistų sambūris – jie turėjo savo suverenitetą, o savo garbę ir narsą statė aukščiau už bendrą uždavinį.

Teutonų ordino istorija prasideda Palestinoje 1190 m., kai vokiečių piligrimai įsteigė ligoninę savo bendražygiams, keliaujantiems į šventąsias vietas. Iš pradžių ši ligoninė veikė prie Joanitų (Hospitalierių) ordino, tačiau nuo pat pradžių ėmėsi žingsnių autonomijai pasiekti. Jau 1198 m. kovo 5 d. popiežiaus bule ligoninė buvo pertvarkyta į dvasinį riterių ordiną, o po metų gavo galutinę nepriklausomybę ir regulą. Oficialus jo pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos, skambėjo „Jeruzalės Šventosios Marijos vokiečių (teutonų) bažnyčios broliai“, o sutrumpintas vokiškas pavadinimas – „Vokiečių ordinas“. Buvo dar keletas ordino pavadinimo variantų, tačiau visuose vienaip ar kitaip figūravo žodis „vokiečių“. Tarp kitų tokių pat dvasinių riterių ordinų Teutonų ordinas buvo laikomas savotišku „išsišokėliu“, nes ligoninės virsmas ordinu užtruko vos aštuonerius metus. Neabejotinai joanitai ir templininkai Teutonų ordine matė tiesioginį konkurentą, nes pagrindinis ordinų pajamų šaltinis buvo aukos, o donatorių skaičius buvo ribotas, ir dabar dalis tų aukų nutekėdavo teutonams. Kita vertus, tas pats faktas atvedė ordinų vadovus prie supratimo, kad sėkmingai tokios struktūros kaip ordinas egzistencijai reikia kito, stabilesnio pajamų šaltinio nei aukos. Šio šaltinio paieškos ilgainiui ir lėmė ordinų valstybių susikūrimą. Kadangi viduramžiais patikimiausios pajamos buvo maitinimasis iš žemės, tiksliau, iš ją dirbančių valstiečių darbo, taip pat iš miestų mokesčių, kelias į finansinę nepriklausomybę vedė per stambią žemėvaldą, visišką suverenitetą savo teritorijai ir joje gyvenantiems žmonėms – tai yra per tipiškos feodalinės valstybės, kurioje korporatyvinio feodalo vaidmenį atliktų pats ordinas, sukūrimą.

Čia būtina padaryti išlygą: siekiant stabilių didelių pajamų nebuvo jokios veidmainystės ar vienuoliško neturto įžado pažeidimo. Turtėti turėjo pats ordinas, o ne jo nariai, įskaitant ir tuos, kurie ėjo aukščiausias pareigas.

XIII a. Teutonų ordino regulos buvo labai kruopščiai laikomasi, o varomoji jėga, skatinusi siekti žemėvaldos ir turtų, buvo tikėjimas Dievu, Kristaus mokymo triumfu ir savo istorine misija žemėje, kurią įgyvendinti labai padėjo nuosava valstybė ir pinigai. Iš esmės neturime kuo papriekaištauti ordino valdovams: nė vienas jų neiškėlė lėšų iš Ordino į kokią nors slaptą asmeninę nuosavybę; priešingai, ordino valstybės ištekliai iš tiesų buvo skiriami kovai su pagonimis, krikščionybės sklaidai ir katalikiškojo pasaulio plėtrai remti. Ir kai XV a. pradžioje uždaviniai, kuriems buvo sukurtas Teutonų ordinas, buvo išsemti, o prie ordino sienų neliko pagoniškų teritorijų, pats Ordinas greitai nusmuko.

Kodėl Pabaltijys?

Atsakymas gana trumpas ir paradoksalus: atsitiktinis dėsningumas. Tai, kad anksčiau ar vėliau prieš prūsus būtų sudaryta kokia nors sąjunga, yra dėsningumas. Negana to, mėginimas ją sukurti buvo imtasi tiesiai prieš Teutonų ordinui įsiveržiant į prūsų žemes. Tai buvo „vietinės reikšmės ordinas“ – Dobrynės ordinas, sukurtas iš vietos bajorijos kunigaikščio Konrado I Mazoviečio, labiau už kitus kentėjusio nuo reguliarių prūsų antpuolių, iniciatyva. Tačiau šis ordinas buvo negausus, nepakankamai kovingas ir labai neturtingas; pastarasis dalykas tais laikais tiesiogiai lėmė kovingumą, nes šis priklausė nuo individualios karių ginkluotės, o visų šarvų ir gerų ginklų kaina buvo labai didelė.

Beveik tuo pat metu, kai Konradas I Mazovietis ir Dobrynės ordino broliai nesėkmingai priešinosi prūsams, Teutonų ordinas patyrė apmaudų politinį pralaimėjimą Vengrijoje. Vengrijos karaliaus Andriaus II pakviestas kovoti su kumanais, grasinusiais rytiniams Vengrijos karalystės pakraščiams, Teutonų ordinas sėkmingai užėmė pasienio teritorijas ir pastatė ten penkias pilis (dvi iš jų – Marienburgas ir Kreuzburgas – ateityje suteiks savo vardus pilims Prūsijoje). Po to Vengrijos didikus ir patį karalių Andrių II ėmė graužti įtarimai, kad pernelyg didelis Teutonų ordino sustiprėjimas karalystės ribose ir jos pasienyje ateityje sukels Vengrijai nemažai problemų. Todėl, nepaisant popiežiaus protektorato, Ordinui ultimatyvia forma buvo įsakyta „susirinkti mantas“ ir palikti Vengrijos karaliaus valdas.

Tai buvo rimtas smūgis tuometiniam Ordino didžiajam magistrui Hermanui fon Zalcai ir jo mėginimams įsitvirtinti Rytų Europoje. Mat tuo metu Teutonų ordine buvo dvi partijos: viena, vadovaujama magistro, propagavo savos valstybės Europoje kūrimo politiką, o kita manė, kad visi Ordino uždaviniai yra Palestinos teritorijoje.

Be abejo, nesėkmė Vengrijoje atidavė visus kozirius į palestinietiškojo kelio šalininkų rankas. Todėl, gavęs Konrado kvietimą stoti į kryžiaus žygį prieš pagonis prūsus, Hermanas fon Zalca neskubėjo, nes dar viena nesėkmė galėjo jam kainuoti didžiojo magistro postą. Šį kartą jis veikė daugiau nei kruopščiai – gavo dokumentinius patvirtinimus iš visų suinteresuotų asmenų: popiežiaus Grigaliaus IX, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II ir paties Konrado Mazoviečio. Pagal popiežiaus ir imperatoriaus bules, taip pat kunigaikščio Konrado raštą Ordinas dovanų gavo Kulmo žemę ir visas užkariautas pagoniškas teritorijas Prūsijoje. Tai atvėrė kelią ne tik prūsų žemėms užkariauti, bet ir Teutonų ordino suverenitetui jose įtvirtinti. 1230 m. į Kulmo žemę atvyko pirmasis teutonų būrys, vadovaujamas Konrado fon Landsbergo, kurį, kronikų duomenimis, sudarė septyni riteriai ir iki šimto ginklanešių. Iš tų pačių kronikų matyti, kad kunigaikščio Konrado padedami jie pastatė pirmąją Ordino pilį Kulmo žemėje – Vogelsangą („Paukščių giesmė“). Nuo šios legendinės pilies ir prasidėjo teutonų vykdomas Prūsijos užkariavimas, lydimas masinių panašių statinių statybų; daugelis jų vienokiu ar kitokiu pavidalu išliko iki mūsų dienų.

Kam tiek daug pilių?

Viduramžių pilis – visų pirma tvirtovė, daugeliu atvejų – įtvirtinta feodalo rezidencija. Kadangi rusų kalboje žodžio „tvirtovė“ reikšmė labai plati ir jis taikomas įvairiausiems skirtingų epochų fortifikaciniams objektams, susitarkime viduramžių įtvirtinimus vadinti būtent pilimis, nors kartais jie gali atrodyti kiek neįprastai, palyginti su iš pasakų pažįstama „pilimi“. Rusų kalboje žodžiu „pilis“ dažnai vadinami rūmai, ypač jei jie stilizuoti kaip pilis. Iš tikrųjų tiesioginis žodžio „pilis“ vertimas į vokiečių kalbą – das Schloß – reiškia tiek mūrinį, tiek medinį ir net žemių statinį, kuris kaip tik atlieka tam tikro asmens ar asmenų, valdančių pavaldžią teritoriją, rezidencijos vaidmenį. O kitas viduramžių laikotarpio įtvirtinimas, skirtas ne nuolat gyventi, o tik atremti priešų puolimus arba laikinai pasislėpti, buvo vadinamas Feste arba Schanze. Toliau tekste jį vadinsime tiesiog „įtvirtinimu“.

Pasakyti, kad XIII a. Europoje buvo daug pilių, – nieko nepasakyti. Pilių skaičius siekė dešimtis tūkstančių, ypač jomis buvo turtingos dabartinės Anglijos, Prancūzijos ir Italijos teritorijos. Pilys buvo įvairių formų ir dydžių, statomos iš skirtingų medžiagų, atsižvelgiant į tai, kokios jos buvo prieinamos vienoje ar kitoje vietovėje, tačiau, be abejo, turėjo bendrų bruožų.

Pirma, tai aptvaras, pilies siena. Iš pradžių medinė arba medžio ir žemių, vėliau – iš natūralaus akmens ar plytų, ši siena buvo svarbiausia gynybinė kliūtis, pagrindinė gynybos nuo apgulusio priešo linija. Ant sienos stovintis karys turėjo tai epochai svarbų pranašumą prieš priešą – aukštį virš žemės paviršiaus. Jis galėjo mėtyti iš viršaus į priešą akmenis, pilti verdantį vandenį ar verdančią dervą, jo strėlė pasiekdavo priešą iš didesnio atstumo, nei galėjo iššauti iš tokio pat lanko ar arbaleto apačioje puolantis karys. Galų gale, ginantis ant sienos, buvo galima vieną po kito nukauti ir numesti nuo jos dešimtį besiropščiančių priešo karių, pačiam nepatiriant jokios žalos.

Antra, tai kliūtis prieš sieną, iš kurių geriausia buvo vandens griovys. Toks griovys neleido priešui greitai priartėti prie pilies sienų, kur po galingu rąstų skydu (vadinamąja kate) būtų galima pradėti griauti pilies sieną.

Trečia, tai bent vieni vartai ir pakeliamasis tiltas prieš juos.

Visi kiti pilies elementai – bokštai, pakabinamosios šaudymo angos (mašikuliai), parchamai, hurdai, gynybinės galerijos, citadelės, donžonai (arba bergfridai) – pilyse dažniausiai būdavo, tačiau nebuvo griežtai privalomi visoms.

Apskritai Teutonų ordino pilys labai priminė tipiškas feodalų pilis, tačiau turėjo ir nemažai skirtumų, būdingų būtent teutoniškajai pilių statybos mokyklai. Jie pirmiausia buvo susiję su tuo, kad pilis buvo korporacinė, o ne privati nuosavybė ir sudarė bendros Ordino infrastruktūros dalį. Ordino pilyse dažniausiai būdavo įspūdingų patalpų administracinei veiklai – priėmimų ir audiencijų patalpos, Ordino valdžios organų posėdžių salės, valgomosios salės (remteriai). Taip pat būdavo ligoninė (firmarija) ir patalpos, kuriose galėjo apsistoti Ordino svečiai. Iš ūkinių pastatų išsiskyrė erdvūs grūdų sandėliai. Ordino pilims būdingas už gynybinių sienų iškeltas įtvirtintas tualetas bokšto pavidalu – danckeris, kuris apgulties metu atlikdavo gynybinę funkciją. Be to, dauguma Ordino pilių turėjo erdvų forburgą – „priešpilį“. Forburgas kartu buvo papildomas gynybos ešelonas, galėjo būti valstiečių, arklių, gyvulių prieglobstis, o taikos metu buvo naudojamas ūkinei veiklai. Nuo prancūzų ar italų feodalų pilių Ordino pilis skiria formų paprastumas, pagalbinių gynybinių statinių minimalizmas, mažesnis gynybos linijų skaičius. Tikriausiai tai susiję su racionaliu požiūriu į turimų išteklių naudojimą ir siekiu sumažinti statybos kainą. Kitaip nei Vakarų Europos kariuomenės, Ordino priešai – prūsai ir lietuviai – neturėjo tobulų pilių šturmavimo įgūdžių ir mieliau rinkdavosi arba apgultis, tikėdamiesi išbadinti gynėjus, arba (dažniausiai) apsiribodavo teritorijos už pilies ribų nusiaubimu.

Rösselio pilis (Reszel, Lenkija).

Pagrindinis ordino pilies įgulos uždavinys buvo atlaikyti pirmąjį priešo puolimą ir sulaukti pastiprinimo. Jei įgula buvo pakankamai gausi, kad pati atremtų antpuolį, kryžiuočiai mieliau kovodavo už pilies sienų, kur sunkioji ordino raitija turėjo triuškinamą pranašumą prieš prūsus ar lietuvius. Pilis padėjo riteriams išvengti netikėto užpuolimo, o vietos pakrikštytiems gyventojams – pasislėpti nuo pagonių.

Paplitusi nuomonė, kad ordino pilys buvo statomos taip, kad jas skirtų vienos dienos žygio atstumas, maždaug 25–30 km. Galbūt į tai ir buvo atsižvelgiama, tačiau tai nebuvo lemiama. Daugelyje Prūsijos sričių pilys stovėjo ir arčiau, bet, pavyzdžiui, Ragainės (Nemanas) ir Tilžės (Sovetskas) pilis nuo artimiausių Georgenburgo (Majovka) ir Laukiškių (Saranskoje) pilių skyrė daugiau nei 50 km. Taigi ši sąlyga bent jau nebuvo privaloma. Beje, ordino broliams nakvoti už pilių ribų buvo leidžiama tik kraštutiniais atvejais. Ordino statuto 28-ajame skyriuje sakoma: „Jei naktis užklumpa juos kelyje, jie gali po kompletos arba prieš rytmetinę kalbėtis reikalingomis ir doromis temomis, bet ne užeigoje po kompletos, išskyrus pirmiau aprašytus atvejus. Jiems dera vengti užeigų ir blogą vardą turinčių vietų; taip pat jiems dera visą naktį laikyti savo kambaryje šviesą, kad nenutiktų nieko bloga jų geram vardui ar turtui.“ Todėl tankus pilių tinklas leido broliams nesusidurti su pagundomis ir negadinti savo reputacijos. Vis dėlto, renkantis vietą pilies statybai, lemiami buvo trys veiksniai:

1. Nepertraukiamų atramos punktų grandinių kūrimas (kaip, pavyzdžiui, Sembos pilių linija, sauganti nuo lietuvių antpuolių, arba pilių eilė Prieglaus krantuose).

2. Būtinybė turėti ordino valdžios institucijas tam tikroje vietovėje, kurios gyventojams pilyje veikė vietos administracija, teismas ir mokesčių tarnyba.

3. Prūsų pylimais apjuosto įtvirtinimo buvimas, gerokai sumažinęs pilies statybos išlaidas.

Visas kryžiuočių pilis Prūsijoje sąlygiškai galima suskirstyti taip: pagal priklausomybę – į ordino ir vyskupų, pagal rangą – į komtūrų, fogtų ir pflegerių pilis, taip pat nedideles pilis slėptuves. Reikia pasakyti, kad vyskupų pilys buvo vyskupų nuosavybė, stovėjo jų teritorijose, gautose padalijus prūsų žemes, neturėjo ordino valdžios struktūrų, tačiau pats Ordinas jas plačiai naudojo kariniais tikslais.

Pastatyti šlosą – vieni niekai!

Paprastai Prūsijos užkariavimo istorijos knygose rašoma taip: „tais ir tais metais Ordinas pastatė pilį“ arba „Ordino riteriai pastatė pilį“. Skaitytojo vaizduotė tuoj pat nupiešia paveikslą, kaip riteris nulipa nuo kovos žirgo, šarvus pakeičia darbo drabužiais ir ima mūryti plytas, keldamas būsimos pilies bokštą. Iš esmės šiame paveiksle nėra nieko tikro. Kilmingieji, stodami į dvasinį riterių ordiną, žinoma, suvokė, kad jų gyvenimas bus kupinas darbo, prakaito, nepriteklių ir kraujo, bet ne tiek, kad keleriems metams persikvalifikuotų į mūrininkus. Be to, didžioji dauguma pilių nebuvo iš karto statomos iš mūro, nebent pačiu vėlyviausiu ordino laikotarpiu. O bokštai būdavo statomi baigiamajame etape arba net išvis nestatomi.

Tilžės pilis (Sovetskas).

Viduramžiais pilis feodalui buvo pats brangiausias malonumas. Žirgas kainavo brangiai, šarvai ir ginklai – labai brangiai, tačiau pilies kaina su jais nė iš tolo nesilygino. Lygiai taip pat brangiai pilis atsieidavo ir Ordinui, kurio vienintelis pranašumas buvo tas, kad konkrečios ir labai reikalingos pilies statybai jis galėjo sutelkti visus turimus išteklius, perkeldamas juos iš vienų žemių į kitas. Vis dėlto taupumas ir protingas būtinumas lydėjo ordino statybos veiklą visą jos laikotarpį.

Pradiniame etape protingas būtinumas kuždėjo, kad blogiausias scenarijus ordino būriui būtų netikėtas gausesnio priešo užpuolimas. Toks netikėtas, kad riteriai nespėtų apsivilkti šarvų, sėsti ant žirgų ir išsirikiuoti kovos tvarka. Tačiau jau paprasčiausias pylimo įtvirtinimas su rąstų aptvaru, sargybos bokšteliu ir išstatytais sargybiniais tokį užpuolimą darė gana keblų. O taupumas vertė tokius įtvirtinimus statyti ant užimtų prūsų tvirtovių ir piliakalnių pylimų. Eksperimentai parodė, kad penkiasdešimties metrų (skersmens) pylimo įtvirtinimą 200 žmonių supila maždaug per dešimt sekinančio darbo dienų. O štai ant jau supilto pylimo tie patys 200 žmonių aptvarą pastatytų vos per parą. Todėl galima drąsiai teigti, kad pirmieji ordino įtvirtinimai buvo statomi labai greitai pačių riterių ir jų ginklanešių jėgomis, pasitelkiant belaisvių darbą, jei tokių būdavo. Kaip žinoma, fizinis darbas, taip pat ir statyba, buvo laikomas viena iš vienuoliško paklusnumo formų, todėl visai lengva įsivaizduoti, kaip ordino būrys, ką tik užėmęs prūsų piliakalnį, kasa duobes aptvaro rąstams, kerta mišką, stato stebėjimo bokštelį.

Tačiau jau kitas pilies statybos etapas – jos pavertimas iš paprasčiausios slėptuvės su aptvaru gana galingu medžio ir žemių įtvirtinimu – neabejotinai buvo vykdomas plačiai pasitelkiant samdomą darbo jėgą. Neretai galima išgirsti teiginį, kad Ordinas naudojo prūsų valstiečių ir į nelaisvę paimtų prūsų karių darbą. Tačiau vos mintyse įsivaizdavus tokios statybos procesą, supranti, kad tai paprasta tik popieriuje. Įsivaizduokite, kad vadovaujate tokiai statybai. Turite jėgos paramą – gerai ginkluotus karius, netoliese yra porą kaimų, dar turite porą šimtų belaisvių ir net vertėją, nes nei jūs nemokate prūsų kalbos, nei jie nesupranta nė žodžio jūsiškai. Taip, per vertėją ir kaimų seniūnus galima paaiškinti, ko iš jų norite. Galima suvaryti vyrus į statybvietę ir priversti dirbti belaisvius. Bet staiga paaiškėja, kad visame kaime tėra penki geležiniai kirviai, o kiti naudojasi arba primityviais akmeniniais, arba geležinį skolinasi iš kaimyno. Ne ką geriau ir su kastuvais. Vinių visai nėra. Į mišką rąstų pasiųsti belaisviai taikosi pabėgti, arba jų bendražygiai, pasislėpę miške, rengia planus užpulti sargybą ir išlaisvinti belaisvius. Ir galiausiai visa ši valstiečių ir belaisvių gauja turi būti gerai maitinama, nes alkani jie paprasčiausiai negalės dirbti. Be to, šie nekvalifikuoti ir menkai našūs „statybininkai“ suvalgo lygiai tiek pat, kiek ir savo amato meistrai iš Vokietijoje likusių statybininkų cechų ir artelių. Pastariesiems, žinoma, reikia mokėti ir kažkaip juos atgabenti į Prūsiją, tačiau be jų pilių statyba virsdavo sunkiai įgyvendinamu uždaviniu. Kita vertus, kartais riteriai nedideles medines pilis statydavo padedami krikštą priėmusių vietos didžiūnų: krikščionių pusėn perėjusiems prūsų vadams Ordinas ne tik išsaugodavo valdžios įgaliojimus, bet ir suteikdavo naujų privilegijų, perduodavo valdyti tvirtoves, kurias jiems buvo nurodoma sustiprinti savo jėgomis.

Dažnai šių vadų įpėdinius Ordinas paimdavo įkaitais – jie būdavo laikomi ordino pilyse, kur buvo auklėjami Europos krikščioniškosios kultūros dvasia. Taip gimė Prūsijos bajorija, kurią didžia dalimi sudarys etniniai prūsai ir jų suvokietėję palikuonys.

Heilsbergo pilis (Lidzbarkas Varminskis, Lenkija).

Tuo tarpu 1260 m. prasidėjęs antrasis prūsų sukilimas, kronikose vadinamas „antruoju prūsų atsimetimu nuo tikėjimo“, nes jame dalyvavo daugybė pakrikštytų ir Ordinui priesaiką davusių prūsų, parodė, kad medinės pilys nėra rimta apsauga nuo sukilėlių. Juolab kad imti tokias tvirtoves prūsus savo pačių pavyzdžiu išmokė ordino broliai. Kronikose minima, kad šio sukilimo metu prūsai naudojo apgulos svaidomuosius pabūklus. Tačiau dažniausiai pagrindinė medinių įtvirtinimų naikinimo priemonė buvo jų padegimas. Antrojo prūsų sukilimo metu Kaliningrado srities teritorijoje (Notangoje ir Semboje) buvo paimtos ir sugriautos visos ordino pilys, išskyrus Balgą ir Karaliaučių, kurie išliko todėl, kad prūsams nepavyko nutraukti jų aprūpinimo vandens keliu.

Numalšinus sukilimą, savaime suprantama, iškilo klausimas, kaip pagrindines pilis perstatyti iš akmens. Ir čia jau be statybininkų artelių iš Vokietijos apsieiti buvo visiškai neįmanoma. Tokios mūrininkų artelės keliaudavo po Europą, samdydamosi statyti ar remontuoti feodalų pilis. Jų darbo paklausa buvo labai didelė – užsakovams netgi tekdavo stoti į eilę ir laukti, kol bus baigtas ankstesnis objektas. Kartu artelės sąmoningai nekonkuravo tarpusavyje: visų darbų kaina buvo labai panaši, o atlikimo kokybė – palyginama. Konkurencija tarp cechų ir artelių tuo metu buvo ne tik nepageidaujama, bet ir draudžiama cechų statutų bei miestų įstatymų. Paprastai statybos sutartis numatydavo ne tik piniginį atlygį statybų meistrams ir mūrininkams, bet ir natūrinę apmokėjimo dalį: kruopščiai būdavo aptariami darbininkų maitinimas, užsakovo pateikiamo alaus kiekis, gyvenimo sąlygos objekte, darbininkų apsauga nuo plėšikų ir kita.

Pilies statyba tais laikais, kaip jau minėta, buvo labai brangus malonumas. Pažymėtina, kad palyginamosiomis kainomis darbų kaina buvo artima tam, kiek jie kainuotų mūsų laikais, jei kvalifikuoti specialistai būtų pasamdyti statyti pilies kopiją naudojant tapačias technologijas, mechanizmus ir medžiagas. Būtent todėl kaip tik akmens statybos pradžios epochoje Ordinas ėmėsi keleto žingsnių savo ekonomikai sustiprinti ir visų pirma pajamų šaltinių skaičiui padidinti. Pirmiausia visa prūsų valstietija ir stambesni žemvaldžiai buvo apmokestinti mokesčiais (duokle), kurie buvo nemaži, bet ne žlugdantys. Tuo pačiu metu prasidėjo prekyba patentais (privilegijomis), pavyzdžiui, karčemoms ar alaus darykloms atidaryti.

Ypatingu pajamų šaltiniu tapo Kulmo teisė. Pagal šią teisę subjektas (privatus asmuo ar visa gyvenvietė) gaudavo paveldimą teisę į žemę, tam tikrą suverenitetą, teises ir kai kurias laisves savo teritorijoje. Mainais jie įsipareigodavo mokėti piniginę ir natūrinę rinkliavą, taip pat teikti ginkluotą pašauktinių būrį, kurio dydį ir minimalius ginkluotės reikalavimus lėmė žemės sklypo dydis.

