Manoma, kad būtent tuo metu, po pergalės prie Ferbelino (1675-06-28), Frydrichas Vilhelmas gavo priedėlį „Didysis“ prie Brandenburgo kurfiursto titulo. Reikia pažymėti, kad Naujaisiais laikais „Didžiuoju“ nebuvo pripažintas nė vienas iš Vokietijos imperatorių, nė vienas iš Anglijos ir Prancūzijos monarchų (o ten kiekvienam karaliui duodavo taiklią pravardę). Iš Rusijos valdovų tik dviem – imperatoriui Petrui I ir imperatorei Jekaterinai II – pavyko pelnyti tokį priedėlį prie savo titulo. Pačioje Vokietijoje antrą kartą istorijoje priedėlį „Didysis“ gavo Prūsijos karalius Frydrichas II, Didžiojo kurfiursto proanūkis. Pavaldinių pataikavimo, žinoma, niekas nepanaikino, tačiau jei pravardės „Didysis“ nepalaiko liaudis, istorijoje ji neišlieka.
1678 m. spalį Didžiojo kurfiursto kariuomenė apgulė pagrindinę Švedijos Pomeranijos citadelę – Štralzundo tvirtovę (viršuje), garsėjusią tuo, kad Trisdešimtmečio karo (1618–48) metais ją nesėkmingai buvo apgulusi Valenšteino armija.
Todėl ir dabar Švedijos karalius tikėjosi, kad ji atkakliai priešinsis ištisus mėnesius. Tačiau Frydrichas Vilhelmas turėjo kitų planų. Prie jos sienų jis sutelkė galingą artilerijos grupuotę iš 22 mortyrų ir 50 haubicų. Spalio 10 d. prasidėjo miesto apšaudymas, kuris su nedidelėmis pertraukomis truko iki spalio 11-osios vakaro. Jau pirmosios bombardavimo dienos pabaigoje kilo daugybė gaisrų, ir miesto valdžia pasiuntė pas Didįjį kurfiurstą parlamentarus. Spalio 11-osios pabaigoje neišlaikė ir tvirtovės įgula. Spalio 15 d. buvo pasirašyta garbinga tvirtovės kapituliacija, o 20-ąją į ją įžengė Frydrichas Vilhelmas. Po Štralzundo žlugimo Švedijos–Brandenburgo karo baigtimi jau niekas nebeabejojo.
Tu juos pro duris – jie pro langą
Tačiau dar prieš Štralzundui užsiliepsnojant švedai nusprendė staigiai išplėsti karo veiksmų teatrą ir perkelti karą į Brandenburgo-Prūsijos teritoriją. Strateginis švedų operacijos Prūsijoje planas buvo ryžtingas žygis į Karaliaučių, kol kunigaikštystėje nėra rimtesnių pajėgų, galinčių jį apginti. Buvo numatyta panaudoti negausų, todėl judrų junginį, kuris, 1678 m. spalį išžygiavęs iš Rygos, jau antroje gruodžio pusėje galėtų priartėti prie Karaliaučiaus. Kurše švedų kariuomenė turėjo 15–16 tūkst. karių. Net jei prie Karaliaučiaus būtų priėjęs dešimties tūkstančių korpusas, to būtų pakakę priversti kapituliuoti ten likusią nedidelę įgulą. Prūsijos sostinės užėmimas neabejotinai turėjo priversti Frydrichą Vilhelmą nutraukti Štralzundo apgultį ir patraukti Karaliaučiaus link. Tačiau iki to laiko ir Švedija galėjo jūra permesti prie Karaliaučiaus papildomų pajėgų, ir karas jau vyktų ne dėl Pomeranijos, o dėl Prūsijos, be to, niokojama dabar būtų priešo teritorija.
1678 m. lapkričio 15 d. iš Rygos išžygiavusi 11 200 karių (vokiečių duomenimis, švedų duomenimis – 11 547 karių) švedų kariuomenė įžengė į Prūsijos teritoriją ties Klaipėda (Memeliu).
XVII a. „dvigubas plakatas“ su Karaliaučiaus (viršuje) ir Rygos žemėlapiais.
