Iš pradžių Sembos užkariavimas nebuvo laikomas sunkiu uždaviniu. Ordine žinota, kad sembai – narsi tauta, tačiau vis dėlto manyta, kad jau užkariautų kaimynų likimas juos demoralizuos ir palauš ryžtą apginti savo nepriklausomybę. 1252–1253 m. žiemą buvo surengtas pirmasis bandymas užkariauti Sembą. Šiam žygiui vadovavo Christburgo [Dzierzgoń, Lenkija – red.] komtūras Henrikas fon Skonenbergas Štangė (Henrikas Štangė), narsus ir apdairus karys. Surinkęs ordino brolius ir prijungęs prie jų gausų pagalbinį prūsų būrį, komtūras ties Lochstedto sąsiauriu ledu perėjo Aistmares ir įsiveržė į Sembos pusiasalį. Niekur nesutikdama pasipriešinimo, kariuomenė pasiekė Girmavos1 gyvenvietės apylinkes. Čia ją užpuolė gausi sembų kariuomenė. Neatlaikęs puolimo, ordino būrys ėmė trauktis. Henrikas Štangė, jo brolis Hermanas ir ordino broliai dengė atsitraukimą. Užnugario mūšyje komtūras ir jo brolis žuvo.
Siekdamas pagerinti ryšį tarp Prūsijos ir Livonijos, Livonijos vicelandmeisteris Eberhardas fon Zainas 1252 m. pasiuntė ordino brolių būrį įkurti tarpinę tvirtovę. Patraukę pajūriu, jie Dangės (Danės) upės žiotyse įkūrė Memelburgo pilį, o netrukus ir miestą su Liubeko teise [Klaipėda, Lietuva – red.].
Tačiau susisiekimas liko nesaugus, kol Semba nebuvo pavergta. Netrukus žinia apie Memelio statybą pasiekė sembus. Norėdami išsiaiškinti, kas vyksta, jie pasiuntė žvalgus apžiūrėti naujai pastatytos tvirtovės. Žvalgai padarė išvadą, kad paimti šį „varnų lizdą“ (kreyn nest) nebus sunku. 1254 m. pradžioje surinkę didelę kariuomenę, sembai patraukė Kuršių nerija ir, persikėlę per siaurą sąsiaurį, skiriantį neriją nuo žemyno, apgulė tvirtovę. Tačiau tuo metu ten jau buvo atvykęs 1253 m. pabaigoje Livonijos landmeisteriu paskirtas Ano fon Zangerhauzenas. Jis spėjo papildomai sutvirtinti Memelburgo tvirtovę ir sustiprino jos įgulą. Sembų bandymas šturmu paimti įtvirtinimą buvo nesėkmingas, ir jie buvo priversti grįžti. Su būriu atvykęs Ano fon Zangerhauzenas susijungė su Memelburgo įgula ir ėmė persekioti prūsus. Pralaužęs nerijoje tvirtą medžių užtvarą, jis įsiveržė į Sembą, apiplėšė artimiausias gyvenvietes ir su grobiu mėgino grįžti į Memelburgą. Tačiau gausi sembų kariuomenė jį apėjo ir, nerijoje įrengusi naują užtvarą, atkirto ordino būrį. Priešai buvo ir užnugaryje, ir priekyje, kairėje – jūra, dešinėje – marios. Palikę grobį, ordino riteriai metėsi prasiveržti. Patyrę didelių nuostolių, riteriai paėmė šią užtvarą ir sugebėjo prasimušti į Memelburgą.
1253 m. antroje pusėje iš Saksonijos ir kitų žemių atvyko gausūs piligrimai, vedami Meiseno ir Tiuringijos markgrafo Henriko Šviesiojo (Heinrich der Erlauchte markgraf von Meisen und Thüringen). Kartu su jais atvyko didysis magistras ir Prūsijos landmeisteris Dytrichas fon Griuningenas. Ordino vadovybė nusprendė panaudoti šias pajėgas skubiai Bartos ir Galindos žemių „christianizacijai“. Sembos užkariavimas buvo atidėtas. Tam buvo svarių priežasčių: Kujavijos kunigaikščiai, siekdami tvirtesnių sienų su Lietuva ir Rusia, nusprendė išplėsti savo valdas. Pietinę Galindos dalį jau buvo užėmęs Kujavijos kunigaikštis, todėl Ordinui reikėjo skubėti. Šios dvi žemės buvo pavergtos netikėtai greitai, beveik be jokios kovos: bartai ir galindai, priėmę krikštą, tapo Ordino pavaldiniais. Savo ištikimybei patvirtinti jie davė įkaitų. Ordinas nedelsdamas skubėjo naujai įgytas žemes perduoti Apaštalų Sosto globai. Popiežius [Romos – Inocentas IV — red.] savo ruožtu įsakė Prūsijos vyskupams remti ordino brolius christianizuojant šias žemes ir kartu pagrasino ekskomunika ir prakeiksmu Ordino konkurentams (turėtas omenyje Kujavijos kunigaikštis Kazimieras I), kurie mėgintų jėga užvaldyti šią teritoriją. Įsitvirtinęs Bartoje ir Galindoje, Ordinas vėl grįžo prie Sembos užkariavimo. Ankstesnių nesėkmingų bandymų patirtis parodė, kad tokiam žygiui reikia didesnių pajėgų. Ordinas jų neturėjo ir vėl kreipėsi pagalbos į Romos popiežių. Vokietijoje, Bohemijoje ir Moravijoje antrą kartą buvo paskelbtas kryžiaus žygis krikščionių Bažnyčiai Prūsijoje ir Livonijoje ginti.