Kartu reikia pabrėžti, kad Kulmo teisė buvo suteikiama ne tik gyvenvietėms (miestams), bet ir laisviems (nebūtinai kilmingiems) piliečiams, kurie vokiečių kalba imti vadinti „kelmeriais“ (Köllmer) – šis žodis kilo iš toponimo „Kulmas“. Paprastai kelmeris gaudavo kelias dešimtis hufų žemės. Hufas prilygo maždaug 17 ha ir buvo laikomas sklypu, iš kurio galėjo išsimaitinti viena valstiečių šeima. Be to, kelmeriui buvo suteikiama teisė atidaryti karčemą, alaus daryklą, malūną ar kokį kitą pelningą objektą; jis taip pat buvo įpareigojamas pritraukti į gautą žemę nuomininkų, rinkti iš atsiradusios gyvenvietės rentą ir mokėti Ordinui rinkliavas pagal Kulmo teisę. Tokia sistema padėjo sparčiai įsisavinti žemes ir didinti pajamas į Ordino iždą. Beje, net ir oficialiai panaikinus Kulmo teisę 1620 m., savivaldybės, kaimai ir privatūs asmenys toliau gyveno pagal jos pagrindu sukurtus įstatymus. O kelmeriai kaip luomas Prūsijoje egzistavo iki pat Vokietijos imperijos žlugimo 1918 m.

VOKIEČIŲ ORDINO PILYS PRŪSIJOJE

KARALIAUČIUS

Karaliaučiaus pilies istorija jau anksčiau buvo paskelbta mūsų svetainėje, todėl nusprendėme jos čia nekartoti, tačiau visus norinčius kviečiame su ja susipažinti pasinaudojus šia nuoroda.

Kaliningrado istorinio centro atkūrimo entuziastas, vietos architektas Artūras Sarnicas tikisi, kad kada nors Karaliaučiaus pilis vėl puoš miestą. Visas savo idėjas jis surinko viename vaizdo įraše, kurį taip pat siūlome Jums pažiūrėti trumpam nuėjus į „YouTube“, kur jis paskelbtas.

BALGA

► RF, Kaliningrado sr., Bagrationovsko r.

Koordinatės: 54.552526, 19.968113

Objekto būklė (2020): Saugomi didingi griuvėsiai marių pakrantėje.

Svarbiu Prūsijos užkariavimo lūžio tašku tapo tai, kad Ordino riteriai užėmė prūsų tvirtovę Honedą ir jos vietoje pastatė Balgos pilį. Balgos padėtis Frisches Haff (Aistmarių) pakrantėje, viena vertus, pavertė ją placdarmu Notangoje, iš kurio turėjo prasidėti šios prūsų žemės užkariavimas, kita vertus – leido piliai išvengti visiškos blokados ir gauti atsargų vandeniu. Prūsai neturėjo jokių rimtesnių priemonių karui jūroje, todėl net ir labai kuklus kryžiuočių laivynas čia buvo padėties šeimininkas. Iš sausumos vietovę dengė pelkė, per kurią rąstų grindiniu ėjo vienintelis kelias. Netoli pilies nebuvo upelio, prie kurio būtų galima pastatyti malūną – neatskiriamą kryžiuočių įtvirtinimų atributą. Iš padėties Ordinas išsisuko už kelių kilometrų nuo Balgos pastatęs įtvirtintą malūną su nedidele įgula.

Praėjus trejiems metams po Honedos užėmimo, prasidėjo prūsų sukilimas. Ordino padėtį apsunkino tai, kad prie sukilėlių prisidėjo Pamario (t. y. iš esmės lenkų) kunigaikštis Sventopolkas.

Šiaurinėje Ordino užkariautos teritorijos dalyje sukilėliai paėmė visas pilis ir laikinus įtvirtinimus. Prūsams priešinosi tik Balga ir Elbingas.

Balgai blokuoti prūsai pastatė dvi laikinas tvirtoves – Partegalą ir Skrandiną. Kryžiuočiai neliko skolingi ir buvusią prūsų tvirtovę Schneckenbergą panaudojo kaip priešakinį įtvirtinimą. Iš esmės čia, prie Balgos, užvirė mūšis dėl Notangos. Iš pradžių sėkmė buvo prūsų pusėje: jiems pavyko paimti Schneckenbergo tvirtovę ir įtvirtintą malūną, o jų įgulos buvo sunaikintos. Atsakant į tai, kryžiuočiams mariomis atvyko pastiprinimas – kunigaikščio Otto von Braunschweigo būrys. Vėliau riteriai pasinaudojo į jų pusę perėjusiu prūsu Pomande ir įviliojo prūsų kariuomenę į spąstus, kur, kaip liudija metraštininkas Petras Dusburgietis, sunaikino ją mūšyje. Abi prūsų tvirtovės buvo sudegintos ir sugriautos. Balga atsilaikė ir šį kartą.

1246 m. Ordino būriai nusiaubė Pamario žemes, Sventopolkas buvo priverstas pripažinti pralaimėjimą ir iki 1248 m. pasitraukti iš sąjungos su prūsais. Prūsai liko be sąjungininko, ir Ordinas pajudino savo būrius iš Balgos gilyn į Notangą. Tačiau pirmasis bandymas įsiveržti baigėsi pralaimėjimu – ordino kariuomenė pateko į pasalą ir buvo sunaikinta. Vis dėlto tolesni karo žygiai privertė prūsus 1249 m. sudaryti Christburgo taiką Ordino sąlygomis.

Paliaubų metu Balga atstatoma, grioviai gilinami, pastatomi vartai su pakeliamuoju tiltu. 1250 m. tvirtovė tampa komtūro rezidencija. Pirmuoju Balgos komtūru (1250–51 m.) išrenkamas ordino brolis Meingotas. 1254 m. Balga tapo baze garsiajam Čekijos karaliaus Otokaro II žygiui prieš prūsus, kurio metu buvo užkariauta Semba ir įkurtas Karaliaučius.

Balgos pilis XIV a. pradžioje. A. P. Bachtino rekonstrukcija, A. M. Osipovo piešinys.

1260 m. kilo naujas, galingiausias prūsų sukilimas. Ir vėl viena po kitos krito ordino pilys Semboje ir Notangoje, o gynybą dabar laikė Karaliaučius ir Balga. Abi pilys atlaikė apgultį. Ją nutraukė laiku atskubėjusi pagalba iš Vokietijos kunigaikštysčių, o pats sukilimas buvo numalšintas. Po to prasidėjo Balgos pilies perstatymas iš akmens, iš esmės užbaigtas apie 1290 m.

Pilis tapo vienu reikšmingiausių Ordino statinių. Šiandien matomo pastato griuvėsiai – tai tik nedidelis forburgo (priepilio) fragmentas. Iš tiesų pilis užėmė visą plynaukštę. Ją sudarė forburgas ir pati pilis, nuo forburgo atskirta vidinėmis sienomis ir grioviais. Jų liekanas galima pamatyti ir dabar. Pats pilies pastatas buvo penkiakampis arba šešiakampis. Jį sudarė trys sparnai su skliautuotais rūsiais ir dviem ar trimis aukštais virš jų. Čia buvo kapitulos salė, refektorius, pilies koplyčia ir gyvenamosios patalpos. Visą statinį vainikavo trečiojo aukšto lygyje įrengta gynybinė galerija. Pietvakariuose stovėjo pagrindinis bokštas. Forburge buvo firmarija seniems ir ligotiems ordino broliams, ligoninė, gynybiniai ir signaliniai bokštai, ūkinės patalpos, sandėliai, patalpos svečiams, kalvė, arklidė, tvartas ir kt.

Nors Ordino kariniai interesai persikėlė į šiaurės rytus nuo Balgos – prie sienos su Lietuva, pilis ir toliau vaidino svarbų vaidmenį ordino valstybėje. Balgos komtūro pareigos buvo laikomos garbingomis ir žadėjo tolesnį kilimą ordino hierarchijoje. Pakanka pasakyti, kad Balgos komtūrais buvo tokie Ordino didieji magistrai kaip Dytrichas fon Altenburgas, Henrikas V Reusas fon Plauenas, Vinrichas fon Kniprodė ir Ulrichas fon Jungingenas.

Didžiojo karo (1409–1411) metu, lenkų ir lietuvių kariuomenei sutriuškinus Ordiną Žalgirio mūšyje, Balgos komtūras Frydrichas fon Coleras atsisakė atiduoti pilį prie jos sienų atvykusiai priešo kariuomenei. Pilies galybė ir jos įgulos ryžtas privertė lenkus atsisakyti apgulties sumanymo. Vėliau pats faktas, kad Ordinas išsaugojo tokius galingus atramos punktus kaip Balga, Karaliaučius ir Marienburgas, labai palankiai atsiliepė galutiniam Pirmosios Torunės taikos tekstui.

Balgos pilis senoviniame raižinyje.

Trylikamečio karo (1454–1466) metu Balgą kelis kartus puolė Prūsijos miestų sąjungos šalininkai. 1457 m. liepą pilį šturmavo būriai iš Dancigo ir Elbingo. Vėliau Balgą apgulė samdiniai iš Bohemijos. Paskutinis, galingiausias šturmas įvyko jau 1466 m., kai pilį bandė paimti jungtinis Torunės, Marienburgo, Dancigo ir Elbingo miestiečių būrys. Pilis taip ir nebuvo nė karto paimta, nors jos įgula patyrė didelių nuostolių, o visos apylinkės buvo nusiaubtos. Po Trylikamečio karo Balgos komtūrija sunyko.

Tam įtakos turėjo ir karo veiksmų metu patirtas nusiaubimas, ir apskritai ne itin palanki pilies padėtis prie seklumos, kai netoliese nėra upės. Komtūrija iš pradžių buvo sumažinta iki fogtijos, o vėliau įsteigta pilies komtūrija, t. y. tik pati pilis be jai pavaldžių teritorijų, – tai buvo veikiau garbės statusas. Balga nuolat prarado savo karinę ir administracinę reikšmę. Gyvenvietė prie pilies taip ir liko kaimu, neišaugusi į miestą, kaip nutiko prie kitų didelių ir ne tokių didelių pilių. Paskutinį kartą Balgos pilis savo karinę galią pademonstravo 1520 m., per Raitelių karą. Tuo metu jos sienos jau buvo apipiltos žemių pylimais, apsaugančiais nuo apgulties artilerijos.

Paskutinis Balgos komtūras Hansas fon der Gamblencas 1525 m. kunigaikščio Albrechto nurodymu perdavė pilį valdyti jo bendražygiui, pirmajam evangelikų vyskupui Georgui fon Polencui. Tai buvo savotiška kunigaikščio padėka už paramą jo sumanymams. Pilies patalpose įsikūrė aplinkinės teritorijos (amto) administracinės valdymo institucijos, tarp jų policija ir teismai. Tačiau jei karo negandos palaikė pilies gyvybę, tai taikus gyvenimas ją galutinai pribaigė. Neturtingai Prūsijos kunigaikštystei išlaikyti milžinišką, karinės reikšmės nebeturintį statinį buvo per brangu. Neremontuojama ir neprižiūrima pilis toliau iro. 1584 m. sugriuvo danskeris ir kai kurių pastatų sienos.

Nuo XVII a. pabaigos pilis buvo planingai ardoma statybinėms medžiagoms, o 1701 m. karalius Frydrichas I pasirašė jai galutinį nuosprendį – pilies statinius reikėjo nugriauti, o jų nuolaužomis sutvirtinti apylinkių griovių ir kanalų krantus.

Iki 1790 m. buvo nugriauti visi pastatai, išskyrus vieną forburgo statinį, kuris buvo naudojamas ūkio reikmėms ir kaip navigacinis ženklas.

Galiausiai ir jis būtų buvęs nugriautas, tačiau XIX a. pirmajame ketvirtyje europiečiai ėmė suvokti, kad be materialinių, meninių ir religinių vertybių yra ir istorinės vertybės. Tik nuo šio laikotarpio prasidėjo kryptingo senųjų statinių išsaugojimo etapas, palietęs ir Balgą. 1834 m., padedant žinomam Prūsijos politikui, tuometiniam Šventapilio apskrities landratui Rudolfui fon Auersvaldui, pilies liekanos buvo paimtos valstybės globon, o vėliau ištirtos ir restauruotos. Pilis ir jos apylinkės tapo istorinio turizmo objektu ir išliko juo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Rytų Prūsijos operacijos metu pilis atsidūrė mūšių, kuriais buvo naikinama prie marių prispausta vokiečių grupuotė, epicentre ir per artilerijos apšaudymą patyrė lemtingų pažeidimų.

Po karo pusiasalis, kuriame stovėjo Balga, tapo mėgstama turistų vieta, o forburgo griuvėsiai buvo naudojami kaip treniruoklis alpinistams. Pilies apylinkėse taip pat bandyta ieškoti paslėptų kultūros vertybių, tarp jų ir Gintaro kambario, tačiau rasdavo tik daugybę šaudmenų ir surūdijusių praėjusio karo ginklų. Vėliau pilies griuvėsiams suteiktas kultūros paveldo objekto statusas, tačiau iš tikrųjų jie nebuvo saugomi ir toliau iro. Tik pastaruoju metu prie pilies imta kurti saugomą gamtos parką. Mamonovo miesto muziejuje yra Balgos piliai skirta salė, kurioje, be kita ko, eksponuojamas pilies maketas.

KRYŽBURGAS

► RF, Kaliningrado sritis, Bagrationovsko r., Slavskojės gyv.

Koordinatės: 54.494571, 20.440133

Objekto būklė (2020): išlikę du nedideli sienų fragmentai.

Antra pagal įkūrimo datą pilis dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje buvo Kryžburgas (Slavskojės gyv., Bagrationovsko miesto apygarda). Kryžburgo pilį 1241 m. prūsų tvirtovės Vitigės vietoje įkūrė Otonas fon Braunšveigas. 1243 m. ją sudegino sukilę prūsai, tačiau jau iki 1253 m. pilis buvo atstatyta. 1260–1263 m., per antrąjį prūsų sukilimą, pilis buvo apgulta. Kai apgultiesiems baigėsi maisto atsargos, jie bandė palikti pilį, tačiau kadangi ir arkliai jau buvo suvalgyti, prūsai pavijo bėglius ir išžudė visus, išskyrus du riterius, kuriems pavyko pasiekti Balgą. 1273 m. pilis vėl atstatoma, o 1309 m. perstatoma iš akmens. Šiuo laikotarpiu trumpam (1275–1277) Kryžburgas tapo komtūro rezidencija ir Notangos fogto pilimi, tačiau netrukus rezidencija buvo perkelta į Brandenburgą (Ušakovą).

Kryžburgo pilis Kristupo Hartknocho raižinyje, XVI a.

1315 m. sausio 31 d. gyvenvietė prie Kryžburgo pilies iš Ordino maršalo Henriko Plockės gavo Kulmo miesto teises. Tais pačiais 1315-aisiais Kryžburge buvo pastatyta bažnyčia.

Visa, kas liko iš Kreuzburgo pilies.

Pirmaisiais Trylikos metų karo (1454–1466) metais pilį užėmė Prūsų sąjungos būriai. Tačiau jau 1455 m. ordinas ją atsiėmė. Vėliau Kreuzburgas buvo ne kartą puolamas, miestas daugybę kartų plėštas ir degė, tačiau pačios pilies lenkams ir Prūsų sąjungos šalininkams paimti nepavyko. Antrojoje Torunės taikos sutartyje Kreuzburgo pilis paminėta kaip likusi Vokiečių ordinui. Dėl skolų, kurias Vokiečių ordinas turėjo po Antrosios Torunės taikos, didysis magistras Ludwigas von Erlichshausenas buvo priverstas už 2383 markes įkeisti Kreuzburgą samdinių būrių vadams Anselmui Tettau ir Michaeliui Greusingui. 1497 m. pilį išpirko vyskupas Johannesas iš Riesenburgo, o 1505 m. jos savininku tapo jo įpėdinis Hiobas von Dobeneckas.

1520 m., per Raitelių karą (1519–1521), Kreuzburgą puolė lenkai, tačiau jis atsilaikė. Po ordino sekuliarizacijos Kreuzburgo pilis ėjo iš rankų į rankas, kol 1565 m. kunigaikštis Albrechtas ją padovanojo savo favoritui, nuotykių ieškotojui Pauliui Skalichui. Šiam 1566 m. pabėgus, deramai neprižiūrima pilis ėmė irti. Ją pakaitomis valdė keli Prūsijos didikai, tačiau niekas joje ilgai neužsibuvo. 1585 m. Kreuzburgą išpirko valstybė. XVII–XVIII a. Kreuzburgas galutinai virto provincijos miesteliu. Pilis buvo aktyviai ardoma statybinėms medžiagoms. Iki XVIII a. pabaigos iš jos teliko nedideli sienų likučiai ir pamatai. 1881 m. vietos malūno savininkas, pavarde Reichermannas, surengė pilyje archeologinius kasinėjimus. Šiandien iš Kreuzburgo pilies išliko nedidelis sienos fragmentas ir kalva, ant kurios ji stovėjo. Ją (kaip ir Balgos pilį) rekomenduojama lankyti tiems, kurie apsiginklavę senais pilies planais ir turtinga vaizduote. Deja, stovint ant pilies kalvos, įsivaizduoti galima daugiau, nei išvysti.

KAYMEN

► RF, Kaliningrado sr., Gurjevsko r., Zarečjės gyv.

Koordinatės: 54.784507, 20.887089

Objekto būklė (2020): išlikę sienų fragmentai iki antrojo aukšto lygio.

Oficiali Kaymeno pilies įkūrimo data – 1261 metai. Prūsų tvirtovė jos vietoje stovėjo dar iki kryžiuočių įsiveržimo. Tvirtovė buvo užimta 1255 m. sausį per karaliaus Otokaro II žygį, o paskui perduota ordino pusėn perėjusiems prūsams, kurie vėliau, per prūsų sukilimą, patvirtino savo ištikimybę. Po pirmojo prūsų žemių padalijimo tarp Vokiečių ordino ir vyskupo Kaimo (Caym), arba Kaimio (Caymis), vietovė liko ordinui. 1261 m. prūsų tvirtovė buvo perstatyta į ordino pilį. Tuo pat metu prie tvirtovės sienų ėmė kurtis gyvenvietė. 1299 m. Kaymenas už ištikimybę Vokiečių ordinui buvo perduotas prūsų didikui. 1308 m. tvirtovę užėmė ir sudegino lietuviai. Po šio užpuolimo nuspręsta Kaymeną perstatyti iš akmens, kas ir buvo padaryta 1330–1352 m. Baigta statyti Kaymeno pilis, tikėtina, buvo dviejų sparnų pastatas su erdviu forburgu. Po perstatymo pilis atlaikė kelis lietuvių antpuolius – kiekvieną kartą įgulai pavykdavo atremti šturmą. Nuo 1424 m. Kaymene veikė Karaliaučiaus komtūrijai priklausęs kameramtas. Po Trylikos metų karo (1454–1466) Kaymeno pilis buvo atiduota samdinių vadui skolai padengti. 1525 m. rugsėjo 3 d. pilį užėmė sukilę valstiečiai ir paėmė į nelaisvę amto valdytoją Andreasą Rippę. Kunigaikštis Albrechtas pagrasino sukilėliams žiauriu susidorojimu, ir sukilimas nurimo. Rippė buvo atleistas iš pareigų, o sukilimo kurstytojai – nubausti mirtimi (štai toks kompromisinis sprendimas). 1668 m. kurfiursto Frydricho Vilhelmo nurodymu buvo perstatyta vidinė pilies dalis.

1758 m. sausio 21 d. Kaymene buvo pasirašyta Rytų Prūsijos kapituliacija, po kurios „Karaliaučiaus vartų ir Friedrichsburgo forto raktai“ buvo perduoti Rusijos vadovybei.

Kaymeno pilis unikali tuo, kad visa pastatyta iš natūralaus akmens.

1782–1783 m. pilį išplėtė ir perstatė architektas Glasius Berwartas. Kai kurios sienos ir bokštai buvo nugriauti, o pilis pritaikyta ne kariniams, o administraciniams poreikiams. XX a. pirmojoje pusėje pilis buvo nuomojama.

Sovietiniams persikėlėliams pilis atiteko pakenčiamos būklės, tačiau jai reikėjo priežiūros ir remonto. Vis dėlto vietos kolūkis ją naudojo išimtinai utilitariniais tikslais – sandėliams ir kiaulidei. Pilis išpopuliarėjo, kai dešimtajame dešimtmetyje kažkokiu būdu pateko į srities lankytinų vietų vadovą, tačiau tai nesutrukdė vietos gyventojams paversti jos statybinių medžiagų šaltiniu. Galiausiai tūkstantmečių sandūroje iš jos teliko krūmais apaugę sienų fragmentai ir pusiau užpilti rūsiai.

PRŪSŲ YLAVA

► RF, Kaliningrado sr., Bagrationovsko r., Bagrationovsko m.

Koordinatės: 54.386637, 20.632771

Objekto būklė (2020): išlikęs forburgas po gaisro užkonservuotas.

Prūsų Ylavos pilis įkurta 1325 m. Istorikai ją priskiria vadinamajai ketvirtajai kryžiuočių pilių kartai. Pilies statybos iniciatorius buvo didysis magistras Werneris von Orselnas, pavedęs šį darbą Balgos komtūrui Dietrichui von Altenburgui. Pagrindinė jos paskirtis – būti tarpiniu įtvirtinimu tarp Kreuzburgo (Slavskoje gyv., Bagrationovsko apygarda) ir Bartensteino (Bartošicų m., Lenkija) pilių.

Iš pradžių pilis vadinosi Ile, Ilaw. Vėliau pavadinimas virto Eylau.

Kitaip nei daugelis kitų pilių, Ylava nuo pat pradžių buvo statoma iš akmens ir plytų. Istorija išsaugojo statybos darbų vadovo vardą – tai buvo statybų meistras Arnolfas von Eulensteinas. Pati pilis buvo keturių sparnų statinys, plane sudarantis 43×41 m keturkampį. Iš rytų prie jos šliejosi erdvus forburgas. Pietiniame sparne buvo pilies koplyčia – neatsiejamas ordino pilies atributas.

Iki 1347 m. Prūsų Ylavos pilis buvo ordino pflegerio rezidencija, o nuo 1347 m. čia įsikūrė kameramto administracija. Vienas iš Prūsų Ylavos pflegerių buvo Konradas Valenrodas – būsimasis ordino didysis magistras. Iki 1348 m. prie pilies jau buvo gyvenvietė Neuhofas su dvylika karčemų; vėliau ji perėmė pilies vardą ir tapo miestu.

Prūsų Ylava aktyviai dalyvavo Trylikos metų kare (1454–1466). Iš pradžių sėkmė lydėjo Prūsų sąjungą, ir jos būriai be didesnio vargo kartu su kitomis Notangos pilimis užėmė ir Prūsų Ylavą. Paskui atėjo ordino eilė, ir pilis buvo atsiimta iš sukilėlių. Ordino įgula – iki dviejų dešimčių riterių – ir 60 Vokiečių ordino pusėje kovojusių savanorių pašalino įtvirtinimų pažeidimus ir pasirengė atremti priešo puolimus. Tuo metu į Karaliaučių žygiavo dviejų tūkstančių vyrų Prūsų sąjungos būrys, vadovaujamas Remschelio von Krixeno. Sužinojęs, kad Prūsų Ylavoje yra tokia menka įgula, von Krixenas nusprendė pakeliui užimti pilį. Šturmas prasidėjo 1455 m. gegužės 24 d. Visi sukilėlių bandymai paimti pilį šturmu susidurdavo su atkakliu pasipriešinimu.

Tolesni įvykiai yra legendiniai, o šių žinių patikimumas kelia abejonių. Matydami, kad įgulos aiškiai nepakanka piliai apginti, teutonų riteriai išsiuntė pasiuntinį prie Karaliaučiaus. Tam jie pasinaudojo senu požeminiu perėju, kuris baigėsi toli už puolančiųjų pozicijų.

Ordino didysis špitolininkas Heinrichas Reussas von Plauenas skyrė pasiuntiniui grafo Ludwigo von Helfensteino ir kapitono von Blankensteino būrius. 1455 m. gegužės 26 d. Ordino pastiprinimas, pasinaudojęs ryto rūku, netikėtai užpuolė priešo kariuomenę. Rezultatas: 600 žuvusių ir 300 į nelaisvę paimtų Prūsų miestų sąjungos šalininkų, o Prūsų Ylavos apgultis buvo nutraukta.

Per karą Prūsų Ylava dar du kartus buvo smarkiai užpulta. 1455 m. spalį priešas sudegino priepilį, tačiau pilies paimti nepajėgė. Kitų metų kovą bandymus apgulti pilį sužlugdė netikėta ir galinga jos įgulos kontrataka.