Feldmaršalo Henriko Horno vadovaujamą kariuomenę, vokiečių duomenimis, sudarė 14 kavalerijos, 6 dragūnų ir 12 pėstininkų pulkų. Švedų dokumentų duomenimis, išžygiuojant iš Rygos pėstininkų buvo 4136, raitųjų reitarų – 5174, dragūnų – 2237. Kariuomenė turėjo 36 artilerijos pabūklus. Švedų kariuomenė iš karto, nesustodama, mėgino paimti Klaipėdą. Artilerijos apšaudymas sukėlė mieste didelį gaisrą, tačiau tvirtovė atlaikė pirmąjį puolimą. Hornas neturėjo laiko nuodugniai Klaipėdos apgulčiai, todėl pasitenkino kai kurių miesto pastatų sudeginimu ir tęsė žygį į Karaliaučių.
Švedų puolimas vyko gana gerai žinomu maršrutu per Klaipėdą į Tilžę (Sovetskas), kurią jie užėmė gruodžio 6 d. Taigi išeina, kad žygiuodama švedų kariuomenė per dieną vidutiniškai įveikdavo po 10 km. Atvykus į Prūsiją, dėl bendro nuovargio, trumpėjančios dienos, būtinybės judėti su kovine apsauga ir įrengti stovyklą pagal visas taisykles, kariuomenės judėjimo greitis sumažėjo iki 4 km per parą. Vis dėlto, feldmaršalo Horno skaičiavimais, Frydricho Vilhelmo kariuomenė net forsuotu žygiu negalėjo pasiekti Karaliaučiaus anksčiau nei 1679 m. kovą. O atsižvelgiant į praktiką didelius žygius atidėti pavasario–vasaros laikotarpiui – apskritai tik vasaros viduryje. Todėl jis neskubėjo palikti Tilžės ir leido savo kariuomenei gerai pailsėti.
Čia, Tilžėje, jį pasiekė žinios iš Švedijos, kad kol jie žygiavo iš Rygos, Štralzundo tvirtovė krito, todėl visa operacija, skirta atitraukti Didžiojo kurfiursto pajėgas nuo apgulties, prarado bet kokią prasmę.
Hornui buvo nurodyta įsitvirtinti užimtose pozicijose ir parengti pagrindinėms švedų kariuomenės pajėgoms placdarmą įsiveržimui į Prūsiją 1679 m. pavasarį–vasarą. Tilžė tokiems žiemos būstams tiko geriausiai. Tačiau Hornas kažkodėl netikėtai nusprendė tęsti žygį į Karaliaučių ir patraukė Įsrūties (Černiachovskas) link, kad paskui pasuktų į Vėluvą (Znamenskas) ir toliau keliautų iki Prūsijos sostinės. Jo kariuomenė, kaip ir anksčiau, nesutiko jokio apčiuopiamo pasipriešinimo. Kitas didelis sustojimas po Tilžės buvo Įsrūtyje. Horno štabas įsikūrė Georgenburgo pilyje (Majovkos gyv.). Sausio 6 d. švedų kariuomenė įžengė į Vėluvą. Kelyje iš Tilžės į Vėluvą švedų kariuomenės judėjimo tempas sumažėjo maždaug iki trijų su puse kilometro per parą – tai rodo, kokie sunkūs buvo žiemos žygiai to meto kariuomenėms.
Svarbiausia – manevrai!
Frydrichas Vilhelmas šventė šlovingą pergalę Pomeranijoje, žadėjusią ilgai lauktą Brandenburgo ir Prūsijos žemių teritorinį susijungimą, kai 1678 m. gruodį į Berlyną atėjo pranešimai, kad švedų kariuomenė įžengė į Prūsiją. Žinios tais laikais keliavo lėtai. Pačiame Berlyne kurfiurstas turėjo 9000 karių kariuomenę, įskaitant 5000 kavaleristų, su 30 pabūklų. Priešo kariuomenė pranešimuose buvo įvertinta 12–15 tūkstančių karių. Kurfiurstas suprato, kad jam teks tiesiai iš žygio pulti gausesnes priešo pajėgas parengtose pozicijose, o tai tiesioginiame susidūrime vargu ar žadėjo sėkmę. Todėl buvo parengtas planas, tapęs legendiniu Vokietijos karo istorijoje. Pagal šį planą kompaktiška kariuomenė žiemos sąlygomis greitu žygiu juda į Karaliaučių. Ten visa kavalerija, nelaukdama pėstininkų ir susijungusi su tvirtovės įgulos kavalerijos daliniais, smulkiais susirėmimais suriša Horno kariuomenę, neleisdama jai nebaudžiamai pasitraukti į Livoniją. O pagrindinės pajėgos – pėstininkai ir artilerija – apėjimo manevru perkerta komunikacijas, kuriomis aprūpinama priešo kariuomenė. Tada sujungtos kurfiursto pajėgos užbaigia priešo sutriuškinimą.