Otakaro II žygis, 1254–1255 m.
Didysis magistras Popas fon Osterna nusprendė į naująjį žygį įtraukti Čekijos karalių Otakarą2. Šiuo tikslu 1254 m. rudenį jis atvyko į Prahą. Prie to prisidėjo ir Romos popiežius, paspartinęs taikos tarp Otakaro ir Vengrijos sudarymą.
Pšemyslas Otakaras II ėmėsi vadovauti žygiui ir 1254 m. gruodžio 14 d. išžygiavo iš Prahos. Vroclave jis stabtelėjo švęsti Kristaus Gimimo (gruodžio 24 d.). Čia prie jo prisijungė jo svainis (sesers vyras) Otonas II, Brandenburgo markgrafas, kuris šiame žygyje ėjo maršalo pareigas. Sujungtoji kariuomenė patraukė Prūsijos link. Kulme [Chełmno, Lenkija – red.] ją pasitiko magistras Popas fon Osterna. Elbinge [Elbląg, Lenkija – red.] prie jų prisijungė kitas Čekijos karaliaus svainis Henrikas fon Meisenas ir (tikriausiai) Austrijos grafas Rudolfas Habsburgas.
Prieš įsiveržimą į Sembą kryžiuočių ir ordino riterių būriai susitelkė Balgos pilyje. Galima manyti, kad jungtinėje kariuomenėje buvo apie 250 riterių ir 2000 ginklanešių bei knechtų. Pilyje Otakaras susitiko su sembu Gedūnu ir gavo iš jo žinių apie padėtį krašte.
Sausio 9-osios rytą karalius išžygiavo iš pilies. Ledu perėję Aistmares, kryžiuočiai priartėjo prie Medenavos (Medenau – Logvino, Zelenogradsko miesto apygarda). Užėmę šią prūsų tvirtovę, jie apiplėšė ir sudegino aplinkines gyvenvietes ir pernakvojo toje vietovėje. Kitą dieną, sausio 10-ąją, karalius, nužygiavęs apie 16 kilometrų, netoli Rudavos [Melnikovo gyv., Zelenogradsko miesto apygarda – red.] apgulė galingą Hunenbergo tvirtovę. Iki vakaro, pramušę vartų bokšto vartus, krikščionys paėmė tvirtovę, išžudę įgulą ir visus gyventojus.
Nepasirengę tokiam netikėtam ir žaibiškam karaliaus Otakaro puolimui, Sembos vadai sutiko nedelsdami priimti krikščionybę ir davė įkaitų. Ten buvęs vyskupas Brunonas Olomoucietis (Bruno von Olmütz) pakrikštijo vadus, o kadangi kaip liudytojas dalyvavo karalius, pirmajam iš jų suteikė jo vardą – Otakaras. Lygiai taip pat antrajam kilmingajam prūsui buvo duotas Brandenburgo markgrafo vardas – Otonas. Šis pavyzdys turėjo didelį pasisekimą, nes jau kitą dieną Sembos diduomenė, suviliota karaliaus ir magistro pažadų bei dovanų, paskui save patraukė ir savo tautą.
Vesdamas derybas, Otakaras įkaitams paimti pasiuntė dalį savo kariuomenės per Kvėdnavą (Quednau) į Valdavą (Waldau). Pernakvojęs Valdavoje, būrys sausio 12-osios rytą per Kaimenus (Kaymen) nužygiavo iki Tepliavos (Tapiau)3. Per penkias dienas Sembos užkariavimas buvo baigtas.
Jau sausio 13 d. Otakaro kariuomenė iš Tepliavos Lipzos (Prieglius, Pregel) upės vaga patraukė į Tvankstę (būsimojo Karaliaučiaus apylinkes), kur jų tikriausiai laukė karalius. Tuo „žaibinis karas“ ir baigėsi, o jau sausio 17 d. karalius, grįždamas į Čekiją, buvo Elbinge. Iš Ordino prūsiškosios rezidencijos jis keliavo jau neskubėdamas, su sustojimais, ir vasario 6 d. jau buvo Opavoje (Čekija).
Manoma, kad šio žygio metu Otakaras pasiūlė Priegliaus krante pastatyti pilį. Ordinas paklausė jo patarimo ir 1255 m. vasarą įkūrė tvirtovę castrum antiquum. Prūsai ordino tvirtovę vadino Tvankste pagal toje vietoje buvusio miško pavadinimą. Vėliau, kai Ordinas nusprendė čia pastatyti nuolatinę pilį, ji karaliaus Otakaro garbei buvo pavadinta Karaliaučiumi (Königsberg).