Pasibaigus karui ir įforminus Lenkijos karūnos lenų teisę į Prūsijos žemes, 1492 m. Prūsų Ylavos pilis buvo perduota valdyti Heinrichui Reussui von Plauenui. Maždaug tuo pačiu metu pilis gavo herbą, kuriame pavaizduotas liūtas — toks pat kaip von Plauenų giminės herbe.

Paskutinį kartą Ordino laikais Prūsų Ylava dalyvavo karo veiksmuose 1520-aisiais, per Raitelių karą (1519–1521). Tai buvo atvira magistro Albrechto ir Lenkijos karaliaus Žygimanto konfrontacija. Tuomet lenkai dar kartą sudegino gyvenvietę, tačiau pilis atsilaikė.

Iškart po Reformacijos Prūsijoje Prūsų Ylavos pilis tampa hauptmano rezidencija ir dvaru. 1585 m. lapkričio 30 d. gyvenvietė prie Prūsų Ylavos iš regento Jurgio Frydricho gavo miesto teises.

Po Napoleono karų, 1814 m., Prūsų Ylavos dvarą (pilį ir aplinkines teritorijas) vėl nupirko tūlas Heinrichas Valentini. Priepilio vietoje jis pastatė sodybą ir žmonos garbei pavadino ją Henriettenhof. O pati pilis be priežiūros ir remonto pamažu nyko. Valentini šeima dvarą valdė iki 1945 metų.

1961 m. pilies ir priepilio teritorija aktu buvo perduota Bagrationovsko rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos kontorai. 1964 m. pilies ir priepilio teritorijoje dirbo SSRS kultūros ministerijos centrinių mokslinių restauravimo dirbtuvių ekspedicija. Ekspedicija užfiksavo itin didelį apleistumą ir sugriovimus. Vėliau vakariniame flygelyje dar kurį laiką veikė šaudykla. 1990 m. sudegė išlikęs priepilio pastatas. Dešimtojo dešimtmečio viduryje buvo parengtas projektas ir vykdomi darbai, kuriais priepilį ketinta rekonstruoti į viešbutį. Jie pastatui padarė daugiau žalos nei naudos. Šiandien, atvykę į Bagrationovską, senienų mėgėjai gali apžiūrėti išlikusį Prūsų Ylavos priepilio pastatą. Jo stogą darko absurdiški neįvykusio viešbučio mansardiniai langai.

Priepilis — tai viskas, kas liko iš Prūsų Ylavos pilies. 2017 m. žiema.

Palei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantę driekėsi šiaurinė pilių grandinė: Germau (Russkoje), Pobethen (Romanovo), Rūdava (Melnikovo), Laptau (Muromskoje), Powunden (Chrabrovo), Schaaken (Nekrasovo). Joms galima priskirti ir anksčiau aprašytą Kaymen (Zarečje) pilį, taip pat Labguvos (Polesskas) pilį. Iš pradžių jos buvo statomos įprastais tikslais: aplinkinėms teritorijoms kontroliuoti ir prūsų ginkluotiems sukilimams atremti. Tačiau 1283 m. užkariavus Prūsiją, šios pilys ėmė spręsti kitus uždavinius.

Nuo XIV a. šiaurės Prūsijos pilys saugojo Karaliaučiaus apylinkes nuo lietuvių būrių antpuolių, o per tokius antpuolius jose slėpdavosi vietos gyventojai. Santykinai trumpais laikotarpiais tarp karo veiksmų jos atlikdavo administracinę funkciją. Šios pilys stovėjo senųjų prūsų tvirtovių vietoje arba visai šalia jų. Tokia vieta ir buvusių prūsų pylimų panaudojimas nulėmė jų būdingą apvalią formą.

Padalijus Sembos teritoriją, Laptau ir Powunden pilys atsidūrė Sembos vyskupui priklausiusiose žemėse, o Laptau netrukus atiteko katedros kapitulai.

Maždaug 1320–1370 m. šios pilys buvo perstatytos iš mūro. Taip jos tapo patikimais įtvirtinimais prieš lietuvius, kurie nebuvo itin įgudę imti tvirtovių. Netoli Rūdavos pilies 1370 m. įvyko garsusis mūšis. Vienoje pusėje stojo didelė lietuvių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio, su sąjungininkais – rusų ir totorių būriais. Kitoje pusėje kovėsi Ordino kariuomenė, sustiprinta Karaliaučiaus pašauktiniais bei kryžiuočiais iš danų Livonijos ir vokiečių žemių. Įvykiuose dalyvavo ir Laptau pilies įgula. Kaip ir Rūdava, ji atlaikė apgultį ir sukaustė lietuvių kariuomenę, kol atvyko Ordino būriai.

Kaip jau minėta, pilys atliko ir administracinę funkciją: jose reziduodavo vietos Ordino valdytojai (kamerarijai) arba vyskupo vietininkai – priklausomai nuo to, kam pilis priklausė. Tačiau jau po Didžiojo karo (1409–1411), kai Ordinas ėmė mokėti Lenkijai milžiniškas kontribucijas, išlaikyti daugybę pilių tapo per brangu. Ordino statiniai, neparduoti samdiniams skolų sąskaita, buvo remontuojami atrankiniu būdu ir ne visa apimtimi. O kai Ordinas buvo sekuliarizuotas, pačios pilys sparčiai prarado karinę reikšmę. Visiškas jų sunaikinimas tapo tik laiko klausimu.

Rūdava buvo iš dalies išardyta, o vienas iš flygelių perstatytas į bažnyčią, kurios griuvėsiai išliko iki mūsų dienų. Panašus likimas ištiko ir Germau. Iš pradžių kunigaikštystėje šiai piliai rasta paskirtis: 1581 m. čia iš Lochstädto buvo perkelta gintaro valdyba, todėl 1586 m. pilis netgi buvo suremontuota. 1644–1693 m. Germau veikė Gintaro teismas, siuntęs į kartuves nelegalius gintaro gavėjus. Tačiau daugiau pilis nebuvo remontuojama ir pamažu nyko. Gintaro valdyba ir teismas iš jos buvo perkelti į Palvininkus (Jantarnyj). Iki XVIII a. Germau buvo iš dalies išardyta – medžiagos panaudotos kelių pylimams ir ūkiniams pastatams statyti. Kartu apie 1760 m. vienas iš pastatų buvo perstatytas į bažnyčią. Deja, iš jos liko tik nedidelė bokšto dalis. XVIII a. pradžioje Laptau buvo išardyta statybinėms medžiagoms Karaliaučiaus–Kranto kelio pylimui. Dar anksčiau (XVI a.) statybinėms medžiagoms buvo išardyta Powunden pilis. Jos plytos panaudotos Laptau piliai, kuri Powunden išgyveno maždaug 150 metų ilgiau, remontuoti. Pobethen taip pat buvo apleista ir XVII a. išardyta plytoms.

SCHAAKEN

► RF, Kaliningrado sr., Gurjevsko r., Nekrasovo gyv.

Koordinatės: 54.906050, 20.668604

Objekto būklė (2020): Išliko viena iš sienų ir rūsiai. Veikia muziejinis kompleksas, rengiamos riterių turnyrų rekonstrukcijos, netoliese yra smuklė ir sūrinė.

Schaakene ilgą laiką veikė vietos administracija (kameramtas). Du kartus (1711 ir 1716 metais) pilyje lankėsi Rusijos caras Petras I. XIX a. pilis kaip valstybės nuosavybė buvo nuomojama ir laimingai išliko iki 1945 metų, nors ir šiek tiek perstatyta. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Schaakeno pilyje įsikūrė vaikų namai vokiečių vaikams, uždaryti 1948 m. Vėliau pačioje pilyje buvo įrengti būstai, o priešpilis ir ūkiniai pastatai naudoti žemės ūkio reikmėms. Dešimtajame dešimtmetyje pilis pateko į turistinius vadovus, ir daugelis kaliningradiečių nustebę sužinojo, kad vos už pusvalandžio kelio nuo jų stovi išlikusi XIV amžiaus pilis (vadove buvo nurodyti 1270 metai, tačiau tuomet mūrinės pilies dar nebuvo). Tuo metu pilį jau buvo gerokai nualinęs laikas ir grynai utilitarus požiūris į ją. O vietos valdžia apgyvendino joje persikėlėlius iš NVS šalių. Tik 2002 metais, kai sugriuvo dar kelios sienos ir stogo dalys, pilį nupirko privatus asmuo, kad jos teritorijoje sukurtų muziejinį istorinį kompleksą, kuris ten veikia ir šiandien. Deja, iki tikros restauracijos taip ir neprieita – buvo atstatyta tik lauko akmenų sienos atkarpa ir atlikti konservavimo darbai, kad statinys toliau nebyrėtų.

Schaakeno pilis Christopho Hartknocho graviūroje, XVI a.

Schaakene išliko Ordino laikų rūsiai ir dalis to paties laikotarpio sienų. Pilį verta aplankyti visiems, kas joje dar nėra buvę. Tai vienas įdomiausių Ordino laikotarpio statinių Kaliningrado srities teritorijoje.

Schaakeno pilis internete:

VK — shaaken

Upės ne veltui lyginamos su arterijomis – viduramžiais jomis tekėjo to meto kraujas, t. y. prekyba. Miestas prie upės turėjo didelių pranašumų prieš miestą, stovintį atokiau nuo jos. Kontroliuojant upę, galima kontroliuoti prekybos kelius ir apskritai viso aplinkinio krašto gyvenimą. Upe galima nukakti ten, kur nėra kelių: vasarą – vandeniu, žiemą – rogių keliu. Būtent todėl Ordinas statė pilis prie upių, o dėl patikimumo – poromis, abiejuose krantuose. Šios pilys ne tik patikimai užtverdavo upę, bet ir, būdamos visai greta, galėjo sėkmingai veikti išvien, kai viena iš jų būdavo apgulta. Kaliningrado srities teritorijoje tokios porinės pilys buvo Gross Wohnsdorfas (Kurortnoje) ir Allenburgas (Družba) – prie Alnos (Lavos) upės; Labguva (Polesskas) ir Laukischkenas (Saranskoje) – prie Deimės; Norkittenas (Meždurečje) ir Saalau (Kamenskoje), Vėluva (Znamenskas) ir Taplackenas (Talpaki), Įsrūtis (Černiachovskas) ir Georgenburgas (Majovka) – prie Prieglaus (Pregolios) upės.

GROSS WOHNSDORFAS

► RF, Kaliningrado sritis, Pravdinsko r-nas, Kurortnoje gyv.

Koordinatės: 54.469749, 21.122480

Objekto būklė (2020): išliko vartų bokštas ir pamatai.

Gross Wohnsdorfas atsirado prūsų tvirtovės Kapostetės vietoje; ją kryžiuočiai sudegino dar 1256 metais per Karaliaučiaus komtūro Burchardo von Hornhauseno žygį. Ordino būrius prie pilies atvedė krikščionybę priėmęs prūsas Tirskas. Tvirtovė stovėjo itin palankioje vietoje – plokštikalnėje, iškilusioje virš Alnos (Lavos) upės, o šalia tekėjo upelis, ant kurio buvo galima pastatyti malūną. Todėl nenuostabu, kad dar tais pačiais 1256 metais čia buvo įkurta medinė-žeminė Ordino pilis. Iki XIV a. vidurio pilies statiniai liko mediniai, todėl 1319 ir 1347 metais lietuviai, siaubdami Ordino žemes, du kartus pilį sudegino. Po antrosios nesėkmingos gynybos, atsižvelgiant ir į tai, kad 1348 metais pilis tapo vietos valdytojo – kamerarijaus – rezidencija, nuspręsta Gross Wohnsdorfą perstatyti iš mūro. Tai įvyko 1356 metais – bent jau taip byloja rasti statybos pradžios dokumentai.

Vaizdingi Gross Wohnsdorfo pilies griuvėsiai Kurortnoje gyvenvietėje netoli Pravdinsko (Friedland).

Naujoji pilis buvo keturkampio formos, su vartais ir vartų bokštu (nuotraukoje viršuje). Prie jos šliejosi erdvus priešpilis, maždaug tris kartus didesnis už pačią pilį. Maždaug tuo pat metu šalia pilies atsirado gyvenvietė, dabar tapusi Pravdinsko apygardos Kurortnoje gyvenviete.

Po Trylikos metų karo (1454–1466) pilis skoloms padengti buvo perduota samdinių vadui Hansui von Weirui. Vėliau Gross Wohnsdorfas dar porą kartų keitė savininkus, kol 1702 metais tapo von Schrötterių giminės nuosavybe. Priešpilis buvo nugriautas, o jo vietoje pastatytas dvaras, kurio pastatai išliko iki mūsų dienų. Po 1790 metų gaisro pilis buvo restauruota, suteikiant jai antikinio stiliaus elementų. Čia ne kartą lankėsi Immanuelis Kantas, atvykdavęs į svečius pas von Schrötterių šeimą, be kita ko, ir pas būsimąjį Rytų Prūsijos oberprezidentą Friedrichą Leopoldą, kurio menės buvo kaip tik vartų bokšte. 1830 metais pilyje kilo didžiulis gaisras, po kurio ji jau nebebuvo atstatyta. Suremontuotas buvo tik vartų bokštas, o kiti statiniai išardyti statybinėms medžiagoms. Šis bokštas išgyveno karą ir sovietiniams persikėlėliams atiteko visai neblogos būklės, tačiau visiškas dėmesio stygius lėmė, kad ilgainiui įgriuvo čerpių stogas, o paskui ir tarpaukštinės perdangos. Bokšte laužus kūrendavo prie Lavos atvykstantys žvejai ir turistai. 2007 metais Gross Wohnsdorfo pilies bokštui suteiktas kultūros paveldo objekto statusas. O neseniai šalia objekto apsigyveno entuziastas, kuris saugo Gross Wohnsdorfą ir pagal išgales jį atkuria.

ALLENBURGAS

► RF, Kaliningrado sritis, Pravdinsko r-nas, Družbos gyv.

Koordinatės: 54.493263, 21.189794

Allenburgas buvo įkurtas beveik tuo pačiu metu kaip Gross Wohnsdorfas ir panašiomis aplinkybėmis. Per prūsų sukilimą 1260 metais pilį sudegino prūsai, tačiau netrukus ji buvo atstatyta. Tikėtina, kad, kaip ir Gross Wohnsdorfą, ją niokojo ir lietuviai. Ne vėliau kaip XIV amžiaus viduryje Allenburgas taip pat buvo perstatytas iš mūro, tačiau pilis buvo gerokai mažesnė už Gross Wohnsdorfą. Antai 1384 metais minima, kad jos arsenale buvo penki arbaletai ir 720 strėlių jiems – tai liudija, kad įgula, matyt, buvo visai nedidelė. Trylikos metų karo (1454–1466) pradžioje, 1455 metais, Allenburgą užėmė ir sudegino lenkai. Po karo dėl sunkios Ordino finansinės padėties ir to, kad netoliese stovėjo Gross Wohnsdorfo pilis, Allenburgo atstatyti nebuvo imtasi, o jo liekanos išardytos plytoms.

VĖLUVA

► RF, Kaliningrado sritis, Gvardeisko r-nas, Znamensko m. t. gyv.

Koordinatės: 54.615643, 21.228208

Vėluvos pilis taip pat siejama su kilmingojo pruso Tirsko vardu. Jis gynė prūsų pilį Vetalo, arba Vilovą, nuo ordino riterių. Kryžiuočiams šią pilį užėmus, Tirskas priėmė krikščionybę ir ėmė padėti ordinui kovoti su savo paties gentainiais. Prūsų pilies vietoje ordinas pastatė Vėluvos pilį, iš pradžių iš žemių ir medžio. 1262 m. prūsai pilį apgulė, tačiau, nepaisant kelių šturmo bandymų, paimti jos nepajėgė. Vis dėlto jau 1280 metais sukilę prūsų sūduvių gentys Vėluvos pilį sudegino. XIV a. pradžioje pilis buvo perstatyta iš akmens, o prie jos sienų netrukus susikūrė gyvenvietė, 1339-aisiais gavusi Kulmo miesto teises. 1347 metais Lietuvos kariai, vadovaujami kunigaikščio Kęstučio, sudegino ir miestą, ir pilį. Miestas buvo atstatytas, o ant pilies pamatų nuspręsta pastatyti pranciškonų vienuolyną. 1517-aisiais vienuolynas persikėlė į Karaliaučių. Ir nors Vėluvoje vienuolių nebeliko, 1525 metais, Prūsijos kunigaikštystei pereinant į liuteronybę, Vėluvos gyventojai religinio įkarščio pagauti katalikų vienuolyną sugriovė. Beje, tai buvo vos ne vienintelis religinės netolerancijos epizodas protestantizmo įsitvirtinimo Prūsijoje laikotarpiu. Atsilaisvinusią po vienuolyno teritoriją miestiečiai užstatė gyvenamaisiais namais.

TOPLAUKIS

► RF, Kaliningrado sritis, Gvardeisko r., Talpakų gyv.

Koordinatės: 54.651017, 21.343068

Objekto būklė (2020): pilis naudojama kaip gyvenamasis namas.

Kitokio likimo sulaukė Vėluvos porinė pilis Toplaukis. Tiksli jos atsiradimo data nežinoma, tačiau XIV a. viduryje medinė Toplaukio pilis jau buvo kamerarijaus rezidencija. 1376 metais kunigaikštis Kęstutis, kuriam tuomet buvo jau 79-eri, su kariuomene priartėjo prie Toplaukio ir jį sudegino, paimdamas į nelaisvę pilies pflegerį ir dalį įgulos. Vis dėlto tais pačiais metais kryžiuočiai ėmė iš naujo statyti pilį iš akmens. Po ordino sekuliarizacijos 1530 metais Toplaukis buvo perstatytas ir vėliau naudotas administraciniams tikslams. Palanki padėtis prie kelio, vedančio į Lietuvą ir Rusiją, lėmė, kad čia įsikūrė ne tik vietos administracija, bet ir pašto tarnyba. Kurjeriai feldjėgeriai Toplaukyje paprastai paskutinį kartą keisdavo arklius prieš įvažiuodami į Karaliaučių. XIX a. Toplaukis buvo nuomojamas nuomininkams, kurie šiek tiek perstatė pastatą, o kieme pastatė mūrinių statinių. Tačiau apskritai iki XX a. pilis buvo neblogai išlikusi. Vis dėlto 1945 metais ji atsidūrė sovietų kariuomenės pagrindinio smūgio linijoje ir per karą smarkiai nukentėjo. Griovimų dar padaugino 1946-aisiais kilęs gaisras, kurį sukėlė pilyje apgyvendinti kareiviai. Nuo 1948 metų pilies liekanos buvo naudojamos kaip būstas kolūkiečiams. Pastatas niekaip nebuvo saugomas, remontas neatliktas, todėl buvo prarasta keletas statinio fragmentų. 2007-aisiais pilies liekanos gavo istorijos ir architektūros paminklo statusą, tačiau 2019 m. objektas ir toliau buvo naudojamas kaip gyvenamasis namas – apie tai netgi buvo nufilmuotas dokumentinis filmas.

ĮSRŪTIS

► RF, Kaliningrado sritis, Černiachovsko m.

Koordinatės: 54.639656, 21.806388

Objekto būklė (2020): išlikę priešpilio ūkiniai pastatai kartu su gynybine siena. Iš citadelės liko išorinių sienų dėžė, išskyrus vakarinį sparną, kuris buvo išardytas pokariu. Pilyje veikia istorijos ir kultūros centras.

Įsrūčio (Černiachovsko) pilies istorija prasideda 1336 metais, kai netoli Įsros (Instručo) ir Angerapės (Angrapos) santakos į Prieglių buvo įkurta komtūro pilis, iš kurios ketinta valdyti Nadruvą – retai gyvenamą, bet miškais turtingą Prūsijos sritį. Pasibaigus pagrindiniam statybų etapui, pilis buvo keturkampis, beveik kvadratinis (45x44 m) keturių pastatų kompleksas. Sienų aukštis ir storis, taip pat pačių pilies pastatų plotis rodo, kad jie buvo statomi ne vienu metu, o per gana ilgą laikotarpį. Prie pilies glaudėsi priešpilis, maždaug dvigubai su puse didesnis už ją plotu. Tikėtina, kad, steigdamas naują komtūriją ir statydamas komtūro rezidencijai gana didelę pilį, ordinas tikėjosi apgyvendinti Nadruvos žemes kolonistais ir prūsų valstiečiais. Tačiau nuolatiniai lietuvių antpuoliai ir laisvų žemių gausa kitose Prūsijos srityse neleido šių planų įgyvendinti. Netrukus paaiškėjo, kad negausi pavaldžių teritorijų valstietija nepajėgia pakankamai išlaikyti visos komtūrijos, todėl 1347 metais, po galingo ir niokojančio lietuvių puolimo, ji buvo panaikinta. Pilis tapo pflegerio pilimi, t. y. rangu žemesnio statuso, ir dabar buvo pavaldi Karaliaučiaus komtūrijai. Vis dėlto Įsrūčiui XIV a. ordino gyvenime teko svarbus vaidmuo. Viena vertus, jis buvo perkrovimo punktas ordino riteriams ir jo „svečiams“ – kryžiuočiams riteriams iš Europos, atvykdavusiems į Prūsiją dalyvauti žygiuose į Lietuvą, – keliaujant link sienos su Lietuva prie Ragainės (Nemano). Yra žinių, kad prieš tokį žygį Įsrūtyje viešėjo būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV. Kita vertus, Įsrūtis buvo priešakinis ordino įtvirtinimas, pasitinkantis lietuvių antpuolius. Ir jei pirmasis vaidmuo pflegerijai nešė šiokių tokių pajamų, tai antrasis grėsė nuniokojimu.

Įsrūčio pilies vaizdas nuo priešingo Pilies tvenkinio, tapusio Žemutiniu ežeru, kranto.

Įsrūtis ilgą laiką liko itin pavojinga tarnybos vieta. Užtenka paminėti, kad lietuviai pilį puolė 1347-aisiais, 1366-aisiais, 1367-aisiais, 1376-aisiais ir 1403-iaisiais metais, o mažiausiai du kartus – 1367-aisiais ir 1376-aisiais – pilis buvo paimta ir sudeginta. Dar kartą pilis buvo apgulta ir sugriauta 1457-aisiais per ordino Trylikos metų karą (1454–1466) su Prūsijos miestų savivaldomis.

Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos Įsrūtis neteko karinės reikšmės, tačiau įgijo administracinę. Prie pilies augo gyvenvietė, 1583-iaisiais gavusi miesto teises. Pati pilis XVI a. pabaigoje tapo kameramto centru; jam buvo pavaldūs 13 valsčių – šulcenamtų. Pilyje veikė administracinės institucijos, tarp jų teismas ir kalėjimas priešpilio bokšte. Poreikis apgyvendinti čia valdininkus lėmė ne vieną pilies pastatų perstatymą. Napoleono karų metu pilis buvo pertvarkyta į maršalo Ney prancūzų korpuso kareivines, o 1812-aisiais Napoleonas įsakė patalpas įrengti ligoninei. Nuo XIX a. pabaigos Įsrūčio pilyje buvo įsikūrusios ulonų pulko kareivinės, teismo institucijos, o dalis patalpų buvo skirta muziejui.

1945 metais Raudonajai armijai užimant Įsrūtį pilis buvo apšaudyta ir iš dalies sudegė. Po karo išlikusios patalpos buvo naudojamos ūkio reikmėms, nė karto neremontuotos ir toliau iro. 1960-ųjų viduryje pilyje buvo vykdomi masiniai sunykusių pastatų griovimo darbai, nugriauta dalis pilies sienų ir priešpilio bokštas. Tokia padėtis truko iki 1990-ųjų; per tą laiką visiškai sugriuvo šiaurinis pilies flygelis, o iš kitų liko tik laikančiųjų sienų dalys. Labiau pasisekė priešpilio pastatams, kurie išliko iki mūsų dienų. Šiuo metu pilyje veikia NVO fondas „Dom-Zamok“. Organizacija rengia ir įgyvendina švietimo, kultūros ir mokslo projektus, taip pat eksperimentuoja su naujomis veiklos formomis turizmo ir laisvalaikio srityse.

Įsrūčio pilies kieme stovi jos maketas.

Pilyje įkurti ir nuolat veikia: istorijos laboratorija, taikomosios kultūrologijos centras, tarptautinio bendradarbiavimo centras, dailės galerija, istorijos ir meno klubas. Muziejaus ekspozicijoje, pristatančioje miesto istoriją, yra Groß Jägersdorfo mūšio diorama.

