* Kurfiurstas (vok. Kurfürst, pažod. „kunigaikštis rinkėjas“; vok. küren – „rinkti, išrinkti“ ir Fürst – „kunigaikštis“) – kunigaikštis, turėjęs teisę rinkti Vokietijos karalių, o nuo XIII a. – imperatorių. Brandenburgo markgrafai šį prestižinį titulą gavo pagal 1356 metų Auksinę bulę, po to kunigaikštystė imta vadinti kurfiurstyste (vok. Kurfürstentum). Kurfiurstų institutas išnyko netrukus po to, kai 1806 m. buvo panaikinta Šventoji Romos Vokiečių tautos imperija.
** Brandenburgo markgrafystė (vok. Markgrafschaft Brandenburg, dar vadinama Brandenburgo marke – vok. Mark Brandenburg) – viena iš Šventosios Romos imperijos kunigaikštysčių, gyvavusi nuo 1157 metų iki imperijos panaikinimo. Kunigaikštystė susiformavo vendų, paveldėjusių vandalų gentis, apgyvendintoje teritorijoje. Šiuo metu Brandenburgo žemė (vok. Land Brandenburg), kurios sostinė Potsdamas, priklauso Vokietijos Federacinei Respublikai.
Neseniai paskelbtame straipsnyje „Didysis ledo manevras“ papasakojome apie Didžiojo Brandenburgo kurfiursto Frydricho Vilhelmo karinės veiklos kulminaciją, kai jis pasirodė esąs ne tik brandus, bet ir visiškai nepaprastas karvedys. Tačiau kelias į šią šlovingą pergalę buvo ilgas ir toli gražu ne visada triumfališkas. Kitaip ir negalėjo būti, nes padėtis aplink Prūsijos-Brandenburgo valstybę ir jos viduje visiškai nepalankiavo kurfiursto sumanytoms permainoms.
Analizuodami kokios nors istorinės asmenybės veiklą, esame įpratę ieškoti analogijų su kitomis valstybėmis kitais laikais, lyginti ją su plačiai žinomais asmenimis. Juolab kad sovietinėje (o po jos ir rusiškoje) mokyklos programoje bei populiariojoje literatūroje Frydricho Vilhelmo asmenybė buvo aptariama glaustai ir veikiau neigiamai, brėžiant keistas analogijas „prūsiškasis absoliutizmas – vokiškasis militarizmas – hitlerinis fašizmas“. Tačiau kaip tik absoliutizmas tuo metu buvo pažangiausia valstybės santvarkos forma, o militaristas Frydrichas Vilhelmas buvo ne labiau nei Petras I ar Napoleonas, su kuriais palyginimas atrodo tinkamiausias. Taigi, jei lygintume Frydrichą Vilhelmą su įprastu monarcho karvedžio etalonu Napoleonu I Bonapartu, akivaizdus skirtumas tas, kad Napoleonas gimė tapti didžiu strategu, o Frydrichas Vilhelmas pats padarė save garsiausiu epochos karvedžiu, įdėjęs į tai milžiniškai daug jėgų ir energijos. Napoleoną į viršų iškėlė nesulaikomos liaudies revoliucijos jėgos, o Frydrichas Vilhelmas turėjo įveikti įtakingiausios ir aktyviausios tuometės Prūsijos gyventojų dalies – bajorijos ir miestiečių viršūnės – pasipriešinimą. Tačiau svarbiausias skirtumas, ko gero, tas, kad jei visa Prancūzija persitempė, kad užtikrintų Napoleono šlovę, tai Frydrichas Vilhelmas pats savęs netausojo Prūsijos šlovei. Ir čia tinkamesnis jo palyginimas su kitu monarchu, turėjusiu priedą „didysis“, – Petru I. Juos lyginant kaip reformatorius matyti, kad dėl visiškai kitokių aplinkybių Didžiojo kurfiursto reformos nebuvo tokios gilios, o karinė veiklos dalis vyravo prieš civilinę ir administracinę. Tačiau už Rusijos caro nugaros stovėjo milžiniškas beribės šalies potencialas, kurio nebuvo galima nė lyginti su kukliais Prūsijos pradiniais duomenimis. Ir jei, poeto žodžiais, Petras „Rusiją pastatė piestu“, tai Frydrichas Vilhelmas išmokė prūsiškąjį arkliuką nesupinti kojų, bėgti nustatytomis eisenomis ir griežtai klausyti raitelio komandų.
Štai ir išeina, kad Frydrichas Vilhelmas buvo truputį Bonapartas, truputį Petras I, bet neabejotinai jis buvo būtent tas žmogus, kuris sukūrė Prūsiją, išskyręs ją iš daugybės kitų vokiečių valstybių. O jo kelias prasidėjo nuo labai didelių problemų, kurias jis paveldėjo iš savo pirmtakų.
Frydrichas Vilhelmas atėjo į valdžią Brandenburgo-Prūsijos valstybėje 1640 metais, būdamas dvidešimties. Tuo metu valstybę sudarė penkios dalys: Brandenburgo kurfiurstystė, Prūsijos hercogystė, Klėvės hercogystė, Marko grafystė ir Ravensbergo grafystė. Visos šios valstybės dalys ne tik buvo atskirtos viena nuo kitos, bet kai kurios iš jų pačios turėjo anklavų kitose vokiečių kunigaikštystėse. Taigi geografiniame žemėlapyje Brandenburgo-Prūsijos valstybė atrodė kaip devynios nevienodo ploto teritorijos. Pagal politinės santvarkos tipą Brandenburgo-Prūsijos valstybinis darinys XVII a. buvo luominė atstovaujamoji monarchija, t. y. kiekvienoje į jį įėjusioje žemėje rinkdavosi renkamas organas – landtagas, kuris patvirtindavo arba nepatvirtindavo visus svarbius monarcho sprendimus, susijusius su tomis teritorijomis. Valstybėje nebuvo vienodų įstatymų visoms valdoms, galiojo daugybė vietinių teisės aktų.
Frydrichui Vilhelmui 29 metai. Adriaeno Hannemano portretas (1647).
Padėtis valstybėje Trisdešimtmečio karo (1618–1648) pabaigoje buvo katastrofiška: Prūsijoje, paskelbusioje ginkluotą neutralitetą Lenkijos–Švedijos karų metu, gyventojų sumažėjo apie 20 % ir buvo juntamas bendras ūkio nuosmukis, Brandenburgo kurfiurstystėje liko mažiau nei trečdalis gyventojų, o teritoriją karas tiesiog nusiaubė. Imperijos pusę pasirinkusį Brandenburgą plėšė ir sąjungininkai, ir priešininkai. Be to, kai kuriais duomenimis, didžiausią žalą Brandenburgo miestams ir kaimams padarė būtent sąjungininkų – Habsburgų ir Katalikų lygos – kariuomenės. Jokių veiksmingų karinių priemonių tam sustabdyti Frydrichas Vilhelmas neturėjo – 1640 metais jis disponavo mažyte vos 4000 kareivių kariuomene. Palyginimui pasakysime, kad visavertei tokios tvirtovės kaip Karaliaučius gynybai jų reikėjo apie 12–15 tūkstančių. Todėl jau 1641 metais Frydrichas Vilhelmas pirmasis iš imperiją rėmusių vokiečių kunigaikščių paskelbė atsisakąs kariauti su švedais. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti, o tai galiausiai lėmė preliminarią Hamburgo taiką, kuri paženklino pagrindinių valstybių pasirengimą užbaigti Trisdešimtmetį karą. Šis posūkis tapo pirmąja politine sėkme tada dar ne „Didžiojo“ kurfiursto. Kita sėkmė buvo kompensacija už nuniokotas teritorijas pagal Vestfalijos taiką (1648), pagal kurią Brandenburgas gavo Rytų Pomeraniją, panaikintas Magdeburgo ir Halės arkivyskupijas, panaikintas Mindeno ir Kamino vyskupijas.