Pilyje buvo palikta įgula, kuriai vadovavo vicelandmeisteris Burchardas fon Hornhauzenas4.
Tais pačiais metais nadruviai, skalviai ir sūduviai, sužinoję, kad sembai buvo sutriuškinti ir priėmė krikščionybę, nusprendė pasinaudoti jų silpnumu. Surinkę didelę kariuomenę, jie įsiveržė į Sembą: degino kaimus, žudė vyrus, o moteris ir vaikus grobė į nelaisvę. Karaliaučiaus įgula, kaip mano J. Voigtas, narsiai atrėmė priešų puolimą. Tačiau ar Karaliaučius iš tikrųjų buvo užpultas, nežinoma. Trauktis pagonys Sembos pasienyje pastatė Vilovo (Vėluvos)5 tvirtovę ir užtvėrė kelią į Nadruvą. Joje buvo palikta stipri įgula, kuriai vadovavo vadas Tirskas ir jo sūnus Mludela. Tačiau nutiko tai, ko niekas nenumatė: manoma, kad Tirskas ne kartą buvo kviečiamas į Karaliaučių, ir vicelandmeisteris viliojančiais pažadais bei brangiomis dovanomis palenkė jį priimti krikščionybę. Netrukus apsikrikštijo ir įgula, o pati tvirtovė buvo perduota į Ordino rankas.
Sembai, pasipiktinę kaimynų užpuolimu, kitais metais nusprendė jiems atkeršyti, ir vadovauti šiam žygiui ėmėsi vicelandmeisteris Burchardas. Naujai pakrikštytas Tirskas, gerai žinojęs kelius į kaimynines žemes, buvo vedlys. Puolimas buvo nukreiptas į Unsatrapio teritoriją, besiribojančią su Barta ir Nadruva. Pirmasis žygis baigėsi Kapostenės tvirtovės paėmimu. Dar kitais metais pakartotinis žygis vyko į pietus Alnos upe, sritis buvo nusiaubta. Ochtoliteno tvirtovė krito, įgula buvo išžudyta, apylinkės nuniokotos. Negaudamos paramos iš kaimynų, Unsatrapio, Gundau ir Angeteteno tvirtovės pasidavė krikščionims. Visa krašto diduomenė skubėjo priimti krikštą ir savo ištikimybę patvirtino perduodama įkaitus.
Taip krito dar viena prūsų sritis. Priežastis, kaip ir visur, buvo prūsų susiskaldymas: per visą Prūsijos užkariavimą nė viena iš didžiųjų genčių nesuteikė kaimynams karinės pagalbos. Negana to, pasinaudoję Otakaro sutriuškintos Sembos silpnumu, kaimynai ją užpuolė ir dar labiau nusiaubė. Tokioje padėtyje suveikė kraujo keršto teisė, ir sembai nusprendė atkeršyti klastingiems kaimynams. Pasinaudojęs situacija, Ordinas tik nukreipė kerštą sau reikalinga linkme. Prūsų diduomenė, gaudama iš Ordino bajorų privilegijas, perėjo į užkariautojų pusę, o paskui diduomenę sekė ir paprasti prūsai.
_________________
1 – Girmovas, nuo XIX a. Germau. Po 1945 m. – Russkojė gyvenvietė, Zelenogradsko miesto apygarda, Kaliningrado sritis.
2 – Ček. Přemysl Otakar, vok. Ottokar. Přemyslas Otakaras II (1253–1278). Российская и мировая история в таблицах/сост. Ф. М. Лурье. С.П. 1995. С. 180.
3 – Kvedenovas – Severnaja Gora, Kaliningrado pakraštys. Valdovas – Nizovjės gyvenvietė, Gurjevsko miesto apygarda; Kaimė – Zarečjės gyvenvietė, Gurjevsko miesto apygarda; Tapiovas – Gvardeiskas, Kaliningrado sritis.
4 – Nuo 1255 m. sausio 18 d. Burchardas fon Hornhauzenas – Prūsijos vicelandmeisteris. Voigt J. Namen. S.1.; Петер из Дусбурга. Хроника. С. 85.
5 – Vilovas – Znamenskas, Gvardeisko miesto apygarda, Kaliningrado sritis.
Knyga „Vokiečių ordinas“, kurią parašė žymiausias Kaliningrado šios temos ekspertas
Anatolijus Pavlovičius Bachtinas
(17.01.1949 – 28.11.2023)
buvo išleista leidykloje „Živiom“ 2020 metais. Maloniai leidus autoriui, skelbiame jos ištrauką, skirtą Sembos pusiasalio užkariavimo, kurį įvykdė kryžiuočiai, ir Memelio (Klaipėdos) bei Karaliaučiaus (Kaliningrado) miestų atsiradimo istorijai.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