Įsrūčio pilis internete:

Facebook — InsterburgZamok

Instagram — @zamokinsterburg

VK — club2028790

GEORGENBURGAS

► Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis, Černiachovskas

Koordinatės: 54.660880, 21.806911

Objekto būklė (2020): Išlikusi citadelė, dalis patalpų suremontuota, kuriamas muziejus, prie kurio veikia istorinės rekonstrukcijos klubas.

Įsrūčio pilies porininkė – Georgenburgo (Majovkos) pilis – buvo įkurta metais vėliau nei Įsrūtis: 1337 m. prūsų piliakalnio vietoje įsteigtas nedidelis įtvirtintas ūkis – Georgenburgo ordino namas. Tikėtina, kad per lietuvių antpuolį 1347 m. jis buvo visiškai sudegintas, tačiau jau 1350 m. magistro Winricho von Kniprodės nurodymu jo vietoje pastatyta medinė-žemių pilis. 1352 m. žemė, kurioje stovėjo Georgenburgas, atiteko Sembos vyskupui. Medinę pilį lietuviai sudegino 1376 m., o 1385 m., jau vyskupo lėšomis, pradėta ją statyti iš akmens. Matyt, vyskupija pinigų turėjo pakankamai, nes pilis išėjo net didesnė už Įsrūčio pilį – 58x56 m. Prie pilies šliejosi maždaug pusantro karto už ją didesnio ploto priepilis. Vis dėlto 1403 m., kai puolė Lietuvos kunigaikščio Vytauto kariuomenė, Įsrūtis atsilaikė, o Georgenburgas buvo paimtas. Pilies žlugimą lėmė ne jos menka galia, o negausi įgula.

Georgenburgo pilis.

Po Ordino sekuliarizacijos Georgenburgas tapo kunigaikščio nuosavybe. Jame, kaip ir Įsrūtyje, buvo įkurtas kameramtas, valdęs aplinkines teritorijas. XVII a. Lenkijos ir Švedijos karų metu pilį iš pradžių, 1656 m., užėmė totoriai, o vėliau, 1679 m., – švedai. Jei prisiminsime, kad 1757 m. Georgenburge buvo apsistojęs Rusijos kariuomenės vadas Apraksinas, o 1807 m. – prancūzų maršalo Davu štabas, Georgenburgas šioje kategorijoje tapo savotišku rekordininku.

Po Napoleono karų pilis buvo parduota privatiems asmenims. 1828 m. ją įsigijo škotų Simpsonų šeima, įkūrusi Georgenburge žirgyną, kurį XIX–XX a. sandūroje iš jos išpirko valstybė.

Po Antrojo pasaulinio karo pilis sovietiniams naujakuriams atiteko gana pakenčiamos būklės. Iš pradžių joje buvo įrengtas karo lazaretas, vėliau – ligoninė. Paskui pilies pastatai naudoti kaip gyvenamieji, o priepilis iš dalies – ir administraciniams poreikiams. Kaip ir kitos pilys, eksploatuojamas Georgenburgas nebuvo remontuojamas, todėl šiaurinis korpusas ir bokštas sugriuvo ir buvo nugriauti. Nepaisant to, dar 2000-ųjų pradžioje Georgenburgas kartu su Waldau stebino savo išlikimu, palyginti su kitomis srities ordino pilimis. 2010 m. pilis buvo perduota Rusijos stačiatikių bažnyčiai, o po to, jau prieš pat išsikraustant paskutiniams gyventojams, pilyje kilo gaisras, beveik sunaikinęs vieną iš dviejų išlikusių korpusų. Čia vykdomi „rekonstrukcijos“ darbai kelia rimtą nerimą, kad netrukus neteksime ir šios pilies, o mainais gausime naujadarą iš putų betono blokelių, dengtą metalo čerpėmis.

NARKYČIAI IR SAALAU

► Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis, Černiachovsko rajonas, Meždurečjės ir Kamenskojės gyvenvietės

Koordinatės: 54.625022, 21.524484 ir 54.655818, 21.550479

Narkyčių pilies būklė (2020): Galbūt išlikę ordino laikų pamatų liekanų. Reikalingi archeologiniai kasinėjimai.

Saalau pilies būklė (2020): Prie išlikusių sienų fragmentų įrengtas informacinis stendas.

Kita pora – Narkyčių (Meždurečjės) ir Saalau (Kamenskojės) pilys. Abi pilys prie Prieglaus kilo iš pirmųjų medinių ordino įtvirtinimų, pastatytų apie 1276 m. ant prūsų pilių pylimų. 1325 m., padalijus žemes, Narkyčiai liko ordino teritorijoje, o Saalau atiteko vyskupui, kuris jį perdavė katedros kapitulai. 1352 m. Saalau pradėtas perstatyti iš akmens, tačiau 1376 m. per lietuvių antpuolį buvo apgultas, paimtas ir sudegintas. Netrukus pilis buvo atstatyta. Maždaug tuo pačiu metu, 1381–1382 m., iš akmens perstatyti ir Narkyčiai. Abi pilys, būdamos toli nuo pagrindinių 1409–1411 ir 1454–1466 m. karų įvykių, gana ramiai išgyveno Ordino saulėlydį ir pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės susikūrimą. Netekusios karinės reikšmės, jos buvo nuomojamos. XIX a. pradžioje Narkyčių pilis buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas dvaras, kuris taip pat neišliko iki mūsų dienų. Saalau XIX a. naudotas kaip vietos administracijos rezidencija ir ūkio reikmėms. Antrąjį pasaulinį karą jis išgyveno ir sovietiniams naujakuriams atiteko apskritai sveikas, nors apgadintas ir reikalaujantis remonto. Tačiau jokio remonto nebuvo atlikta, pilies pastatas naudotas „iki išsekimo“, kol pradėjo griūti.

Saalau pilies kiemas.

Iki 1990-ųjų buvo išlikęs vartų bokštas be stogo ir perdangų bei iš dalies sugriuvęs sienų perimetras. Pasirodydavo pranešimų, kad pilį restauruoti nupirko privatus asmuo, tačiau kol kas ten niekas nepasikeitė.

WALDAU

► Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis, Gurjevsko rajonas, Nizovjės gyvenvietė

Koordinatės: 54.700504, 20.742975

Objekto būklė (2020): Pilyje veikia muziejus, vyksta restauravimo darbai.

Waldau pilis yra vienas geriausiai išlikusių Kaliningrado srities teritorijoje esančių Vokiečių ordino pilių statinių. Ji pradėta statyti gana vėlai – apie 1309 m. Iki tol pilies vietoje ar šalia jos stovėjo prūsų pilis, tačiau Ordinas jos nenaudojo. Sprendimu statyti pilį siekta trijų pagrindinių tikslų: įkurti administracinį teritorijos valdymo centrą, ginti Karaliaučių artimuosiuose prieigose iš rytų nuo lietuvių antpuolių ir įrengti pirmąjį persikrovimo punktą, kuriame galėtų apsistoti ordino būriai, žygiuojantys į Lietuvą.

Statinys buvo stačiakampio formos: tik pietinėje ir vakarinėje pusėse stovėjo korpusai su patalpomis, o iš rytų ir šiaurės jį uždarė gynybinė siena. Taigi, galima sakyti, išėjo ½ įprasto keturių korpusų pastato. Be to, pati pilis buvo papildomai apjuosta išorine parchamo siena. Pilies pflegeris buvo pavaldus Karaliaučiaus komtūrui.

Waldau pilies maketas rodo, kaip rimtai ji buvo apsaugota.

Visu ordino laikotarpiu pilis sėkmingai vykdė jai skirtas užduotis, jokių žinių apie tai, kad ją būtų paėmę lietuviai, nėra.

Po ordino sekuliarizacijos pilis atiteko kunigaikščiui Albrechtui, o šiam vedus antrą kartą buvo perduota kunigaikštienei Anai Marijai. Albrecho ir Anos Marijos santykiai buvo sudėtingi: iš esmės lygiagrečiai gyvavo du dvarai – kunigaikščio ir kunigaikštienės, o ir turtas daugeliu atžvilgių buvo padalytas. 1550 metais Waldau pilis kunigaikštienės reikmėms buvo pirmą kartą iš esmės perstatyta; darbams vadovavo architektas Christophas Römeris. Vėliau, 1630-aisiais, pilis tapo Dönhoffų giminės nuosavybe, tačiau jau po 20 metų ją išpirko valstybė.

Kitas pilies perstatymas įvyko 1700 metais, valdant kurfiurstui Frydrichui III, netrukus tapusiam karaliumi Frydrichu I. Buvo nugriautos parkano sienos, o vidinės sienos neteko gynybinių elementų. Užtat buvo pristatytos ūkinės ir tarnybinės patalpos, reikalingos administracinėms funkcijoms vykdyti. Nuo 1720 metų pilis kartu su aplinkinėmis žemėmis buvo nuomojama. Tačiau 1858 metais Waldau vėl perduota valstybės reikmėms – pilyje buvo atidaryta žemės ūkio akademija, o nuo 1870-ųjų – seminarija, rengusi kaimo mokyklų mokytojus. Taip naudojant pilį buvo sunaikinti gynybinių bokštų likučiai, ir XX a. pradžioje pilis įgavo tokį pavidalą, kokį turi iki šiol: iš jos išliko pietinis ir vakarinis korpusai, sujungti trumpa gynybinės sienos atkarpa.

Po karo, nuo 1947 metų, Waldau, pervadintame Nizovje, įsikūrė kaimo profesinė technikos mokykla, rengusi žemės ūkiui darbininkiškų specialybių specialistus. Pačioje pilyje veikė moksleivių bendrabutis ir kai kurios mokyklos administracinės patalpos. Tokia pilis išbuvo iki 2009 metų, kai mokykla (vėliau imta vadinti madingu žodžiu „kolegija“) buvo uždaryta. 2010 metais Waldau pilis, išgalvotu pretekstu, esą tai buvusi bažnytinė nuosavybė, buvo perduota Rusijos stačiatikių bažnyčiai (Maskvos patriarchatui). 2013 metais vakarinio pilies korpuso rūsius sutvarkė buvusio mokyklos dėstytojo Andrejaus Ivanovičiaus Barinovo šeima. Vėliau šiame korpuse buvo įkurtas kraštotyros muziejus. Vis dėlto dar iki 2014 metų pilyje be elementarių patogumų gyveno mokyklos sargo šeima su nepilnamečiu anūku; jos perkėlimu į normalų būstą rūpinosi ir šios publikacijos autorius. 2016 metais kitą Waldau pilies korpusą atkurti ėmėsi Sorokinų šeima, gavusi pilies atgaivinimo programai prezidentinę dotaciją. Taigi šiuo metu pilis prižiūrima, abiejuose korpusuose veikia muziejai, populiarūs tarp turistų.

TEPLIAVA

► RF, Kaliningrado sritis, Gvardeiskas

Koordinatės: 54.644920, 21.073958

Objekto būklė (2020): pilį naudoja Federalinė bausmių vykdymo tarnyba.

Pirmą kartą Vokiečių ordino riteriai Tepliavos apylinkėse pasirodė malšindami antrąjį prūsų sukilimą 1265 metais. Tuomet ordino broliai prūsų gyvenvietės Tapiom vietoje įkūrė medinę tvirtovę. Yra pagrindo manyti, kad tvirtovė buvo pastatyta senojo vietinių gyventojų pylimo įtvirtinimo vietoje. Pati vieta buvo palanki statyti čia pilį – ji turėjo tapti savotišku forpostu kelyje iš Nadruvos į Karaliaučių. Be to, naujasis įtvirtinimas kontroliavo dvi svarbiausias vandens arterijas – Prieglių ir Deimę. Galutinai numalšinus prūsų sukilimą, 1272-aisiais kolonistai prie pilies sienų įkūrė gyvenvietę.

1275 metais tvirtovę apgulė ir šturmavo lietuviai. Nepaisant tam tikrų laimėjimų, paimti tvirtovės jiems nepavyko. Žinoma, apylinkės buvo nusiaubtos, o gyvenvietė prie pilies sudeginta. Matyt, ši apgultis parodė, kad pilies vieta pasirinkta nevykusiai. Todėl 1280 metais pilis buvo perkelta į iš trijų pusių vandens apsuptą pusiasalį.

Iškasus tvirtovės griovį, tvirtovę su sausuma jungė tik pakeliamasis tiltas. Tada pat, 1280-aisiais, Tapiow tapo komtūrijos centru ir išliko juo iki 1301 metų. Žinomas pirmojo Tapiow komtūro vardas – Ulrichas Bavarus. Po metų, 1281-aisiais, jis žuvo mūšyje su sūduvių gentimi. Kai prasidėjus žygiams į Lietuvą ordino karo veiksmų sritis pasislinko toli į rytus, Tepliavos komtūrija buvo perkelta iš pradžių į Įsrūtį (Černiachovską), o paskui dar arčiau sąlyginės fronto linijos – į Ragainę (Nemaną). Išlaikyti komtūriją Tepliavoje kryžiuočiai laikė nepateisinama prabanga, ir Tepliavos pilis buvo priskirta Karaliaučiaus komtūrijai.

1309 metais ordino sostinę perkėlus į Marienburgą (Malborką, Lenkija), prūsų žemėse galutinai susiformavo Vokiečių ordino valstybė. Ši aplinkybė, taip pat nuolatiniai lietuvių genčių antpuoliai skatino statyti naujas mūrines pilis ir senąsias perstatyti iš akmens. Po 1340 metų perstatymas palietė ir Tapiow pilį. Tada pat buvo nutiestas kanalas su šliuzais Tapiow–Labiow (Polesskas), skirtas vandens transporto susisiekimui ordino valstybės viduje. Pilies statybos darbai, vadovaujant ordino maršalui Siegfriedui von Dachenfeldui, galutinai baigti 1350-aisiais. Rezultatas – klasikinis keturių korpusų statinys, sudarantis uždarą 48x46 m stačiakampį. Pilis išsiskyrė tuo, kad pagrindiniame pastate nebuvo bokštų. Vietoj jų, siekiant sustiprinti gynybines savybes, kiekvieno korpuso šaudymo angomis įrengtas frontonas šiek tiek išsikišo už keturkampio perimetro, sudarydamas savotišką pusiau kaponyrą. Pilis taip pat turėjo erdvų pailgo stačiakampio formos priešpilį. Priešingame nei pilis upės krante susikūrė nauja gyvenvietė. Tiesa, miesto teises ji gavo gerokai vėliau.

1382 metais Tapiow pilies koplyčioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas priėmė katalikišką krikštą. Jis tikėjosi Vokiečių ordino pagalbos kovoje dėl valdžios Lietuvoje, todėl buvo pasirengęs tokiems formalumams. Beje, iš viso Vytautas krikštijosi tris kartus, iš jų vieną kartą – pagal stačiatikių apeigas.

Maždaug nuo 1450 metų Tapiom-Tapiow imta vadinti Tapiau. Per ordino ir Prūsų miestų sąjungos Trylikametį karą (1454–1466) pilį paėmė Prūsų sąjungos kariuomenė, tačiau kitais metais Vokiečių ordino šalininkai ją vėl atsiėmė. Jau po ordino pralaimėjimo šiame kare ir buvusios sostinės netekties į Tepliavos pilį iš Marienburgo buvo atgabentas Vokiečių ordino archyvas. Archyvas pilyje buvo laikomas iki 1722 metų. 1474 metais pilies požemyje badu mirti buvo įkalintas Sembos vyskupas Dietrichas von Kuba, nepalankiai atsiliepęs apie magistrą Heinrichą von Richtenbergą. Po to pilis tvirtai įgijo blogą šlovę.

Akvarelė „Karališkasis ekipažas keliasi per Prieglių Tepliavoje“.

Tepliavos pilies statusas gerokai pakilo valdant kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui. Jis pavertė ją savo rezidencija, be to, pilyje įsikūrė Tepliavos hauptamto („vyriausiosios valdybos“) administracija.

Šiuo tikslu Albrechtas atliko didelę pilies rekonstrukciją, kaip to reikalavo pasaulietinio valdovo statusas. Paskutiniais savo gyvenimo metais Albrechtas dažnai lankydavosi Tepliavoje. Čia jis ir mirė 1568 metais ir buvo palaidotas pilyje, tačiau vėliau jo palaikai perkelti į Karaliaučiaus katedros kriptą.

Po Albrecho mirties pilis, pamažu senstanti ir yranti, atliko administracinio centro vaidmenį – joje veikė įvairios vietos valdžios įstaigos. 1786 metais ji pertvarkoma į prieglaudą. 1793 metais Tepliavos pilis ėmė priimti vargšus, elgetas, neturtingus ligonius. Rekonstrukcijos metu buvo nugriauti trys iš keturių pilies korpusų, o vietoj jų teritorijoje pastatytas dar vienas pastatas – prieglaudai.

1879 metais, pertvarkant pilį į kalėjimą, ji paaukštinama dviem aukštais. Viršutiniame įsikūrė bažnyčia. 1902 metais buvusio priešpilio teritorijoje iškilo raudonų plytų gotikinio stiliaus pastatas su frontonais ir bokšteliu. Tas pats, kurį dabar kai kurie gidai pateikia kaip pačią ordino pilį.

1945 m. Raudonosios armijos daliniams užėmus Tepliavą, naujoji valdžia nusprendė nekeisti objekto paskirties, ir pilyje vėl įsikūrė kalėjimas, tik jau sovietinis. Tokia pilis išliko iki mūsų dienų. Pataisos darbų įstaigos statusas ne kartą keitėsi, tačiau esmė išliko ta pati.

Pastaruosius 10 metų reguliariai keliamas klausimas, ar nepavertus kalėjimo vietos įžymybe, traukiančia turistus. Nedaugelis tyrinėtojų, kuriems pavyko patekti į režiminį objektą, pažymi, kad išliko vienas Ordino pilies korpusas ir senoviniai kito korpuso rūsiai. Neabejotinai ilgą laiką neprieinama pilis sudomintų istorijos mėgėjus ir turistus, tačiau pataisos įstaigos perkėlimas į naują vietą su pavydėtinu pastovumu dėl įvairių priežasčių atidedamas neribotam laikui.

ŽUVININKAI

► RF, Kaliningrado sr., Baltijsko r., Primorsko m.

Koordinatės: 54.727758, 20.009164

Objekto būklė: Išlikę sienų likučiai, galbūt yra žemėmis užpiltų rūsių.

Žuvininkų pilis buvo įkurta 1264 m. kaip Sembos (Sambijos) vyskupo rezidencija, nes žemė dabartinio Primorsko apylinkėse pagal padalijimo sutartį ir vėlesnius teritorijų mainus atiteko vyskupo nuosavybėn. Medinė pilis, gavusi Šėneviko vardą, dar nebuvo baigta statyti, kai prie jos sienų atsirado sukilę prūsai. Pasak legendos, pilyje tebuvo vienas riteris su tarnu, o pilies vartus buvo galima atidaryti iš lauko, tačiau nežinoma jėga apakino prūsus, ir jie atsisakė užimti Šėneviką. Tiesa, tuo laimingi atsitiktinumai Žuvininkų likime ir baigėsi.

Numalšinus prūsų sukilimą, vietovė buvo perduota naudotis Ordinui, tikintis, kad Ordino pajėgos čia pastatys mūrinį įtvirtinimą. Tiksli mūrinės pilies statybos data nežinoma, tačiau greičiausiai ji prasidėjo 1280–1285 m. Taip atsirado „pilnoji“ keturių korpusų pilis su išplėtotu priešpiliu ir vandens grioviais. Sembos vyskupo pastangomis prie pilies sienų buvo įkurta gyvenvietė Bischofshausen (pažodžiui – „vyskupo namai“), kuri 1305 m. rugpjūčio 19 d. gavo miesto teises. O pats pavadinimas Bischofshausen iki XV a. palaipsniui virto Fischhausen.

Iš pradžių pilis stovėjo labai palankioje vietoje, nes tuomet sąsiauris tarp žemyno ir dabartinės Aistmarių nerijos buvo kaip tik priešais ją, vadinasi, pro šalį plaukdavo prekybiniai laivai. Miesto ir apylinkių raidai palankiai veikė pilies, kaip vyskupo rezidencijos, statusas. Be to, pilies neužpuldinėjo lietuviai, nes ji buvo giliame užnugaryje, saugoma to paties Karaliaučiaus.

Tačiau vėliau senąjį sąsiaurį užnešė smėlis, o naujasis atsivėrė ten, kur yra dabar, ir Žuvininkai iš karto neteko strateginės reikšmės. Po Didžiojo karo (1409–1411) ir pralaimėjimo Žalgirio mūšyje Žuvininkų miestiečiai, kaip ir kiti biurgeriai, buvo apkrauti didelėmis rinkliavomis skoloms ir kontribucijoms išmokėti. Be to, 1416 m. mieste siautė maras, nusinešęs daugybės miestiečių gyvybes, taip pat ir paties vyskupo Henriko IV fon Šauenburgo. Naujų nelaimių pilei atnešė Trylikos metų karas (1454–1466). Vyskupas Nikolajus II fon Šėnekas buvo nusprendęs, kad Sembos vyskupijai bus geriau po Lenkijos karūna, todėl prisidėjo prie Prūsų miestų sąjungos, tačiau prie Žuvininkų sienų pasiųstas Ordino Hanso fon Glaicheno būrys privertė vyskupą Nikolajų prisiekti ištikimybę Ordinui, kuris pilies gynybai skyrė nedidelę įgulą. Tačiau jei prieš šimtą metų Žuvininkai buvo giliame užnugaryje, tai dabar atsidūrė pačiame fronte, nes aktyviausi Vokiečių ordino priešininkai buvo Elbinge ir Dancige. 1456 m. Dancigo būrys išsilaipino iš laivų prie Žuvininkų, užpuolė miestą, jį apiplėšė ir sudegino. Būrio pajėgų nepakako pilei šturmu užimti, tačiau visiškai užteko, kad įgula būtų užblokuota pilyje, o apylinkės nusiaubtos. Ir nors užpuolikai netrukus buvo sumušti prie Lochštedo, grobį jie spėjo perkelti į laivus. Po ketverių metų, 1462-aisiais, kol pagrindinės Ordino pajėgos apgulė Frauenburgą (Fromborką), jungtinis lenkų bei Elbingo ir Dancigo miestiečių būrys visiškai netikėtai kryžiuočiams vėl išsilaipino prie Žuvininkų, užėmė miestą, apiplėšė ir sudegino iki pamatų. Pilis vėl atsilaikė, tačiau pasibaigus karui aplinkinės sritys buvo visiškai nusiaubtos.

Po Ordino sekuliarizacijos Sembos vyskupas Georgas fon Polencas atsisakė savo įgaliojimų ir perdavė bažnytinį turtą kunigaikščiui. Vyskupo rezidencija – Žuvininkų pilis – buvo pritaikyta administraciniams poreikiams: čia įsikūrė hauptamto (apskrities) valdyba, gintaro ir pakrantės teismas. Pilis istorijoje dar mažiausiai tris kartus paliko savo pėdsaką: 1526 m. pilies koplyčioje kunigaikštis Albrechtas susituokė su Danijos Dorotėja, o nuo 1567 m. čia apsigyveno psichikos liga sirgęs Albrechto sūnus ir Prūsijos sosto įpėdinis Albrechtas Frydrichas. Pilyje jis gyveno iki pat savo mirties 1618 m. Galiausiai 1629 m. Žuvininkų pilyje vyko Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo ir kurfiursto Jurgio Vilhelmo derybos. Jos visų pasitenkinimui baigėsi sutarties pasirašymu, pagal kurią Prūsija Trisdešimties metų kare (1618–1648) išlaikė ginkluotą neutralitetą.

Tuo pat metu aplink karinę reikšmę praradusią Žuvininkų pilį buvo supilti bastioninio plano žemių pylimai, pavertę pilį nedideliu fortu, kuriame senasis Ordino statinys atliko citadelės vaidmenį.

Tačiau pati pilis kaip tik tuo metu ėmė sparčiai irti. Kai kurie statybos darbai buvo atlikti, pavyzdžiui, pakeisti stogo elementai, juolab kad medžioklių metu pilyje dažnai apsistodavo valdančiosios Hohencolernų dinastijos atstovai. Vis dėlto karaliaus Frydricho I nurodymu nuo XVIII a. pradžios pilies statiniai imti ardyti, o sugriautas mūras naudotas Piliavos tvirtovei ir aplink ją esančių vandens griovių krantams sutvirtinti. Taip Žuvininkai pakartojo Balgos pilies likimą. Iš pilies liko tik bokštas su laikrodžiu ir pietinis korpusas arba tik jo dalis. Be to, 1776 m. bokštas sudegė nuo žaibo ir po to sugriuvo. XIX a. pilies teritorijoje buvo pastatyti nauji pastatai nuomininkui gyventi, o išlikęs pietinis korpusas naudotas ūkio reikmėms ir darbininkams apgyvendinti. Nuo XIX a. pabaigos šie statiniai buvo saugomi kaip istorijos paminklai. Tašką Žuvininkų pilies istorijoje padėjo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. balandį puolant Sembos pusiasalį pilis atsidūrė 3-iojo Baltarusijos fronto junginių pagrindinio smūgio kryptyje. Pilies statiniai patyrė galingą ugnies poveikį, po kurio iš pietinio korpuso liko tik beformiai griuvėsiai. Po 1945 m. pilį dar šiek tiek „pakrapštė“ ieškodami plytų ir mitinių lobių. Mūsų laikais ją primena tik vienos korpuso sienos griuvėsiai, siekiantys pusantro aukšto. Visai tikėtina, kad po statybinių ir buitinių šiukšlių sąvartomis slypi išlikę rūsiai.