Pasibaigus Trisdešimtmečiui karui, Frydrichas Vilhelmas dėjo titaniškas pastangas sukurti vieningą centralizuotą valstybę Brandenburgo ir Prūsijos žemėse – tai, kas jau po jo mirties taps Prūsijos karalyste.
Šiame kelyje jam teko išspręsti šias pagrindines problemas: teritorijų susiskaldymą ir nuniokojimą, Prūsijos leninę priklausomybę nuo Lenkijos karūnos, ūkio ir kariuomenės silpnumą (po karo landtagas ją sumažino iki 1800 kareivių).
Pirmiausia kurfiurstas pašalino iš savo dvaro visus Habsburgų imperijos ir besąlygiško Brandenburgo status quo imperijoje išsaugojimo šalininkus. Patarėjais buvo pakviesti veiklūs žmonės, rėmę naujos vieningos ir nepriklausomos valstybės sukūrimo idėjas. Formuojant naująjį politinį elitą buvo remiamasi eiliniais bajorais ir miestiečiais.
Jo valdymo pradžioje didžiausi politiniai sunkumai buvo su Prūsija. Hohencolernų pozicijos ten dar nuo regentystės laikų buvo silpnos, luomai formaliai pripažino hercogo valdžią sau, tačiau tikrąją valdžią hercogystėje turėjo bajorijos ir miestiečių viršūnė, kuriai atstovavo paskirtieji patarėjai ir Prieglio miestų magistratų vadovai. Karaliaučiuje susiklostė savotiška oligarchija, kuri, kilus nesutarimų su kurfiurstu, iškart kreipdavosi į Lenkijos karalių kaip į hercogo siuzereną. Apskritai vietos aukštuomenė buvo linkusi sukurti hercogystėje vadinamąją „bajorų respubliką“, galbūt net pereinant tiesiogiai į Lenkijos karaliaus jurisdikciją. Esant silpnai savo valdžiai, Frydrichas Vilhelmas iš pradžių niekuo negalėjo atsverti tokių nuotaikų. Kad ją sustiprintų, reikėjo kovingos kariuomenės, o tokią įsigyti buvo galima tik sukūrus tvirtą ūkį. Todėl Frydrichas Vilhelmas pradėjo valstybės gyventojų skaičiaus atkūrimo programą ir pakvietė į šalį visus persekiojamuosius dėl religinių motyvų. O kartu ir visus kitus, kurie gimtuosiuose kraštuose neturėjo perspektyvų. Į kvietimą atsiliepė prancūzai hugenotai, olandai, šveicarai, kai kurių vokiečių žemių gyventojai. Vėliau buvo pakviesti žydai. Prūsijoje ir Brandenburge jiems buvo suteiktos Europai precedento neturinčios teisės ir garantijos.
Brandenburgo-Prūsijos valstybė tapo tolerantiškiausia šalimi Senajame pasaulyje.
Kurdamas savo stiprią kariuomenę, Frydrichas Vilhelmas žengė šiuos žingsnius: 1644-aisiais Brandenburgo-Prūsijos kariuomenė tapo reguliariąja, samdiniai buvo arba priimti nuolatinei tarnybai, arba paleisti, toliau kariuomenė buvo komplektuojama savanoriško verbavimo pagrindu. 1651-aisiais kurfiurstas pavaldė visas tvirtovių įgulas ir kitus karinius dalinius vienam vyriausiajam vadui baronui fon Sparui, o pats vadovavo lauko kariuomenei. Taip buvo pašalinta galimybė, kad valstybės teritorijoje būtų bet kokių centrinei vadovybei nepavaldžių ginkluotų darinių. Toliau, 1653-iaisiais, jis sušaukė landtagą Berlyne ir mėgino gauti sutikimą padidinti kariuomenę mokesčių sąskaita. Bet sulaukė atsisakymo. Padidinti išlaidas kariuomenei taip pat atsisakė Prūsijos junkeriai (stambiųjų žemvaldžių sluoksnis) ir magistratai. Tada Frydrichas Vilhelmas ėmėsi gudraus ėjimo, kad pažabotų elitą, – sudarė su juo sandėrį: bajorijai buvo patvirtintos visos jos privilegijos, šalyje įvesta baudžiava, ne tokia griežta kaip Rusijoje, bet vis dėlto numatanti bendruomenių perėjimą dvarininkų valdžion ir šiems perduodamą teisminę valdžią, vietos savivaldos ir teisėtvarkos organų funkcijas jiems pavaldžiose teritorijose, taip pat lažo, duoklių ir mokesčių dydžio nustatymą. Mainais monarchas gaudavo visą valstybinės valdžios pilnatvę ir sutikimą įvesti naujus mokesčius kariuomenei išlaikyti. Dėl to per penkerius metus (iki 1658 m.) kariuomenė padidėjo daugiau nei dešimt kartų ir pasiekė 22 000 kareivių.
Kuo gi pasižymėjo naujoji Brandenburgo kariuomenė? Pirma, aukštu parengimo lygiu, modernia ginkluote, pažangia taktika. Antra, stipriu karininkų korpusu. Vos atsiradus pinigų, Frydrichas Vilhelmas ėmė kviesti į tarnybą patyrusius karininkus iš Švedijos, Olandijos, Danijos kariuomenių. Jų kovinė patirtis buvo naudojama rengiant savus karininkų kadrus. Trečia, Brandenburgo kariuomenė buvo nepaprastai organizuota ir drausminga. Statutai draudė bet kokį plėšikavimą ir marodieriavimą, skelbė humanišką elgesį su civiliais gyventojais. Kariuomenė buvo aprūpinama centralizuotai per sukurtas užnugario struktūras – magazinus. Kareiviams ir karininkams algos buvo mokamos tvarkingai ir be vėlavimų. Frydrichas Vilhelmas ir jo generolai ėmė taikyti pažangius švedų taktinius modelius. Jų esmė buvo ta, kad pagrindinė ir lemiamoji jėga mūšio lauke buvo šaunamaisiais ginklais ginkluoti pėstininkai. Buvo remiamasi būtent ugnies priemonėmis, tam naudota linijinė rikiuotė keliomis eilėmis. Šios eilės galėjo vienu metu iššauti salvę trimis aukštais arba paleisti salvių seriją, keisdamos viena kitą. Muškietų, o vėliau šautuvų salvė buvo pagrindinė gynybos priemonė ir prieš raiteliją, priešingai pasenusiai taktikai, kai kovos su raitelija priemonė buvo pikininkai – pėstininkai su ilgomis iečiomis. Švedijos ir Brandenburgo-Prūsijos kariuomenėse pikininkai irgi buvo naudojami, bet jie sudarė nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų pėstininkų, tuo tarpu tipiškose Pietų Europos kariuomenėse pikininkų ir muškietininkų buvo po lygiai. Taigi pagal švedų taktinį modelį pėstininkų dalinys turėjo gerokai didesnę ugnies galią. Brandenburgo-Prūsijos kariuomenėje pėstininkams buvo priskirtos ir lengvosios lauko haubicos, dar labiau sustiprinusios jų kovingumą, ypač atsparumą raitelijai. Be to, Frydrichas Vilhelmas daug dėmesio skyrė raitiesiems pėstininkams – judriems pėstininkų daliniams, kurie judėjo raiti, o kovėsi pėsčiomis.
