Laikais, kai Vokiečių ordiną valdė didysis magistras Heinrichas fon Richtenbergas, gyveno dievobaimingas ir mokytas žmogus Dytrichas fon Kuba. Jis buvo abiejų teisių daktaras1 ir naudojosi dviejų popiežių – Pauliaus II ir jo įpėdinio Siksto – globa. Pastarasis paskyrė jį vyskupu į Prūsijos Sembą [Sambiją]. Tačiau tai įvyko prieš Ordino magistro ir jo kapitulos2 norą ir valią. Labai jie supyko ir, kai vyskupas atvyko į Karaliaučių, sutiko jį čia šaltai, visaip žemino, taip parodydami, koks nepageidaujamas jo atvykimas.
Taip elgėsi kryžiuočiai, nes tuo metu Ordinas buvo atsiskyręs nuo Romos, norėdamas gyventi labiau pagal pasaulietinius nei pagal dvasinius įstatymus. Ordino broliai nenorėjo pakęsti pas save Romos statytinio ir popiežiaus numylėtinio.
O pats vyskupas degė troškimu, pasitelkęs popiežiaus apsaugą ir paramą, pataisyti ir grąžinti į tikrąjį kelią paklydusius Ordino riterius, sugrąžinti juos vėl į šventosios bažnyčios prieglobstį. Tačiau tas, kuris nori taisyti ir gerinti šį pasaulį, turi turėti geležinį kumštį, varinę kaktą ir liepsnojančią širdį, antraip jis niekada nepasieks sėkmės, nes pasaulis nenori taisytis ir gerėti.
Visos vyskupo Dytricho fon Kubos valios ir noro nepakako, kad vienas atsilaikytų prieš išdidųjį riterių Ordiną ir jo kapitulą.
Beje, vyskupas nekreipė daug dėmesio į nemalonę ir nedraugišką sutikimą ir su Ordino vadovu elgėsi išdidžiai ir nepriklausomai.
Tada magistras sušaukė ordino kapitulą pasitarti, kaip jiems derėtų pasielgti su vyskupu. Visi nusprendė, kad reikia jį suimti ir įkalinti vienoje iš pilių. Ir kitą dieną po penktojo Didžiosios gavėnios sekmadienio jį sučiupo ir nugabeno į Tepliavos pilį. Čia jis iš pradžių ir buvo laikomas pilies menėse su visa pagarba, kaip ir dera Sembos vyskupui.
Gyveno tuo metu Tepliavos pilyje vienas kapelionas. Jis buvo klastingas ir piktas žmogus. Stengėsi jis įsigauti į Sembos vyskupo pasitikėjimą, kasdien jį lankydavo, kurstydamas pabėgti, ir siūlė tam savo pagalbą bei paramą. Šis patarimas Dytrichui fon Kubai patiko, ir jis sutiko. Tačiau kapelionas viską papasakojo riteriams, ir vos tik vyskupas spėjo ištrūkti į laisvę, kaip pateko tiesiai kryžiuočiams į rankas. Vėl ėmė magistras tartis su savo artimaisiais, kaip jiems derėtų pasielgti su nepaklusniu belaisviu. Ir nusprendė jie numarinti jį badu.
Kapitulos pavedimu vyskupą nuvedė į tamsų požemį po Tepliavos pilimi, prikalė už rankų ir kojų kryžiumi prie sienos ir paliko, nedavę nei maisto, nei vandens.
Septynias dienas kentėjo nelaimingasis niūriame kalėjime be jokios vilties išsivaduoti iš kančių, o aštuntąją dieną kirchėje susirinkę žmonės išgirdo iš už zakristijos durų, kurias per neapsižiūrėjimą paliko atviras, kaip kažkieno balsas užkimęs sudejavo: „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl mane apleidai? Dieve, pasigailėk manęs!“
Vyskupo kūnas paskui buvo atgabentas į Karaliaučių, o kai popiežius Romoje išgirdo apie šią piktadarystę, jis pareikalavo keršto. Tada į priekį išėjo septyni Ordino papirkti riteriai, pakėlė delnus aukštyn ir prisiekė, kad vyskupas mirė sava, natūralia mirtimi, o Ordinas švarus ir niekuo nekaltas. Ir tada popiežiaus pyktis atlėgo.
Po kurio laiko Ordino didysis magistras sunkiai susirgo. Jis jau sveiko, kai staiga pašoko iš lovos ir sušuko: „Mano šarvus! Žirgą! Vyskupas šaukia mane į Dievo teismą! Kas manęs pasigailės?!“ – Po to krito aukštielninkas ir mirė.
* * *
Dažnai žmonės Tepliavos pilies požemiuose vidurnaktį girdi užkimusį balsą, šaukiantį lyg iš paskutiniųjų jėgų: „Dieve mano! Dieve mano! Pasigailėk manęs!“ Vieni sako, kad tai badu miręs nelaimingasis vyskupas, bet kiti tvirtina, kad tai dejuoja ordino magistras Heinrichas fon Richtenbergas. Jo kūnas ilsisi kape Karaliaučiaus katedroje, bet dvasia iki šiol be atilsio klaidžioja po Tepliavą.
ŠALTINIAI
Ludwigas Bechsteinas „Vokiečių sakmės“ (Ludwig Bechstein, „Deutsches Sagenbuch“), Leipcigas, 1853.
Christianas Krollmannas „Rytų Prūsijos pasakos“ (Christian Krollmann, „Ostpreußisches Sagenbuch“), Leipcigas, 1919.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Abiejų teisių daktaras (sutrumpintai – J.U.D. – lot. Iuris Utriusque Doctor) – aukščiausios pakopos mokslų daktaro laipsnis civilinės ir bažnytinės teisės srityje. Laipsnis buvo plačiai paplitęs tarp katalikų ir vokiečių viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų mokslininkų.
2. Kapitula – vienuolių arba dvasinio riterių ordino narių visuotinis susirinkimas.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