TRYS KOMTŪRIJŲ CITADELĖS

RAGAINĖ

► RF, Kaliningrado sr., Nemano m.

Koordinatės: 55.039007, 22.029886

Objekto būklė (2020): Išlikusi citadelė su rūsiais. Pilį atkuria vietos verslininkas, vedamos ekskursijos.

Kai kalbama apie Ragainės pilį, ypač atsižvelgiant į aplink ją vykusius istorinius įvykius, visada reikia patikslinti, apie kurią būtent pilį eina kalba. Iš esmės jų buvo dvi. Ir abi garbingai atliko savo paskirtį. Be to, kitaip nei kitos pilys, kurios kurį laiką spėjo pabūti medinės, o vėliau buvo perstatytos iš mūro, čia iš tikrųjų kalbama apie skirtingas pilis skirtingose vietose.

Pirmoji iš jų atsirado dar tada, kai Ordinas ką tik buvo baigęs užkariauti prūsų gentis. 1277 metais fogto Dietricho von Liedelau, kurio vardu buvo pavadintas seniausias iš iki XX a. išlikusių Karaliaučiaus pilies bokštų, būrys mariomis ir Memelio (Nemuno) upe žygiavo į žemaičių (lietuvių) žemes ir upės krante užpuolė prūsų tvirtovę Raganitą. Po apgulties ir šturmo tvirtovė buvo paimta ir sudeginta. 1289 metais Raganitos vietoje buvo pastatytas medžio ir žemių įtvirtinimas, pavadintas Landeshutu. Vėliau, prūsų tvirtovės garbei, jį imta vadinti Ragaine. Matyt, kiek vėliau ten iškilo ir mūriniai statiniai.

Iš pradžių ši tvirtovė buvo skirta ją supančiai Skalvos sričiai valdyti. Tačiau kadangi po Prūsijos užkariavimo prasidėjo puolimas prieš Lietuvą, jos vaidmuo šiek tiek pasikeitė – dabar Ragainė tapo forpostu, riterių būrių telkimosi punktu per žygius į Lietuvą.

Pati Ragainės pilis tapo ištisos įtvirtinimų sistemos, kurią kryžiuočiai energingai statė Nemuno krantams ginti, centru, nes lietuviai ilgai nedelsė atsakyti, ir jų antpuoliai į prūsų žemes tapo reguliarūs. Šių dienų požiūriu padėtis atrodė aklavietė: Ordinui akivaizdžiai stigo jėgų, kad sumuštų lietuvius tiesioginėje karinėje kovoje. O sėkmingai vykdyti lietuvių etnoso skaldymo politikos, kaip tai buvo padaryta Prūsijoje, neleido ta aplinkybė, kad Lietuva jau buvo įžengusi į ankstyvųjų feodalinių santykių tarpsnį, todėl lietuvių gentis vienijo kunigaikštiška valdžia. Tačiau ir lietuvių antpuoliai būdavo sėkmingi tik tada, kai pasinaudodavo netikėtumu. O susidūrimas su organizuota Ordino kariuomene jos teritorijoje jiems nieko gero nežadėjo, ką parodė 1370 metų Rūdavos mūšis. Vis dėlto tokie lietuvių išpuoliai labai nualindavo Ordino ūkį. Todėl savo priešakinėse pozicijose, Ragainės tvirtovėje, Ordinas laikė nuolatinę stiprią 40 riterių ir maždaug šimto knechtų įgulą, kurią reguliariai papildydavo į Ragainę pulti lietuvių teritorijos atvykstantys jungtiniai kryžiuočių riterių ir Ordino svečių būriai. Pilis tris kartus – 1290, 1295 ir 1315 metais – patyrė didelius puolimus, tačiau nė karto nebuvo paimta, nors apylinkės buvo negailestingai nusiaubtos.

Tačiau vėliau Lietuvos sustiprėjimas ir jos susijungimas su Lenkija 1385 metų Krėvos unija privertė Ordiną gerokai sustiprinti savo forpostą prie Memelio. Juolab kad Skalvoje pastatytas nedideles pilis lietuviai reguliariai užimdavo ir sudegindavo, vadinasi, jiems priešintis turėjo labai galinga tvirtovė – būtent tokia ir buvo projektuojama naujoji Ragainės pilis. Tačiau senojoje vietoje gerokai jos išplėsti ir sustiprinti nebuvo įmanoma. Todėl buvo nuspręsta statyti naują pilį žemiau Memelio tėkme, už dviejų kilometrų nuo senosios. Šios statybos išsamiai atspindėtos Ordino dokumentuose, kuriuose smulkiai nurodoma, kiek išleista pinigų, medžiagų, maisto produktų darbininkams, kiek žmonių dirbo ir t. t. Taigi žinoma, kad Ragainės pilį statė iš karto 30 meistrų mūrininkų (su padėjėjais ir pameistriais), o pagalbiniams darbams buvo pasitelkta 1200 vietos gyventojų. Pilies sienos buvo mūrijamos penkerius metus – nuo 1397 iki 1402 metų, o po to dar vyko stogo dengimo ir apdailos darbai. Pilies langams įstiklinti prireikė dviejų su puse tonos balto ir spalvoto stiklo. Pati pilis – keturi kvadratu išdėstyti korpusai – savo dydžiu (59 x 59 metrai) galėjo prilygti tik Marienburgo piliai iki jos perstatymo. Sienos buvo trijų metrų storio, pilį juosė iki keturių metrų gylio ir iki 12 metrų pločio griovys. Atsižvelgiant į naujas karybos tendencijas, Ragainė buvo neblogai aprūpinta šaunamaisiais ginklais: 1407 metais pilyje buvo 11 įvairaus kalibro pabūklų ir 18 kartečinių pabūklų. Iki 1409–1411 metų Didžiojo karo vakarinėje pilies pusėje spėta pastatyti priešpilį su dideliu apvaliu bokštu ir siauru bei aukštu „sargybos“ bokštu. Pastarasis, tikriausiai, buvo skirtas teritorijai aplink pilį stebėti.

Ragainės pilis iš paukščio skrydžio XX amžiaus pirmojoje pusėje.

Pagrindiniai Didžiojo karo įvykiai nuvilnijo toli nuo Ragainės, o štai Trylikos metų karas (1454–1466) ją šiek tiek palietė – prasidėjus karo veiksmams pilį užėmė Prūsijos miestų sąjungos šalininkai, tačiau netrukus kryžiuočiams pavyko ją susigrąžinti.

Po Ordino sekuliarizacijos Ragainė pagal kunigaikštystės administracinę reformą tapo didelio amto, apėmusio beveik visą Kaliningrado srities šiaurės rytus, centru. Prie pilies augo gyvenvietė, kuri 1722 metais gavo miesto teises. XIX a. pradžioje didžiulį pilies pastatą nuspręsta naudoti kaip kalėjimą ir teismo rūmus, todėl jis buvo gerokai perstatytas. Buvo prarasti antrojo aukšto skliautai, juos pakeitė įprastos lubos, pilyje buvo kertamos naujos durys, perdaromi langai, griaunamos vidinės pertvaros, įrengiami laiptai. 1828 metais pilyje kilo didelis gaisras, po kurio ji buvo atstatyta dar labiau pakeista. Priešpilis buvo nugriautas ir jo vietoje pastatyti pastatai, iš jo liko tik „sargybos“ bokštas. Tokio pavidalo pilies pastatas išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Po 1945-ųjų Ragainės pilis SSRS atiteko sveika, tačiau jai reikėjo priežiūros ir remonto. Pilies kiemas buvo naudojamas kaip turgus, pirmojo aukšto patalpos – sandėliams. Niekas nieko remontuoti neketino, gautas trofėjus buvo eksploatuojamas negailestingai. Iki 1955 metų pilis jau buvo avarinės būklės, stogo beveik niekur neliko, viršutiniai aukštai ėmė griūti. Kai Ragainės pilyje pradėtas filmuoti filmas „Dvidešimt dienų be karo“ (1976), senoji citadelė jau buvo smarkiai sugriuvusi, ką galima įžiūrėti kadruose. O vidinės pilies sienos susprogdinimas filmavimo metu gerokai padidino griovimus ir vargu ar gali būti pateisinamas kūrybiniu režisieriaus sumanymu. Po to Ragainės pilis, iš esmės likdama pagrindine Nemano miesto įžymybe, kartu tarnavo kaip šilumos trasos atraminė konstrukcija, statybinių medžiagų šaltinis, nelegalaus šiukšlių sąvartyno ir paauglių susibūrimų vieta. Būta nedrąsių bandymų griuvėsius išvalyti ir konservuoti. Vėliau ant langų ir vartų buvo uždėtos grotos ir durys, tačiau tai apribojo patekimą į pilį tik kultūringiausiai gyventojų daliai. Pagaliau 2020 metais verslininkas, išsinuomojęs Ragainės pilį iš dabartinės savininkės – Rusijos stačiatikių bažnyčios (Maskvos patriarchato), padedamas savanorių atliko didžiausius per visą pokario istoriją darbus, kad pilis taptų visiems prieinamu turistiniu objektu. Šiuo metu pilies kiemas išgrįstas trinkelėmis, tęsiamas rūsių valymas, įrengti nauji vartai, kas savaitę rengiamos talkos, į kurias renkasi entuziastai iš vietos gyventojų, o prie jų dažnai prisijungia savanoriai iš kitų srities miestų, pradedant Kaliningradu. Iki darbų pabaigos dar toli, tačiau jų spartus tempas teikia vilties. Vis dėlto net ir tokios būklės pilis neabejotinai verta istorinio turizmo mėgėjų apsilankymo, juolab kad joje jau vyksta ekskursijos. Jei mūsų srityje ir yra kas nors „tikro kryžiuočių“, tai, žinoma, Ragainės pilies griuvėsiai.

Ragainės pilis internete:

Facebook — BurgRagnit

Instagram — @burg.ragnit

VK — burgragnit

Pilyje filmuotų filmų fragmentai surinkti „YouTube“ kanale.

BRANDENBURGAS

► RF, Kaliningrado sr., Gurjevsko r., Ušakovo gyv.

Koordinatės: 54.613867, 20.248551

Objekto būklė (2020): pilis atkuriama globojant Rusijos stačiatikių bažnyčiai, rengiamos istorinės rekonstrukcijos.

Brandenburgo pilį 1266 m., per antrąjį prūsų sukilimą, įkūrė Ordinui į pagalbą atvykęs Brandenburgo markės markgrafas Otonas III, kurio garbei ji ir gavo savo pavadinimą. Nors iš pradžių pastatyta dar iš žemių ir rąstų, ji iš karto buvo numatyta kaip komtūro rezidencija. Pilis stovėjo dabartinės Kaliningrado įlankos krante, Frischingo (Prochladnajos) upės žiotyse, ir, būdama tarp jau egzistavusių Karaliaučiaus ir Balgos komtūrų pilių, turėjo sustiprinti jų tarpusavio ryšį. Pirmuoju Brandenburgo komtūru tapo tuometinis Ordino maršalas Fridrichas fon Holdenštetė. Prūsų sukilimo metu jis su būriu išžygiavo iš pilies ir patraukė prūsų sudegintos Kreuzburgo (Slavskojės) pilies link. Tuo pat metu iš Brandenburgo pabėgo prūsė belaisvė ir pranešė sukilusių notangų vadui Glapui, kad pilyje liko nedidelė įgula. Prūsai užpuolė medinę pilį ir išžudė beveik visą įgulą, tik nedaugeliui pavyko pasislėpti bokšte. Holdenštetė sužinojo apie puolimą, pakeliui į Brandenburgą Karaliaučiuje gavo pastiprinimą ir jungtinėmis pajėgomis sutriuškino prūsus, išlaisvindamas bokšte apsiaustuosius. Vis dėlto netrukus prūsai vėl užpuolė pilį ir ją sudegino. Greičiausiai tai įvyko 1267 arba 1269 m. Tuoj po to Brandenburgo markgrafas Otonas III vėl išsilaipino Prūsijoje ir pilį atstatė. O jau po prūsų sukilimo pilis imta perstatyti iš akmens. Pastatyta pilis buvo „visavertis“ keturių korpusų statinys – 65×52 m stačiakampis su erdviu kiemu. Iš pietvakarių prie jos glaudėsi didelis priešpilis, nuo pilies atskirtas grioviu. Priešpilį sudarė du stambūs vienas prie kito priglausti pastatai ir gynybinė siena, iš kitų dviejų pusių uždariusi keturkampį. Priešpilyje buvo keli įvairaus dydžio bokštai. Pačioje pilyje buvo visos komtūro piliai būdingos patalpos: remteris (refektorius), firmarijos, kuriose paskutines savo dienas leisdavo pagyvenę Ordino broliai, konvento salė, pilies koplyčia, danckeris (tualetas). Pirmuosiuose aukštuose buvo įrengtos ūkinės patalpos.

Kaip ir dera komtūro piliai, Brandenburgas atliko svarbų karinį, ūkinį ir politinį vaidmenį ordino valstybėje. Jo komtūras 1370–1380 m. Giunteris fon Hohenšteinas pasižymėjo diplomatijos srityje, o kitas Brandenburgo komtūras Markvardas fon Zalcbachas Žalgirio mūšyje pateko į nelaisvę ir kunigaikščio Vytauto buvo nubaustas mirtimi.

Vėliau Brandenburgo komtūrai ne kartą užėmė aukštas pareigas Ordine. Antai Meinhardas fon Kverfurtas (komtūras 1284–1288 m.) ir Liudvikas fon Šipenas (komtūras 1290–1291 m.) tapo Prūsijos landmeisteriais, o Henrikas Duzemeris fon Arfbergas (komtūras 1334–1335 m.) ir Johanas fon Tyfenas (komtūras 1480–1489 m.) – didžiaisiais magistrais.

Trylikos metų karo (1454–1466) pačioje pradžioje Brandenburgą užėmė Knypavos miesto kariuomenė – Knypava buvo prisidėjusi prie Prūsų miestų sąjungos. Sukilėliai pasinaudojo tuo, kad komtūro ir stiprios įgulos laikinai nebuvo pilyje. Tačiau jau 1455 m. Brandenburgą be mūšio užėmė Elbingo komtūro Henriko Roiso fon Plaueno būrys. Pačioje šio karo pabaigoje pilį iš jūros apšaudė Dancigo miesto laivų artilerija. Priešpilyje kilo gaisras, tačiau pačios pilies priešas šturmuoti nesiryžo. Karo nuniokota apylinkė Brandenburgo komtūriją įstūmė į sunkią finansinę padėtį. Ir vos gyvenimas komtūrijoje ėmė taisytis, kilo naujas 1520–1521 m. karas, žinomas kaip Raitelių karas. Jo priežastis – didžiojo magistro Albrechto Brandenburgiečio siekis išvengti vasalinės priesaikos Lenkijos karaliui. Brandenburgo apylinkėse vyko aktyvūs karo veiksmai. 1520 m. lenkai pilį užėmė du kartus: pirmą kartą, laikydamiesi visų to meto karybos taisyklių, jie surengė artilerinį pilies apšaudymą ir pramušė spragą ten, kur susijungė du priešpilio pastatai, po to pilies įgula garbingomis sąlygomis kapituliavo ir paliko ją su ginklais ir išskleistomis vėliavomis. Antrojo užėmimo metu pilyje kilo didelis gaisras.

Pasibaigus karui pilis buvo atstatyta, nors ir ne visiškai. Prūsijos kunigaikštystėje ji (kaip ir daugelis kitų pilių) daugiau nei 200 metų tapo amto administraciniu centru. Naudojant pilį, jos pastatai seno, o būtinas remontas nebuvo atliekamas. Vis dėlto dar 1629 m., kai čia, gelbėdamasis nuo maro epidemijos, persikėlė kurfiursto Jurgio Vilhelmo dvaras, Brandenburgas tebebuvo geros būklės, o 1650-aisiais čia gyveno Didžiojo kurfiursto Frydricho Vilhelmo žmona. Tačiau jau 1750-aisiais pradėtas griauti pagrindinis pilies pastatas, iš kurio XIX a. pradžioje beliko tik pamatai. Priešpilio pastatai išliko ir buvo paversti nuomojamu valstybiniu domenu. 1813 m. sausio 5 d. pilyje apsistojo besitraukiantis prancūzų 10-asis Makdonaldo armijos korpusas, persekiojamas Ivano Ivanovičiaus Dibičiaus-Zabalkanskio būrio, kuris sulaukė pastiprinimo ir išvijo prancūzus iš Brandenburgo.

Du Brandenburgo pilies priešpilio pastatai sėkmingai išliko iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, tačiau 1945 m. kovą pateko į aktyvių karo veiksmų zoną ir buvo smarkiai apgadinti. Vis dėlto nuo 1946 m. pietiniame priešpilio korpuse gyveno sovietiniai persikėlėliai.

Šis pastatas gyvenamajam būstui buvo naudojamas maždaug iki 1980-ųjų pradžios, kai, negavęs remonto, tapo netinkamas naudoti. 1990-aisiais atsirado projektas priešpilį pertvarkyti į viešbučių kompleksą, tačiau viskas baigėsi dar didesniu pastatų suniokojimu: dabar jau visai nebeliko stogo, dalis sienų buvo išardyta plytoms. Tokios būklės priešpilis išstovėjo iki 2015 m., kai buvo imtasi dar vieno bandymo pastatus išvalyti ir atkurti. Tačiau darbai vyko be mokslinės restauracijos projekto (kuriam vargu ar būtų užtekę visų skirtų lėšų), be to, apskritai buvo epizodiški ir nesistemingi. Galiausiai iki 2020 m. vis dėlto buvo išvalytas kiemas nuo savaime išaugusių medžių ir šiukšlių, uždarytas patekimas į vakarinio korpuso pastatus, atlikta elementari konservacija, o pietiniame korpuse atkurta dalis mūro. Turimais duomenimis, tuo skirtos lėšos ir baigėsi.

LOCHSTEDTAS

► RF, Kaliningrado sritis, Baltijsko m.

Koordinatės: 54.707284, 19.952261

Objekto būklė: išlikę pamatų sienų likučiai.

Lochstedto pilis pradėta statyti 1270 m., kai žemės dabartinio Primorsko apylinkėse buvo išmainytos iš Sembos vyskupo ir atiteko Ordinui. Iš pradžių tai buvo pylimų įtvirtinimas, galbūt su mediniais statiniais. Tik baigus pavergti prūsus, spėjama, apie 1290 m., pradėta statyti mūrinė pilis. Pilis iš pat pradžių buvo kuriama kaip komtūro pilis, nors pirmasis jos komtūras minimas tik 1305 m. Pagrindinis Lochstedto pastatas savo dydžiu nusileido tam pačiam Brandenburgui – jo matmenys buvo 53×47 m, tačiau tai taip pat buvo keturių korpusų pilis, kaip ir derėjo komtūro piliai.

Beje, esama duomenų, kad pirminės statybos metu ketvirtojo korpuso nespėta pastatyti ir jis iškilo tik XIV a. Be šių keturių korpusų, pilis turėjo labai galingą bokštą, kurio sienos ties pagrindu buvo penkių metrų storio. Pilis taip pat turėjo klasikinį danckerį – išsikišusį bokštą, stovėjusį virš įlankos. Iš rytų prie pilies glaudėsi pailgas stačiakampis priešpilis, sudarytas iš trijų pastatų, kuriuose buvo karių ir tarnų gyvenamosios patalpos, taip pat sandėliai. Pačioje pilyje rūsiai tarnavo kaip kalėjimas, pirmajame aukšte buvo tarnybinės patalpos, virtuvė, kūrykla, arsenalas, taip pat visokiausi sandėliai. Antrajame aukšte buvo gyvenamosios patalpos, remteris, konvento salė. Pietiniame korpuse, jo rytinėje dalyje, buvo pastatyta pilies koplyčia.

Lochšteto pilis šioje vietoje buvo pastatyta neatsitiktinai. Mat iki XIII amžiaus imtinai būtent čia buvo sąsiauris, jungęs dabartinę Kaliningrado įlanką su Baltijos jūra, o ten, kur dabar Baltijskas, sąsiaurio tuomet nebuvo. Lochštetas kontroliavo priėjimą iš jūros prie Žuvininkų, Karaliaučiaus, Brandenburgo ir Balgos.

Žinoma, nereikėtų manyti, kad ši kontrolė buvo panaši į tą, kuria sąsiaurius kontroliavo vėlesnio laikotarpio pajūrio tvirtovės. XIII–XIV a. pilyje negalėjo būti jokių veiksmingų nuotolinių priemonių prieš į sąsiaurį besiveržiančius laivus. Tačiau buvo galima įrengti užtvarą iš grandinių ir rąstų, ir tada laivo įgula būtų turėjusi išsilaipinti prie pilies, kad ją atvertų. Ne mažiau svarbus uždavinys buvo prekybinių laivų apžiūra, muitų iš jų rinkimas, taip pat pakrantės teisės taikymas, pagal kurią visi sudužę laivai su prekėmis tapdavo kranto savininko nuosavybe. Be to, didelę komturijos pajamų dalį sudarė gintaro rinkimas pakrantėje, kurio monopolį turėjo Ordinas.

Tačiau vos po 5–10 metų nuo pilies pastatymo į planus įsikišo pati gamta – sąsiauris prie Lochšteto ėmė sparčiai seklėti ir užnešamas smėliu. Vėliau buvo bandoma jį pagilinti, tačiau to meto techninės priemonės neleido to veiksmingai padaryti. Užtat prie Vogramo kaimo, kur vėliau atsiras Piliava, jau buvo susidaręs naujas sąsiauris, 1510-aisiais tapęs laivybiniu.

Dėl to Lochšteto pilis neteko didelės dalies savo funkcijų ir iš esmės tapo tik gintaro gavybos ir gintaro valdymo centru. XIV amžiuje Lochšteto komturija buvo panaikinta, pilis priskirta Karaliaučiaus komturijai, o pilies valdytojas gavo pflegerio – pilies prižiūrėtojo – pareigas. Lochšteto pilies pflegeris kartu ėjo ir gintaro magistro pareigas. 1429-aisiais pilies valdytoju tapo Marienburgo gynybos per Didįjį karą didvyris, nuverstas, bet vėliau reabilituotas didysis magistras Heinrichas fon Plauenas. Atsižvelgiant į buvusius nuopelnus, jam suteiktos namų komtūro pareigos, t. y. asmens, hierarchijoje prilygstančio komtūrui, tačiau valdančio komtūro pilį be pavaldžių teritorijų.

Pačioje Trylikos metų karo (1454–1466) pradžioje, 1454 metais, Lochšteto pilį užėmė Prūsų sąjungos šalininkai, tačiau jau kitais metais ją atsiėmė vyriausiojo špitolininko Heinricho Roiso fon Plaueno būrys.

1456-aisiais per audrą šalia Lochšteto susidarė naujas sąsiauris. Buvo bandoma jį praplėsti ir pritaikyti laivams plaukti, tačiau po 1500 metų suprasta, kad paprasčiau įrengti sąsiaurį prie Piliavos.

Iki 1513 metų Lochšteto pilis gerokai sunyko ir jai reikėjo remonto. Lėšų stokojantis Ordinas perdavė ją dviem riteriams su sąlyga, kad šie atliks reikiamą pilies remontą. 1629-aisiais prie Lochšteto stovykla įsikūręs Švedijos karalius Gustavas Adolfas nusprendė prie Lochšteto pastatyti pylimo su bastionais atkarpą, todėl buvo išardyta pilies parchamo siena. Tačiau rimtas pilies griovimas prasidėjo 1703-aisiais, kai karalius Frydrichas I įsakė nugriauti danskerį, didįjį bokštą, šiaurinį, rytinį ir dalį pietinio korpuso. 1884-aisiais likę pilies pastatai buvo pertvarkyti į mokyklą. 1888 metais kilęs gaisras visiškai sunaikino priešpilį. Galiausiai 1907 metais nuspręsta Lochšteto pilį kapitališkai suremontuoti kaip istorinį objektą. Darbai truko iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai buvo įšaldyti. 1945-ųjų balandį, per mūšius dėl Piliavos, pilis buvo apšaudyta artilerija ir bombarduota – ji sunaikinta beveik visiškai, liko tik rūsiai ir sienų fragmentai. Iki 1989 metų šiuos rūsius šiek tiek pajudino vietos kasinėtojai, o dalis sienų buvo išardyta statybinėms medžiagoms. Tačiau 1989-ųjų pabaigoje žurnalas „Der Spiegel“ netikėtai skyrė pinigų Gintarinio kambario paieškoms Lochštete. 1990 metais prasidėjo darbai, kuriuose itin aktyviai dalyvavo gerai žinomas kraštotyrininkas ir kultūros vertybių ieškotojas Avenyras Ovsianovas. Dirbant sunkiajai statybinei technikai, pilies rūsiai buvo beveik visiškai sunaikinti. Gintarinio kambario, savaime suprantama, nerado.