Galima drąsiai teigti, kad 22 000 kareivių kovinga kariuomenė buvo pakankama, kad to meto Europos valstybės susilaikytų nuo karinių avantiūrų prieš jos savininką. Tokio durtuvų skaičiaus būtų užtekę vienam dideliam mūšiui, tiesa, jį pralaimėjus buvo galima likti beveik be jų. O dar tokia kariuomenė galėjo būti lemiamas koziris stipriam sąjungininkui. Ir būtent tai Frydrichą Vilhelmą viliojo labiausiai. Kai tavo dalyvavimas lemia didelio karo, daug didesnio nei tas, kurį galėtum vesti savarankiškai, likimą, tavo partneris sąjungoje sutiks su visomis tavo sąlygomis. Tokia sąlyga tam tikromis aplinkybėmis galėjo tapti Prūsijos išlaisvinimas iš leninės priklausomybės. Beliko sulaukti tų „tam tikrų aplinkybių“.
Čia derėtų vėl prisiminti, kad nuo pat 1466 metų, kai pagal Antrąją Torunės taiką Kryžiuočių ordinas tapo Lenkijos karūnos vasalu, ordino vadovybė neatsisakė planų nuo šios priklausomybės išsivaduoti.
Daugybe antspaudų patvirtintas Lenkijos Karalystės ir Kryžiuočių ordino sutarties originalas saugomas Varšuvos Centriniame istorinių dokumentų archyve. Viršuje: Mariano Jarocińskio paveikslo „Antroji Torunės taika“ (1873) fragmentas.
Žinoma, tiesmukiausias buvo karinio revanšo planas. Tačiau po karo ir iki pat Ordino saulėlydžio jo finansinės galimybės buvo per silpnos, kad būtų galima pasamdyti kariuomenę, galinčią nugalėti lenkų kariuomenę. Todėl buvo mėginama išvengti vasalystės kitaip. Antai didysis magistras Heinrichas Reffle fon Richtenbergas 1472-aisiais stojo į tiesioginės konfrontacijos kelią ir prisiekė Vengrijos karaliui Motiejui Hunyadi. Buvo tikimasi, kad Vengrija padės Ordinui kovoje su Lenkija, o Vengrijos protektoratas nebus toks griežtas. Dar toliau nuėjo jo įpėdinis magistras Martinas Truchsessas fon Vetchauzenas. Jis ne tik prisiekė Vengrijos karaliui, bet ir 1478-aisiais paskelbė Lenkijai karą. Tačiau Lenkijos ir Vengrijos karaliai netikėtai rado bendrą kalbą. Magistrui teko sustabdyti karo veiksmus ir prisiekti Lenkijos karūnai. Didysis magistras Johanas fon Tyfenas, užėmęs pareigas, ketverius metus vengė priesaikos ir davė ją tik 1493-iaisiais. Didžiausią nepaklusnumą parodė priešpaskutinis didysis magistras Frydrichas fon Zaksenas (Frydrichas Saksas). Iki išrinkimo didžiuoju magistru jis net nebuvo Ordino brolis. Ordino viršūnė išrinko jį iš kitų kandidatų dėl giminės kilmingumo ir vasalystės Šventosios Romos imperijos imperatoriui. Todėl Frydrichas Saksas atsisakė duoti vasalo priesaiką Lenkijos karaliui, motyvuodamas tuo, kad jau yra imperatoriaus vasalas. Imperatorius visiškai jį parėmė šiuo atsisakymu. O kad išvengtų prievartos, didysis magistras išvyko pas save į Saksoniją. Ten jis gyveno iki savo dienų galo, taip ir netapęs Lenkijos karaliaus leniniu. Visa tai, žinoma, buvo gražus politinis ėjimas, bet faktiškai lenkų pusė ir toliau laikė Ordiną savo vasalu ir kaip niekur nieko kišosi į jo vidaus reikalus. Paskui didžiuoju magistru tapo Albrechtas Brandenburgas-Ansbachas. Jį Ordinas į šias pareigas taip pat pasikvietė iš šalies. Albrechto pasirinkimo priežastis buvo jo giminystė su Lenkijos karaliumi (pagal motinos liniją jis buvo Jogailos proanūkis) ir priklausymas įtakingai imperijoje Hohencolernų giminei. Lenkijos karaliaus Žygimanto I nesutrikdė nei viena, nei kita, ir jis, kaip įprasta, ėmė reikalauti duoti jam leninę priesaiką. Albrechtas Frydricho Sakso dvasia ėmė jos vengti bet kokiu pretekstu. Kartu jis ieškojo stiprių sąjungininkų kovai su Lenkija ir rado juos Maskvos kunigaikščio Vasilijaus III asmeniu. Maskvos kunigaikštis labai troško Lenkijos susilpnėjimo, o Prūsijos išėjimas iš vasalystės tam labai būtų padėjęs. Todėl Vasilijus III pažadėjo duoti pinigų 10 000 kareivių pasamdyti. Pinigai buvo skirti ir išsiųsti į Karaliaučių, bet dėl įvairių priežasčių jo nepasiekė. Albrechtas gi 1519 metais paskelbė Lenkijai karą. Jis truko dvejus metus, nuniokojo besiribojančias priešininkų teritorijas, užgulė jungu biudžetą, bet Ordinui nedavė jokių rezultatų. Dėl beviltiškos padėties Albrechtas puolė į depresiją ir net ketino atsisakyti didžiojo magistro titulo. Bet čia jam pasitaikė Liuterio mokymas, ir gyvenimas prisipildė naujos prasmės: jis ėmė kurti Prūsijoje pasaulietinę valstybę su liuteronybe kaip valstybine religija. Jam reikėjo taikos, kurios metu jis galėtų įvesti protestantiškas pamaldas ir sekuliarizuoti ordino valstybę. Mainais už tokias garantijas jis buvo pasirengęs prisiekti Lenkijos karaliui ir ilgam atidėti Prūsijos savarankiškumo klausimą. Kaip paaiškėjo – 132 metams. Laikas grįžti prie savarankiškumo įgijimo idėjos atėjo tik Frydricho Vilhelmo valdymo laikotarpiu.
Proga panaudoti savo sukurtą kariuomenę ilgai lauktai Prūsijos nepriklausomybei nuo Lenkijos iškovoti kurfiurstui pasitaikė gana greitai. 1655-aisiais Švedijoje nusprendė, kad Lenkija, susilpninta karo su Rusija, ir dinastiškai su ja susijungusi Lietuva užima pernelyg plačias teritorijas, neatitinkančias jų galimybių veiksmingai gintis. Prasidėjo 1655–1660 m. Šiaurės karas, arba Švedų tvanas, kaip jis buvo vadinamas lenkų karo veiksmų teatre. Frydrichas Vilhelmas suprato, kad Prūsijai tai puiki proga išsivaduoti iš leninės priklausomybės. Žinoma, buvo galima tiesiog paskelbti, kad jis nebepaklūsta Lenkijos karaliui, ir sulaužyti vasalo priesaiką. Bet viso Europos monarchų pasaulio akyse jis būtų atrodęs kaip maištininkas ir priesaikos laužytojas, juridiškai vis tiek esantis leniniu, tik maištingu. Pagal Frydricho Vilhelmo sumanymą, Lenkijos karalius turėjo pats atsisakyti leninės teisės į Prūsiją.
Iš pradžių gali pasirodyti, kad kurfiurstas, kaip sakoma, plaukė pasroviui ir, laviruodamas tarp vis naujai kylančių aplinkybių, netikėtai sau pačiam priartėjo prie galimybės išsivaduoti iš Lenkijos karūnos valdžios. Šiuolaikinėje istoriografijoje paplitęs būtent toks požiūris. Tačiau yra ir kitas, iš kurio išplaukia, kad visiems Frydricho Vilhelmo veiksmams vadovavo tikslus apskaičiavimas. Ne veltui jį vadino „gudriausia Europos lape“.