Planas buvo stebėtinai novatoriškas. Vien užuomina apie perkirstas komunikacijas nukelia mus į gerokai vėlesnės epochos įvykius – šis būdas tapo klasikiniu Antrojo pasaulinio karo metais.
Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas.
Jei prie to pridėsime kariuomenės permetimą žiemą per šimtus kilometrų, susidaro įspūdis, kad kalbama visai ne apie XVII amžių. Tačiau didžiausia staigmena, to žygio „vinis“, švedų dar laukė.
Kelias nuo Berlyno iki Marienwerderio (Kvidzynas, Lenkija), kuris tapo tarpiniu kariuomenės telkimo punktu, buvo įveiktas vidutiniškai po 15 km per parą. Tai buvo pusantro karto greičiau, nei žygiuodami judėjo švedai, bet vis tiek nepakankamai greitai. Bent jau kurfiursto nuomone. Todėl į Marienwerderį iš anksto buvo išsiųsti pasiuntiniai, kurie įteikė magistratui reikalavimą surinkti mieste ir visuose aplinkiniuose kaimuose visas turimas roges. Įsakymas buvo nedelsiant įvykdytas. Niekur neminima, kad hercogo ir kurfiursto pavaldiniai būtų kaip nors trukdę aprūpinti kariuomenę rogėmis. Mat per beveik 40 ankstesnių Frydricho Vilhelmo valdymo metų valstiečiai ir miestiečiai įprato, kad: 1) neverta priešintis Didžiojo kurfiursto valiai; 2) Frydricho Vilhelmo kariuomenė niekada neplėšia savo gyventojų, todėl rogių savininkai pagrįstai gali tikėtis išpirkos ar deramos kompensacijos už savo turtą. Iš viso laikinai buvo rekvizuota 1100 rogių ir, be kurfiursto kavalerijos žirgų, dar iki 700 arklių.
Rogių vilkstinė, o tiksliau – rogių armada, pajudėjo Weichseliu (Vysla) ir Frisches Haff (Aistmarėmis) į Šventapilę (Mamonovą), o paskui toliau į Karaliaučių (Kaliningradą).
Rogėmis vežami pėstininkai judėjo tokiu greičiu, kad kurfiursto vedama kavalerija nuo jų atitrūko tik nedaug. Karaliaučiuje pėstininkai ir kavalerija vėl išsiskyrė.
Kavaleristai, vadovaujami generolo Joachimo Ernsto von Görtzkės, puolė ieškoti švedų kariuomenės, o pėstininkai su pačiu kurfiurstu priešakyje toliau keliavo rogėmis. Šįkart Priegliumi ir Deime iki Labguvos (Polesko), o iš ten Kuršių mariomis iki Gilijos kaimo (Matrosovo). Kelyje nuo Marienwerderio iki Karaliaučiaus Frydricho Vilhelmo kariuomenės judėjimo greitis siekė 30 km per parą, o nuo Karaliaučiaus iki Gilijos – 33 km per parą. Tai puikūs tempai net Pirmojo pasaulinio karo laikams ir geri – Antrojo pasaulinio karo. Žinoma, darant pataisą dėl perkeltų pajėgų dydžio, nes visa kurfiursto kariuomenė atitiko vieną Antrojo pasaulinio karo diviziją. Ir vis dėlto tai buvo tikra fantastika! Vaizduotė vos pajėgia nupiešti šį nuostabų vaizdą: ledu lekia tūkstantis rogių, į kurias susigrūdę daugiau kaip aštuoni tūkstančiai karių ir karininkų, įkvėptų savo karvedžio išradingumo ir ryžto. Iš esmės tai buvo pirmoji mobiliųjų pėstininkų – šiuolaikinių motorizuotųjų šaulių pirmtakų – panaudojimo patirtis. Reikia pasakyti, kad toks neeilinis sprendimas sugriovė švedų planus ilgai laukti priešo.
Net kai švedų vadovybei buvo pranešta apie Brandenburgo ir Prūsijos kariuomenės atvykimą į Karaliaučių, niekas negalėjo tikėtis jos po trijų dienų Gilijoje. Švedai, judėdami savo tempu, ten būtų nusigavę maždaug per mėnesį.