LABGUVA IR LAUKENAS

► RF, Kaliningrado sr., Polieskas ir Polesko r. Saranskojės gyv.

Koordinatės: 54.862136, 21.110820 ir 54.831127 ir 21.234199

Labguvos pilies būklė (2020): Pilis išlikusi, patalpos nuomojamos, muziejinė veikla ir restauravimo darbai nevykdomi.

Laukeno pilies būklė (2020): Išlikęs dvaro pastatas ant ordino laikų pamatų.

Abi pilys ordino valstybėje atliko panašų vaidmenį: kontroliavo vietoves Deimės upės pakrantėse ir buvo perkrovimo bazė rengiant Ordino žygius į Lietuvą. Pilys buvo įkurtos beveik tuo pačiu metu – Labguva apie 1274 metus, Laukenas kiek anksčiau – apie 1270-uosius. Įdomu, kad dabartinis Polesko miestas (Labguva) ir Saranskojės gyvenvietė (Laukiškiai) turi tą pačią oficialią įkūrimo datą – 1258 metus. Tačiau ji susijusi ne su pilimi, o su prūsų kaimų šioje vietoje paminėjimu sutartyje dėl prūsų žemių padalijimo tarp Ordino ir vyskupo.

Taigi aštuntajame XIII a. dešimtmetyje abi pilys buvo pastatytos kaip pylimų įtvirtinimai su mediniais statiniais. Trumpam Labguvos pilis net spėjo tapti komtūrijos centru, tačiau 1289-aisiais buvo įkurta Ragainės pilis ir rytinių dabartinės Kaliningrado srities teritorijų valdymas perkeltas ten. XIV a. pradžioje Ordinas ėmė disponuoti didelėmis lėšomis savo įtvirtinimams modernizuoti, o naujasis priešas – Lietuvos kunigaikščiai su būriais, sustiprintais karių iš rusų žemių ir Ordos, – akivaizdžiai parodė, kad medinės pilys jam nėra rimta kliūtis. Todėl jau 1327-aisiais Laukenas buvo perstatytas iš mūro. Mūrinės Labguvos pilies statyba prasidėjo vėliau – 1360 metais, po dviejų niokojančių lietuvių antpuolių 1347-aisiais ir 1352 metais. Labguvos pilis tuomet nebuvo užpulta, o negausi pilies įgula galėjo tik stebėti, kaip lietuvių būriai niokoja ir degina apylinkių kaimus.

Perstačius iš mūro, pilys tapo visiškai skirtingos savo sandara ir reikšme ordino valstybės gyvenime.

Laukenas buvo pastatytas kaip nedidelė pilis, sudaranti ¼ visiško tipinio keturkampio, t. y. turėjo vieną korpusą, o stačiakampį planą užbaigė trys gynybinės sienos. Pilis turėjo vieną kvadratinį bokštą pietrytiniame kampe. O Labguva buvo pastatyta pagal „visą programą“ – pilis išėjo nedidelė, tačiau turėjo visus keturis korpusus ir du kvadratinius bokštus. Laukeno priešpilis buvo įprastas stačiakampis, o Labguvoje pastatytas netaisyklingos formos priešpilis, tolimai primenantis ketvirtį apskritimo. Priešpilyje buvo vartai su virš jų iškilusiu bokštu, taip pat ten pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia, kaip ūkinis pastatas išstovėjusi iki 1880 metų. Labguvos pilies danskeris buvo įmontuotas į sieną. Pirmuosiuose aukštuose buvo ūkinės ir tarnybinės patalpos, tarp jų virtuvė ir kepykla. Antrajame – gyvenamosios patalpos, susirinkimų ir ceremonijų salė, remteris.

XIV–XVI a. Labguvos pilyje buvo įsikūrusi kanalo, vėliau pavadinto Gross Friedrichsgraben (Polesko kanalas), statybos administracija. Kanalas buvo pastatytas iki 1410 metų, tačiau dar 120 metų po to buvo vykdomi jo platinimo ir periodinio valymo darbai. Tai buvo tiems laikams unikalus darbas, kurio tikslas – užtikrinti patikimą laivybą nuo Karaliaučiaus iki Ragainės, neišplaukiant į jūrą ar į marias. Įdomu, kad kurį laiką kanalo darbams vadovavo moteris, vardu Katharina Truchsess von Wetzhausen (mirė 1526 m.).

Trylikamečio karo (1454–1466) metu Labguva liko ištikima Ordinui. Pačioje karo pradžioje pilį puolę Prūsų sąjungos būriai iš Vėluvos (Znamenskas) ir Allenburgo (Družba) susidūrė su deramu jos įgulos pasipriešinimu. Paimti pilies jiems nepavyko.

Laukenas iki pat Ordino sekuliarizacijos retkarčiais minimas tarp pilių (taip pat ir 1525-ųjų Krokuvos sutartyje), tačiau kokių nors reikšmingesnių įvykių aplink jį nevyko.

Labguvos pilis.

Po Ordino sekuliarizacijos Labguvos miestas tapo amto centru, o to paties pavadinimo pilis buvo padovanota kaip vestuvių dovana pirmajai Albrechto žmonai Dorotėjai, vėliau, Dorotėjai mirus ir Albrechtui vedus antrą kartą, ji atiteko antrajai žmonai Annai Marijai. Laukeno pilis kunigaikščio Albrechto laikais buvo naudojama kaip medžioklės namai. Abi pilys buvo iš dalies perstatytos civiliniams poreikiams.

1581–1584 m. Laukeno pilis dar kartą perstatoma į užmiesčio rezidenciją, šįkart perstatymas buvo iš esmės: iš riterių pilies liko tik rūsiai ir pamatai. Perstatymui vadovavo kurfiursto regento Georgo Frydricho rūmų architektas Blasius Berwartas. Vėliau Laukenas tapo riterių dvaru ir juo išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo.

O Labguva Didžiojo kurfiursto Frydricho Vilhelmo laikais tapo aplink pilį pastatytos Labguvos tvirtovės citadele. Nuo 1818-ųjų čia buvo landrato – Labguvos apskrities vadovo – rezidencija, taip pat pilyje veikė teismas ir kalėjimas. Priešpilis buvo iš dalies nugriautas, grioviai taip pat iš dalies užpilti. Tačiau pati pilis architektūriniu ir istoriniu požiūriu išliko gana patraukli.

Po 1945-ųjų Laukene, buvusiame dvare, įkurta mokykla. Tokią paskirtį pilis išlaikė iki šių dienų. Tebėra išlikę originalūs rūsiai ir pamatai, mokykloje net veikia visuomeninis Laukeno pilies istorijos muziejus.

Kitaip susiklostė Labguvos likimas. 1945-aisiais pilis buvo pritaikyta kalėjimui. Šią paskirtį ji atliko iki 1963-iųjų, kai joje kilo gaisras. Tačiau, kaip matyti iš nuotraukų, net ir po gaisro išliko fachverkinės sienos, dalis čerpių stogo. Iš priešpilio dar buvo likęs vartų bokštas ir gynybinių sienų liekanos. Vėliau pastatą naudojo Leningrado žemės ūkio instituto filialas Polesske, paskui jis buvo atiduotas gamyklai „Jantar“ gamybinėms patalpoms. Perstatant pilį į dirbtuves nukentėjo vidaus patalpos, išorės sienos, buvo nugriautos gynybinės sienos ir vartų bokštas. Dešimtajame dešimtmetyje pilis tapo savivaldybės nuosavybe. Vienas jos kampas buvo skirtas miesto muziejui, kitose dalyse įsikūrė įvairios komercinės įstaigos. Šiuo metu muziejus faktiškai neveikia. Išliko ordino laikų rūsiai ir atskiri ordino laikų patalpų elementai.

ĮDOMIAUSIOS PILYS LENKIJOS TERITORIJOJE

Lenkijos teritorijoje išliko daugybė objektų, susijusių su ordino laikotarpiu. Vietos ekspertai išskyrė įdomiausius iš jų, kurie dabar sujungti į asociaciją.

(Nuotraukoje: Pamario vaivadijos pilių žemėlapis, puošiantis teritoriją prie pagrindinės pilies muziejaus Marienburgo Malborko mieste, maždaug valanda kelio nuo Kaliningrado srities sienos.)

MEWE (GNIEVAS)

► Lenkija, Pamario vaivadija, Tčevo apskritis, Gnievo miestas (Gniew)

Koordinatės: 53.834357, 18.827852

Objekto būklė (2020): pilis puikios būklės. Viduje veikia viešbutis ir SPA kompleksas, daugybė konferencijų salių, šventėms skirtos salės. Koplyčioje rengiamos vestuvės. Dengtame kieme vyksta įvairūs renginiai. Šalia pilies – puikus restoranas. Reguliariai rengiamos riterių turnyrų ir kitų istorinių įvykių rekonstrukcijos.

Mewe (Gnievo) pilis laikoma galingiausiu kryžiuočių įtvirtinimu kairiajame Vyslos krante. Pirmasis paminėjimas apie Mewe siekia 1229 metus, kai šią teritoriją gavo cistersų vienuoliai iš Olivos vienuolyno prie Dancigo. 1276-aisiais pagal Pamario kunigaikščio Sambaro testamentą Mewe žemės atiteko Ordinui. Tuoj pat buvo įsteigta Mewe komtūrija, o po Miličo sutarties (1282) pradėta statyti pilis – iš pradžių kaip laikinas medinis įtvirtinimas. Darbams vadovavo pirmasis Mewe komtūras Dytrichas fon Špyra (Dietrich von Spira). Statybai buvo panaudotos išardyto Potenburgo įtvirtinimo Kulmo žemėje medinės konstrukcijos, kurios į Mewe buvo gabenamos vandens keliu. Vos baigus statyti medinį įtvirtinimą, beveik iš karto pradėtas jo perstatymas iš akmens. Statyba prasidėjo nuo gynybinių griovių ir gynybinių sienų keturkampio, kurio aukštis siekė šešis metrus, mūrijimo. Šio keturkampio kampuose buvo pastatyti už perimetro išsikišę bokštai – trys maždaug vienodi ir vienas gerokai didesnis. Paskui imta statyti gyvenamąsias patalpas. Tuo metu prie pilies sienų vokiečių kolonistai įkuria gyvenvietę, kuriai 1297 m. rugsėjo 25 d. Prūsijos landmeisteris Mainhardas fon Kverfurtas (Meinhard von Querfurt) suteikė Kulmo miesto teises.

XIV amžiaus pradžioje Mewe pilis buvo perstatyta – paaukštintos sienos ir bokštai, pristatyti du pagrindinio pastato sparnai, ant sienų įrengtos medinės gynybinės galerijos. Ordino klestėjimo laikotarpiu, XIV amžiaus antrojoje pusėje, Mewe pilis buvo svarbiausias jo gynybinis punktas vakarinėje valstybės dalyje.

Prieš prasidedant Didžiajam karui (1409–1411) su Lenkija ir Lietuva Mewe pilies arsenale buvo 162 arbaletai, 40 tūkstančių jiems skirtų strėlių, šiek tiek šaunamųjų ginklų, po balnu stovėjo 105 koviniai žirgai, dar 405 arkliai galėjo būti naudojami vilkstinei. Vis dėlto nei pilies įtvirtinimai, nei turimas arsenalas nepadėjo piliai atsilaikyti Didžiajame kare (1409–1411) – po Žalgirio mūšio, kuriame žuvo Mewe komtūras Zigismundas fon Ramungenas (Sigismund von Ramungen), Mewe pilį lenkų kariuomenė užėmė be mūšio. Tačiau pagal Pirmąją Torunės taiką 1411-aisiais Mewe buvo grąžintas Ordinui. Laikotarpiu tarp Didžiojo ir Trylikamečio karų Mewe tapo rezidencija didžiojo magistro Michaelio Küchmeisterio fon Šternbergo, 1422-aisiais atsisakiusio savo įgaliojimų. Pilis net buvo kiek perstatyta: šiauriniame sparne įrengti buvusio didžiojo magistro apartamentai, o pati pilis įgijo įspūdingą priešpilį. Vis dėlto po pusantrų metų rezidencijos gyventojas mirė, ir pilis grįžo į ankstesnį gyvenimą.

Trylikamečio karo (1454–1466) metu prie pilies sienų įsikūręs Mewe miestas perėjo į Prūsų sąjungos pusę. Miesto savanoriai, kuriems vis dėlto vadovavo lenkų vadas Janas iš Janios, jau 1454 m. vasarį apgulė pilį. Po savaitės nepertraukiamų kovų įgula suprato, kad anksčiau ar vėliau sukilėliai pilį užims, todėl, apgulėjams netikėtai, padegė medines pilies konstrukcijas ir pabėgo į Marienburgą. Janas gavo pilį kaip karaliaus dovaną už sėkmingą apgultį, tačiau Mewe gyventojų sustabdyti jau nebebuvo įmanoma – jie išplėšė pilį, nors ši faktiškai jau priklausė lenkams ir buvo jų pusėje. Tuo Trylikamečio karo keistenybės Mewe piliai nesibaigė. Kai iki 1454 m. rugsėjo Ordinas atsigavo po pirmųjų pralaimėjimų ir ėmė keisti karo eigą savo naudai, Mewe gyventojai perėjo į jo pusę ir padėjo ordino kariuomenei atsiimti pilį. Pilyje liko įgula, sudaryta iš pačių Ordino riterių, kuriems vadovavo didysis komtūras Ulrichas von Isenhofenas, ir ordino samdinių. Netrukus šią įgulą užpuolė lenkų kariuomenė, gerokai pranokusi pilies gynėjų pajėgas.

Mewe pilies ir miesto vaizdas nuo Vyslos XX a. pirmojoje pusėje.

Be to, pilyje kilo epidemija, o dėl neišmokėto atlyginimo sukilę samdiniai ėmė derėtis su lenkais dėl pilies pasidavimo sąlygų. Vis dėlto netrukus lenkų kariuomenė nutraukė apgultį ir grįžo į Lenkiją. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš pilies gynybos vadų Fritzas von Raveneckas per lenkų riterį paprasčiausiai papirko dalį priešo karių.

1457 m. lenkų kariuomenė vėl apgulė Mewe ir vėl patyrė nesėkmę. Galiausiai 1463 m. Mewe apsupo artilerija sustiprinta kariuomenė, vadovaujama etmono Piotro Dunino, ir pradėjo planingą apgultį: pilis buvo visiškai blokuota, aplink ją supilti žemių įtvirtinimai. Po devynių mėnesių apgulties Mewe pilis kapituliavo. Dar po dvejų metų Trylikametis karas baigėsi, ir pagal Antrąją Torunės taiką Mewe atsidūrė prie Lenkijos karalystės prijungtoje teritorijoje. Pilis tapo seniūno valdomu administraciniu centru ir įtvirtintu punktu prieš galimą kryžiuočių puolimą.

1625 m. pilį, tuo metu jau vadintą Gniew, per 1621–1626 m. Lenkijos–Švedijos karą užėmė Švedijos kariuomenė, vadovaujama karaliaus Gustavo II Adolfo. Pasibaigus paliauboms ir prasidėjus kitam Lenkijos–Švedijos karui (1626–1629), 1627 m. lenkai pilį atsiėmė. Tačiau tai jau nebebuvo pilies karinės istorijos dalis. Tuo metu ji buvo praradusi karinę reikšmę ir ėjo iš rankų į rankas, kai buvo užimama (išlaisvinama) aplinkinė teritorija. Per kitą Lenkijos–Švedijos karą („Švedų tvanas“, 1655–1660) Gniew pilį 1655 m. užėmė švedai, o 1657 m. ją vėl susigrąžino Lenkija. Šis karas Gniew pilį smarkiai nuniokojo: visiškai prarastas priešpilis ir gynybinių sienų fragmentai.

Nuo XVII a. antrosios pusės pilis tampa Gniew etmono ir seniūno, būsimojo Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio, rezidencija. Valdydamas Gniew, jis prisidėjo prie miesto atgimimo po karų, o pilį kiek perstatė savo poreikiams, be kita ko, joje buvo pastatytas sparnas jo žmonai ir vaikams. Jonui Sobieskiui mirus, Gniew tapo jo našlės Marijos Kazimieros nuosavybe.

1772 m., po pirmojo Lenkijos padalijimo, Gniew vėl tapo Prūsijos miestu. Rado pritaikymą ir pilis – ji vėl buvo perstatyta, šį kartą karinio turto ir pašarų sandėliavimui bei kareiviams apgyvendinti.

Kareivinės ir sandėliai joje veikė iki 1856 m., kai pilis buvo perduota Vidaus reikalų ministerijai ir pradėta pertvarkyti į kalėjimą. Perstatant prarasta nemažai senų statinių ir detalių, be kita ko, nugriautas dancgas. Užtat, sekant neogotikos mada, pilyje buvo atkurtos smailiosios arkos ir langai, taip pat kampiniai bokšteliai. Priešpilis buvo pertvarkytas ir atstatytas iš naujo, stoge atsirado stoglangiai. Kaip kalėjimas Gniew (Mewe) veikė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai vėl buvo atiduotas kareiviams apgyvendinti.

Lemtingi piliai tapo 1921-ieji. Tuo metu ši teritorija vėl buvo atitekusi Lenkijai. Pasak legendos, pilį padegė vokiečių diversantas, tačiau iš tikrųjų didžiulio gaisro pilyje priežastys nežinomos iki šiol. Per gaisrą įgriuvo perdangos trijuose iš keturių sparnų; sienos atlaikė, tačiau buvo visiškai padengtos suodžiais.

Antrojo pasaulinio karo metais pilyje buvo įsikūręs Hitlerjugendo būrys, šaukiamųjų surinkimo punktas, karo belaisvių persiuntimo stovykla. O po karo pilies griuvėsiuose iš pradžių įsikūrė lenkų saperių batalionas, vėliau – kalėjimas.

Prie Gniew (Mewe) pilies sienų kasmet vyksta du grandioziniai istorinės rekonstrukcijos festivaliai.

(Nuotrauka iš pilies paskyros socialiniame tinkle „Facebook“.)

Galiausiai 1967 m. nuspręsta atkurti pilį kaip istorinį statinį su muziejiniu kompleksu. Pirmasis atkūrimo etapas vyko 1968–1975 m.: buvo išvalytos griuvenos, atkurta dalis perdangų ir stogai dviejuose sparnuose.

1992 m. prasidėjo antrasis restauravimo etapas. Šiuo metu pilyje veikia Gdansko archeologijos muziejaus filialas, istorijos, jojimo ir medžioklės klubai, choro studija, kalvė, magijos mokykla. Pilyje ir jos apylinkėse vyksta tradicinės rekonstrukcijos ir turnyrai – Gniew mūšis (1625), „Sobieskio kardas“, rengiami įvairūs renginiai – nuo mokslinių simpoziumų iki vestuvių.

Gniew (Mewe) pilis internete:

Facebook — Zamek-Krzyzacki-w-Gniewie

Gniew pilies svetainė – zamek-gniew.pl

MARIENWERDER

► Lenkija, Pamario vaivadija, Kvidzyno miestas (Kwidzyn)

Koordinatės: 53.735730, 18.921871

Objekto būklė (2020): pilis ir jos rūsiai puikios būklės. Viduje veikia kraštotyros muziejus.

Marienwerder (Kvidzyno) pilis buvo įkurta 1233 m. kaip medžio ir žemių įtvirtinimas saloje Vyslos viduryje, prie senos slavų gyvenvietės Kvidino. Tačiau netrukus pilis buvo perkelta į naują vietą – prie pačios Kvidino gyvenvietės. Štai kaip šie įvykiai aprašomi Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“:

APIE BROLIŲ KARĄ SU PAMEDĖNAIS IR MARIENWERDER PILIES STATYBĄ

„Kai … Dievo malone… Kulmo žemės ribos buvo išvalytos nuo senojo pagonių ydų ir klastos raugo, kad Dievas, mūsų Gelbėtojas, lemtų mums sėkmę kelyje į kaimyninių pagonių žemes, kaip kai kurie tvirtai mano, magistras ir broliai, parengę visa, ko reikia pilims statyti, nepastebimai persikėlė į salą prie Quidino, kuri dabar yra beveik priešais Marienwerderį, ir ten Kristaus gimimo 1233 metais ant vienos kalvos pastatė pilį, pavadinę ją Marienwerderiu. Tačiau kai tas kilnus vyras ir narsus riteris iš Saksonijos, Magdeburgo burgrafas, pramintas ‚Mažaranka‘, apsuptas daugybės riterių ir ginklanešių, atvyko į Kulmo pilį, per tuos metus, kuriuos ten praleido, jis kartu su magistru ir broliais išsiruošė ir perkėlė minėtąją Marienwerderio pilį iš Quidino salos į tą vietą, kur ji dabar stovi, Pamedės valsčiuje, vadinamame Reisenu, pakeitę vietą, bet ne pavadinimą.“

1234 m. gyvenvietė prie Marienwerderio pilies gavo miesto teises. O po devynerių metų, 1243-iaisiais, iškilo klausimas dėl prūsų Pamedės žemės padalijimo tarp Ordino ir Pamedės vyskupijos.

Mat Romos popiežiaus bulė, laiminusi teutonus užkariauti Prūsiją ir dovanojusi jiems užimtas žemes, numatė trečdalį žemių perduoti Bažnyčiai, t. y. vietos vyskupui, visiškai administracinei ir ūkinei valdžiai. Be to, likusiose 2/3 žemių vyskupas išlaikė visą bažnytinę valdžią. 1243 m. liepos 29 d. rašte, be kita ko, sakoma: „Antrąją parapiją (vyskupiją) atribojame taip, kad ją riboja Osa, Vysla ir Drausensee, o iš ten – aukštyn Pasaluko upe; taigi šiai parapijai turi priklausyti Werder, Marienwerder, Zantir ir Groß Werder…“. 1248 m. gruodį vienuolis dominikonas Ernstas tapo pirmuoju Pamedės vyskupu, o tvirtinant jo kandidatūrą dalyvavo ir Ordino atstovai. Tačiau dėl prūsų sukilimo pradėti eiti pareigas jis galėjo tik 1249 m. 1250-aisiais įvyko faktinis Pamedės padalijimas tarp Ordino ir vyskupijos: Ordino vicelandmeisteris Ludwigas von Quedenas padalijo visas užimtas žemes į tris maždaug lygias dalis ir pasiūlė būsimajam vyskupui pasirinkti vieną iš jų. Matyt, derybos dėl žemių buvo labai įtemptos, nes galutinį teritorijos padalijimą įtvirtinę raštai buvo pasirašyti tik 1255 m. Vyskupas pasirinko vakarinę Pamedės dalį su Marienwerderio, Riesenburgo (Prabuty) ir Schönbergo (Szymbark) pilimis. Vyskupui Ernstui mirus 1258 m., antruoju Pamedės vyskupu tapo Ordino brolis Albertas (kurį į šias pareigas, savaime suprantama, protegavo Ordino valdžia). Tada kilo antrasis, pats galingiausias, prūsų sukilimas. Vyskupas Albertas buvo priverstas palikti savo valdas. Sugrįžo jis tik 1276-aisiais ir įsikūrė Riesenburgo pilyje, netoli Marienwerderio. Čia ir atsiliepė jo ankstesnė priklausomybė Ordinui – kai 1284 m. atėjo laikas sukurti aukščiausiąjį kolegialų vyskupijos organą – katedros kapitulą, į jį (Ordinui pritarus) įėjo vien Kryžiuočių ordino broliai. Atsižvelgiant į tai, kad pats kapitulas buvo įgaliotas rinkti vyskupą, nuo tol visi Pamedės vyskupijos vadovai ir katedros kapitulo nariai buvo kilę iš Kryžiuočių ordino. Vėlesnėmis sutartimis vyskupas pasiliko besąlygišką teisę į bažnytinę ir administracinę (mokesčių ir duoklių rinkimo) valdžią savo valdose. O žemių gynybos nuo išorės ir vidaus priešų klausimai liko teutonų vadovybės kompetencija. Marienwerderio pilis buvo atiduota Pamedės katedros kapitulo rezidencijai, kuriam taip pat buvo perduota visa valdžia Marienwerderio mieste ir apylinkėse. Taip faktiškai įvyko Pamedės vyskupijos inkorporacija į Kryžiuočių ordiną. Todėl Marienwerderio pilį galima vadinti tiek vyskupų (ir tai visiškai teisinga), tiek Ordino pilimi, nes ji buvo toks pat Kryžiuočių ordino atramos punktas, kaip ir „grynai ordininės“ pilys.