Jei atidžiai sekti įvykių eigą, matyti puikaus plano generalinė linija, kaip išeiti iš neišsprendžiamos padėties, kurią lėmė Antrosios Torunės taikos nuostatos ir Prūsijos leninė priklausomybė. Viskas rodo maždaug tokius kurfiursto samprotavimus: jei neįmanoma tiesiog išeiti iš leninės sutarties ir tapti iš esmės lygiu savo siuzerenui, galima tą siuzereną pakeisti. Tai nekeičia tavo statuso, todėl nesukels Europos monarchų atmetimo. Tavo statusas – tik buvusio ir dabartinio šeimininko vidaus reikalas. Reikalas buvo sutvarkytas pačiu kasdieniškiausiu būdu: Švedijos karalius įsiveržia į Prūsiją, lenkų kariuomenė Prūsijos apginti negali, hercogystė pereina lenu nugalėtojui. Viskas taip ir įvyko, tiesa, kortas sumaišė lenkų šlėkta, kuri, supratusi, kad švedų puolimas grasina visišku Lenkijos savarankiškumo panaikinimu, ėmė už karinę pagalbą žadėti bet kokias gėrybes, iki pat Lenkijos sosto. Tai buvo labai viliojama, bet, deja, neįgyvendinama. Jau pirmajame mūšyje su švedais Brandenburgo-Prūsijos kariuomenė patyrė pralaimėjimą. Nelaukiant tolesnių griaunamųjų karo veiksmų, dar švedams artėjant prie Karaliaučiaus, pas Švedijos karalių buvo išsiųsti delegatai su prašymu sudaryti taiką, kuri ir buvo pasirašyta Karaliaučiuje 1656 metų sausio 17 dieną. O 1656 metų birželio 29 dieną tarp Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo ir Frydricho Vilhelmo buvo pasirašyta vasalinė sutartis. Be kita ko, pagal ją kurfiurstas turėjo išstatyti prieš Lenkiją keturių tūkstančių kariuomenę ir bendros pergalės atveju gauti Varmijos, Didžiosios Lenkijos ir Poznanės teritorijas. Karolis X nešykštėjo prizų, juk jie vis tiek būtų priklausę jo vasalui. Tačiau kurfiurstui besąlygiško Švedijos viešpatavimo regione pavojus paneigė visą šių įsigijimų naudą. Jis grasino dešimtmečiams paversti Prūsiją iš Lenkijos leninio Švedijos leniniu. Reikalą sunkino tai, kad ne tik Prūsijos hercogystė stojo Švedijos pusėn – prie karaliaus Karolio kariuomenės jungėsi vis nauji lenkų ir lietuvių magnatai ir vaivados su savo kariuomenėmis. Švedijos karaliui prisiekdavo atskiri miestai ir ištisos vaivadijos. Dėl to susidarė sąlygos, leidžiančios įveikti būdingą to laikotarpio karų savybę – planų ribotumą. Ši taisyklė, susijusi su santykinai negausiomis XVII a. Europos valstybių kariuomenėmis, galiojo tik tada, kai priešininkas pasirengęs kovoti už savo suverenitetą. Bet kai paprasti žmonės ir bajorai patys noriai stoja į užkariautojo tarnybą, atsiranda galimybė visiškai praryti užpultosios valstybės teritoriją. Juolab kad Lenkijos karalius Jonas II Kazimieras ir Švedijos karalius Karolis X Gustavas buvo iš tos pačios Vazų dinastijos ir galėjo abipusiai pretenduoti į vienas kito sostą (kas, beje, buvo oficialiai paskelbta karo priežastis), vadinasi, Lenkijos inkorporaciją buvo lengva paaiškinti konfliktu dinastijos viduje, o tai smarkiai palengvino bajorijai pusės pasirinkimo kančias.
Vazų dinastijos atstovai – Lenkijos ir Švedijos karaliai Jonas II Kazimieras (kairėje) ir Karolis X Gustavas, Didžiojo kurfiursto amžininkai ir kolegos, ginčiję vienas kito teisę į sostą.
Tačiau sparčias Karolio X Gustavo sėkmes lydėjo neatleistinos klaidos, kurios galiausiai ir lėmė tokį pat spartų Švedų tvano atslūgimą. Pirma, jis taip ir nesugebėjo pradėti suvokti Lenkijos kaip savo naujos teritorijos, o jos gyventojų – kaip savo pavaldinių; švedų kariuomenė niokojo ir nekontroliuojamas teritorijas, ir sritis, savanoriškai perėjusias į jo pusę. Dėl to pastarosiose kilo, švelniai tariant, nepasitenkinimas jais. Antra, nebuvo atsižvelgta į dar vieno stambaus regiono žaidėjo – Rusijos – interesus. Jei tik Karolis Gustavas būtų suvienijęs pastangas užkariauti Lenkiją su caru Aleksejumi Michailovičiumi, Lenkijos, kaip tokios, egzistavimo klausimas būtų buvęs išspręstas. Bet tam būtų tekę užtikrinti Rusiją dėl abipusės naudos užgrobus Lenkijos teritoriją, pasiūlyti jos padalijimo planą, taip pat eiti į kompromisą dėl ginčytinų teritorijų Rytų Pabaltijyje, t. y. paprasčiausiai perduoti Rusijai žemes Livonijoje ar Ingrijoje, suteikiant išėjimą į Baltiją. Tokiems plačiems gestams Švedijos monarchas nebuvo pasirengęs.
Rusijai ir Lenkija, ir Švedija buvo amžinos varžovės regione, todėl ji dėsningai rėmė silpnesniąją pusę, kariaudama iš pradžių prieš Lenkiją, paskui prieš Švediją ir galiausiai vėl prieš Lenkiją. Lygiai taip pat samprotavo ir danai, kuriems milžiniškos Švedijos–Lenkijos–Lietuvos imperijos atsiradimas regione irgi būtų tapęs didele problema.
Galiausiai padėtis aplink Lenkiją tapo nepaprastai painia. Buvo trys nesutaikomi varžovai: Lenkija (su Lietuva), Švedija ir Rusija. Kiekvienas iš jų buvo pats už save, todėl visos sąjungos buvo laikino pobūdžio. Suinteresuota šalimi buvo ir Danija, kuri turėjo pretenzijų pirmiausia Švedijai, o Rusijai – mažiausiai. Dar vieną jėgą sudarė Zaporožės kariuomenė, kuri priverstinai linko prie Rusijos, o didžiausiu pavojumi laikė Lenkiją, bet irgi spėjo pakariauti abiejose pusėse. Į karą buvo įtrauktos ir tolimesnės valstybės – Krymo chanatas parėmė Lenkiją, o Transilvanija ir Rumunija, priešingai, stojo Švedijos pusėn. Prieš Švediją buvo nusiteikę Nyderlandai, kur taip pat parėmė Lenkiją. Ir šio prieštaravimų kamuolio viduryje buvo Prūsija, kurią didžiųjų valstybių kariuomenės didelės kampanijos atveju galėjo tiesiog sutrypti ir nuniokoti, kaip atsitiko su Brandenburgo marke Trisdešimtmečio karo metu.
Tačiau Šiaurės karas (1655–1660) suskilo į penkis pagrindinius karo veiksmų teatrus (Lenkijos–Švedijos, Rusijos–Švedijos, Pomeranijos, Danijos–Švedijos ir Norvegijos), todėl kiekviename iš jų mūšiuose kariuomenių dydis dažniausiai neviršydavo 10–15 tūkstančių kareivių ir tik retkarčiais siekdavo 25 tūkstančius. Šios sudėtingos partijos centre buvo Frydricho Vilhelmo kariuomenė (iš viso apie 20 000), o jis aiškiai suvokė, kad jo dalyvavimas kare vienoje ar kitoje pusėje gali iš esmės pakeisti įvykių eigą bet kuriame fronte.