Visa kariuomenė su artilerija, rogėmis ledu kertanti Kuršių marias, – kvapą gniaužiantis reginys, ilgai kaitinęs batalistų ir karo kartografų vaizduotę. (Šiuo atveju – prancūzų.)
Galutinis taškas, arba Laimi stipriausias
Tačiau grįžkime šiek tiek atgal – prie švedų ir jų feldmaršalo Horno. Būdamas Vėluvoje, jis per žvalgybą sužinojo, kad Karaliaučių gina kiek didesnė įgula, nei jis iš pradžių manė. Visų pirma, be tvirtovės dalinių, ten buvo įsikūręs von Görtzkės kavalerijos būrys, turintis iki 3000 raitelių. Nors Horno kariuomenė daugiau kaip 2,5 karto pranoko priešą, Hornas pasielgė apdairiai ir atsisakė žygio į Karaliaučių. Savo padėtį Vėluvoje jis taip pat palaikė silpna, todėl pradėjo trauktis Tilžės link. Kad į Prūsiją visu greičiu skuba kurfiursto kariuomenė, Hornas dar nežinojo. Ir jei ne šis atsitraukimas, Frydricho Vilhelmo planas būtų suveikęs šimtu procentų. Vis dėlto Hornas pasirinko protingiausią iš trijų galimų veiksmų variantų, tačiau ir jis švedams nežadėjo nieko gero. Bet koks atsitraukimas demoralizuoja kariuomenę. O Hornas traukėsi tuo pačiu keliu, kurio apylinkių gyvenvietės ką tik buvo nusiaubtos. Trūko maisto ir pašaro, nuo išsekimo rikiuotę paliekančių karių daugėjo. Kita vertus, Tilžėje Hornas galėjo tikėtis vilkstinės iš Rygos, kuri būtų papildžiusi maisto, pašaro ir parako atsargas. Tilžėje buvo galima išsilaikyti iki pavasario, sulaukti pastiprinimo ir tęsti karo kampaniją.
Įdomu tai, kad švedai į Tilžę ir pagrindinės brandenburgiečių pajėgos į Giliją atvyko tą pačią dieną – 1679 m. sausio 29-ąją. Frydrichas Vilhelmas pusantro mėnesio skubėjo iš visų jėgų, o pavėlavo vos dieną ar dvi.
Jei tikėsime to meto dailininku, kai Didžiojo kurfiursto kariuomenės ariergardas tik pradėjo judėti mariomis nuo Labguvos (Polesko), priešakiniai būriai jau buvo praėję Gilijos (Matrosovo) žiotis ir užšalusios upės ledu nusigavę keletą kilometrų gilyn į apsnigtas Elchniederungo (Briedžių slėnio) platybes.
Jei ne šis pavėlavimas, jo žygis ledu būtų patekęs į visus istorijos vadovėlius kaip pati svaiginančiausia XVII amžiaus karinė pergalė. Tačiau reikia atiduoti duoklę ir feldmaršalo Horno patirčiai: sunkiu pasirinkimo momentu jis vietoj įspūdingo ir neišvengiamo savo kariuomenės sutriuškinimo pasirinko išsaugoti bent jos dalį.
Tuo tarpu prie Tilžės švedus pasivijo prūsų kavalerija. Kad Hornas neišsprūstų, pulkininko Joachimo Hennigeso von Treffenfeldo vadovaujamas 1000 raitelių avangardas iš karto atakavo švedų kariuomenės ariergardo pulkus. Kitą dieną, 1679 m. sausio 31-ąją, į mūšį su švedais stojo visa kavalerija. Mūšis įvyko prie Splitterio kaimo (dabar tai Sovetsko miesto teritorija, Čapajevo gatvės rajonas). Jis baigėsi įtikinama prūsų kariuomenės pergale. Švedai jame neteko apie tūkstantį karių, dar 300 pateko į nelaisvę, buvo paimtos 5 patrankos. (Iki 1945 m. Tilžėje, prisijungusioje Splitterio kaimą, buvo išlikusios „švedų kapinės“.) Tuo metu Frydricho Vilhelmo pėstininkai jau išėjo į kelią, vedantį į Memelį (Klaipėdą), atkirsdami švedams ir atsitraukimo kelią, ir galimybę gauti pastiprinimą bei vilkstines. Mūšyje prie Splitterio Hornas vėl turėjo pasirinkimą: jei būtų sustabdęs besitraukiančią kariuomenę ir išrikiavęs ją kovinei rikiuotei, būtų galėjęs deramai atremti prūsų kavaleristus. Tačiau tada būtų praleistas laikas ir lietuviškieji vartai prieš jo kariuomenę būtų galutinai užsitrenkę. O taip dar likdavo galimybė.