Mūrinę Marienwerderio pilį imta statyti 1285 m., po to, kai ji buvo patvirtinta Pamedės katedros kapitulo rezidencija. Statybos truko daugiau nei 50 metų ir baigėsi apie 1340 m. Pastatyta pilis buvo klasikinis keturių korpusų kvadratas, kurio viduje buvo pilies kiemas.

Keturkampio kampuose kilo kvadratiniai bokštai. Pastatų paskirtis apskritai priminė komtūrijos pilį: rytinis ir pietinis korpusai daugiausia atliko administracines funkcijas, čia buvo kapitulo posėdžių salė, archyvas, kapitulo vadovo menės, iždas, biblioteka, katedros mokyklos mokinių klasės, ligoninė. Šiaurinis korpusas buvo skirtas ūkio reikmėms, jo patalpose buvo virtuvė, sandėliai, taip pat žieminis refektorius ir koplyčia. Vakariniame korpuse buvo miegamieji. Iš šiaurės prie pilies glaudėsi didelis priešpilis. Apie 1393 m. buvo pristatytas dancheris, dabar žinomas kaip „Gdanisko bokštas“. Dancheris buvo toli iškeltas už pilies sienų ir su ja sujungtas 50 metrų ilgio mūriniu arkiniu tiltu. Lenkų istorikai tvirtina, kad Marienwerderio dancheris buvo (ir tebėra!) didžiausias dancheris tarp visų Kryžiuočių ordino ir Lenkijos karalystės pilių.

Apie 1325 m. netoli pilies pradėta statyti katedra. Naująją katedrą nuspręsta sujungti su pilimi į vientisą kompleksą. Tam pietrytinis pilies bokštas buvo paverstas varpine. 1330 m. katedroje buvo palaidotas didysis magistras Werneris von Orselnas, nužudytas psichikos ligomis sirgusio Ordino brolio. Tiesą sakant, palaidojimo vietos pasirinkimas nebuvo neįprastas – didžiųjų Ordino magistrų laidojimo vieta Šv. Onos koplyčioje Marienburge atsirado vėliau, po magistro Dietricho von Altenburgo mirties 1341 m. Be to, sprendžiant iš visko, Šv. Onos koplyčia tapo bendra Ordino vadovų amžinojo poilsio vieta tik mirus Heinrichui Dusemeriui (1351), nes magistras Ludolfas Königas von Wattzau 1345 m. vėl buvo palaidotas Marienwerderio katedroje. Bėgdamas į priekį pasakysiu, kad trečiasis didysis magistras, 1429 m. palaidotas Marienwerderio katedroje, buvo Heinrichas von Plauenas. Priežastys, dėl kurių 1413-aisiais nuo valdžios nušalintas magistras atgulė amžinojo poilsio čia, o ne Marienburge, iki šiol nežinomos. Mirties akimirką nemalonėn patekęs magistras buvo visiškai reabilituotas ir net išgarsėjo kaip „Marienburgo gelbėtojas“. Turbūt vis dėlto tam tikrų priekaištų jo asmeniui būta, galbūt savo vaidmenį suvaidino pati jo suėmimo istorija, mesta šešėlį ant teutonų vadovybės papročių. Šiaip ar taip, Marienwerderyje ilsisi trijų neeilinio likimo didžiųjų Ordino magistrų palaikai: vienas buvo nužudytas savo paties Ordino brolio, antrasis atsistatydino dėl psichikos ligos, trečiasis buvo nušalintas nuo valdžios varžovo ir pretendento į aukščiausią Ordino postą.

Nuo pat įkūrimo iki Didžiojo Ordino karo (1409–1411) su Lenkija ir Lietuva naujoji Marienwerderio pilis nedalyvavo jokiuose karo veiksmuose. Užtat po Žalgirio mūšio apgultys ir šturmai jai tapo gana įprastu dalyku.

1410 m. rudenį lenkų ir lietuvių kariuomenė, nesėkmingai apgulusi Ordino sostinę Marienburgą, „grįždama atgal“ į Lenkiją paėmė Marienwerderio pilį. Pasibaigus karui, pagal Pirmąją Torunės taiką Marienwerderis liko Ordinui. Vėliau staigiai pablogėjusi ekonominė padėtis Ordino valstybėje, taip pat pasaulietinės diduomenės ir miestiečių nepasitenkinimas Ordino valdžia lėmė Prūsijos miestų sąjungos sukūrimą – ji buvo įkurta Marienwerderyje 1440 m. kovo 14 d. Žinoma, į sąjungą įstojo ir pats Marienwerderio miestas.

1454 m. kilus Trylikos metų karui, Marienverderio piliai ne kartą grėsė užpuolimai. Atkakliausia buvo 1460 m. Lenkijos vaivados Andrzejaus Puszkarzo surengta pilies apgultis. Kitą kartą lenkų kariuomenė prie Marienverderio sienų pasirodė 1478 m., per vadinamąjį Kunigų karą (1478–1479). Šįkart lenkai užėmė miestą, tačiau pilis, kurioje pasislėpė miestiečiai, atsilaikė. Ir chronologiškai kitas karas – Raitelių karas (1519–1521) – taip pat neaplenkė Marienverderio. 1520-ųjų kovą jį apgulė ir užėmė lenkų kariuomenė. Karo išbandymai negalėjo nepaveikti pilies būklės. Žinomi bent du dideli remontai – 1480-aisiais ir 1520-aisiais. Jų metu buvo išardyti per šturmą sugriauti kampiniai bokštai.

1525 m. tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos karūnos buvo pasirašyta Krokuvos sutartis, Ordinas sekuliarizuotas ir tais pačiais metais įkurta pasaulietinė liuteroniška Prūsijos kunigaikštystė. Po to pilis tapo jau evangelikų Pamedės vyskupo rezidencija.

Pirmuoju tokiu vyskupu ir Marienverderio pilies šeimininku 1530 m. tapo išskirtinė asmenybė Paulius Speratas – vienas pirmųjų Martyno Liuterio bendražygių, kunigaikščio Albrechto dvaro patarėjas, protestantiškų veikalų ir giesmių autorius. XVI a. antrojoje pusėje Marienverderio pilis praranda bet kokią karinę reikšmę ir tampa amto administraciniu centru. Jos patalpas dabar užpildė valdininkai, mokesčių rinkėjai, teisėjai. Kaip ir daugelis kitų pilių, Marienverderis galėjo būti naudojamas oficialiems priėmimams: tam buvo ir erdvių patalpų, o ir pati pilies išvaizda tiko valstybės reikalams spręsti. Antai 1709 m., eilinio vizito Prūsijoje metu, Marienverderio pilyje apsistojo caras Petras I. Valdant Frydrichui II, prijungus Vakarų Prūsiją, Marienverderyje įsikūrė šios provincijos aukščiausiasis teismas (kartu su kalėjimu). Tuo metu pilis buvo gerokai perplanuota. Vis dėlto, regis, pastatas provincijos teisėjams labai tiko, tad XVIII a. pabaigoje jiems pastatė naują pastatą, kurio statybai panaudotos išardyto pietinio korpuso medžiagos.

Visai įmanoma, kad Marienverderio pilis, kaip ir nemažai kitų, būtų buvusi visiškai išardyta statybinėms medžiagoms. Tačiau XIX a. viduryje Vokietijoje ėmė augti susidomėjimas istoriniu paveldu. Tuo metu Vokiečių ordino pilys buvo ištirtos, padaryti jų piešiniai ir brėžiniai. Karalius Frydrichas Vilhelmas IV įsakė Marienverderio pilyje atlikti atkūrimo darbus, kad ji atgautų ankstesnę viduramžišką išvaizdą.

Po rekonstrukcijos pilies patalpos buvo naudojamos valstybės ir visuomenės reikmėms: čia buvo apgyvendinami kareiviai, mokėsi amatų mokyklos mokiniai, posėdžiavo įvairūs valdininkai. Naciai taip pat naudojosi esamais viduramžių statiniais – 1936 m. čia atidarytas vietinis Hitlerjugendo skyrius.

Po karo ir Prūsijos padalijimo tarp SSRS ir Lenkijos Marienverderis tapo lenkų miestu Kvidzynu. Pilį, kurios sienos per karo veiksmus beveik nenukentėjo, jau 1949 m. nuspręsta pritaikyti muziejui. Šiuo metu joje saugoma turtinga eksponatų kolekcija, pasakojanti apie Vokiečių ordino ir Lenkijos karalystės istoriją. Neabejotinai unikalus yra Marienverderio pilies danckeris. Daugumoje kitų iki mūsų laikų išlikusių pilių šie viduramžių „gynybiniai tualetai“ buvo nugriauti dar viduramžių ir naujųjų laikų sandūroje kaip pirminę paskirtį praradę statiniai, todėl dažniausiai juos galima pamatyti tik paveikslėliuose.

Marienverderio (Kvidzyno) pilis internete:

Facebook — muzeumkwidzyn

Marienverderio (Kvidzyno) pilies svetainė – zamek.kwidzyn.pl

MARIENBURGAS

► Lenkija, Pamario vaivadija, Malborko m. (Malbork)

Koordinatės: 54.039985, 19.028322

Objekto būklė (2020): pilis yra puikios būklės ir yra viena pagrindinių Pamario vaivadijos turistinių lankytinų vietų. Viduje veikia muziejaus kompleksas su vaizduotę stulbinančia nuolatine ekspozicija ir daugybe laikinų parodų.

Marienburgas (Malborkas) buvo įkurtas kaip komtūrijos pilis 1274 m., jau numalšinus Antrąjį prūsų sukilimą. Dar viena pilis Vyslos slėnyje, prie jos atšakos Nogato, neabejotinai buvo statoma tam, kad būtų kontroliuojamas šis vandens kelias ir valdomos derlingos, taigi ir pelningos, apylinkių žemės. Iš pradžių buvo pastatytas komtūrijos piliai būdingas mūrinis keturių korpusų statinys su kampiniais bokšteliais.

Jei būsimąją Ordino sostinę tuo metu būtų aplankęs koks nors kilmingas feodalas iš Prancūzijos ar Šiaurės Italijos, jis būtų pastebėjęs, kad Marienburgo pilis gana didelė, tačiau pagal Vakarų Europos mastus nepakankamai įtvirtinta. Pilies bokštai per ankšti, kad juose tilptų daugiau gynėjų, o jų konstrukcija neleidžia visapusiškai kontroliuoti erdvės po sienomis. Korpusų sienos galingos ir aukštos, tačiau neturi tuo metu į madą įėjusių kabančių šaudymo angų – mašikulių. Pro jas, nerizikuojant būti pašautam priešo strėle, galima buvo mesti jam ant galvos akmenis, pilti verdančią dervą ar srutas. Vis dėlto į tokį priekaištą pilies komtūras būtų atsakęs, kad viskas pastatyta itin racionaliai. Papildomiems gynybiniams elementams reikia pasitelkti pirmarūšius architektus, o tai gerokai pabrangina statybas. Juolab kad net kaimynai lenkai menkai teišmanė sumanaus pilių šturmo meną – priešįtvirtinimių ir apgulties bokštų statybą, įvairių svaidomųjų pabūklų naudojimą sienoms griauti, o lietuviai ir prūsai jo visai neišmanė. Todėl net nedidelė mūrinės pilies, kurios sienų neįmanoma padegti, įgula, turėdama pakankamai maisto atsargų ir veikiantį šulinį, galėjo labai ilgai atsilaikyti prieš pagonis. Ir čia erdvūs sandėliai buvo svarbesni nei bokštų skaičius.

Jei įgulą sudarė bent dešimt ar dvidešimt riterių ir šimtas pėstininkų knechtų, Ordino broliai mieliau spręsdavo reikalus su nepatyrusiu priešu atvirame mūšyje, aikštėje prieš pilį, nes sunkiųjų šarvų ir kovinio parengimo pranašumas buvo net reikšmingesnis už mūro sienų apsaugą.

1280-aisiais pilis buvo apjuosta gynybine siena. Tuo pat metu į pilį perkeltas vienuolynas, o gynybinės sienos ribose įrengtos vienuolyno kapinės. Prie pilies dar 1276 m. atsirado gyvenvietė, kuriai 1278 m. suteiktos miesto teisės. Iki XIII a. pabaigos prie keturių korpusų kvadrato pristatytas danckeris ir didelis gynybinis bokštas. Iš šiaurės rytų prie pilies pristatytas priešpilis. Apskritai iki 1309 m. Marienburgas vystėsi kaip tipiška komtūrijos pilis. Kai 1308 m. buvo užimtas Dancigas, o netrukus pagal Soldino sutartį prijungtas ir visas Rytų Pamarys, magistrui Zygfridui fon Feuchtvangenui tapo aišku, kad Ordinui gerai sekasi tik Prūsijoje. Be to, aktyviau imtis prūsiškosios krypties ragino Prūsijos landmeisteris Henrikas fon Plockė – Ordine labai autoritetinga asmenybė. Todėl 1309 m. Ordino sostinė ir didžiojo magistro rezidencija persikėlė iš Venecijos į Marienburgą.

Marienburgo pasirinkimas Ordino sostine buvo pagrįstas: pilis, viena vertus, buvo nepasiekiama Ordino žemes puldinėjusiems lietuvių pagonims, kita vertus, stovėjo gyvybingiausiame valstybės regione. Oficialiai Marienburgas Ordino sostine paskelbtas 1309 m. rugsėjo 14 d.

Suprantama, kad sostinės statusas neišvengiamai turėjo paveikti ir pačią pilį. Reikėjo apgyvendinti daugybę valdininkų, tarnų ir karių, priimti oficialias delegacijas ir pasiuntinybes, todėl Marienburgo pertvarka prasidėjo jau tais pačiais 1309 metais. XIV a. ketvirtajame dešimtmetyje pilis įgijo trijų dalių struktūrą: ją sudarė Aukštutinė pilis, t. y. rekonstruoti seniausi pastatai, Vidurinė pilis, įsikūrusi buvusio forburgo vietoje, ir Žemutinė pilis, kuri vietoj senojo forburgo tapo ūkine ir sandėlių teritorija. Aukštutinėje pilyje buvo pastatyta Šv. Onos koplyčia, vėliau tapusi beveik visų didžiųjų magistrų palaidojimo vieta. Tačiau tradicija laidoti čia Ordino vadovus susiformavo ne iš karto. Pats sostinės perkėlimo iniciatorius Zygfridas fon Feuchtwangenas 1311 m. buvo palaidotas Kulmsee (Chełmža). Jo įpėdinis Karlas fon Tryras 1324 m. palaidotas gimtinėje, Tryre. Verneris fon Orzelnas ir Liudvikas fon Braunšveigas atgulė Marienwerderio (1330) ir Karaliaučiaus (1335) katedrose. Tik 1341 metais Šv. Onos koplyčioje buvo palaidotas Dytrichas fon Altenburgas. Tačiau laidojimas Marienburge tradicija tapo dar po dešimties metų, palaidojus Henriką Duzemerį, nes prieš jį valdžiusio Liudolfo Kenigo paskutinė poilsio vieta buvo Marienwerderis.

Pagrindinis Marienburgo pilies gyvenimas vyko Vidurinėje pilyje, kurioje buvo įsikūrusi pati magistro rezidencija, dar vadinama didžiojo magistro rūmais. Ši Marienburgo dalis daugiausia pastatyta valdant Henrikui Duzemeriui (1345–1351), kuris negailėjo lėšų, kad Marienburgas įgytų įspūdingo masto pilies statinius ir prabangius interjerus. Didžiojoje Vidurinės pilies refektorijoje tilpo iki 400 žmonių. Konvento salės sienoms tapyti buvo naudojami nepaprastai brangūs žali dažai, viduramžiais gaminami iš moliuskų. Apskritai visas milžiniškas kompleksas ir jo puošyba turėjo pabrėžti Ordino galybę. Ir būdinga, kad Marienburgo pilies didybė augo kartu su paties Vokiečių ordino didybe ir kartu su ja buvo prarasta.

Įdomu, kad nuo Miglotojo Albiono iki Baltijos krantų viduramžių pilys buvo statomos pagal tą patį principą: užpuolikai turėjo šturmuoti kliūtį po kliūties, užimti vieną gynybos ruožą po kito. Antai ginkluotam būriui, išdrįsusiam užimti Marienburgo pilį iš vakarų, mažiausiai apsaugotos pusės, būtų tekę įveikti pusantros dešimties įtvirtintų vartų, keturis pakeliamuosius tiltus ir išlaužti tris nuleidžiamąsias geležines grotas.

Įdomu ir kas kita: per visą šimtmečių tūkstančių Europos pilių šturmų istoriją atvejų, kai šturmuojantieji iš tiesų įveikdavo kliūtį po kliūties ir galiausiai apsupdavo įgulos likučius citadelėje – donžone ar bergfride, buvo vos keli. Tai ką, pilių gynybos sistemos kūrėjų apsiskaičiavimas? Vargu. Greičiausiai tai psichologinis ginklas, juk tie patys lenkų pasiuntiniai ne kartą lankėsi audiencijose pas didįjį magistrą. Kiekvieną kartą juos vesdavo painiu keliu, nuleidžiant ir pakeliant tiltus bei grotas, atrakinant spynas geležimi kaustytose duryse, prižiūrint sargybiniams daugybėje bokštų ir bokštelių. Ir jie, grįžę iš Marienburgo, pranešdavo karaliui, kad ši pilis – tikri plytiniai spąstai, kurių šturmu paimti tiesiog neįmanoma. Beje, dar vienas dalykas. Visos šios gausios kliūtys 1361 metais nesugebėjo išlaikyti pilies požemyje Lietuvos kunigaikščio Kęstučio. Nes vienas išdavikas pilies įguloje gali paversti niekais visą jos kūrėjų išmonę.

Iki 1409–1411 metų Didžiojo karo jis buvo visiškai pastatytas. Ordinui pralaimėjus Žalgirio mūšį, lenkų ir lietuvių kariuomenė nusprendė vienu ypu užbaigti karą ir patraukė į Ordino sostinę. Pagal visus apskaičiavimus, Marienburgo užėmimas jau nebebuvo neįveikiamas uždavinys. Marienburge buvo likusi negausi, maždaug 50 riterių, kryžiuočių ir vengrų bajorų įgula, kuri, gavusi žinią apie visišką Ordino kariuomenės sutriuškinimą ir didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno žūtį, nusiminė ir praktiškai prarado kovingumą. Tačiau Lenkijos karalius Vladislovas pagal nugalėtojų paprotį teikėsi praleisti mūšio lauke tris dienas. Paskui vyko žuvusių lenkų ir kryžiuočių laidotuvės. Tik 1410 metų liepos 18 dieną karaliaus kariuomenė priartėjo prie Marienburgo. Tačiau ten jau buvo spėjęs atvykti Schwetzo komtūro Henriko fon Plaueno būrys: šis, vos gavęs žinią apie Ordino sutriuškinimą, numatė priešo planus ir su kariuomene išžygiavo į Marienburgą jo ginti. Jau liepos 18 dieną jis buvo pilyje ir pirmiausia įsakė sudeginti miestą, kad juo negalėtų pasinaudoti apsistoti lenkai ir lietuviai. O Vladislovas neskubėjo: pakeliui užiminėjo antraeiles pilis, priiminėjo pilių ir miestų, norėjusių savo noru pasiduoti Lenkijos karūnai, pasiuntinius. Tik liepos 25 dieną Vladislovo kariuomenė priartėjo prie Marienburgo. Kitą dieną buvo surengtas pirmasis šturmas, tačiau jis nepavyko. Po to pilis buvo apšaudoma artilerija. Net primityvi XV a. pradžios artilerija parodė, kad plytiniai įtvirtinimai negali ilgai atlaikyti jos ugnies. Dėl nedidelio lenkų pabūklų skaičiaus akmeniniai sviediniai pilies pastatams lemtingos žalos nepadarė, tačiau gynėjus gerokai įbaugino. Vienas akmeninis sviedinys, apgadinęs Vidurinės pilies vasaros remterį, vėliau buvo įmūrytas į jo sieną tiems įvykiams atminti. Kita vertus, ir Ordino artilerija netylėjo ir su permainingomis sėkmėmis šaudė akmeniniais sviediniais į lenkų kariuomenės pusę. Apgultis užsitęsė. Kryžiuočiams per parapijos kunigą pavyko išgabenti iš pilies Ordino iždą ir už tuos pinigus pasisamdyti samdinių kariuomenę.

Marienburgo interjerai stulbina vaizduotę! Jau XV amžiuje ten buvo šildomos grindys! O kokios lubos!

1410-ųjų rugsėjo 9 dieną jungtinę apgulties kariuomenę paliko lietuviai. Paskui, netikėdami sėkme, ėmė išvykti ir lenkų kunigaikščiai. Karaliui neliko nieko kito, kaip nutraukti apgultį ir pradėti grįžti į Lenkiją. Taip Henrikas fon Plauenas pelnė „Marienburgo gelbėtojo“ vardą, o patį Marienburgą buvo galima laikyti Ordino gelbėtoju, nes jam žlugus Didžiojo karo baigtis būtų buvusi visai kitokia.

O ši baigtis, kaip ne kartą minima, buvo gana pakenčiama, turint omenyje, kad kariniu požiūriu Ordinas buvo sutriuškintas ir tolesni karo veiksmai jam sėkmės nežadėjo. Teritoriškai Ordinas prarado tik pačią naujausią savo įsigytą žemę – Žemaitiją, ir tai tik Lenkijos karaliaus Vladislovo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo laikotarpiui. Be to, 100 tūkstančių Prahos grašių kontribucija karaliaus naudai Ordino vadovams apskritai atrodė antraeilis taikos sutarties straipsnis. Tačiau būtent šie pinigai galiausiai padarė tai, ko nepajėgė padaryti visa lenkų ir lietuvių kariuomenė, – sunaikino Ordiną kaip savarankišką valstybę, suardė jo vientisumą, tiek teritorinį, tiek socialinį.

Laikotarpis tarp Didžiojo ir Trylikos metų karo (1411–1454) Ordinui ir jo sostinei Marienburgui buvo politinių, finansinių ir pilietinių krizių virtinė. Atėjus laikui mokėti pirmąjį kontribucijos trečdalį paaiškėjo, kad Ordinas pinigų neturi, iždą, miestus ir valstiečius nualino karas, o be kontribucijos Ordinas dar buvo skolingas ir pagal vidaus bei užsienio paskolas. Magistras Henrikas fon Plauenas pasielgė taip, kaip šimtmečiais elgėsi visi Europos valdovai, – skolai padengti įvedė specialų mokestį, palietusį visus valstybės gyventojus, bet visų pirma miestus ir pačius Ordino riterius. Atsakydamas į tai, jis dėsningai susilaukė opozicijos tiek pačiame Ordine, tiek miestuose. Sukilo Dancigas – svarbiausias Ordino pajamų šaltinis, paskui prie maišto prisidėjo Rehdenas, suaktyvėjo antikryžiuotiška „Driežo sąjunga“. Į tai magistras turėjo vienintelį atsakymą: karinė ekspedicija, teismas, vadeivų egzekucija. Tačiau po to, kai buvo nuteistas Rehdeno komtūras, magistras neteko paramos ir Ordino viršūnėje. Plauenas žengė precedento neturintį žingsnį – ėmė rengti pasitarimus su miestiečiais ir smulkiąja bajorija, o 1412 metais įsteigė „Žemių tarybą“, kuri tapo pirmuoju bandymu įtraukti miestų atstovus į valstybės valdymo sistemą.

Kolonas Marienburgo Aukštutinės pilies kieme puošia gausūs horeljefai.

Tačiau šis „demokratinis žingsnis“ iš tiesų pakenkė magistro autoritetui – dabar Heinrichu fon Plauenu buvo nepatenkinti visi: Ordino broliai, Livonijos krašto magistras, miestų patricijatas, dvasininkija. Žibalo į ugnį pylė Lenkijos karalius, siuntinėjęs popiežiui ir imperatoriui raštus su pasiūlymu apskritai panaikinti Ordiną, nes Pabaltijyje jam neliko jokių uždavinių.