Todėl kai įvyko beveik stebuklas ir lenkų bajorija nuo tylaus savo valstybingumo atidavimo perėjo prie ryžtingų veiksmų, siekdama išvaduoti šalį iš švedų užkariautojų, kai susidarė įspūdinga antišvediška sąjunga, kurfiurstas suprato, kad atėjo laikas keisti sąjungininkus. Bet keisti ne šiaip sau, o savo sąlygomis, juk, kitaip nei kiti Lenkijos sąjungininkai, jo kariuomenė veiks svarbiausia kryptimi. Reikia pasakyti, kad prie sprendimo nutraukti sąjungą su švedais ir prisidėti prie Lenkijos Frydrichas Vilhelmas priėjo ne iš karto. Iš pradžių lenkų pusė norėjo grąžinti Prūsiją į savo vasalystę grasinimais ir jėga. Tam į Prūsiją buvo net pasiųstas specialus Gosievskio korpusas, kuriam buvo priskirti lietuvių būriai ir Krymo totorių raitelija. Gana įspūdingos beveik 8000 lenkų ir lietuvių bei 2000 totorių pajėgos 1656 m. spalio 8 d. sutriuškino 4000 kareivių prūsų ir švedų kariuomenę mūšyje prie Prostkų. Prūsų kariuomenės nuostoliai nebuvo lemtingi, tačiau po pralaimėjimo buvo nuniokoti Prūsijos pietryčiai. Kita vertus, ši nesėkmė nepalaužė Frydricho Vilhelmo valios. Į derybas su Lenkija jis stojo tik po metų, kai lenkų pusė buvo pasirengusi nusileisti dėl Prūsijos hercogystės statuso. Kaip ir švedų atveju, naujoji sutartis buvo pasirašyta dviem etapais: 1657 metų rugsėjo 19 dieną Vėluvoje (Znamenskas) ir tų pačių metų lapkričio 6 dieną Bromberge, lenkiškai – Bydgoščiuje.
200 metų Kryžiuočių ordino, o vėliau Prūsijos hercogystės svajonė susigrąžinti valstybės suverenitetą išsipildė. Tačiau net tada kurfiurstas dar netapo „Didžiuoju“, nors tai buvo didžiausias jo laimėjimas per visus valdymo metus.
Brandenburgui-Prūsijai perėjus Lenkijos pusėn, karo baigtis buvo nulemta. Lenkijos koalicijos kariuomenė 1658 metais vadavo Karališkąją Prūsiją ir iki 1658-ųjų gruodžio 30 dienos po pusmečio apgulties paėmė Torunės miestą. Apgulties metu Švedija atliko manevrą kariuomene, 1658 metų birželio 17 dieną išlaipinusi pajėgas Frišės nerijoje (Vyslos nerija), kad iš ten patrauktų į Karaliaučių ir priverstų Prūsiją pasitraukti iš karo. Tačiau ten švedai sutiko atkaklų pasipriešinimą ir atsisakė žygio į Prūsijos sostinę.
Iki 1660 metų karas išsekino visų dalyvavusių šalių jėgas ir išteklius. Įsitraukus į karą Danijai, kuriai padėjo Austrija ir iš dalies Anglija, švedų pusė atsidūrė ant karinio žlugimo ribos. Bijodama, kad bus pažeista jėgų pusiausvyra Šiaurės Europoje, į procesą įsitraukė Prancūzija, ultimatyviai pažadėjusi pradėti karo veiksmus Švedijos pusėje. Regioninis karas grėsė peraugti į visos Europos karą. Todėl visos šalys priėjo prie sprendimo, kad laikas pradėti taikos derybas. 1660 metų gegužės 3 dieną buvo pasirašyta ilgai laukta Olyvos taika, kuri turėjo sureguliuoti visus ginčytinus klausimus regione. Kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas ją pasirašė lygiomis teisėmis su Lenkijos ir Švedijos karaliais ir Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Olyvos taika galutinai įtvirtino Prūsijos kaip nepriklausomos valstybės statusą. Kiek vėliau Kopenhagoje buvo sudaryta taika tarp Švedijos ir Danijos.
Valstybės suvereniteto įgijimas dar nepavertė Prūsijos reikšminga Europos valstybe. Kaip ir buvo galima tikėtis, pasireiškė sena problema – bajorų savivalė, išsivysčiusi regentystės ir faktinio paskirtų bei išrinktų valdininkų ir patarėjų valdymo Prūsijoje epochoje. Prūsijos elitas buvo įpratęs apsieiti be tvirtos suvereno rankos. Net nepriklausomybė nuo Lenkijos karūnos toli gražu ne visas bajorų ir miestiečių grupuotes pradžiugino. Prolenkiška partija Karaliaučiuje visada buvo stipri – Lenkijos karalių buvo galima sėkmingai pasitelkti kaip aukščiausiąją instanciją priešinantis hercogui. Štai ir po Vėluvos–Bydgoščiaus susitarimų dalis bajorijos stojo į slapto ir atviro pasipriešinimo Frydricho Vilhelmo valdžiai kelią ir net sustiprino ryšius su Lenkijos dvaru. Bajorijos aplinkoje brendo sąmokslas, kurio tikslas buvo apriboti hercogo įgaliojimus. Be to, nepavykus tiesioginiam konfliktui, buvo numatyta anuliuoti Lenkijos–Prūsijos sutartį ir prašyti Lenkijos karaliaus priimti Prūsiją į karalystės sudėtį, pavyzdžiui, pagal unijos su Lietuva principą. Tokiu atveju Lenkijos karalius turėtų ir Prūsijos hercogo statusą ir nominaliai būtų tvirtinamas landtago.
Nereikia aiškinti, kad Frydrichui Vilhelmui šios idėjos buvo kategoriškai nepriimtinos, todėl kova su jomis prasidėjo nedelsiant. Dar Šiaurės karo metu, 1657 metais, jis vakariniame Karaliaučiaus pakraštyje pastatė Frydrichsburgo fortą. Tvirtovė įsikūrė prie Prieglio kranto, ten, kur buvo bonų užtvara „Olandų rąstas“, turėjo keturis bastionus ir galimybę gintis iš visų pusių. Fortas aiškiai turėjo dvejopos paskirties įtvirtinimo požymių: viena vertus, jis saugojo miestą nuo priešo laivyno įsiveržimo, kita vertus – kontroliavo visą jūrinį krovinių srautą iš Karaliaučiaus. Be to, beprasmiški tapo mėginimai užsidaryti mieste už pylimų nuo kurfiursto kariuomenės. Vietos kraštotyrininkai savo studijose dažnai atkreipia dėmesį į tai, kad forto pabūklai buvo nukreipti į miestą kaip nedviprasmiškas įspėjimas magistratams. Tačiau atstumas nuo forto iki trijų Prieglio miestų centrų siekė 1000–1500 m, o tai leido juos laikyti tik simboliniame pabūklų taikiklyje. Tokiu atstumu to meto pabūklai galėjo iššauti lietu sviediniu, bet ne granata ar bomba. Be to, šaudyti tektų lanko trajektorija, vadinasi, geriausiu atveju buvo galima tikėtis psichologinio poveikio.
Frydrichsburgo fortas (apvestas raudonai) XVIII amžiaus Karaliaučiaus žemėlapyje. Iki mūsų laikų išliko tik jo galingi vartai, kuriuose veikia istorijos ir kultūros centras „Korabelnoje voskresenje“.
Pagrindinė kova su nepaklusnia Prūsijos bajorija prasidėjo jau pasibaigus Šiaurės karui. Be to, savo vidaus politikoje Frydrichas Vilhelmas stovėjo išimtinai bajorijos pusėje, bet reikalavo iš jos besąlygiškai pripažinti jo aukščiausiąją valdžią.
Bajorų ir iš dalies magistratų teisės vietos savivaldoje buvo precedento neturinčiai išplėstos. Tačiau kartu nebuvo leidžiama kištis į valstybės reikalus, užsienio politiką ir karinį valdymą, nebent per bajorų tarnybą valstybės institucijose. Apskritai kurfiursto politika buvo itin palanki tarnybinei bajorijai, ir daugelis jų tai įvertino.
