„Pati būtis yra palyginimas…“
(Osipas Mandelštamas).
Didelį indėlį į žaliųjų Karaliaučiaus nėrinių kūrimą įnešė apželdinti priemiesčiai, tapę miesto rajonais. 1905–1910 m. prie senojo miesto buvo prijungti Kalthof, Tragheimsdorf, Vorder- ir Mittelhufen, Lawsken, Ponarth, Schönfließ, Amalienau, Groß Ratshof, Karolinenhof, Mühlenhof, Neue Bleiche, Rosenau. 1910 m. gruodžio 1 d. šios teritorijos užėmė 24,11 km2, jose gyveno 30 868 gyventojai. Iki 1927 m. birželio 10 d. prisidėjo Juditten, Devau, Kummerau, Neuhufen, Friedrichswalde, Maraunenhof, Ratshof ir Speichersdorf, taip Karaliaučiui atiteko dar 40,2 km2. Iki 1928 m. lapkričio 15 d. į miesto ribas buvo įtraukti Ballieth, Metgethen, Jerusalem (418 ha, 253 gyventojai), iki 1929 m. sausio 1 d. – Groß Holstein ir Spandienen (820 ha, 391 gyventojas). 1933-iaisiais – Altenberg (278 gyventojai), Beydritten, Charlottenburg, Lauth, Moditten, Quednau, Palmburg, Seligenfeld, Neuendorf (7138 ha). Iš viso priemiesčiai prie „vidinio miesto“ pridėjo 7416 ha su 13190 gyventojų.
Apžvelkime žaliųjų erdvių variantus, kurie ilgainiui, iki XX amžiaus pradžios, susiformavo kai kuriuose miesto rajonuose, suplanuotuose kaip „miestas-sodas“.
Ponarth (Ponarth)
Pietinis Karaliaučiaus priemiestis, buvęs už dviejų kilometrų nuo jo, turi labai senų laikų istoriją – čia prieš du tūkstančius metų stovėjo to paties pavadinimo prūsų gyvenvietė. 1609 metais kurfiurstas Jonas Zigmantas perdavė Ponartho žemes valdyti Löbenichto miestui.
XX amžiaus pradžioje Ponarth buvo pramoninis rajonas su vienodu tipiniu užstatymu – dviejų ir trijų aukštų daugiabučiais namais bei nedideliais individualiais namais; čia veikė pagrindinės Rytų geležinkelio stoties dirbtuvės. Jis buvo kur kas mažiau apželdintas nei turtingi Karaliaučiaus vilų ir rezidencijų rajonai – su pavieniais nedideliais parkais, skverais ir prie namų esančiais sklypais su vaismedžių sodais. Ir vis dėlto, galbūt todėl, kad Ponarthą užstatė ta pati statybos firma, kaip ir gana prestižinį Hufeną, šis nedidelis rajonas savo kraštovaizdžio ir architektūros ypatumais palankiai išsiskyrė iš kitų miesto darbininkų rajonų.
Ponarth Karaliaučiaus žemėlapyje.
Šiuo metu senasis Ponarth – tai Kaliningrado Baltijos rajono dalis, besiribojanti su Kijevo gatve.
Gulbių tvenkinys Ponarthe.
XIX amžiaus pabaigoje šalia vienos didžiausių ne tik Karaliaučiaus, bet ir visos Rytų Prūsijos alaus daryklų, vadintos „Schönbusch“ / Schönbusch ir įkurtos 1871 metais pietiniame plataus Prieglaus slėnio krante, Ponarthą puošė puikus buvęs dvaro sodas su garsia pakelės smukle, viešbučiu ir senais medžiais. Smuklėje buvo pilstomas labai populiarus alus „Malūnininko sodas“. Šiuo metu (2008) Suvorovo ir Kijevo gatvių kampe – tankus brūzgynas, mažai primenantis parką.
Prie alaus daryklos sodo beveik šliejosi apželdintos Haberbergo evangelikų bendruomenės kapinės – dabar Jurijaus Gagarino parkas.
Po 1900 metų Ponarthe atsirado nedidelis Südpark / Südpark (Pietų parkas) su to paties pavadinimo restoranu – dabar tai skveras prie kultūros namų „Sudostroitel“.
Į šiaurę nuo dabartinės Kijevo g. nuo 1907 m. įrengiamas nedidelis parkas Friedrichsruhe / Friedrichsruhe, kurio pagrindas buvo senas obelų sodas (dabar skveras Velikije Luki gatvėje). Apželdinta Fichtės aikštė / Fichte Platz, pavadinta žymaus filosofo, nuo 1807 m. vietos universiteto profesoriaus Johanno Gottliebo Fichtės (Johann Gottlieb Fichte, 1762–1814), kuris klausėsi Kanto paskaitų ir gyveno Karaliaučiuje nuo 1791 metų, garbei, Kaliningrade vadinama Spalio aikšte.
Du tvenkiniai – mažesnis Hubertusteich / Hubertusteich ir didesnis – Gulbių / Schwanenteich – buvo apsupti želdiniais ir paversti poilsio zonomis.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Ponarthą supo teritorijos, skirtos jo gyventojų sodams ir daržams – šrėbergartenams. Ir net pačiame rajone buvo didelė šių nedidelių privačių sodų kolonija, aprūpinusi vaisiais ir daržovėmis vietinių daugiabučių gyventojus.
1910 metų Karaliaučiaus vadove pažymima: „… iki 1907 m. Ponarth buvo žavingas“.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