Magistras privalėjo reaguoti į tokią provokaciją ir pradėjo priešlaikinius karo veiksmus prieš Lenkiją. Pats magistras dėl ligos liko Marienburge, o tai jo autoriteto kariuomenės sluoksniuose nepadidino. Galiausiai karo vadovybė parsivedė kariuomenę atgal, o magistro iniciatyva susirinkusi kapitula stojo prieš jį, apkaltino Plaueną išdavyste, neatleistinomis klaidomis ir galų gale privertė jį „savanoriškai“ atsisakyti valdžios. Fon Plauenas buvo išsiųstas į Dancigo kalėjimą, o magistru tapo sąmokslininkų vadas Michaelis Kiuchmeisteris fon Šternbergas. Taip Marienburge įvyko pirmasis ir paskutinis sostinės istorijoje valstybės perversmas. Iki šiol lieka neaišku, kaip vėliau buvo palaidotas Heinrichas fon Plauenas. Neilgai prieš mirtį jis buvo visiškai reabilituotas ir, Ordino kronikų duomenimis, palaidotas Šv. Onos koplyčioje Marienburge. Šis faktas minimas visose Heinricho fon Plaueno biografijose. Tačiau atvėrus kriptą paaiškėjo, kad fon Plaueno kapas tuščias. O 2007 m. lenkų archeologai Kvidzino (Marienverderio) katedroje atvėrė kriptą su trimis Ordino laikotarpio palaidojimais. Viename iš jų antropologai atpažino 27-ąjį Vokiečių ordino didįjį magistrą. Dabar jo palaidojimas Marienverderyje laikomas visuotinai pripažintu faktu.

Vidiniai Ordino nesutarimai, dideli mokesčiai, nuolatinis Lenkijos spaudimas lėmė Trylikametį karą (1454–1466), kuriame vienoje pusėje kovojo Ordinas ir jam ištikimi miestai, kitoje – Prūsų sąjunga, t. y. miestai, norėję išsivaduoti iš Ordino valdžios, ir jiems aktyviai padėjusi Lenkija. Be to, miestai kartais po kelis kartus pereidavo iš vienos pusės į kitą – priklausomai nuo to, kieno kariuomenė atsidurdavo prie jų sienų. Įsitikinę Ordino priešininkai ir Prūsų sąjungos ramstis buvo Dancigas (Gdanskas) ir Elbingas (Elblongas).

Cepelinas virš Marienburgo. Kadaise Prūsijoje jie skraidydavo tarp miestų, kaip dabar lėktuvai.

Žvelgiant iš šiandieninės valstybinės perspektyvos, Prūsų sąjungos veiksmai, kuriais siekta suardyti Vokiečių ordino valstybę ir pereiti Lenkijos karūnos valdžion, atrodo kaip neabejotina išdavystė. Tačiau tuo metu tai buvo įprastas reiškinys, nes vasalinė priklausomybė reiškė kur kas daugiau nei tautinė. Be to, Prūsijos miestų gyventojų tautinė sudėtis buvo marga: būta lenkų, lietuvių, etninių prūsų.

Jei trys po Heinricho fon Plaueno ėję didieji magistrai – Michaelis Kiuchmeisteris (1414–1422), Paulius fon Rusdorfas (1422–1441) ir Konradas fon Erlichshauzenas (1441–1449) – rinkosi bendradarbiavimo su miestais, o vėliau ir su Prūsų sąjungos atstovais kelią, tai kitas magistras Liudvikas fon Erlichshauzenas buvo Ordino valdžios monopolio šalininkas, o su miestais kalbėjosi išimtinai diktato pozicijomis. Atsakydami Prūsų sąjungos atstovai pasiuntė Lenkijos karaliui Kazimierui IV raštą, siūlydami priimti juos savo globon. 1454 m. kovo 6 d. Lenkijos pusė paskelbė inkorporacijos aktą, pagal kurį Prūsų sąjungos miestai ir jiems priklausiusios teritorijos buvo įjungtos į Lenkijos sudėtį. Sukilę miestiečiai apsupo artimiausias Ordino pilis, reikalaudami, kad riteriai jas paliktų ir perduotų sukilėliams. Atsakydamas Ordinas pradėjo karo veiksmus, nors jiems buvo visiškai nepasirengęs. Nuo pat pradžių Ordinas patyrė pralaimėjimą po pralaimėjimo. Reikėjo samdinių kariuomenės, tačiau jai trūko pinigų. Marienburgą lenkai apgulė dar 1554-aisiais. Tuo metu pilis jau buvo apjuosta išoriniais žemės įtvirtinimais, kuriuose stovėjo artilerija. Tai buvo laikmečio dvasia: artilerijos ir rankinių šaunamųjų ginklų raidos laikotarpiu Europos fortifikatoriai dar nebuvo pasirengę atsisakyti senųjų pilių, todėl juosdavo jas išoriniu žemės pylimu su redutais, bastėjomis ir bastionais, kurie ir atlaikydavo apgulėjų ugnį. Apgulant Marienburgą taip pat buvo naudojami parako pabūklai.

Pamažu Ordinas ėmė taisyti padėtį karo veiksmų teatruose. Tačiau dabar pagrindine problema tapo pinigų stygius ižde. Prasidėjo Ordino valdų išpardavimas, kad bent kaip nors būtų surinkta lėšų samdiniams. 1456 m. padėtis pasiekė tokį tašką, kad didysis magistras, dengdamas skolą čekų samdiniams, įkeitė jiems sostinę – Marienburgo pilį, o pats išvyko į Karaliaučių. 1457 m., kai prie Marienburgo priartėjo lenkų kariuomenė, samdiniai jį tiesiog pardavė, ir formaliai jie turėjo tam visišką teisę. 1466 m. Ordinas visiškai išseko ir paprašė taikos. Lenkijos pusė ir ypač kare dalyvavę miestai taip pat buvo smarkiai nualinti karo veiksmų ir karinių išlaidų. Tais pačiais metais buvo pasirašyta Antroji Torunės taika, pagal kurią Ordinas neteko suvereniteto ir didžiosios dalies savo teritorijų. Lenkijai atiteko ir buvusi Ordino sostinė – Marienburgas.

1945-aisiais Marienburgas Lenkijai atiteko dar blogesnės būklės nei Karaliaučius – Kaliningradui.

Perėjusi Lenkijos valdžion, Marienburgo pilis, dabar vadinama Malborku, prarado buvusią didybę. Pati pilis liko tokia pati, tačiau jos statusas gerokai sumenko. Dabar pilis tapo tik viena iš daugelio karališkųjų rezidencijų, delegacijų susitikimų ir pasiuntinybių priėmimo, pokylių ir iškilmių vieta. Pilies teritorijoje taip pat veikė dirbtuvės, arsenalas, buvo dislokuota gausi įgula.

1618 m. Malborko katedra buvo perduota jėzuitams. 1626 ir 1656 m. pilį užėmė švedai. Čia pat 1656 m. birželio 29 d. Brandenburgo kurfiurstas ir kunigaikštis Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas („Didysis kurfiurstas“), spręsdamas Prūsijos suvereniteto klausimą, pasirašė Marienburgo sutartį, pagal kurią kunigaikštystė (Frydricho Vilhelmo sumanymu – laikinai) tapo Švedijos karaliaus lenu. Per ilgą Lenkijos ir Švedijos karų laikotarpį Malborkas ne kartą atsidūrė karo veiksmų zonoje, tačiau sugriautas nebuvo.

Jau po Lenkijos padalijimo 1772 m. Marienburgo pilies tykojo naujas pavojus – ji imta aktyviai naudoti ūkinei veiklai, dalis patalpų buvo perstatyta, dalis išardyta plytoms. Ardyti pilį oficialiai uždrausta tik 1804 m. – po to, kai metais anksčiau Karaliaučiaus studentas Maksas fon Šenkendorfas per spaudą kreipėsi į visuomenę, reikalaudamas išsaugoti viduramžių paminklą. Prūsijos karai su Napoleonu pakoregavo Marienburgo gelbėjimo planus. Tačiau jiems pasibaigus, 1816 m., prasidėjo pilies restauracija, daugiausia iš aukų. Restauracija baigta 1850 m. Pilis vėl atgavo buvusį grožį. 1872 m. čia netgi buvo minimos Vakarų Prūsijos prijungimo prie Vokietijos 100-osios metinės. Iškilmėse dalyvavo kaizeris Vilhelmas I. Pilies rekonstrukcija tęsėsi ir po šių iškilmių. Darbams vadovavo pilies istorijos specialistas Konradas Štainbrechtas.

Nacistinėje Vokietijoje požiūris į Kryžiuočių ordiną ir jo paliktus statinius buvo dviprasmiškas. Viena vertus, vokiečių nacizmo ideologai brėžė tiesiogines istorines paraleles tarp Trečiojo reicho ir Ordino valstybės, naudojo ordino simboliką, mitologizavo ordino istoriją. Kita vertus, jie atsiribodavo nuo Ordino, prisimindami gana negarbingą jo galą ir vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Be to, naciai manė, kad jaunimui daug naudingiau pažinti šiuolaikines realijas nei knaisiotis prieštaringoje praeityje. Vis dėlto išlikusius ordino statinius nacių struktūros naudojo gana aktyviai ir su ideologine potekste. Antai didžiojo magistro rūmuose Marienburge ne kartą rinkdavosi nacių partijos nariai į įvairias ceremonijas, o pilies teritorija buvo naudojama kaip vietos Hitlerjugend ir „Vokiečių merginų sąjungos“ skyrių vasaros stovykla. Beje, toks istorinių statinių panaudojimas ir kituose reicho regionuose nebuvo retenybė.

Atkurtas Marienburgas — didžiausia pasaulyje iš plytų pastatyta pilis.

Raudonosios armijos daliniams artėjant prie Marienburgo, naciai paskelbė Marienburgo pilį tvirtove. Šiame sprendime buvo daug propagandos, bet mažai karinės prasmės. Skirtingai nei Karaliaučių, Marienburgą iš pradžių bombardavo sovietų tolimoji aviacija, kurią derėtų vadinti taktine, o ne strategine, kaip britų. Paskui sekė artilerijos apšaudymas ir šturmas, taip pat pasitelkiant aviaciją.

Dėl viso to, pasibaigus mūšiams dėl Marienburgo, pilis virto griuvėsių krūva, kurioje vos buvo galima įžiūrėti buvusius pilies pastatus. Tačiau jau 1940-ųjų pabaigoje lenkai išminavo teritoriją, išvalė dalį griuvėsių ir užkirto kelią į pilį statybinių medžiagų medžiotojams. 1950-ųjų pabaigoje Malborke buvo įkurtas visuomeninis pilies atkūrimo komitetas, kurį sudarė vietos istorikai, kultūros veikėjai ir kraštotyrininkai. 1961 m. įsteigtas Pilies muziejus. Pilies rekonstrukcija truko daugelį metų ir nebaigta iki šiol. 1997 m. Malborko pilis įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Specialistai pažymėjo didelį atkurtų pilies pastatų autentiškumą. 2014–2016 m. restauratoriai baigė atkurti pilies katedrą, arba, kaip ji dabar vadinama, Švč. Mergelės Marijos pilies bažnyčią. Pilies komplekso rekonstrukcija dar nėra visiškai užbaigta. Tačiau ir dabartinio pavidalo Marienburgo pilies muziejaus kompleksas yra statinių mastu ir ekspozicijų išsamumu stulbinantis objektas, kasmet traukiantis šimtus tūkstančių turistų iš įvairių šalių.

Marienburgo (Malborko) pilis internete:

Facebook — Muzeum.Zamkowe.w.Malborku

Instagram — @malborkcastlemuseum

Marienburgo (Malborko) pilies svetainė — zamek.malbork.pl

TORUNĖ

► Lenkija, Kujavijos-Pamario vaivadija, Torunė (Toruń)

Koordinatės: 53.008953, 18.610752

Objekto būklė (2020): griuvėsiai senamiestyje netoli Vyslos kranto.

Torunė (Thorn) buvo pirmoji Kryžiuočių ordino pilis Pabaltijyje. Ji pastatyta 1230–1231 m. Ordinui padovanotame placdarme — Kulmo žemėje, arba, kaip ją vadino patys kryžiuočiai, Kulmerlande. Pavadinimą ji gavo Torono pilies Palestinoje garbei. Kai į Kulmerlandą žvalgybai atvyko iš pradžių du, o paskui dar penki ordino broliai, jie, pasak legendos, užfiksuotos Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“, ant ąžuolo įrengė kažkokį stebėjimo punktą ir aptvėrė jį statinių tvora. Yra visas pagrindas manyti, kad jokio ąžuolo iš tikrųjų nebuvo, o iš ąžuolinių rąstų buvo pastatytas pirmasis ordino įtvirtinimas ir būstas. Prie pilies tuoj pat atsirado gyvenvietė, kuriai jau 1233 m. buvo suteiktos miesto teisės. Tačiau 1236 m. dėl nuolatinių upės potvynių pilis buvo perkelta maždaug septynis aštuonis kilometrus į rytus — naujoji pastatyta senosios slavų tvirtovės, iš kurios išliko pylimai, vietoje. Jau miesto teises gavusi gyvenvietė persikėlė kartu su pilimi. Torunė ir Kulmas tapo pirmaisiais miestais, su kuriais Ordinas sudarė sutartį dėl jų gyvavimo Ordino žemėse sąlygų. Rengiant sutartį su miestiečiais buvo remtasi Magdeburgo miesto teise, kuri buvo pritaikyta prie vietos realijų ir pavadinta Kulmo teise. Ši teisė buvo taikoma sudarant sutartis ir su kitais Kryžiuočių ordino valstybės miestais, pergyveno patį Ordiną ir tik XVII a. buvo pakeista nauju miestų statutu. Kulmo teisė galiojo ne tik Ordino žemėse, bet ir Lenkijoje, įskaitant miestus dabartinėse Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose.

Dar prieš 1260 m. prūsų sukilimo pradžią pilis imta perstatinėti iš akmens. Statybos užtruko ne vieną dešimtmetį. Rezultatas — kryžiuočiams kiek neįprasta pasagos formos pilis, kurios galus jungė stačiakampis flygelis.

Pilis turėjo du į sienas įmontuotus bokštus, aukštą pagrindinį bokštą pilies viduje ir virš griovio iškeltą dancgerio bokštą, kuris karo veiksmų atveju taip pat atliko gynybinę funkciją. Aplink šį kompleksą, pavadintą Hochburgu — aukštutine pilimi, buvo įrengta žemutinė pilis, kurią sudarė keli gynybinių sienų ešelonai (nuo 2 iki 4) su vartais ir bokštais, ūkiniai ir pagalbiniai pastatai. Savo dydžiu ir gynybinių linijų skaičiumi Torunė pranoko, pavyzdžiui, Balgą, tačiau kronikos pažymi, kad XIII–XIV a. ginkluotės arsenalas ir įgulos dydis joje buvo mažesni nei šiaurinėse pilyse. Tuo metu Torunė buvo giliame užnugaryje, todėl prūsų sukilimai ir lietuvių įsiveržimai jos nepasiekdavo. Kartu Torunės pilis ir šalia jos esantis miestas buvo svarbiausias kryžiuočių valstybės ūkinis centras. Piliai priklausė keli malūnai, alaus darykla, kalvė. Prieš Didįjį karą pilies ūkis turėjo 550 tonų grūdų atsargų, 500 arklių, 400 karvių ir jaučių, 3000 avių ir ožkų, 600 kiaulių. Ordino dokumentuose taip pat minima 5000 sūrio galvų, keturios statinės sviesto, 16 statinių sūdytų lašinių ir daug kitų maisto atsargų. Be to, Torunėje periodiškai vykdavo derybos ir būdavo pasirašomi dokumentai: 1329 m. joje buvo sudaryta Ordino ir Čekijos sąjungos sutartis, taip pat pasirašytos dvi Ordinui lemtingos Torunės taikos — Pirmoji (1411) ir Antroji (1466).

Tačiau XV a. pradžioje viskas iš esmės pasikeitė. Santykių su Lenkija paaštrėjimas ir Lenkijos unija su Lietuva lėmė, kad karštasis taškas dabar atsidūrė ordino valstybės pietuose, ir Torunė pateko į galimų karo veiksmų zoną. Juolab kad pati Kulmo žemė taip pat tapo kryžiuočių ir lenkų nesutarimų priežastimi, nes lenkai ginčijo jos įsigijimo Ordino teisėtumą, abejojo Kulmerlando perdavimo Ordino nuosavybėn akto autentiškumu ir Kališo taikos (1343) nuostatų teisėtumu. Vis dėlto karo pradžia Torunei ir kitoms pasienio pilims nevirto laukta apgultimi, nes abi kariuomenės laikė save vertomis besąlygiškos pergalės, todėl ieškojo generalinio mūšio, užuot blaškiusios jėgas pilių puolimui. Toks generalinis mūšis galėjo įvykti prie Torunės, kur lenkų ir lietuvių kariuomenė pirmą kartą po 1409 m. paliaubų peržengė sieną. Lauke prie Torunės kryžiuočiai iš anksto įrengė lauko įtvirtinimus, tačiau lenkai tokią poziciją palaikė sau nenaudinga, o paskui atsisakė mūšio ir pasitraukė į Lenkiją, kad vėl įsiveržtų į Ordino teritoriją gerokai į rytus nuo Torunės.

Ordinui pralaimėjus Žalgirio mūšyje, prasidėjo ordino sostinės – Marienburgo – gynyba. Kol ten vyko pagrindiniai to meto karo veiksmai, kitas lenkų būrys priartėjo prie Torunės. Negausi pilies įgula priešinosi dvi savaites, tačiau buvo priversta pasiduoti gausesnėms priešo pajėgoms. Užėmęs Torunę, karalius Jogaila atidavė ją lenkų karvedžiui ir pareigūnui Vincentui Granovskiui, tačiau tais pačiais metais šį nunuodijo Ordino agentai. Beje, Vincento Granovskio žmona Elžbieta Pilecka buvo milžiniško savo tėvo turto paveldėtoja, o po pono Granovskio mirties spėjo tapti paties karaliaus Jogailos žmona – jis tapo jau trečiuoju jos teisėtu vyru (dar viena Elžbietos santuoka buvo pripažinta neteisėta ir nutraukta). Vis dėlto karaliene ji buvo neilgai ir po trejų metų mirė, manoma, nuo tuberkuliozės.

1411 m. Torunėje buvo pasirašyta Pirmoji Torunės taika, užbaigusi Didįjį karą. Pagal šios taikos sąlygas pati Torunės pilis liko Ordinui, o naujuoju komtūru buvo paskirtas Eberhardas Hallenfeldas.

Per karą pilis buvo gerokai apgadinta, tačiau per kitus 40 metų jos atstatymo darbai taip ir nebuvo baigti dėl didelio lėšų stygiaus. Vis dėlto pilies arsenalą spėta šiek tiek modernizuoti: jau 1413 m. jame buvo 19 vienetų artilerijos ir rankinių šaunamųjų ginklų. Du kartus – 1414 ir 1422 m. – Torunės pilį apgulė lenkų kariuomenė, nes Pirmoji Torunės taika neišsprendė visų Ordino ir Lenkijos prieštaravimų, o tai lėmė du nedidelio intensyvumo karus. Abu kartus pilis atsilaikė. Be to, tarp šių įvykių nutiko iškalbingas epizodas: 1420 m. pilyje kilo gaisras. Pilies komtūras kreipėsi į miestiečius pagalbos, tačiau šie tik juokėsi iš riterių pastangų suvaldyti ugnį.

Artumas prie Lenkijos sienos ir gausūs lenkų gyventojai lėmė, kad Torunė tapo miestų kovos su Ordinu tvirtove ir kurstytoja. Pirmiausia 1440 m. Torunė kartu su dar 20 Prūsijos miestų tapo Prūsų sąjungos steigėja. Ordinas mėgino pripažinti tokią sąjungą neteisėta – iš pradžių ginčą pralaimėjo, vėliau, padedamas Vokietijos imperatoriaus, pasiekė, kad Prūsų sąjunga buvo pripažinta teisiškai neteisėta. Tačiau patiems miestams ir istorijos tėkmei šis pripažinimas jau nerūpėjo. Ordinas nebebuvo vienvaldis savo žemės šeimininkas, o Europos visuomenės, ekonomikos ir karybos raida lėmė, kad Ordinas kaip organizacija šioje žemėje darėsi nebereikalingas. Europoje sparčiai formavosi visavertės tautos, kurių branduoliais tapdavo absoliučią valdžią turintys monarchai. Tačiau kadangi Prūsijoje tokio monarcho nebuvo, miestiečiai laikė save laisvais prisiekti bet kuriam siuzerenui – ar tai būtų Lenkijos karalius, ar Ordinas, ar dar kas nors. Ir jie nematė čia jokios tautinių interesų išdavystės, nes tokių interesų iš esmės nė nebuvo. Kariniu požiūriu Ordinas kaip riterių organizacija jau buvo pasenusi struktūra. Dabar šimtas miestiečių su gremėzdiškais arkebuzais vienu salvės šūviu galėjo išsiųsti į geresnį pasaulį keliolika ar porą dešimčių gerai ginkluotų, metų metus karo meną tobulinusių riterių. Dar neseniai tokie nuostoliai būdavo būdingi didelėms kautynėms ir reikšdavo nepataisomą netektį ordino brolijai, o dabar tai galėjo nutikti per kelias minutes pradinėje mūšio fazėje. Be to, pats Ordinas vis dažniau naudojosi samdinių paslaugomis, nes tai buvo ir saugiau, ir veiksmingiau. Taigi Ordino kaip valstybės vadovo ir jos karinės jėgos vaidmuo sparčiai menko.

Pilies griuvėsiai Torunėje. Miestas Antrąjį pasaulinį karą išgyveno be nuostolių. Tačiau pilis ten buvo sugriauta kur kas anksčiau.

Torunei viskas prasidėjo 1454 m. vasario 6 d., trečiąją Trylikos metų karo dieną. Tą dieną prie pilies atėjo Torunės miestiečių delegacija ir pareikalavo komtūrą stoti į derybas, o tai jau savaime buvo akivaizdus feodalinės subordinacijos pažeidimas. Negirdėto įžūlumo priblokšti, visi dvylika pilies riterių nusprendė vartų neatverti ir pasiteirauti valstybės sostinės, ką reiškia šis demaršas ir kaip į jį turi atsakyti pilies įgula. Žinoma, jie nežinojo, kad panašios situacijos jau klostosi aplink dešimtis Ordino pilių.

Po dviejų dienų prie pilies sienų pasirodė jau didelė miesto kariuomenė, pareikalavusi pilį pasiduoti. Komtūras Albrechtas Kelbas ultimatumo nepriėmė, pagrasino maištininkams susidorojimu ir ruošėsi atremti šturmą. Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad ilgai pilis neišsilaikys, o jokios pagalbos iš Ordino kariuomenės nesitikėti. Tada komtūras pasidavė miestiečiams su sąlyga, kad gynėjams bus palikta gyvybė ir laisvė pasitraukti iš pilies. Vėliau Torunės magistratas nusprendė, kad pats Ordino pilies buvimas prie jo sienų yra nuolatinė grėsmė, todėl pilis turi būti nugriauta. Miestiečiai šį sprendimą sutiko su entuziazmu ir ėmė ardyti pilį statybinėms medžiagoms. Netrukus iš jos teliko danckerio bokštas ir sparnų griuvėsiai. Pasibaigus karui 1466 m., Torunė atsidūrė Lenkijai atitekusioje teritorijoje. Pilies ten daugiau nebeatstatė – priešingai, toliau ardė jos likučius plytoms. Vis dėlto iki mūsų dienų šiek tiek apkarpytu pavidalu išliko danckerio bokštas, taip pat kiek pakeista į jį vedanti arkinė galerija. Bokštas ir sienų griuvėsiai dabar saugomi kaip istorijos ir architektūros paminklas ir įtraukti į turistinius maršrutus.

BIBLIOGRAFIJA

• Авторский коллектив под рук. Кретинина Г. В. Очерки истории Восточной Пруссии. Калининград. Янтарный сказ. 2002.
• Бахтин А. П. Замки и укрепления Немецкого ордена в северной части Восточной Пруссии. Калининград. Terra Baltica. 2005.
• Петр из Дуйсбурга. Хроника земли Прусской.
• Вартберг Г. Ливонская хроника.
• Лависс Э. Очерки по истории Пруссии. М. URSS. 2011.
• Гаузе Ф. Кёнигсберг в Пруссии. История одного европейского города.
• Торнский анналист. Электронная версия.

● Redakcijos pastaba: Aleksejaus Petrušino straipsnyje pristatytos toli gražu ne visos krikščionių Prūsijos teritorijoje pastatytos Vokiečių ordino pilys, o tik žinomiausi, bent iš dalies išlikę, būdingiausi Ordino laikotarpio statiniai. Ateityje stengsimės arba papildyti tekstą, arba pasiūlyti kitą formatą – galbūt skaitytojų patogumui kiekvienas objektas turės atskirą puslapį. Allenstein (Olštynas), Braunsberg (Branevas), Mėmelis (Klaipėda), Neidenburg (Nidzica), Neuhaus (Zelenogradskas), Rößel (Rešelis), Rasytė (Rybačis), Tilžė (Sovetskas), Heilsberg (Lidzbarkas Varminskis), Elbing (Elblongas)... Tai toli gražu ne visas sąrašas to, kas kol kas liko už kadro. Mūsų laukia dar daug įdomiausių istorijų!

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.