Vis dėlto Karaliaučiuje išsiskyrė du opozicijos lyderiai: iš civilinių patarėjų – Hieronimas Rotas (1606–1678), iš kariškių – generolas leitenantas grafas Albrechtas fon Kalkšteinas (1592–1667). Abu jie laikė Frydricho Vilhelmo veiksmus išsivaduojant iš leninės priklausomybės nuo Lenkijos neteisėtais, nes jų nebuvo patvirtinęs Prūsijos landtagas. Opozicionieriai išvystė audringą veiklą iškart pasibaigus Šiaurės karui. Savo atsišaukimuose į Prūsijos bajoriją jie reikalavo peržiūrėti Olyvos taikos ir 1657 metų susitarimų sąlygas, taip pat agitavo, kad luomai pripažintų Lenkijos protektoratą. Viena iš tokios agitacijos priežasčių buvo mokesčiai, kuriais Frydrichas Vilhelmas apmokestino magistratus. Mokesčiai buvo reikalingi stipriai kariuomenei išlaikyti. Ne tai, kad jie būtų buvę be saiko dideli, – priešingai, jie buvo kruopščiai apskaičiuoti ir sutvarkyti. Bet kadangi mokesčių tema buvo artima visiems, būtų buvę kvaila ja nepasinaudoti. Magistratai ketino tiesiog ignoruoti mokesčių rinkimą ir pažiūrėti, kaip į tai sureaguos aukščiausioji valdžia.
Pirmiausia Frydrichas Vilhelmas 1661-aisiais suėmė Albrechtą fon Kalkšteiną. Tiesa, generolui prisiekus daugiau nebeveikti prieš kurfiurstą, jis buvo pasigailėtas ir likusius metus praleido giminės dvare Knauten (dabar Prudkų gyvenvietė Bagrationovsko rajone). O Hieronimas Rotas tik suaktyvino savo veiklą, nuvyko į audienciją pas Lenkijos karalių į Varšuvą, kur papasakojo jam, kad Karaliaučiaus luomai nori matyti jį Prūsijos valdovu. Tokie veiksmai giliai suglumino Joną Kazimierą, bet jis puikiai suprato, kad karo nuniokotai Lenkijai nepajėgu imtis kokių nors realių žingsnių hercogystei susigrąžinti. Apie Roto kelionę į Lenkiją sužinojo kurfiurstas, ir jis šiuos veiksmus palaikė jau ne politika, o valstybės išdavyste. 1662 metais su 2000 kareivių korpusu jis įžengė į Karaliaučių ir suėmė Rotą. Raginimas intervencijai ir valdžios pakeitimui tais laikais vienareikšmiškai traukė mirties bausmės, bet Frydrichas Vilhelmas parodė stebinantį kilniaširdiškumą. Jis pervežė išdaviką į Brandenburgo marką ir įkalino Paico miesto kalėjime, laikydamas deramomis sąlygomis. Be to, Rotui buvo pasakyta, kad, jei jis pripažins kaltę, atsisakys tolesnio pasipriešinimo ir paduos malonės prašymą, šis bus patenkintas. Rotas šių sąlygų atsisakė. Negana to, netrukus jis buvo sugautas perduodantis savo bendražygiams laiškus prieš kurfiurstą. Štai tik po to jis buvo perkeltas į įprastas kalėjimo sąlygas ir liko įkalintas iki savo dienų galo.
Tačiau antibrandenburgiška partija Prūsijoje dar nebuvo galutinai sutriuškinta. Kovą prieš kurfiurstą tęsė vienas iš Albrechto fon Kalkšteino sūnų – Kristianas Liudvikas (1630–1672). Jis taip pat buvo kariškis, pulkininko laipsnio, Brandenburgo kurfiurstų valdžios Prūsijoje nepriėmimą perėmė iš savo tėvo, o savo veiksmais nuėjo toliau už kitus savo bendrininkus. Po tėvo mirties 1667 metais jo giminės, ginčydamiesi dėl palikimo, išdavė Kristianą Liudviką kurfiurstui kaip išdaviką. 1668-aisiais jis buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet iškart pasigailėtas ir išsisuko bauda. Tai jo nieko neišmokė. 1670-aisiais pulkininkas pabėgo į Varšuvą, kur Lenkijos Seime pasakė kalbą apie būtinybę jėga išspręsti Prūsijos įjungimo į Lenkijos sudėtį klausimą. Iš ten jis siuntė į Prūsiją atsišaukimus, reikalaudamas nepaklusti kurfiursto valdžiai ir žadėdamas, kad netrukus ateis pagalba iš Lenkijos. Frydrichas Vilhelmas tuo pat metu šaukė landtagą dėl kariuomenės išlaikymo mokesčio padidinimo. Pulkininko Kalkšteino agitacija Prūsijos luomams grėsė sužlugdyti šiuos planus. Todėl buvo surengta speciali operacija, verta Aleksandro Diuma romanų.
Maištingasis pulkininkas buvo pagrobtas Lenkijos sostinėje ir išvežtas į Prūsijos teritoriją įvyniotas į kilimą. Kalkšteiną atgabeno į Memelį (Klaipėdą), kur jis buvo žiauriai tardomas ir specialaus tribunolo nuteistas mirties bausme. Nuosprendis buvo įvykdytas 1672 metų lapkričio 8 dieną. Beje, tai buvo vienintelė mirties bausmė dėl politinių motyvų per visus 48 Didžiojo kurfiursto valdymo metus.
Šiuo metu pačiam kurfiurstui ėjo šeštoji dešimtis. Buvo išspręsti keturi svarbiausi uždaviniai: Trisdešimtmečio karo nulemtas žemių nuniokojimas įveiktas, valdžia centralizuota, kovinga kariuomenė sukurta, Prūsijos suverenitetas pasiektas. Liko vienas – Brandenburgo ir Prūsijos žemės tebebuvo atskirtos Lenkijai priklausančiomis teritorijomis. Tarp jų buvo Karališkosios Prūsijos ir Rytų Pamario (Pomerelijos) žemės, kurias Kryžiuočių ordinas prarado pagal Antrosios Torunės taikos rezultatus. Jų susigrąžinimo uždavinys iš pirmo žvilgsnio neatrodė neišsprendžiamas – Lenkija vis labiau silpo, pamažu prarasdama regiono lyderės statusą. Tačiau priešpriešiais tam didžiausios Europos valstybės, visų pirma Prancūzija ir Anglija, ėmė prisiimti europinio policininko vaidmenį, prižiūrinčio jėgų pusiausvyrą regionuose ir kategoriškai neleidžiančio jos pažeisti vienos ar kitos pusės naudai. Vis dėlto Frydrichas Vilhelmas manė, kad plataus masto karinė-politinė kampanija, siekiant užkariauti Prūsiją ir Brandenburgą skiriančias teritorijas, gali būti sėkminga, jei bus sudaryta suinteresuotų valstybių – Brandenburgo-Prūsijos, Rusijos ir Švedijos – koalicija. Tiesa, jei Brandenburgo sąjunga su Rusija atrodė visai logiška, tai antagonizmas porose Rusija–Švedija ir Švedija–Brandenburgas buvo akivaizdus. Tai yra teoriškai Švediją buvo galima palenkti stoti prieš Lenkiją, tarkime, už teritorines nuolaidas. Kita vertus, į koaliciją buvo galima pritraukti ir kitas valstybes, pavyzdžiui, Daniją ar Olandiją. Būtent todėl, atsveriant Prancūzijos ir Anglijos imperines ambicijas, ir susiformavo gana tvari Danijos, Olandijos ir Brandenburgo-Prūsijos sąjunga.