Apskritai reikia pasakyti, kad nevykėlių feldmaršalų švedų kariuomenėje nebuvo. Hornas, matyt, perprato Frydricho Vilhelmo planą, todėl nesiuntė savo karių į surengtą pasalą, pasirinkęs trauktis Lietuvos vieškeliais.
Tai, žinoma, dar labiau sulėtino judėjimą ir jokiu būdu nepadėjo atitrūkti nuo priešo. Hornas į mirtinas kautynes metė vis naujus ariergardo batalionus. Tačiau reikia atiduoti jam duoklę – visiško sutriuškinimo jis išvengė. Be to, derėtų atsiriboti nuo šių dienų realijų ir įsivaizduoti karvedį, vedantį tūkstančius žmonių keliais, kurie nepažymėti jokiame žemėlapyje. Per nežinomas gyvenvietes, per apsnigtus laukus, per užšalusias upes. Keliais, kurių pločio vos užtenka dviem raiteliams, todėl kolona išsitęsia daugybę kilometrų, o einantieji priekyje net nenutuokia, kas vyksta jos gale. Organizuotas atsitraukimas tokiomis sąlygomis – be galo sudėtinga užduotis. Praėjus 130 metų po šių įvykių, didysis Napoleonas pergalingai praves savo kariuomenę per visą Europą, tačiau būtent atsitraukimas ją beveik visiškai sunaikins.
Po trijų dienų priešo persekiojimo Didysis kurfiurstas suprato, kad jo kariuomenei gresia tos pačios negandos, kurios švedų kariuomenę privedė prie apgailėtinos būklės. Vilkstinės atsiliko, kariai griuvo iš nuovargio, prasidėjo ligos. Nuspręsta pergalės neaptemdyti pernelyg dideliais savais nuostoliais. Paskutinis pagrindinės kariuomenės grupės mūšis įvyko 1679 m. vasario 2 d. prie Alt Weynothen kaimo (Oktiabrskojės gyvenvietė, Slavsko r.), kur buvo sutriuškintas vienas atsilikęs švedų būrys. „Palydėti“ švedų buvo pasiųstas tik 1500 kavaleristų būrys, vadovaujamas generolo majoro Hanso Adamo von Schöningo. Schöningo veiksmai tuomet sulaukė nevienareikšmio vertinimo. Jis tik kartą apdaužė švedų ariergardą ties Telšiais (Lietuva), po to į mūšius nebesivėlė ir lydėjo besitraukiančius švedus beveik iki pat Rygos, iki jos nepasiekęs 50 km.
Karšti prūsų karininkai jo pasyvumą persekiojant palaikė bailumu ir neryžtingumu. Pats Schöningas savo veiksmus teisino šaudmenų stoka ir karių nuovargiu. Visai įmanoma, kad, matydamas, kaip švedų kariai žūva žygyje ir be jo kulkų, Schöningas nusprendė nedidinti kampanijos kraujo praliejimo, puikiai suprasdamas, kad bendrai pergalei jau visiškai nesvarbu, ar iki Rygos nusikapstys 1000 švedų, ar 5000. O štai savo karius reikėjo pasaugoti.
Beje, apie švedų nuostolius. Švedų šaltiniai mums praneša, kad į Rygą grįžo apie 5000 karių iš 11 547, išžygiavusių prieš keturis mėnesius. Vokiečių šaltiniai tvirtina, kad grįžo 1000 kavaleristų ir 500 pėstininkų.
Didžiojo kurfiursto rogės, kuriomis jis atliko Ledo manevrą, buvo rūpestingai saugomos Karaliaučiaus pilyje, tame pačiame garsiajame „Prussia“ muziejuje, apie kurį neseniai išsamiai pasakojome.