Naujas karinis konfliktas Brandenburgui prasidėjo kaip tik 1672 metais nuo Olandijos. Apskritai Europa XVII amžiuje buvo tikras verdantis karų ir konfliktų katilas, kurie beveik neužgesdavo, keitėsi tik karo veiksmų teatrai. Kartu susiformavo keli nuolatiniai įtampos židiniai. Vieną jau minėjome aukščiau – tai Pietų ir Rytų Pabaltijo sritis, kur abipusės teritorinės pretenzijos turėjo šimtmečių istoriją. Antruoju tapo Prancūzijos šiaurė ir Olandija. Prancūzija jau seniai su susierzinimu žiūrėjo į viską, kas vyko Olandijoje. Pirma, todėl, kad olandai rėmė tikėjimo brolius hugenotus pačioje Prancūzijoje. Antra, todėl, kad olandų sėkmė kuriant kapitalizmą ir rinkos ekonomiką prieštaravo Prancūzijos karalystės ekonominiams interesams. Trečia, todėl, kad Prancūzijos karalius prisiminė, jog juridiškai (jei pasirausti senoviniuose rankraščiuose) jis turėjo leninę teisę į olandų žemes. Olandijai padėtį dar labiau sunkino tai, kad jos buvusios tradicinės sąjungininkės priešpriešoje su Prancūzija – Švedija ir Anglija – išstojo iš sąjungos ir net ėmė linkti į sąjungą su ja. Olandijos pusėn stojo Brandenburgas, išstatęs dalyvauti kare 20 000 kareivių kariuomenę. Brandenburgo pagalba buvo labai laiku, turint omenyje, kad Prancūzija slaptomis derybomis ir susitarimais pašalino iš karo tradicines Olandijos sąjungininkes – Švediją ir Angliją, o Austrija negalėjo padėti Olandijai dėl savo karo su turkais. Olandiją taip pat parėmė Ispanija ir kai kurios vokiečių kunigaikštystės. Tuo tarpu Prancūzija ir jos užsienio sąjungininkų korpusai turėjo milžinišką tiems laikams kariuomenę, siekusią iki 160 000 žmonių. Vis dėlto olandų imtos gynybos priemonės, iki pat teritorijos, kuria turėjo žygiuoti priešas, užtvindymo, sužlugdė Prancūzijos greitos pergalės planus. Ir tada prancūzai nusprendė pašalinti Brandenburgą iš žaidimo. Tam jie įtikino švedus pradėti įsiveržimą į Brandenburgą. Ir kai kurfiurstą ėmė pasiekti pranešimai apie didėjantį kareivių skaičių Švedijos Pomeranijoje, jis iš pradžių atsisakė tikėti, kad Švedija be rimto pagrindo gali pažeisti Olyvos taikos nuostatas.
Tuo tarpu švedai peržengė Švedijos Pomeranijos ir Brandenburgo sieną. Per kelis mėnesius nuo 1674 metų lapkričio jie, turėdami triuškinamą karinį pranašumą, be didesnio pasipriešinimo užėmė didelę Brandenburgo markės teritoriją. Švedų kariuomenei vadovavo feldmaršalas Karlas Gustavas Vrangelis (1613–1676), Frydrichui Vilhelmui pažįstamas dar iš Švedų tvano laikų. Be to, kurfiurstas spėjo jį pažinti ir kaip sąjungininką, ir kaip priešininką. Žinios apie švedų agresiją pasiekė Frydrichą Vilhelmą Olandijoje, bet, nepaisant noro nedelsiant žygiuoti prieš švedus, jis, vadovaudamasis sveiku protu, atidėjo žygį iki pavasario pabaigos. Pirma, buvo neįmanoma apnuoginti fronto prieš Prancūziją, nes tai būtų lėmę katastrofą visame Prancūzijos–Olandijos kare. Antra, kurfiurstas disponavo kariuomene, maždaug lygia švedų pajėgoms Brandenburge. Žiemos žygis tokiu atstumu būtų išvedęs iš rikiuotės ne mažiau kaip ketvirtadalį kareivių, o tai buvo visiškai nepriimtina. Trečia, blaiviai vertindamas padėtį, jis suprato, kad žiema trukdo ir švedams. Atsižvelgiant į žiemos orus ir tvirtovių gynybinius pajėgumus, jie galės užimti tik kelias iš jų, o pagrindinė kampanija prasidės pavasarį. Bet vos tik atšilo, jis nedelsdamas įsakė atitraukti kariuomenę iš Olandijos karo veiksmų teatro ir didžiausiu tempu grįžti į tėvynę. Kadangi toks kariuomenės perkėlimas pagal visus reglamentus ir statutus būtų užtrukęs ne mažiau kaip du mėnesius, buvo įsakyta nelaukti užnugario aprūpinimo (magazinų), o visa, kas reikalinga, pirkti pakeliui iš vietos gyventojų. Be to, buvo suformuotas priešakinis būrys iš daugiau nei penkių tūkstančių raitelių ir apie tūkstančio pėstininkų, kuris pasiekė Magdeburgą vos per dvi savaites, įveikęs 250 km kelią.
Visi tolesni įvykiai be jokios meninės išmonės papuoštų bet kurį istorinį filmą, o žiūrovui susidarytų įspūdis, kad scenaristai persistengė su siužetu.
Taigi Magdeburge Frydrichas Vilhelmas suskaičiavo ten kartu su juo atvykusią kariuomenę – jis galėjo tikėtis 5600 raitelių ir 1000 pėstininkų su 13 pabūklų. Tai maždaug du kartus mažiau nei priešininko. Tačiau švedų vadovybė laukia kurfiursto kariuomenės geriausiu atveju po dviejų mėnesių – toks tuo metu buvo pėsčiųjų žygių greitis. Švedai buvo išsidėstę nedidelėmis įgulomis miestuose ir tvirtovėse. Todėl Frydrichas Vilhelmas nusprendžia pulti Ratenovo miestą, esantį švedų užimtos teritorijos centre ir buvusį kelių mazgu, jungiančiu švedų įgulas. „Sutrikdyti dalinių ryšį ir valdymą“, „perkirsti priešo grupuotę ir sumušti ją dalimis“ – visa tai skamba kaip direktyvos ir fronto suvestinės iš visai kitų laikų, kai tokie metodai tapo klasika. Beje, ir toliau Frydricho Vilhelmo veiksmuose pamatysime visai šiuolaikiškų karinių operacijų metodų.
Vadovauti Ratenovo šturmui buvo pavesta patyrusiam feldmaršalui Georgui Derflingeriui, kuris šiose vietose kovėsi dar Trisdešimtmečio karo metais. Atsižvelgiant į tai, kad pėstininkų ir pabūklų aiškiai nepakako visavertei apgulčiai ir šturmui, nuspręsta griebtis karinės gudrybės. Kurfiursto kariuomenė slapta, vengdama pagrindinių kelių, persikėlė per Elbę ir birželio 24 dieną atsidūrė Ratenovo apylinkėse. Žvalgyba susisiekė su miesto magistratu ir perdavė miesto valdininkams užduotį surengti iškilmingą pokylį švedų karininkams. Pasinaudojęs tuo, kad įguloje neliko nė vieno blaivaus karininko, Derflingeris persirengė švedų uniforma ir įtikino sargybą atidaryti vartus. Švedų nelaimei, Derflingeris, matyt, buvo neblogas aktorius. Kai sargyba atvėrė vartus, netikėtai užkluptos Ratenovo įgulos likimas buvo nulemtas.
Visi kurfiursto apskaičiavimai pasitvirtino. Kai vienoje iš suskaidytos švedų kariuomenės dalių, stovyklavusių Brandenburge, sužinojo apie netikėtą priešo pasirodymą ir Ratenovo užėmimą, vadovybei neatlaikė nervai. Švedai nežinojo nieko – nei kareivių skaičiaus, su kuriuo netikėtai pasirodė kurfiurstas, nei kokius miestus jie jau spėjo užimti, nei tolesnių Frydricho Vilhelmo planų. Nors net pusė švedų kariuomenės skaičiumi nenusileido Brandenburgo kariuomenei, švedai, išsigandę apsupties, pradėjo trauktis iš gynybai parengtų pozicijų Ferbelino miesto link, tikėdamiesi suvienyti kariuomenę. Kurfiursto priešakiniai būriai netrukus pasivijo švedų ariergardą ir trumpame susirėmime jį sumušė. Sužinojęs, kad ariergardo kautynės nepriverstė švedų sustoti ir pasirengti generaliniam mūšiui, Frydrichas Vilhelmas įsakė organizuoti persekiojimą 1600 raitelių pajėgomis, į lemiamą mūšį nestoti, bet nuolat trikdyti besitraukiančią kariuomenę smulkiais susirėmimais. Kelios tokio traukimosi dienos išsekino švedų kariuomenę, be to, žvalgai priešais besitraukiančius švedus sugriovė Rino tiltą. Švedai buvo priversti stoti į generalinį mūšį. Beje, šiai švedų grupuotei vadovavo feldmaršalo Vrangelio įbrolis Volmaras (1641–1676).
Reikia pasakyti, kad pagal visus kanonus šiame mūšyje turėjo laimėti švedai. Kaip minėta, priešininkų pajėgos pagal kareivių skaičių buvo maždaug lygios, bet švedai turėjo dvigubai daugiau pabūklų (28 prieš 13 ar 14). Be to, švedų kariuomenė užėmė gynybą, o pulti teko brandenburgiečiams. Tokioje padėtyje sėkmingai atakai reikėjo turėti apčiuopiamą skaitinį pranašumą. Tačiau Frydrichas Vilhelmas ne tik neturėjo šio jėgų pranašumo, bet ir buvo akivaizdus disbalansas tarp pėstininkų ir raitelijos pastarosios naudai. Nors XVII amžiuje pėstininkai buvo laikomi pagrindine jėga mūšio lauke, o raitelija – pagalbine. Bet karo taryboje Frydrichas Vilhelmas ir Georgas Derflingeris primygtinai reikalavo, kad švedus reikia mušti dabar, kol jie sutrikę ir dezorganizuoti. Švedų sutrikimą patvirtino tai, kad, žvalgydami vietovę, jie išleido iš akių dominuojančią aukštumą savo dešiniajame flange. Šią kalvą Frydrichas Vilhelmas užėmė savo artilerijos pozicijai. 1675 metų birželio 28 dieną vykusiame mūšyje Frydrichas Vilhelmas pasirinko beveik pakaitinių raitelijos smūgių į abu švedų flangus taktiką, kuri turėjo sutrikdyti švedų kariuomenės rikiuotę ir sukurti apsupties grėsmę. Planas visiškai pasiteisino. Be to, kairiajame Brandenburgo kariuomenės flange savo žodį tarė sėkmingai išdėstyta baterija. Švedai iš pradžių narsiai gynėsi, bet vietinis jėgų pranašumas flanguose padarė savo. Brandenburgo raitelija nubloškė švedų eskadronus tiesiai ant jų pačių pėstininkų, kurie dėl to negalėjo pasitikti priešo tankia ugnimi. Švedų kariuomenė susvyravo ir pradėjo trauktis, pamažu pereidama į bėgimą. Švedų nuostoliai žuvusiais ir paimtais į nelaisvę siekė 3000 kareivių ir 15 kartų viršijo kurfiursto kariuomenės nuostolius.
Didysis kurfiurstas ir generolas Derflingeris Ferbelino mūšio metu.
Jei Ferbelino mūšyje būtų dalyvavę maždaug tris kartus daugiau kariuomenės, šis mūšis būtų tapęs žinomiausiu XVII amžiaus Europos istorijoje. Tačiau Vokietijos istorijoje jis, be abejo, paliko savo pėdsaką. Vokiečių istorikai tvirtina, kad būtent po šio švedų sutriuškinimo Frydrichas Vilhelmas oficialiai pradėtas vadinti „Didžiuoju kurfiurstu“. Tai buvo pirmasis epitetas „didysis“ vokiečių monarchų tituluose. Antrąjį ir paskutinį gavo karalius Frydrichas II. Pergalės prie Ferbelino diena Vokietijoje buvo švenčiama kaip šventė iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Mūšio prie Ferbelino žemėlapis.
Po pralaimėjimo prie Ferbelino švedų kariuomenė pradėjo visuotinį atsitraukimą. Brandenburgo pergalė įkvėpė danus, ir netrukus jie prisijungė prie karo prieš švedus, prisiminę kadaise prarastas teritorijas, dabar priklausančias Švedijos karūnai. Karas greitai persikėlė į Švedijos Pomeranijos teritoriją. Jau 1675 metų rudenį buvo išlaisvinti Štetino (dabar – Lenkijos Ščecinas), Vismaro ir kelių smulkesnių miestai. Paskui karas užsitęsė ir buvo vedamas tiek sausumoje, tiek jūroje, kur švedams priešinosi Danijos ir Olandijos laivynas.
Šio karo metu ir įvyko istorija, aprašyta straipsnyje „Didysis ledo manevras“. O paskui buvo skaudus „spragtelėjimas per nosį“ iš Prancūzijos, kuri sutrukdė karo su Švedija metu užimtoms teritorijoms įeiti į Prūsijos sudėtį. Karas su Švedija tapo paskutine didele Didžiojo kurfiursto kampanija. Brandenburgo kariuomenė dar spėjo imperijos kariuomenės sudėtyje padalyvauti Didžiajame Turkų kare (1683–1699), bet jos vaidmuo ten nebuvo toks reikšmingas, o karas baigėsi jau po paties Frydricho Vilhelmo mirties.
Per 48 Didžiojo kurfiursto valdymo metus Brandenburgo-Prūsijos valstybė nekariavo tik 22 metus. Be to, kartais Frydrichas Vilhelmas vedė tris karus iš karto. Istorikai šiuo laikotarpiu suskaičiavo 103 mūšius (kautynes, apgultis, susirėmimus), iš kurių laimėtais laikomi 66, pralaimėtais 23 ir dar 24 gavo neapibrėžtą statusą. Kartu Frydrichas Vilhelmas nebuvo gabus karvedys, užtat buvo stropus mokinys ir labai energingas žmogus, puikiai suprantantis, kad karinės ir politinės sėkmės yra viso vykdomų priemonių komplekso rezultatas. Trisdešimtmečio karo pabaigoje perėmęs nuniokotas ir susiskaldžiusias teritorijas, jis perdavė jas įpėdiniui kaip susiformavusią valstybę, visai pasirengusią virsti visaverte karalyste. Žinoma, kaip ir daugelis Europos monarchų, siekdamas savo tikslų jis netausojo nei savęs, nei savo pavaldinių. Galima sakyti, kad jis padėjo liūdnai pagarsėjusio „prūsiškojo militarizmo“ ir „prūsiškojo dresiravimo“ tradicijų pamatus, o šalį į šviesią ateitį vedė išimtinai prievartos priemonėmis. Tačiau tais laikais tai buvo visiškai normalus reiškinys, susilaukdavęs visuomenės pritarimo. Kita vertus, nepaisant viso savo bekompromisiškumo kuriant kariuomenę, Frydrichas Vilhelmas pavertė Prūsiją tolerancijos ir religinės pakantos teritorija. Čia nerengė žydų pogromų, naktimis nepjovė kitos konfesijos atstovų, nešturmavo miestų dėl to, kad ten įsitvirtino „eretikai ir piktžodžiautojai“. Priešingai, čia laukė tų, kurie savo tėvynėje patyrė panašius persekiojimus, ir ši tradicija tęsėsi ir po Didžiojo kurfiursto mirties. Beje, Imanuelio Kanto protėviai (pagal tėvo liniją) persikėlė į Prūsiją iš Lietuvos būtent Frydricho Vilhelmo valdymo laikais.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