Greičiausiai tiesa artimesnė švedų duomenims; netiesiogiai tai patvirtina ir tai, kad kariuomenės likučių užpulti nedrįso Schöningas su savo pusantro tūkstančio karių būriu. Bet kuriuo atveju minimalūs švedų nuostoliai siekė 6500 žmonių, o maksimalūs — 9 700. Tiesiogiai kautynėse žuvo apie du tūkstančius. Kiti tapo sunkių žygio sąlygų aukomis, o tai dar kartą patvirtina liūdną tų laikų aritmetiką, kai nekoviniai nuostoliai 2–4 kartus viršydavo mūšiuose žuvusiųjų skaičių. Tačiau vertinant šią Didžiojo kurfiursto parengtą karinę operaciją kur kas svarbiau tai, kad buvo pasiekti visi užsibrėžti forsuoto žygio į Prūsiją tikslai. Ir, žinoma, įvykdymo elegancija bei visiškai neordinarus požiūris į tam istoriniam laikotarpiui neįvykdomu atrodžiusį uždavinį — žaibiškai perkelti kariuomenę šimtus kilometrų.
Dėsningi rezultatai ir nepasiteisinusios viltys
Pergalė „medžioklėje Kuršių mariose“ užbaigė ilgą karą. Švedija nebeturėjo galimybių ginti savo interesų pietinėse Baltijos pakrantėse. Brandenburgo-Prūsijos sąjungininkai taip pat išsėmė karo veiksmų potencialą ir pradėjo taikos derybas. Neprisidėjus prie derybų proceso, Frydrichui Vilhelmui būtų tekę kariauti su Prancūzija vienam prieš vieną. Taikos derybų metu jis patyrė visą interesų karinių sąjungų „žavesį“ — Prancūzija pareikalavo grąžinti Švedijai užimtas teritorijas Pomeranijoje, o sąjungininkai nepalaikė kurfiursto siekio tam pasipriešinti. Jo nepalaikė net Vokietijos imperatorius, ir tai galutinai įtikino Didįjį kurfiurstą bei visus jo įpėdinius, kad Brandenburgo dalyvavimas Šventojoje Romos imperijoje turi būti nominalus, nes buvimas imperijos konglomerate yra veikiau našta nei naudą žadantis sumanymas. Užimtų teritorijų grąžinimo būtinybę Prancūzija grindė Vestfalijos sistema Europoje — tam tikru aktu, nustačiusiu esamas sienas. Mainais Brandenburgui-Prūsijai priklausė įspūdinga kontribucija, kas, žinoma, irgi gerai, tačiau Frydrichui Vilhelmui ji nebuvo tokia geidžiama kaip Pomeranijos žemės. Vėliau jas užkariavo jo palikuonys, tačiau šių įsigijimų kryptį nubrėžė būtent Didysis kurfiurstas.
Akivaizdu, kad po šios puikios karinės pergalės ir po jos sekusio politinio fiasko Frydrichui Vilhelmui tapo aišku, jog jo valdymo laikotarpiu sujungti Prūsijos ir Brandenburgo nepavyks.
Iki Antrojo pasaulinio karo paminklas Didžiajam kurfiurstui stovėjo prie švyturio Piliavos (Baltijsko) krantinėje. Skulptūrą vokiečiai evakavo į Hamburgą, iš kur ji buvo pervežta į pajūrio miestelį Ekernfordę, kur iki šiol puošia vietos parką (dešinėje).
Šiam siekiui besipriešinančios jėgos buvo pernelyg galingos. Brandenburgo-Prūsijos valstybei dar reikėjo įgyti politinio ir ekonominio svorio, padidinti karinę galią ir susirasti stiprių suinteresuotų sąjungininkų. Tik taip buvo galima įveikti natūralų pirmaujančių valstybių nenorą Europos žemėlapyje išvysti naują valstybę, galinčią su jomis konkuruoti.
„Medžioklė Kuršių mariose“ (tas pats „Ledo manevras“) tapo savotiška Didžiojo kurfiursto karinės šlovės viršūne. Ir čia pagrįstai kyla klausimas: kaip atsitiko, kad dar prieš 30 metų į Brandenburgą ar Prūsiją įsiveržusios svetimos kariuomenės plėšė vietos kaimus, stovyklavo, kur norėjo, diktavo savo buvimo teritorijoje ar tranzito per ją sąlygas, visiškai nesitikėdamos jokio karinio pasipriešinimo? Ir štai per vienos kartos gyvenimą Brandenburgo-Prūsijos valstybė virto jėga, su kuria reikėjo ne tik skaitytis, bet ir pageidautina buvo turėti ją tarp savo sąjungininkų. Apie tai pakalbėsime kitą kartą, ir mūsų pagrindinis herojus vėl bus Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
